- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-23
- Bylos Nr.
- e2A-1202-430/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17445-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Visvaldas Kazakiūnas, Inga Staknienė
- Atsakovas
- V. A., M. L.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Daivila“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. A. ir M. L. (M. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Daivila“ ieškinį atsakovams V. A., M. L. dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Daivila“ (toliau UAB „Daivila“) prašė priteisti solidariai iš atsakovų 8 263,53 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-13646-631/2020 ieškovui iš UAB „Gestija“ priteisė 7 393,24 Eur sumą, kurią sudaro skola ir delspinigiai pagal nuomos sutartį, taip pat buvo priteistos 6 procentų dydžio procesinės palūkanos bei 468,54 Eur bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartimi UAB „Gestija“ bankroto byloje Nr. eB2-1398-864/2021 buvo patvirtinta ieškovo 8 263,53 Eur kreditorinis reikalavimas, kuris bendrovės bankroto procese liko neišieškotas ir yra ieškovės dėl atsakovų neteisėtų veiksmų bei kaltės patirta žala.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. 2022 m. birželio 9 d. nutartimi UAB „Gestija“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl atsakovų kaltės. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala (šiuo atveju patvirtinta 8 263,53 Eur kreditorinio reikalavimo suma) bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.
1.3. Kadangi Atsakovų neteisėti veiksmai, sukėlę ieškovei žalos, yra bendri, žala iš jų priteistina solidariai (CK 6.6. straipsnio 3 punktas).
Atsiliepimas
2. Atsakovė V. A. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad:
2.1. UAB „Gestija“ vykdė vienintelę veiklą – teikė apgyvendinimo paslaugas. 2019 metais įmonė uždirbo 51 147 Eur pajamų. 2020 m. pradžioje prasidėjus pasaulinei Covid-19 pandemijai bendrovė pajamų ėmė nebeuždirbti. Siekdama bent kiek pagerinti bendrovės finansinę padėtį, atsakovė pasiūlė M. L. prisijungti prie UAB „Gestija“ veiklos, kadangi pastarasis turėjo verslo partnerių Ukrainoje ir matė galimybę pritraukti taip reikiamų apyvartinių lėšų. Tačiau Covid-19 pandemijai vis labiau plintant ir valstybėms ėmus taikyti vis didesnius ribojimus, apyvartinių lėšų pritraukti niekaip nepavyko, negana to, ėmė skirtis atsakovės bei M. L. verslo vizija, t. y. atsakovė manė, kad pandemijos metu tikslingiau orientuotis į atvykstančių studentų iš Europos Sąjungos apgyvendinimą, tuo tarpu M. L. orientavosi į Ukrainos piliečių apgyvendinimą. Dėl šios priežasties atsakovė nusprendė pasitraukti iš UAB „Gestija“ veiklos ir visas turimas akcijas perleido M. L.
2.2. Nurodė, kad atsakovės sprendimą perleisti akcijas, lėmė ne ginčas su ieškove, o iš esmės išsiskyrusi verslo koncepcija su M. L. UAB „Gestija“ veikla buvo nuostolinga, atsakovė buvo priversta nuolat investuoti nuosavas lėšas. 2019 m. gruodžio 31 d. atsakovė kaip vienintelė bendrovės akcininkė priėmė sprendimą padengti susikaupusius UAB „Gestija” nuostolius, dekapitalizuojant 17 453 Eur skolą akcininkei V. A. Po šių nuostolių padengimo UAB „Gestija“ atsakovei liko skolinga dar 5 772 Eur. Atsakovei pasitraukus iš veiklos 2020 m. bendrovė atsakovei liko skolinga 14 343,75 Eur, o po 1 300 Eur paskolos suteikimo, skola išaugo iki 15 643,75 Eur. Taigi atsakovė nuolat investavo nuosavas lėšas į bendrovę tam, kad užtikrinti veiklos tęstinumą.
2.3. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė nesiekė ir neperkėlė UAB „Gestija“ veiklos į UAB „Bikis“. Abi bendrovės turėjo visiškai kitą verslo koncepciją – UAB „Gestija“ dirbo su Ukrainos piliečiais, tuo tarpu UAB „Bikis“ su studentais iš Europos Sąjungos. Tačiau esminis dalykas yra tas, kad abiejų įmonių veikla, nuomojant patalpas iš UAB „Respublikos investicija“ buvo nuostolinga.
2.4. Atsakovės veiksmai investuojant savo nuosavas lėšas į UAB „Gestija“ veiklą, kuriai pati bendrovė liko skolinga virš 15 000 Eur (neįskaitant 17 453 Eur nuostolių padengimui), o vėliau ir padėjus atsikratyti nuostolingo sandorio, remiantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, negali būti laikomi kaip atsakovės kalti veiksmai, sukėlę ieškovei žalą.
