- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-505-1036/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16167-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
- Kaltinamasis
- T. T.
- Civilinis ieškovas
- V. M.
- Advokatai
- Lina Andriuškevičienė, Ričardas Varnas, Bogdanas Chranovskis, Bogdanas Chronovskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,
išteisintajai T. T., jos gynėjams advokatams Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij) ir Ričardui Varno,
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. (V. M.) atstovei advokatei Linai Andriuškevičienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. (V. M.) atstovės advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 163 straipsnį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
T. T. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. (V. M.) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. (V. M.) prašymas dėl jo patirtų advokato atstovavimo išlaidų netenkintas.
Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, T. T. naudai priteista 2 541 (du tūkstančiai penki šimtai keturiasdešimt vienas) euras už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. T. pagal BK 163 straipsnį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). T. T. teismui atiduota kaltinant ją tuo, kad:
ji, būdama mažamečių nukentėjusiųjų V. M., gimusios (duomenys neskelbtini), ir R. M. (R. M.), gimusio (duomenys neskelbtini), močiute ir jų laikinąja globėja, turėdama pareigą užtikrinti vaikų fizinį ir psichinį saugumą, rūpintis vaikų sveikata ir mokymusi, auklėti vaikus, spręsdama klausimus, susijusius su vaikų interesais, bendradarbiauti su savivaldybės administracija, globos centru, valstybine vaiko teisių apsaugos institucija ir kitomis suinteresuotomis valstybės ir savivaldybių institucijomis, netrukdyti vaikams bendrauti su tėvu, jei tai nekenkia vaikų interesams, palaikyti ryšius su vaikų tėvu, informuoti vaiko tėvą ar artimuosius giminaičius, jeigu jie to pageidauja, apie vaikų vystymąsi, sveikatą, mokymąsi ir kitais svarbiais klausimais, rūpintis vaikų laisvalaikiu, atsižvelgdama į jų amžių, sveikatą, išsivystymą ir polinkius, rengti vaikus savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.271 straipsnis), piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 20 d., kai ji Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. lapkričio 11 d. įsakymais (Nr. 30-2599/20, 30-2600/20) dėl laikinosios globos V. M. ir R. M. nustatymo buvo paskirta, likusių be tėvų globos, vaikų globėja iki 2022 m. gegužės 4 d., kuomet vaikai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų buvo paimti iš T. T., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, savo gyvenamosiose vietose, esančiose bute, adresu: (duomenys neskelbtini) bei name, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia, sistemingai, neatliepdama natūralių mažamečių nukentėjusiųjų V. M. ir R. M. poreikių turėti artimą ryšį su tėvu V. M., patirti jo meilę ir dėmesį, nenorėdama, kad šie bendrautų su savo tėvu, tiesiogiai ir/ar netiesiogiai formavo vaikų negatyvias nuostatas tėvo V. M. atžvilgiu, nuteikė juos prieš šių tėvą, jiems įteigiant nebūtą faktą apie šio neva nužudytą jų (vaikų) motiną O. T., įtikino mažamečius V. M. ir R. M., kad tėvas po motinos mirties juos „metė“, kad juos neva „pagrobs“ ir „pražudys“ („užmuš“), kad šie bus nesaugūs gyvendami su tėvu, nes tėvas jais nesirūpins, nebus sudarytos oriai gyventi sąlygos bei juos (V. M. ir R. M.) muš, įtikino vaikus atstumti tėvą, t. y. atsisakyti su juo bendrauti telefonu, susitikti, o susitikus su juo nebendrauti, nežaisti bei neimti iš jo dovanų, įskiepijo baimę tėvui, kad jis gali ateiti, juos paimti ir išvežti, taip pat įteigė vaikams, kad tėvo nemylėtų bei, kad jų tėvas yra „piktas“, „blogas“ ir, kad „pikti žmonės nesikeičia“. Tokiu būdu T. T., siekdama visiškai nutraukti nukentėjusiųjų mažamečių V. M. ir R. M. ryšį su jų tėvu V. M., nesiekė vaikų laikinosios globos tikslo – grąžinti vaikus į šeimą (CK 3.253 straipsnio 1 dalis) bei neigiamai veikė vaikų emocines būsenas bei raidą ir taip, sistemingais neteisėtais psichologiniais veiksmais, ilgalaikiai psichiškai gniuždydama mažamečius nukentėjusiuosius V. M., gimusią (duomenys neskelbtini), ir R. M., gimusį (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. (toliau – ir apeliantas) atstovė advokatė Lina Andriuškevičienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 18 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti, kad T. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti profesorę dr. J. S., kuri dirbo su vaikais V. M. ir R. M. iki 2022 m. gegužės 4 d. ir nustatė didelę neigiamą T. T. įtaką pastariesiems, bei apklausti psichologą E. Š., kuris nuo 2022 m. gruodžio mėnesio vykdo tėvo V. M. ir vaikų ryšio atstatymą, ir kuris galėtų paliudyti šio ryšio nutrūkimo priežastis.
1.1. Apeliaciniame skunde nurodomos teisės normos bei teismų praktika, aktuali nagrinėjamoje byloje keliamiems klausimas, o būtent BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 163 straipsnis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.155 straipsnis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474- 489/2016.
1.2. Apeliaciniame skunde išsamiai detalizuojami įrodymų vertinimo reikalavimai, numatyti BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse, cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su įrodymų vertinimu (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-220/2009, Nr. 2K-424/2009, Nr. 2K-91/2010, Nr. 2K-307/2010, Nr. 2K-556/2010). Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepaisė įrodymų vertinimo reikalavimo, byloje kai kurių įrodymų visai nevertindamas, o kitus įrodymus vertino neobjektyviai, selektyviai pasirinko atskirus įrodymus ir įvertino atskirai nuo byloje surinktų duomenų visumos, tarpusavyje lygino įrodymus, tačiau neįžvelgė jų sąsajumo, o gautų prieštaravimų dėl įrodymų vertinimo nebaigė tirti, t. y. apsiribojo abejonių iškėlimu dėl ikiteisminio tyrimo metu tyrėjų nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių kilmės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kuris naikintinas. Apeliaciniame skunde argumentuojama, jog apylinkės teismas padarė esminius BPK pažeidimus, priimdamas Skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, visiems byloje surinktiems įrodymams kėlė maksimalų tiesioginio įrodymo reikalavimą, visiškai nepagrįstai subjektyviai interpretavo ekspertizių išvadas, nevertino eksperčių parodymų, nevertino dalies liudytojų parodymų, dėl to neteisingai konstatavo, kad nepadaryta nusikalstama veika.
1.3. Atkreipiamas dėmesys į Skundžiamame nuosprendyje pateiktą nevienareikšmį įrodymų vertinimą. Apylinkės teismas tyrė ar galima per 4-5 dienas ar kitą laiko tarpą nuteikinėti vaikus prieš tėvą taip, kad tokio nuteikinėjimo nepastebėtų specialistai, ir ištyręs liudytojų R. S., L. Š., R. P. A. L. I. A. bei J. M. parodymus nutarė, kad vaikų per tokį laikotarpį nuteikti negalima. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo atmetė ekspertizių išvadas ir eksperčių A. Š. bei S. S. parodymus apie tai, kad poveikis vaikams galėjo būti padarytas vienu močiutės T. T. sakiniu ar išreikšta baime apie tai, kad dėl tėvo V. M. veiksmų mirė jos dukra O. T. Vaikams šios vienos informacijos, pasakytos vieną kartą – visiškai pakako susidaryti neigiamą nuomonę apie tėvą ir jo vengti, netgi bijoti.
1.4. Nurodoma, kad faktinės bylos aplinkybės atskleidžia, kad vaikų baimė tėvo atžvilgiu kilo staiga, močiutei T. T. pasakius vaikams, kad jų tėvas V. M. neblaivus (ko nebuvo), po ko vaikai esą ir pradėjo pasakoti neigiamus išgyvenimus, patirtus (duomenys neskelbtini) ir nuo tada pradėjo bijoti tėvo. Kartu apeliaciniame skunde išsamiai dėstomi eksperčių A. Š. ir S. S. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškinimai apie jų teiktas išvadas. Visgi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas eksperčių parodymus, padarė visiškai nesusijusias išvadas, konstatuodamas, kad ekspertizių išvados iš dalies prieštaringos: viena vertus, ekspertės akcentuoja detalių trūkumą vaikų pasakojimuose, kita vertus – net trūkstant detalių daro išvadą, kad baimė tėvo atžvilgiu susiformavo Lietuvoje. Be šio sakinio, apylinkės teismas daugiau apie ekspertizių išvadų vertinimą nepasisakė. Apelianto vertinimu tokie argumentai yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški. Ekspertės, konstatuodamos detalių trūkumą vaikų pasakojimuose, argumentavo būtent vaikų parodymų paviršutiniškumą, negalėjimą pagrįsti, paaiškinti savo parodymų, todėl juos kvalifikavo kaip įtakotus ir netikrus. Išvada apie tai, kad vaikai buvo įtakoti Lietuvoje padaryta lyginant vaikų parodymus santykyje su jų parodymų ir aplinkybių visuma, išskiriant „juoda/balta“ vaikų mąstymą, kurio atsiradimo momentas yra aiškiai išreikštas laike. Kadangi ekspertizės aktai ir eksperčių A. Š. ir S. S. parodymai išsamūs, visapusiški, vertinama, kad ekspertizių išvados yra nuoseklios ir neprieštaraujančios, priešingai tam, kaip vienu sakiniu tai paneigė apylinkės teismas.
