- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-20
- Bylos Nr.
- e2-2758-803/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00319-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- T. S.
- Atsakovas
- V. R.
- Advokatai
- Asta Astrauskienė, Ramūnas Audzevičius, Karolis Vaičekauskas
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.4Galutinis sprendimas
- 3.4.1.11.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovui T. S., jo atstovams advokatui Ramūnui Audzevičiui, advokato padėjėjui Karoliui Vaičekauskui, atsakovei V. R., jos atstovei advokatei Astai Astrauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. S. ieškinį atsakovei V. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. S. kreipėsi į teismą ir, galutinai suformulavęs ieškinio reikalavimus, prašė: a) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais T. S. V. R. 2013 metais sudarytus Pinigų gavimo aktus dėl 300 000 Lt perdavimo, b) priteisti iš atsakovės V. R. 260 658,02 Eur skolos, c) priteisti iš atsakovės V. R. 4 606,14 Eur dydžio palūkanas, d) 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas paaiškino, kad 74 865,62 Eur jis pervedė tretiesiems asmenims įvykdydamas prievolę už atsakovę apmokėti likusią nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), įsigijimo kainą. Atsakovė ieškovui nėra grąžinusi šių piniginių lėšų.
3. Ieškovas teigia, kad nors byloje yra trys pinigų gavimo aktai, kuriuose nurodyta, kad jam yra perduoti 900 000 Lt, tačiau realiai ieškovas pinigų negavo. Atsakovė atsiliepdama į ieškinį nurodė, kad šalys 2013 metais buvo sudariusios tris paskolos sutartis, kurių bendra suma sudaro 880 000 Lt ir 20 000 Eur, o tais pačiais metais ieškovas išdavė atsakovei pinigų gavimo aktus, kurie patvirtintų atsiskaitymą su juo, tačiau šie dokumentai nėra susiję su nagrinėjamos bylos objektu. Atsakovė 2013 metais kreipėsi į ieškovą dėl finansavimo, finansinių resursų paskolinimo. Ieškovas su šiuo prašymu sutiko ir netrukus šalys sudarė Paskolos sutartis. Tokiu būdu, buvo sukurtas paskolinis (pirmasis) teisinis santykis tarp ginčo šalių. Vėliau, 2013 metų viduryje, atsakovė paprašė ieškovo, kad ieškovas įvykdytų atsakovės prievolę apmokėti avansą, o vėliau ir likusią kainą už nekilnojamojo turto įsigijimą tuometinei nekilnojamojo turto savininkei R. S.. Tokiu būdu, tarp šalių susiklostė visiškai savarankiškas ir su Paskolos sutartimis nesusijęs regreso teisinis santykis. Paskolos sutartyse nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios būtų siejamos su už atsakovę atliktais apmokėjimais ar nekilnojamojo turto įsigijimu.
4. Ieškovas įrodinėja, kad aplinkybė, jog atsakovė nesąžiningai nori pasinaudoti visiškai kitų šalių teisinių santykių aplinkybėmis ginantis nuo šioje byloje pareikšto reikalavimo, yra pagrindas prašyti pripažinti juos negaliojančiai.
5. Aktai yra negaliojantys, nes: 1) atsakovės pateikti Pinigų gavimo aktai yra tariami (fiktyvūs), 2) Pinigų gavimo aktuose 900 000 Lt atsakovė ieškovui niekada faktiškai neperdavė ir negrąžino, c) atsakovė neturėjo jokių finansinių galimybių per sąlyginai trumpą laiko tarpą grąžinti ieškovui itin reikšmingą grynųjų pinigų sumą, d) Pinigų gavimo aktuose yra akivaizdūs turinio ir formos trūkumai, tai yra Pinigų gavimo aktų neturi datos, serijos numerio, nėra nurodyta jokia informacija apie šalių sudarytą paskolos sutartį, yra identiški.
6. Dublike, kurį ieškovas teikė prieš patikslintą ieškinį, nurodė tas pačias aplinkybes, tai yra šiuose procesiniuose dokumentuose faktinės aplinkybes kartojasi.
Atsiliepimas
7. Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Atsiliepime paaiškino, kad ieškovas negali ginčyti Pinigų gavimo aktų, nes pakvitavimas, kaip toks, nepripažintinas sandoriu, nes šalių teises ir pareigas modifikuoja ne pakvitavimas, o prievolės įvykdymo faktas. Nebūdamas sandoris, pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.
8. Atsakovė taip pat pažymi, kad negali paneigti ir ieškovo patikslintame ieškinyje nurodomų argumentų/aplinkybių apie tariamai egzistavusią „šalių simuliaciją dėl aplinkybių, kurios realiai neegzistavo”, o taip pat dublike iškeltą versiją apie neva kitų savarankiškų paskolos santykių egzistavimą, kadangi pats ieškovas procesiniuose dokumentuose pateikia tik abstrakčius teiginius, tačiau jų negrindžia nei detaliomis faktinėmis aplinkybėmis, nei teiginius patvirtinančiais įrodymais.
9. Atsakovė triplike nurodė, kad nesutinka, su ieškovo keliama versija – tariamai paskolos santykiai ir prievolės įvykdymas už atsakovę yra du savarankiški šalis sieję teisiniai santykiai. Pats ieškovas neįrodinėja paskolos, kaip atskiro sandorio realumo, neteikia tai patvirtinančių dokumentų, kad tokie santykiai susiklostė jo nurodytu laiku, 2013 metų pradžioje ir, kad paskola buvo suteikta. Ieškovo naujai keliama versija apie tai, kad atsakovė 2013 metais skolinosi 20 000 Eur ir 880000 Lt dar iki prievolės už atsakovę įvykdymo tretiesiems asmenims, tai pačiai sumai 20 000 Eur ir 880000 Lt kaip ir įvykdyta prievolė, yra ir logiškai ydinga, prieštaraujanti kitam ieškovo teiginiui, kad atsakovė neturėjo finansinių galimybių per sąlyginai trumpą laiko tarpą grąžinti Ieškovui itin reikšmingą grynųjų pinigų sumą.
Šalies argumentai
10.1. ieškovas reikalavimus palaikė. Paaiškino, kad:
10.1.1 su atsakovės dukra susipažino 2010 metais. Tuo metu teisme vyko skyrybų procesas su ankstesne mano žmona. Kad tam tikras bendravimas su atsakovės dukra buvo, neginčijo. Tai buvo trumpalaikiai ir neįpareigojantys santykiai. Praėjus kiek laiko, atsakovės dukra pranešė, kad yra nėščia ir patikino, kad vaiko tėvu gali būti tik ieškovas;
10.1.2. tokioje situacijoje priėmė sprendimą padėti ir rūpintis vaiku. Tolimesnis bendravimas su atsakovės dukra buvo nulemtas noru rūpintis vaiku ir palaikyti tėvo ir sūnaus santykius. Tačiau susitarimo rūpintis pačia atsakovės dukra ar tuo labiau atsakove nebuvo;
10.1.3. turėdamas finansinius resursus ir turėdamas klaidingą įsitikinimą dėl vaiko tėvystės, sutiko atsakovės dukrai suteikti pinigų, kurie leistų atsakovės dukrai investuoti į nekilnojamojo turto verslą ir tokiu būdu susikurti finansinį pagrindą ateičiai. Tokią atsakovės dukters iniciatyvą vertino tikrai teigiamai ir norėjo. kad atsakovės dukra, kaip jo sūnaus motina, taptų finansiškai nepriklausoma moteris, kas savaime būtų naudinga ir sūnui;
10.1.4. pinigai nebuvo dovanojami ar tiesiog „duodami“ atsakovės dukrai arba pačiai atsakovei. Visada buvo aiškus supratimas ir sutarimas, kad pinigus ateityje reikės grąžinti, tačiau jokių griežtų terminų nebuvo, terminas iš esmės buvo apibrėžtas pareikalavimu. Vaikas buvo ta jungtis, kuri sudarė pasitikėjimą atsakove ir atsakovės dukra bei leido piniginius klausimus spręsti neformalizuotai;
10.1.5. atlikus DNR testą paaiškėjo, kad nėra D. tėvas. Iš esmės įsitikinimas tėvyste ir buvo tas vienintelis veiksnys, dėl kurio sutiko finansuoti atsakovės dukters ir atsakovės investicinius projektus. Kitas dalykas yra tai, kad dar iki DNR testo atlikimo dalykiškas bendravimas su atsakovės dukra ir atsakove praktiškai buvo nutrūkęs ir praėjusiais metais jam kelis kartus buvo pasakyta, kad jokių pinigų grąžinti nėra ketinama net ir pardavus turtą;