3. Atsakovas M. L. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad:
3.1. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 389/2014; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 39 punktas).
3.2. Nurodė, kad Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nėra pagrindo tokius atsakovo veiksmus, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais - ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais galimai buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių ieškovą. Kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, kad kai tiesioginis ieškinys įmonės vadovui grindžiamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, sprendžiant dėl tokio ieškinio pagrįstumo, vien atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo nepakanka įmonės vadovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti, turi būti nustatyta papildoma aplinkybė - kad šiuo pažeidimu padaryta tiesioginė žala konkrečiam tiesioginį ieškinį pareiškusiam kreditoriui.
3.3. Atsakovo įsitikinimu, šiais veiksmais ne tik, kad nebuvo padaryta jokia žala UAB,,Gestija“, bet priešingai buvo išvengta prievolės kreditoriui padidėjimo, kadangi UAB „Respublikos investicija“ pradėjus priverstinius skolos išieškojimo veiksmus, įsiskolinimo suma būtų gerokai išaugusi, kreditoriui papildomai prisiteisus palūkanas, delspinigius, bylinėjimosi išlaidas. Ką patvirtina ir situacija su pačiu ieškovu, kuris pareiškė kreditorinį reikalavimą, susidedantį iš 2 735,66 Eur skolos bei 5 527,87 Eur kompensacijos, palūkanų, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų bendroje sumoje, t. y. papildomas reikalavimas yra gerokai didesnis už pagrindinę skolą.
3.4. Nurodė, kad tarp atsakovo atlikto 1 300 Eur mokėjimo UAB „Respublikos investicija“ ir ieškovei kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, šiais atsakovo veiksmais ne tik, kad nebuvo padaryta jokia žala UAB „Gestija“ ir jos kreditoriams, bet priešingai – buvo išvengta prievolės kreditoriui padidėjimo, o taip pat sudaryta galimybė nutraukti bendrovei nuostolingą sandorį, kurio nuostolingumą lėmė itin objektyvios priežastys – pasaulinė Covid-19 pandemija ir jos sąlygoti ribojimai, palietę itin platų verslo sektorių.
3.5. Nurodė, kad UAB ,,Gestija“ dokumentai perduoti ir yra nemokumo administratorės žinioje, tame tarpe ir visos finansinės ataskaitos už 2019, 2020 m.
3.6. Atsakovo įsitikinimu, bendrovei ir jos kreditoriams būtų buvusi padaryta žala tuo atveju, jei atsakovas būtų tęsęs nuomos sutartį, kadangi jos pagrindu bendrovė jokių pajamų negeneravo, o tik privalėjo dengti nuolatines nuomos išlaidas. UAB „Bikis“ buvo perleista ne pelninga, o priešingai itin nuostolinga veikla.
3.7. Mano, kad atsakovo veiksmuose nebuvo atlikta jokių neteisėtų bei kaltų veiksmų, nukreiptų į ieškovę, kaip nėra ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą ir ieškovei kilusios 8 263,53 Eur žalos. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei UAB „Daivila“ solidariai iš atsakovų V. A. ir M. L. 8263,53 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 8263,53 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis priteisti ieškovui UAB „Daivila“ iš atsakovų V. A. ir M. L. 835,72 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. po 417,86 Eur, lygiomis dalimis priteisė iš atsakovų V. A. ir M. L., valstybei 31,20 Eur (trisdešimt vieną eurą 20 ct) pašto išlaidų, t. y. po 15,60 Eur.
5. Nurodė, kad aplinkybės, jog V. A., M. L. sukėlė tyčinį UAB „Gestija“ bankrotą ir ieškovės patirtas žalos dydis buvo konstatuotos bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nustatyta, kad veiklos perkėlimas, įmonei esant nemokiai, prasidėjo dar V. A. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, be to, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad V. A., net ir po faktinio bendrovės perleidimo M. L., veikė bendrovės vardu, nes bendrovės vardu pasirašė 2020 m. rugpjūčio 31 d. priedą prie negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, mokėjimus UAB „RESPUBLIKOS“ INVESTICIJA“ naudai pagal 2020 m. rugsėjo 18 d. kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. lapkričio 5 d. kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad nors kartu su V. A. atsiliepimu į pareiškimą pateiktame M. L. pranešime nurodoma, kad tokiu būdu V. A. jam padėdavo, nes M. L. dėl sveikatos problemų pats negalėjo atlikti tam tikrų veiksmų, tačiau teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, kad tokiu atveju M. L., kaip teisėtas įmonės vadovas, turėjo teisę įgalioti V. A. atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau tokių įgaliojimų ar duomenų apie jų sudarymą byloje nėra (CPK 178 straipsnis), todėl sprendė, kad V. A., nepaisant bendrovės perleidimo, ir toliau faktiškai atliko su bendrovės valdymu susijusiu veiksmus, kurie sukėlė tyčinį bankrotą (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1859-864/2022, 32 p., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-810-933/2022, 51 p.).
6. Sprendė, kad V. A., būdama UAB „Gestija“ vadove, šiai įmonei jau esant nemokiai, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama perkelti UAB „Gestija“ verslą į naują juridinį asmenį – UAB „Bikis“. Be to, net ir įsteigus UAB „Bikis“, suinteresuotas asmuo V. A. UAB „Gestija“ vardu atliko svarbius UAB „Gestija“ veiklos nutraukimo veiksmus – UAB „Gestija“ vardu pasirašė patalpų nuomos sutarties nutraukimo dokumentą. V. A., būdama UAB „Gestija“ vadove, negalėjo nežinoti apie UAB „Gestija“ nemokumą, tačiau užuot pradėjusi nemokios bendrovės likvidavimo procedūras ar siekusi atkurti UAB „Gestija“ mokumą, ėmėsi priešingų veiksmų – sudarė sąlygas UAB „Gestija“ veiklos perkėlimui į naują juridinį asmenį, valdomą paties suinteresuoto asmens V. A. Aptarti suinteresuoto asmens V. A. veiksmai, sudaro pagrindą konstatuoti, jog V. A. taipogi yra atsakinga dėl UAB „Gestija“ tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-810-933/2022, 54 p.).
7. Nurodė, kad aplinkybės, susiję su likviduojamos dėl bankroto UAB „Gestija“ atliktais atsiskaitymų eiliškumo pažeidimais, kuomet bendrovė atliko atsiskaitymus penktąja eile, nepaisydama egzistuojančio įpareigojimo atsiskaityti ketvirtąja eile pagal vykdomuosius dokumentus, pagrindžia JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti. Aptarti bendrovės vadovo M. L. veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas dėl kurio nemokios UAB „Gestija“ finansinė padėtis ir galimybės tinkamai įvykdyti prievoles kreditoriams dar labiau pablogėjo. Tokiais veiksmais buvęs įmonės vadovas M. L. nepagrįstai suteikė prioritetą atsiskaitymui su kreditore UAB „RESPUBLIKOS“ INVESTICIJA” nepaisant to, kad šis kreditorius yra paskesnėje atsiskaitymų eilėje nei kreditorė UAB „Daivila“ (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1859-864/2022, 22 p.).
8. Nurodė, kad buvusio bendrovės vadovo elgesys laikytinas sąmoningu siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus. Pastebėtina, kad nepaisant Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi buvusiam įmonės vadovui M. L. paskirtos baudos ir įpareigojimo perduoti nemokumo administratorei įmonės dokumentus bei turtą, teismo turimais duomenimis, šis įsipareigojimas iki šiol tinkamai neįvykdytas. Teismo vertinimu, toks buvusio įmonės vadovo tęstinis neveikimas ir nebendradarbiavimas, net šiam asmeniui ir netekus įgaliojimų, daro įtaką bendrovei bei apsunkina įmonės likvidavimo procedūras. <...> Šiuo konkrečiu atveju, teismo įsitikinimą dėl tyčinio blogo bendrovės valdymo, kaip tyčinio bankroto sąlygos, egzistavimo, papildomai sustiprina ir aptartas buvusio įmonės vadovo M. L. neveikimas, pasireiškiantis tiek teismo įpareigojimų nevykdymu, tiek finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimu (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1859-864/2022, 24 p.).
9. Nurodė, kad aplinkybė, jog UAB „Gestija“ vadovas M. L. UAB „Gestija“ nemokumo administratorei neperdavė nei įmonės veiklos dokumentų, nei įmonės turto pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą dienos duomenis, atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-810-933/2022, 43 p.).
10. Nurodė, kad UAB „Gestija“ juridinio asmens veiklos perkėlimas, įvykęs 2020 m. rugsėjo mėn., tikėtinai yra susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-13646-631/2020 sprendimu, priimtu 2020 m. birželio 9 d., kuriuo UAB „Daivila“ naudai priteistas įsiskolinimas, o taip pat minėto teismo sprendimo pagrindu 2020 m. liepos 28 d. išduotu vykdomuoju raštu. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad verslas buvo sąmoningai perkeltas į UAB „Bikis“, kadangi įmonės finansinė situacija jau 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo palanki, be to, viena iš didesnių UAB „Gestija“ kreditorių UAB „Daivila“ įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu 2020 m. birželio – liepos mėn. užsitikrino savo reikalavimo teisę ir šiuo pagrindu pradėjo išieškojimą, tuo tarpu UAB „Gestija“, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditore, ėmėsi veiklos perkėlimo ir tokiu būdu sumažino galimybes atsiskaityti su kreditore bei pablogino bendrovės finansinę situaciją (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1859-864/2022, 31 p.).