Žemesnės instancijos teismas
1.5. Kartu pažymima tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp T. T. ir V. M. yra konfliktiniai santykiai, dėl ko buvo nutarta abiejų parodymus vertinti kritiškai. Vis tik, akcentuojama, kad T. T., kaip vaikų globėja, negali turėti konfliktiško santykio su vaikų tėvu, priešingu atveju ji turi nusišalinti nuo pareigos globoti vaikus.
1.6. Nurodoma, jog byloje nustatyta, kad vaikai buvo neigiamai įtakoti, nuteikti prieš tėvą V. M., todėl dėl sukurto lojalumo konflikto, veikė priešingai savo interesams bendrauti su tėvu, o pasirinko išskirtinai tik močiutę T. T.. Vaikai perėmė neigiamas močiutės T. T. nuostatas tėvo V. M. atžvilgiu, jam suteikdami išskirtinai neigiamus apibūdinimus ir negebėdami (dėl sukurto lojalumo konflikto) pateikti teigiamų tėvo bruožų, išskirtinai teigiamai apibūdino močiutę T. T., ko pasak eksperčių, be suaugusiojo įtakos būti negali. Cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-494-677/2015) teigiama, jog remtis mažamečių liudytojo prieštaringais parodymais, teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo. Be to, ekspertizių išvadose aiškiai nurodyta, kad dėl mažamečių vaikų įtakojimo, neleistino poveikio jiems, jų parodymai turi būti vertinami kritiškai.
1.7. Nurodoma, kad apylinkės teismas vertino psichologo R. P. parodymus apie tai, kad jis bendravo su vaikais ir jų tėvu, kur aiškiai pastebėjo tėviškos šilumos trūkumą. Tačiau R. P. nenurodė, kad tėvui V. M. su vaikais susitikti buvo leista praėjus daugiau nei metams nuo jų atskyrimo, kad susitikimo metu buvo uždrausta vaikams sakyti tokius žodžius, kaip pasiilgau, myliu jus, paaiškinant, jog tokie žodžiai vaikus traumuotų. Pažymima, kad psichologas R. P. vaikų globos procese šalių buvo pasirinktas kaip asmuo, vykdysiantis vaikų ir tėvo ryšio atstatymo procesą, tačiau jis nutarė nutraukti tėvo ir vaikų ryšio atstatymo susitikimus iki bus gautos ekspertizės išvados, tačiau gavus ekspertizių išvadas su jomis nesusipažino ir ryšio atstatymo nepradėjo. Kartu skunde analizuojami ir R. P., R. S., L. Š. parodymai, pateikiant kiekvieno iš jų vertinimą. Anot apelianto R. P. parodymai apie tai, kad tėvo ir vaikų galimai nesieja emocinis ryšys, todėl neva vaikai atsisako bendrauti su tėvu, pripažintinas veikiau jo pareigų aplaidumo (neorganizavimo vaikų ir tėvo susitikimų) maskavimu, nei mokslu pagrįstomis išvadomis. Psichologės R. S. ir L. Š. savo parodymuose akcentavo savo įspūdžius apie vaikų primokinimo jausmo nebuvimą, vaikų emocijų vaidinimo jausmo nebuvimą, tačiau nei viena jų neišskyrė kokie požymiai liudytų buvus tokį neigiamą įtakojimą. Pažymima, kad vaikai yra nuoširdžiai įtikėję į močiutės T. T. žodžius apie tai, kad tėvas kaltas dėl jų mamos mirties ir ši informacija persmelkia absoliučiai visas vaikų reakcijas. Akcentuojama, jog nei viena iš psichologių, kaip ir R. P., nenurodė, nevertino ir net nematė reikalo vertinti, kad vaikai su tėvu nesimatė daugiau nei metus nuo jų paėmimo, kad vaikai atvyko iš toksiškos aplinkos, kurioje tėvas yra nekenčiamas. Pabrėžiami ir psichologės L. Š. parodymai apie tai, kad ji stebėjosi kaip T. T. galėjo paruošti vaikus susitikimams su tėvu esant tokioms žiaurioms aplinkybėms, kai ji įtarė, kad jos dukra O. T. mirė dėl V. M. veiksmų. Tokių veiksmų psichologė L. Š. nei matė, nei įsitikino, ją šią informaciją, kaip savo interpretaciją, galėjo pateikti tik T. T., vaikų pasakojimai, kaip minėjo ekspertės – nėra detalūs ir konkretūs, pagal juos negalima atkurti nei vieno įvykio, ko nei L. Š., nei R. S. nepastebėjo. Kad psichologė L. Š. supainiojo savo emocijas su vaikų emocijomis, persiėmė T. T. pasakojimų nuotaikas, liudija jos parodymai apie tai, kad ji būdama psichologė aiškinosi ar teta yra teisiškai artimas giminaitis. Tokie psichologo veiksmai rodo, kad jis nesugeba tinkamai įvertinti vaikų ir suaugusiųjų asmenų tikrojo tarpusavio ryšio, pasiduoda primestoms nuomonėms, nesugeba nuskaityti tikrosios vaikų valios, todėl šių psichologių parodymai vertinti kritiškai, kaip neprofesionalūs, todėl nepatikimi.
1.8. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad T. T. veiksmai, pasisakymai nebuvo lemiamas veiksnys, o galimai tik viena iš daugelio kitų priežasčių dėl ko vaikai nenori bendrauti su tėvu. Dalis Skundžiamo nuosprendžio išvadų, o būtent apie tai, kad esą tėvas ir jo giminė yra neigiamos nuomonės apie T. T. bei velionę O. T., yra visiškai klaidingos ir neatitinka bylos aplinkybių, netgi žeidžia V. M., ir tai matyti iš pastarojo parodymų nei elgesio pirmosios instancijos teisme. V. M. ir velionės O. T. santykiai buvo labai geri, V. M. dėl jos netekties labai gedėjo ir gedi iki šiol. Tuo tarpu T. T. ir jos šeima kaltina V. M. dėl O. T. mirties ir būtent šie kaltinimai persidavė vaikams, ir juos neigiamai paveikė taip, kad jie staiga pradėjo bijoti tėvo, grubiai bendrauti su juo. Kaip teisingai parodė ekspertės, toks suaugusiojo asmens T. T. požiūris į tėvą V. M., padarė stiprų poveikį jo mažamečiams vaikams. Vertinama, kad T. T. suprato, kad vaikams neigiamai kalba apie jų tėvą, kad kaltina jį dėl savo dukters O. T. mirties. T. T. puikiai suprato, kad būtent šias nuostatas iš jos yra perėmę vaikai V. M. ir R. M.. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad T. T. nesuprato, kad ji, būdama mažamečių vaikų globėja ir juos auklėdama, elgiasi pavojingai, kad tokiu savo elgesiu kėsinasi į BK 163 straipsnio saugomas vertybes, pripažintina kaip nepagrįsta. Pažymima, jog T. T. ne vieną kartą išsakė neigiamą požiūrį į tai, kad vaikai bendrautų su savo tėvu V. M. Visas T. T. procesinis elgesys vaikų globos procese buvo nukreiptas į tai, kad būtų sudarytos kliūtys vaikams bendrauti su tėvu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad T. T. neigiamai atsiliepė apie V. M., patvirtino, kad T. T. neigiamai įtakojo vaikus, tačiau išvados apie tai, kad T. T. tai leistina, nes tai galėjo būti nulemta pačios T. T. gedulo bei liūdesio, kritikuotinos, nes iš esmės tokios išvados kaip tik patvirtina kaltinimą.
2. Išteisintosios T. T. gynėjas advokatas Bogdanas Chranovskis, prieš baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pateikė prašymą atlikti dalinį įrodymų tyrimą.
2.1. Prašyme nurodoma, kad patvirtinti Skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir paneigti apeliaciniame skunde išdėstytus samprotavimus bei prielaidas, gynybos manymu būtina atlikti dalinį įrodymų tyrimą. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-520-869/2023, kurioje 2023 m. liepos 19 d. įvykusiame teismo posėdyje liudytojais buvo apklausti nepilnamečiai vaikai R. M. ir V. M., kurie nagrinėjamojo byloje pripažinti nukentėjusiaisiais. Pažymima, kad vaikų nuomonė dėl V. M. nesikeitė nuo 2020 m. rugsėjo 16 d., kai jie buvo paimti iš tėvo. Iš esmės tuos pačius parodymus R. M. davė apklaustas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutrauktame ikiteisminiame tyrime Nr.01-1-38379-20, taip pat abu vaikai apklausti 2021 m. liepos 15 d. ikiteisminiame tyrime Nr.01-1-16167-21, t. y. šiuo metu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Tą pačią savo nuomonę vaikai pateikė praėjus daugiau nei metams po atskyrimo (2022 m. gegužės 4 d.) nuo išteisintosios T. T.. Minėtus vaikų parodymus civilinėje byloje tikslinga perklausyti nagrinėjant byla apeliacinėje instancijoje, nes vaikai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apklausiami nebuvo. Atsižvelgiant į tai prašoma, išreikalauti iš Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinė bylos Nr. e2-520-869/2023 nepilnamečių nukentėjusiųjų R. M. ir V. M. 2023 m. liepos 19 d. teismo posėdžio vaikų apklausos įrašus, ir peržiūrėti bei perklausyti juos teismo posėdyje. Pažymima, jog minima civilinė byla pripažinta nevieša ir minėtų įrodymų pateikimas teismui yra komplikuotas.
