Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ritos Kisielienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės P. B. ieškinį atsakovui J. B., dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei bei kitų, susijusių su santuokos nutraukimu, reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė ir naują įrodymą – Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014-04-11 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurie nebuvo pateikti pirmos instancijos teisme, taip pat jais grindė ir apeliacinio skundo reikalavimus. LR CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Tame pačiame LR CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Šias išimtines sąlygas turi nurodyti ir privalo jas pagrįsti dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį. Šioje nagrinėjamoje byloje yra sprendžiami klausimai, susiję su atsakovo kalte dėl santuokos iširimo. Atsakovas pateikė 2014-04-11 nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 12-1-04935-12, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-04935-12 J. B. atžvilgiu, nes nepadarytos nusikalstamos veikos turinčios LR BK 140 str. 1 d., 2 d., BK 145 str. 1 d. požymių. Kadangi nurodytas nutarimas priimtas jau išnagrinėjus bylą iš esmės ir pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, apeliacinės instancijos teismas jį priima, laikydamas reikšmingu sprendžiant šalių ginčą. Nurodytas dokumentas buvo siųstas taip pat ir ieškovei, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šių naujų įrodymų priėmimas nepažeis šalių rungimosi principo (CPK 314 str., CPK 12 str.).

Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus prie atsakovo apeliacinio skundo. Kadangi įstatymas nenumato šalims galimybės papildyti apeliacinį skundą ar atsiliepimą į apeliacinį skundą, ieškovės rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti (CPK 323 str.).

Lietuvos Respublikos CK 3.60 str. ir CK 3.61 str. nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. Sutuoktinio kaltė yra specifinė, palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. CK 3.60 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje CK straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos. Pagal CK 3.60 str. 2 d. normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.); teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais yra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvados dėl santuokos nutraukimo dėl apelianto kaltės. Iš ieškovės, šalių nepilnametės dukros G. B., sūnaus Gintauto parodymų nustatyta, kad atsakovo elgesys ieškovės atžvilgiu buvo nederamas, peržengė padorumo ir savitarpio supratimo ribas, šalių vaikų parodymais nustatyta, kad ieškovės atžvilgiu gyvenimo šeimoje metu iš atsakovo pusės buvo naudojamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Šiuo atveju nėra pateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti šių liudytojų parodymais ar juos vertinti kritiškai.

Pažymėtina, jog garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004; 2005 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006; kt.). Pirmosios instancijos teismas ieškovės pateiktus į bylą šalių dukros G. mobiliuoju telefonu atliktus garso įrašus pripažino leistinais įrodymais ir jais rėmėsi, konstatuodamas atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad ieškovės pateikti į bylą garso įrašai yra padaryti pažeidžiant įstatymus, todėl jie pagal CPK nuostatas konstatuotini esant leistina įrodinėjimo priemone šioje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pažymėtina, kad atsakovo tėvai nėra betarpiškai šalių šeimoje gyvenantys asmenys, todėl jie negali žinoti visų aplinkybių, susijusių su šeimos problemomis, kurias byloje kėlė ir įrodinėjo ieškovė.

Šioje byloje teisėjų kolegija, sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką nustatymo aspektu įvertinusi faktinius bylos duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių santuoka iširo dėl apelianto kaltės, atitinka byloje surinktus įrodymus, įvertintus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus. Dėl to skundo argumentai, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl atsakovo kaltės nutraukiant santuoką, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė juos neatitinkančias išvadas, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad CK 3.70 str. 2 d. neapibrėžta neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai, todėl sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, patirtos susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 str. taikomos ir CK 6.250 str. įtvirtintos teisės normos. Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, o šio straipsnio 2 d. yra įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Akivaizdu, kad dėl atsakovo netinkamo elgesio šeimoje ieškovė patyrė emocinius išgyvenimus, stresą, sveikatos pablogėjimą, tačiau atsižvelgiant į kompensacinį neturtinės žalos atlyginimo aspektą, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, kolegija konstatuoja, kad teismo priteista 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma, įvertinus ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką šeimos teisiniuose santykiuose, yra laikytina pagrįsta ir pakankama ieškovės patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti. Todėl šioje dalyje apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl išlaikymo šalių nepilnametei dukrai priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgusi į apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį bei faktinius bylos duomenis, pripažįsta nepagrįstais apelianto nurodytus argumentus ir sutinka su teismo išvada dėl iš apelianto priteisto išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio.

CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad kiekvienu atveju visų pirma turi būti užtikrinti vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra įsakmi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamų, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Tik ta aplinkybė, kad vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, savaime nėra teisinis pagrindas mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-528/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismas vertindamas ir lygindamas šalių turtinę padėtį (ieškovės pajamos vid. 600-700 Lt, neturi nekilnojamo turto, atsakovo 1000 -2000 Lt, nekilnojamo turto rinkos vertė sudarė 421 000 Lt) padarė teisingą išvadą, kad atsakovas turi didesne dalimi prisidėti prie išlaikymo nepilnametei šalių dukrai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas dirba pagal verslo liudijimą ir įvertinus jo turimą specialybę, amžių, darbinę patirtį nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog apeliantas dėjo maksimalias pastangas ir ėmėsi visų priemonių, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas. Apeliantas yra darbingo amžiaus asmuo, kuris turi imtis visų įmanomų priemonių susirasti geriau apmokamą darbą, kad galėtų teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui, kurio fiziniai ir socialiniai vystymosi poreikiai didėja. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas turi sveikatos problemų, kurios jam kliudytų dirbti. Dėl to iš atsakovo priteistina 700 Lt suma dukrai negali būti pripažinta didele ar neatitinkanti atsakovo turtinės padėties. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Šalių dukra gyvena su ieškove, todėl, būtent, jai tenka didesnė vaiko priežiūra. Teisėjų kolegija, taip pat įvertinus visas kitas išlaikymo nepilnametei dukrai reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje teismo išvada priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai išlaikyti po 700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra protinga bei proporcinga tėvų turtinei padėčiai, atitinka vidutinius nepilnametės dukros poreikius, teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Apelianto tvirtinimu, teismas, nenustatydamas bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos pažeidė jo teisėtus interesus bendrauti su dukra ir dalyvauti jos auklėjime, tuo pačiu pažeisdamas ir vaiko teisę bendrauti su abiems tėvais vienodai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 str., CK 3.170 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose konstatavo, jog dabartiniu metu nėra tikslinga nustatyti konkrečią dukros ir tėvo bendravimo tvarką. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į nepilnametės dukros išsakytą nuomonę apie jos santykį su tėvu. Teismo vertinimu, tam, kad nepilnametei dukrai nebūtų padaryta žala, sukeltas dar didesnis psichologinis stresas, tėvas pradžioje turėtų atkurti nutrūkusį ryšį su dukra, normalizuoti tarpusavio santykius ir tik po to siekti maksimaliai bendrauti.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Tačiau sprendžiant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju – atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai, tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis.

Šios bylos duomenimis, nepilnametė šalių dukra G., kuriai yra 17 metų, yra išreiškusi savo aiškią nuomonę, kad ji bendrauti ir susitikti su tėčiu nenori jokiais būdais, nes tėtis jai kelia blogas emocijas. Apeliacinės instancijos teisme Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą į bylą Dėl bendravimo tvarkos, kurioje nurodė, kad atsižvelgiant į vaiko interesus, vadovaujantis vaiko teisių ir apsaugos interesų prioritetinio gynimo principu, skyrius mano, kad konkrečios G. B. ir jos tėvo bendravimo tvarkos nustatymas galimai pažeistų nepilnametės interesus. Skyrius taip pat nurodė, kad nepilnametės tėvas realiai turi minimalią galimybę bendrauti su dukra (žino jos elektroninio pašto adresą bei rašo laiškus), taigi gali panaudoti tėvo valdžią siekdamas atstatyti ryšius su dukra, stengdamasis mažinti emocinę įtampą, atkurti saugumo jausmą ir psichologinę pusiausvyrą. Skyriaus nuomone, priverstinis susitikimas su tėvu nepilnametei dukrai galimai sukeltų stresą.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dabartiniu metu nėra tikslinga nustatyti konkrečią dukros ir tėvo bendravimo tvarką. Tėvo teisė bendrauti negali būti vertinama kaip prioritetinė vaiko teisei į stabilią aplinką.

Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, kompensacijos priteisimo

Apelianto tvirtinimu, teismas visiškai nepagrįstai ieškovės naudai priteisė 13 900 Lt už investicijas į buto (duomenys neskelbtini) pagerinimą. Nurodo, kad šio buto ieškovė negalėjo remontuoti vien dėl tos priežasties, kad butas priklausė atsakovo tėvui ir tik 2009 m. vasario 17 d. jis buvo padovanotas atsakovui, todėl neturėdama buto savininko leidimo ir atsakovui nebūnant šio buto savininku, ji negalėjo būsto remontuoti. Apelianto tvirtinimu, didelė dalis piniginių lėšų, t.y. 12 400 Lt apskritai nėra patvirtinti jokiais dokumentais, nurodant, kad darbus atliko privatūs asmenys, pateikti čekiai neturi įrodomosios reikšmės, nes jie nepatvirtina, kad prekių pirkėja ir mokėtoja buvo pati ieškovė. Iš ieškovės pateiktų dalies čekių manyti, kad buvo pirktos prekės neturinčios nieko bendro su buto remontu, pvz. žurnalas, kempinė, trąšos kaktusui (segtuvo 27-28 b.l.). Ieškovė nepateikė jokių sutarčių dėl buto remonto darbų atlikimo, darbų sąmatos ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad butas buvo remontuojamas ir pagerintas jos lėšomis. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad butas buvo suremontuotas iš bendrų santuokos metu įgytų lėšų, nes šis butas buvo remontuotas apelianto tėvų lėšomis.

Šie apelianto skundo argumentai iš dalies pripažįstami pagrįstais.

Remiantis CK 3.118 str. 1 d. santuokos nutraukimo byloje dalinant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, nustatomas bendras sutuoktinių turtas, vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Iš šios normos turinio matyti, kad vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas bendrosios jungtinės nuosavybės turtu gali būti pripažintas ir tuo atveju, jeigu jis iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis ar bendromis lėšomis, darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią jo panaudotų lėšų, darbo vertę. Tokia materialinė kompensacija aiškintina kaip sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimas, neleidžianti vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita.

