Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-876-464/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-22
Bylos Nr.: e2A-876-464/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00025-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Agro“
Atsakovas: G. K., V. K., žemės ūkio bendrovei ,,Artumė“

Civilinė byla Nr. e2A-876-464/2020Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00025-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.2.4.1.3; 2.6.1.6.1; 2.6.8.5; 2.6.29.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Agro“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-155-440/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Agro“ ieškinį atsakovams G. K., V. K. ir žemės ūkio bendrovei ,,Artumė“ dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis, kreditorinių reikalavimų teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB ,,Baltic Agro“ 2019 m. vasario 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį 2019 m. rugpjūčio 19 d. patikslinusi prašė:

1.1. pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento atsakovų V. K. ir G. K. 2018 m. vasario 19 d. sudarytą kreditorinių reikalavimų teisių perleidimo sutartį ir 2018 m. kovo 12 d. sudarytą kreditorinių reikalavimų teisių perleidimo sutartį;

1.2. pripažinti nesudarytomis atsakovų V. K. ir atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ paskolos sutartis pagal 2017 m. balandžio 1 d. avanso apyskaitą ir atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ sprendimus:

1.2.1. 2012 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 139 (paskolos suma 5 000 Lt);

1.2.2. 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 140 (paskolos suma 10 000 Lt);

1.2.3. 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 141 (paskolos suma 30 000 Lt);

1.2.4. 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 142 (paskolos suma 10 000 Lt);

1.2.5. 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 143 (paskolos suma 900 Lt);

1.2.6. 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 144 (paskolos suma 200 Lt);

1.2.7. 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 145 (paskolos suma 5 000 Lt);

1.2.8. 2012 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 146 (paskolos suma 15 000 Lt);

1.2.9. 2012 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 147 (paskolos suma 15 000 Lt);

1.2.10. 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 148 (paskolos suma 10 000 Lt);

1.2.11. 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 149 (paskolos suma 26 000 Lt);

1.2.12. 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 150 (paskolos suma 33 000 Lt);

1.2.13. 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 151 (paskolos suma 3 500 Lt);

1.2.14. 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 152 (paskolos suma 20 000 Lt);

1.2.15. 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 153 (paskolos suma 36 000 Lt);

1.2.16. 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 154 (paskolos suma 2 000 Lt);

1.2.17. 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 155 (paskolos suma 25 000 Lt)

1.2.18. 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 156 (paskolos suma 26 100 Lt);

1.2.19. 2013 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 157 (paskolos suma 20 000 Lt);

1.2.20. 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 158 (paskolos suma 15 000 Lt);

1.2.21. 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 159 (paskolos suma 2 000 Lt);

1.2.22. 2013 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 160 (paskolos suma 29 000 Lt);

1.2.23. 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 161 (paskolos suma 26 000 Lt);

1.2.24. 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 162 (paskolos suma 3 000 Lt);

1.2.25. 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 163 (paskolos suma 7 500 Lt);

1.2.26. 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 164 (paskolos suma 25 000 Lt)

1.2.27. 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 165 (paskolos suma 10 000 Lt);

1.2.28. 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 166 (paskolos suma 52 000 Lt);

1.2.29. 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 167 (paskolos suma 6 000 Lt);

1.2.30. 2013 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 168 (paskolos suma 20 000 Lt);

1.2.31. 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 169 (paskolos suma 5 500 Lt);

1.2.32. 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 170 (paskolos suma 3 000 Lt);

1.2.33. 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 171 (paskolos suma 21 000 Lt);

1.2.34. 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 172 (paskolos suma 2 000 Lt);

1.2.35. 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 173 (paskolos suma 500 Lt);

1.2.36. 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 174 (paskolos suma 40 000 Lt);

1.2.37. 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 175 (paskolos suma 20 000 Lt);

1.2.38. 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 176 (paskolos suma 4 000 Lt);

1.2.39. 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 177 (paskolos suma 1 000 Lt);

1.2.40. 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 178 (paskolos suma 13 000 Lt)

1.2.41. 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 179 (paskolos suma 25 000 Lt);

1.2.42. 2013 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 180 (paskolos suma 36 000 Lt);

1.2.43. 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 181 (paskolos suma 1 000 Lt);

1.2.44. 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 182 (paskolos suma 14 970 Lt);

1.2.45. 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 183 (paskolos suma 3 000 Lt);

1.2.46. 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 184 (paskolos suma 2 000 Lt);

1.2.47. 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 185 (paskolos suma 500 Lt);

1.2.48. 2013 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 186 (paskolos suma 27 000 Lt);

1.2.49. 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 187 (paskolos suma 25 000 Lt);

1.2.50. 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 188 (paskolos suma 20 000 Lt);

1.2.51. 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 189 (paskolos suma 14 000 Lt);

1.2.52. 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 190 (paskolos suma 150,84 Lt);

1.2.53. 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 191 (paskolos suma 2 000 Lt);

1.2.54. 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 192 (paskolos suma 20 000 Lt)

1.2.55. 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 193 (paskolos suma 7 200 Lt);

1.2.56. 2014 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 194 (paskolos suma 7 000 Lt);

1.2.57. 2014 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 195 (paskolos suma 16 000 Lt);

1.2.58. 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 196 (paskolos suma 11 000 Lt)

1.2.59. 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 197 (paskolos suma 9 431,83 Lt);

1.2.60. 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 198 (paskolos suma 1 569,34 Lt);

1.2.61. 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 199 (paskolos suma 6 072,49 Lt);

1.2.62. 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 200 (paskolos suma 9 797,32 Lt);

1.2.63. 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 201 (paskolos suma 7 860,20 Lt);

1.2.64. 2014 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 202 (paskolos suma 6 781,70 Lt);

1.2.65. 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 203 (paskolos suma 7 156,55 Lt);

1.2.66. 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 204 (paskolos suma 433,50 Lt);

1.2.67. 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 205 (paskolos suma 7 868,73 Lt);

1.2.68. 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 206 (paskolos suma 739,88 Lt);

1.2.69. 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 207 (paskolos suma 7 680,21 Lt);