10.1.6. atsakovė savo ruožtu taip pat viešai pardavinėja kotedžą, kurio įsigijimą finansavo, tačiau apie pinigų grąžinimą net nėra kalbama. Ieškovas sutiko finansuoti kotedžo (duomenys neskelbtini) įsigijimą. 2013 metais nekilnojamojo turto kainos dar nebuvo atsigavusios po praėjusios finansų krizės, atsigavimas prasidėjo apie 2014 metus. Šis projektas buvo ganėtinai išskirtinis, patenkantis į prestižinio būsto segmentą, tad tikėjo šio turto vertės kilimu ir nutarė suteikti finansavimą. Atsakovė pardavinėja šį objektą už 500’000 Eur;
10.1.7. Iš esmės didžiąją dalį šio turto įsigijimo klausimų, įskaitant jo sutartinius santykius su atsakove, derino atsakovės dukra. Po turto įsigijimo kainos suderinimo turėjo sekti pinigų perdavimas atsakovei, kad ji galėtų apmokėti turto įsigijimą. Tuo tikslu buvo sudarytos atsakovės į bylą pateiktos paskolos sutartys. Visgi, vėliau buvo paprašytas pinigus pervesti tiesiai į turto pardavėjos banko sąskaitą;
10.1.8. atsakovės dukra yra teisininkė, turinti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Pagal išsilavinimą taip pat yra teisininkas. Atsakovės dukra paprašė uždaryti paskolinį santykį, kadangi paskolos santykis kaip toks iš esmės neįvyko, o buvo apmokėjimas už trečiąjį asmenį. Atsakovės dukros prašymai atrodė ganėtinai logiški ir suprantami – atsakovės atžvilgiu formaliai galėjo būti pareikšti du tapatūs reikalavimai – pagal paskolos sutartis ir pagal prievolės įvykdymą už trečiąjį asmenį. To pasėkoje sutiko pasirašyti paduotus pinigų gavimo aktus, tačiau jie iš esmės įtvirtino tik fikciją. Jokie pinigai realiai nebuvo perduoti, tuos aktus apskritai padavė net ne atsakovė, o atsakovės dukra, ir šie aktai buvo pasirašyti tik dėl to, kad atsakovei negrėstų du tapataus dydžio reikalavimai. Tačiau niekada neatsisakė ir vis dar neatsisako reikalavimo grąžinti pinigus, kuriuos sumokėjo finansuodamas turto (duomenys neskelbtini) įsigijimą;
10.1.9. paskolos sutarčių ir pinigų gavimo aktų po jų pasirašymo ieškovas apskritai nebematė ir neturėjo, visus egzempliorius pasiėmė atsakovės dukra. Po 7 metų pertraukos atsakovei šiuos aktus pateikus į bylą ir teisininkams apie tai ieškovą informavus, jis iš karto negalėjo atsiminti tų dokumentų pasirašymo aplinkybių ir jų paaiškinti. Be to, ieškinys ir nebuvo apie paskolą, tai buvo atsakovės gynyba, kuri neturi nieko bendro su tuo reikalavimu, kuris yra pareikštas byloje.
10.2. ieškovo atstovai dar kartą atkreipė dėmesį, kad, anot atsakovės, dovanojama yra tik atsakovės žodžiais, kurie paneigti ieškovo žodžiais. Įrodymų, patvirtinančių dovanotojo valios išraišką nėra. Nėra valios išraiškos ir atleisti nuo prievolės vykdymo. Abi šalys patvirtina, kad aktuose nurodyti faktai dėl pinigų grąžinimo nereiškia, kad pinigai buvo grąžinti ieškovui, nes abi šalys su priesaika patvirtino, kad ieškovas pinigų iš atsakovė negavo, o atsakovė pinigų ieškovui neperdavė. Atsakovė nepaneigė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovę atleidus nuo prievolės vykdymo ar dovanojimo, jeigu nėra pareikšto byloje reikalavimo dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo ar dovanojimo. Dėl pareigos grąžinti pinigus sumokėtus už kotedžą – atsakovė davusi priesaiką apklausos metu patvirtino, kad ieškovas sakė, jog aš sumokėsiu už jus, o jūs vėliau atiduosite. Šis fakto atskleidimas pilnai patvirtina ieškiniu reiškiamą reikalavimą priteisti už kotedžą sumokėtas sumas.