2.2. Kartu nurodoma, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, neteisėtas, grindžiamas vien tik nukentėjusiojo savanaudiškais faktinių aplinkybių interpretavimais, prielaidomis, todėl turi būti atmestinas. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti visi surinkti ir išnagrinėti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, procesinis sprendimas surašytas laikantis BPK reikalavimų ir neegzistuoja joks nei teisinis, nei faktinis pagrindas, Skundžiamą nuosprendį naikinti ar keisti.
2.3. Gynyba nesutinka su apeliaciniame skunde keliamais prašymais apklausti psichologus J. S. ir E. Š. Prašymas apklausti psichologę J. S. buvo teikiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir argumentuotai buvo netenkintas, jokių papildomų motyvų ir argumentų teikiant tokį prašymą apeliaciniame skunde nepateikta. Be to, kaip buvo nustatyta, psichologės paslaugas privačiai buvo užsakęs ir apmokėjo pats nukentėjusysis, todėl veikdama išimtinai tik ją samdančio vaikų tėvo V. M. interesais, minėta psichologė nesiekia arba negeba išlaikyti nešališkumo, todėl jos parodymai negali būti vertinami kaip objektyvus. Taip pat sprendžiant dėl minėtos psichologės nešališkumo, atkreipiamas dėmesys į 2022 m. rugpjūčio 23 d. VšĮ „Vaikų ir paauglių socialiniame centre“ vykusį vaikų ir jų tėvo V. M. susitikimą, kuriame kartu dalyvavo psichologė bei tėvo pasamdyta psichologė prof. dr. J. S.. Susitikimo metu vaikai norėjo išeiti iš kabineto, tačiau psichologė J. S., atsistodama tarpduryje, jiems užstojo kelią ir neleido išeiti iš kabineto, tai vaikus išgąsdino. Minėtos aplinkybės buvo įvertintos 2022 m. lapkričio 29 d. Lietuvos psichologų sąjungos skundo nagrinėjimo komisijos sprendime, kuris pridedamas prie prašymo, ir kuriame konstatuojama, kad minėtos psichologės profesiniai veiksmai iš dalies pažeidė Etikos kodekse apibrėžtus profesinės etikos principo „Pagarba žmogaus teisėms ir orumui“ standartus. Prašymas dėl psichologo E. Š. apklausos taip pat atmestina, nes teismų praktikoje nustatyta, jog baudžiamosios bylos nagrinėjamos kaltinimo ribose. Kaltinimas išteisintajai buvo pateiktas dėl laikotarpio nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2022 m. gegužės 4 d., o minėtas psichologas su vaikais pradėjo dirbti tik nuo 2023 m. sausio mėnesio. Taigi jokių svarbių ir reikšmingų bylai išspręsti duomenų apie faktines bylos aplinkybes, jis objektyviai pateikti negali.
4. Teismo posėdžio metu apelianto V. M. atstovė advokatė apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais argumentais, kuriais vadovaujantis prašė Skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį pripažinus T. T. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje. Prokurorė apeliacinį skundą palaikė, pritarė jame nurodytiems argumentams ir prašė jį tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių, atliktų nukentėjusiesiems mažamečiams, išvadomis, eksperčių S. S. ir A. Š. parodymais, duotais apylinkės teisme, o vadovavosi liudytojų R. S., L. Š., A. L., I. A. bei J. M. parodymais, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad vaikai nebuvo nuteikti prieš tėvą. Prokurorės teigimu būtent T. T. sistemingai neigiamai veikė vaikų emocines būsenas bei raidą ir taip ilgalaikiai psichiškai juos gniuždė. Būtent tokiais savo veiksmais piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis. Išteisintosios T. T. gynėjas advokatas Bogdanas Chranovskis teismo posėdžio metu atkreipė dėmesį į prokuratūros poziciją dėl paduoto nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo, kadangi apeliacinio skundo prokuratūra nepateikė, todėl manytina, jog su Skundžiamo nuosprendžio argumentais bei motyvais sutiko. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir motyvai niekaip nepaneigia priimto Skundžiamo nuosprendžio išvadų, argumentų ir motyvų, nes jame yra ištirti visi pateikti įrodymai, pateikta jų analizė ir padarytos tam tikros išvados, kurios atitinka teismo vidinį įsitikinimą, kad nepakanka duomenų, jog išteisintosios veiksmuose, jos elgesyje yra visi būdini nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nesivadovavo tam tikromis ekspertizių išvadomis ir dėl kokių priežasčių Skundžiamame nuosprendyje yra pasisakyta, motyvuota ir argumentuota. Naikinti Skundžiamą nuosprendį ir tenkinti apeliacinį skundą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl prašoma išteisinamąjį nuosprendį palikti galioti, o skundą atmesti. T. T. gynėjas advokatas Ričardas Varno pritarė kito gynėjo argumentams ir prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir grindžiamą selektyviu įrodymų pateikimu. Akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas visus įrodymus, ir tuos kuriais nesivadovavo, vertino visumoje. Taip pat pažymėjo, kad išteisintoji buvo kaltinta nusikalstamais veiksmais prieš vaikus nuo 2020 m. spalio 20 d., o byloje yra pateikti duomenys, kad vaikai apie gyvenimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes pasakė 2020 m. rugsėjo 16 d., ir nuo to laiko vaikų nuomonė nepasikeitė. Išteisintoji T. T. prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei teismo posėdžio metu parodė, kad ji vaikams nieko negalėjo pasakyti, nes vaikai patys visa tai jai pasakė. Patys vaikai praėjus kelioms dienoms po laidotuvių pradėjo jai pasakoti kas vyko (duomenys neskelbtini), po ko ji iškvietė mobilią komandą, kuri vaikus pasiėmė į ligoninę. Po to juos kuravo „(duomenys neskelbtini)“, visa tai vyko normalia forma.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. atstovės advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, aukštesnės instancijos teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. V. M. apeliaciniame skunde ginčijamas išteisintosios T. T. veiksmų vertinimas, t. y. teigiama, kad ji nepagrįstai išteisinta pagal BK 163 straipsnį, nes įvertinus faktines bylos aplinkybes, T. T. veiksmuose turėjo būti konstatuota nusikalstamos veikos sudėtis. Nesutinkant su išteisinamuoju nuosprendžiu nurodoma, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos įrodymų visumą, subjektyviai interpretavo ekspertizių išvadas, nevertino eksperčių bei dalies liudytojų parodymų, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
6. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-628/2019, 6 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-471-507/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-28-489/2016, Nr. 2K-160-507/2016, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-314-693/2018).
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir Skundžiamu nuosprendžiu, nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie būtų pripažintini esminiais. Iš bylos duomenų ir Skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į baudžiamąją bylą surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog T. T. piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis, psichiškai gniuždydama mažamečius vaikus, ir taip padarė nusikaltimą, nustatytą BK 163 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos įrodymus, susijusius su T. T. pareikštu kaltinimu pagal BK 163 straipsnį, t. y. išteisintosios, nukentėjusiojo V. M., liudytojų A. T., I. T., P. T. (T), B. Š., J. P. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų mažamečių R. M. ir V. M. parodymus, psichologų bei kitų specialistų – R. P., R. S., L. Š., A. L., I. A., J. M. parodymus, taip pat teismo psichologijos ekspertizės aktus Nr. 103MS-199/2021 ir Nr. 103MS-200/2021, teiktus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus Nr. 103MS-64/2022 ir Nr. 103MS-63/2022, pateiktus nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-1400-930/2022, minėtus aktus teikusių eksperčių A. Š. ir S. S. paaiškinimus, ir padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų be pagrįstų abejonių spręsti apie globėjos T. T. konkrečiais veiksmais atliekamą sistemingą, ilgalaikį psichologinį vaikų gniuždymą.
10. Visų pirma, kaip matyti iš T. T. pareikšto kaltinimo turinio, kaip pagrįstai nurodoma ir Skundžiamame nuosprendyje, nėra aiškiai ir tiksliai nurodyti konkretūs išteisintosios nusikalstami veiksmai, padaryti prieš mažamečius vaikus, suabsoliutinant aplinkybę, jog vaikai nenori bendrauti su tėvu V. M. išimtinai vien dėl T. T. veiksmų įtakos. Kitaip tariant, T. T. buvo kaltinama tiesiogiai ir/ar netiesiogiai siekusi visiškai nutraukti nukentėjusiųjų mažamečių V. M. ir R. M. ryšį su jų tėvu V. M., nesiekė vaikų laikinosios globos tikslo – grąžinti vaikus į šeimą (CK 3.253 straipsnio 1 dalis) bei neigiamai veikė vaikų emocines būsenas bei raidą ir taip, sistemingais neteisėtais psichologiniais veiksmais, ilgalaikiai psichiškai gniuždydama mažamečius nukentėjusiuosius V. M. ir R. M., piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis.