1.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovė ŽŪB ,,Artumė“ yra jos skolininkė pagal Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notarės išduotą 2016 m. balandžio 22 d. vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu 2016 m. gegužės 4 d. antstolė V. Š. areštavo atsakovei ŽŪB ,,Artumė“ priklausantį turtą. Ieškovės teigimu, tik gavusi 2018 m. liepos 4 d. antstolės R. A. patvarkymą dėl areštuoto turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ir turto pardavimo akto surašymo sužinojo, kad atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ kreditoriumi yra ir atsakovas G. K. (ŽŪB ,,Artumė“ direktoriaus atsakovo V. K. sūnus), o išieškojimas šio kreditoriaus naudai vykdomas pagal 2017 m. birželio 30 d. atsakovui V. K. išduotą Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-2307-767/2017 dėl 65 879,10 Eur skolos ir 402 Eur žyminio mokesčio išieškojimo bei pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. vasario 21 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-3816-766/2018 dėl 246 015,87 Eur skolos, procesinių palūkanų ir 705 Eur žyminio mokesčio išieškojimo. Taip pat tik bylos nagrinėjimo metu jai paaiškėjo, kad atsakovai G. K. ir V. K. 2018 m. vasario 19 d. bei 2018 m. kovo 12 d pasirašė kreditorinių reikalavimų perleidimo sutartis, kuriomis pradinis kreditorius V. K. perleido naujam kreditoriui G. K. visas teises, kylančias iš atsakovų V. K. ir ŽŪB ,,Artumė“ paskolinių teisinių santykių, atsiradusių, atitinkamai, 2017 m. balandžio 1 d. avanso apyskaitos ir 2017 m. balandžio 5 d. akto, taip pat 2018 m. vasario 13 d. akto dėl skolų suderinimo pagrindu.

3. Ieškovės teigimu, tikėtina, kad atsakovai atliko visą eilę veiksmų, kurių atlikimui nebuvo jokio teisinio pagrindo, o šie veiksmai buvo atlikti turint tikslą sumažinti galimybę atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš šios bendrovės turto. Reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos perleidžiant reikalavimus, kildinamus iš tariamų atsakovų V. K. ir ŽŪB ,,Artumė“ paskolos teisinių santykių. Minėtos reikalavimo perleidimo sutartys ir tariami V. K. ir ŽŪB ,,Artumė“ paskolos teisiniai santykiai pažeidžia ieškovės, kaip atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ kreditorės, teises, nes skola jai dar nėra išieškota, vykdomoji byla tęsiama. Todėl prašo šiuos sandorius (pastaba: ieškinyje tiesiogiai neįvardyta, kuriuos konkrečiai sandorius) pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovės vertinimu, egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana (Pauliano ieškiniui) patenkinti: atsakovė ŽŪB ,,Artumė“ yra jos skolininkė pagal 2016 m. balandžio 22 d. išduotą Vilniaus miesto 3-ojio notarų biuro notarės vykdomąjį įrašą, atsakovės finansinė padėtis yra itin sunki, ji turi didelių įsipareigojimų kreditoriams; sudarydami šias sutartis atsakovai siekė neteisėtais būdais pasisavinti žemės ūkio bendrovės turtą ir sumažinti ieškovės galimybes patenkinti savo reikalavimus; tokių sandorių šalys neprivalėjo sudaryti; jie sudaryti tarp artimų giminaičių – tėvo ir sūnaus, todėl jų abiejų nesąžiningumas yra preziumuojamas.

4. Ieškovė taip pat prašo reikalavimo perleidimo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, o tariamas paskolos sutartis – nesudarytomis pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį, tvirtindama, kad atsakovų V. K. ir ŽŪB ,,Artumė“ paskolos teisinius santykius patvirtinantys įrodymai nėra pateikti ir nėra duomenų apie bendrovei perduotą paskolos dalyką (pinigus). Tokių santykių susiklostymo, pasak ieškovės, nei atsakovų nurodyta 2017 m. balandžio 1 d. avanso apyskaita, pasirašyta tik atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ buhalterės R. S., nei skolų suderinimo aktai, nei ŽŪB ,,Artumė“ direktoriaus, atsakovo V. K., laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. priimti 69 sprendimai suteikti bendrovei tariamas paskolas, nepatvirtina. Avanso apyskaita sudaryta praėjus trejiems metams nuo V. K. sprendimų priėmimo, tariamų skolų išieškojimo veiksmų atsakovas ėmėsi tik 2017 metais, kreipdamasis dėl teismo įsakymų išdavimo, kurie teismų buvo išduoti netikrinant jo reikalavimų pagrįstumo. Atsakovas V. K. jokių lėšų ŽŪB ,,Artumė“ faktiškai neperdavė ir jokių mokėjimų šiai bendrovei neatliko, minėti sprendimai, t. y. tik ketinimai skolinti bendrovei lėšas, savaime nereiškia ir nepatvirtina paskolos suteikimo fakto, šie direktoriaus sprendimai priimti tik dėl akių (neketinant sukurti tokių teisinių pasekmių, kaip paskolos suteikimas), siekiant sumažinti atsakovės kreditorių galimybes atgauti skolas, o tai, ieškovės vertinimu, atitinka CK 1.86 straipsnio nuostatas, be to, nesilaikyta privalomos rašytinės paskolos sandorių formos, nustatytos CK 6.871 straipsnio 1 dalyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Baltic Agro“ ieškinį atmetė, priteisė atsakovui G. K. iš ieškovės UAB ,,Baltic Agro“ 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas, įvertinęs ieškinyje suformuluotus reikalavimus bei ieškovės atstovų pateiktus dėl jų paaiškinimus, padarė išvadą, kad iš esmės ieškovė siekia įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo. Nors ieškovė nurodo neginčijanti 2017 m. birželio 30 d. teismo įsakymo, išduoto civilinėje byloje Nr. eL2-2307-767/2017, ir 2018 m. vasario 21 d. teismo įsakymo, išduoto civilinėje byloje Nr. eL2-3816-766/2018, tačiau viso šios bylos proceso metu ji tvirtino, kad išduoti teismo įsakymus nebuvo jokio pagrindo, nes nebuvo sudarytos paskolos sutartys ir pinigai realiai nebuvo paskolinti, todėl atsakovas kreiptis į teismą dėl teismo įsakymų išdavimo negalėjo.

7. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo įsakymas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, tampa privalomu visiems teisės subjektams, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo, įsakymo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka, o nagrinėjamu atveju teismo įsakymai nėra nuginčyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės argumentus įvertino kaip nepakankamus actio Pauliana pagrindu ginčyti bendrovės direktoriaus V. K. sprendimus, iš įrodymų visumos taip pat neįžvelgęs ir pagrindo spręsti, kad yra visos būtinos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

8. Pasisakydamas dėl šių atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ direktoriaus, atsakovo V. K., priimtų 69 sprendimų, kuriais atsakovai įrodinėjo paskolinių teisinių santykių tarp jo ir bendrovės susiklostymą, teismas pažymėjo, kad ieškovė, neabejotinai būdama atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ kreditorė, visgi nebuvo sutartinių santykių tarp ŽŪB ,,Artumė“ ir V. K. šalimi. Tokių santykių tarp atsakovų susiklostymą patvirtino ir atsakovai, ir byloje apklausta liudytoja R. S., nurodę apie pirminių dokumentų buvimą bendrovėje, suteiktas paskolas, priimtus atitinkamus sprendimus skolintis, suformuotas 2017 m. avansines apyskaitas. Kadangi Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atliktų mokestinių bendrovės patikrinimų aktuose taip pat užfiksuota informacija apie V. K. suteiktas bendrovei paskolas, teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad direktoriaus sprendimai buvo surašyti atgaline data, t. y. 2017 m. avansinės apyskaitos pagrindu prieš kreipiantis į teismą dėl teismo įsakymų išdavimo.

9. Teismo vertinimu, nors byloje nėra duomenų apie tai, ar tokiems sprendimams priimti buvo pagrindas, ar juos reikalinga buvo priimti, taip pat nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie ginčijamų sprendimų pagrindu sudarytus konkrečius sandorius, prekių pirkimą ar atsiskaitymą atsakovo V. K. lėšomis, taip pat tokie duomenys neapskaityti ir buhalterinėje apskaitoje, tačiau negalima ir išvada, kad nuo 2012 m. priimti sprendimai bei jų pagrindu galimai paskolintos lėšos turėjo esminės reikšmės ieškovės interesams dėl 2016 m. vykdymui perduotų jos reikalavimų.

10. Įvertinęs tai, kad atsakovė ŽŪB „Artumė“ nedalyvavo 2018 m. vasario 19 d. ir 2018 m. kovo 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudaryme, nebuvo šių sutarčių šalimi, kad atsakovas G. K. nebuvo atsakovės ŽŪB „Artumė“ skolininku, o atsakovas V. K. iki 2018 m. vasario 19 d. ir 2018 m. kovo 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo buvo ne ieškovės skolininkas, o ieškovės skolininkės – atsakovės ŽŪB „Artumė“ – kreditorius, taip pat faktą, kad pati ieškovė nebuvo ir šių jos ginčijamų sandorių šalimi (reikalavimo teisių perleidimo sutartys yra sudarytos tarp ieškovės skolininkės ŽŪB „Artumė“ kreditoriaus V. K. ir atsakovo G. K.), teismas, nepaisant visų ieškovės argumentų dėl jos teisių ginčijamais sandoriais pažeidimo, konstatavo, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo ginčyti taip pat ir reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Minėtų sutarčių dėl kreditorių pasikeitimo panaikinimas neturėtų jokios esminės reikšmės ieškovės interesams.

11. Nenustatęs ieškovės teisių pažeidimo jos ginčijamais sandoriais, teismas nurodė plačiau nepasisakantis nei dėl konkrečių reikalavimo perleidimo sutarčių sąlygų, atliktų mokėjimų, atsakovų (ne)sąžiningumo, atsižvelgiant į giminystės santykius ir pan., padaręs dar ir tokią išvadą, kad šiems išvestiniams ieškovės reikalavimams actio Pauliana institutas apskritai netaikytinas. Teismo nuomone, ieškovės prašymas sandorius pripažinti niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nenurodžius jokių imperatyvių įstatymo normų, kurioms galimai prieštarautų tarp atsakovų V. K. ir G. K. sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys, taip pat nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

12. Ieškovė UAB ,,Baltic Agro“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigoti atsakovę ŽŪB ,,Artumė“ pateikti apeliaciniame skunde išvardintus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad pateiktu ieškiniu buvo kvestionuojami įsiteisėję teismų įsakymai ir jų privalomumas, juo labiau ieškovė nebuvo civilinių bylų, kuriose buvo sprendžiami teismo įsakymų išdavimo klausimai, šalimi, todėl jai šie įsakymai neturi prejudicinės ar res judicata galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019). Be to, išduodant teismo įsakymus nėra tikrinamas kreditorinio reikalavimo pagrįstumas.

12.2. Teismas, spręsdamas dėl paskolos teisinius santykius neva pagrindžiančių paskolos sutarčių galiojimo, iš esmės pasisakė tik dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, tačiau nesprendė (nenurodė nei vieno argumento) dėl ieškovės įvardyto esminio teisinio pagrindo paskolų sprendimams nuginčyti – dėl CK 6.875 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo.

12.3. Ieškovė prašė remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 suformuota praktika dėl tokių santykių teisinio kvalifikavimo. Kasacinis teismas šioje byloje pasisakė, kad bylą dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį nagrinėjantis teismas nustatęs, jog pinigai ar daiktai paskolos gavėjui nebuvo perduoti dėl to, kad ginčijama paskolos sutartis yra kitam sandoriui pridengti sudarytas sandoris, pripažindamas ginčijamą sandorį (paskolos sutartį) nesudarytu turi sistemiškai taikyti ir CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą. Nagrinėjamoje byloje paskolos dalykas nebuvo perduotas dėl to, kad net nebuvo ketinimo sukurti paskolos teisinių santykių (sprendimai surašyti tik dėl akių), todėl pagal analogiją CK 6.875 straipsnio 3 dalis turėjo būti taikoma kartu su CK 1.86 straipsnio nuostatomis.

12.4. Skundžiamame sprendime nevertinta, kad paskolos dalykas paskolos gavėjos ŽŪB ,,Artumė“ nuosavybėn neperduotas, o ši nebuvo įsipareigojusi grąžinti tokią pat pinigų sumą, nebuvo ir šalių valios pinigus perduoti. Teismo posėdžio, vykusio 2020 m. sausio 30 d., metu atsakovas V. K. patvirtino, kad vieninteliai dokumentai, kurie įrodo, jog paskolos sutartys buvo realiai sudarytos, yra direktoriaus paskolų sprendimai. Tačiau šie paskolų sprendimai nėra pakvitavimas ar kitas dokumentas, kuriame fiksuojamas realus pinigų perdavimas. Taip pat nepateikti jokie kasos kvitai ar čekiai, patvirtinantys apmokėjimus už prekes ar paslaugas konkrečiai pagal minėtus paskolos sprendimus.

12.5. Dalis sprendimų, priimtų 2014 m. rugsėjo 15 d. – 2014 m. gruodžio 31 d., nėra patvirtinti bendrovės įgalioto atstovo (direktoriaus). Visuose šiuose sprendimuose tik nurodyta, kad juos pasirašo „LEDP V. K.“, tačiau jokiais įrodymais nepagrindžiama, jog V. K. buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas, neaišku, ką tiksliai reiškia šis sutrumpinimas, kokia jo teisinė apimtis, koks galiojimo laikotarpis, kad būtų galima vertinti tokių jo įsipareigojimų teisėtumą. Be to, nors kituose sprendimuose direktoriaus V. K. parašas yra, tačiau visur yra įtraukta papildoma sąlyga „ŽŪB Artume įgalioja direktorių pasirašyti paskolos sutartį“, o tai reiškia, kad turėjo būti privalomai sudaroma rašytinė sutartis. Taip pat pagal atsakovės įstatų 5.4 punktą visiems sandoriams, kurie viršija 10 000 Lt, buvo būtina gauti ir bendrovės narių susirinkimo pritarimą.

12.6. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kodėl 2017 m. balandžio 1 d. avanso apyskaitos duomenys negalėtų būti vertinami kaip patvirtinantys paskolinių teisinių santykių egzistavimą. Tuo metu bendrovės vadovu buvęs J. K. A. nėra patvirtinęs šios avanso apyskaitos, nors tą turėjo padaryti. Liudytoja apklausta buhalterė R. S. tik patvirtino, kad atsakovas V. K. surinkdavo iš klientų grynuosius pinigus ir jais disponuodavo, taigi gautas iš klientų lėšas jis ir galėjo nurodyti kaip jo suteiktą paskolą bendrovei.

12.7. Teismas atmetė prašymus išreikalauti iš atsakovų rašytinius įrodymus, apribojęs ieškovei įrodinėjimo teisę, nors, kaip matyti iš sprendimo, pačiam teismui nepakako įrodymų nustatyti objektyvią tiesą civilinėje byloje. Įrodinėjimo pareiga, kad paskolos dalykas (pinigai) buvo perduotas, tenka atsakovams, todėl teismas turėjo įvertinti ir pasyvų bei nesąžiningą atsakovų procesinį elgesį, atsisakant įrodinėti jiems nepalankias faktines aplinkybes.

12.8. Specialisto išvadą byloje pateikusi licencijuota auditorė D. P. 2019 m. rugpjūčio 14 d. rašte išvardino dokumentus, kurie būtini sprendžiant, ar paskolos sandoriai buvo sudaryti. Tai, kad dokumentai reikalingi, minėta auditorė patvirtino ir apklausta teismo posėdžio metu. Teismas tokių duomenų taip pat nevertino, tačiau vadovavosi atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ buhalterės R. S. paaiškinimais, nors ji, būdama darbuotoja, yra suinteresuota bylos baigtimi. Teismas nepagrįstai sprendimą grindė VMI 2014 m. liepos 2 d. ir 2016 m. birželio 10 d. patikrinimo aktais, nors juose užfiksuota informacija negali būti vertinama kaip patvirtinanti paskolos teisinių santykių buvimą ar nebuvimą.

12.9. Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 19 d. patikslintame ieškinyje nurodė ir tą aiškiai apibendrino savo baigiamojoje kalboje, kad ieškinio reikalavimas dėl reikalavimo perleidimo sutarčių ginčijimo yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, pripažinti nesudarytais paskolų sandorius. Nenustačius paskolos dalyką sudarančių pinigų perdavimo, neatsirado pareigos jų grąžinti, toks sandoris, neturintis dalyko, neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra savaime niekinis bei negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovė savo ieškinyje buvo suformulavusi ir reikalavimą pripažinti abi reikalavimo perleidimo sutartis niekinėmis bei negaliojančiomis taip pat ir CK 1.86 straipsnio pagrindu, nes jos buvo sudarytos tik dėl akių, iš tikrųjų neketinant sukurti teisinių pasekmių. Todėl teismo išvada, kad ieškovė nenurodė, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja ginčijami sandoriai, nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl teismų procesinių sprendimų res judicata galios

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo apeliantės pareikštus reikalavimus kaip jos norą paneigti įsiteisėjusių 2017 m. birželio 30 d. teismo įsakymo, išduoto civilinėje byloje Nr. eL2-2307-767/2017, ir 2018 m. vasario 21 d. teismo įsakymo, išduoto civilinėje byloje Nr. eL2-3816-766/2018, privalomumą, nors tokių ketinimų apeliantė tvirtina neturėjusi, taip pat kelia šių procesinių dokumentų res judicata galios aiškinimo klausimą.

14. Kasacinio teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio procesinio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Nepateiktas skolininko prieštaravimas yra prielaida teismo įsakymui įsiteisėti, o įsiteisėjęs teismo įsakymas įgyja res judicata galią, tampa privalomu, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu, kitaip tariant, teismo įsakymo įsiteisėjimas sukelia tokius pačius teisinius padarinius, kokie atsiranda įsiteisėjus bet kuriam kitam baigiamajam teismo procesiniam sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

15. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2020).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau minėtose civilinėse bylose 2017 m. birželio 30 d. ir 2018 m. vasario 21 d. ne ginčo tvarka priimtuose teismo įsakymuose nėra konstatuota tokių faktinių aplinkybių, kurios būtų įgijusios prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje sprendžiamam ginčui ar joje nustatinėtinoms aplinkybėms, juo labiau privalomų tų byloje nagrinėjime nedalyvavusiai apeliantei. Nurodytose bylose buvo spręsta tik dėl atsakovo V. K., kaip ŽŪB ,,Artumė“ kreditoriaus, subjektinių teisių įgyvendinimo ir tik tai yra apibrėžta įsiteisėjusiais teismų įsakymais. Sandorių, kurių pagrindu šis siekė savo subjektinių teisių gynimo, teisėtumo (jų (ne)sudarymo ar galiojimo) klausimas bylose dėl teismo įsakymų išdavimo nebuvo sprendžiamas. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste įsiteisėjusių procesinių teismų sprendimų (teismo įsakymų) res judicata principo poveikis yra toks, kad kreditorius (ar jo teisių perėmėjas) negali pakartotinai pasinaudoti tų pačių teisių gynimu teisme, o įpareigotas asmuo negali kvestionuoti procesiniais teismų sprendimais jam nustatytų prievolių ir turi jas vykdyti (CPK 18 straipsnis).