Atsiliepimas
10.3. Atsakovė pripažino, kad į bylą atsakovės pateiktuose pinigų gavimo aktuose nurodytos sumos ieškovui niekada nebuvo faktiškai perduotos ir grąžintos. Paaiškino, kad ieškovo ir jos dukros santykiai buvo nenuoseklūs, jos dukra ne kartą buvo paprašyta palikti ieškovo gyvenamąją vietą. Atsižvelgdama į tai, atsakovė pasiūlė dukrai įsigyti tinkamas su sūnumi gyventi patalpas. Tuomet ieškovas pasiūlė finansuoti kotedžo įsigijimą ir atsakovei užtikrino, kad nereikalaus grąžinti pervestas pinigines lėšas už perkamą jos vardu kotedžą. Atsakovės nuomone, ieškovas aiškiai išreiškė valią padovanoti pervestas už šį objektą sumas, nes mylėjo jos dukrą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
II. Bylos aplinkybės, teismo argumentai, išaiškinimai ir išvados
6. Byloje kilo ginčas dėl pareigos grąžinti ieškovo pervestas lėšas, kurioms atsiskaityta už perkamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini)).
7. Pateiktas į bylą 2013 m. birželio 3 d. išrašas iš pinigų sąskaitos įrodo, kad ieškovas T. S. už atsakovę V. R. įvykdė prievolę apmokėti 20 000 Eur avansą už nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimą. Taip pat T. S. už V. R. 2013 m. liepos 15 d. sumokėjo 254 865,62 Eur (sandorio metu 880 000 Lt) likusią nekilnojamojo turto įsigijimo kainą, bankiniu pavedimu tuometinei nekilnojamojo turto savininkei R. S..
8. Atsakovė V. R. nuo 2013 m. liepos 25 d. yra registruota kaip nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkė. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė 2020 m. kovo 4 d. bankiniu pavedimu ieškovui pervedė 14 207,60 Eur bei 276,90 Eur palūkanas už 142 dienas (CPK 12, 178 straipsniai).
9. Atsakovė įrodinėja, kad šalys 2013 m. sudarė paskolos sutartis, o į bylą pateikti trys pinigų gavimo aktai po 300 000 Lt patvirtina jos atsiskaitymą iš dalies su ieškovu. Atsakovas įrodinėja, kad minėti dokumentai turi esminių trūkumų, todėl juos ginčija. Be to, anot ieškovo, tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, o regreso, nes atsakovė pinigų negavo. Pinigai buvo pervesti tiesiogiai trečiajam asmeniui – R. S..
Dėl pinigų gavimo aktų įrodomosios reikšmės
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 202 straipsnį, jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.
11. Pasisakant dėl ieškovo argumento, kad pinigų gavimo aktai neturi datos ir serijos, ir tai patvirtina jų esminius trūkumus, todėl jie yra tariami ir negaliojantys pagal CK 1.86 straipsnį, teismas nurodo, kad ieškovas teismo posėdžio metu pripažino pasirašęs pinigų gavimo aktus, paaiškindamas, kad pinigų negavo.
12. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pripažino pasirašęs tris pinigų gavimo aktus, teismas sprendžia, jog jų trūkumai dėl nenurodytos datos ir serijos, nėra tokie, kad aktus būtų galima pripažinti neturinčiais įrodomosios reikšmės dėl trūkumų (CPK 3 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas protingumo principas).
13. Atsakovė nurodė, kad aktas, nebūdamas sandoris, kaip ir pakvitavimas, negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais. Šią aplinkybę grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010 nurodyta, kad „kad esant ginčui dėl prievolės netinkamo įvykdymo pakvitavimas neginčytinas sandorių negaliojimo pagrindais“.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas). Tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
16. Teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti kitas taisykles nei, remiantis ankstesniais kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktos atsiliepime į patikslintą ieškinį minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010.
17. Teismas atsižvelgdamas į formuojamą kasacinio teismo praktiką (CPK 4 straipsnis), pripažįsta ieškovo argumentus dėl aktų pripažinimo negaliojančiais teisiškai nereikšminiais. Tokiu atveju, nepasisakoma dėl pinigų gavimo aktų atitikties CK 1.86 straipsnyje nurodytiems pagrindams (CPK 4, 185 straipsniai), o byla šioje dalyje nutraukiama, nes reikalavimas pripažinti pinigų gavimo aktus negaliojančiais negali būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl ieškovo, kaip pradinio kreditoriaus teisės, susijusios su atsakove
18. Ieškovas prašė priteisti 260 658,02 Eur pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį ir pagal CK 6.112 straipsnio 1 punktą.
19. CK 6.50 straipsnio 3 dalis numato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Pagal CK 6.112 straipsnio 1 punktą reikalavimas pereina trečiajam asmeniui regreso tvarka, kai reikalavimas patenkinamas iš trečiojo asmens turto.
20. Byloje nustatyta, kad ieškovas viso pervedė 274 865.62 Eur už atsakovę, taip visiškai apmokėdamas už nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą.
21. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis).
22. Atsakovė, siekdama pagrįsti tinkamą prievolės atsiskaityti su ieškovu įvykdymą, pateikė tiek paskolos sutartis, tiek pinigų gavimo aktus. Sutiktina su ieškovu, kad paskolos sutartyse nėra jokių nuorodų į šalių tarpusavio santykius, ieškovui sumokant už nekilnojamojo turto įsigijimą. Vienoje iš paskolų sutarčių nurodyta, kad paskolos gavėja V. R. gauna 280 000 Lt ir 20 000 Eur sumą. Šią paskolos sumą atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šioje sutartyje nėra tikslios jos sudarymo datos; nurodyti tik metai – 2013 m. Paskolos sutartis sudaryta paprasta rašytine forma. Taip pat šalys yra pasirašiusios dar ne vieną dokumentą, kurio pavadinimas – „paskolos sutartis“. Šio dokumento dalykas yra 300 000 Lt paskolos suma, kurią paskolos gavėja V. R. privalo grąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Viso, kaip teigia atsakovė, ji 2013 metais skolinosi 20 000 Eur ir 880000 Lt.
23. Minėta, 2013 m. birželio 3 d. išrašas iš pinigų sąskaitos įrodo, kad ieškovas T. S. už atsakovę V. R. įvykdė prievolę apmokėti 20 000 Eur avansą už nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimą. Taip pat T. S. už V. R. 2013 m. liepos 15 d. sumokėjo 254 865,62 Eur.
24. Taigi dokumentų, kurie pavadinti „Paskolos sutartis“, sudarymo data ir pavedimų atlikimo datos metais atitinka atsakovės įrodinėjamą aplinkybę, jog įrodinėjami paskolos santykiai yra susiję su buto įsigijimo aplinkybėmis. Tačiau teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad faktiškai ji pinigų negavo. Atsakovas taip pat patvirtino, kad jų neperdavė atsakovei.
25. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat sumą ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-203/2008).
26. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
27. Naujesnėje kasacinio teismo teisės aiškinimo praktikoje esminės paskolos teisinių santykių vertinimo aplinkybės nėra pasikeitusios. Pabrėžiama, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiais žodžiais tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas). Tam, kad tarp šalių paskolos sutartis būtų laikoma sudaryta ir sutartį pasirašiusioms šalims atsirastų tam tikros teisės ir pareigos, turi būti įvykusi esminė sąlyga – pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 straipsnis), o sutarties turinys turi patvirtinti tokį faktą egzistuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 26 punktas).