11. Pati T. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apygardos teismo posėdžio metu parodė, kad po dukters O. T. laidotuvių vaikai (V. M. ir R. M.) atvyko pas ją pasisvečiuoti ir patys vaikai pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą (duomenys neskelbtini), verkti, teigdami, jog V. M. gyvenant (duomenys neskelbtini) mušė O. T., nuolat vartojo alkoholį ir panašiai. Po vaikų pasakojimo ji (T. T.) paskambino I. T., o pastaroji susisiekė su vaikų teisėmis. Vaikai buvo paimti, o vėliau grąžinti jai (T. T.) kaip globėjai. Viso baudžiamojo proceso metu išteisintoji teigė, kad netrukdė V. M. ir R. M. bendrauti su seserimi B. Š. ir J. P., nenuteikinėjo vaikų prieš jų seserį ir tetą. Vaikų akivaizdoje nekaltino V. M. dėl O. T. mirties. Nesiekė nutraukti V. M. ir R. M. ryšio su jų tėvu V. M., seserimi B. Š. ir teta J. P. Ji (T. T.) kaip tik siekia, kad būtų atkurtas vaikų ryšys su tėvu, B. Š. ir J. P.. Ji (T. T.) pati asmeniškai viduje kaltina V. M. dėl O. T. mirties. Taip pat kaltina V. M., kad kai O. T. buvo paguldyta į ligoninę, jis vaikais nesirūpino, pats nepasiėmė atostogų, o atidavė juos prižiūrėti pažįstamai moteriai. Ji niekada nesakė nieko blogo apie J. P., negali pasakyti, jos nepažįsta. Vaikai apie tėvą viską patys pasakė, ji pati negalvojo, kad viskas ten taip įvyko. Neleisdavo net sau verkti dėl dukros mirties prie vaikų, kad jų netraumuotų. Visus neigiamus dalykus apie mažamečių tėvą jai papasakojo patys vaikai. Vaikų atžvilgiu nenaudojo jokių neteisėtų psichologinių veiksmų. Emociškai vaikus saugojo. Pirmą kartą susitikti su vaikais V. M. paprašė po Naujųjų 2021 metų. Visi susitikimai su V. M. įvyko (12 t., b. l. 162–167, 174 – 175; 13 t., b. l. 202–205).
12. Kaip teisingai nurodyta ir Skundžiamame nuosprendyje, aplinkybę, kad T. T. patys vaikai papasakojo apie tėvo V. M. elgesį bei jų baimę tėvui, patvirtino ir liudytojais apklausti A. T., I. T. ir P. T.. A. T. paaiškino, kad vaikai pradėjo pasakoti, kad V. M. gėrė praktiškai kasdien, kad mušė O. T. irgi praktiškai kasdien. Kai pasakė mama (T. T.) vaikams, kad tėvas girtas, R. M. pradėjo verkti. V. M. sakė, kad tėvas sumušė su diržu. Kai paklausė dėl ko, sakė, kad ji (V. M.) paėmė telefoną. Ši informacija buvo labai didelė naujiena. Čia daugiau vaikai iškart pasakojo jo (A. T.) mamai (T. T.) ir tada ji (T. T.) nusprendė kreiptis į vaikų teises. Dėl vaikų pasakojimų T. T. tarėsi su jo (A. T.) žmona. Nutarė, kad reikia kreiptis į vaikų teises. Po to kai kreipėsi, atvažiavo vaikų teisės, nežino, ką jie kalbėjo su vaikais, nes tai vyko jiems nedalyvaujant. Tada po pokalbio vaikų teisių atstovai pasakė, kad jie turi vaikus pasiimti. Jie tai suprato, bet nenorėjo atiduoti, tačiau pasakė, kad kitaip neišeis. Tada juos paėmė ketvirtadienį vakare, nuvežė į ligoninę, nes reikėjo padaryti kovido testus. Jie juos (vaikus) paėmė pirmadienį su sąlyga, kad turi juos (vaikus) slėpti, nes kol nebuvo reikalingų dokumentų bijojo, kad tėvas juos (vaikus) gali pavogti. Vaikai sakė, kad bijo tėvo. Jiems (vaikams) buvo sakyta, kad negalima sakyti, kas vyko (duomenys neskelbtini), o jie (vaikai) papasakojo ir dėl to bijojo (1 t., b. l. 161–165; 14 t., b. l. 19–22). Liudytoja I. T. parodė, kad kai T. T. sužinojo iš vaikų, kas nutiko (duomenys neskelbtini), ji (I. T.) skambino vaikų teisėms. Pasakė, kad reikia konsultacijos, kad nežino, kaip elgtis. Vaikai turėjo pagal planą grįžti su tėčiu į (duomenys neskelbtini), tačiau kai sužinojo, kas vyko (duomenys neskelbtini), nežinojo kaip elgtis. Papasakojo tarnybai ką sužinojo iš vaikų, tada perskambino ir pasakė, kad atvažiuos mobili komanda. Iki tol, kol atvyko vaikų teisės, ji (I. T.) su vaikais nebendravo, jie buvo (duomenys neskelbtini). Tada išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Kai atvyko vaikų teisės, jie pasakė, kad turi pasikalbėti su vaikais. Prieš pokalbį su vaikais, ar jų kažko klausė vaikų teisės nepamena. Jie pasakė, ką vaikai pasakė, ir tuomet tarnybos atstovai nuėjo pakalbėti su vaikais, pokalbyje jie nedalyvavo. Kai T. T. buvo paskirta globėja jie su vaikais bendravo. Nebuvo taip, kad vaikai sakytų, kad T. T. kažką blogo sako apie tėvą. Jie išvis apie tėvą ir apie giminaičius nekalbėjo su vaikais, su vaikais tiesiog žaisdavo, pramogaudavo (1 t., b. l. 167–171; 14 t., b. l. 22–24). Iš esmės analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojas P. T.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad V. M. ir R. M. jam (P. T.) pasakojo, kad jų tėvas (V. M.) juos (vaikus) mušė. Daugiausiai mušė V. M. diržu, rankomis. Nežino, į kurias būtent kūno vietas, neklausė. Mušdavo juos (vaikus) iki mėlynių. Vaikai pasakojo, kad V. M. taip pat mušdavo jų motiną O. T. Vaikai pasakė, kad V. M. paskutinį kartą buvo taip sumušęs O. T., kad ji (O. T.) net negalėjo atsikelti iš lovos. R. M. pasakojo, kad vienas jo draugas padovanojo jam, t. y. R. M., telefoną, o V. M. telefoną atėmė ir kažkam pardavė, o pinigus pasiliko sau. Gavus tokią informaciją iš vaikų, T. T. iš karto paskambino marčiai I. T.. Kai I. T. atvažiavo, iškvietė Valstybinės vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistus. Minėti specialistai išklausė vaikus ir nusprendė juos paimti. Jo žmona T. T. buvo paskirta vaikų laikinąja globėja. T. T. niekada nenuteikinėdavo vaikų prieš jų tėvą V. M., vaikų tetą J. P. ir jų vyresnę sesę B. Š.. Jie namuose prie vaikų nesikalba apie V. M. ir jo šeimą, o jeigu pasikalba, tai tik tarpusavyje su žmona, tačiau vaikams negirdint. Jis (P. T.) galvoja, kad vaikai bijo savo tėvo. Jis (P. T.) mano, kad V. M. ir R. M. bijo savo tėvo, nes prisimena vieną atvejį, kai kažkas paskambino į jų namų duris, o vaikai išsigandę pradėjo lakstyti, bijojo, kad čia atėjo V. M. juos pasiimti. Patys vaikai jam (P. T.) sakė, kad bijo tėvo. Vaikai nenori grįžti pas tėvą, nori likti gyventi su jais. Jam R. M. yra sakęs, kad jis yra pats laimingiausias vaikas, kad gyvena su jais. Jeigu teismas leido bendrauti su tėvu, jis (P. T.) su žmona nieko prieš, tegul bendrauja su vaikais. Namuose prie vaikų apie J. P., B. Š. ir V. M. neigiamai nekalba. T. T. nenori, kad V. M. ir R. M. būtų grąžinti tėvui, nes bijo, kad jų atžvilgiu vėl bus naudojamas smurtas (1 t., b. l. 173–176). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo P. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas juos patvirtino ir papildomai nurodė, jog palaidojo dukrą, po laidotuvių sužinojo, kad sugyventinis mušė dukrą ir anūkę, anūką gal ne tiek. Apie tai sužinojo, tada kreipėsi į vaikų teises. Vaikų teisės atvažiavo, jis (P. T.) kaip tik po darbo buvo ir tuo momentu vaikų teisės su vaikais kalbėjo kitame kambaryje. Vaikų teisės paėmė vaikus ir išvežė į Antakalnį. Pirmadienį vaikus grąžino jo (P. T.) žmonai. Vaikai papasakojo kaip gyveno (duomenys neskelbtini). Kaltinamoji (T. T.) nepasakojo nieko negražaus vaikams apie tėvą. Jie vaikus buvo paruošę atiduoti su tėvu į (duomenys neskelbtini). Kai jau vaikai liko pas juos, T. T. nenuteikinėjo vaikų prieš tėvą (14 t., b. l. 24–26).