17. Kita vertus, teismų procesinių sprendimų privalomumo ir vykdytinumo savybė savaime nereiškia, kad sandorio, iš kurio kreditorius teisme kildino savo reikalavimo teisę ir pagal kurį buvo išduotas teismo įsakymas arba priimtas teismo sprendimas dėl skolos priteisimo, negaliojimo klausimas negali būti teisme keliamas. Teisėje toks draudimas, kad sandoris negali būti nei ginčijamas, nei suabejota jo teisėtumu, jeigu skolos priteisimo klausimas teisme jau yra išspręstas, nėra nustatytas. Priešingai, jeigu sandorio teisėtumo klausimas teismų dar nebuvo nagrinėtas (arba teisėtumas nebuvo vertinamas konkrečiu faktiniu bei jį atitinkančiu teisiniu pagrindu), teismine gynyba gali pasinaudoti ir sandorį sudaręs asmuo, ir kiti asmenys, jeigu jie įrodys reikalavimo teisės ginčyti tokį sandorį turėjimą ir, atitinkamai, savo teisėtų interesų pažeidimą dėl sandorio sudarymo.

18. Todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino faktą, kad yra išduoti ir jau įsiteisėjo teismų įsakymai skolų išieškojimui, kurių suteikimą atsakovei ŽŪB ,,Artumė“ apeliantė nagrinėjamoje byloje siekė nuginčyti, įrodinėdama paskolos dalyko neperdavimą ir paskolos sandorio nesudarymą. Apeliantės ieškinio reikalavimų faktinį pagrindą sudarančios ir jos įrodinėtos aplinkybės negali būti vertinamos kaip apeliantės tikslas paneigti baigiamojo procesinio sprendimo res judicata galią. Todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė šį ieškinį pareiškė siekdama įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūros, stokoja pagrįstumo.

Dėl byloje pareikštų reikalavimų ir jų teisinio kvalifikavimo

19. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis). Dispozityvumo principas užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, be kita ko, ir pasirinkti vieną arba kelis savo pažeistų teisių gynimo būdus, juos sujungiant viename ieškinyje (CPK 13 straipsnis). Nebaigtinis civilinių teisių gynybos būdų sąrašas yra išvardintas CK 1.138 straipsnyje, tačiau dažniausiai civilinių teisių gynybos būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį.

20. Tam, kad ieškovo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų teisingai išspręstas, turi būti teisingai identifikuotas jo kreipimosi į teismą tikslas, materialinis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė. Todėl ieškovas turi nurodyti konkrečius faktus, leidžiančius teismui įvertinti, ar jo teisės bei įstatymu saugomi interesai iš tiesų buvo pažeisti tų asmenų, kuriems per teismą nukreipti reikalavimai, atliktais veiksmais, neveikimu arba sudarytais sandoriais, bei šiuos faktus pagrįsti įrodymais. Teisinio savo reikalavimų pagrindo ieškovas nurodyti neprivalo, bet tą padaryti gali. Jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, jis teismui nėra privalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ar taikyti kitą, nei nurodė ieškovas, teisinį pagrindą, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir principo iura novit curia (teismas žino teisę) įgyvendinimo forma. Būtent teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, atlieka nustatytų faktų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui. Apie tokį ieškovo ir teismo procesinių pareigų balansą ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016).

21. Nagrinėjamoje byloje pareikšto ir vėliau patikslinto ieškinio turinys bei jame išdėstytos faktinės aplinkybės suponuoja teisėjų kolegijos išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantės kreipimosi į teismą tikslas yra jos skolininkės ŽŪB „Artumė“ mokumo atkūrimas, nes, apeliantės įsitikinimu, skolininkės sudarytais paskolos sandoriais siekta išvengti atsiskaitymo su apeliante, o ne sukurti paskolos teisinius santykius tarp atsakovų V. K. ir ŽŪB „Artumė“. Taip pat nurodo, kad jos naudai hipoteka įkeisto skolininkės ŽŪB „Artumė“ turto atsiskaitymui nepakako. Būtent tokį apeliantės turimą tikslą akivaizdžiai patvirtina ir ieškinyje pasirinktas actio Pauliana instituto reikalavimas, įrodinėjant šio instituto taikymo sąlygas bei prašant nekonkretizuotus sandorius, ieškinyje įvardijamus kaip atsakovų atliktų veiksmų seką (t. y. veiksmų visumą) (žr. šios nutarties 3 punktą) pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Kartu įrodinėjamas ir paskolos sandorių negaliojimas pagal CK 1.86 straipsnį (sandorio tariamumas), CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo tokio sandorio formai nesilaikymas ir paskolos sutarčių nesudarymas CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, o reikalavimo perleidimo sutartis prašoma pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį, tvirtinant, kad, nesudarius paskolos sandorių, nebuvo ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių dalyko.

22. Taigi, apeliantė pareiškė sudėtinį materialinį teisinį reikalavimą, suformulavusi ieškinyje ir alternatyvius (kreditoriaus interesus pažeidžiančio sandorio, tik dėl akių arba tariamo sandorio, įstatymo formos neatitinkančio sandorio paskolos sutarčių atveju bei įstatymo imperatyvui prieštaraujančio sandorio sudarymas reikalavimo teisių perleidimo atveju), ir aiškiai vienas kitą paneigiančius (paskolos sandorio sudarymas pažeidžiant įstatymo nuostatas ir jo nesudarymas) reikalavimus. Toks apeliantės pasirinkimas neabejotinai suklaidino ir pirmosios instancijos teismą, kuris, nepakankamai įvertinęs ieškinio reikalavimų prieštaringumą, didžiausią dėmesį, kaip apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė, skyrė būtent actio Pauliana instituto taikymo sąlygų aptarimui, bet nepasisakė dėl CK 6.875 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų. Todėl teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tiek išsamus, kiek reikalinga, nes jame liko neaptarti ieškinio argumentai, susiję su reikalavimu pripažinti paskolos sandorius nesudarytais, šioje ginčo dalyje teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas.