11. Nurodė, kad ieškovo 8263,53 Eur kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1859-864/2022).
12. Teismas sutiko su ieškovo motyvais.
13. Sprendė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, remiantis prejudiciniais faktais, jog atsakovai kalti dėl tyčinio UAB „Gestija“ bankroto, t. y. ieškovui nereikia įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygos kaltės ir neteisėtų veiksmų. Taip pat ir žalos dydžio 8 263,53 Eur, t. y. patvirtinto kreditorinio reikalavimo dalis, kurio nepavyko išieškoti bankroto byloje. Teismas atmetė atsakovų žodinius atsikirtimus, kurie yra formali gynybinė pozicija. Atsakovai nenurodė, kokią ieškovo reikalavimo dalis būtų patenkinta, jeigu jie nebūtų sukėlę UAB „Gestija“ tyčinio bankroto, nei šią aplinkybę pagrindė įrodymais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovai V. A.ir M. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Daivila“ ieškinį atmesti, priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, sprendimo tinkamai nemotyvavo, netinkamai taikė civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos.
14.2. Nurodė, kad atsižvelgiant į suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties c.b. Nr. e3K-7-115-915/2017 48 p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties c.b. Nr. e3K-7-115-915/2017 47 p.), nagrinėjamoje byloje atsakovai įrodinėjo, kad tarp ieškovo patirtos žalos ir veiksmų, lėmusių įmonės tyčinio bankroto pripažinimą, neegzistuoja priežastinis ryšys, kaip būtinoji atsakovų civilinės atsakomybės sąlyga. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad „<…> remiantis prejudiciniais faktais, jog atsakovai kalti dėl tyčinio UAB „Gestija“ bankroto, t. y. ieškovui nereikia įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygos kaltės ir neteisėtų veiksmų. Taip pat ir žalos dydžio 8 263,53 Eur, t. y. patvirtinto kreditorinio reikalavimo dalis, kurio nepavyko išieškoti bankroto byloje. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų tyčinio bankroto ir žalos dydžio, neišieškotos patvirtinto reikalavimo dalies yra preziumuojamas. Atsakovai šios prezumpcijos nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Teismas atmesta atsakovų žodinius atsikirtimus, kurie yra formali gynybinė pozicija. Atsakovai nenurodė, kokią ieškovo reikalavimo dalis būtų patenkinta, jeigu jie nebūtų sukėlę UAB „Gestija“ tyčinio bankroto, nei šią aplinkybę pagrindė įrodymais. Atsakovai tik formaliai nurodė, kad net jei ir nebūtų sukėlę tyčinio bankroto, vis tiek ieškovo finansinis reikalavimas būtų nepatenkintas nė menkiausia dalimi.” (Sprendimo 5 psl.). Mano, kad tokie pirmosios instancijos teismo motyvai yra akivaizdžiai neišsamūs, nepagrįsti byloje esančia medžiaga.
14.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos tik teismo išvados apie tai, kad atsakovai nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, tačiau šios teismo išvados yra visiškai nemotyvuotos: neaišku, kokie įrodymai teismo atmesti kaip nepagrindžiantys atsakovų nurodytų aplinkybių, kokie atsakovų argumentai ir dėl kokių priežasčių atmestini, kokia byloje esanti medžiaga paneigia atsakovų argumentus, ar atsakovų pateikti įrodymai yra prieštaringi ir t.t.
14.4. Atsakovų įsitikinimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai bei teismo posėdžio metu išsakyti argumentai patvirtina priešingą nei sprendime nurodyta išvadą – atsakovai paneigė priežastinio ryšio tarp ieškovo patirtos žalos ir tyčinių veiksmų prezumpciją (CPK 178 straipsnis).
14.5. Mano, kad atsižvelgiant į tai, kad įmonė nemokia tapo vėliausiai 2019 m. spalio mėn., teismų konstatuotas tyčinis veiksmas – veiklos perkėlimas, įvykęs 2020 m. rugsėjo mėn., objektyviai negali būti priežastiniame ryšyje su ieškovo nurodyta žala.
14.6. Teigia, kad byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad įmonė faktiškai nemokia tapo dar iki faktinio veiklos nutraukimo 2020 m. rugsėjo mėn., todėl atsakovai visiškai pagrįstai nurodė, kad įmonė nebūtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškovu net ir neatlikus tyčinio veiksmo – veiklos perkėlimo.
14.7. Nurodė, kad byloje esanti įmonės finansinė atskaitomybė už 2018-2020 metus patvirtina, kad įmonės veikla buvo nuostolinga, todėl nutraukus bei perkėlus nuostolingą veiklą į kitą įmonę, jokia žala nei pačiai įmonei, nei jos kreditoriams objektyviai negalėjo būti ir nebuvo padaryta.
