- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-22
- Bylos Nr.
- e2A-1721-392/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- UAB „Ronvila“
- Atsakovas
- UAB „Sirveta“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Velesas“
- Kategorijos
- 3.3.1Apeliacinis procesas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) UAB „Sirveta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ronvila“ ieškinį atsakovui UAB „Sirveta“ dėl skolos, palūkanų priteisimo ir atsakovo UAB „Sirveta“ priešieškinį ieškovui UAB „Ronvila“ dėl baudos ir vienarūšių reikalavimų įskaitymo, trečiasis asmuo UAB „Velesas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Ronvila” kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Sirveta“ dėl skolos, palūkanų priteisimo. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1 400 Eur skolą, 53,44 Eur palūkanų ir 8,30 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas UAB ,,Ronvila” 2014-11-12 su atsakovu UAB ,,Sirveta” sudarė krovinio gabenimo sutartį Nr. SIRV141112-1, pagal kurią ieškovas (vežėjas) įsipareigojo pervežti atsakovo (užsakovo) krovinį krovinio gavėjui, krovinį pasikraunant 2014-11-13 arba 14 d., o iškraunant 2014-11-24. Už sutarties įvykdymą šalių susitarta apmokėjimo kaina – 5 200 Eur, pervedant pavedimu per 30 dienų po sąskaitos, EXl ir CMR kopijų gavimo. Sutarties 2.2. punkte vežėjas įsipareigojo pristatyti krovinį krovinio gavėjui sutartyje nurodytu laiku. Ieškovo (vežėjo) pasitelktas trečiasis asmuo - UAB ,,Velesas” krovinį pristatė, t. y. savo prievoles įvykdė tinkamai, pretenzijų dėl krovinio pristatymo nebuvo, tačiau atsakovas ieškovui nesumokėjo 1 400 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Sirveta” atsiliepimu ir priešieškiniu prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo UAB ,,Ronvila” UAB ,,Sirveta” naudai 1 400 Eur baudos bei įskaityti vienarūšius reikalavimus. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ne atsakovas, o ieškovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, kadangi jis ne laiku pristatė atsakovo užsakytą krovinį. Pažymėjo, kad sutartyje yra nurodyta, jog ieškovo pasikrovimo data laikytina 2014-11-13 arba 14 d., tuo tarpu išsikrovimo (pristatymo) data - 2014-11-24. Ieškovas pavėlavo pristatyti krovinį 14 dienų, kadangi krovinį pristatė tik 2014-12-08. Šį faktą patvirtina CMR važtaraštis, kuriame yra nurodyta krovinio gavimo data. Pagal sutarties 2.2.4. punktą, ieškovas įsipareigojo laiku neatvykus į pakrovimo, iškrovimo vietą, sumokėti atsakovui po 100 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną, todėl ieškovas atsakovui liko skolingas 1 400 Eur. Taigi, šiuo atveju ieškovas visiškai nepagristai reikalauja skolos priteisimo, nes būtent jis, o ne atsakovas tinkamai neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kadangi atsisakė sumokėti pagal sutartį priklausančią baudą, o atsakovui pranešus apie vienarūšių reikalavimų įskaitymą, t. y. kad atsakovas nemokės likusios 1 400 Eur dydžio skolos už vežimo paslaugas ieškovui, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo UAB „Sirveta“ 1 400 Eur skolos, 53,44 Eur palūkanų, 8,3 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015-09-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 383 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Ronvila“. Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2014-11-12 sudarė krovinio gabenimo sutartį, kuria ieškovas (vežėjas) įsipareigojo pervežti atsakovo (užsakovo) krovinį, krovinį pasikraunant 2014-11-13 arba 14 d., o iškraunant 2014-11-24. Šioje krovinio pervežimo sutartyje buvo nustatyta 5 200 Eur krovinio pervežimo paslaugų kaina, kurią atsakovas turėjo apmokėti pavedimu per 30 dienų po sąskaitos, EX1 ir CMR kopijų gavimo. Ieškovas pasitelkė faktinį krovinių vežėją UAB „Velesas“. 2014-12-08 krovinys buvo pristatytas į vietą krovinio gavėjui, tačiau atsakovas ieškovui už krovinių pervežimo paslaugas pagal ieškovo išrašytą ir atsakovui apmokėti pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą 1 400 Eur nesumokėjo. Tarp šalių sudarytoje 2014-11-12 krovinio gabenimo sutarties 2.2.4 punkte numatyta, jog laiku neatvykus į pakrovimo/ iškrovimo vietą vežėjas sumoka užsakovui po 100 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną. Į bylą pateiktas CMR važtaraštis patvirtina, jog krovinys krovinio gavėjui buvo pristatytas ne šalių sutartyje numatytu terminu – 2014-11-24, o pavėlavus keturiolikai dienų, t. y. 2014-12-08. Tačiau vežėjo atsakomybę už pavėluoto krovinio pristatymą reglamentuoja CMR konvencija, t. y. už pavėluotą krovinio pristatymą vežėjas atsako (CMR konvencijos 17 str. 1 d.), jeigu nėra jo atsakomybę paneigiančių aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 str. 2, 4 d. Ieškovas nenurodė jokių jo atsakomybę dėl vėlavimo paneigiančių aplinkybių, remiantis CMR konvencijos 17 str. nuostatomis. Teismas sprendė, jog atsakovas turi įrodyti, kad dėl vėlavimo pasikrauti/ išsikrauti krovinius jis patyrė nuostolius. Priešingu atveju šalių susitarimas taikyti vežėjui baudą už vėlavimą pristatyti krovinį krovinio siuntėjui, prieštarauja CMR konvencijos 41 str. nuostatomis. Tai, kad abi šalys yra juridiniai asmenys – verslo subjektai, kurie veikia savo rizika, nereiškia, jog vežėjui galima taikyti kitokią, nei CMR konvencijoje numatytą atsakomybę. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas savo nuostolius kildina iš užsakovo UAB „Neringos kopos“, kuriam pretenziją reiškia krovinio siuntėjas TOO „KazEuro“ sankcijos dėl ko užsakovas atsakovui nesumokėjo už suteiktas paslaugas. Tai atsakovas laiko papildomų netiesioginių nuostolių patyrimu. Atsakovas pateikė tik krovinio siuntėjo UAB „Neringos kopos“ ir krovinio gavėjo TOO „KazEuro“ pretenzijas, tačiau jokie įrodymai pagrindžiantys atsakovo nuostolių faktą ar dydį nebuvo pateikti. Atsakovo teigimu, jis atliko 1 400 Eur įskaitymą, tačiau atsakovo įskaitymas negalimas atsižvelgiant į nuostolių kilmę. Todėl, teismas darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimus. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog jie patvirtina aplinkybę, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę prievoliniai krovinių vežimo teisiniai santykiai. Ieškovas įvykdė krovinio pervežimą, todėl atsakovas turi sumokėti ieškovui sutartą užmokestį. Teismas, remdamasis ieškovo paskaičiavimu, kurio atsakovas neginčijo, iš atsakovo taip pat priteisė 53,44 Eur palūkanas už vėlavimą apmokėti už pervežimo paslaugas iki ieškinio teismui pateikimo dienos ir 8,3 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iškėlimo dienos (2015-09-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Atsakovas (apeliantas) UAB „Sirveta“ apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti bei priteisti iš ieškovo UAB ,,Ronvila“ atsakovo UAB ,,Sirveta“ bylinėjimosi išlaidas (200 Eur). Nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pripažindamas šalių susitarimą dėl netesybų (baudos už kiekvieną pavėluotą krovinio pristatymo dieną) niekiniu ir negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento, iš esmės išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, taip pat paneigė šalių sutarties laisvės principą ir galimybę susitarti dėl netesybų (delspinigių arba baudos) už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą prievolę. Ieškovas UAB „Ronvila“ kėlė reikalavimą priteisti 1400 Eur skolą, bet nepripažinti šalių sudarytą susitarimą dėl netesybų (baudos) niekiniu. Be to, apeliantas pažymi, kad CMR konvencijoje nėra nuostatų draudžiančių šalims susitarti dėl sutartinių netesybų taikymo. Teismo argumentas, kad šalių susitarimas taikyti vežėjui baudą už vėlavimą pristatyti krovinį krovinio siuntėjui, prieštarauja CMR konvencijos 41 str. nuostatomis, yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi CMR konvencijos 40 str. yra nustatyta, kad vežėjai turi teisę tarpusavyje sudaryti sutartis, kurių sąlygos skirtųsi nuo nuostatų, išdėstytų 37 ir 38 str. Apeliantas taip pat pažymi, kad ieškovui nebuvo taikyta atsakomybė pagal CMR konvencijos 23 str., vadinasi, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas atsisakydamas taikyti ieškovui netesybas (baudą) už netinkamai ir nesavalaikiai įvykdytą krovinio pervežimo sutartį, sudarė situaciją, kuomet ieškovui už netinkamai įvykdytą sutartį nėra taikoma jokia atsakomybė. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovas turėjo įrodyti savo patirtų nuostolių dydį. Dėl minimalių nuostolių atsakovas su ieškovu susitarė nustatydami netesybas, t. y. baudą. Taip pat teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakydamas tenkinti priešieškinį padarė išvadą, kad šiuo atveju atsakovo įskaitymas yra negalimas atsižvelgiant į nuostolių kilmę. Tokia skundžiamą sprendimą priėmusio teismo pozicija, apelianto nuomone, yra nepagrįsta dėl to, kad atsakovas įskaitė ne nuostolius, bet netesybas (baudą už netinkamą sutarties įvykdymą).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Ronvila“ atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-12 sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apelianto argumentai, jog spręsdamas ginčą pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įtvirtintomis teisės normomis, pažeidė kodekse įtvirtintą sutarties laisvės principą, yra nepagrįsti, kadangi tarp ieškovo ir apelianto susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius reglarnentavo CMR konvencija. Tuo tarpu, sutarties nuostatos privalėjo atitikti ir nepažeisti imperatyvių CMR konvencijos reikalavimų. Taigi, ieškovas, nors ir praleisdamas sutartyje nurodytą pristatymo terminą, užsakymą įvykdė, pristatyto krovinio nebuvo atsisakyta priimti, todėl ieškovas pagrįstai pareikalavo iš apelianto apmokėti už suteiktas paslaugas (1 400 Eur). Be to, apeliantas dėl pavėluoto krovinio pristatymo nuostolių nepatyrė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Iš byloje pateiktos medžiagos nustatyta, kad ieškovas su apeliantu 2014-11-12 sudarė krovinio gabenimo sutartį, kuria ieškovas (vežėjas) įsipareigojo pervežti atsakovo (užsakovo) krovinį, krovinį pasikraunant 2014-11-13 arba 14 d., o iškraunant 2014-11-24. Sutartimi nustatyta 5 200 Eur krovinio pervežimo paslaugų kaina, kurią apeliantas turėjo apmokėti pavedimu per 30 dienų po sąskaitos, EX1 ir CMR kopijų gavimo. Ieškovas pasitelkė faktinį krovinių vežėją UAB „Velesas“. Krovinys krovinio gavėjui buvo pristatytas 2014-12-08. Ieškovas krovinį pristatė pavėlavęs 14 dienų. Ieškovas apeliantui už krovinių pervežimo paslaugas pateikė PVM sąskaitą-faktūrą 1 400 Eur sumai, tačiau apeliantas, bylos duomenimis, minėtos sumos iki šios dienos nesumokėjo. Priešingai, apeliantas reikalauja, jog ieškovas sumokėtų 1 400 Eur netesybų, kadangi pastarasis pažeidė sutarties 2.2.4. punktą, kuriuo ieškovas įsipareigojo laiku neatvykus į pakrovimo, iškrovimo vietą, sumokėti atsakovui po 100 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, jog šalių susitarimas dėl netesybų prieštarauja CMR konvencijos reglamentavimui ir yra niekinis, kadangi CMR konvencijoje nenumatyta vežėjo prievolių užtikrinimo galimybė netesybomis. Apelianto teigimu, tokia teismo pozicija pažeidžia šalių sutarties laisvės principą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka. Nagrinėjamoje byloje taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes buvo vykdomas tarptautinis krovinių vežimas keliais už užmokestį ir krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vietos yra skirtingų valstybių teritorijose, kurių valstybės yra CMR konvencijos narės (CMR konvencijos 1 str. 1 p.). Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 str. 1 d. nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra CMR konvencijos narė. Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 str. 1 d. visi susitarimai (išskyrus 40 str. leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). CMR konvencijos 23 str. 5 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Tuo tarpu, susitarimas dėl krovinio vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos atsakomybės neatitiktų šios konvencijos 23 str. įtvirtintų taisyklių. Aptariamoje situacijoje šalys nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (netesybas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009). Taigi, nagrinėjamu atveju, krovinio siuntėjo reikalavimas (apelianto) sumokėti baudą už termino pristatyti krovinį viršijimą, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri laikytina negaliojančia.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo įrodyti savo patirtų nuostolių dydį. Kaip buvo minėta anksčiau, CMR konvencijos 23 str. 5 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi, krovinio siuntėjas, norėdamas iš krovinio vežėjo prisiteisti dėl pavėluoto krovinio pristatymo patirtus nuostolius, turi įrodinėti faktinius nuostolius, t. y. kad tokie nuostoliai yra realūs ir patirti. Bylos duomenimis, apeliantas nepateikė jokių dokumentų pagrindžiančių pastarojo patirtą žalą, išskyrus 2014-12-08 pretenziją dėl 1 400 Eur, kurie, apelianto nuomone, buvo patirti ieškovui 14 dienų pavėlavus pristatyti krovinį. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog apelianto 1 400 Eur dydžio nuostoliai yra realūs. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie atsakovo, jo teigimu atliktą, įskaitymą.
Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir nustatė bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apelianto apeliacinį skundą atmetus, apelianto patirtos 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nėra priteisiamos (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1d.). Ieškovas prašė iš apelianto priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 7 str. įtvirtintu proceso ekonomiškumo principu, suponuojančiu pareigą dalyvaujantiems byloje asmenims rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžiami jų reikalavimai, daro išvadą, kad byloje dalyvaujantis asmuo įrodymus apie bet kokios rūšies realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas turi pateikti teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodymų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo (apelianto) UAB „Sirveta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.