13. Išteisintosios T. T., bei minėtų liudytojų parodymus apie tai, kad patys mažamečiai vaikai V. M. ir R. M. jiems papasakojo apie gyvenimą (duomenys neskelbtini) bei tėvo V. M. elgesį iš dalies patvirtina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) vaikų V. M. ir R. M. situacijos vertinimo 2020 m. rugsėjo 23 d. anketos Nr. 1VSV-1466 ir Nr. 1VSV-1465 (toliau – ir Anketa). Anketose nurodoma, jog 2020 m. rugsėjo 17 d. skyriuje buvo gautas I. T. pranešimas telefonu su skubiu pagalbos prašymu dėl to, kad vaikai grįžti kartu su tėvu nenori, nes sako, kad tėvas smurtavo ir prieš vaikus, ir motiną. Mažamečiai pasakoja giminaičiams, kad bijo tėvo. V. M. situacijos vertinimo Anketoje užfiksuota, kad 2020 m. rugsėjo 17 d., adresu (duomenys neskelbtini), bendraujant su vaiku, V. M. sunkiai kalba rusų kalba (lietuviškai nesupranta). Yra ne tik kalbos barjeras (vaikas gyveno (duomenys neskelbtini)), tačiau galimai mergaitė turi spec. poreikių – negeba šukuotis plaukų, užsisegti megztinio, tinkamai pati apsirengti. V. M. pasakojo, kad gyveno užsienyje, kad mokėsi mokykloje, tačiau daugiausia kalbėjo apie tėvą, mamą. Labai emocionaliai pasakojo, kad tėtis dažnai (duomenys neskelbtini) mušdavo mamą labai stipriai, kaip mamos veidas buvo sutinęs, lūpos prakirstos (rodė rankomis ant savo veido). Ji teigė, kad tėtis ir ją mušdavo diržu per užpakalį, per nugarą, kai ji norėdavo ginti mamą, nuolat šaukdavo. Kai mama sirgdavo atnešdavo jai dubenį prie lovos, kol mama vaikščiodavo, mamai padėdavo nueiti į tualetą. Kai greitoji medicinos pagalba išvežė mamą į ligoninę, ji su broliu liko vieni namie, valgė makaronus, tėtis tuo metu būdavo kavinėse, gerdavo alų ir namo nepareidavo. V. M. paminėjo, kad labai bijo tėčio, nenori grįžti be mamos į (duomenys neskelbtini), ir nori likti gyventi pas senelius. Be to, jie neturi jokių daiktų, drabužių. 2020 m. rugsėjo 21 d., Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje V. M. pasakojo, kad ji nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten nėra mamos, o tik tėtis bus ir ji nežino, kaip jis elgsis. Paklausta ar bijo tėčio, mergaitė atsakė „kas gi tokio buliaus nebijo“. Taip pat mergaitė pasakojo, kad kai buvo su broliuku ligoninėje, susidraugavo su medicinos sesutėmis, daug laiko leido kalbėdama telefonu su močiute, dėde ir teta, su jų vaikais. Paklausta, ar kol ji buvo ligoninėje skambino tėtis, atsakė, kad nenori, kad tėtis sužinotų telefono numerį (2 t., b. l. 9–20). R. M. situacijos vertinimo Anketoje užfiksuota, kad su vaiku bendrauta taip pat 2020 m. rugsėjo 17 d., adresu (duomenys neskelbtini). ir 2020 m. rugsėjo 21 d., Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Kaip matyti pirminio bendravimo metu, t. y. 2020 m. rugsėjo 17 d., R. M. bendrauja rusų ir anglų kalbomis. Vaikas buvo drąsus, komunikabilus, stengėsi išsilaikyti tvirtai bendravimo metu, nors akys buvo pilnos ašarų. R. M. užsiminė, kad mokėsi (duomenys neskelbtini), mokykloje, tačiau nuolat pasakoja apie tėtį ir mamą. Jis teigė, kad tėtis labai dažnai mušdavo mamą, kad mamai prakirto lūpą, antakį, kad būdamas piktas jis diržu per nugarą ir sėdmenis mušė sesę V., kad nuolat rėkė, šaukė. Pasakojo, kaip mama sunkiai sirgo, vos nueidavo į tualetą, vaikai ją lydėdavo, kai mama neatsikeldavo iš lovos jai atnešdavo valgyti (patys išvirdavo ir sau, ir jai makaronų). Tėtis niekada nesirūpindavo mama ir vaikais, dažnai gerdavo namie ir baruose, o tuomet būdavo piktas. Kai tėtis mušdavo visus, R. tyliai sėdėdavo, nes labai jo bijojo. Dabar berniukas kiekvieną dieną bijo, kad gali grįžti tėtis ir juos išvežti į (duomenys neskelbtini). Nori likti pas močiutę ir pas tetą Ivoną, kurias teigia mylintis. Vaikas neturi jokių daiktų, jokių drabužių (visi maži, išaugti, o tėtis neperka). Bendravimo metu vaikas sutiko viską daryti (važiuoti ir į ligoninę), kad tik nepasilikti su tėčiu, kad tik su juo nereiktų grįžti į (duomenys neskelbtini). 2020 m. rugsėjo 21 d. R. pasakojo, kad tėčio bijo, paklaustas ar norėtų su tėčiu važiuoti į (duomenys neskelbtini), purtė galvą, atsakė „ne“, vaikas atrodė išsigandęs. Vaikas pasakojo, kad jo mamai labai skaudėjo, kai tėtis ją mušė, akyse pasakojimo metu blizgėjo ašaros. Berniukas pirštu rodė vietas ant veido, kur mamai buvo kraujas – antakį, lūpas, skruostą. Paklaustas, ar tėtis buvo neblaivus kai mušė mamą, atsakė teigiamai, pasakė, kad tėtis visada, kai grįždavo neblaivus, mušėsi. Pasak vaiko mušdavo diržu ir sesutę, ir mama nieko negalėjo padaryti, nes ir mama jo bijojo. R. pasakė, kad nori gyventi su močiute ir dėde A., nes pas juos namuose niekas nesimuša ir jis ten nieko nebijo (2 t., b. l. 21–32).
14. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad vaikai V. M. ir R. M. pirmąsias negatyvias nuostatas tėvo atžvilgiu išsakė jau 2020 m. rugsėjo 17 d., t. y. kaip pagrįstai nurodyta ir Skundžiamame nuosprendyje, kartu su išteisintąja T. T. praleidus apie parą laiko, ir vėlesnė vaikų nuomonė dėl bendravimo su tėvu V. M. bei ankstesnio jo elgesio nesikeitė. Be kita ko, kaip teisingai paminėjo ir išteisintosios gynėjas, T. T. kaltinamas piktnaudžiavus globėjos teisėmis ir pareigomis buvo pareikštas nuo 2020 m. spalio 20 d., o Anketose užfiksuotas aplinkybes apie tai, kad mažamečiai nukentėjusieji bijo tėvo, kad gyvendami su tėvu nesijautė saugūs, tėvas jais nesirūpino, nenori su tėvu susitikti, bendrauti V. M. ir R. M. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams pasakė dar 2020 m. rugsėjo 17 d. ir 2020 m. rugsėjo 21 d. Kartu nagrinėjamoje situacijoje aukštesnės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į liudytojo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisto J. M. parodymus. Liudytojas parodė, kad pagal iškvietimą dėl vaikų teisių pažeidimo atvyko pirmasis ir betarpiškai, būdamas visiškai nesuinteresuotas, bendravo su V. M. ir R. M. Apklaustas apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu J. M. paaiškino, kad su vaikais stengiasi bendrauti be suaugusių, kad leistų nešališkai vaikus išklausyti. Gavo iškvietimą, kad vaikai atvyko į Lietuvą, vaikų mama mirusi. Šiuo metu pas močiutę, galimas smurtas prieš vaikus. Nuvyko, bendravo su vaikais. Berniukas ir mergaite sėdėjo prie jo (J. M.). Surašinėjo viską, berniukas buvo apsiašarojęs, jautėsi negerai, matėsi kad patyrė smurtą. Mergaitės būklė sunkesnė, ji kalbėjo: „būdavo, gaudavau, ne iš mamos, iš tėčio“. Surašinėjo visą nuomonę. Su vaikais bendraujant nesijautė ir nebuvo matyti, kad vaikai būtų nuteikti. Jie važiuodavo vaikų interesų užtikrinti. Vaikui netekus mamos, glaustųsi prie tėvo, berniukas sakė: „bijau tėčio“. Tai rodo, kad sunku būtų nuteikti. Tėvas piktas, agresyvus, mušasi. Sprendimas – vaiko tėvas galimai smurtauja, laikinai apgyvendino su močiute. Jie sakė, kad norėtų gyventi pas močiutę. Vaikai pas močiutę jautėsi gerai. Su vaikais bendravo be suaugusiųjų (14 t., b. l. 130–132).
15. Kartu teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad T. T., kaip vaikų globėja, negali turėti konfliktiško santykio su vaikų tėvu, kadangi priešingu atveju ji turėtų nusišalinti nuo pareigos globoti vaikus, atkreipia dėmesį, jog iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad dėl be tėvų globos (rūpybos) likusių vaikų R. M. ir V. M. globos kiti giminaičiai nesikreipė, ginčo dėl minėtų vaikų globos (rūpybos) nebuvo. Nustatyta, jog T. T. vaikus į susitikimus su tėvu atveždavo pati. Iš visų baudžiamojoje byloje esančių Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos globojamų (rūpinamų) vaikų aktų (2020 m. gruodžio 21 d. aktas Nr. 1GVA-715, 2020 m. gruodžio 21 d. aktas Nr. 1GVA-716, 2021 m. balandžio 23 d. aktas Nr. 1GPA-238, 2021 m. balandžio 23 d. aktas Nr. 1GPA-239, 2021 m. gegužės 13 d. aktas Nr. 1GPA-273, 2021 m. gegužės 13 d. aktas Nr. 1GPA-274, 2021 m. rugpjūčio 11 d. aktas Nr. 1GPA-499, 2021 m. rugpjūčio 11 d. aktas Nr. 1GPA-500, 2021 m. lapkričio 10 d. aktas Nr. 1GPA-797, 2021 m. lapkričio 10 d. aktas Nr. 1GPA-796, 2022 m. vasario 22 d. aktas Nr. 1GPA-93, 2022 m. vasario 22 d. aktas Nr. 1GPA-94) matyti, kad nenustatyta jokių T. T. piktnaudžiavimo kaip globėjos teisėmis ir pareigomis atvejų. Minėtuose aktuose užfiksuota, kad laikinoji V. M. ir R. M. globa T. T. šeimoje vykdoma tinkamai: globėja rūpinasi V. M. ir R. M. sveikata, ugdymu(si), laisvalaikiu. Šeimoje užtikrinamos saugios gyvenimo ir buities sąlygos. Vaikų teisių pažeidimų nenustatyta. 2021 m. gegužės 13 d. aktais Nr. 1GPA-273 ir Nr. 1GPA-274 globėja (T. T.) įsipareigojo užtikrinti V. M. ir R. M. bendravimą su seserimi B. Š. ir teta J. P.. Vėlesniuose aktuose nurodyta, jog T. T. užtikrina V. M. ir R. M. bendravimą su seserimi B. Š. ir teta J. P., be kita ko ir tėvu V. M. (atveža vaikus į globos centrą išklausyt skaitomų tėvo parašytų laiškų), vykdo pareigas ir įsipareigojimus, užtikrina, kad V. M. ir R. M. būtų laiku pristatyti į psichologo paskirtą vietą susitikimui su tėvu V. M., dalyvaujant psichologui, kaip numatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje. Visuose aktuose buvo nurodyta, kad siūloma tęsti V. M. ir R. M. globą T. T. šeimoje (4 t., b. l. 22–25, 26–29, 30–35, 36–40, 41–46, 47– 52; 5 t., b. l. 1–8, 9–16; 6 t., b. l. 87–94, 95–102, 168–174, 175–181).
Žemesnės instancijos teismas
16. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas liudytojų R. P., R. S. bei L. Š. parodymams, jų analizavimui ir vertinimui, teigiant, jog psichologų parodymai turi būti vertintini kritiškai, kaip neprofesionalūs, todėl yra nepatikimi. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad minimi liudytojai, beje kaip ir liudytojos A. L. bei I. A., niekaip nėra susiję ir (ar) suinteresuoti su nagrinėjamu klausimu, visi specialistai su mažamečiais vaikais bendravo ilgą laiką, ir jų parodymuose nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Liudytoja I. A., dirbanti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos poskyryje, susijusiame su globa, viena iš pirmųjų, t. y. 2020 m. spalio pabaigoje, pradėjo dirbti su V. M. šeima. I. A. išsamiai paaiškino, kad vaikai sakė bijantys tėvo, kad tėvas paims juos ir išsiveš į (duomenys neskelbtini), sakė nenorintys gyventi su tėvu. Kai buvo nustatyta laikinoji globa, vaikų tėvas pradėjo reikalauti susitikimų su vaikais, nuo tada prasidėjo įvairūs nesusikalbėjimai. V. M. norėjo bendrauti su vaikais, su jais susitikti, tačiau vaikai kategoriškai atsisakydavo su juo bendrauti. Kažkuriuo metu į visą procesą įsijungė J. P. ir B. Š., su kuriomis vaikai nelabai norėjo bendrauti, sakydami, kad jų nepažįsta, nepriėmė jų kaip artimų giminių. I. A. manymu, vaikai jautėsi nesaugiai, nes nebeturėjo mamos, kuri juos užstodavo, vaikams gyvenant pas močiutę buvo patenkinti visi vaikų poreikiai, globėja užtikrino vaikų fizinius ir emocinius poreikius. Globėjos teigimu, ji nesikalba su vaikais apie tai, kas buvo (duomenys neskelbtini), nebent jie patys užsimindavo apie tai ir ji palaikydavo pokalbį. Globėja sakė, kad ji niekada neprieštaravo vaikų bendravimui su vaikų teta J. P. ir seserimi B. Š., tačiau vaikai patys atsisakydavo su jomis bendrauti. Niekada negirdėjo, kad vaikų akivaizdoje T. T. neigiamai atsilieptų apie jų tėvą. Globėja visada atveždavo vaikus į susitikimus su giminaitėmis. T. T. nesakydavo, kad V. M. būtų netinkamas tėvas ar kad ji nenori jam atiduoti vaikus. T. T. nekaltino V. M. dėl ko nors, ji (T. T.) tiesiog pasakodavo tai, ką matė, ką girdėjo. Vieno pokalbio su laikinąja globėja metu, T. T. sakė, kad ji (T. T.) neįsivaizduojanti, kaip gyventų vaikai, jeigu jie būtų grąžinti tėvui, bet daugiau nieko nekonkretizavo. Globėja niekada neprieštaravo, kad jai skambintų V. M., B. Š. ir J. P.. Kalbėdamasi su T. T. I. A. išgirdo, kad T. T. žodžiais tariant, ji (T. T.) vaikams sakiusi, kad negražu nepaimti dovanų, kurios yra skirtos jiems. Jei I. A. klausdavo, kaip vaikai gyveno, kai gyveno (duomenys neskelbtini), jie (vaikai) pasikeisdavo ir nedetalizuodavo. Nepastebėjo, kad vaikai nuteikti. Nepastebėjo, kad jie (vaikai) būtų pamokyti, ką kalbėti, ko ne. Ji (I. A.) niekada neturėjo pagrindo netikėti vaikais su jais bendraudama, nes dažnai tie žodžiai buvo pagrįsti emocijomis, kūno kalba. Manyti, kad jie fantazuoja – neturėjo minčių. Kūno kalba rodė, kad nenori atsakyti, kad nenori ta tema kalbėti (1 t., 189–191; 14 t., b. l. 80–81). Kita liudytoja A. L., „(duomenys neskelbtini)“ labdaros ir paramos fondo koordinatorė, kuriai buvo paskirta T. T. šeima, paaiškino jog tarpininkavo sprendžiant klausimą dėl vaikų ir B. Š. bei J. P. bendravimo. Gruodžio 15 d. buvo suorganizuotas jų, kaip specialistų, susitikimas su T. T. ir vaikais, kad nebūtų taip, jog T. T. iš tiesų nenori, kad vaikai bendrautų. Buvo nuspręsta, kad reikia tiesiogiai susitikti su vaikais ir juos išklausyti. Gruodžio 15 d. buvo pirmas susitikimas, kurio metu L. Š. apklausė vaikus šiuo klausimu, dėl bendravimo su B. Š.. Jie kalbėjosi ir su pačia T. T. sakė, kad ji mačiusi ją kelis kartus gyvenime, nieko prieš ją neturi, tik buvo keista, kad atsirado B. Š. noras su vaikais bendrauti, nes anksčiau to nebuvo. Kadangi vaikai nenorėjo bendrauti su B. Š., tas bendravimas buvo nukeltas. Ji pati (A. L.) iš savo pusės gali pasakyti, kad nepagalvojus paklausė ar jis (R. M.) norėtų grįžti pas draugus, mokyklą su tėčiu į (duomenys neskelbtini), R. M. apsiverkė. Kadangi vaikai nenorėjo bendrauti, buvo pasiūlyta vaikams rašyti laiškus, dovanėles siųsti, kažkokiais žingsniais eiti link ryšio. Buvo atsiųstos dovanos. Prie to klausimo vis buvo grįžtama, bet vaikai kaip nenorėjo, taip nenorėjo. Dovanos buvo atsiųstos, berods, prieš Kalėdas. Paskambino T. T. ir paskui ji paskambino, pasakė, kad vaikai jų imti nenori. T. T. parašė žinutę, kad vaikai atsisako, bet galbūt reikėtų, jog specialistės pasikalbėtų su vaikais šituo klausimu. Jos pasikvietė juos (vaikus) ir pradėjo įkalbinėti vaikus. T. T. tuo metu buvo šalia. Vaikai nenorėjo imti. T. T. skatino imti. Tuo metu globėja skatino pasiimti dovanas, sakydama vaikams, kad dovanos skirtos jiems nuo sesės, ji niekuo dėta, kad nori jiems perduoti. Galvoja, kad tinkamai T. T. vykdė globėjos pareigas. Visada telefonu su jais bendravo, pasakojo kaip sekasi vaikams mokykloje, kasdienybėje, visas smulkmenas pasakodavo. T. T. viską žinojo apie vaikus. Į konsultacijas į „(duomenys neskelbtini)“ fondą buvo sunku atvykti, nes gyveno už miesto, bet ji (T. T.) stengėsi ir atvykdavo (1 t., b. l. 193–195, 14 t., b. l. 44–45).
