Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji T. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad visiškai neprisipažįsta padariusi nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariama. Sutinka duoti parodymus. Ji yra psichiškai sveika, priklausomybių neturi. Kai jos dukrai O. T. buvo 23 metai, ji susipažino su V. M.. Ji (T. T.) su vyru P. T. buvo prieš jos dukros santykius su V., kadangi jis buvo 20 metų vyresnis. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra V. M., o (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R. M.. O. ir V. nebuvo susituokę. Tarp jų vyko nesutarimai, nes V. niekur nedirbo, dukra turėjo įsiskolinimų bankui. O. šeima nuo 2014 metų, kai bankas už įsiskolinimus atėmė jų namą, esantį (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi jos (T. T.) su vyru bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ji (T. T.) turėjo dideles pretenzijas V., kodėl jis nedirba, kodėl ji su savo vyru turi išlaikyti V. šeimą. Dėl šių nesutarimų, V. buvo sumušęs jos vyrą P., sulaužė jam šonkaulius, o jai V. išnarino žandikaulį. Atvykusi greitoji medicinos pagalba jai vietoje atstatė žandikaulį, o P. dėl patirtų sužalojimų išvežė į ligoninę. P. nerašė pareiškimo, kadangi dukra O. tam prieštaravo. 2016 metais, tikslios datos neprisimena, V. išvažiavo dirbti į Londoną. V. sesuo J. P. įtikino jos dukrą O. su vaikais išvažiuoti pas V. į Londoną. 2016 metų birželio mėnesį V. išvežė O. su vaikais į Londoną. O. Londone dirbo kavinėje valytoja. Tačiau ten ilgai nedirbo, nes buvo per toli važiuoti į darbą. Ji su O. kiekvieną dieną bendravo per skype‘ą. O. jai sakė, kad V. atima jos pinigus. O. jai neaiškino, kodėl V. atima iš jos pinigus. Ji (T. T.) O. ir vaikams į Londoną siuntė: maistą, pieštukus, žaislus, rūbus ir avalynę vaikams, higienos prekes. Taip pat siuntė jiems pinigų. Asmeninio naudojimo daiktus ir pinigus siuntė kas antrą mėnesį. O. sakė, kad V. neleido be jo žinios atidarinėti gautas siuntas. O. skundėsi, kad V. atidarinėjo siuntas ir paimdavo jose esančius pinigus, kurie buvo įdėti knygose, spalvinimo knygelėse. Ji (T. T.) nebuvo nuvykusi į Londoną aplankyti dukros ir jos šeimos. Vėliau per „skaipą“ ji pastebėjo, kad O. labai sulyso. Vieną kartą per „skaip‘ą“ O. jai parodė, kad ant jos šlaunies yra mėlynė. O. pasakė, kad čia V. ją sumušė. Taip pat, bendravimo metu per skype programėlę, ji pamatė O. prakirstą antakį. Paklausė, kas atsitiko. Ši atsakė, kad darė vienos akies vokų korekciją. Bet ji mano, kad čia V. ją sumušė. Ji su dukra per „skaipą“ bendravo kiekvieną dieną. Vaikai iš pradžių su ja (T. T.) per „skaipą“ bendravo noriai, tačiau po tam tikro laiko jie tik pribėgdavo prie ekrano, parodydavo savo piešinukus ir nebendravo. O. sakė, kad V. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais. Prisimena, kad vieną kartą, bendraujant su dukra per „skaipą“, ji ant jos veido matė mėlynes, ir kaip tik tuo metu pamatė pro ekraną praeinantį V. Tada ji (T. T.) kreipėsi į V., ji paklausė jo, už ką jis taip sumušė O. Šis ją pasiuntė, pasakė, kad čia ne jos reikalas. O. per „skaipą“ jai sakė, kad kai V. pamatė, kad V. naudojasi O. telefonu, šis sumušė V. diržu. O. su vaikais norėjo pabėgti nuo V., tačiau nepabėgo, nes negalėjo surasti savo dokumentų. V. turėjo jos dokumentus. Jos dukra O. nepiktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, kartais išgerdavo per šventes. Vieną kartą O. jai per „skaipą“ sakė, kad ji (O.) prašė V., kad jis bent jau nemuštų jos per veidą. 6 dienos iki O. mirties jai vyras P. T. pasakė, kad O. ruošiasi važiuoti į ligoninę, priežasties nesakė. O. būnant ligoninėje, ši jai paskambino, ji pasakė, kad blogai jaučiasi ir ji neturi jėgų kalbėti. Ji neklausinėjo jos, kokioje ligoninėje ji guli. Ji (T. T.) skambino V., tačiau jis nekėlė telefono ragelio. Tada ji paskambino J. P., siekiant sužinoti jos sūnaus R. telefono numerį, nes jis gyveno su šeima Londone. R. sužinojo, į kurią ligoninę buvo paguldyta O. Marti I. skambino į ligoninę, jeigu neklysta, jai pasakė, kad pas O. kažkas blogai su kepenimis. (duomenys neskelbtini) O. mirė Londono ligoninėje. Apie O. mirtį pranešė R. P. marčiai I. 2020-09-13 O. buvo palaidota Lietuvoje. 2020-09-12 naktį V. su vaikais grįžo į Lietuvą. Jie atvažiavo pas juos. Vaikai buvo neprausti, drabužiai netvarkingi, nešvarūs, drabužiai buvo išaugti, neturėjo pakaitinių drabužių. Ji naktį vaikus nuprausė. Jie nuėjo miegoti. Ryte V. pavalgęs išėjo, o ji su vaikais nuvažiavo į prekybos centrą „Akropolis“, kur jiems nupirko drabužių, apatinius rūbus, kuprines. Laidotuvių metu V. O. net gėlių neatnešė. Už kūno pargabenimą į Lietuvą ji (T. T.) su vyru sumokėjo. Jie padengė visas laidojimo išlaidas. V. neprisidėjo prie laidojimo išlaidų. Už viską mokėjo jie. Laidotuvių metu ji jokių priekaištų V. nebuvo išsakiusi, nekaltino jo dėl savo dukros O. mirties. Girdėjo, kad laidotuvių metu jos giminaičiai tarpusavyje kalbant sakė, kad V. pražudė jos dukrą. Laidotuvių metu virtuvėlėje V., B. Š., jos draugas ir V. pirmoji žmona elgėsi nederamai, t. y. išgėrinėjo, garsiai kalbėjo ir juokėsi. Jos (T. T.) sesuo R. O., atėjusi į virtuvėlę, sudrausmino juos. V. tada pasakė, kodėl ji čia šokinėja, o R. jam atsakė, kad jis užtiltų, nes gaus į snukį. Taip jai pasakojo R. Vaikai tai taip pat galėjo girdėti. Po laidotuvių, po gedulingų pietų, ji, vyras P. ir vaikai (R., V.) atvažiavo namo, pažymoje apie jos asmens duomenis nurodytu adresu. Vėliau pas juos atvažiavo V. su B. Ji (T. T.) kalbėjo su B. apie tai, kaip būtų galima padėti V., kaip jam padėti rūpintis vaikais. B. sakė, kad ji važiuos į Londoną ir padės tėvui su vaikais. B. sakė, kad tėtis susitvarkys. Ji (T. T.) pasakė B., kad V. nesusitvarkys, nes vyrams yra sunkiau rūpintis vaikais. B. su V. ilgai neužsibuvo pas juos ir išvažiavo. R. ir V. liko pas juos, bet susitarė, kad jis kitą dieną atvažiuos paimti vaikų ir važiuos į Kauną pas seserį J. Sekančią dieną jis atvažiavo, pasiėmė vaikus ir pasakė, kad atveš juos kitą dieną apie 18 val., tačiau atvežė apie 16 val. Ji su V. susitarė, kad jie vaikus nuveš į sodą. V. sutiko. V. kažkur išvažiavo. Ji (T. T.) su sūnumi A. T. buvo susitariusi, kad jis juos nuveš į sodą. A. sakė, kad norėdamas įsitikinti, ar V. tikrai neprieštarauja, kad vaikai važiuotų į sodą, jis vakare skambino V., tačiau negalėjo su juo susikalbėti, nes jis atrodė girtas. Tada ji nuėjo į kambarį pasakyti vaikams, kad niekas nesikeičia, kad jie važiuos į sodą. Taip pat pasakė, kad dėdė A. negalėjo susikalbėti su V., nes jis atrodė akivaizdžiai neblaivus. Tada R. pradėjo verkti, o V. pasakė, kad dabar bus kaip visada. R. jai sakė, kad V. mušė mamą, kad mama buvo su mėlynėmis, kad tėvas visada buvo girtas, rėkė keikdamasis necenzūriniais žodžiais. R. sakė, kad tėvas buvo sumušęs V. ir ji slėpdavosi nuo tėvo tualete. R. sakė, kad kai tėvas mušė V., O. sėdėjo ir verkė, nes nieko negalėjo padaryti. V. mažai ką pasakojo, nes pas ją buvo sutrikusi kalba. V. jai sakė, kad ji labai bijo tėvo, ji matė, kaip tėvas mušė motiną ir matė, kaip iš motinos burnos kraujas tekėjo. Tada ji (T. T.) paskambino I., papasakojo jai, ką jai vaikai sakė. I. pasakė, kad reikia kviesti vaikų teises. Atvažiavę vaikų teisių specialistai pabendravo su vaikais ir nusprendė juos paimti. Prieš jiems išvykstant iš namų, ji (T. T.) pasakė, kad ji pageidauja, kad ji būtų paskirta vaikų globėja. Jie atsakė, kad šis klausimas dar bus sprendžiamas. Vaikai buvo nuvežti į Antakalnio ligoninę, kur jiems buvo daromi COVID testai. Sulaukus neigiamų testų atsakymų, Vaikų teisių specialistai paėmė vaikus ir perdavė jai juos globoti. Ji buvo parašiusi prašymą, kad ji būtų paskirta vaikų laikinąja globėja. Ji negirdėjo, kad dar kas nors būtų rašęs tokį prašymą. Paėmus vaikus namo, pas juos atvykdavo vaikų teisių specialistai, psichologai, kurie bendravo su vaikais. Buvo sudarytas pagalbos planas. Vaikų teisių skyrius iš pradžių leido vaikams bendrauti su seserimi B. Š. ir teta J. P. nuotoliniu būdu ir telefonu, vėliau susitikimai vyko gyvai „Žiburio fonde“. Vaikai nenorėjo bendrauti su B. Š. ir J. P.. Ji (T. T.) įkalbinėjo vaikus, kad B. ir J. yra jų giminaičiai, kad jie turi bendrauti, tačiau R. pasakė rusiškai, kad „jie visi yra išvien“. Ji suprato, kad jie labai bijojo tėvo. Po vieno gyvo susitikimo su B. Š., V. susijaudinusi jai pasakojo, kad B. yra melagė, nes B. susitikimo metu teigė, kad buvo O. gimtadienis ir jie kartu tortą valgė. V. jai sakė, kad tai netiesa, kad niekada nešventė O. gimtadienio, jokio torto jie nevalgė. Kiek susitikimų buvo numatyta, tiek jų ir buvo įvykę. Vienas susitikimas su J. buvo atidėtas, nes jai (T. T.) atrodo, kad turėjo vaikus vežti į polikliniką. Ji Žiburio fondą buvo apie tai iš anksto informavusi. Kiek jai žinoma, gyvų susitikimu metu B. ir J. atnešdavo saldainių, lauktuvių. R. sakė, kad vieno susitikimo metu, atrodo su B., norėjo perduoti R. kažkokį žaidimą, kurio jis nepaėmė. Jis B. pasakė, kad jam nereikia. Visos dovanos, kurios buvo skiriamos vaikams nuo B. Š. ir J. P., buvo priimamos. Į gautas dovanas vaikai žiūrėjo įtariai, jie galvojo, kad ten gali būti įrenginys, detalė, kurios pagalba būtų