28. Taigi aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika vertinant paskolos teisinius santykius, nagrinėjamoje byloje nustačius aplinkybę, kad ieškovas pinigų neperdavė ir atsakovei pripažįstant, kad jų negavo, sudaro pagrindą spręsti, kad paskolos sutartimis pavadinti dokumentai ir jų pagrindu išrašyti pinigų gavimo aktai, neįrodo atsakovės tinkamo atsiskaitymo su ieškovu. Tokiu atveju, nėra faktinio pagrindo CK 6.129 straipsnio taikymui, nes jo sąlyga – prievolės įvykdymas, o ne atleidimas nuo prievolės.
29. Pagal CK 6.129 straipsnio 4 dalį „Preziumuojama, kad kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės įvykdymo, jeigu kreditorius savanoriškai grąžina skolininkui skolos dokumentą ir nėra kitokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad skolos dokumentas buvo grąžintas skolininkui, kai šis įvykdė prievolę“.
30. Minėta, atsakovė pripažino, kad ji nėra atsiskaičiusi su ieškovu už trečiojo asmens naudai atliktus mokėjimus, įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, atsakovės argumentas, kad skolos grąžinimo dokumentas, esantis pas ją, reiškia ieškovo atisakymą nuo reikalavimo teisės, nėra pagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai). CK 6.129 straipsnio 4 dalies taikymas galimas, jei nėra kitokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad skolos dokumentas buvo grąžintas skolininkui, kai šis įvykdė prievolę. Teismo vertinimu, jei pinigų gavimo aktuose būtų nuoroda į atsiskaitymą už trečiąjį asmenį, tuomet būtų galima svarstyti atsakovės gynybinę poziciją kaip pagrįstą.
31. Tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu; savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 26–27 punktus).
32. Ieškovo 2013 m. birželio 3 d. dėl 20 000 Eur pinigų pervedimo paskirtyje nurodyta: „pinigų išvedimas pagal prašymą R. S. / avansas pagal susitarimą“. Ieškovo 2013 m. liepos 15 d. 254 865,62 Eur lėšų pervedimo paskirtis – „pinigų išvedimas pagal prašymą R. S. pagal NT pirkimo–pardavimo sut.“.
33. Teismas, įvertindamas lėšų pervedimo paskirtį, konstatuoja, jog ieškovas turi teisę reikalauti trečiajam asmeniui pervestas sumas priteisti iš atsakovės, nes būtent šių pervedimų pasekmė – atsakovei sukurta nauda – įgytas nekilnojamasis turtas.
34. CK 6.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, yra įstatyme nustatytas reikalavimo teisės perėjimo kitam asmeniui atvejis – cesija (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už pradinį skolininką įstatymo pagrindu įvyksta subrogacija, t. y. jis perima kreditoriaus reikalavimą pradiniam skolininkui ir įgyja regreso teisę į pradinį skolininką. Kartu su pagrindine prievole pereina ir akcesorinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 16 punktas).
35. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoj kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas. Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, pati prievolė nepasibaigia, tik keičiasi prievolės šalis (kreditorius). Prievolę įvykdęs trečiasis asmuo įgyja kreditoriaus teises ir pareigas pradinį kreditorių su skolininku siejančios prievolės, t. y. tos pačios jau egzistuojančios prievolės, atžvilgiu. Taigi, subrogacija yra vieno iš jau egzistuojančios prievolės asmenų pasikeitimas, todėl naujai įstojusiam asmeniui taikomos tos taisyklės, kurios siejo pradinį kreditorių ir skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2019, 39 punktas).
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 35 punktą). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovas yra įvykdęs atsakovės piniginę prievolę nekilnojamojo turto pardavėjai R. S., pastaroji įvykdymą priėmė, todėl ieškovui perėjo pradinio kreditoriaus teisės, susijusios su atsakove (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).
37. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ieškovas pinigų pervedimo momentu ir vėliau buvo nurodęs, kad jai nereikės grąžinti pervestų sumų. Anot atsakovės, įsigyjamas turtas lyg ir buvo dovana jos dukrai ir kartu su ja likusiam vaikui. Atsakovas iš esmės nepaneigė nurodytos aplinkybės, bet pabrėžė, kad atsakovės vardu įgyjamas turtas buvo jo siekis užtikrinti gyvenamąją vietą vaikui, kurį laikė sūnumi.
