Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Žerlausko ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-615-1030/2019 pagal ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei M. D. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliantė argumentuoja, jog ginčijamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

10. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, jog aplinkybę, kad vairuotoja suprato arba negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį, turi įrodyti ieškovė. Priešingai, pažymi, jog atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad nėra jos kaltės dėl pasišalinimo, o visus įrodymus, susijusius su atsakovės kalte, teismas vertina iš naujo ir taikant civilinę atsakomybę atsakovės kaltė yra preziumuojama. Nurodo, kad laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Mano, kad atsakovė turėjo ne tik pareigą, bet ir realią galimybę suprasti, kad dalyvavo eismo įvykyje ir turėjo pareigą įvykdyti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą – apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai KET numatytais atvejais bei nepasišalinti iš įvykio vietos, o kadangi šios pareigos neįvykdė, pagrįstai turi būti taikoma įstatyme numatyta sankcija.

11. Apeliantė pažymi, jog atsakovė taip pat neįvykdė Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų pareigų, t. y. draudikui laiku ir tinkamai nepranešė apie eismo įvykį ir jo aplinkybes, nepateikė draudikui turimų eismo įvykio ir žalos įrodymų, todėl buvo užkirstas kelias išsamiam žalos administravimui, atsakovė nei nukentėjusiųjų asmenų, nei draudiko neinformavo teisės aktų nustatyta tvarka, todėl draudikas neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, remdamasis tik draudiko surinkta informacija administravo draudžiamąjį įvykį ir šiuo pagrindu turi teisę taikyti atsakovei Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją, būtent – reikšti reikalavimą grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtos draudimo išmokos dalį, t. y. 20 proc. Pažymėtina, jog nepranešimas apie eismo įvykį turėjo tiesioginės įtakos ieškovės vykdomai ūkinei komercinei veiklai, nes kiekvieno pranešimo apie eismo įvykį metu yra rezervuojamos piniginės lėšos žalos atlyginimui, taip užtikrinant sklandų vykdomos veiklos optimizavimą ir nenutrūkstamą draudimo išmokų išmokėjimo procesą.

13. Atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai nustačius bylos aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus. Sutinka su teismo išvada, kad būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybę, kad vairuotojas suprato arba negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį. Teigia, jog priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė, kad susidūrimo nepajuto, nes nebuvo smūgio, tai liudija susidūrimo mechanizmas – jos vairuojamas visureigis daug aukštesnis nei žalą patyrusios nukentėjusiosios, automobilio buferis dėl tvirtinimo ypatumų visiškai amortizavo smūgį, todėl kaip užfiksuota fotonuotraukose, jos automobilis net nebuvo sugadintas, vos matomas tik nedidelis įstūmimas, smūgio ji nepajuto ir jokio garso neišgirdo. Pažymi, jog ir tyrėjas padarė išvadą, kad ji galėjo nejausti susidūrimo. Nurodo, kad kitą dieną automobilį prie vaikų darželio pastatė toje pačioje vietoje, kurioje įvyko įvykis ir kurioje buvo atpažinta kaip įvykio kaltininkė, sužinojusi, kad sukėlė eismo įvykį, iš karto nuvyko į policiją, galimų susidūrimo žymių nenaikino ir kaltės dėl įvykio neneigė, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalinti nenorėjo, nes apie įvykusį eismo įvykį nežinojo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

17. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė argumentuoja, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nepakankamai ištyrus ir įvertinus įrodymus, netinkamai pritaikius procesines ir materialines teisės normas bei nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, su apeliantės argumentais nesutinka.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

19. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos atlyginimo ieškovei įgyvendinant jai įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai vairuotojas, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, pasišalino iš eismo įvykio vietos.

20. Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 4 d., apie 12 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas stovintis automobilis BMW 118D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis M. J. (V). 2017 m. rugsėjo 5 d. atsakovei M. D. buvo surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 30ANN-116373372-17 (ROIK: 17072041894), kuriuo ji pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje numatytą nusižengimą ir jai paskirta bauda už tai, kad vairuodama transporto priemonę atbuline eiga nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus atstumo, dėl to atsitrenkė į stovintį automobilį. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemonės (e. bylos t. 1, b. l. 9–11, 34, 73–76). Už pasišalinimą iš įvykio vietos atsakovė administracine tvarka bausta nebuvo.

21. Apeliantė argumentuoja, kad atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, privalėjo elgtis itin rūpestingai ir apdairiai, kad savo veiksmais niekam nepadarytų žalos, o įvykus eismo įvykiui nedelsiant pranešti policijai ir nepasišalinti iš eismo įvykio vietos. Apeliantės teigimu, būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad nėra jos kaltės dėl pasišalinimo, nes sprendžiant kausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovės kaltė yra preziumuojama. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka.

22. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, jog draudikas, kuris sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso būdu iš draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018), kurių sąrašas įtvirtintas Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

23. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas, o sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi būtent ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019). Tai reiškia, jog nagrinėjamoje byloje turi būti teisiškai kvalifikuota, ar, esant tokioms aplinkybėms, kaip nustatyta šioje byloje, transporto priemonės vairuotoja (atsakovė) galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, nes priešingai nei teigia apeliantė, vien nuvažiavimas iš įvykio vietos pats savaime nelemia aptariamos išimties taikymo.

24. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad maksimaliai apdairaus asmens standarto taikymas Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų šios teisės normos išimtinio pobūdžio. Kasacinis teismas išaiškino, kad ši teisės norma nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius, kurie yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar jį riboti taip, kad pats civilinės atsakomybės draudimas daugeliu atvejų taptų beprasmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Kaip minėta, aplinkybę, kad vairuotoja suprato, negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį, turi įrodyti ieškovė. Byloje nekilo ginčų dėl faktinių aplinkybių, kad įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkė yra atsakovė, t. y. kad ji vairuodama automobilį atsitrenkė į kitą stovintį automobilį ir jį sugadino (padarė žalą), atsakovė savo kaltės neneigė, tačiau nuosekliai neigė supratusi, kad įvyko eismo įvykis, dėl kurio ji yra kalta. Atsakovės paaiškinime nurodyta, jog įvykio dieną ji pasiėmė vaiką iš darželio, kadangi darželyje vaiką paliko pirmą dieną, vaikas buvo neramus, garsiai verkė, o ji vairuodama automobilį smūgio nepajuto, garso negirdėjo ir nesuvokė, kad atsitrenkė į kitą automobilį, dėl to iš įvykio vietos nuvažiavo (e. bylos t. 1, b. l. 80–81). Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog kitą dieną toje pačioje vietoje prie vaikų darželio iš nepažįstamų žmonių atsakovė sužinojo, kad sukėlė eismo įvykį, ir tą pačią dieną kreipėsi į policiją, o jos pačios vairuotas automobilis sugadintas nebuvo (e. bylos t. 1, b. l. 119). Nors nukentėjusioji M. J. (V.) teigė, kad būdama namuose išgirdo stiprų smūgio garsą, iš jos pačios paaiškinimo policijai nustatyta, kad apie įvykį ji sužinojo telefonu gavusi pranešimą, kad pažeistas automobilio kėbulas, ir po to išėjusi į lauką iš nepažįstamų lauke buvusių žmonių (e. bylos t. 1, b. l. 77–78). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kritiškai.

26. Klaipėdos apskrities VPK tyrėjo 2017-09-07 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad įvertinus eismo įvykio aplinkybes, sugadinimų pobūdį, tikėtina, jog M. D. nepajuto smūgio (e. bylos t. 1, b. l. 82), taip pat 2019-02-07 tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, jog atlikus tyrimą nebuvo įžvelgta tyčia dėl pasišalinimo iš įvykio vietos bei nurodyta, kad draudimo bendrovę galėjo suklaidinti pagal pirminę informaciją (nukentėjusiosios pareiškimą) eismo įvykio registre padaryta žyma apie pasišalinimą, kurios (žymos) išnagrinėjus bylą pakeisti nėra galimybės (e. bylos t. 1, b. l. 130–131).

27. Peržiūrėjusi vaizdo įrašą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog įrašas neinformatyvus, iš jo negalima aiškiai identifikuoti nufilmuotos važiuojančios transporto priemonės, nesimato jos valstybinio numerio, nenurodyta vaizdo fiksavimo data ir vieta, taip pat, priešingai nei teigė ieškovė, nėra užfiksuota, kad automobilis būtų sustojęs ar stabtelėjęs ties sugadinta transporto priemone, o vairuotojas ją apžiūrėjęs ar pan.

28. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė suprato ar galėjo suprasti, kad įvyko eismo įvykis, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą išimtį. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų vertinęs ne visus byloje esančius reikšmingus ginčo išsprendimui įrodymus ar kad būtų netinkamai juos įvertinęs. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokią išvadą, nei tikėjosi ieškovė, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis).

29. Ieškovei argumentuojant, kad pagal Taisyklių 60.5 punktą turi teisę bent į 20 proc. sumokėtos nukentėjusiajai sumos atlyginimą, nes atsakovė neįvykdė Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį, pažymėtina, jog šios pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą – teisę draudikui atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Tačiau Taisyklių 60.5 punkte įtvirtinti šio punkto taikymo ribojimai, t. y. Taisyklių 60.5 punktas netaikomas, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai sumokėti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovei atsakomybė pagal šį punktą netaikytina, nes ieškovė neįrodė, kad nepranešimas apie eismo įvykį nagrinėjamu atveju būtų turėjęs įtakos ieškovės pareigai išmokėti draudimo išmoką ar jos dydžiui.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria kitiems ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, taip pat ir išdėstytam teisiniam reglamentavimui, ir jų nekartoja bei plačiau neanalizuoja. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują ar pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai).

31. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų išlaidų, taip pat ir už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą, atlyginimą. Apeliacinis skundas atmestas, todėl apeliantei nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

34. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 360 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte įtvirtinto dydžio ir priteistinos atsakovei iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei M. D. priteisti 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą.