Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimo ir 2020 m. birželio 26 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacinės instancijos teisme pateiktų naujų įrodymų

17. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Dėl ieškovės teisės į palūkanas pagal turto padalijimo sutartį

19. Nustatyta, kad šalys turto padalijimo sutartimi pasidalino bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą turtą. Pagal turto padalijimo sutarties 1.2.5 punktą sutarties 1.1.5-1.1.13 punktuose nurodytos akcijos nuosavybės teise atiteko R. D.. R. D. įsipareigojo D. D. kompensuoti jos dalį akcijų pinigais, sumokėdamas D. D. 1 000 000 Lt (289 620 Eur) tokiomis dalimis ir tvarka: 500 000 Lt (144 810 Eur) per 5 darbo dienas nuo turto padalijimo sutarties pasirašymo (1.2.5.1 punktas); 125 000 Lt (36 202,50 Eur) iki 2006 m. gruodžio 31 d. (1.2.5.2 punktas); 125 000 Lt (36 202,50 Eur) iki 2007 m. gruodžio 31 d. (1.2.5.3 punktas); 125 000 Lt (36 202,50 Eur) iki 2008 m. gruodžio 31 d. (sutarties 1.2.5.4 punktas); 125 000 Lt (36 202,50 Eur) iki 2009 m. gruodžio 31 d. (sutarties 1.2.5.5 punktas). Sutarties 2.13 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu R. D. sutartyje nurodytais terminais ir tvarka nesumokės D. D. bet kurios iš 1.2.5 punkte nurodytos kompensacijos dalies, D. D. turės teisę reikalauti iš R. D. mokėti jai įstatymo nustatyto dydžio palūkanas nuo laiku nesumokėtos kompensacijos dalies iki pilno ir tinkamo prievolės įvykdymo.

20. Įvertinęs pacituotas turto padalijimo sutarties normas, pirmosios instancijos teismas išaiškino atsakovo pareigą mokėti palūkanas pavėlavus įvykdyti sutartinę prievolę kilsiant tik tuo atveju ir tik nuo tada, kai ieškovė praneš atsakovui apie savo sprendimą skaičiuoti palūkanas. Ieškovė, priešingai, teigia, kad į sutarties 2.13 punktą buvo perkelta jos įstatyminė teisė reikalauti palūkanų atsakovui pažeidus sutarties vykdymo terminą ir ši teisė įsigaliojo nuo to momento, kai atsakovas praleido sutarties vykdymo terminą.

21. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad aiškinant sutarties turinį, turi būti nustatomi tikrieji šalių ketinimai. Tais atvejais, kai šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė–lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019).

22. Kolegijos vertinimu, pagal objektyvųjį sutarties aiškinimo metodą, šalių susitarimą dėl palūkanų mokėjimo tikslinga aiškinti atsižvelgiant į įstatyminį reguliavimą. CK 6.210 straipsnyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti įstatymo ir (ar) šalių susitarimu nustatyto dydžio palūkanas. Įstatymas nenustato, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką dėl palūkanų mokėjimo įgyja tik tada, kai pareiškia skolininkui atskirą reikalavimą. Priešingai – pareiga mokėti palūkanas atsiranda įvykus juridiniam faktui – termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimui. Manytina, kad analogiškai turėtų būti aiškinamos ir sutarties šalių nuostatos, kuriomis skolininkui (atsakovui) buvo nustatyta palūkanų mokėjimo prievolė. Sutarties 2.13 punkto formuluotė, kad ieškovė „turės teisę reikalauti“ iš atsakovo mokėti jai įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, tikėtina, perkėlė įstatyme įtvirtintą kreditoriaus teisę į palūkanas, kylančią skolininkui pažeidus prievolės įvykdymo terminą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turto padalijimo sutarties 2.13 punkto lingvistinė analizė nepagrindžia priešingos išvados, kad šalys šioje formuluotėje aiškiai nukrypo nuo įstatyminio reguliavimo ir įprastų piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo pasekmių bei to, kad ieškovė savo įstatyminę teisę į palūkanas susiejo su papildoma sąlyga (pranešimu dėl palūkanų skaičiavimo).

23. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė apeliaciniame skunde, prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Apibendrinus, prievolė gali būti apibūdinama skolininko pareiga atlikti tam tikrą veiksmą ar nuo jo susilaikyti arba kreditoriaus teise reikalauti iš skolininko tam tikro veiksmo atlikimo. Nagrinėjamu atveju turto padalijimo sutarties 2.13 punkto lingvistinė išraiška leidžia daryti išvadą, kad šiuo punktu buvo įtvirtinta ieškovės (kreditorės) teisė į palūkanas, t. y. šalys susitarė, kad skolininkui (atsakovui) pradelsus kompensacijos mokėjimo terminus ieškovė turės teisę reikalauti palūkanų mokėjimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tokia sutarties nuostata savanoriškai prisiėmė pareigą mokėti palūkanas pradelsus sutartyje nustatytus kompensacijos mokėjimo terminus, todėl ieškovė, siekdama teisę į palūkanas įgyvendinti, neturėjo pareigos pareikšti papildomą reikalavimą (pranešimą) atsakovui dėl palūkanų skaičiavimo.

24. Papildomai pažymėtina, kad nors atsakovas ir nurodo, jog jo skolos likutis ieškovei yra nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-751-565/2017 ir tai yra prejudicinis faktas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovo vertinimu sutikti neturi teisinio pagrindo.

25. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019). Viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020).

26. Nagrinėjamu atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-243-723/2016 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-751-565/2017 buvo sprendžiama dėl ieškovės ir atsakovo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Byloje buvo pareikštas atsakovo šioje byloje R. D. reikalavimas D. D. atidalinti šalims priklausančius nekilnojamojo turto objektus ir išspręsti tarpusavio kompensacijų (atsiskaitymo) už priteistą turtą klausimą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-751-565/2017, priteisiant vieną iš nekilnojamojo turto objektų ieškovei natūra, nurodyta, kad „atsakovė (D. D.) turės galimybę sumokėti ieškovui (R. D.) 82 000 Eur kompensaciją už ieškovo turėtą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo būdu (CK 6.130 straipsnio 1 dalis, CPK 687 straipsnio 1 dalis), nes pagal bylos duomenis ieškovo (R. D.) skola atsakovei (D. D.) yra 106 307,64 Eur (44 889,53 Eur + 9 918 Eur + 51 500 Eur)“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje nutartyje faktas dėl atsakovo skolos ieškovei apygardos teismo buvo konstatuotas atsižvelgiant į paties atsakovo nurodytas pripažįstamas jo skolos sumas ieškovei, įskaitant ir 44 889,53 Eur skolą pagal turto padalijimo sutartį. Kita vertus, tikslus atsakovo skolos likutis pagal turto padalijimo sutartį minėtoje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, teismas dėl šios aplinkybės pasisakė tik kompensacijų dėl atidalinto turto išmokėjimo galimumo kontekste ir atsakovo skolos likutį vertino tik toje dalyje, kurioje pats atsakovas savo skolą ieškovei pripažino. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini atsakovo argumentai dėl to, kad tikslus skolos likutis pagal turto padalijimo sutartį turi būti vertinamas kaip prejudicinis faktas, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Dėl ieškinio senaties terminų

27. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nuo pareikšto ieškinio gynėsi prašydamas teismo taikyti ieškinio senatį – paaiškino, kad pagal sutarties 1.2.5.4 punktą 125 000 Lt (36 202,50 Eur) kompensacija turėjo būti sumokėta iki 2008 m. gruodžio 31 d., o ieškovės ieškinys pareikštas 2019 m. gruodžio 22 d., t. y. praleidus bendrąjį 10 metų senaties terminą. Papildomai atsakovas prašė taikyti 5 metų ieškinio senatį ir reikalavimui dėl palūkanų. Paaiškino, kad ieškovė nepagrįstai prašo jos naudai priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.

28. Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją ir minėtiems ieškovės reikalavimams taikė ieškinio senatį. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pozicija sutikti neturi pagrindo.

29. CK 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

30. CK 1.125 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Minėto straipsnio 9 dalis numato, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

31. Be kita ko, CK 1.130 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

32. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą ir kt. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).

33. Byloje nustatyta, kad atsakovas mokėjimus pagal turto padalijimo sutartį ieškovei atliko laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. spalio 12 d., įskaitant vieną papildomą mokėjimą 2018 m. gegužės 24 d., kurį atsakovas nurodė atlikęs per klaidą. Taigi atsakovas suėjus 2008 m. gruodžio 31 d. kompensacijos apmokėjimo terminui, vėliau atliko ne vieną pavedimą ieškovei mokėjimo paskirtimi „pagal turto dalybų sutartį“ (pavyzdžiui, mokėjimas 2012 m. liepos 20 d. (b. l. 27), mokėjimas 2014 m. sausio 30 d. (b. l. 27), mokėjimas 2015 m. sausio 9 d. (b. l. 27) ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atlikdamas mokėjimus pagal turto padalijimo sutartį po 2008 m. gruodžio 31 d. atsakovas pripažino ne išimtinai kurią nors vieną iš 1.2.5 papunkčiuose nustatytų kompensacijos dalių, tačiau visą bendrą prievolę pagal turto padalijimo sutarties 1.2.5 punktą (bendra kompensacijos suma – 1 000 000 Lt). Be kita ko, kaip teisingai pažymėjo ieškovė, kompensacijos pagal turto padalijimo sutarties mokėjimo prievolę ir susidariusią skolą pagal turto padalijimo sutarties 1.2.5 punktą atsakovas pripažino ir 2016 m. Vilniaus rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-243-723/2016 bei 2017 m. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje e2A-751-565/2017, kurioje pats nurodė esąs skolingas ieškovei pagal turto padalijimo sutartį 44 889,53 Eur kompensacijos sumą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas po 2008 m. gruodžio 31 d. ne kartą pripažino savo prievolę ieškovei dėl kompensacijos mokėjimo, įskaitant ir kompensacijos dalį pagal sutarties 1.2.5.4 punktą, kuri turėjo būti sumokėta iki 2008 m. gruodžio 31 d. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl 125 000 Lt (36 202,50 Eur) kompensacijos dalies apmokėjimo pagal turto padalijimo sutarties 1.2.5.4 punktą nutrūko skolininkui pripažinus prievolę. Kaip minėta, ieškinio senaties termino eigai nutrūkus, iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Kadangi atsakovas Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-751-565/2017 buvo pripažinęs savo skolą ieškovei ir vėliau jokių mokėjimų, išskyrus vieną, kurį nurodo atlikęs per klaidą, ieškovei pagal turto padalijimo sutartį neatliko, todėl tik po šios bylos išnagrinėjimo datos nutrauktas ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nėra praleidusi bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl skolos pagal turto padalijimo sutarties 1.2.5.4 punktą pareikšti.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad ieškinio senatis nepagrįstai buvo pritaikyta ir ieškovės reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Nors ieškovės pateikta palūkanų skaičiavimo lentelė (b. l. 11, 83–84) apima laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 12 d., tačiau iš pateiktos lentelės matyti, kad 2015 m. balandžio 19 d. atsakovas visiškai padengė įsiskolinimą palūkanų dalyje. Taigi ieškovės reiškiamas reikalavimas priteisti 13 088,19 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos) yra pareikštas nepraleidus sutrumpinto 5 metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

Dėl šalių tarpusavio priešpriešinių prievolių ir atlikto įskaitymo

35. Byloje nustatyta, kad pagal turto padalijimo sutarties 1.2.5 punktą atsakovas ieškovei dalimis turėjo sumokėti 1 000 000 Lt (289 620 Eur). Ieškovės banko sąskaitos išrašas rodo, kad pagal turto padalijimo sutartį ieškovei buvo sumokėta iš viso 246 630,49 Eur suma. Atsakovas vertino, kad jo skolos likutis pagal turto padalijimo sutartį 2017 m. balandžio 14 d. sudarė 42 989,53 Eur ir šiai sumai atliko įskaitymą. Ieškovė su tokiu skaičiavimu nesutiko, paaiškino, kad iš atsakovo atliekamų mokėjimų po kompensacijos pagal turto padalijimo sutartį mokėjimo termino praleidimo pirmiausia buvo dengiamos palūkanos, o tik po to – pagrindė skola, todėl atsakovo skola ieškinio padavimo dieną yra 79 246,08 Eur (66 157,89 Eur skola ir 13 088,19 Eur palūkanos). Ieškovės teigimu, įskaitymas nebuvo atliktas.

36. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovės skola atsakovui pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus sudarė 47 294,47 Eur (Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1962-726/2016 atsakovo naudai iš ieškovės priteistas 31 Eur žyminis mokestis ir 2 241 Eur bylinėjimosi išlaidos; Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2234-603/2016 atsakovo naudai priteista iš ieškovės 968 Eur bylinėjimosi išlaidos; Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-243-723/2016 ieškovei iš atsakovo priteista 51 500 Eur kompensacija, o atsakovui iš ieškovės – 10 301,87 Eur kompensacija ir 2 905,60 Eur bylinėjimosi išlaidos; Vilniaus apygardos teismo sprendimu atsakovui iš ieškovės priteista 82 000 Eur kompensacija ir 347 Eur bylinėjimosi išlaidos).

37. CK 6.54 straipsnis reglamentuoja skolininko įmokų, mokamų kreditoriui, paskirstymo tvarką. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (1 dalis). Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (2 dalis). Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti (3 dalis). Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti (4 dalis).

38. Turto padalijimo sutartyje nėra nuostatų, kuriomis būtų nukrypta nuo įstatyme nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos, o turto padalijimo sutarties 3.12 punktas numato, kad šalių neaptartos sąlygos, susijusios su sutarties sudarymu, pakeitimu, vykdymu ar pasibaigimu, nustatomos vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Byloje nėra kitų įrodymų, rodančių, kad šalys vėlesniu susitarimu būtų susitarusios įmokų mokėjimo eiliškumo tvarką pakeisti. Kadangi turto padalijimo sutartimi buvo nustatyta atsakovo prievolė praleidus kompensacijos mokėjimo terminą mokėti ieškovei įstatymo nustatyto dydžio palūkanas ir šalių susitarimu nebuvo susitarta nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos skolininko įmokų kreditoriui paskirstymo tvarkos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė pagrįstai atsakovo atliktus mokėjimus pirmiausia užskaitydavo susikaupusioms palūkanoms dengti, o tik po to – pagrindinei prievolei įvykdyti. Atitinkamai, atsakovas po Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-243-723/2016 ir Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-751-565/2017 įsiteisėjimo (2017 m. balandžio 14 d.) atlikdamas įskaitymą nepagrįstai sumažino savo skolos ieškovei dydį į skolos sumą neįtraukdamas susikaupusios palūkanų sumos.

39. Įskaitymas – vienas iš įstatyme įtvirtintų prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018). Tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009).

40. Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tarp materialinės teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai. Tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-383-219/2019). Kita vertus, pranešimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013).

41. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad po Vilniaus apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo civilinėje byloje Nr. e2A-751-565/2017 šalys turėjo viena kitai priešpriešinių teisių ir pareigų – ieškovė buvo atsakovo skolininkė pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus ir atsakovo kreditorė pagal turto padalijimo sutartį. Atsakovas, buvo ieškovės kreditorius pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus ir ieškovės skolininkas pagal turto padalijimo sutartį. Šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai, t. y. viena kitai, o ne trečiajam asmeniui. Be to, šalių prievolės buvo vienarūšės (piniginės) ir galiojančios. Byloje taip pat nustatyta, kad tiek reikalavimai pagal teismų procesinius sprendimus, tiek pagal turto padalijimo sutartį buvo vykdytini, t. y. pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus atsakovas galėjo inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovės, o ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl pradelstų mokėjimų ir palūkanų pagal turto padalijimo sutartį priteisimo iš atsakovo. Kita vertus, nors turto padalijimo sutartyje ieškovės reikalavimas į atsakovą buvo pakankamai aiškiai apibrėžtas, tačiau atsakovas, atlikdamas įskaitymą, klaidingai apskaičiavo ieškovės reikalavimo į atsakovą sumą. Kaip minėta, ieškovė atsakovo skolą skaičiavo remdamasi turto padalijimo sutarties 1.2.5 punktu, 2.13 punktu, CK 6.54 straipsniu, o atsakovas savo skolą ieškovei vertino išimtinai pagal turto padalijimo sutarties 1.2.5 punktą. Dėl šios priežasties atsakovo atliktas įskaitymas pripažintinas neteisėtu, nes atsakovo atliktu įskaitymu buvo įskaityta ieškovės reikalavimo į atsakovą suma, kuri neatitiko tikrovės ir buvo sumažinta palūkanų pagal turto padalijimo sutartį dalyje.

42. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad nors įskaitymas ir gali būti atliekamas žodžiu, tačiau byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad atsakovas laikėsi pareiškimo apie įskaitymą reikalavimų, t. y. ne tik informavo ieškovę apie atliekamą įskaitymą, tačiau taip pat pateikė ieškovei aiškią, suprantamą, nedviprasmišką informaciją apie tai, kokias prievoles įskaito, nurodydamas, kaip buvo apskaičiuotas prievolių dydis ir paaiškindamas po atlikto įskaitymo likusį ieškovės įsiskolinimą atsakovui.

43. Be kita ko, teisėjų kolegija atmeta atsakovo teiginius apie tai, kad ieškovės sutikimą su atliktu įskaitymu rodo šalių elgesys po Vilniaus rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo procesinių sprendimų įsiteisėjimo (2017 m. balandžio 14 d.). Vien tai, kad ieškovė pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus iki ieškinio padavimo šioje byloje dienos neinicijavo teismų sprendimų priverstinio vykdymo bei neatliko mokėjimų atsakovui, nepatvirtina, kad ieškovė vertino, jog šalys yra atlikusios įskaitymą bei atsisakė savo teisės į palūkanas pagal turto padalijimo sutartį. Teisė į priverstinį teismo sprendimo vykdymą gali būti įgyvendinta per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 606 straipsnio 2 dalis). Be to, pažymėtina, kad pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimus atlikus šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymus būtent ieškovė liko skolinga atsakovui 47 294,47 Eur sumą, todėl atsakovas pats buvo suinteresuotas šių sprendimų priverstiniu vykdymu.

44. Teismo vertinimu, faktas, kad ieškovė dėl skolos pagal turto padalijimo sutartį į teismą kreipėsi tik po 3,5 metų nuo teismų procesinių sprendimų įsiteisėjimo minėtose civilinėse bylose Nr. e2-243-723/2016 ir Nr. e2A-751-565/2017, taip pat nepagrindžia, kad įskaitymas ginčo sumai buvo atliktas tinkamai. Pažymėtina, kad teisę kreiptis į teismą kreditorius gali įgyvendinti per visą reikalavimo teisės į skolininką galiojimo laiką, nepraleisdamas ieškinio senaties terminų. Nagrinėjamu atveju ieškovė šių terminų nepraleido. Ieškovės nesikreipimas į teismą iš karto po 2017 m. balandžio 14 d. teismo sprendimo dėl skolos iš atsakovo pagal turto padalijimo sutartį priteisimo negali būti vertinamas kaip ieškovės sutikimas su atsakovo atliktu įskaitymu bei sutikimas atsisakyti savo reikalavimo teisės į atsakovą palūkanų pagal turto padalijimo sutartį dalyje.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tarp ginčo šalių susiklosčiusią faktinę situaciją ir dėl to nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės reikalavimas į atsakovą pasibaigė šiam atlikus įskaitymą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal minėto straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

47. Kadangi apeliacinės instancijos teismas naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Dėl šios priežasties papildomai nepasisakoma dėl ieškovės apeliacinio skundo bei atsakovo nurodytų argumentų, susijusių su atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimu.

48. Už ieškinio padavimą ieškovė sumokėjo 115 Eur dydžio žyminį mokestį (b. l. 25), likusios žyminio mokesčio dalies – 1 770 Eur mokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo teisme pabaigos (b. l. 31), todėl ieškovei iš atsakovo yra priteisiamos 115 Eur žyminio mokesčio išlaidos, o valstybės naudai iš atsakovo – 1 770 Eur žyminio mokesčio išlaidos. Byloje ieškovės pateiktos sąskaitos už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ir mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 851 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos ieškovei iš atsakovo.

49. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis).

50. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas buvo tenkintas visiškai, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinį skundą pateikus elektroninių ryšių priemonėmis, ieškovės už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma sudarė 1 418 Eur, tačiau ieškovei žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (b. l. 163). Ieškovei bylą laimėjus, 1 418 Eur žyminio mokesčio išlaidos už apeliacinį skundą valstybės naudai priteisiamos iš atsakovo. Byloje ieškovės pateikta sąskaita už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 450 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovės naudai priteisiamos iš atsakovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą ir 2020 m. birželio 26 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 79 246,08 Eur (septyniasdešimt devynių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt šešių eurų 8 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. sausio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 966 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 188 Eur (tūkstančio keturių šimtų aštuoniolikos eurų) žyminį mokestį. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.