Pirmosios instancijos teismas sprendime, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle konstatavo, kad butas ės gt. 40B-8 Vilniuje, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui, nuo 2002 iki 2008 metų buvo remontuojamas iš bendrų sutuoktinių lėšų, todėl teismas priteisė ieškovei ½ dalį investuotos į pagerinimus sumos, t.y. 13 900 Lt (CK 3.117 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta iš dalies pagrįsta. Kaip nustatyta, 2009-02-17 atsakovas dovanojimo sutarties pagrindu iš tėvų įgijo butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga patvirtina, kad šiame bute laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo atliekamas buto remontas, jo darbų apimtis ir laikas sutampa su ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, foto nuotraukomis (Priedas, Išlaidos buto rekonstrukcijos ir kap. remonto darbams). Atsakovas dovanojimo sutarties pagrindu įgijo butą, kuriame jau buvo atliktas buto remontas, šie pagerinimai atlikti iš bendrų sutuoktinių lėšų. Tačiau teismas sutinka su apelianto argumentais, kad dalis ieškovės pateiktų į bylą rašytinių įrodymų - prekybos centrų čekių medžiagų įsigijimui buto (duomenys neskelbtini) remonto darbams nėra susiję su buto remontu, nes jame nurodytos kitos prekės (šokoladukai, laikraščiai, kramtoma guma, trąšos, sultys ir etc.). T. y. UAB „Senukų mažmena“ kvitas 2002 10 16 d. nepagrįstai įtraukta prekių 7.53 Lt sumai (šokoladas, sultys); 2002 11 02 d. nepagrįstai įtraukta prekių 18.86 Lt sumai, 2002 10 27 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 17.98 Lt sumai; 2002 11 17 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 2.64 Lt sumai; 2002 10 22 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 8.67 Lt sumai, 2002 10 18 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 32.89 Lt sumai; 2002 10 15 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 15.89 Lt sumai; 2002 10 07 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 15 Lt sumai; 2002 10 01 čekis nepagrįstai įtraukta prekių 0.79 Lt sumai; 2002 09 16 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 20.28 Lt sumai; 2002 08 28 čekis nepagrįstai įtraukta prekių 14.96 Lt sumai; 2003 02 03 čekis nepagrįstai įtraukta prekių 1.25 Lt sumai; 2003 02 11 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 2.78 Lt sumai; 2006 01 13 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 3.50 Lt sumai; 2007 04 27 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 1.39 Lt sumai; 2007 05 07 d. prekių čekis 359,20 Lt sumai visiškai neidentifikuoja pirktų prekių, nėra įskaitomas; AB Firmos „Viti“ 2003 02 06 d. čekis 20 Lt sumai; nepagrįstai įtraukti UAB „Pasidaryk pats“ 2002 10 01 – 2002 10 02 prekių čekiai 33.90 Lt sumai, 2003 02 13 d. prekių čekis 14.60 Lt sumai, nes neidentifikuoja pirktų prekių; UAB Apšvietimo technika 2002 09 12 d. čekiai 40 Lt sumai, nes neidentifikuoja pirktų prekių; UAB Sąstato prekyba 2003 02 19 d. čekis 60.50 Lt sumai, nes neidentifikuoja pirktų prekių; 2005 09 18 d. UAB „Ermitažas“ prekių čekis nepagrįstai įtraukta prekių 22,19 Lt sumai, 2007 05 06 d. čekis nepagrįstai įtraukta prekių 4.07 Lt sumai; 2008 08 07 UAB „Ermitažo“ prekių čekis 202,33 Lt sumai nepagrįstai įtrauktas, nes mokėta ne už buto remonto išlaidas (Priedas, Išlaidos buto (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos ir remonto išlaidos, priedo l. 3, 4, 19, 27, 28, 29, 39, 40, 41, 52, 59, 60, 71). Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų apie realiai patirtas šių atliktų darbų išlaidas (apmokėjimo kvitų už atliktus darbus), t.y. elektros instaliavimo išlaidas - ieškovė raštu nurodė, jog išlaidos privatiems asmenims sudaro 1300 Lt; įrodymų apie virtuvės ir prieškambario grindų betonavimo, lyginimo atliktus darbus – įvertinta 1 100 Lt suma, sienų tinkavimo, lyginimo darbus – įvertinta 3 450 Lt, parketo ardymo, statybinio laužo išvežimo, juodgrindžių lyginimo darbai, kuriuos įvertina ieškovė 900 Lt suma. Kolegijos vertinimu, nėra pagrįstos ir įrodytos remonto išlaidos atliktiems darbams ir sumokėtoms medžiagoms bendrai 2 221,73 Eur (7 671,20 Lt) sumai. Nesutiktina su apelianto skundo argumentu, kad kitos išlaidos statybos darbams, medžiagoms nėra pagrįstos, nes ieškovės pateiktuose įrodymuose (PVM sąskaitose faktūrose, atsiskaitymo dokumentuose, pinigų priėmimo kvituose nurodytas pirkėjas – P. B. arba J. B.) (Priedas prie bylos), todėl remiantis įrodymų pakankamumo taisykle pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nurodytos medžiagos ir darbai buvo panaudoti remontuojant šalių ginčo butą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir sąžiningumo bei minėtu turtinių interesų pusiausvyros atkūrimo principu, konstatuoja, kad ieškovei priteistina 2 914, 85 Eur (10 064.40 Lt) kompensacija už atsakovo asmeninio turto pagerinimą, kuris buvo atliktas iš bendrų ginčo šalių lėšų (CK 3.87 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių, teismo sprendimas dalyje dėl kompensacijos priteisimo yra keistinas, pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus bylos įrodymus, susijusius su ginčo buto pagerinimo išlaidomis (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Už apeliacinį skundą apeliantas sumokėjo 957 Lt žyminio mokesčio (t.2, b.l. 34, 52). Iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą dalyje dėl turtinės kompensacijos priteisimo, atitinkamai atsakovo naudai iš ieškovės priteistina 32.60 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti sprendimą dalyje, kurioje iš atsakovo J. B. ieškovei P. B. priteista 13 900 Lt kompensacija už asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą ir ieškovei P. B. (a.k (duomenys neskelbtini) priteisti iš atsakovo J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2 914,85 Eur kompensaciją už asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės P. B. atsakovui J. B. 32.60 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.