galima nustatyti jų buvimo vietą. Ji (T. T.) vaikus įkalbinėdavo, kad jie paimtų atneštas dovanas. Ji netrukdė V. ir R. bendrauti su seserimi B. Š. ir J. P., nenuteikinėjo vaikų prieš jų seserį ir tetą. Ji vaikų akivaizdoje nekaltino V. dėl O. mirties. Ji nesiekė nutraukti V. ir R. ryšio su jų tėvu V., seserimi B. ir teta J., kaip yra nurodyta jai įteiktame pranešime apie įtarimą. Ji kaip tik siekia, kad būtų atkurtas vaikų ryšys su tėvu, B. ir J. Ji (T. T.) pati asmeniškai viduje kaltina V. dėl O. mirties, kadangi jis O. nesuteikė jokios pagalbos, kad kai ji prašė iškviesti gydytoją, jis nekvietė, išvarė ją į vaikų kambarį, kur jai ir vaikams buvo sudarytos neįmanomos oriai gyventi sąlygos. Taip pat kaltina V., kad kai O. buvo paguldyta į ligoninę, jis vaikais nesirūpino, pats nepasiėmė atostogų, o atidavė juos prižiūrėti pažįstamai moteriai, kuri dirbo parduotuvėje ir atnešdavo O. ir vaikams pasibaigusio galiojimo maisto produktus. Nesupranta, kaip galima ramiai žiūrėti į žmogų, kuris miršta prie vaikų. Pirmą kartą susitikti su vaikais V. paprašė po Naujųjų 2021 metų. Visi numatyti vaikų susitikimai su V. įvyko. Vaikai neigiamai žiūri į susitikimus su tėvu. Vaikai yra kategoriškai prieš susitikimus su tėvu. Ji (T. T.) neslepia savo telefono numerio nuo V. M., B. Š. ir J. P.. Ji nekeitė savo telefono numerio, jis pas ją yra senai, kai dar O. buvo gyva. Nei B., nei J. niekada jai neskambino ir nesidomėjo vaikais, jų sveikata, vaikų emocine būsena po susitikimų. Tarp vaikų ir J. nebuvo šiltų santykių. Norėtų papildyti, kad kai O. laukėsi R., į namus, esančius Riešėje, atvažiavo B. su savo mama. Kai O. pamatė, kad jos atvažiavo ir pradėjo belstis, joms durų neatidarė. Jos per rūsį pateko į namo vidų. Kai pamatė O., jos buvo supykusios, nesuprato, kodėl O. joms neatidarė durų. Tada B. motina J. užpuolė O., nudraskė kaklą, sumušė O. šlaunį. Taip jai pasakojo O., o kūno sužalojimus pati matė. Dėl minėto įvykio O. nesikreipė į policiją ir nerašė pareiškimo, kadangi B. tuo metu buvo 14 metų ir nenorėjo jai pridaryti nemalonumų. R. ir V. žino šią istoriją, jiems apie tai O. irgi pasakojo. V. ir R. M. atžvilgiu nenaudojo jokių neteisėtų psichologinių veiksmų. Ji emociškai vaikus saugojo. Po dukros O. T. mirties net neleido sau verkti, kad netraumuotų vaikų. Teisiamojo posėdžio metu atsakydama į proceso dalyvių klausimus taip pat parodė, kad vaikai iš pat pradžių nebuvo prieš bendravimą su nukentėjusiojo pusės giminėmis, tačiau paskui pradėjo dėtis labai įdomūs dalykai. Vaikai jai sakė, kad J. P., kai tik paskambino liepė skaityti knygą, aiškino, kad jie sakė, kad vaikai moka lietuviškai, nors vaikai jai sakė, kad nemoka. Jie iškarto atiduodavo telefoną ir sakydavo, kad nenori su jais šnekėti. Vaikų teisės leido skambinti jos telefonu ir ji jį duodavo vaikams. V. nemoka skaityti. Jai nebuvo nustatytas autizmas, visą tai jie padarė čia. Jai 5 metų amžiaus reikėjo pakirpti pasaitėlį, tada tai nebuvo padaryta. V. M. sakė, jog išaugs. Ten (teismo pastaba – Anglijoje) buvo specialistai, kurie siūlė tai padaryti, kad kažkas ne taip su mergaite, bet niekas nesikreipė ir nenustatė. Kai ji čia jau buvo, jie pamatė, kad su ja kažkas ne taip. Tada mokykloje pastebėjo. Paguldė į ligoninę, pakirpo pasaitėlį, paguldė į raidos centrą ir nustatė autizmą. Iš jos pusės nebuvo skatimo nebendrauti su tėvu ar jo giminėmis, vaikai patys labai bijojo tėvo. Jie jai viską papasakojo, kas vyko. Ji niekada nesakė nieko blogo apie J. P., negali pasakyti, jos nepažįsta. Vaikai apie tėvą viską patys pasakė, ji pati negalvojo, kad viskas ten taip įvyko. Buvo toks momentas, kad anūkė V. verkė, ji klausė, kas yra, sakė, kad ilgisi mamos. Ji nežinojo kaip sustabdyti tai, pasakė, kad ji taip pat neturi mamos, nenorėjo, kad ji būtų viena su ta bėda. Neatliko tokių veiksmų, kurie nurodyti kaltinime ir nesakė, kad jis juo mes, kad nužudė motiną, jis ir nenužudė jos. Jie juk patys matė, kad ji išvažiavo į ligoninę ne tėvo nužudyta. Ji suprato, kad yra globėja ir laikina, kad vaikai gali būti grąžinti tėvui, bet vaikai labai bijojo. Visus neigiamus dalykus apie mažamečių tėvą jai papasakojo patys vaikai. Kas vyko ten, koks jis ateidavo ir ką darė. Jis ateidavo girtas. Dukra, kai dar buvo gyva, sakė, kad kol jis važiuoja metro jau turi kišenėje alkoholį. Kai kalbėdavo su dukra, ji jai mažai ką sakydavo, tik „taip“, „ne“, paskui pasakė, kad gali kai ką pasakyti, nes jis išėjo dar nusipirkti. Ji (teismo pastaba – T. T.) sakė, kad labai vėlu, o ji (teismo pastaba – O. T.) sakė, kad visą parą dirbo parduotuvės, kurios parduodavo alkoholį visą parą. Jos dukra išgerdavo šampano, vyno. Ji nematė savo dukros išgėrusios. Kai vaikai buvo pas ją, V. M. buvo leista skambinti vaikams, bet jis praktiškai apie vaikus neklausė, tik ją kaltino, kad ne taip auklėja, kad ne taip daro. Ji sakė, kad padeda pamokas daryti, jis sakė kaip gali padėti, jei pati nieko nežino. Buvo skundas vaikų teisėms, ji pasiskundė vaikų teisėms ir skundą perdavė policijai. Vaikai kol gyveno su ja niekada neklausė apie tėvą. Jie klausė apie mamą, kokia ji buvo maža, ką mėgo. Moters duomenų, kuri buvo su vaikais, kai dukra buvo ligoninėje, ji neturi. Žino, kad ji dirbo musulmonų parduotuvėje pardavėja, vardas L. Neturi telefono numerio. Nukentėjusysis V. M. gal ir turi. Dukros laidotuvėse buvo daug žmonių. Klasiokų, pažįstamų. R. Š., N. P., galėjo girdėti tą konfliktą. N. dengė stalą. Kai atvyko vaiko teisių apsaugos specialistai, po jos iškvietimo, po vaikų pasakojimo, jie bendravo su vaikais. Iškart jiems atvykus jie išėjo ir jų vaikus apklausė. Tas bendravimas truko apie valandą, gal 40 minučių. Tie specialistai su ja nelabai bendravo. Jie paklausė, kas atsitiko. Kai atsakinėjo specialistams, šalia vaikų nebuvo. Ji paaiškino situaciją, kodėl iškvietė, pasakė, kad vaikai pradėjo pasakoti apie sumušimus, kad tai įvyko kitame mieste – Londone. Po to su vaikais bendravo specialistai. Pirmiausia jos paklausė, ji paaiškino, tada išvedė vaikus į kitą kambarį ir pradėjo su jais bendrauti (t. 12, b. l. 162-167, 174-175, t. 13, b. l. 202-205).

Mažametė nukentėjusioji V. M. ikiteisminio tyrimo metu apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad ji nežino, kada jos gimtadienis. Jai dabar 12 metų. Susitiko pasikalbėti apie tėtį. Jei nedaug klausimų, tai atsakys. Jie gyveno Londone, močiutė T. pas juos neatvažiuodavo, tiesiog negalėjo. Su močiute bendraudavo per kompiuterį. Mama, ji, brolis bendraudavo. Nežino, per kokią programą bendraudavo per kompiuterį su močiute. Tėtis su mama elgdavosi įvairiai, ją mušdavo pastoviai, mušė per pilvą. Alkoholį vartojo kiekvieną dieną tėtis, mama nevartojo, ji buvo gera moteris, niekada nieko nevartojo. Kai gyveno Londone, ja rūpinosi mama, tėtis nepadėjo jai rūpintis. Tėvų santykiai buvo siaubingi, mama stengėsi santykius pagerinti, o tėtis nesistengė. Kad tėtis mušdavo mamą, žino iš mėlynių, lūpą iki kraujų mamai sumušė, apie tai, kad tėtis muša mamą, nepasakojo. Močiutė matė sumuštą mamą, buvo mėlynė, močiutė ją matė per kompiuterį. Su tėčiu santykiai siaubingi ir gerinti jų nesiruošia, nes jis mušė mamą. Tėtis nusprendė mamos kūną sudeginti, nes jam taip atrodė pigiau. Močiutė atstovėjo, kad mama būtų palaidota, tėtis laidotuvėms pinigų nedavė. Tėtis su jais elgėsi taip pat, kaip ir su mama, ant jų šaukdavo, pasakė, tyliau, tėtis išgėrė ir užmiršo. Tėtis ją mušė vieną kartą, o skriaudė beveik pastoviai. Su močiute jai gerai, patinka su ja gyventi. Ji suprato, kad tėtis juos metė po mamos mirties, todėl su močiute gyvena. Jis sakė, kad geriau nakvos pas savo dukrą, o jie pas ją negalėjo nuvažiuoti. Žinoma, ji norėjo gyventi su močiute. Kai apsigyveno pas močiutę, ji sakė, kad tėtis jos dukrą nužudė. Dabar su močiute apie tėtį nekalba, net prisiminti apie jį nenori. Nenori prisiminti ji, brolis, močiutė, senelis. Dabar ji su tėčiu nebendrauja ir močiutė tikriausiai nenori ir jie nenori. Žino J. ir B., viena dukra, kita sesuo tėčio. Nei B., nei J. Londone atvykusios nebuvo. Neatsimena, kur susipažino su J. ir B., čia ar Londone. Viena iš jų buvo susitikusi, bet jie su jomis kalbėtis nenori, turi susitikti kiekvieną penktadienį. Nėra gavę dovanų iš tėčio, B., J., jos siūlė, bet jie nenorėjo imti dovanų iš melagių. Kiek dar tų klausimų, gal dar į penkis klausimus atsakys, bet ne daugiau. Į proceso dalyvių klausimus, užduotus per ikiteisminio tyrimo teisėją, atsakė, kad neatsimena, kas tėtį vadina šėtonu, ožiu. Sesė yra netikra, tėtį šėtonu, ožiu pavadino ji (V. M.), o netikrą sesę melage nutarė vadinti su broliu. Močiutė nenorėtų, kad jie bendrautų su tėčiu. Nežino, kodėl mirė mama, jai kažkas su organais, ją pastoviai mušė, jei taip muštų, kiekvienas neatlaikytų. Mama į policiją nesikreipė, nes bijojo, kad juos iš jos paims, ir dar bankas pradėjo kabinėtis dėl skolų. Pas močiutę gyvena ji, brolis, senelis ir močiutė. Jie greitai išsikraustys į naują namą po remonto. (t. 1, b. l. 120-122).

Teisiamojo posėdžio metu vadovaujantis BPK 276 straipsnio 3 dalimi buvo peržiūrėtas mažametės nukentėjusiosios V. M. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliktos apklausos vaizdo įrašas (14 t., b. l. 2-4).