14.8. Pažymėjo, kad joks vertingas ilgalaikis turtas, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, perkeltas nebuvo, kadangi tokio turto įmonė neturėjo, o prieš pat veiklos perkėlimą (2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais) nakvynės namuose nebuvo nei vieno gyventojo, o nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. vienintelės sąskaitoje vykusios operacijos buvo mėnesinio banko paslaugų mokesčio skaičiavimas (konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartyje c. b. Nr. e2-810-933/2022 (37 p.)).
14.9. Pasisakė, kad į bylą pateikti UAB „Bikis“ 2020-2021 finansinių metų duomenys patvirtina, jog 2020 metais ši įmonė patyrė 10 226 Eur, o 2021 metais – 30 445 Eur nuostolį. Įmonės, į kurią perkelta UAB „Gestija” veikla, nuostolingumas leidžia daryti išvadą, kad ir UAB „Gestija” nebūtų turėjusi galimybės vykdyti savo veiklą taip, kad jos turtinė padėtis būtų pagerėjusi ir ji būtų atsiskaičiusi su savo kreditoriais (tarp jų ir su ieškovu).
14.10. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 2.2.4 punktu nuo 2020 m. lapkričio 7 d. buvo apribota apgyvendinimo įstaigų veikla, leidžiant apgyvendinti viename kambaryje ne daugiau nei po 2 asmenis, o dėl patiriamų neigiamų finansinių pasekmių apgyvendinimo veikla Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro ir Lietuvos Respublikos socialines apsaugos ir darbo ministro 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 4-1171/A1- 1301 17 punktu buvo įtraukta į „Karantino metu ribojamu ir netiesiogiai ribojamu ūkinių veiklų sąrašą“. Šios aplinkybes didžiąja dalimi ir įtakojo apgyvendinimo įstaigų, tame tarpe ir UAB „Bikis“, veiklos rezultatus, pats UAB „Bikis“ antrojo karantino pabaigoje atsidūrė ties nemokumo riba: Creditinfo ataskaitoje 2021 m. birželio 22 dienai UAB „Bikis” suteiktas labai aukštos bankroto rizikos reitingas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „Gestija“ veikla būtų buvusi pelninga ir butu turėjusi visas galimybes atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe – ir su ieškovu.
14.11. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad įmonės dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti 2022 m. rugpjūčio 26 d. Nurodė, kad tai nesukliudė nei nemokumo administratoriui, nei ieškovui (kaip kreditoriui), nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo dydžio, struktūros ir pan. Nemokumo administratorius, gavęs įmonės dokumentus, nenustatė žalingų sandorių ar kitokių neteisėtų atsakovų veiksmų, kurie būtų lėmę ieškovo žalos atsiradimą. Teigia, kad dokumentų perdavimo tikslas galiausiai buvo pasiektas, o pavėluotas dokumentų perdavimas šiuo atveju nagrinėjamai bylai teisinės reikšmės neturi. Šis neteisėtas veiksmas (t.y. dokumentų nemokumo administratoriui neperdavimas) objektyviai gali būti atliktas tik po to, kai įmonei iškeliama bankroto byla (nes tik tada vadovui ar kitiems atsakingiems asmenims atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui įmonės dokumentus). Dėl tokios šio tyčinio bankroto požymio specifikos – jo tikslo ir atlikimo laiko, dokumentų neperdavimas (kaip neteisėtas veiksmas) iš esmės objektyviai negali būti, o nagrinėjamu atveju – nebuvo priežastiniame ryšyje su ieškovo patirta žala. Įmonė negalėjo atsiskaityti su ieškovu dėl sunkios finansinės padėties ir faktinio nemokumo, atsiradusio dar 2019 m. spalio mėn., o ne dėl įmonės dokumentų neperdavimo, o ir savalaikis įmonės dokumentų perdavimas nemokumo administratorei ieškovo patirtos žalos nebūtų kompensavęs.
14.12. Nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 18 d. buvo atliktas 1 300 Eur mokėjimas patalpų nuomotojui, tačiau nurodytą dieną pradelsta įmonės skola VSDFV (susidariusi dar nuo 2020 m. rugpjūčio 16 d.) sudarė (mažiausiai) 2 882,55 Eur. Tai reiškia, kad ginčo mokėjimu ieškovo interesai pažeisti nebuvo, nes bet kuriuo atveju ginčo 1 300 Eur lėšos negalėjo būti nukreiptos jo reikalavimo patenkinimui, dėl to, kad egzistavo pirmesnės eilės kreditorius (šiuo atveju – VSDFV). Atitinkamai priežastinis ryšys tarp šio ginčo mokėjimo ir ieškovo žalos nenustatytas. Pirmesnės eilės kreditoriaus VSDFV buvimas ginčo mokėjimo atlikimo metu eliminuoja bet kokią galimybę iš nuomotojui sumokėtų lėšų atsiskaityti su ieškovu, todėl laikytina, kad tarp ginčo mokėjimo (kaip neteisėto veiksmo) ir ieškovo patirtos žalos neegzistuoja joks priežastinis ryšys. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nepasisakyta ir šie atsakovų teiginiai jokiais byloje esančiais įrodymais nepaneigti.
14.13. Teigia, kad atsakovai byloje esančios medžiagos bei rašytinių įrodymų pagrindu paneigė priežastinio ryšio prezumpciją, dėl ko ieškovo ieškinys turi būti atmestas pilna apimtimi.
Atsiliepimas
15. Ieškovė UAB „Daivila“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti V. A. ir M. L. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, priteisti iš V. A. ir M. L. lygiomis daliomis ieškovės naudai atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimais grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Šiuo konkrečiu atveju pripažįstant atsakovus kaltais dėl tyčinio UAB „Gestija“ (toliau – Bendrovė) bankroto sukėlimo konstatuota, kad būtent V. A. veiksmai perkeliant verslą sudarė prielaidas bendrovės bankrotui (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nutarties 32 p., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutarties 51 p.).
Žemesnės instancijos teismas
15.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad atsakovų tiek neteisėti veiksmai, tiek kaltė yra nustatyti, dėl ko jų kvestionavimas nebegalimas. Būtent atsakovams, besiginantiems nuo ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, teko pareiga įrodyti, kad žala yra ne jų neteisėtų veiksmų rezultatas. Atsakovai, teigdami, kad neegzistuoja priežastinio ryšio tarp ieškovės patirtos žalos ir jų atliktų neteisėtų veiksmų pirmosios instancijos teisme gynėsi deklaratyviais teiginiais, nepateikdami jokių tą patvirtinančių įrodymų. Tokiu būdu atsakovai ne tik nepaneigė priežastinio jų neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, bet iš esmės patvirtino, kad tarp Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartyse nustatytų kiekvieno iš jų neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, nepateikimas, patvirtina atsakovams tenkančios įrodinėjimo naštos neatlikimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai priežastinio ryšio prezumpcijos nepaneigė.
15.3. Mano, nors bendrovė veikė nuostolingai, tačiau vis dėlto bendrovė veiklą vykdė ir bankroto byla jai buvo iškelta tik 2021 m. vasario 15 d. Bendrovės veikla buvo perkelta į UAB „Bikis“ ir, nors atsakovai teigia, kad UAB „Bikis“ 2020-2021 m. taip pat veikė nuostolingai, tačiau 2021 m. UAB „Bikis“ turėjo trumpalaikio turto už 24 409,00 Eur, kurį sudarė pinigai ir jų ekvivalentai. Taip pat UAB „Bikis“ 2021 m. turėjo ilgalaikio turto už 1 528,00 Eur, o 2020 m. – už 1 861,00 Eur. Ieškovės finansinis reikalavimas bendrovei (žala) sudarė 8 263,53 Eur. Jeigu bendrovės veikla nebūtų buvusi perkelta, UAB „Bikis“ gautos pajamos būtų buvusios Bendrovės gautomis pajamomis, iš kurių būtų atsiskaityta su Ieškove.
15.4. Nurodė, kad iš pateikto UAB „Bikis“ balanso (sutrumpinto) matyti, jog 2021 m. UAB „Bikis“ turėtų pinigų būtų visiškai pakakę padengti ieškovės finansiniam reikalavimui, juo labiau, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalies 4 punktu ieškovė turėjo pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu.
15.5. Pažymėjo, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendrovė turėjo tenkinti pirmesnės eilės nei ieškovės finansinis reikalavimas kreditorinius reikalavimus, kas sudarytų pagrindą išvadą, kad ieškovės reikalavimas (visas ar jo dalis) būtų likęs nepatenkintas. Atsakovai yra pateikę raštą dėl informacijos pateikimo apie UAB „Gestija“, tačiau UAB „Bikis“ generuotų pajamų 2021 m. būtų užtekę ir šiame rašte nurodytoms sumoms padengti, ir ieškovės finansiniam reikalavimui sumokėti.
15.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad atsakovams nepateikus objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti, jog bendrovė nebūtų pajėgusi atsiskaityti su ieškove, neatlikus neteisėtų veiksmų, kurių pagrindų bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, priežastinio ryšio prezumpcija šiuo atveju paneigta nebuvo, o vien atsakovų subjektyvūs teiginiai nesudaro pagrindo priešingai išvadai daryti.
15.7. Nurodė, kad nepaisant to, kad dokumentų neperdavimas bei mokėjimų kreditoriams eiliškumo pažeidimas savaime žalos ieškovei nesukėlė, tačiau tai nereiškia, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų, sukėlusių bendrovės tyčinį bankrotą, ir ieškovei dėl to kilusios žalos (jos nepatenkinto kreditorinio reikalavimo).
15.8. Teigia, nors atsakovai atliko skirtingus neteisėtus veiksmus, tačiau abu atsakovai prisidėjo prie to, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia ir tokiu būdu ieškovei buvo užkirstas kelias patenkinti savo finansinį reikalavimą. Dėl šios priežasties visiškai pagrįstai žala iš atsakovų priteista solidariai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Esminės faktinės aplinkybės
19. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 28 d. ieškovė ir UAB „Fabrika Vilnius“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri buvo pakeista 2014 m. spalio 30 d. 2018 m. vasario 27 d. ieškovė, pradinis nuomininkas ir UAB „Gestija“ sudarė sutartį, kuria pradinio nuomininko UAB „Fabrika Vilnius“ teisės ir pareigos pagal nuomos sutartį buvo perkeltos UAB „Gestija“. Vilniaus miesto apylinkės 2020 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-13646-631/2020 ieškovei iš UAB „Gestija“ priteista 5661,30 Eur skolos, kompensacijos ir nuostolių atlyginimo, 1731,94 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 7393,24 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 468,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartimi UAB „Gestija“ buvo iškelta bankroto byla. 2021 m. balandžio 16 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino ieškovės 8 263,53 Eur kreditorinį reikalavimą, kuris bankroto proceso metu nebuvo išieškotas. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartimi UAB „Gestija“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartį paliko nepakeistą. UAB „Gistija“ vadovė buvo atsakovė V. A. nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2020 m. gegužės 7 d., o atsakovas M. L. nuo 2020 m. gegužės 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo. UAB „Gistija” nemoki pagal galiojusį Įmonių bankroto įstatymo reguliavimą buvo ne vėliau kaip 2019 m. spalio mėnesį.
Dėl apeliacinio skundo (ne) pagrįstumo.
20. Nagrinėjamu atveju byla iškelta pagal likviduotos dėl bankroto UAB „Gistija“ kreditorės ieškinį buvusiems įmonės vadovams dėl žalos atlyginimo, ieškinį grindžiant tuo, jog pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu dėl atsakovų kaltės, likusi nepadengta kreditorinio reikalavimo suma yra ieškovei kilusi žala. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Atsakovai, nesutikdami su teismo spendimu, pateikė apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, sprendimo tinkamai nemotyvavo, netinkamai taikė civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos.
21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 39 punktas).
23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas).
24. Kasacinis teismas suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 punktas).
25. Pagal kasacinio teismo praktiką juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas pažymi, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 23 ir 24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).
26. Teisėjų kolegija, pažymi, jog esant tokiai Kasacinės instancijos teismo suformuotai teismų praktikai, likviduotos dėl bankroto įmonės kreditorei pareiškus tiesioginį ieškinį įmonės vadovams nereikia įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau įmonės vadovui bandant paneigti prezumpcijas, teismui kyla pareiga vertinti ir nustatyti, ar buvusio vadovo ar vadovų, kuriems pareikštas ieškinys veiksmai, jų vadovavimo metu, yra ieškiniu prašomos priteisti žalos atsiradimo pagrindas.
27. Kai atsakovui, bendrovės vadovui, pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Pagal bendrą taisyklę, kai nemokiai bendrovei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kiekvienas iš jų, atlygina tik tą žalą, kuri teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su jo neteisėtais veiksmais ir atsirado jo vadovavimo laikotarpiu.
29. Pažymėtina, kad Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Taigi, žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių, palūkanų forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Dėl to sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio, svarbu įvertinti, kada susidarė įsipareigojimai kreditoriams.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ieškinys pareikštas atsakovams, kurie skirtingais laikotarpiais buvo UAB „Gestija“ vadovais, t. y. atsakovei V. A., kuri įmonei vadovavo nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2020 m. gegužės 7 d., ir atsakovui M. L., kuris įmonei vadovavo nuo 2020 m. gegužės 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad UAB „Gestija“ nemoki pagal galiojusį Įmonių bankroto įstatymo reguliavimą buvo ne vėliau kaip 2019 m. spalio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti, kaip kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie ieškovei individualios žalos kilimo ir, kokia dalimi privalo atlyginti žalą. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė ir dėl jų nepasisakė. Teismas žalos kiekvieno atsakovo atžvilgiu neindividualizavo bei nenustatė teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp būtent ieškovei kilusios žalos ir kiekvieno iš atsakovų atliktų individualiai neteisėtų veiksmų.