17. Psichologės R. S. ir L. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su šeima pradėjo dirbti 2020 m. gruodžio mėnesį, bendravo su vaikais V. M. ir R. M.. Abi liudytojos išsamiai ir nuosekliai paaiškino aplinkybes, susijusias su vaikų bendravimu, apie jų nenorą susitikti su tėvu, baimę jam. Iš jų parodymų turinio matyti, kad mažamečiai vaikai psichologėms iš esmės papasakojo tas pačias aplinkybes, kaip ir nurodyta šio procesinio sprendimo 13 punkte, t. y. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vaikų situacijos vertinimo anketose, kuomet vaikai pirmą kartą bendravo su minimos tarnybos specialistais atvykusiais pagal iškvietimą. Taip pat R. S. nurodė, kad vaikai tikrai bijojo tėvo. Jie tai ir sakė, bet ir visa kūno kalba tai rodė, jie net nusisukdavo, verkdavo, kai kalba būdavo apie tėvą, buvo įtampoje, jie galbūt bijojo, kad juos grąžins tėvui, o trauminis patyrimas V. M. tas, jog vaikai ir (duomenys neskelbtini) gyveno nesaugume. Mano, kad ir V. M. kalbos neišsivystymas yra to pasekmė. Psichologė L. Š. paaiškino, jog jai bendraujant su vaikais nekilo klausimų, kad vaikai galėtų meluoti. Jos, kaip specialistės vertinimu, kiekvienas žmogus gali istoriją pameluoti, bet jausmo pameluoti negali. Vaikai galėjo sumaišyti, ne tokį žodį pasakyti, bet jausmai nemeluoja, jų jausmai buvo išreikšti elgesiu, kūno pozicija, ignoravimu, kai jiems skaudėdavo, jie išrėkdavo. Tai rodė, kad jie nemeluoja. Jei vaikas, žmogus primokintas kažką sakyti, ji kaip specialistė, gali tai atskirti. Šiuo atveju nevertino, kad vaikai gali būti primokinti. Jai (L. Š.) nebuvo jausmo, kad vaikai primokinti, buvo jausmas, kad kaip T. T., kaip globėja, sugeba paruošti vaikus ateiti ramiai, be jokių priekaištų ir kaltinimų ir atliepti vaikų poreikius. Požymių įtaigos vaikams, kad vaikai sutirštintų spalvas, meluotų – nebuvo (1 t., b. l. 185–187; 14 t., b. l. 38–41, 41–43). Vertinant R. P. parodymus, duotus žemesnės instancijos teismo posėdžio metu, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, jog psichologas R. P. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-28050-930/2021 buvo pasirinktas abiejų šalių pasirinkimu, t. y. ir paties apelianto. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde psichologas R. P. vaikų bendravimą su tėvu V. M. bei jų elgesį vertino visų aplinkybių kontekste. Liudytoju apklaustas R. P. parodė, kad teko turėti ne vieną kontaktą su vaikais, globėja ir tėvu, kontaktas prasidėjo 2021 m. spalio mėnesį, po to įvyko visa eilė jo stebėjimų, kurie vyko 2021 m. gruodžio–2022 m. birželio mėnesiais. Jam teko matyti, kaip vyksta susitikimai su biologiniu tėvu, kokia jų atmosfera, kaip vaikai jaučiasi. Susitikimai vykdavo nedalyvaujant kaltinamajai (T. T.). Vaikai skirtingo amžiaus, skirtinga jų raida susiklostė dėl daugelio priežasčių ir jie skirtingai reaguodavo į santykį su tėvu, visus tuos stebėjimus yra aprašęs. Apskritai susitikimai nebuvo lengvi ir vienai, ir kitai pusei. Tėvui reikėjo įdėti daug pastangų, kad vaikai eitų į kontaktą, atsakytų į klausimus, priimtų arba nepriimtų dovanas. Vaikų reakcija buvo daugiau vengianti visą tą laiką, jie buvo atsargūs, laikėsi savo atminties. Psichologas nedrįso spręsti, kas suformavo tą naratyvą, ar jis atsirado autentiškai ar gyvenimas tuometinės globėjos šeimoje, nes tokio amžiaus vaikai laikosi tam tikro lojalumo. Emocinis santykis tarp vaikų ir tėvo laikotarpiu nuo 2021 m. spalio iki 2022 m. birželio neužsimezgė. Tėvas ir vaikai skirtingai interpretavo tuos pačius įvykius, kurie įvykę jų gyvenime. Emocinis ryšys užsimezga ankstyvoje vaikystėje ir jo suvaidinti negalima. Matyt, jis neužsimezgė arba tėvas liko dominuojanti persona toje šeimoje, o vaikams reikėjo emocinės šilumos ir tas neįvyko. O vėliau žinomi įvykiai – vaikų atskyrimas, mamos netektis susipainiojo į sudėtingą rezginį ir vaikai, būdami toje būsenoje, nesugebėjo peržengti savęs, jie liko tose pozicijose, kokios jos susiklostė. Už tokius santykius atsakingas suaugęs, tėčiui sunkiai sekėsi išeiti iš to naratyvo. Nepastebėjo tėviškos šilumos, pastangos buvo, bet pastangų nepakanka. Tokiam požiūriui į tėvą galėjo turėti įtakos kito suaugusiojo poveikis. Negali nei teigti, nei neigti dėl kaltinamosios (T. T.) įtakos. Ji galėjo būti, bet ar ji buvo esminė. Kaip faktorius galėjo būti, nes vaikai girdi foninį kalbėjimą, vaikai pagauna įvairias nuostatas, vertinimus ir jų tikslas išgyventi kaip įmanoma sau lengvesniu būdu ir būti lojaliam tam suaugusiam, su kuriuo tu gyveni, yra įprastas vaiko elgesys. Tuo laikotarpiu emocinė šiluma aiškiai buvo kaltinamosios (T. T.) pusėje. Emociškai globėja nesidžiaugė, kad vyksta susitikimai, bet jiems netrukdė, atveždavo vaikus. Jam nuteikinėjimo požymių prieš tėvą nebuvo matyti. R. P. galvotų, kad pagrindinė priežastis yra nesusiformavęs emocinis ryšys ankstyvoje vaikystėje, nes toks ryšys formuojasi iki 5 metų. Tas suaugusiųjų pasakojimas, kuris vertino mamos netektį ir jų atsiradimą gyventi pas tuometinę globėją taip pat turėjo įtakos, nes vaikai patys viso pasakojimo nesusikurs. Mano, kad vaikai pasakė tiesą. R. P. nuomone, padaryti V. M. įtaką nėra lengva, per 4-5 dienas negalima vaikų nuteikti prieš tėvą (14 t., b. l. 103–105).
18. Taigi nei iš vieno paminėtų ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymų negalima daryti abejonių nekeliančios išvados, kad T. T., tyčia, sistemingai, neatliepdama natūralių mažamečių vaikų poreikių turėti artimą ryšį su tėvu V. M., patirti jo meilę ir dėmesį, nenorėdama, kad šie bendrautų su savo tėvu, tiesiogiai ir/ar netiesiogiai formavo vaikų negatyvias nuostatas tėvo V. M. atžvilgiu. Močiutė T. T., kaip V. M. ir R. M. globėja, nebuvo abejinga priešiškam vaikų elgesiui tėvo atžvilgiu, laikėsi specialistų nurodomų tam tikrų priemonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir (ar) selektyviai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tam tikras apeliantui nepriimtinas liudytojų pateikiamas situacijos vertinimas, negali būti pagrindu, atmesti jų parodymus kaip nepatikimus, kai T. T. pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
19. V. M. apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-199/2021 ir Nr. 103MS-200/2021 nurodytas išvadas ir šiuos aktus teikusių eksperčių A. Š. bei S. S. paaiškinimus. Teigiama, jog tiek eksperčių išvados, tiek jų parodymai yra visapusiški ir nuoseklūs, o Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra prieštaringos. Aptariamo klausimo kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. 2K-277/2013, Nr. 2K-484/2013, Nr. 2K-537-303/2015, Nr. 2K-129-495/2020). Taigi ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo vertinamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2K-240/2008, Nr. 2K-183-693/2016, Nr. 2K-73-942/2017, Nr. 2K-3698-489/2018). Ekspertizės aktą teismai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu.
20. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad priešingai nei teigia apeliantas, žemesnės instancijos teismas 2021 m. lapkričio 11–gruodžio 10 d. teismo psichologijos ekspertizės aktus Nr. 103MS-199/2021 ir Nr. 103MS-200/2021 teiktus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje bei eksperčių A. Š. ir S. S. parodymus tyrė, analizavo ir įvertino tiek atskirai, tiek lyginant tarpusavyje su civilinėje byloje Nr. e2-1400-930/2022 pateiktais 2022 m. kovo 28–balandžio 27 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais Nr. 103MS-64/2022 ir Nr.103MS-63/2022, kuriuos teikė tos pačios ekspertės A. Š. ir S. S.. Nagrinėjamu atveju įvertinus vėlesniuose civilinėje byloje pateiktuose teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose konstatuotas išvadas nustatyta, jog mažamečių vaikų R. M. ir V. M. nenorą bendrauti su tėvu V. M. lėmė aplinkybių visuma. O būtent pačios ekspertės konstatavo, kad R. M. nenorą bendrauti su tėvu gali lemti šių veiksnių visuma – mamos netektis, tėvo ilgos darbo valandos gyvenimo (duomenys neskelbtini) metu (tai galėjo lemti artimesnį vaikų santykį su motina), alkoholio vartojimo problemos šeimoje (dėl ko V. M. ir R. M. tikėtinai atliko suaugusių funkcijas – rūpinosi savo mamos sveikata, valgio gaminimu, buities tvarkymu), vaikams daromas poveikis (močiutės šeimoje vyrauja neigiamos nuostatos tėvo atžvilgiu). Objektyvių duomenų apie priežastis, dėl kurių R. M. tėvo draugijoje jaučiasi nesaugiai, nepakanka. V. M. nenorą bendrauti su tėvu galėjo paveikti/veikia susiklosčiusių aplinkybių visuma: mamos netektis, tėvo ilgos darbo valandos gyvenimo (duomenys neskelbtini) metu (tai galėjo lemti artimesnį vaikų santykį su motina), alkoholio vartojimo problemos šeimoje (dėl ko V. M. ir R. M. tikėtinai atliko suaugusių funkcijas – rūpinosi savo mamos sveikata, valgio gaminimu, buities tvarkymu), vaikams daromas poveikis (močiutės šeimoje vyrauja neigiamos nuostatos tėvo atžvilgiu), o taip pat ir brolio neigiamos nuostatos tėvo atžvilgiu. Objektyvių duomenų apie priežastis, dėl kurių V. M. tėvo draugijoje jaučiasi nesaugiai, nepakanka (11 t., b. l. 42–57, 58–73). Nors minėti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais buvo teikiami civilinėje byloje, tačiau toks duomuo yra reikšmingas vidinio teismo įsitikinimo formavimui, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste.
21. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ekspertė S. S. 2022 m. birželio 13 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog 2021 m. lapkričio 11 d. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu nustatyta, kad V. M. ir R. M. emocinei (psichikos) būsenai įtakos turi neišgedėta motinos netektis, gyvenamosios vietos pasikeitimas. Objektyvių duomenų, kad abiejų tiriamųjų psichikos būsenai tiesioginės įtakos turėtų močiutė T. T., negauta, tačiau galima kelti pagrįstą prielaidą, kad pačios T. T. neišgedėta dukters netektis palaiko tiriamųjų motinos netekties gedėjimo procesą ir jį sunkina (11 t., b. l. 31–32, 33). Apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu ekspertė patvirtino, jog iš R. M. jautėsi užsitęsęs gedėjimo procesas dėl motinos mirties (14 t., b. l. 98–102). Kita ekspertė, teikusi ekspertizės aktus tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje A. Š., pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad galbūt vaikai iki ekspertizės dienos nebuvo išgyvenę mamos netekties ir ekspertizės metu juos matė neišgyvenusius traumos dėl mamos netekties. Šita tema buvo dominuojanti ir labai aiški linija. Kaip ekspertai jie matė neišgedėtą mamos netektį, skaudžiai iki šiol išgyvenamą mamos netektį. Galima susidaryti įspūdį, kad jis (R. M.) labiau kalba apie mamos netektį, negu apie galimas neigiamas patirtis. Taip pat paaiškino, kad buvo pernelyg mažai informacijos apie jų (vaikų) asmenines patirtis, gyvenimą (duomenys neskelbtini). Remiantis abiejų vaikų žodžiais ir parodymais be galo sudėtinga atkurti, kaip jie gyveno (duomenys neskelbtini), ką jie patyrė. Iš nuotrupų galima numatyti, kad buvo konfliktai ir jie neneigia apie tai. Šitie išgyvenimai rodo, kad jų emociniai poreikiai buvo netenkinami, tai yra trauminė patirtis – rūpintis suaugusiuoju, kuris turi problemų. Galima numanyti, kad buvo priežasčių jiems (vaikams) gyventi nestabilų gyvenimą (14 t., b. l. 98–102). Byloje esant tokiems duomenims, t. y. ekspertizių aktams ir eksperčių paaiškinimams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas į bylą surinktus duomenis tiek kartu, tiek atskirai, atsižvelgė į visą bei bendrą vaikų šeimoje susiklosčiusią situaciją, gyvenimo faktus, įvertino, kad vaikų elgesio priežastis – nenoras bendrauti su tėvu, nebuvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su išteisintosios įtaka.
22. Apeliaciniame skunde viena vertus teigiama, kad T. T. sistemingai nuteikinėjo mažamečius vaikus prieš jų tėvą, tačiau tuo pačiu vertinant ekspertizių išvadas ir eksperčių parodymus nurodoma, jog poveikis vaikams galėjo būti padarytas vienu močiutės T. T. sakiniu ar išreikšta baime apie tai, kad dėl tėvo V. M. veiksmų mirė išteisintosios dukra O. T., tad tėvas gali pražudyti ir vaikus. Apelianto vertinimu vaikams šios vienos informacijos, pasakytos vieną kartą, visiškai pakako susidaryti neigiamą nuomonę apie tėvą, jo vengti ir netgi bijoti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia skundo nuostata nesutinka ir akcentuoja, jog net ir neginčytinai nustačius, kad tokius veiksmus T. T. atliko, jie negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, jei nėra lydimi kitų veiksmų, kurie leidžia spręsti apie jų pavojingumą. Pažymėtina, jog fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, vartojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje įvertinus išteisintosios parodymus kartu su nukentėjusiųjų, liudytojų, eksperčių parodymais, kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga nenustatyta T. T. tiesioginė tyčia pagal BK 163 straipsnį, t. y. kad ji suprato ir (ar) galėjo suvokti, jog piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis psichiškai gniuždydama mažamečius vaikus, kad savo elgesiu kėsinasi į BK 163 straipsnio saugomas vertybes. Byloje nėra nustatytas nei valinis, nei intelektinis išteisintajai T. T. inkriminuojamos veikos suvokimas ir norėjimas taip veikti. Apibendrinant galima teigti, kad Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta nei nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, nei veikos objektyvioji pusė – T. T. neteisėti veiksmai, nei kaltės (tyčios) turinys.
23. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sprendžiant T. T. teisinės atsakomybės klausimą privalu paisyti kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos nuostatų, reikalaujančių, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018). Pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka ištyrė ir įvertino pateiktus byloje įrodymus, nė vienos rūšies įrodymams nebuvo teikiama pirmenybė, jie visi buvo įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kartu su kitais, nustatyti esamų duomenų tarpusavio prieštaravimai bei atitikimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad T. T. pagal BK 163 straipsnį išteisinta pagrįsta nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl procesinių išlaidų apeliacinės instancijos teismo procese
25. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, išteisintosios T. T. gynėjas advokatas Bogdanas Chronovskis prašė priteisti išteisintosios patirtas išlaidas, susijusias su advokato teiktų paslaugų apmokėjimu apeliacinės instancijos teisme. Iš apygardos teismui pateikto 2023 m. rugpjūčio 21 d. pinigų priėmimo kvito matyti, jog advokatui Bogdanui Chronovskiui už teisines paslaugas, t. y. gynybą, dokumento surašymą, patarimą, T. T. sumokėjo 1 000 (vieną tūkstantį) eurų (15 t., b. l. 96).
26. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-373-976/2018). Taip pat kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (kasacinė nutartis nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).
27. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atsižvelgia į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą – šiuo procesiniu sprendimu nukentėjusiojo skundas dėl T. T. išteisinimo atmestas. Apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje vyko išimtinai nukentėjusiojo V. M. iniciatyva ir tiesiogiai nulėmė išteisintosios T. T. gynėjo pasiruošimą bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme ir išteisintosios patirtas procesines išlaidas šioje proceso stadijoje. Taip pat atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo žodiniame procese trukmę, išteisintosios gynėjo darbo laiko sąnaudas surašant išteisintosios T. T. vardu prašymą atlikti įrodymų tyrimą, kuriame kartu pateikiama ir teisinė nuomonė dėl apeliacinio skundo, ir atstovaujant jai apeliacinio proceso metu. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma atlyginti 1 000 (vieno tūkstančio) eurų suma už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme nėra aiškiai neproporcinga ir neteisinga, todėl turi būti atlyginta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. (V. M.) atstovės advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinį skundą.
Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, priteisti T. T. naudai 1 000 (vieną tūkstantį) eurų už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme metu, iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.