Mažametis nukentėjusysis R. M. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jam 10 metų, gyvena su močiute T. ir seneliu. Sutinka papasakoti, kaip jie gyvena su močiute. Su močiute gyvena labai gerai, jie eina pasivaikščioti, maitinti antyčių, važinėja su dviračiu. Nežino, nuo kada gyvena su močiute. Kai jis išvažiavo iš čia į Londoną, jam buvo 6 metai. Londone gyveno su tėčiu, mama ir sese. Mama mirė, žuvo, tada atvažiavo čia palaidoti mamą (vaikas apsiašaroja). Močiutei pasakė, kad tėtis mušė mamą, po to mama negalėjo atsistoti, taip buvo iš tikrųjų. Gyvendami Londone su močiute bendravo per kompiuterį, atsiųsdavo dovanų, ji atvažiavusi į Londoną nebuvo. Per kompiuterį su močiute bendravo tėvai ir jis su sese, per „teams“ programą bendravo. Alkoholį vartojo tik tėvas savo kambaryje, matė butelius. Mama alkoholio nevartojo. Tėtis alkoholį vartojo kiekvieną dieną. Tėtis mamą mušė daug kartų kiekvieną dieną. Jais rūpinosi mama, pirkdavo drabužius, maistą pirkdavo, tėtis tik duodavo pinigus mamai. Santykiai tarp tėvų buvo blogi. Kai čia atvažiavo palaidoti mamos, papasakojo močiutei, kad tėtis mušė mamą. Kai buvo Londone, močiutei nesakė, kad tėtis muša mamą, vis tiek močiutė nebūtų galėjusi jiems padėti. Dabar jo santykiai su tėčiu blogi, nenori jo matyti, nenori su juo kalbėti, nes tėtis mušė mamą kiekvieną dieną. Susitikus su tėčiu, jaustų pyktį, bijotų su juo susitikti, nes jis gali juos išsivežti į Londoną. Jis grįžti į Londoną nenorėtų, todėl, kad ten gyvena tėtis. Jis norėtų likti gyventi pas močiutę, čia jam patinka viskas, patinka būti prie ežero, važinėtis dviračiu, plaukiojo baseine, ėjo su seneliu į žvejybą ir pagavo 22 menkes prie upės. Jis čia turi draugų, sesė irgi susirado draugų. Su močiute gyvena bute. Turi draugų iš mokyklos. Jis lankys futbolą, o ką lankys sesė, dar nežino. Kai buvo nuspręsta, kad jis gyvens pas močiutę, to ir norėjo. Su močiute kalbėjo apie tėtį. Jis ir V. močiutei pasakojo, kaip gyveno Londone, močiutė klausė ir buvo šoke, nes jie papasakojo viską, kaip gyveno Londone. Londone bute buvo pelėsiai, tekėjo lubos, tualete ir vonioje nebuvo šviesos. Londone su sese turėjo savo kambarį, miegojo dviaukštėje lovoje, valgį gamino mama. Jam labiausiai įstrigo iš gyvenimo Londone, kaip tėtis mušė mamą. Dabar su močiute apie tėtį jau nekalba. Dabar jie su sese su tėčiu visai nebendrauja, jis ir V. nenori su juo bendrauti. Nežino, ar tėtis nori su jais bendrauti. Jis (R. M.) mano, kad močiutė nenori, kad su tėčiu jie bendrautų, nes jis mušė mamą, gėrė kiekvieną dieną. B. yra jų sesuo, bet jie apie ją nežinojo, kai jam buvo 9 metai, o V. 11 metų. Nežino, kiek dabar B. metų. J. yra tėčio sesuo. Jie turi su B., J. kalbėtis, jos nori su jais bendrauti, o jis ir sesuo sako, kad nenori su jomis bendrauti. Jos skambino, paskui „onlainu“ bendravo, paskui gyvai, tada susitiko su jomis, o dabar nesusitinka. Susitiko kažkokiame pastate. Nežino, kodėl susitiko, mano, tai jos sugalvojo. Susitikimo metu su jomis kalbėjosi, kaip jie gyvena, papasakojo, kad labai gerai gyvena su močiute. J. pažinojo ir anksčiau, visada ją žinojo. Su močiute nekalba apie B., J., niekada nekalbėjo. Į susitikimą su J. ir B. juos palydėjo močiutė, I. ir A. Močiutė pasakė, kad jie važiuoja pakalbėti. Mano, kad mama mirė, nes tėtis ją kiekvieną dieną mušė, ką galvoja močiutė, jis nežino. Neturi tėčiui šiltų jausmų. Jei reikėtų gyventi su tėčiu, jis juos muštų už tai, ką papasakojo. Jis mušė mamą, V. sudavė vieną kartą. Su močiute apie grįžimą gyventi pas tėtį nekalba. Dovanų gavo iš tėčio, B., J., bet jie jų nenorėjo, jos pirko rūbus, žaislus, dovanas, bet jiems jų nereikėjo. Jie patys, jis ir sesė nusprendė, kad jiems nereikia jų dovanų. Močiutė pasakė, kad jei norite, imkite dovanas, o jei nenorti, neimkite. Tokių atvejų buvo 5-6. Dovanas siūlydavo, kai gyvai susitikdavo. Susitikime dalyvavo B., kitą dieną teta J., tėčio tuose susitikimuose nebuvo, močiutė tuose susitikimuose nedalyvavo. Nežino, kokia močiutės nuomonė apie dovanų siūlymą jiems. Nelabai nori bendrauti su B. ir teta J., todėl, kad teta J. sako, kad atvažiuodavo pas juos, padėdavo, bet to nebuvo. B. irgi sakė, kad buvo atvažiavusi, kartu valgė tortą, bet to nebuvo. Jos sako netiesą, todėl nenori bendrauti. Jos apie tai pasakojo jiems. Jie joms sakė, kad jos meluoja, taip nebuvo. Jos sakė, kad gal jie neatsimena. Jis (R. M.) tetai J. sakė, kad nenori su ja bendrauti. Iš tėčio pusės yra dar R., jis yra tėčio draugas, pusbrolių, pusseserių neturi. Su dėde R. nebendrauja, jis gyvena Londone. Į proceso dalyvių klausimu, užduotus per ikiteisminio tyrimo teisėją, atsakė, kad kai jam buvo 8 metai, o V. 10 metų, sužinojo apie B. Jie tada dar buvo Londone. B. buvo atvažiavusi į Londoną. Apie tai, kad tėtis muša mamą, pasakojo tik močiutei. B. pasakojo, kad tėtis muša mamą, bet ji nepadėjo. Apie tai sakė, kai ji buvo Londone. B. nematė, kaip tėtis mušė mamą, ji matė tik mamos mėlynes. Mėlynės buvo ant rankų, veido, kojų. Mama su B. apie tai kalbėjo. Močiutė, bendraudama su mama per kompiuterį, matė mėlynes, mama sakė močiutei, kad tėtis ją muša. Močiutė buvo šoke, nežino, ką tada sakė močiutė mamai. Mama nesikreipė dėl sumušimų į policiją, ji buvo visą laiką su jais. Londone pas juos namuose lankydavosi vaikų teisių specialistai, klausė, kaip jie gyvena, žiūrėjo spinteles, šaldytuvą. Nežino, kodėl jie atvažiuodavo pas juos. Mano, kad mama mirė, nes tėtis ją mušė. Mama mirė, žodis mirė ir žuvo jam reiškia vieną ir tą patį. Žodis „šokas“, jei tu eini ir pamatai tai, ką matai, ko niekada nematei ir negirdėjai, tada būna šokas, pats žino tą žodį. Mama Londone nedirbo. Jų mokslais Londone rūpinosi mama, eidavo į susirinkimus, tėtis neidavo. Tėtis jam tik pliaukštelėdavo per pakaušį. Tėtis žinojo, kad jie ir mama per „teams“ bendraudavo su močiute, vieną kartą mamai kažkokį gestą parodė. Jie bendraudavo kiekvieną dieną per kompiuterį. Su močiute neaptarė, ko šiandien jo klaus. Susitikime su B. bendravo tik jis, sesuo ir teta, kuri užrašinėjo, ką jie kalba. Močiutė jų laukė mašinoje. Ta teta, kuri užrašinėjo, turėjo popierių ir tušinuką. Ji ranka užrašinėjo. (t. 1, b. l. 110-113).

Teisiamojo posėdžio metu vadovaujantis BPK 276 straipsnio 3 dalimi, buvo peržiūrėtas mažamečio nukentėjusiojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliktos apklausos vaizdo įrašas (14 t., b. l. 2-4).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis V. M. parodė, kad nuvažiavo į Londoną 2012 m., jį pakvietė sūnėnas R., ten padirbo, buvo daug darbo, bet dar nepastoviai. Jam reikėjo grįžti į Lietuvą, o nuo 2014 m. pastoviai buvo Londone. Nuo 2014 m. turi visus leidimus darbui. Nuomodavo butą, jam padėjo draugai ir dirbo iki šiol. Ten pastoviai jau 9 metus dirba. Būdavo, kad atvažiuodavo į Lietuvą, čia irgi dirbo 2016 m. Kai grįžo į Lietuvą, pamatė, kad jo šeimoje situacija nepalanki. O. dažnai gėrė, tai buvo pastebima iš jos išvaizdos. Tada nusprendė, kad jis nuvažiuos į Londoną, išsinuomos ten butą. 2016 m. liepos mėnesį jis pervežė visą savo šeimą: O., R. ir V. – savo vaikus. Vaikai ten mokėsi. Kiekvienais metais vaikai mokykloje pereidavo iš vienos klasės į kitą. Jiems buvo sunkoka, kadangi, kai gyveno pas T. T., beveik nelankė mokyklos, jokių būrelių, o Londone vaikai pradėjo mokytis, R. sekėsi mokslai geriau. Ten buvo suteiktos visos galimybės, visa pagalba, jo vaikai lankė po du būrelius. Kai 2016 m. jo šeima atvyko į Londoną, po dviejų mėnesių gyvenimo O. pasiprašė į darbą. Pagal skelbimą rado darbą, tvarkė barą, po to tvarkė du „ofisus“, kartais jis jai padėdavo dirbti. Po kurio laiko 5-6 mėn. pasikeitė baro šeimininkas, jos nepaėmė dirbti, ir „ofisus“ tapo nenaudinga valyti, nes buvo toli iki jų važiuoti. Tada nusprendė, kad O. rūpinsis vaikais ir namų darbais. Jis dirbo vienas iki 2019 m. Su O. susitarė, kad kiekvieną dieną perveda jai apie 20 „funtų“ ar net daugiau išlaidoms – produktams bei asmeninėms reikmėms. 2019 m. jis pastebėjo, kad ji ne tokioje būklėje, pradėjo keistai elgtis, būdavo kaip girta, ar miegojo, kartais namuose nebuvo produktų, kuriems jis siuntė pinigus. Du kartus neatėjo girta pasiimti vaikų iš mokyklos. Jai vaikų neatidavė, paskambino jam, atvažiavo pasiėmė vaikus, kitą kartą atvažiavo pasiimti jo sūnėnas. Po to mokykla juos įtraukė į socialinę įskaitą. Jie tikrino namų aplinką, maisto produktus, ateidavo socialinis darbuotojas. Tai tęsėsi apie pusę metų, jie bendravo su juo, su vaikais. Socialiniai darbuotojai pamatė, kad pas juos viskas gerai, jis dirba, turi maisto, namuose tvarka, tada jie buvom išbraukti iš įskaitos. Toliau gyvenimas tęsėsi. Vieną kartą įvyko negeras atsitikimas. Jam grįžtant iš darbo, pažiūrėjo, kad prie namo stovi greitoji pagalba ir pamatė, kad paima O. R. pasakė, kad mama neteko sąmonės, R. nubėgo į įstaigą, paprašė žmonių iškviesti greitąją pagalbą, po ko ji O. išvežė į ligoninę. 6 val. ryto O. jam paskambino, pasakė, kad jaučiasi gerai ir paprašė ją paimti, sakė, kad nuvežtų ją namo. Jie pakalbėjo, ji jį įtikino, kad jaučiasi gerai, ir jis ją nuvežė namo. 2019 m. eigoje, kai grįždavo iš darbo, vis dažniau pastebėdavo, kad O. girta ar miega, kelis kartus su ja kalbėjo, prašė nustoti gerti, nes kol jis darbe, ji prižiūrėjo vaikus. Ji sutikdavo su juo, kurį laiką negėrė. Priežasties, dėl ko pradėjo gerti, tiksliai negali pasakyti, gal jai buvo sunku adaptuotis į gyvenimą Anglijoje, kad neturėjo jokio bendravimo - tai viena priežastis. Antra buvo tai, kad, kai atvažiuodavo pas T. T., ji prisipažino kad pripratino O. prie alkoholio. Apie tai ji sakė ne kartą, kai tarp jų dar buvo geri santykiai. Jo santykiai su žmona buvo visada geri, pragyveno 17 metų, visada stengėsi gyventi taikiai. 2020 rugpjūtį įvyko didžiausia bėda. O. pasidarė bloga, išsipūtė pilvas, ji sutiko, kad jis nuvežtų ją į ligoninę, tai buvo rugpjūčio 26 d. Kiekvieną dieną jis ją lankė. Tuo metu paėmė atostogas ir visą laiką buvo su vaikais. Vaikai niekada nelikdavo vieni. Rugsėjo 1 d. naktį jam paskambino iš ligoninės, paprašė atvažiuoti. Jis atvažiavo, O. buvo reanimacijoje ir (duomenys neskelbtini) O. mirė. Po mirties padarė skrodimą, išvadoje buvo parašyta, kad ji mirė nuo (duomenys neskelbtini), tai reiškia, kad ją nužudė alkoholis. Turėjo paruošti dokumentus išvežimui. Rugsėjo 8 d. parskrido į Lietuvą laidotuvėms. Rugsėjo 10 – 11 d. ją atvežė čia, ir T. T. su savo šeima susitarė dėl salės, dėl kapo. Rugsėjo 13 d. įvyko laidotuvės. Laidotuvėse įvyko konfliktas. Atvažiavo jo pirma žmona pareikšti užuojautą. T. T. iš karto jos nepažino, pakvietė į salę. T. T. po to pasiūlė išgerti arbatos. Vėliau T. T. kaimynė I. pažino jo pirmą žmoną ir pasakė T. T., kuri visada nemėgo jo pirmos žmonos. Kaltinamoji įkalbėjo savo seserį O., kad ši pakeltų skandalą. Ji buvo išgėrusi, pradėjo keiktis, kodėl ji čia atėjo, kad čia ne vestuvės. Dėl to įvyko incidentas. Jis su savo pirma žmona palaikė normalius santykius ir ji paprasčiausia atėjo pareikšti užuojautos. Daugiau incidentų nebuvo, nes jo pirmoji žmona po to išvažiavo. T. T. iš karto, kai dar nieko nebuvo, jam pasakė: ,,O kokią dukrą tau atidaviau, kokią atvežei“. Jis pasakė, kad ji nurimtų, su ja nesipyko. Turi įrašą, kuriame O. prisiekinėjo net vaikų sveikata, kad daugiau negers, net prie vaikų prisiekinėjo. Gal reikėjo ją užkoduoti, kreiptis į specialistus. Dėl darbo nebuvo daug laiko. Niekada nesmurtavo prieš O., didžiausia bausmė buvo, gal kai vaikus statė į kampą. Dėl žmonos jokio smurto nenaudojo, ji buvo labai graži. Mėlynės ant jos kūno galėjo atsirasti, kai ji gėrė, galėjo kažkur nugriūti, rodė jam savo rankas, sakė kad trūko venos ar kapiliarai, buvo silpnos venos, pirko jai nuo to vitaminus. Rugsėjo 13 d. palaidojo O., nuvažiavo su vaikais pas V. P.. T. T. sakė, kad seniai nematė vaikų. Bendravimas su T. T. buvo tiktai, kai O. jai skambino, po ko O. verkė, buvo nuliūdusi, nes močiutė paliko butą O., o T. T. tikėjosi, kad O. perrašys butą jai. Kai atvažiavo, kaip tarėsi, nuvežė vaikus porai dienų pas T. T.. Po to, pirmadienį žadėjo nuvežti vaikus prie jūros į Palangą. Rugsėjo 15 d. paskambino T., po to nuvažiavo pas ją, niekas neatidarė durų, jis iškvietė policiją, atvažiavo policija, jis pasakė, kad negali paimti vaikų, kad vaikai dingo. Vėliau paskambino T. T., atsakė jos sūnus A., kad pirmadienį jam viską paaiškins. 