23. Kita vertus, teismo sprendimo turinio trūkumai savaime nelemia vertinimo, kad pirmosios instancijos teismas šių argumentų ir įrodymų, padarydamas sprendime išvadą dėl ginčo sutarčių teisėtumo, apskritai netyrė ar neįvertino (CPK 185 straipsnis). Procesinio teismo sprendimo motyvavimo trūkumai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kai jo turinys visgi leidžia suprasti, kokias išvadas dėl ginčo dalyko teismas padarė ir kodėl (CPK 328 straipsnis). Kitaip nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė dėl visų apeliantės reikalavimų, be kita ko, remdamasis ir įrodymų tikėtinumo taisykle (žr. teismo sprendimo 23 punktą). Ieškinį teismas atmetė pripažinęs, kad paskolos ir reikalavimo teisių perleidimo sandoriai negali pažeisti jokių apeliantės, kaip atsakovės ŽŪB ,,Artumė“ kreditorės, teisių, atitinkamai, pačiai apeliantei nesant šių sandorių šalimi, ji neturi ir reikalavimo teisės jų ginčyti.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal ieškinio pagrindu įvardintas faktines aplinkybes teisingai identifikavo apeliantės kreipimosi į teismą tikslą ir ginčą pagrįstai išsprendė atsižvelgdamas būtent į šį jos pagrindinį tikslą. Tokiu atveju teismo sprendimo surašymo (motyvavimo) trūkumus ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia

25. Apeliantė nurodo, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas atsakovei ŽŪB ,,Artumė“, nes nebuvo ketinimo sukurti paskolos teisinių santykių, o atsakovo V. K. sprendimai surašyti tik dėl akių. Taip pat ji yra įsitikinusi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 priimtos nutarties išaiškinimai leidžia jai pareikšti reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį kartu su reikalavimu taikyti CK 1.86 straipsnio nuostatas. Tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.

26. Apeliantė neteisingai interpretuoja minėtos kasacinio teismo nutarties išaiškinimų reikšmę kaip jos teisės kartu pareikšti reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nesudaryta ir reikalavimą dėl sandorio pripažinimo tariamu patvirtinimą. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiais atsakovo V. K. priimtus 69 sprendimus, kurie, pasak apeliantės, yra tariami (fiktyvūs) ir buvo priimti tik dėl akių, ieškinyje nepareikštas, o prašoma pripažinti nesudarytomis paskolos sutartis pagal 2017 m. balandžio 1 d. avanso apyskaitą ir atsakovės ŽŪB „Artumė“ sprendimus įvairaus dydžio paskolų sumoms, kurių priėmimo data yra nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą dispozityvumo principą, ieškinio dalyko suformulavimas apibrėžia šio ginčo ribas, o kartu ir aktualių būtent tokiam reikalavimui pagrįsti faktinių aplinkybių nustatymą.

27. Antra, kasacinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 priimtoje nutartyje, kuria remiasi apeliantė, buvo konstatuota, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia (niekine) ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Atsižvelgiant į paskolą kaip realinę sutartį (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tuo tarpu nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu (niekiniu) objektas.

28. Dėl paskolos, kaip realinės sutarties, pobūdžio (CK 6.870 straipsnio 2 dalis) pinigų arba daiktų perdavimas yra reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, todėl kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2009; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

29. Trečia, apeliantės nurodytoje byloje buvo spręsta kitokia, nei yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, faktinė situacija. Toje byloje apeliacinės instancijos teismas buvo pripažinęs, kad paskolos sutartis nesudaryta, nes ji yra apsimestinis sandoris, t. y. buvo sudarytas (įvykdytas) kitoks susitarimas, o ne susitarimas dėl paskolos. Kasacinis teismas, sukritikuodamas tokią išvadą, išaiškino, kad tuo konkrečiu atveju buvo reikalinga spręsti dėl paskolos sandorio apsimestinumo, sistemiškai taikant ir CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ne dėl jo nesudarymo. Kitaip tariant, kasacinis teismas akcentavo neteisingą tos bylos faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją, bet nėra pripažinęs procesiškai tinkamu dviejų vienas kito taikymo galimybę eliminuojančių reikalavimų suformulavimą viename ieškinyje, kaip šiuos išaiškinimus interpretuoja apeliantė.

30. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodinėjamas kitokio, nei paskolos, sandorio sudarymas, o buvo tvirtinama, kad atsakovai, deklaruodami paskolų suteikimą bendrovei ir kreipdamiesi į teismą dėl teismo įsakymų joms išsiieškoti išdavimo, apskritai nebuvo sudarę jokio sandorio, paskola yra fiktyvi (tik dėl akių sudarytas sandoris), kuris ir negalioja pagal CK 1.86 straipsnio nuostatas, ir yra nesudarytas sandoris, neperdavus paskolos gavėjai paskolos dalyko (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

31. Teismai, nagrinėdami bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų), bet kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdami į tos konkrečios bylos faktines aplinkybes ir siedami šias su taikytina teisės norma. Aukštesnės instancijos teismo konkrečioje byloje suformuluoti išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas aukštesnės instancijos teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Teisėjų kolegijos pirmiau aptarti dviejų lyginamų faktinių situacijų skirtumai teikia pagrindą nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su apeliantės nurodomos kasacinio teismo nutarties išaiškinimų aktualumu, nagrinėjant jos inicijuotą ginčą.

Dėl paskolos dalyko perdavimo

32. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad nesudarytas sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu bendraisiais ar kreditorių interesų gynimui skirtais specialiaisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Vadinasi, visų pirma turėtų būti išspręstas ieškinyje keliamas klausimas, ar paskolos sandoris buvo sudarytas, o po to – ar jis yra teisėtas. Nors pirmosios instancijos teismas suklydo, pirmiausia įvertinęs actio Pauliana instituto taikymo galimybę, ir ši aplinkybė nelemia teisėjų kolegijos išvados, kad šalių ginčas yra išspręstas neteisingai.

33. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kelia įrodymų nepakankamumo ir nepagrįsto teismo atsisakymo patenkinti jos prašymus dėl įrodymų išreikalavimo iš atsakovų klausimus. Bendroji įrodinėjimo pareiga reiškia, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. CPK 182 straipsnyje išvardytos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Aplinkybės, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas, įrodinėjimo pareiga tenka tokius teiginius įrodinėjančiam asmeniui.

34. Su apeliantės skundo argumentais, kad teismas suteikė didesnę įrodomąją reikšmę su atsakovais susijusios liudytojos paaiškinimams, nei jos iniciatyva liudytoja apklaustai auditorei, nurodžiusiai, kokie dokumentai galėtų patvirtinti paskolos suteikimą, neteisingai įvertino VMI patikrinimų išvadų rezultatus, nors šiuose aktuose negalėjo būti atliktas paskolos sutarčių tyrimas ar vertinimas, netenkino apeliantės prašymų išreikalauti iš atsakovų rašytinius įrodymus (bendrovės finansinius dokumentus), kurių analizė neabejotinai būtų atskleidusi apeliantės dėstomas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat negali sutikti. Įrodymų sąsajumo, jų pakankamumo ir įrodomosios reikšmės nustatymas, be kita ko, ir remiantis didesnio tikėtumo taisykle, yra teismo prerogatyva (CPK 185 straipsnis). Nei vieno asmens paaiškinimai, net ir turinčio specialių ekonominių žinių, neturi teismui didesnės įrodomosios galios sprendžiant, ar ieškinyje nurodytos vienos ar kitos faktinės aplinkybės pasitvirtino. Teisėjų kolegija įrodinėjimo taisyklių pažeidimo šiuo atveju neįžvelgia.

35. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

36. Kasacinis teismas jau yra suformavęs praktiką, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Todėl nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tokia aplinkybė, ar paskolos dalykas buvo perduotas, yra įrodinėjama įrašais paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente. Tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir neužfiksuotas, jis gali būti teismo nustatomas (patvirtinamas) vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

37. Nors nagrinėjamu atveju paskolos sutarties sampratą visiškai atitinkančių dokumentų, kuriuose tiesiogiai būtų užfiksuotas ir paskolos dalyko perdavimas / gavimas, į bylą nepateikta, tačiau pačios sutarties šalys (atsakovai) tokių santykių susiklostymo, atitinkamų paskolos sumų gavimo ir jų panaudojimo bendrovės veikloje, neneigia. Paskolos davėjas ir gavėja, konkretūs suteiktų paskolų dydžiai, jų suteikimo ŽŪB „Artumė“ sąlygos, t. y. paskolų neatlygintinumas (paskolos beprocentinės), jų suteikimo tikslas (įmonės veiklai vykdyti) ir grąžinimo terminai, yra aptarti atsakovės ŽŪB „Artumė“ direktoriaus bei vieno iš savininkų V. K. sprendimuose, t. y. rašytinės formos dokumentuose, kurie išoriškai atitinka daugelį paskolos sutarčių turiniui keliamų reikalavimų.

38. Taip pat į bylą yra pateiktos 2017 m. balandžio 1 d. avanso apyskaita (parengta pagal pateiktus dokumentus) ir 2017 m. vasario 1 d. ŽŪB „Artumė“ sąskaitų aktyvumo ataskaita, kuriose yra užfiksuotas piniginių lėšų, kaip akcininko paskolų, bendrovėje gavimas iš V. K.. Jas parengusi buhalterė R. S., apklausta byloje liudytoja, patvirtino akcininko paskolų teikimą bendrovei, vadovo atsiskaitymus už bendrovės gautas prekes bei paslaugas.

39. Kaip matyti iš Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK 2019 m. birželio 5 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurį mėgino inicijuoti apeliantė UAB „Baltic Agro“, jai kilę įtarimai dėl V. K. ir G. K. veiksmų – apgaulės, dokumentų klastojimo ir didelės vertės sukčiavimo – nepasitvirtino. Šiame nutarime nurodoma, kad apklausiamas ŽŪB „Artumė“ direktorius V. K. patvirtino 10 metų faktiškai vadovavęs bendrovei, 2014–2017 m. laikotarpiu – pagal vadovu įregistruoto antrojo pajininko išduotą įgaliojimą. Šiame nutarime taip pat nurodyta, kad pagal ŽŪB „Artumė“ banko sąskaitų išrašus yra nustatyta, jog 2014–2016 m. laikotarpiu pagrindinės bendrovės pajamos gaunamos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) už deklaruotus pasėlius. Gautos iš NMA sumos iš karto būdavo panaudojamos atsiskaitymams su VMI ar kitiems būtiniesiems mokėjimams, mėnesio pabaigoje likutis banko sąskaitose būdavo nulis ir tai patvirtina liudytojo parodymus, kad bendrovė praktiškai neturėjo savų piniginių lėšų veiklai vykdyti.

40. Atsakovų atsikirtimus dėl objektyviai tuo laikotarpiu egzistavusio poreikio skolintis bendrovės veiklai pinigines lėšas iš savo savininko V. K., patvirtina ir VMI atliktų bendrovės mokestinių patikrinimu rezultatai, užfiksuoti 2014 m. liepos 2 d. ir 2016 m. birželio 10 d. pranešimuose apie atliktą patikrinimą. Išanalizavus bendrovės 2015 m. atskaitingų asmenų avansines apyskaitas, patikrinimo metu nustatyta, kad akcininkas V. K. mokėjo asmeninėmis lėšomis prekių ir paslaugų tiekėjams už bendrovę, bendrovė 2015 m. gruodžio 31 d. jam buvo skolinga 75 092 Eur, taip pat V. K. suteikė paskolų, kurių likutis tam pačiam momentui sudarė 236 174 Eur (VMI 2016 m. birželio 10 d. pranešimas). Atitinkamai, iš VMI 2014 m. liepos 2 d. pranešimo matyti, kad bendrovė iš tiesų stokojo apyvartinių lėšų ir turėjo finansinių sunkumų, kad bendrovės direktorius V. K. teikė bendrovei beprocentines paskolas, kurių suteikimas įformintas direktoriaus sprendimais, jam negrąžintų 2012 m. gruodžio 31 d. paskolų likutis sudarė 1 719 590,20 Lt, o negrąžintų 2013 m. gruodžio 31 d. paskolų likutis sudarė 1 274 160,20 Lt.