31. Pabrėžtina, kad prezumpcija, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsakovui ginčijant prezumpciją, netyrė ir nepasisakė dėl atsakovų argumentų ir pateiktų įrodymų, kuriais buvo ginčijama prezumpcija, netyrė ir nenustatė, kokiu laikotarpiu kilo žala ieškovei, nenustatė teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar kilusi ieškovei žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su kiekvieno atsakovo individualiais neteisėtais veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, deliktinės civilinės atsakomybės atveju esant skolininkų daugetui ir nustatant veiksmų bendrumą pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalis preziumuojama, kad keli žalą padarę asmenys turi solidariąją žalos atlyginimo prievolę, t. y. įrodinėjant šios prievolės pobūdį iš anksto laikomasi nuostatos, kad žala padaryta bendrais veiksmais ir dėl to žalos atlyginimo prievolė yra solidari. Skolininkas gali solidarumo prezumpciją (kad žala padaryta skolininkų bendrais veiksmais) paneigti vadovaudamasis CK 6.279 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir įrodydamas, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jis atsakingas, rezultatas. Priešingu atveju, nepaneigus prezumpcijos, yra laikoma, kad žala padaryta bendrais skolininkų daugeto veiksmais ir taikoma solidarioji civilinė atsakomybė pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis.
33. Toks išaiškinimas yra itin aktualus, kai sprendžiama dėl žalos, padarytos bankrutuojančios įmonės kreditoriams: jų interesų apsaugą labiau užtikrina solidarioji atsakovų atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-695/2016). Tačiau tai nepaneigia teismo pareigos įvertinti, kaip kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai sąlygojo ieškovei žalos kilimą bei nustatyti, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp kilusios žalos ir kiekvieno iš atsakovų individualiai kilusios žalos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju to nenustatinėjo, neindividualizavo žalos kiekvieno atsakovo atžvilgiu, tokiu būdu teismas nukrypo nuo pirmiau šioje nutartyje nurodytos kasacinio teismo praktikos.
34. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovei atlygintinos žalos netinkamai taikė aktualius kasacinio teismo išaiškinimus.
35. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, sprendimo tinkamai nemotyvavo bei nukrypo nuo teismų praktikos.
36. Apeliantai savo apeliacinio skundo argumentus grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 pateiktais išaiškinimais. Pastebėtina, kad ieškovė taip pat savo reikalavimus grindžia šia nutartimi.
37. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, suformavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Pažymėtina, jog Kasacinis teismas tokią teisės taikymo taisyklę suformavo nurodydamas, jog taikant bendrąsias juridinio asmens dalyvio arba vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, turi būti įrodyta, kuriais konkrečiai neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žala buvo padaryta bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006). Tačiau teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto, kaip išaiškinta šios nutarties 29 punkte, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo.
38. Teisėjų kolegija akcentuotina, kad apeliantams savo atsikirtimus grindžiant būtent šioje kasacinės instancijos teismo suformuota teisės taikymo taisykle bei įrodinėjant, kad tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą atsakovų argumentų atmetimą pagrįsti teisiniais argumentais bei nurodyti, kokie bylos duomenys ir į bylą pateikti įrodymai paneigia apeliantų atsikirtimus, o kokie patvirtina, kad tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tik formaliai skundžiame sprendime nurodė, jog yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų tyčinio bankroto ir žalos dydžio, neišieškotos patvirtinto reikalavimo dalies yra preziumuojamas, o atsakovai šios prezumpcijos nepaneigė, bei atsakovų žodinius atsikirtimus atmetė, nurodydamas, kad jos laiko formalia gynybine pozicija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas į bylą pateiktų įrodymų visumos vertinimu.
39. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodo tik padarytas teisines išvadas, tačiau jų nemotyvuoja. Teismo sprendimas iš esmės grindžiamas tik citatomis iš teismo procesinių sprendimų dėl bankroto bylos, tačiau nėra pagrįstas į bylą pateiktų įrodymų visapusišku vertinimu, nenurodomi teisiniai argumentai ir į bylą pateikti įrodymai, kuriuos įvertinus atmetami atsakovų teiginiai ar atsikirtimai.
40. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodyti pagrindai arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
41. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Vis dėlto tik šios sąlygos nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti teise perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – aptariama teisė papildomai sietina su procesinėmis kliūtimis, dėl kurių užkertamas kelias pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3 13-611/2020).
42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl to byla, siekiant ginčą išspręsti teisingai, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, vertinant ne tik byloje jau esančius, bet taip pat ir renkant naujus įrodymus. Akivaizdu, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją, o šalys dėl iki šiol visiškai nenagrinėtų aplinkybių įvertinimo būtent apeliacinės instancijos teisme prarastų galimybę nustatytus faktus ginčyti instancine tvarka, t. y. būtų apribota taip pat ir šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
44. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 93, 98 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.