15 ar 16 d. jam paskambino ir pasakė, kad vaikus paėmė Vaikų teisių tarnyba. Jis norėjo sužinoti priežastį, dėl ko paėmė jo vaikus. Jam paaiškino, kad I. T. parašė pareiškimą, kad jų šeimoje buvo smurtaujama. Po kurio laiko paaiškino, kad apklausė vaikus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaltinant jį smurtu. Tyrimas nieko neparodė, nes buvo pateiktos jo charakteristikos iš darbovietės ir kita medžiaga, ir byla prieš jį buvo nutraukta. Tada turėjo grąžinti vaikus, tačiau, pasak T. T., I. T. turėjo pažįstamų Vaikų teisių tarnyboje ir dėl to šis procesas buvo vilkinamas, kad jam vaikų negrąžintų, tempė šį procesą visais įmanomais būdais, išgalvojo visokias priemones, 10 mėnesių jis lankė tėvystės kursus, konsultavosi su psichologu. Kad jis vartojo alkoholį dėl to jam negalėjo prisiskambinti yra netiesa. Jeigu jam po bylos nutraukimo būtų grąžinę vaikus, jie tęstų normalų gyvenimą, jie iki šiol būtų gyvenę Londone, kur jis ir šiuo metu gyvena. Vaikus įtikino, kad jie nenori ten gyventi, iš tiesų jiems ten patiko. Vaikai jo nebijo, T. T. juos įtikino savo melu, kad jis nužudė jų mamą, vaikai patyrė moralinę traumą dėl mamos mirties. Jei kiekvieną dieną vaikus įtikinėti, jie galėjo tuo patikėti, nes jie morališkai dar nesusiformavę. Apie pusę metų jis rašė prašymus, kad susitiktų su vaikais, kad pasikalbėtų su jais, bet jam neleido net su jais pasimatyti. Mano, tai neturėjo būti, nes jei ikiteisminis tyrimas baigtas ir nėra jokių faktų, kad jis blogas ar geria, jis juk negeria. J. P. padėdavo jų šeimai, atvažiuodavo į Londoną, jie susitikinėjo, atveždavo vaikams dovanas, buvo atvežusi jo mamą. Ji savo tikslų neturi, ji tiesiog gerai žino visą situaciją, žino, kad T. T. šeima nedalyvavo vaikų auklėjime, o gaudavo pašalpą už vaikų auklėjimą. Dabar pašalpą gauna J. P.. Jo požiūris toks, kad vaikams buvo gerai su juo, jei jie būtų grąžinti jam, jis viską padarytų dėl jų gerovės. Kai vaikai buvo pas T. T., ji niekada ir niekur su jais neidavo. Kai dukra V. mokykloje pasiliko antriems metams, ji pasakė, kad tai normalu. Dėl jai nustatyto sutrikimo, tai Anglijoje to nebuvo, ji gal silpniau truputį mokėsi, bet 4 metus mokėsi. T. T. pati nustatė tą sutrikimą. Jis kaltina T. T., kad ji nesuteikė V. pakankamai dėmesio. Be to, kokia buvo mityba pas T. T., jei 12 metų vaiko svoris padidėjo 25 kg, ji niekur jos nevesdavo, vaikas nėjo, sėdėjo nuolat prie telefono, nebuvo judėjimo. Ėjo po instancijas, rašė prašymus, tada pradėjo skirti pasimatymus. Pirmas pasimatymas su vaikais įvyko beveik po metų. Pas J. P. vaikai tapo ramesni, su juo jau maždaug normaliai kalba, žaidžia futbolą, vaikai nusiramino, vaikus lanko draugai. Civilinį ieškinį palaiko. Visų išlaidų suskaičiuoti neįmanoma. Tai išlaidos advokatui, kelionėms ir kt., geriau paaukotų šiuos pinigus vaikų reikmėms. Moralinė žala–tai T. T. nusikalstami veiksmai, nes vaikams sukėlė moralinį skausmą, kad ilgai negalėjo matytis su vaikais. 10 000 Eur suma mano, kad yra protinga. T. T. nesupranta, kad ji sulaužė vaikų psichiką, jų tolimesnio gyvenimo kokybę savo neapgalvotais veiksmais. Kokį skausmą patyrė kaltinamoji, negali pasakyti, tačiau žmogus, mylintis savo vaiką, pripratino ją prie alkoholio. Kaltinamoji, mano, nejaučia skausmo dėl savo dukros mirties, mano, kad daugiau tai buvo kerštas iš jos pusės. Vaikai buvo visą laiką su juo. Jie buvo pas J. P., po to susitarė su T. T., kad keletą dienų vaikai pabus pas ją. Ar vaikai norėjo, ar ne, jis neklausė, tačiau T. T. labai prašė, nes ilgai nematė vaikų. Per tuos metus, kai jis nematė vaikų, Vaikų teisių tarnyba jam sakė, kad prieš pasimatant reikia rašyti laiškus, perduoti dovanas. Jis tai darė per Globos centrą. Nežino tik kaip šie laiškai po to atsirado pas kaltinamosios advokatus, tai buvo asmeniški laiškai, ir, jeigu vaikai jų nepriėmė, Globos centras turėjo juos jam grąžinti. Laiškai buvo nepriimti vaikų ir jie atsirado pas advokatus. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus nukentėjusysis V. M. parodė, kad kai gyveno Londone T. T. atsiųsdavo jiems kartais siuntinius, ten buvo kruopos, makaronai, alkoholis. Kai T. T. skambino ir norėjo pasikalbėti su vaikais, vaikus reikėjo versti, kad jie pasikalbėtų su močiute ir T. T. pati vertė vaikus su ja pasisveikinti. T. T. per tą laiką neaplankė jų, nors jis ją kvietė. Ji 8 mėnesius buvo registruota Užimtumo tarnyboje tai turėjo pakankamai laiko juos aplankyti. Jeigu ji būtų mylinti močiutė, ji galėjo atvykti ir pasimatyti su savo anūkais ir dukra, bet ji neatvažiavo nė karto. Vaikai patys žinojo apie O. alkoholizmą. Jie ne kartą, kai jis su O. kalbėjo, ir ji žadėjo negerti, tai vyko prie vaikų. Mano tai neteisinga, kad prie vaikų kalbėjo, nežinojo, kaip ją įkalbėti, manė, kad ji prisieks prie vaikų negerti, kartais po to ji negėrė ilgesnį laiką. Mano, kad elgėsi netinkamai, kalbėdamas apie tai prie vaikų, bet nematė išeities, tikėjosi, kad tai turėtų padėti. Bėda, kuri įvyko jų šeimoje, tai jų šeimos asmeninė bėda, prašė vaikų nesakyti svetimiems žmonėms apie tai, kad O. gėrė, tai yra bėda, jų asmeninė bėda. Mano, kad ir pats yra dėl kažko kaltas, tačiau kam svetimiems žmonėms apie tai žinoti. Apie O. T. skolas nieko nežinojo, iki išvykstant į Angliją jie jokių skolų neturėjo. Ji vėliau paprašė jo sužinoti, pasakė kad ateina kažkokie laiškai, jis kreipėsi į advokatų kontorą Anglijoje, bet nepavyko išsiaiškinti, nes O. mirė ir tapo jau neaktualu. Jis turi dokumentus. Londone, kai atvežė šeimą, jo darbo grafikas nuo 2016 m, buvo įvairus, dirbo už miesto. 5 val. kėlėsi, nuo 8 val. darbas iki 16 val., kelionė į darbą truko 2 valandas, grįžimas atgal 3 val. Namo grįždavo apie 19 val. Po to, nuo 2018 m. kitame darbe nuo 7 val. iki 18 val., turėjo dar užrakinti patalpas, po to buvo skirtingai, apie pusę metų dirbo naktimis, dirbo tol, kol neatlikdavo užduoties, po to važiavo namo. Kai baiginėjo vieną objektą, ieškojo kito objekto. 2016-2018 metais grįždavo iš darbo apie 19 val., kartais užtrukdavo. Kai dirbo naktį, visą dieną buvo namuose, vedžiojo vaikus į mokyklą ir sporto klubus, iš ten juos ir paimdavo. Kai buvo jam išeiginės, su vaikais buvo prie ežero, prie jūros. Kai būdavo darbe, siuntė O. pinigus produktams, bet ji juos skyrė alkoholiui. Pas juos visi pinigai buvo sąskaitose, abu turėjo korteles, taip buvo lengviau, grynųjų pinigų jie neturėjo. Kai jis buvo namuose, žmona negėrė. Kartą per pusę metų atvykdavo į Lietuvą išeiginėms. Londone paskutiniu metu O. turėjo vieną draugę. Vėliau, kai nuomojo butą, palaikė ryšius su kaimynais. Per O. šarvojimą tik T. T. jam pasakė nemalonius žodžius, o taip negirdėjo nieko, jam buvo sunku, nekreipė į daug ką dėmesio, turėjo didelę traumą. Tarp buvusios žmonos L. M. ir T. T. sesers R. O. buvo konfliktas. Jie sėdėjo kambarėlyje, atbėgo R. ir pradėjo kaltinti jo buvusią žmoną, kam ji atėjo. Kai grįžo iš Londono į Lietuvą, vaikai buvo visada pamaitinti, aprengti tinkamai. Grįžus į Lietuvą jie nuėjo į parduotuvę nupirkti vaikams drabužių, kad jie garbingai atsisveikintų su mama. Po laidotuvių apie pusę metų jis buvo Lietuvoje, susitarė su darbdaviu, jam suteikė atostogas. Rašė prašymus, kad jam leistų susitikti su vaikais. Jo skundas pirmas buvo pateiktas maždaug mėnesio bėgyje. Kad vaikams buvo padaryta moralinė trauma sužinojo iš vaikų elgesio. Iš pradžių jie buvo geri, o po to, kai jie pabuvo pas T. T., buvo visiškai kitokie. Jie buvo lyg išgąsdinti, visai buvo kitokie tarp jų santykiai. Anksčiau jie apsikabindavo, žaidė, o po to jie bėgo nuo jo kai buvo pirmas pasimatymas. Apytiksliai po metų jis susitiko su vaikais. Mano, kad T. T. jo vaikus sugebėjo įtikinti, kad jis prieš O. naudojo fizinį smurtą. Mano, kad tai arba kerštas, arba nenormalaus žmogaus elgesys, iki šiol negali suprasti. Su vaikais bendravo psichologo akivaizdoje. Skirtingai buvo, per vienus susitikimus vaikai bėgo nuo jo, kitą kartą elgėsi jau ramiau. R. jam pasakojo apie sportinę karjerą, V. sėdėjo ramiai ir klausėsi apie ką jie su R. kalba. Rodė vaikams fotografijas, kuriose jie visi kartu, kurios prieštaravo jų dabartinei situacijai, nors jie tai neigė. Jis jiems sakė, kad gal jie apie tai pamiršo. Jis niekada O. negrasino, nes suprato, kad tai niekada jai nepadės, nes ji turėjo savo nuomonę, nekėlė balso, galbūt klaida tik tame, kad tas pokalbis įvyko prie vaikų, nes galvojo, kad ji prie vaikų atsisakys alkoholio ir daugiau negers, galvojo, kad tai paskutinis šansas ją įkalbėti. Tokių pokalbių buvo keli. T. jiems pasiūlė pasivaišinti arbata, po to atbėgo R., jis pats negirdėjo, kad ji ką nors buvo prišnekėjusi. T. T. su O. bendravo maždaug kartą per mėnesį, su vaikais nebendravo, vaikams tik sakė, kad jie pasisveikintų su močiute. Vaikai nežino ar bendravo, prie jo bendravo 1 – 2 kartus į mėnesį, ką kalbėjo jis negirdėjo, nes išeidavo. Negali pasakyti, kad vaikai meluoja, gal bendravo be jo, kai buvo darbe, nes grįždavo iš darbo vėlai, jie pilnai galėjo bendrauti, bet jis abejoja. Prieš vaikus jokio smurto nenaudojo. Didžiausia bausmė buvo pastatyti į kampą. R. kelis kartus draugiškai gal buvo lietęs pakaušį dėl to, kad gal kažką negerai padarė, draugiškai, tėviškai, po to juokėsi, sakė, kad tai pokštas. R. kaip kada pykdavo, bet po to jis iš karto atsiprašydavo, sakė, kad tai juokai, po to taikėsi ir viskas buvo gerai. Toliau jų santykiai buvo geri. R. planšetės ar telefono pardavęs nebuvo. Uošvė pasakė netiesą. Jis atsinešė parodyti ir gali pateikti, jie jį atsinešė sugadintą. T. T. dar sakė, kad jis jį pragėrė ir pardavė, bet tai netiesa. Apie V. autizmą, kai gyveno Londone, niekas jam nieko nesakė. Vaikai mokėsi valstybinėje mokykloje. Jeigu būtų smurtas, tai ten iš karto nustatytų apribojimus. V. Anglijoje lankė kovos menus. Jos treneris, kai su juo kalbėjausi, sakė, kad jo dukra iki šiol yra šio klubo narė ir, kad jis parašė tokį laišką, kad ji autistė, nežino. Praėjo tėvystės kursus, po to turėjo 10 konsultacijų su psichologu, vieną kartą buvo anoniminių alkoholikų posėdyje, dėl smurto jokių kursų jam niekas nesiūlė. Pirmoji santuoka iširo dėl to, nes suprato, kad netinka vienas kitam. Prieš savo pirmąją žmoną jokio smurto nenaudojo. Jis pateikė išsamius rašytinius parodymus, jie surašyti advokato iš jo žodžių. Kai rugpjūčio 26 d. jis atvežė O. į ligoninę, po keleto dienų pats gydytojas pasakė, kad jai pagerėjo. R. mokėjo anglų kalbą, tai kalbėjo su gydytoja. Gydytoja pasakė, kad O. ligoninėje jau pasidarė geriau, ir po išeiginių planavo ją paimti namo. Kai gydytojai pasakė, kad O. gyvenimo išgelbėti nepavyks, jis parašė, kad T. T. neatvyko į Londoną palaikyti dukros ir su ja atsisveikinti todėl, kad buvo keletas atvejų, kurie baigėsi mirtimi, ir kaip mylinti motina T. T. turėjo atvažiuoti. Jis T. T. skambino ir sakė, kad O. yra ligoninėje, bei nesakė, kad O. mirs. Kad O. mirs, jam net mintyse nebuvo. Vaiko tarnybos atstovas pasakė, kad reikia važiuoti į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Nors jam to nereikėjo, bet sutiko, nes norėjo greičiau susigrąžinti savo vaikus. Nei savęs, nei O. prieš mirtį nebuvo apdraudęs. Kai gyveno Anglijoje jo santykiai su vaikais buvo geri – V. jis vadino zuikeliu, kregždute, R. – R. Nežino kodėl anot psichologo, jie tokių žodžių negirdėjo (t. 14, b. l. 132, 139-144).

