- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-11
- Bylos Nr.
- e2S-1772-854/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02679-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- E. U., J. U.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Heramta“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) E. U. ir J. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų E. U. ir J. U. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Heramta“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai E. U. ir J. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Heramta“ 27 750 Eur nuostolius ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 27 750 Eur sumai areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o nesant nekilnojamojo turto ar esant jo nepakankamai, – trūkstamai sumai areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, atsakovės turtines teises ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, trečiuosius asmenis ir kredito įstaigų sąskaitose.
3. Prašyme nurodė, kad atsakovės bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, įmonės įstatinis kapitalas yra minimalus, įmonės turtas nežinomas, neteikia valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centras finansinių atskaitomybių, todėl ieškovai užsakė įmonės istoriją iš Creditinfo Lietuva. Iš jos akivaizdu, kad jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Atsakovė stengsis parduoti statomą butą kitiems ir gautus pinigus išleisti, taip ir neatsiskaičiusi su ieškovais. Įmonė ilgalaikio turto neturi, trumpalaikio turto turi tik už 13 931 Eur; nuosavas kapitalas – 3 772 Eur; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 10 159 Eur; pardavimo pajamos – 11 431 Eur; grynasis pelnas (nuostolis) – 1 272 Eur; grynasis pelningumas – 11,13 procentų. Ieškovai teismui pateikė skelbimą, iš kurio matyti, kad namas, dėl kurio buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, yra pardavinėjamas ir jau turi pirkėją, nes yra rezervuotas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 23 d. nutartimi ieškovų E. U. ir J. U. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškiniu reiškiamų reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio pagrindo turinį, sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Be to, pažymėjo, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja bylos iš esmės, nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo iš esmės.
6. Teismo vertinimu, byloje nesant įrodymų apie atsakovės veiksmus po ieškovų reikalavimo sumokėti nuostolių atlyginimą siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovais, pvz., perleidžiant savo turimą kitiems asmenims, nėra pagrindo daryti išvadą apie atsakovės nesąžiningumą. Ieškovai nepateikė teismui įrodymų ir tikėtinų duomenų, kad atsakovas siekia ar siektų apsunkinti galimą išieškojimą.
7. Teismas, vertindamas ieškovų argumentus dėl to, kad namas, dėl kurio buvo sudaryta preliminarioji sutartis, jau yra pardavinėjamas ir turi pirkėją, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai ieškiniu siekia ne įgyti nuosavybės teisę į namą, dėl kurio buvo sudaryta preliminari sutartis, tačiau prisiteisti iš atsakovės nuostolius (27 750 Eur), kildinamus iš preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties. Kaip nurodė Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 31 d. nutartyje, net atsakovei namą pardavus, jos turtinė padėtis pagerėtų ir, esant galimai ieškovams palankiam teismo sprendimui, atsakovė turėtų didesnę galimybę atsiskaityti su ieškovais.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovų kartu su prašymu pateikti įrodymai ir prašyme nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovė atlieka veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), kuriais siekiama galimai jai nepalankaus teismo sprendimo nevykdymo.
9. Teismo vertinimu, ieškovai nepateikė įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas. Nurodė, kad atsakovės veiksmai nesumokant nuostolių atlyginimo yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10. Teismas sprendė, kad ieškovų teiginiai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, yra tik deklaratyvaus pobūdžio, kuriais, nesant juos patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo vadovautis. Teismo vertinimu, ieškovai, pakartotinai teikdami prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų teiginius apie atsakovės nesąžiningumą būtent ieškovų atžvilgiu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
11. Ieškovai E. U. ir J. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškovai ieškinyje nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pridėjo įrodymus, kurie patvirtina išdėstytas aplinkybes, todėl nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas.
11.2. Ieškovams, teikiant pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, situacija yra pasikeitusi. Ieškovai pateikė finansinę atskaitomybę, iš kurios matyti, kad atsakovė ilgalaikio turto neturi, trumpalaikio turto turi tik už 13 931 Eur; nuosavas kapitalas – 3 772 Eur; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 10 159 Eur; pardavimo pajamos – 11 431 Eur; grynasis pelnas (nuostolis) – 1 272 Eur; grynasis pelningumas – 11.13 procentų. Teismui taip pat pateiktas skelbimas, iš kurio matyti, kad namas, dėl kurio buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis yra pardavinėjamas ir jau turi pirkėją, nes yra rezervuotas.
11.3. Ieškovai įrodė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Kol šalys bylinėsis, turtas bus parduotas ir net ir palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jo įvykdyti bus neįmanoma. Ieškovai neprieštarauja, kad teismas įpareigotų įnešti ginčo sumą į teismo depozitinę sąskaitą, tuo užtikrindami, kad palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas.
11.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones kitose bylose, kuriose yra tokios pačios aplinkybės (civilinės bylos Nr. e2-20261-1101/2019; Nr. e2-4440-918/2022; Nr. e2-5812-466/2021).
11.5. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-95-910/2022, kurioje laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, pasisakyta dėl tapačių aplinkybių, kurios yra ir šioje byloje: 1) ieškovai sudarė su atsakove preliminarią sutartį, kurioje sutarta, kad ieškovai įsigis nekilnojamąjį turtą už 185 000 Eur, buvo sumokėtas avansas. Pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., vėliau terminas dėl atsakovės kaltės buvo pratęstas iki 2021 m. lapkričio 30 d. Pagrindinė sutartis iki 2021 m. lapkričio 31 d. nebuvo sudaryta. Atsakovė neįvykdė savo įsipareigojimų, be to, nebuvo atlikusi ir papildomų pažadėtų darbų, ieškovai laukė, patirdami nepatogumus, o vėliau atsakovė informavo, kad nesutinka parduoti turto už sutartą kainą ir parašė, kad neparduos pigiau nei 204 000 Eur. Atsakovė 27 750 Eur sumą, kaip minimalius nuostolius, jei pagrindinė sutartis bus nepasirašyta dėl jos kaltės, preliminarioje sutartyje įrašė pati; 2) turtas preliminarioje sutartyje parduodamas už 239 000 Eur kainą, t. y. gerokai didesnę, negu buvo sulygta šalių sudarytoje preliminarioje sutartyje (185 000 Eur); 3) atsakovė kito turto neturi, o šį pardavinėja, nors apie teismo procesą žino. Tai įrodo, kad atsakovė siekia turtą perleisti. Svarbu ir tai, kad ginčo turtas yra pastatytas ant svetimo fizinio asmens žemės sklypo, o atsakovė turi tik užstatymo teisę, šis turtas apsunkintas hipoteka. Taigi pirmiausiai atsakovė privalės atsiskaityti su žemės sklypo savininku.
Atsiliepimas
12. Atsakovė UAB „Heramta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Tokių duomenų byloje nėra, ieškovai neįrodė šių aplinkybių.
12.2. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nors ieškovai nurodo, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tai, kad atsakovės bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, įmonės įstatinis kapitalas yra minimalus, įmonės turtas nežinomas, neteikia VĮ Registrų centras finansinių atskaitomybių, todėl ieškovai užsakė įmonės istoriją iš Creditinfo Lietuva, tačiau nei vienas ieškovų pateiktas įrodymas negali patvirtinti atsakovės nesąžiningumo. Iš esmės ieškovai remiasi savo nepagrįstais samprotavimais.
Šalies argumentai
12.3. Ieškovų kartu su prašymu pateikti įrodymai ir prašyme nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovė atlieka veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), kuriais siekiama galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo nevykdymo. Ieškovai taip pat nepateikė įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas.
12.4. Atsakovė yra pelningai veikianti įmonė, turi nekilnojamąjį turtą – namą, todėl ieškovų argumentai, kad kol šalys bylinėsis, turtas bus parduotas ir net ir palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jo įvykdyti bus neįmanoma, yra nepagrįsti.
12.5. Ieškovai atskirajame skunde taip pat nurodo duomenis apie kitą įmonę, o ne atsakovę, kur visiškai kitos faktinės aplinkybės, todėl nurodyti argumentai turi būti atmesti.
12.6. Ieškovė 2022 m. sausio 18 d. parašė el. laišką, kuriame paprašė grąžinti sumokėtą 27 750 Eur avansą, 1 650 Eur pagal 2021 m. spalio 13 d. susitarimą. Jokio reikalavimo dėl sutarties 6.2 punkte numatytos 27 750 Eur sumos nebuvo. Atsakovė matydama, kad ieškovai prašo gražinti avansą bei sumokėtus pinigus, suprato, kad ieškovai de facto neketina pirkti turtą. Atsakovė 2022 m. sausio 28 d. grąžino ieškovams 27 750 Eur sumokėtą pradinį įnašą, 1 650 Eur pagal papildomą susitarimą. Tai parodo atsakovės sąžiningumą. Jeigu atsakovė būtų nesąžininga, jai nebūtų tikslo gražinti pradinio įnašo bei pinigų, sumokėtų už statybos darbus.
12.7. Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, tad jam sudaryti reikia ne vienos, o abiejų šalių valios ir pastangų. Byloje nėra duomenų, jog patys ieškovai būtų raštu kreipęsi į atsakovę ir raginę ją sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o atsakovė būtų atsisakiusi tą padaryti.
12.8. Ieškovų atskirasis skundas yra nepagrįstas, nebuvo įrodytos jokios naujos faktinės aplinkybės, todėl jis turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Ieškovai kartu su atskiruoju skundu pateikė 2021 m. gruodžio 23 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą – duomenis apie butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).
17. Be to, ieškovai 2022 m. rugpjūčio 9 d., bylai esant apeliacinės instancijos teisme, pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus – 2022 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto registro išrašus, kurie pagrindžia, kad atsakovė sudarė penkis jai priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius. Pažymi, kad atsakovei nuosavybės teise šiuo metu priklauso tik vienas butas, kurį atsakovė taip pat ketina perleisti. Ieškovų teigimu, šie įrodymai pagrindžia atsakovės nesąžiningumą, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – likusio atsakovės turto areštą.
18. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).
19. Nagrinėjamu atveju ieškovai, pateikdami 2021 m. gruodžio 23 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nenurodė, kokias aplinkybes, reikšmingas atskirajam skundui išnagrinėti, juo siekia pagrįsti, įvertinus tai, kad ginčo tarp šalių dėl to, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), išrašo dieną priklausė atsakovei nekilo. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad šis išrašas pagal jo datą galėjo būti pateiktas dar pirmosios instancijos teismui, bei į tai, kad esant būtinybei teismas turi galimybę naudoti duomenis iš viešų registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškovų apeliacinės instancijos teismui pateiktą įrodymą atsisakytina priimti.
20. Ieškovų pateikti 2022 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto registro išrašai nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad ieškovai 2022 m. liepos 19 d. pirmosios instancijos teismui pateikė pakartotinį prašymą šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, prašymą grįsdami iš esmės tapačiais argumentais, kurių pagrindu prašo apeliacinės instancijos teismo prijungti 2022 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto registro išrašus nagrinėjant šį atskirąjį skundą. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. liepos 21 d. nutartimi ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai prašomais prijungti įrodymais grindžia pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių šioje byloje pasisakė pirmosios instancijos teismas pasisakė kita, 2022 m. liepos 21 d. priimta, nutartimi, kuri nėra šios apeliacijos objektas, ieškovų pateiktus išrašus atsisakytina priimti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1215-302/2021).
22. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio prima facie pagrįstumo, nekilo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako. Be to, ieškinio prima facie pagrįstumas jau buvo įvertintas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiant pirmą kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartimi, kuri Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-962-643/2022 palikta nepakeista.
23. Ieškovai nurodo, kad egzistuoja grėsmė, jog galimai jiems palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, ką pagrindžia atsakovės ne itin gera finansinė būklė, taip pat tai, jog atsakovė siekia parduoti turtą, įskaitant butą, dėl kurio buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis.
24. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Tačiau nuosekliai plėtojamojoje teismų praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020).
25. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir (ar) nepasidarytų nebeįmanomas, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675- 943/2020; 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1518-881/2020).
26. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1734-464/2020).
27. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovė siekė parduoti (šios nutarties priėmimo dieną jau pardavė) jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo šalių sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties objektas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė per se (savaime) nepatvirtina to, kad tokiais veiksmais atsakovė neabejotinai siekė išvengti atsiskaitymo su ieškovais, esant jiems galimai palankiam teismo sprendimui (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina tai, kad ne kiekvienas turto savininko siekis disponuoti jam priklausančiu turtu gali būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys trečiųjų asmenų atžvilgiu.
28. Šiuo atveju ieškovai nepateikė duomenų, kad šie atsakovės veiksmai (turto pardavimas) būtų nukreipti būtent į galimai palankaus ieškovams būsimo teismo sprendimo vykdymo vengimą (CPK 178 straipsnis). Turto perleidimas, nepagrindžiant priežastinio ryšio su tuo, jog toks perleidimas būtų nulemtas išvengti galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymo, o ne susijęs su vystomu verslu, siekiant gauti turtinės naudos (pajamų/pelno), šioje stadijoje nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą ieškovų atžvilgiu.
29. Iš atsakovės atskirojo skundo argumentų matyti, kad ji nesutinka atlyginti ieškovų prašomus 27 750 Eur nuostolius dėl to, jog šalys skirtingai aiškina jų sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo aplinkybes bei šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Taigi vien ta aplinkybė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl turtinių prievolių vykdymo, savaime nelemia šalies, kuriai pareikštas reikalavimas sumokėti atitinkamą sumą, nesąžiningumo kitos šalies atžvilgiu. Apskritai teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vengimas atsiskaityti, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-478-330/2021). Šalių argumentai, susiję su ginčo esme (dėl prievolės atlyginti nuostolius buvimo), šioje stadijoje, sprendžiant tik klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertinami, dėl jų bus pasisakyta galutiniu teismo sprendimu bylą išnagrinėjus iš esmės.
30. Ieškovai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė sąmoningai siektų bloginti savo turtinę padėtį, ketindama išvengti galimų prievolių ieškovams įvykdymo (CPK 178 straipsnis). Priešingai, visuma aplinkybių patvirtina, kad atsakovė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo dieną siekė parduoti turtą ir gauti iš to kur kas didesnes pajamas (239 000 Eur) nei ieškovų ieškiniu prašoma suma (27 750 Eur), kas kaip tik sudaro galimybę efektyviau įvykdyti galimai palankų ieškovams teismo sprendimą. Tokie atsakovės veiksmai, kaip kad turto formos pakeitimas iš nekilnojamojo turto į pinigines lėšas, šiam turtui (tik kitu pavidalu) ir toliau liekant atsakovės dizpozicijoje nelaikytini atsakovės nesąžiningumu.
31. Be to, kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-962-643/2022, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartis, kuria ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas, palikta nepakeista, kad atsakovės turto pardavimas nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo ir dėl to, jog ieškinio reikalavimu ieškovai nesiekia įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą pagal ginčo preliminariąją sutartį. Taigi, šiuo atveju pats turto pardavimas nelaikytinas atsakovės veiksmais, sudarančiais kliūtis įvykdyti galimai palankų ieškovams teismo sprendimą. Tai, kad nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka (2021 m. gegužės 27 d. hipotekos registro pranešimas), savaime nereiškia atsakovės nesąžiningumo.
32. Ieškovų atskirajame skunde nurodyti teiginiai dėl atsakovės finansinės būklės, nurodyti duomenys iš www.rekvizitai.lt taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis būtų sudėtinga ir atsakovė nebūtų pajėgi įvykdyti teismo sprendimo, ieškovai to neįrodė (CPK 178 straipsnis). Visų pirma, pastebėtina tai, kad pateikti duomenys yra 2020 metų, t. y. nėra aktualaus laikotarpio duomenys, kurie būtų teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
33. Iš Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinės atskaitomybės duomenų už 2021 metus matyti, kad atsakovė ataskaitiniais metais turėjo turto už 433 954 Eur (atsargos ir kitas trumpalaikis turtas), o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 165 044 Eur, grynasis pelnas – 229 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šie finansinės atskaitomybės duomenys, teigiamas turimo turto ir įsipareigojimų santykis kaip tik pagrindžia, kad atsakovė nesusiduria su finansiniais sunkumais. Be to, įvertinus tai, kad 2022 metais atsakovė sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, o gautos pajamos neatsispindi 2021 metų duomenyse (finansinės atskaitomybės duomenys už 2022 metus turi būti teikiami 2023 metais), tikėtina, kad atsakovės finansinė padėtis faktiškai šiuo metu apskritai pagerėjo (CPK 185 straipsnis).
34. Be to, apskritai pažymėtina ir tai, kad net jei byloje ir būtų duomenys apie blogą atsakovės turtinę padėtį, tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1644-330/2020;), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.
35. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020; 2022 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-467/2022). Todėl net ir pateikus duomenis apie ne itin gerą atsakovės finansinę padėtį, vien tik dėl to nebūtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
36. Nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė teismui duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, t. y. nepagrindė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016), todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis. Abstrakti tikimybė, kad atsakovė bet kada galės apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą arba padaryti jo įvykdymą neįmanomu egzistuoja visada, bet ji nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
37. Ieškovų argumentai, kad kitose civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami panašaus/analogiško pobūdžio ginčai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtent šioje civilinėje byloje. Kaip jau buvo minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje. Taigi vien nagrinėjamo ginčo pobūdžio sutaptis savaime nelemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės šioje byloje, nenustačius atsakovės nesąžiningumo ir grėsmės teismo sprendimui įvykdyti.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovams šioje stadijoje neįrodžius, jog egzistuoja grėsmė galimai palankiam jiems teismo sprendimui įvykdyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, dėl ko ieškovų prašymą atmetė (CPK 144 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
39. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl ieškovų atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovų jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).
42. Atsižvelgiant į tai, kad šioje stadijoje buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bylai nesant išnagrinėtai iš esmės, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus byloje galutinį teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovų E. U. ir J. U. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.