Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. V. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-2942-1027/2022 pagal pareiškėjo J. V. skundą dėl antstolės A. M. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė A. M. (antstolis, kurio veiksmai skundžiami), Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto J. V. pateiktu rašytiniu įrodymu (VMI 2022 m. birželio 7 d. raštu Nr. (42.59 Mr) 6-2074 „Dėl permokos”, adresuotu pareiškėjui), atsisako jį priimti, kadangi šis įrodymas nei patvirtina, nei paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančios įrodymų visumos, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi klausimas buvo išspręstas teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolės A. M. veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirąjame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Atskirąjame skunde pareiškėjas nurodo, kad skundžia antstolės patvarkymą, iš esmės remdamasis argumentais dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. gegužės 10 d. vykdomojo dokumento Nr. A2-19774-217/2020 ir Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-578-924/2021, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymi, kad VMI be jokio teisėto dokumento kreipėsi į antstolę A. M. dėl 560,40 Eur išieškojimo iš pareiškėjo valstybės naudai, kadangi ši suma jau buvo priteista ankstesnėje civilinėje byloje Nr. 2-144-347/2019.

15. Pasisakydamas dėl šių atskirojo skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės. Vykdymo veiksmus atlieka specialusis viešosios teisės subjektas – antstolis, kuris atlikdamas jam įstatymo priskirtas funkcijas vykdymo procese, turi vadovautis bendraisiais teisiniais interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 ir 3 straipsnio 1 dalys). CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymų nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad be pateikto vykdomojo dokumento draudžiama atlikti vykdomuosius veiksmus. Vykdomajam dokumentui keliami reikalavimai nustatyti CPK 648 straipsnyje, kurio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad vykdomajame rašte, be kita ko, turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. CPK 646 straipsnyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 646 straipsnio prasmę teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus pagal vykdytinus teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587-687/2015).

16. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą akcentavo, jog antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktas teises, o bet koks veikimas viršijant kompetenciją (lot. ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010). Teismo sprendimo pagrindu išduodamas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, kuris apibrėžia antstolio veiklos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-378/2017, 23 punktas). Antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, neturi teisės vertinti jo teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 27 punktas).

17. Atsižvelgus į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro būtent antstolės veiksmų, o ne vykdomojo rašto išdavimo, procesinio sprendimo, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Taigi teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, turi įvertinti, ar antstolis, atlikdamas ginčijamą vykdymo veiksmą – šiuo atveju priimdamas patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo – tinkamai vykdė jam įstatymu nustatytas pareigas ir ar neperžengė jam suteiktų teisių ribų.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įvertino, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-578-924/2021, iš pareiškėjo priteista valstybei 894,97 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Taip pat įvertino, kad su išieškojimu susijusi rezoliucinė nutarties dalis pažodžiui yra perkelta į Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. gegužės 10 d. vykdomąjį raštą Nr. A2-19774-217/2020, kurį suinteresuotas asmuo (išieškotoja) VMI 2022 m. kovo 7 d. raštu Nr. (23.3-08) RNAV-3762 pateikė vykdymui. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, kad antstolė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0104/22/00618 atliko esant vykdymo veiksmų atlikimo pagrindui – vykdomajam raštui Nr. A2-19774-217/2020, pateiktam vykdyti teisės aktų nustatyta tvarka. Vykdomąjį dokumentą antstolė privalėjo vykdyti ir savo iniciatyva negalėjo sumažinti jame nurodytą piniginio išieškojimo dydį. Nėra pagrindo nesutikti ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolė pagrįstai priėmė skundžiamą patvarkymą, kuriuo užbaigė vykdomąją bylą Nr. 0104/22/00618 ir vykdomąjį raštą Nr. A2-19774-217/2020 grąžino Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmams, kadangi vykdomojoje byloje buvo duomenų, patvirtinančių, kad iš pareiškėjo buvo išieškota 894,97 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (pareiškėjas geranoriškai sumokėjo išieškomą sumą). Iš atskirojo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nors ir nesutinka su skundžiama teismo nutartimi ir prašo ją panaikinti, tačiau iš esmės nenurodo jokių nesutikimo motyvų, susijusių su šioje byloje skundžiama nutartimi išspręstu klausimu.

19. Pareiškėjas prašo išaiškinti, kokiu pagrindu ir į kokios instancijos teismą jam kreiptis, kad teismas priimtų atitinkamą procesinį sprendimą, kurio pagrindu suinteresuotas asmuo VMI jam grąžintų 560,40 Eur dydžio permoką bei atnaujintų neteisingai išnagrinėtos bylos nagrinėjimą iš esmės.

20. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad Lietuvos teismai neteikia teisinio pobūdžio konsultacijų, nekonsultuoja, kaip savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginti suinteresuoti asmenys, kaip elgtis pareiškėjo nurodytoje situacijoje. Pareiškėjas šiuo atveju turi teisę pasinaudoti teisinę pagalbą teikiančių subjektų paslaugomis, o, neturėdamas tam pakankamai lėšų, naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, kurios teikimą reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.

21. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo 2022 m. gegužės 18 d. skundą dėl antstolės A. M. veiksmų bei vertindamas šio skundo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias vykdomosios bylos užbaigimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Kiti neaptarti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.