Liudytoja B. Š. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nori papasakoti kaip gyveno su tėvu Anglijoje. 2014 m. baigė mokyklą ir tėvo pakviesta išvyko į Angliją mokytis toliau. Gyveno pas jį. Tėvas jai visapusiškai padėjo. Tiek finansiškai, tiek morališkai. Gyveno daugiau nei metus laiko. Tėvas daug dirbo, stengėsi bent vieną ar du kartus į mėnesį aplankyti O. su sese ir broliu. Stengėsi ir dėl jų. Kartais pokalbio metu girdėdavo, kad O. prašymu tėvas siuntė jai pinigų, padėjo ir finansiškai. 2015 m. jis trumpam buvo nuvykęs iki Lietuvos, tada grįžo. Visas tikslas ir visa svajonė buvo, kad jie visi norėjo gyventi Anglijoje. Tačiau pas ją pasikeitė aplinkybės ir ji grįžo į Lietuvą. Nuo 2016 m. O. sesė ir brolis gyveno kartu Anglijoje. Tiek vaikai, tiek O. niekada nesiskundė, kad kažkas būtų negerai, kad būtų skriaudžiami. Žino, kad niekas nesiskundė, nes kalbėdavo telefonu. Būdavo taip, kad susiskambindavo su tėvu ir tada šnekėdavo tiek su tėvu, tiek su O., tiek su vaikais apie jų kasdienybę. Per telefoninius pokalbius jai nieko neminėjo, kad kažkas yra blogai. Viskas buvo tvarkoje. Vaikai mokėsi, lankė būrelius, gyrėsi pasiekimais savo.

Ji buvo atvykusi aplankyti šeimos, per O. gimtadienį. Buvo labai džiugu pasimatyti. Atvežė lauktuvių, vaikai buvo paruošę jai dovanėles. Buvo labai smagu. Širdis dainavo. Ji atvyko 2020 m. per O. gimtadienį. Vaikams buvo 9 metai ar 8 metai, V. Broliukas buvo jaunesnis. Buvo labai džiugus susitikimas. Tačiau ją labai neramino pati O. Ji buvo labai sublogusi. Ji (teismo pastaba – B. Š.) klausė, kas jai atsitiko. Ji (teismo pastaba – O.) teisinosi, kad ji laikosi dietos. Jos tai neįtikino. Ji (teismo pastaba – O.) dar pasakojo, kad buvo paguldyta į ligoninę dėl širdies problemų, bet tiksliai įvardinti priežasties ji negalėjo. Tada paklausė atvirai tėvo ir tėvas prisipažino, kad ji turi problemų su alkoholiu. Problemos masto tėtis jai neįvardijo. Net negalėjo pagalvoti, kad yra kažkas kritinio. Jų šeimoje to nebuvo ir ji negalėjo tikėtis, kad yra taip blogai. 2020 m. vasaros pabaigoje sužinojo, kad O. paguldyta į ligoninę dėl pilvo skausmų, neužilgo mirė. Ji liko šokiruota. Tai buvo siaubinga žinia, kurios negalėjo net suvokti. Tėtis minėjo, kad O. bus laidojama Anglijoje. Šeimos prašymu buvo nuspręsta, kad ji bus palaidota Lietuvoje. Ir visa šeima atvyko į Lietuvą. Siūlė apsistoti pas ją, bet tėtis sakė, kad apsistos pas močiutę, pas senelius. Vaikai tiesiog seniai jų nematė. Norėjo, kad vaikai pabendrautų su seneliais, pas velionės O. tėvus vaikai turėjo apsistoti. Vaikai atvyko. Jos nuomone, vaikai nesuprato, kas atsitiko. Jie buvo žaismingi. Šarvojimo metu, poilsio kambarėlyje žaidė ir tarpusavyje, ir telefonu. Pati atmosfera šarvojimo metu buvo tikrai neigiama. T. priėjusi kaltino tėvą, kad jis nužudė. Kaltino tėvą dėl O. mirties atviru tekstu. Minėjo, kad O. palaikai atvyko siaubingame stovyje, kad ji turi ryšių laidojimo namuose. O. kojose buvo metaliniai strypai. Vienas iš svečių kaltino tėvą. Buvo aiškiai pasakyta, kad dar yra nevėlu nueiti pas kunigą išpažinties. Tėvui ji viską pasakė, bet jis buvo „transe“ ir nesuprato, kas ir kodėl. Buvo dar vienas incidentas šarvojimo metu, kai jos (teismo pastaba – B. Š.) mama atėjo pas tėvą išreikšti užuojautos. Jie buvo poilsio kambaryje. Atėjo T. sesė, nervingai vaikščiojo aplink stalą. Jie nesuprato, kas čia vyksta. Tada išėjo ir kai atėjo antrą kartą, ji rėkė: - „Kas čia vyksta? Ar jums čia yra vestuvės?“. Taip jos mama buvo išvaryta, jie išėjo iš šarvojimo. Ji tėvui minėjo visus šituos dalykus, bet jis nereagavo. Po laidojimo jie nuvyko iki jos tetos J. į Kauną pasisvečiuoti, pabūti, atsigauti. Vaikai buvo žaismingi, guvūs. Žaidė ir sode, ir žvejojo. Jie lankėsi pirtyje. Buvo nuspręsta, kad vaikai pasisvečiuos pas T., pas senelius ir tada jie visi važiuos prie jūros. Atvykę iki T. palikti vaikus, jie su R. ir T. buvo viename kambaryje. T. pradėjo kaltinti tėvą. Kaltino dėl O. mirties, jog jaučia jam panieką, kad apskritai tėvas buvo tinginys, niekad nedirbo, kad kai ji (teismo pastaba – B. Š.) buvo maža, jis ja nesirūpino. Visą tą laiką R. buvo kambaryje, šalia. Ji prisipažino, kad anksčiau rytais jautė potraukį išgerti. Nežino kam ji jai tokius dalykus apskritai pasakojo. Visa tai, ką ji (teismo pastaba – T.) įvardijo, yra netiesa. Tėvą ji gali įvardyti teigiamai. Tėvas rūpinosi tiek ja, tiek visa šeima. Kai ji gyveno Anglijoje, niekas tikrai nebuvo paliktas be dėmesio ir kažkokios globos. Ji tėvui nieko nesakė dėl jų pokalbio. Jis jau buvo nusprendęs leisti vaikams pasisvečiuoti pas T. Pirmadienį turėjo išvažiuoti prie jūros. Ji išvyko į kinologinį renginį. Grįžo sekmadienį. Paskambinus tėvui jis jai pranešė, kad T. neatsiliepė. Jie neprisiskambino. Tada atvažiavo prie jos namų. Nieko namuose nerado ir iškvietė policiją. Atvykusi policija pasakė, kad pirmadienį jie rašytų pareiškimą. Pirmadienį ryte su tėvu nuėjo ir parašė pareiškimą. Jis sulaukė skambučio iš vaikų teisių. Pranešė, kad vaikai yra paimti, sakė laukti žinių. Jie apkritai nieko nežinojo, nei kas su vaikais, ar jiems viskas gerai. Siaubingas momentas. Ji stengėsi kuo daugiau sužinoti apie vaikus, ar galima su jais susitikti, pabendrauti. Buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinos globos, rašė prašymą. Rašė prašymą todėl, kad jai buvo baisu dėl vaikų, nes T. buvo tikrai neigiamai nusistačiusi, akivaizdi grėsmė vaikams, kad vaikams kažkas gali nutikti, nes T. neigiamai atsiliepė apie tėvą. Jai buvo baisu, kad T. toliau nekaltintų tėvo prie vaikų ir taip nuteiktų. Negalėjo įvardinti, su kuriuo vaiku artimesnis ryšys. Vaikai visada noriai su ja bendravo. Netgi laidojimo momentu V. stovėjo šalia jos, apsikabinusi. Bet apskritai, tokiu sunkiu momentu vaikai buvo ne su kažkuo, o su ja. V. buvo ją apsikabinusi. Teigė, kad vieną kartą buvo nuvykusi Anglijoje pas vaikus. Į jų prašymus iš vaikų teisių nelabai kas reagavo. Jų pirmas susitikimas įvyko spalio pabaigoje, apytiksliai 29 d. Susitikimas buvo smagus, jie šnekėjosi. Susitikimas vaikams ir jai buvo smagus. Vaikai juokėsi, šypsojosi. Tvirtino, kad gerai prisimena. Nuotolinis pasimatymas tikrai buvo sėkmingas. Vaikai noriai bendravo, šypsojosi. Pasakojo apie savo mokyklą. Ji klausė ar jie sportuoja, kalbėjo ir apie dviračius. V. netgi pasiprašė dviračio. Buvo neužilgo jos (teismo pastaba – B. Š.) gimtadienis. Kartu juokėsi, kad ji pagaliau užaugs. Jie jai žadėjo, kad gimtadienio proga pasveikins ją ir padovanos dovanėles. Keista tai, kad kai ji paprašė jų telefono numerio jie pasakė, kad nežino savo telefono numerio. Ji pasiūlė palikti savo telefoną, kad galėtų jai paskambinti, vaikai demonstratyviai nusisuko į šoną, lyg laukdami kažkokio pritarimo. Jie sėdėjo ir nusisukdavo į šoną. Po pauzės atsisuko atgal ir pasakė, kad neduos telefono numerio. Ir kitas jų pasakytas dalykas, kad jie neturi kortelės. Toliau vaikų nespaudė, nekamantinėjo. Pakeitė temą. Patvirtino, kad dovanojo vaikams dovanas. Vaikai nepriėmė dovanų, nežino kodėl. Iš vaikų teisių buvo gautas patvirtinimas, kad susitikimai bus organizuojami nuotoliniu būdu, tačiau tai buvo netiesa. Kai globos koordinavimas buvo perduotas „Žiburio fondui“, jis pranešė, kad jokie susitikimai nebus organizuojami, nes jie yra uždrausti. Tai buvo dar didesnis šokas, nežinojo kodėl. Pradžioje buvo gautas atsakymas, kad susitikimai bus organizuojami, po to jau ne. Ji labai norėjo bendrauti su vaikais, palaikyti jų ryšį. „Žiburio fondo“ buvo pasiūlyta dėl pasimatymų rašyti laiškus vaikams. Buvo kalėdinis periodas. Parašė laiškus, padovanojo dovanėles. Buvo kuponas nuvažiuoti iki Trakų ir dar kažką dovanojo. Kuponų barkodai buvo iškirpti, ji juos iškirpo. Ji norėjo, kad jie kartu su vaikais nuvažiuotų. Net jei vaikai važiuotų su senele, nebūtų pranešta. Nematė tame jokios problemos. Jei vaikai tikrai su ja nenorėtų, tai T. drąsiai galėjo paprašyti barkodų ir ji duotų. Neturėjo blogos minties, kad tai savanaudiška, kad norėjo pasielgti blogai. Tai buvo parodymas, kad tai ir yra dovana, kad gali važiuot, nemato tame problemos. Ji paprašė, kad laiškus ir šitas dovanėles perduotų vaikams, ne globėjai. Jai buvo baisu dėl tokių jos pasakymų. Ji tikrai nebus suinteresuota perduoti vaikams. Jos prašymas jau buvo pateiktas. Jai pranešė T., kad vaikai atsisako dovanų, tačiau tai buvo melas. Vėliau pokalbio metu su A. L. pranešė, kad ne vaikai atsisakė, o pati T. Nebuvo apskritai jokios galimybės jiems bendrauti nei nuotoliniu būdu, nei laiškais. Ji paprašė A. L. suteikti jai globėjos numerį. Ji pasakė, kad negali, todėl, kad globėja kategoriškai tam nepritaria, kad negali jos priversti. Bet pranešė, kad pagal teisės aktus ji privalo bendrauti. Visą tą laiką neturėjo jokios galimybės bendrauti iki vasaros vidurio. Įvyko tarpžinybinis susitarimas ir buvo nuspręsta, kad bendraus nuotoliniu būdu ir, kad T. privalo duoti savo telefoną, kad bendrautų su ja. Visą šį laiką jai buvo neaišku, kodėl vaikai išsako norą su ja nebendrauti. Sužinojo, kad nuo pat pradžių su vaikais nedirbo jokie psichologai. Buvo gautas atsakymas iš kontrolierės Ž. Patvirtino, kad su vaikais dirbo psichologas tik vieną kartą mokykloje dėl to, kaip vaikai adaptavosi. Iš Ž. gautas atsakymas į jos skundą. Patvirtino, kad rašė skundą, jog neleidžiama bendrauti su vaikais. A. taip pat minėjo, kad R. pasakė jai, kad jis nenori su ja (teismo pastaba – B. Š.) bendrauti, todėl, kad ji žinojo, kad tėtis muša mamą, bet nieko nedarė. Nieko negali pasakyti į R. pasisakymą, nes tikrai tokio dalyko nebuvo. Nei ji žinojo, nei jai sakė. Buvo apsilankiusi ir O. jai nieko nesakė. Ji jai sakė, kad jie vienas kitą su tėčiu myli, ne veltui jie ilgą laiką kartu. Jos nusiskundimas buvo toks, kad tėvas galėtų daugiau dovanoti gėles. Daugiau jokių nusiskundimų nei iš O., nei iš vaikų nėra gavusi. Nemano, kad skriaudžiamas žmogus sakytų, kad jie myli vienas kitą. Kad nebuvo dirbta su vaikais, tai patvirtino ir Ž. Kai jie rašė skundą Ž sužinojo tokį faktą, kad R. įvardijo, kodėl jis nebendrauja, kad ji kartu su J. bando jį įtikinti, kad tėvas nemušė mamos. Jų vienintelio pasimatymo metu, kuris buvo prižiūrimas psichologo, ji nešnekėjo apie tėčio ir O. santykius, nieko nesakė vaikams. Tai kyla tokie įtarimai, iš kur R. išreiškia nenorą tokiais pasakymais, kurie neatitinka tikrovės. Buvo dar vienas tarpžinybinis susitikimas, kur buvo J., ji ir T. T. atvirai kaltino mus vaikų nepriežiūra ir, kad nepritaria mūsų bendravimui. Ji neįvardino kodėl, prie specialistų. Jei pati globėja nusiteikusi prieš, tai kaip vaikai gali jaustis tokioje atmosferoje. Tai ne pirmi kaltinimai iš jos. Jų susitikimai prasidėjo vasarą, nuotoliu. Gavo globėjos telefoną. Pirmą kartą paskambino T. pasiteirauti, kaip sekasi vaikams. Vaikai pamatė, kad jos kalbasi, perdavė vaikams telefoną ir jie pasišnekėjo. Nebuvo jokių atsisakymų. Matomai vaikai laukė pritarimo. Kai globėja davė telefoną, pasakė šnekėti, vaikai šnekėjo. Po šito turėjo įvykti jų nuotolinis pasimatymas. T. paskambino ir pasakė, kad vaikai apsirgo. Ji paprašė pasišnekėti telefonu, T. atsisakė. Tuomet ji paskambino A. L. ir pasakė kaip yra. T. nemotyvavo, kodėl atsisakė. Niekada neatsisakė bendrauti draugiškai ir pas ją nebuvo jokio nusiteikimo. Tai yra vaikų močiutė. Pati T. kaltino tėvą, sakė, kad tėvas ja nesirūpino, iš jos pusės buvo neigiamas nusistatymas. Negali pasakyti, kodėl ji kaltina. Ji buvo neigiamai nusistačiusi. Negalėjo kamantinėti žmogaus. T. pasakė, kad apsirgo vaikai. Jai atrodo, jiems gerklę skaudėjo. Paskambino A. L. ir ji pasakė, kad galbūt tai sąlygota tuo, kad vaikų teisės ir T. sužinojo, kad tėvas kreipėsi į teismą dėl T. neigiamos įtakos. Tą dieną, kai buvo numatytas nuotolinis susitikimas, jiems neišėjo pabendrauti. Paskambino vėl T., kad paklaustų kaip vaikams sekasi ir vaikų pasakymas buvo, kad jie nenori bendrauti. Bet ji iškalbino vaikus. Vėl buvo nuotolinis pasimatymas. Vaikai atsisakė bendrauti ir pradėjo kaltinti tuo, kad ji su jais pradėjo bendrauti tik grįžus į Lietuvą. Jai paprieštaravus, kad jie bendravo telefonu ir ji buvo atvykusi aplankyti, vėl bandė juos kalbinti. Jie pasakė, kad ji viską žinojo, kad tėvas O. mušė, bet nieko nedarė. Taip pat sužinojo, kad V. jos gaili dėl to, kad tėvas vaikystėje ja nesirūpino. Ji negali tiesiog fiziškai žinoti tokių dalykų, nes ji žymiai mažesnė negu ji ir kai ji buvo vaikystėje, jos net nebuvo. Tada vėl skambino vaikams, T. Trumpai pašnekėjo su vaikais. Su ja šnekėjo T. Ji vėl kaltino, kad Anglijoje vaikams buvo labai blogai. Jie nesimokė ir nelankė jokių būrelių. Ji (teismo pastaba – T.) ją apkaltino melu. Ji teigė, kad nuo 2014 m. tėvas Anglijoje negyveno. Paprieštaravo ir sakė, kad jie gyveno kartu. Ji melavo telefonu ir ją vadino melage. Niekas nežino ar vaikai buvo šalia jos, kai ji kalbėjo telefonu, kai ji kaltino. Ji porą kartų L. klausė, kas gali užtikrinti, kad T. nešneka blogus dalykus prie vaikų. Paskutinis jų nuotolinis pasimatymas su vaikais, jie atsisakė bendrauti ir rėmėsi tuo, kad tėvas yra kartu su ja ir jis viską išgirs, ką jie šnekasi. Bet kaip tik tuo momentu buvo bandymas atnaujinti atvejo vadybą ir tėvas turėjo grįžti į Lietuvą. Jo gyvenamoji vieta buvo įvardyta kaip jos butas. Tą pačią dieną, kai įvyko jų nuotolinis pasimatymas buvo atvykusi darbuotoja apžiūrėti namų. Dar vienas įrodymas, kad buvo nutekinama informacija vaikų teisių. Po nuotolinių buvo organizuoti gyvi pasimatymai „Žiburio fonde“. Pirmame susitikime sudomino vaikus apie globojamus kačiukus, atvežė dovanėles. Vaikai susidomėjo, bet nepriėmė jų. Visi jų pasimatymai buvo retinami. Buvo siekiama atkurti tėvo bendravimą. Jų buvo nutraukti. Iki paėmimo iš T., 2022 m. sausio mėnesį, Geisiškių globos namuose, jų susitikimo metu jai nepavyko iškalbinti vaikų. Pasakojo ir apie keliones, bandė vaikus sudominti ir po 25 minučių buvo nuspręsta nutraukti pasimatymą. Nuspręsta, kad pasišnekės su T. Iš T. buvo įdomūs klausimai, kaltinimai. Ir ne tai, kad globėja papasakotų kaip vaikams sekasi, kaip praėjo vaikų šventės. Ji pradėjo neigiamai bendrauti. Galiausiai kai išėjo iš patalpos ji akivaizdžiai prie vaikų pasakė, kad ją bando visą laiką išvesti iš kantrybės. Nepasakojau ikiteisminio posėdžio metu, nes jai tada buvo sukus laikotarpis. Dabar jau praėjo du metai. Kai vaikai buvo Nemenčinėje, pavyko užkalbinti vaikus. Sudomino vaikus savo šuniu. Šiek tiek bendravo, bet vis tiek susitikimai buvo šiek tiek vangūs. Sužinojo iš darbuotojos, kad Nemenčinėje yra negera atmosfera. Viskas pasikeitė dabar, kai vaikai yra su jos teta. Pirmas atvažiavimas buvo pakankamai smagus. Buvo pirtyje, žaidė, valgė, maudėsi. Atšilimas tarp jų įvyko. Kalėdines dovanėlės jie priėmė. R. padovanojo robotą, kurį kartu konstravo. Jau visai kitokie jų pasimatymai, bendravimas. Galiausiai turėjo būti R. gimtadienis. Pasakė, kad jų laukia labai smagi pramoga. Jis labai džiaugėsi. Jau vyksta fizinis kontaktas. Gali apkabinti vaikus, paglostyti, paskutiniu metu R. šypteli. Vaikai jau bendrauja su ja. Su močiute nežinau ar gali pabendrauti. Nesidomi tokiais dalykais. T. ne prie vaikų vardijo, kad kaltina tėtį. Jie buvo kambarėlyje. Tikriausiai vaikai nieko nejautė. Jai atrodo nė karto T. nebuvo atvykusi į Didžiąją Britaniją. Nežinau iš kur T. žino, kad jos tėtis mušė O. Ji matė mirties liudijimą ir ten aiškiai parašyta, kad žmogus mirė dėl (duomenys neskelbtini). Vadinasi toks žmogus turėjo problemų su alkoholiu. Kaip mamai nežinoti tokio dalyko. Vaikai jai neminėjo, kad tėtis mušė mamą ir pati O. to neminėjo. Buvo atvykusi jos (teismo pastaba – B. Š.) draugė į Angliją ir jiems niekas nieko nesakė. Jai asmeniškai niekas tokių dalykų neminėjo. Minėjo tik tai, kad jai trūksta gėlių. Apskritai ji jos akyse -vaikas. Tai vien tai, kad ji nepasakė, kad turi problemų su alkoholiu, tai galbūt dėl to. Santykis su O. buvo draugiškas. Galbūt dėl to ji nepasakė, kad manė, jog ji vaikas. Bet jų santykis buvo geras. Ji niekada nematė, kad tėtis turėjo problemų su alkoholiu, ir kai gyveno kartu, ir kai buvo maža, ir kai buvo Anglijoje. Vieną kart nuėjo į barą, alkoholis nebuvo vartojamas. Prie jos nebuvo vartojamas alkoholis. Kai lankė gimnastiką, tėvas niekada nebuvo apsvaigęs. Ją paimdavo nuveždavo. Anglijoje sunkiai dirbdavo. Tėtis nesmurtavo jos akivaizdoje. Gali tik teigiamai tėvą įvertinti. Tai žmogus, kuris pindavo jai kasytes vaikystėje. Nebuvo pakelto balso tono. Jis vengė konfliktų. Vaikai nesiskundė, kad juos muša. 2004 m. jai buvo 9 metai, nežino, kodėl nutrūko jos tėvų santuoka, nes nebuvo barnių, kažkokių blogų situacijų. Tiesiog tėvai išsiskyrė geranoriškai, ji neprisimena jokio smurto. Neprisimena tokių dalykų, kad tėvai išsiskyrė dėl moralinio smurto. Bendravo kasdien. Su vaikais matydavosi pas J. Vaikai gyveno Riešėje. Buvo nuvykusi į Riešę kelis kartus. Su vaikais susitikdavo pas J. Skambino tėvui 1-2 kartus į savaitę. Vaikai bendravo visada ir noriai. Vieną kartą buvo Anglijoje pas vaikus, šeimoje. Tai buvo 1-1,5 m. prieš O. mirtį, kažkur 2019 m. Laidotuvėse buvo abi dienas maždaug po 3 val. Moteris sakė, kad dar nevėlu nueiti pas kunigą. T. sesuo išvarė mamą. Neprisimena ar vaikai buvo šalia. Laidotuvių metu ji bendravo ne prie vaikų. Kai grįžo iš Kauno, bendravo prie vaikų. Nežino ar T. nuteikinėja vaikus prieš tėvą, bet ji jai neigiamai atsiliepia. Vienintelis dalykas, kuris buvo, tai 2021 m. Geisiškių centre, kai ji demonstratyviai pasakė, kad bando išvesti iš kantrybės. Tai buvo prie vaikų. Jos manymu, vaikus reikia grąžinti į šeimą, tėčiui. Per visą šitą laikotarpį nebuvo iš T. nei vieno teigiamo dalyko. Mano, kad psichologės žodžiai- tai melas. Pačioje pradžioje, gal net rugsėjo mėnesį, vieną kartą skambino T. T. pasakė, kad dabar yra viskas kitaip ir, kad jai neskambintų. Jai reikėjo telefono T., todėl skambino Ž. Save įrašinėjo, neįspėjo tų asmenų. A. galimai pritarė globėjos nenorui duoti numerį, o L. koordinavo globą, tai nežino ar ji galėjo kažką paveikti. Iš baimės save įrašinėjo, kad žinotų, ko klausė. T. pranešė, kad vaikai atsisakė dovanų. Bet vėliau A. pranešė, kad globėja atsisakė. Nežino ar dovanos buvo priimtos. Rusų kalba bendravo su vaikais. Rašė laišką anglų kalba, nes vaikai nemoka skaityti rusiškai. Klausė globos centro, kokia kalba jai rašyti, atsakymo negavo, tai rašė anglų kalba. Bent vieną kartą per mėnesį lankė vaikus iki 2016 m. 5 kartus lankė vaikus nuo gegužės iki lapkričio, 2022 m. (t. 1, b. l. 124-127, t. 14, b. l. 111-117).

Liudytoja J. P. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad Anglijoje visa V. šeima gyveno nuo 2016 m. Prieš tai du metus V. vienas buvo Anglijoje, ruošėsi priimti šeimą, išnuomoti didesnį butą. Tuo metu O. su vaikais gyveno pas savo tėvus. Su brolio šeima visuomet palaikė ryšį, jos mama gyveno pas brolį, paskui jos mama persikėlė pas ją. Tada brolis atvažiuodavo jai padėti. Kol jis buvo Lietuvoje V. su šeima pas juos atvažiuodavo praktiškai kiekvieną savaitę. Kai Anglijoje V. pasiruošė priimti šeimą, jis 2016 m. gegužės mėnesį atvežė jai šeimą ir paprašė, kad O. su vaikais pagyventų iki išvažiavimo pas ją namuose. Jie pragyveno pas ją du mėnesius. Buvo susitarta, kad ji padės užsisakyti pasus ir palydės juos į lėktuvą, o V. juos pasitiks Anglijoje. Savaitę prieš išvažiavimą ji su O. susitarė, kad jai reikėtų atsisveikinti su tėvais, kad ji atvažiuos į Vilnių ir tada užsakys bilietus ir kitus reikalus sutvarkys. Kai ji išvažiavo į Vilnių ir kitą dieną jai paskambino, jos balsas buvo keistas, sakė jai neatvažiuoti, nekėlė ragelio, vėl kėlė, buvo nerišli kalba, dabar supranta, jog turbūt ji buvo išgėrusi. Jai buvo neramu, nuvažiavo į Vilnių su ja nesusitarusi, tačiau nesugebėjo įeiti į laiptinę, nes buvo kodinė spyna. Kitą dieną įėjo, kaimynai įleido. Skambino į buto duris, niekas neatidarė, girdėjo, kad bute yra žmonių. Skambino, neatsiliepė. Tada iš aukščiau nusileido moteris, klausė, ką ji čia daro, pasakė, kad nori įeiti, atvažiavo pas O. Ją ta kaimynė informavo, kad vaikų teisės ten vaikšto, nes O. ir T. geria, todėl jie nieko neįsileidžia. Tada paskambino V., pasakė ką sužinojo. Jis paskambino O. Tada O. atidarė jai duris, ji buvo išgėrusi, labai blogai atrodė, su mėlyne po akimi. Ji į butą jos neįleido. Susitarė, kad ji iškvies išblaivinimo specialistus ir kitą dieną jie važiuos į migracijos tarnybą užsakinėti pasus. Kadangi ji pamatė, kokia situacija, paskambino V. ir pasakė, kad jis atvažiuotų, nes ji viena nesusitvarkys. Tada jis pirko bilietus. Kitą dieną su O. ir R., buvo ir P. T., nuvažiavo užsakyti pasus. Šeima išvyko. Ji lankė juos ten Anglijoje 2-3 kartus per metus, skambindavo. Važiuodavo su savo mama, kad ji aplankytų anūkus. Dar važiuodavo sūnų aplankyti. Sūnus ją pasitikdavo oro uoste ir nuveždavo. Ji visada O. klausė kaip sekasi, ji rodė vaikų pažymėjimus, gyrėsi, kad vaikai lankė būrelius, sakė, kad ten daug galimybių. Ji sakė, kad yra labai laiminga, kad atvažiavo, nes vaikams daug daugiau galimybių. Šeimos gyvenimas, kiek ji jai gyrėsi, kad su vyru ji gerai gyvena, kad V. yra jos gyvenimo vyras, kad viskas jai gerai. Vaikų atžvilgiu jokio smurto tikrai ten nebuvo. Jos brolis labai rūpinosi vaikais, labai geras tėvas, nes jis labai daug laiko skyrė vaikams, tiek pirmai dukrai, tiek šiems. Dirbo V. Jungtinėje Karalystėje, savaitgaliais ir vakarais daug laiko skyrė vaikams. Ji tik per išvykimą į Angliją pamatė, kad O. geria, nes kai buvo pas ją tuos du mėnesius, ji negėrė. Anglijoje brolis po darbo grįždavo su mašina, tai tikrai nebūdavo išgėręs ir O. nebūdavo išgėrusi, nežino, gal pasiruošdavo jie jos atvykimui ir negerdavo. Tie pasimatymai jų buvo 2-3 kartus per metus. Paskutinį kartą ji buvo Anglijoje 2019 metais lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje. Jai paskambino brolis ir pasakė, kad O. nelabai tvarkosi namuose, paprašė jos atvažiuoti pažiūrėti. Ji žinojo, kad vaikai, šeima buvo įskaitoje Anglijoje. Jai tai sakė sūnus, kai atvažiavo į Angliją, patvirtino O. ir sakė, kad socialiniai žiūri gyvenimo sąlygas, bendrą tvarką. Kai nuvažiavo į Angliją 2019 metais pamatė, kad ji labai numetusi daug svorio, rekomendavo jai nueiti pas gydytoją, pamatė, kad namuose tikrai trūksta tvarkos. Paskui sakė vaikams, jog jie visi pasitvarkys. Kai ji išvažiavo, O. jai padėkojo, nes sakė, vaikai po to pradėjo tvarkytis buityje. Tada prasidėjo karantinas ir jau negalėjo važiuoti į Angliją. Vasarą 2019 metais rugpjūčio mėnesį jai paskambino O. ir pasakė, kad ji pagelto ir pilvas padidėjo, klausė jos ką daryti, V. liepė važiuoti į ligoninę, ji taip pat pasakė, kad važiuotų į ligoninę. Ji (teismo pastaba – O.) nuvažiavo. Ji toliau kalbėjo su sūnumi, broliu apie O. Vėliau pasakė, kad jai ligoninėje prasidėjo kraujavimas, negalėjo sustabdyti ir mirė. Kai ji mirė, O. mama prašė, kad jos nekremuotų, o atvežtų į Lietuvą ir palaidotų, visa tai apmokėjo. Laidotuvių metu jie bendravo su T. Iš kapinių einant T. sakė, kad ji kaltina V., nes „aš jam atidaviau sveiką dukrą, o jis grąžino man ją karste“. Po gedulingų pietų buvo pasakyti tokie žodžiai, T. pasakė, kad „mes neatiminėsim vaikų, bet mes galvojam, kad V. nesusitvarkys“. Pagalvojo, kad dėl nelaimės ji taip kalba. Tada jie išvažiavo ir V. su vaikais atvažiavo pas ją. V. ji sakė, kad būtų gerai, jog vaikai pasisvečiuotų pas senelius prieš išvažiavimą, nes juk jie vėl išvažiuos, o keturis metus nesimatė. Vaikai kai buvo pas ją (teismo pastaba – J. P.), lakstė, viską apžiūrinėjo, dar turbūt nesuprato, kas nutiko. 15 dieną nuvežė seneliams. Po dviejų dienų turėjo V. vaikus pasiimti ir važiuoti į Palangą ir atgal į Angliją. Jai sūnus pasakė, kad vaikus paėmė ir V. negrąžino. V. pasakė, kad 17 d. jis turėjo pasiimti vaikus iš T. 17 d. jis atvažiavo ir niekas jo neįleido, į skambučius neatsiliepė. Tada lyg A. jam paskambino ir pasakė neskambinėti, „tau paskambins vaikų teisės“. Kodėl taip įvyko, žino iš oficialių dokumentų. Žino, kad buvo parašytas skundas, kad vaikai ir mama Anglijoje patyrė smurtą, todėl vaikus paėmė. Tada ji pradėjo skambinti į vaikų teisių tarnybą, pasakė, kad pažįsta tą šeimą, važiavo ten, rašė, nes norėjo pasimatymų su vaikais, nes kai brolis atsiuntė dokumentus tuos vaikų paėmimo, kad vaikai neprižiūrėti, parašyta kad vaikai nemoka apsirengti, mergaitė nemoka susišukuoti, ji nesuprato kaip tai gali būti, nes prieš dvi dienas pas ją jie viską mokėjo. Jai niekas neatsakė, kas nutiko. Prašė pasimatymų, norėjo pamatyti vaikus, tą pasimatymą jai organizavo spalio 29 d. Paskambinusi specialistė pasakė, kad vaikai susirgo, todėl bus nuotoliniu būdu. Tas pasimatymas buvo dalyvaujant psichologei. Pasimatymo laiką vaikai gražiai bendravo, sakė, kad pasiilgo ir myli. Po kurio laiko ji paskambino ir paklausė, kada vėl galės su vaikas pasimatyti, sakė, nebus, liepė skambinti į globos centrą. Globos centre jai direktorė pasakė, kad vaikai nenori su ja bendrauti. Jai tai buvo keista, nes nebuvo aišku, kas atsitiko, jog jie nebenori, nes jie turėjo su vaikais šiltą ryšį. Kitas pasimatymas nuo spalio mėnesio vyko tik gegužės ar birželio mėnesį, po daugybės susitikimų su tarnybos darbuotojais, po daugybės skundų. Pasimatyme vaikai ateidavo ir iškart atsisėsdavo. Vaikai sakydavo iškart, jog nenori jos matyti. Vėliau buvo gautas psichologės paaiškinimas, kad vaikai nenori bendrauti su ja ir B., nes tėvas užmušė mamą ir ji (teismo pastaba – J. P.) nieko nepadarė, kad taip nenutiktų. Ji reikalavo pasimatymų taip, nes yra nenormalu, kad vaikų močiutės šeima vaikus atima ir atriboja nuo visos giminės. Kai prieš išvykimą į Angliją pasakojo, tai dar nori pridurti, kad jai O. sakė, kad T. gėrė ir liepė gerti kartu O. su ja, nes jai reikėjo kompanijos, kad O. mama trenkė ir todėl jai buvo mėlynė po akimi. Kai jai tokius dalykus papasakojo, ji negalėjo leisti, kad va tokioje aplinkoje būtų vaikai. Ji broliui pasakė, kad nuvežtų vaikus pas senelius, todėl jautė atsakomybę, kad dėl jos vaikai papuolė į tokią aplinką. Kai šeima buvo Anglijoje, jai O. pasakė, kad mama jau negeria. Jos pasidžiaugė. O. visada jai sakydavo, kad V. vaikų nemuša. Ji tiesiog kalbėdavo su ja apie vaikus, sakydavo, kad vaikai jos nesiklauso, sakė, kad tik V. klauso. Jos kalbėdavo apie auklėjimo būdus, sakė, kad jis garsiau pasako vaikams. Vaikai nebijojo tėvo, nes kartais būdavo, kad ir neklausydavo iškart pasakius V. sudrausminimą vaikams. Kai būdavo leista kelis skambučius, kalbėdama su R. jo klausė, kaip sekasi mokykloje, sakė viskas gerai, moka raides, moka skaityti. Tada paprašė jo paskaityti. Jis paėmė vadovėlį, perskaitė kelis sakinius, jai susidarė įspūdis, kad jam gerai sekasi. Tada pakalbėjo su V. ir paprašė jos paskaityti, tada ji atsisakė ir padėjo ragelį. V. turi autizmo vystymosi sutrikimą. Tai buvo nustatyta pernai Santariškių ligoninėje. Vaikai tuo metu gyveno su močiute T. Nebuvo dėl to kreiptasi anksčiau, nes tai yra lengvas autizmas, vaikas yra truputį kitoks. Ji turi tris vaikus, jos vienas vaikas irgi kitoks. Ar galimai ji turi sutrikimą - negalėjo pasakyti. Šiuo metu ji turi savo verslą. Kad buvo girtaujama T. T. šeimoje - žino iš O., ji sakė. Vaikams siųsdavo knygas, pasakas, rusų kalba. O. vaikams skaitė pasakas. Tas netvarkingumas T. šeimoje buvo iki išvažiavimo į Angliją. 2016 metų pabaigoje jau O. sakė, kad mama nebegeria ir vėliau sakė, kad daugiau nebegėrė. Apie konfliktą O. brolio su tėvu čia buvo prieš 10 metų. T. viską darė, kad vaikų ryšys su visa gimine nutrūktų. T. bendraujant su vaikų teisėmis buvo nutarta, kad jiems neleista su vaikais bendrauti. Vaikų teisės irgi melavo. Vaikų teisės gavo iš Anglijos išrašą iš vaikų teisių Anglijos apie šeimą, kuri buvo palanki V. Spalio 28 d. ši išvada buvo perduota I. A.. Tą pačią dieną buvo atvejo vadybos posėdis, A. pasakė, kad atsakymas iš Anglijos negautas. Lapkričio mėnesį buvo nutartis teismo ir pasakyta, kadangi atsakymo iš Anglijos atsakymo nėra, todėl sprendimas nepalankus. Kitame atvejo vadybos posėdyje taip pat pasakė, kad atsakymo iš Anglijos nėra. Jos buvo parašiusios prašymus su B. tapti vaikų globėjomis. Šiuo metu ji (teismo pastaba – J. P.) yra laikinoji vaikų globėja, vaikai du mėnesius pas ją. Jai kaimynė pasakė, kad O. geria, kai atvyko tada prieš išvykimą į Angliją ir paskui jai V. patvirtino, kad O. geria. Smurto nebuvo pirmojoje V. šeimoje. Jai buvusi V. žmona pasakė, kad taip parašė apie smurtą, o ji sakė kitaip. Žinojo, kad smurto nebuvo kitoje V. šeimoje. Šios bylos ikiteisminio tyrimo dokumentai jai nėra žinomi, brolis tik rodė pažymą, kad jis pripažintas nukentėjusiuoju, ją apklausė ir su B. pakalbėdavo, kad ją apklausė, ir ją (teismo pastaba – J. P.) apklausė. Anglijoje mokykloje V. kaip elgėsi, ji turi 2019-2020 metų išrašą iš mokyklos, brolis parodė. Toje išvadoje parašyta, kokios jos silpnos, stiprios vietos, kas jai siūloma. Negirdėjo, kad mokykloje siūlė patikrinti vaiką. Žino, kad jai buvo paskirtas mokytojo padėjėjas, kad jai padėtų. Žino iš brolio, kad 2020 m. buvo skirta jai daugiau valandų, kad pasiektų reikiamus rezultatus mokykloje, nes buvo pasakyta, kad jai sunkiau. Tarp vaikų dviejų metų skirtumas. Kai vaikai gimė, jie gyveno Riešėje. Kiek ilgai - nežino (t. 1, b. l. 139-146, t. 14, b. l. 77-79).