41. Byloje taip pat yra ir atsakovės ŽŪB „Artumė“ 2014 m. liepos 2 d. VMI pateiktų deklaracijų apie juridinių asmenų fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas (forma FR0711) kopijos, papildomai patvirtinančios V. K. suteiktas ir jam gražintas paskolas.

42. Vadinasi, apeliantės išsakomos abejonės dėl byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. V. K. sprendimų dėl paskolų suteikimo, avanso apyskaitos tikrumo ir patikimumo, jų surašymo momento, įrodinėjant, kad paskolos santykiai tebuvo fiktyvūs, įforminti atgaline data, atsakovams turint vienintelį tikslą – siekiant išvengti atsiskaitymo su apeliante, yra paneigtos. Duomenys apie direktoriaus priimtus sprendimus skolinti bendrovei ir apie jai suteiktas paskolas, užfiksuoti rašytinės formos dokumentuose (VMI patikrinimų rezultatuose, deklaracijose) gerokai anksčiau, nei nurodo apeliantė. Aptartų įrodymų visuma patvirtina paskolos sandorių šalių pripažįstamą faktą, kad paskolos bendrovei visgi buvo reikalingos ir buvo suteiktos, kad tarp atsakovų paskolos teisiniai santykiai buvo susiklostę. Gautomis iš atsakovo V. K. lėšomis buvo apmokamos bendrovės veikloje patiriamos išlaidos, o kitokia apeliantės pozicija, t. y. kad direktoriaus 69 sprendimai buvo surašyti atgaline data, rengiantis teismo procesams dėl teismo įsakymų išdavimo, kad bendrovės veiklos kaštus direktorius galėjo apmokėti ir iš klientų surinktomis lėšomis, nebuvo įrodyta ir todėl vertintina kaip jos subjektyvūs pasvarstymai.

43. Aplinkybė, kad atsakovė nebuvo pajėgi finansiškai atsiskaityti ir su pačia apeliante už trąšas, dėl ko ši pasinaudojo turimomis užtikrinimo priemonėmis, taip pat liudija apie objektyviai egzistavusį poreikį skolintis. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė buvo privilegijuota atsakovės ŽŪB „Artumė“ kreditorė, jos naudai, kaip matyti iš Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro 2016 m. balandžio 22 d. išduoto vykdomojo įrašo, pagal sutartinės maksimaliosios jungtinės svetimo turto hipotekos sandorį, patvirtintą 2013 m. gegužės 29 d., už ŽŪB „Artumė“ skolą įkeistas V. K. (ne atsakovo) ir D. K. turtas. Mažai tikėtina, kad atsakovė ŽŪB „Artumė“, būdama skolinga apeliantei už trąšas, iš anksto žinojo, kad atsiskaityti su ja negalės ir tam taip pat nepakaks įkeisto turto vertės, todėl nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. (pirmojo V. K. pasirašyto sprendimo dėl paskolos suteikimo bendrovei data) nuosekliai ruošėsi fiktyvios paskolos įforminimui, jos vadovui tik dėl akių surašant atitinkamus sprendimus.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

44. Actio Pauliana skirtas kreditoriui gintis nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018, 27 punktas).

45. Ieškinio pareiškimas actio Pauliana pagrindu reiškia tokį bylos šalies pasirinktą savo teisių gynimo būdą, kuriuo įrodinėjama, kad skolininkas dėl nesąžiningų savo veiksmų sumažino mokumą ir, suteikdamas prioritetą vienam kreditoriui, paneigė kito kreditoriaus (ieškovo) galimybę gauti savo reikalavimo patenkinimą. Skolininko sandorių sudarymas yra galimas, jeigu sudarytais sandoriais nesumažinamas skolininko mokumas, kai aiškiai nepakanka atsiskaityti pagal kreditoriaus reikalavimą, arba kitaip nepažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-687/2019, 37 punktas).

46. Kreditoriaus interesus gali pažeisti tik tokie neprivalomi sandoriai, jei dėl jų skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kreditoriaus teisės pažeidžiamos kitaip (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio apeliantės pasirinkto savo interesams ginti materialiosios teisės instituto taikymo kontekste įvertinus paskolos sutarties sudarymo faktą, nebūtų pagrįsta teigti, kad tik dėl to (t. y. gavus iš kito kreditoriaus piniginių lėšų) skolininko mokumas sumažėja. Nagrinėjamoje byloje apeliantės teisių pažeidimas buvo siejamas vien su fiktyvių paskolos sandorių įforminimo faktu, siekiant sumažinti skolininkės mokumą, neįrodinėjant nei nepagrįstos pirmenybės kitam kreditoriui suteikimo, nei kitokio apeliantės teisių pažeidimo. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ir nepaisant paskolos dalyko (pinigų) perdavimo ar neperdavimo, apeliantės teisės ar jos teisėti interesai vien dėl paskolos sandorio sudarymo (arba jo įforminimo) negalėjo būti pažeisti, todėl ji nėra tinkamas subjektas paskolos sandoriams, kuriuose ji nedalyvavo, ginčyti, iš esmės yra teisinga.

47. Teisėjų kolegijai pirmiau padarius ir tokią labiau tikėtiną išvadą, kad paskolos dalykas pagal V. K. sprendimus dėl paskolos bendrovei buvo perduoti ir / arba panaudoti bendrovės reikmėms, pagrindas paskolos sandorius pripažinti nesudarytais pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį nenustatytas. Kiti apeliantės reikalavimai (dėl kreditorinių reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis), kaip pati apeliantė pripažįsta apeliaciniame skunde, yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo pripažinti paskolos sutartis nesudarytomis. Nenustačius pagrindo patenkinti pirmojo reikalavimo, neatsiranda ir pagrindas tenkinti reikalavimo dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu CK 1.80 straipsnio aiškinimu bei taikymu, ar kitų argumentų, kaip jau neaktualių, išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Todėl apeliantės patirtos apeliacinės instancijos teisme žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidos jai neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Romualda JanovičienėDalia KačinskienėAgnė Tikniūtė