38. Tai, kad ieškovas beveik septynerius metus nuo prievolės atsakovės vardu įvykdymo pradžios jokių pretenzijų jai nereiškė, nepatvirtina ieškovo valios atsisakyti kreditoriaus teisės. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose dėstydama faktines aplinkybes pati nurodė, kad jos ir ieškovo nesiejo artimi santykiai, o reikalavimus atsakovei ir jos dukteriai pradėjo reikšti tik nutrūkus atsakovės dukters ir ieškovo asmeniniams santykiams. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro prielaidą išvadai, kad atsakovei negalėjo atsirasti teisiškai pagrįsti lūkesčiai, kad ieškovas nereikalaus skolos priteisimo, dėl to, kad jį ir atsakovės dukrą siejo asmeniniai santykiai. Ieškovas patvirtino, kad daugiau nei 7 metus jis nereiškė jokių reikalavimų atsakovei, nes mane, kad taip rūpinasi vaiku.
39. Teismas įvertindamas tai, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, galinčių patvirtinti ieškovo valią dovanoti pinigus atsakovei, o ir byloje nėra pareikšta priešieškinio, nenustačius aplinkybių, kad ieškovas atleido atsakovę nuo prievolės grąžinti už atsakovę atliktus mokėjimus, atmeta atsakovės argumentą, kaip neįrodytą, jog pinigų gavimo aktai patvirtina prievolės pasibaigimą pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį.
40. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes iš atsakovės ieškovo naudai priteisiama 260 658,02 Eur (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).
Dėl palūkanų
41. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymus ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis). Esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai (to reikalauja vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas – CK 6.251 straipsnis).
42. Ieškovas pareikalavo iki 2019 m. spalio 21 d. grąžinti trečiojo asmens atliktus mokėjimus. Iškėlus civilinę bylą, atsakovė bankiniu pavedimu ieškovui 2020 m. kovo 4 d. įvykdė prievolės dalį ir pervedė 276,90 Eur palūkanas už 142 dienas. Ieškovas priėmė šį prievolės įvykdymą ir atitinkamai sumažino reikalavimo sumą.
43. Kadangi atsakovė praleido terminą ieškovui grąžinti reikalautas sumas, ieškovo naudai nuo 2019 m. spalio 21 d. iki ieškinio pateikimo dienos priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios sudaro 4 606,14 Eur.
44. Nagrinėjamoje byloje ieškovas taip pat prašė priteisti įstatymines 5 procentų metines palūkanas nuo nesumokėtos sumos už uždelstą atsiskaityti laiką.
45. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškovo materialiniam reikalavimui tenkinti (CPK 178, 185 straipsniai), konstatuojama, kad ieškovui iš atsakovės priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. vasario 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). CPK 93 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamoje byloje ieškinys tenkintas, todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovo naudai.
47. Ieškovas sumokėjo 3 073,50 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad neprimokės už neturtinį reikalavimą pripažinti niekiniais ir negaliojančiais T. S. ir V. R. 2013 metais sudarytus Pinigų gavimo aktus dėl 300 000 Lt, nes už ieškinį yra sumokėta daugiau nei mokėtina už patikslintą ieškinį.
48. Byloje už turtinį reikalavimą turėjo būti sumokėta 2 964 Eur, todėl tenkinus ieškinį, ši suma priteisiama iš atsakovės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas turėjo sumokėti 39 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris buvo atmestas, atima šią sumą iš 3 073,50 Eur (sumokėtas žyminis mokestis).
49. Vadinasi, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, ieškovui grąžintina 70,50 Eur permokėto mokesčio (3 073,50 Eur (sumokėtas žyminis mokestis) – 39 Eur dėl atmesto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 2 964 Eur (mokėtinas pagal turtinius reikalavimus.
50. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalimi,, 259 ir 270 straipsniais,
nusprendžia:
nutraukti civilinę bylą Nr. e2-2758-803/2020 dalyje dėl pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais T. S. ir V. R. 2013 metais sudarytus Pinigų gavimo aktus, o kitoje dalyje ieškovo T. S. ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui T. S. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš V. R. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 260 658,02 Eur, 4 606,14 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 28 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos
Priteisti ieškovui T. S. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš V. R. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 2 964 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Grąžinti ieškovui T. S. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 70,50 Eur permokėto mokesčio. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą.