- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-269-511-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-00968-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- R. M., V. M.
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. advokato S. B. apeliacinį skundą ir nuteistojo R. M. advokato Adomo Liutvinsko apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-01-31 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams;
V. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, vadovaudamasis BK 92 str. 1 d., bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams 6 mėnesiams, vadovaudamasis BK 92 str. 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. skyrė auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimo dvylikai mėnesių, įpareigojo nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose bei tęsti mokslą arba dirbti, į bausmės laiką įskaitė laikiną sulaikyme išbūtą laiką nuo 2010-10-11 iki 2010-10-13.
Priteisė iš R. M. ir V. M. solidariai Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2288,19 Lt.
Priteisė iš R. M. ir V. M. valstybei po 34,60 Lt pašto išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. 2010 m. spalio 10 d. apie 12 val. Kėdainių mieste, Rasos g. 14-o namo laiptinės aikštelėje, tarp antro ir trečio aukštų, asmeninio konflikto metu, peiliu, kurį gavo iš savo sūnaus V. M. , tyčia dūrė Š. I. du kartus į kairės rankos dilbį ir vieną kartą į nugaros sritį, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą, lydimą plaučio pažeidimo, durtines-pjautines kairio dilbio žaizdas, o dėl kiauryminės durtinės-pjautinės nugaros žaizdos, lydimos plaučio pažeidimo, Š. I. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.
V. M. 2010 m. spalio 10 d. apie 12 val. Kėdainių mieste, Rasos g. 14-o namo laiptinės aikštelėje, tarp antro ir trečio aukštų, padavė savo tėvui R. M. peilį, kuriuo R. M. asmeninio konflikto metu tyčia dūrė Š. I. du kartus į kairės rankos dilbį ir vieną kartą į nugaros sritį, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą, lydimą plaučio pažeidimo, durtines-pjautines kairio dilbio žaizdas, tokiu būdu, pateikdamas priemonę – peilį, padėjo R. M. padaryti sunkų nusikaltimą, nes dėl kiauryminės durtinės-pjautinės nugaros žaizdos, lydimos plaučio pažeidimo, Š. I. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
N. V. M. advokatas S. B. apeliaciniu skundu prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį V. M. atžvilgiu panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino baudžiamojo įstatymo teisės normas dėl nusikalstamos veikos požymių ir sudėties, teismo tirti ir vertinti įrodymai neduoda pagrindo manyti, kad V. M. padaryta veika gali būti kvalifikuojama pagal LR BK 24 str.6d. ir 135 str. 1 d. V. M. kaltė yra grindžiama prielaidomis, nepateikiant jokių objektyviai patvirtintų duomenų, įrodančių jo kaltę. Pirmosios instancijos teismas V. M. atžvilgiu, iš esmės rėmėsi nenuosekliais ir išvestiniais nukentėjusiojo parodymais, nenuosekliais bei prieštaringais jo žmonos, liudytojos I. I. , liudytojų R. T. , S. T. , A. V. , galimai suinteresuoto asmens, ikiteisminį tyrimą atlikusio tyrėjo E. Muraškino parodymais, liudytojų G. P. ir A. J. , parodymus. Vertino specialisto išvadą Nr. G311/10/(12) dėl Š. I. padaryto kūno sužalojimo, tačiau nepagrįstai nevertino kitų įrodymų - liudytojo H. M. parodymų, kitų bylos duomenų. Taip pat teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie yra nenuoseklūs. Teismas net nevertino nukentėjusiojo parodymo dėl draugų lankymosi jo bute, dėl rūkymo laiptinėje, dėl galimo konflikto su kitais asmenimis, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kitų asmenų. Teigia, kad liudytoja I. I. apie tariamas vyro sužalojimo aplinkybes galėjo sužinoti iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prieš jos apklausą. Š. I. telefoninių pokalbių klausimasis galėjo buti panaudoti, apklausiant liudytojas I., T. ir T., t.y. neturint teismo nutarties panaudoti duomenis iš kitos bylos. Teismas turėjo kritiškai vertinti tyrėjo E. Muraškino parodymus, kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, vienok, to nepagrįstai nepadarė. Teismui gynybos buvo pateiktos įvykio vietos laiptinėje fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad per tarpus tarp turėklų, liudytojos I. I. , R. T. ir S. T. nurodomų aplinkybių negalėjo matyti, ir tai buvo galima pašalinti tokius prieštaravimus tik atliekant eksperimentą. Tarp liudytojų A. V. ir I. I. esantys prieštaravimai nepašalinti, kadangi minėti liudytojai nurodo skirtingas aplinkybes dėl I. išėjimo iš buto, vėlesnius veiksmus laiptinėje ir už laiptinės. Teismas yra šališkas ir įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. Teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu papildė kaltinimą „asmeninio" konflikto metu, kaip ir visiškai nemotyvavo, kodėl inkriminuota veika pagal LR BK 24 str. 6 d. ir kaip tai atsiliepė bausmės skyrimui. Kaltinamajame akte ir nuosprendyje nepasisakoma dėl bendrininkavimo pagal BK 24 str. 6 d. kaip jis pasireiškė dėl padėjėjo veiksmų ir atsiradusio rezultato, kokia kaltės forma ir pan., nes pagal baudžiamosios teisės teoriją bendrininkavimas gali būti tik tyčinis.
N. R. M. advokatas Adomas Liutvinskas apeliaciniu skundu prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį R. M. atžvilgiu panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai išdėsto nukentėjusiojo, liudytojų parodymų turinį, tačiau spręsdamas ginamojo kaltės klausimą, juos vertina nesilaikydamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Teismas, skundžiamame nuosprendyje, konflikto pradžią sieja su Š. I. išėjimu į laiptinę ir neva ginamojo išsakytu priekaištu dėl per garsios muzikos „atsibodai su muzika“, kurį neva girdėjo ir liudytoja I. I. . Tačiau teismas, sutikdamas su tokiais liudytojos parodymais ir juos pripažindamas patikimais įrodymais, nevertino aplinkybės, kad nukentėjusiojo bute garsiai grojant muzikai, dėl ko, kaip mano teismas, ir kilo konfliktas bei esant uždarytoms buto durims, galimybė girdėti laiptinėje vykusį pokalbį, daugiau nei abejotina. Abejotini liudytojų I. I. , R. T. ir S. T. parodymai, nes jos matė tą patį įvykį ir nurodė visas įvykio smulkmenas, tačiau nematyti vienos kitų jos negalėjo. Teigia, kad kaimynai liudytojos I. I. , įvykio metu nematė. Nors liudytojos R. T. ir S. T. nurodo, kad V. M. peilį nešė slėpdamas už nugaros ir ėjo labai prisispaudęs prie sienos, tačiau Ivanauskų buto durys atsidaro į laiptinės pusę, kas yra kliūtimi einant labai prisispaudus prie sienos. Teigia, kad tarp liudytojų I. I. ir A. V. prieštaravimai skundžiamame nuosprendyje neaptarti ir neapšalinti, nors jie yra reikšmingi, sprendžiant šių liudytojų parodymų patikimumo klausimą. Nors liudytojas A. V. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teismui aiškino, kad su Š. I. , pastarajam gulint ligoninėje, bendravo telefonu, tačiau tokių duomenų, jog A. V. būtų skambinęs Š. I. , pastarajam gulint ligoninėje, byloje nėra. Teismas nepasisakė ir dėl Š. I. telefoninių pokalbių turinio ir šių pokalbių įrodomosios reikšmės. Nurodo, kad teismas, skundžiamame nuosprendyje išvadas grįsdamas Š. I. telefoninių pokalbių turiniu, visų pirma privalėjo motyvuotai pašalinti abejones dėl liudytojos I. I. parodymų patikimumo, nes, pagal Š. I. , kaip tik ši liudytoja ir yra pagrindinis jo žinojimo šaltinis, t.y. pagrindinis įrodymų šaltinis šioje byloje. Teismas atmetė gynybos prašymą išreikalauti ir ištirti Š. I. visus pokalbius telefonu, nors pokalbių reikšmė teisingam bylos išsprendimui yra ta, kad pokalbių turinys galėtų paneigti arba patvirtinti abejones, dėl liudytojų I. I. ir A. V. buvimo įvykio metu įvykio vietoje. Teigia, kad teismas, skundžiamame nuosprendyje paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.
Motyvuojamoji dalis
N. V. M. ir R. M. gynėjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Apylinkės teismas nustatytė, jog nukentėjusiajam Š. I. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai konstatuota specialisto išvadoje, kurioje nustatyta, kad nukentėjusiajam Š. I. kiauryminė durtinė – pjautinė žaizda, lydima plaučio pažeidimo, durtinės – pjautinės kairio dilbio žaizdos. Sužalojimai galėjo būti padaryti aštriu duriančiu – pjaunančiu daiktu, t.y. kaip peiliu, taip ir panašias savybes turinčiu kitu daiktu. Dėl kiauryminės durtinės – pjautinės nugaros žaizdos, lydimos plaučio pažeidimo Š. I. sveikatos sutrikdymas yra sunkus (1 t. b.l. 21-22). Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos, tačiau apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog suduodamas smūgius peiliu tai padarė nuteistasis R. M. , padedant nuteistajam V. M. - pastarajam atnešus ir perdavus R. M. peilį.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, V. M. bei R. M. pagrįstai pripažino kaltais dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama gynėjų apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus liudytojus R. T. , S. T. , I. I. , G. P. , E.Muraškiną, A. V. , įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotas aplinkybes. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl priimto teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje surinkti įrodymai išsamiai aptari nuosprendyje, atlikta jų pakankamai plati analizė. Teisėjų kolegija su nuosprendyje išdėstytais įrodymų vertinimo argumentais sutinka ir jų nekartoja.
Liudytoja R. T. parodė, jog 2010 m. spalio 10 d. apie 11.40 val. būdama savo bute, esančiame Rasos g. 14-20 Kėdainiuose, 5-ame aukšte, laiptinėje išgirdusi didelį triukšmą, su dukra Simona išbėgo į laiptinę, nusileido vienu aukštu žemiau tarp 4-o aukšto ir dar keliais laipteliais žemiau link 3-o aukšto ir pamatė prie Š. I. buto durų grumiantis ir mosikuojant rankomis kaimynus Š. I. ir R. M. , matė, kad V. M. greitai įbėgęs į savo butą ir lyg slėpdamas išnešė peilį. Viskas vyko labai greitai, ji išsigando ir bėgo į savo butą kviesti policijos, lipdama laiptais girdėjo žodžius „paštyrinau“, bei kad reikia kviesti greitąją pagalbą. Nuo triukšmo laiptinėje iki jos sugrįžimo į savo butą praėjo 2-3 min., tada pro langą kieme matė garsiai šaukiantį suklupusį ir rankomis kairę pusę užsiėmusį Š. I. , jam esant jau prie poliklinikos durų, matė prie jo juodai apsirengusį vaikiną bei kaip atvažiavusi greitoji pagalba nukentėjusįjį išvežė.
Liudytoja S. T. parodė, jog 2010 m. spalio 10 d. būdama namuose, laiptinėje išgirdusi triukšmą bei nukentėjusiojo balsą, „prašau, baik“, „nereikia“, su mama išėjo pažiūrėti, kas vyksta. Nusileidusi aukštu žemiau, matė tarp 2-o ir 3-o aukštų stumdantis ir grumiantis Š. I. ir R. M. , matė prie nukentėjusiojo buto durų stovintį V. M. , užrėmusį nukentėjusiojo buto duris. V. M. vienu metu įbėgo į savo butą ir po kelių sekundžių iš jo išbėgo už nugaros laikydamas peilį, palei sieną leidosi žemyn. Pamačiusi V. M. nešant peilį, suprato, kad „kažkas bus“, bėgo skambinti policijai, prie buto durų išgirdo R. M. surinkant „padūriau“ ar „paštyrinau“. Keletą kartų skambino į greitąją, nes nukentėjusysis lauke šaukėsi pagalbos, matė nukentėjusįjį bėgant link 3-os laiptinės ir prie poliklinikos, kur atvažiavo greitoji pagalba.
Liudytoja G. P. parodė, jog 2010 m. spalio 10 d., būdama savo buto virtuvėje, viršuje išgirdo didelį bruzdesį, po to išgirdo beldimą į jos ir kaimynų butų duris, spiegimą, šaukimą iškviesti greitąją pagalbą, matė skuduru valantį kraują laiptinėje kaimyną R. M. , kuris paklaustas, kas atsitiko, pasakė, kad sužeistas kaimynas Šarūnas.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas A. V. parodė, jog 2010 m. spalio 10 d. jis, būdamas nukentėjusiojo bute, išgirdęs triukšmą laiptinėje, priėjęs prie buto durų, bandė jas atidaryti, bet durys dėl jam nežinomų priežasčių neatsidarė. Šalia jo buvo nukentėjusiojo žmona I. I. . Vėliau išbėgo į laiptinę, pamatęs kraują, nusekė kraujo pėdsakais, nuėjo prie sveikatos priežiūros centro, kur pamatė sužeistą nukentėjusįjį, užspausdęs jo žaizdą, bandė sulaikyti kraujavimą, vėliau greitoji pagalba nukentėjusįjį išvežė į ligoninę.
Liudytoja I. I. parodė, kad po R. M. pasakytų Š. I. žodžių dėl muzikos, R. M. jam trenkė kumščiu, jie abu susigrūmė, iš pradžių grumtynės vyko jų aukšte, paskui jie nusileido žemiau. Ji savo buto durų atidaryti negalėjo, nes jas lyg kažkas laikė, vėliau, kiek pravėrusi duris, pamatė iš savo buto išbėgantį ir išsinešantį peilį V. M. , matė, kad jis perdavė peilį R. M. , daugiau pravėrusi duris, matė, kaip R. M. smogė jos vyrui peiliu iš viršaus į kairį petį ir dar du kartus į ranką, tai buvo aikštelėje tarp 1-o ir 2-o aukštų, kairėje pusėje, nusileidus laiptais.
Iš byloje esančios pokalbių suvestinės (1t.b.l.59-80) matyti, kad nukentėjusysis Š. I. , kalbėdamas telefonu su pašnekovais, papasakojo, jog tarp jo kaimyno kilo muštynės dėl garsiai leidžiamos muzikos, kad kaimynas, kurį įvardino kaip "Reną", jį perdūrė peiliu, kurį padavė sūnus Vainius.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Š. I. telefoninių pokalbių turinio ir šių pokalbių įrodomosios reikšmės. Kolegija pažymi, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant BPK numatytą procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 162 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad Sigitas Kanaporius byloje ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras BPK 162 straipsnio tvarka 2010 m. gruodžio 2 d. raštu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją ir šis leido panaudoti informaciją, esančia ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 66-1-00757-10 pasiklausant Š. I. pokalbius telefonu Nr. 8-630-53386 nuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. spalio 20 d. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. gruodžio 3 d. priimtos nutarties pagrindu, kurios teisėtumas abejonių nekelia, BPK 154 straipsnio tvarka gauta informacija, užfiksuota Š. I. telefoniniuose pokalbiuose su kitais asmenimis, atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus.
Nors apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės liudytojų R. T. , S. T. , I. I. , G. P. , E.Muraškino, A. V. parodymais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo jų duomenimis netikėti. Galima sutikti su skundo teiginiais, jog liudytoja I. I. , kuri yra nukentėjusiojo sutuoktinė, byloje yra suinteresuotas asmuo, tačiau jos parodymai apie įvykio aplinkybes atitinka liudytojų R. T. ir S. T. parodymus. Pastarosios neabejotinai matė įvykį iš pakankamai arti ir davė apie tai reikšmingus bylai parodymus. Šios liudytojos su kaltinamaisiais yra kaimynės, konfliktų ar piktumų su jais nėra buvę, paties R. M. parodymais, R. T. yra jo vaiko krikštomotina. Taigi, nenustatyta jokio pagrindo liudytojoms apkalbėti nuteistuosius. Nors apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės šių liudytojų parodymų patikimumu, esą, jos įvykio negalėjo matyti, tačiau šiuos skundų argumentus paneigia ne tik šių liudytojų parodymai, bet ir parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys: liudytojos parodė vietas, kur jos stovėjo laiptinėje įvykio metu ir iš kur stebėjo įvykį (2 t., b.l. 14-17,19-22). Liudytojas E. Muraškinas teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis atliko parodymų patikrinimą vietoje su liudytojomis R. T. ir S. T. , kurios parodė mačiusios Š. I. laiptinėje grumiantis su vienu iš kaltinamųjų, matė, kaip kitas kaltinamasis atnešė peilį, parodymų patikrinimo vietoje metu rodė, kur kiekviena iš jų konkrečiai tuo metu stovėjo, iš kurios vietos matė įvykį. Jam pačiam atsistojus liudytojų nurodytoje vietoje ir būdu, buvo matyti laiptinės aikštelė tarp antro ir trečio aukštų, kur bylos duomenimis ir buvo sužalotas Š. I. . Nors gynėjas pateikė nuotraukas, kuriose žemiau esanti aikštelė matyti prastai, tačiau tai dar nereiškia, jog minėtos liudytojos stebėjo aikštelę tokioje padėtyje, iš kurios buvo fotografuota. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog liudytojai R. T. , S. T. ir E.Muraškinas parodymus davė teisingai, o skundų argumentai dėl jų parodymų neteisingumo yra nepagrįsti.
Skunduose nepagrįstai teigiama, jog teismas nesiaiškino ir neaptarė prieštaravimų liudytojų parodymuose. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai plačiai pasisakyta dėl skunduose minimų tam tikrų nesutapimų liudytojų parodymuose, tai nuosprendyje aptarta ir įvertinta. Teisėjų kolegija su nuosprendyje išdėstytais argumentais sutinka. Vertinant, ar nuteistieji R. M. ir V. M. padarė jiems inkriminuotą nusikaltimą, minėti neatitikimai esminės reikšmės neturi, o gynybos keliamą versiją, jog nukentėjusysis Š. I. galėjo buti sužalotas kitų asmenų, kategoriškai paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. R. M. ir Š. I. muštynes matė liudytojos R. T. ir S. T. , jos matė muštynių metu V. M. įbėgant į savo butą ir atsinešant peilį, S. T. girdėjo, kaip R. M. sušuko, kad „padūriau“ ar „paštyrinau“. Tai atitinka telefoninių pokalbių išklotinių duomenis, kur Š. I. telefonu pasakojo įvykio aplinkybes, kaip R. M. jam trenkė kumščiu į veidą, už tai, kad garsiai klausėsi muzikos, kad tarp jų kilo muštynės, kaip V. M. paduotu peiliu jį sužalojo R. M. ( 1 t. b.l. 65, 68, 70, 71, 72). Liudytoja G. P. tuoj po įvykio matė kraujo pėdsakus laiptinėje, A. V. , pasekęs kraujo pėdsakais, nukentėjusįjį rado netoliese prie sveikatos priežiūros įstaigos.
Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą numato BK 135 str. Nuteistųjų veikos, padarant nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, R. M. - kaip vykdytojo, V. M. - kaip padėjėjo, kvalifikuotos teisingai ir nuosprendyje išsamiai aprašytos.
Pakaltinamas asmuo, paduodamas panaudoti peilį kitam tuo metu muštynėse dalyvaujančiam asmeniui, aiškiai suvokia, kad muštynių situacijoje panaudojus peilį, nukentėjusiajam galima sukelti bet kokias pasekmes, tarp jų ir sunkų sveikatos sutrikdymą, nepaisant to šitaip elgiasi, todėl toks asmuo veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia. Todėl tiek tarp R. M. , tiek ir V. M. padarytos veikos bei padarinių (nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y., nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininkų veikos rezultatas. V. M. , kaip padėjėjo veika, sunkiai sutrikdant nukentėjusiajam sveikatą, yra tyčinė bei pagal BK 24 str. 6 d. ir BK 135 str. 1d. kvalifikuota teisingai.
BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys. Ši aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. R. M. elgesį, užpuolant nukentėjusįjį, išprovokavo pats nukentėjusysis Š. I. , kuris naktį triukšmavo, girtas šūkavo laiptinėje, trukdė kitiems ilsėtis, A. J. aiškinimu (1 t. b.l. 69) apteršė kaltinamųjų buto duris, o ryte garsiai leido muziką ir laiptinėje rūkė. Nukentėjusysis garsiai leisdavo muziką, trukdydamas kaimynams ilsėtis, ir anksčiau. Teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent šie neteisėti nukentėjusiojo Š. I. veiksmai, susidėję į visumą, ir išprovokavo konfliktą, kurio metu nukentėjusysis buvo sunkiai sužalotas. Todėl yra pagrindo pripažinti nuteistųjų R. M. ir V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo Š. I. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tuo pagrindu švelnintinos jiems paskirtos bausmės. Atsižvelgus į šią aplinkybę, įvertinus ir V. M. asmenybę apibūdinančius duomenis, jam trumpintinas bausmės vykdymo atidėjimo terminas.
Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su priteistu civiliniu ieškiniu, tačiau dėl to nenurodyta nė vieno argumento. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis Š. I. dėl R. M. ir V. M. nusikalstamos veikos buvo sunkiai sužalotas ir gydomas sveikatos priežiūros įstaigoje, todėl teismas pagrįstai priteisė solidariai iš R. M. ir V. M. Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo Š. I. 2288,19 Lt gydymo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,
nusprendžia:
Pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendį.
P. R. M. ir V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.
R. M. pagal BK 135 str. 1d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti iki 3 (trejų ) metų.
V. M. pagal BK 24 str. 6 d., 135 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti iki 1 (vienerių) metų ir 6 mėnesių. Pagal BK 92 str. 1 d. nustatytą bausmės vykdymo atidėjimo terminą sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų.
Kitą Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.