Liudytojas R. P. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad žino, kad numirė O., po laidotuvių vaikai buvo atimti. Vaikai buvo nuteikti prieš tėvą ir iki šiol viskas tęsiasi. Jis Anglijoje gyvena daug metų. Pakvietė į Angliją ir V. Jis atvyko, įsikūrė, išsinuomojo namus ir pasiūlė visą šeimą jam atsivežti. Tai įvyko, rado namus, išsinuomojo, nupirko bilietus, tačiau šeima neatvažiavo, nežino kodėl. Tada išskrido V. jų ieškoti, kodėl neatskrido ir sugebėjo atsivežti O. su dviem vaikais. Suprato, kad O. su vaikais pati neatskrido, nes „užgėrė“. Kai jis juos pasiėmė iš oro uosto, O. buvo girta ir dar su mėlyne po akimi, sakė sudavė mama, ar tai tiesa - nežino. Kai atskrido, jau derino visus jų įsitvirtinimo Anglijoje dalykus: vaikų mokyklą, būrelius, užrašymą gydymo įstaigoje ir kita. Padėjo, nes jie sunkiai kalbėjo angliškai. Dažnai lankėsi jų namuose Anglijoje. Dažnai jam O. skambindavo, nes draugų nelabai turėjo. O. dirbdavo kaip papuldavo, vedė vaikus į mokyklą, pasiimdavo vaikus iš mokyklos, V. dirbdavo. O. rūpinosi vaikais. Jam atrodo, jiems nieko netrūko. O. ir jo dėdė sutarė gerai. O. buvo patenkinta, kad vaikai lanko mokyklą, būrelius. Vaikai gaudavo mokykloje apdovanojimus, augino augintinius. Smurto požymių ant O. kūno nėra pastebėjęs ir apie tai jam ji nėra sakiusi. Vienintelis dalykas kas buvo, kad O. turėjo bėdą, todėl du kartus teko jam paimti vaikus iš mokyklos. Vieną kartą buvo, kad O. pametė vaikus parke. Kitą kartą ji turėjo pasiimti vaikus iš mokyklos ir tada pasiėmus, kažkodėl jie grįžo atgal į mokyklą. Niekas nesuprato, kas tą kartą įvyko, tačiau po to įvykio jų šeima buvo įrašyta į sąrašus, juos prižiūrėjo socialiniai darbuotojai. Pusę metų tai tęsėsi. Nuolat lankė juos namuose, kelis kartus per savaitę. Kontroliavo jų šeimą. Jei gerai atsimena, lankė pusę metų ir po to pasakė, kad viskas gerai ir pašalino iš to sąrašo. Kai juos išrašė, O. labai džiaugėsi. Vėliau gyveno įprastai. 2-3 savaitės iki mirties jam skambino O. pasakė, kad ji ligoninėje ir paprašė pavertėjauti. Pasakė daktaras, kad jai sustojo kepenys, daktaras sakė, kad būklė bloga. O. gulėjo ligoninėje, jam dažnai skambino. Po savaitės ar dviejų pradėjo jos būklė gerėti, daktarai sakė, kad būklė gerėja. Kai atvyko į ligoninę, jos būklė buvo labai bloga. Kaip ji atvyko į ligoninę - jis nežino. Kai ji jam paskambino tik sužinojo, kad sustojo kepenys, kad ji visa geltona. Kai pagerėjo, tada ji džiaugėsi, planavo grįžti pas vaikus, namo. Ir po kurio laiko jam paskambino V., pasakė, kad O. mirė. Tada jis iškart nuvažiavo į ligoninę. Mirties priežastis – (duomenys neskelbtini). Jam ligoninėje paaiškino, kad čia (duomenys neskelbtini) komplikacija, (duomenys neskelbtini) ir nukraujavo nuo tos komplikacijos. Sakė daktarai, jog čia būdinga komplikacija (duomenys neskelbtini). Toliau buvo taip, kad O. buvo morge, V. kasdien ją lankė. Tada vakarais su juo ir vaikais eidavo į kavines. Davė moralinę pagalbą vaikams ir V. Galiausiai pranešė vaikams apie O. mirtį, vėliau O. tėvams, broliui. Iš karto kilo konfliktas. V. jų šeimai tarsi neegzistavo. Jie nesitarė su V. dėl laidotuvių. Žino, kad O. tėvai nelabai norėjo, kad ji išvyktų į Angliją. Pati O. norėjo skristi į Angliją, bet savarankiškai neatvyko, nes galimai jos neišleido tėvai. V. lankė O., kiek galėjo, o paskui jau išvežė jos kūną į Lietuvą ir ten palaidojo. Vaikai atrodė normaliai, kai išvyko į Lietuvą, nieko ypatingo. Prieš išvažiuojant vaikams dar nupirko jiems rūbus į laidotuves. Vaikai nebuvo niekada apiplyšę ar su išaugtais drabužiais, tada būtų tai pastebėta mokykloje. Mokykla neturėjo jokių komentarų dėl vaikų, viskas buvo gerai. Jis bendravo su mokyklos direktoriumi, jam jokių komentarų neišreiškė dėl vaikų. Jis lankydavausi gal du kart į mėnesį pas V. namuose. Įvyko laidotuvės. T. pasakė, kad „mes vaikų dar neatiminėjam“. Jam buvo šokas nuo šių žodžių, negalėjo pagalvoti, kad taip įvyktų. O. yra pasakojusi, kad T. V. nemėgo, ji slėpė nėštumą nuo mamos. Dėl jokio incidento laidotuvių metu nežino. Gražios laidotuvės. Po laidotuvių nuvežė vaikus močiutei, pagalvojo kaip gerai, nes penkis metus vaikai nesimatė su močiute, nes ji nebuvo atvažiavusi pas O. Angliją. Kai O. išvyko į Angliją, T. nebuvo pas juos atvažiavusi ir O. su šeima per visą tą laiką negrįžo į Lietuvą. Ar jie kažkaip bendravo nuotoliniu būdu - nežino. Mano, močiutė T. buvo kaip ir svetima. Jo mama buvo atvažiavusi pas jį į Angliją ir pas V. šeimą. Pas jį ir V. į svečius buvo atvažiavusi 2-3 kartus. Vaikai su T. fiziškai nesimatė, O. dėl to pergyveno. Siūlė O. jai atvykti, bilietus nupirkti, bet ji nesutiko. Kai vaikai išvažiavo pas močiutę T. jis pagalvojo, kad labai gerai, kai tiek nesimatė. Vėliau vaikai buvo atimti. Kai jam pasakė, kad vaikai pasakė, jog tėvas užmušė mamą, jis buvo šokiruotas. Iš mamos J. P. tai sužinojo, kad taip buvo pasakyta. Iš kur mama sužinojo, nežino. Neatsimena, gal protokolus kažkokius matė. Nežino ar tai tikrai tiesa, nes vaikų ilgą laiką nematė, ir nenorėjo labai domėtis, kas čia vyksta. Laidotuvių metu jam atrodė, kad gražios laidotuvės. Vienintelis dalykas, jog praeinant T. pasakė, kad vaikų dar neatiminėsim. Jam atrodo, V. su O. sutarė gerai. Nematė nieko blogo. V. dirbo nuo 8 val. ryto iki 5-6 val. vakaro, dažniausiai statybose. O. didžiąją laiko dalį nedirbo, buvo namų šeimininkė. Šiek tiek dirbo namų tvarkytoja, jai padėjo surasti darbą, bet vėliau nebedirbo. Vėliau tiesiog rūpinosi, vaikais, juos iš mokyklos pasiimdavo, valgyt skaniai gamino. Mano, jog nuteikinėjo vaikus prieš V., nes kai numirė O., jis su vaikais praleido kiekvieną dieną ir jie nebuvo tokie kaip dabar. Kai nuvažiavo pas senelius, jau nenorėjo su tėvu gyventi. Jam girdinti vaikai nepasakė, kad nenori su tėvu gyvent, nes jis vaikų seniai nematė. Jam girdint T. nėra pasakiusi, kad vaikai nenori bendrauti su tėvu. Kodėl O. per tiek metų negrįžo į Lietuvą - negali atsakyti. Materialiai Anglijoje V. ir O. šeima gyveno normaliai, visko užteko. Jam O. yra sakiusi, kad ji yra alkoholikė ir nori gydytis. Jis organizavo, kad ji eitų su vertimu į polikliniką gydytis, bet ar ji ėjo - nežino, nėjo su ja kartu, bet mano, kad ji nėjo. Jam kartais ji skambindavo išgėrusi, sakydavo, jog vaikai ją tokią mato. Jis nematė jos išgėrusios, su ja išgėrusia stengėsi nebendrauti. Dėl O. gydymo nuo alkoholizmo jis nesikišo, paliko jiems patiems spręsti. Kai O. skambindavo jam girta, jam paklausus, kodėl taip daro, pasakė, kad ji alkoholikė. Ji jam paskambindavo ir kai kažkas gero nutikdavo, kai būdavo išgėrusi ir šiaip. V. išgėrusio nematė. Jam nežinoma, kad V. būtų sumušta. Apie O. sveikatos būklę, kai ji buvo ligoninėje, atrodo su O. brolio žmona kalbėjo, jai pasakė, kokia O. būklė. Daugiau neatsimena. Neslėpė informacijos, jeigu jam paskambindavo - pasakydavo. Kai ligoninėje buvo, neatsimena, kiek kartų jam skambino I. T.. Kai jam skambindavo, jis visada pasakydavo, ką žino. Jam atrodo, jog jie patys į ligoninę skambino, jis perdavė jiems kontaktus. Dar kai O. buvo gyva ar buvo šnekos su kuo gyvens vaikai - neatsimena, bet atrodo, kad ne. Nežino kiek kartų per savaitę ateidavo socialiniai darbuotojai, kai prižiūrėjo jų šeimą, bet kelis kartus per savaitę. Jam O. pasakojo kaip ten kas vyko. Jis buvo tik toks kaip vertėjas, padėdavo. Bet pačiuose apsilankymuose nedalyvavo. Jam buvo pasakyta, kad vaikai buvo nuteikti prieš tėvą, bet iš kur jis tai išgirdo - nežino. Dėl V. pirmos santuokos nutraukimo nieko nežino. Prieš Angliją mažiau bendravo su V. Žino, kad yra B., pusseserė. B. buvo atvažiavusi ir dirbti pas V. į Angliją, ir gyventi. Iš vaikystės jos nieko nežino. B. buvo atvažiavusi pas V., susirado darbą. Ar buvo atvykusi tik aplankyti pas V. nežino. Jam atrodo 2011-2012 m. V. atvažiavo į Angliją. Jis atvažiavo prieš jį, maždaug 2010 metais, o jis kokie du metai po jo. Jis vėlai nusprendė pasiimti šeimą, nes reikėjo pasiruošti šeimos atvykimui, įsikurti, užsidirbti. Jis vienas gyveno apie 3-4 metus. Skraidė į Lietuvą. Per O. laidotuves jie salėje buvo apytiksliai valandą ar pusvalandį. Apie smurto atvejį T. šeimoje nieko nežino (t 1, b. l. 178-180, t. 14, b. l. 74-76).

Liudytojas A. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad su jo mama buvo vaikams labai gerai, jie gyveno ne vienus metus (duomenys neskelbtini) gatvėje. Gyveno su T. ir jo seserimi O. Situacija Anglijoje buvo baisi. Matė sesę sumuštą, nes buvo susiūtas antakis. Klausė, kas tai padarė, kai paklausė ar V., ji sulinksėjo galva. Per „Skype“ su seserimi kalbėdavo apie viską, apie gyvenimą. Klausė, kodėl kiekvieną mėnesį mama po siuntą siunčia. Siųsdavo drabužius, piešimo priemones, sąsiuvinius, absoliučiai viską. Jam tai pasirodė labai keista, nes pats gyveno Anglijoje ir jam buvo keista, kad iš Lietuvos tokius daiktus siunčia. O. atsakė, kad gyvena labai prastai, todėl ir reikia tų daiktų. Į svečius nebuvo nuvykęs. Su vaikais bendravo daugiausiai, kai jie buvo čia, bet kartais kalbėdavo ir su vaikais per „Skype“. Dažniausiai tai vykdavo, kai V. išvažiuodavo į Lietuvą, tuomet galėdavo ramiai paskambinti ir pakalbėti. Pokalbiai skyrėsi tuo, kad ji elgdavosi lyg butų stebima ir negalėjo normaliai su jais kalbėti. Tik kai nebūdavo V., normaliai pasikalbėdavo. Ji dažnai prašė pinigų iš mamos. Paskui ji sakė, kad tai daryti jai liepė V. Kai gyveno jie Anglijoje, V. ten dirbo. Kodėl reikėjo tų pinigų - jis nežino. Vaikai ir V. grįžo į Lietuvą 2020 m. po sesers mirties. Sesuo mirė 2020 m. rugsėjo 1 dieną. Kalbėjo su O. dvi dienos iki jos mirties, kai ji buvo ligoninėje. Apie sesers mirtį jam pranešė R. P., V. sūnėnas. Susiekė su V. vakare, jis pasakė, kad jie nekištų nosies, kur nereikia. Jie norėjo, kad O. pargabentų į Lietuvą. Pradėjo tartis. Tas pokalbis įvyko 2020 m. rugsėjo 1 d. vakare, jam pasakė nekišti nosies ten, kur nereikia. Tada jis paskambino į firmą „Paskutinė kelionė“ ir pasirašė sutartį. Nuo to momento jie atstovavo jos kūną, todėl jis nieko negalėjo padaryti. Kiek jiems žinoma, V. norėjo sudeginti kūną ten. Jiems tai nebuvo priimtina. Jie su V. M. apie tai nesikalbėjo. Jam atrodo, jo mama kalbėjo su J. ir buvo kažkoks pokalbis dėl to sudeginimo, todėl jie išsigando. Susiorganizavo, kad palaikai būtų parvežti. Vaikai grįžo su savo tėvu 2020 m. rugsėjo 8 d. Vaikai dalyvavo laidotuvėse. Vaikus jis matė kitą dieną po grįžimo, nes jie naktį grįžo. Vaikai atrodė jau ganai tvarkingai. Jau mama buvo juos nuvežusi apsipirkti. Matė su kokiais vaikai grįžo batais, jie buvo suplyšę. Vaikų rūbai matė kaip atrodė po skalbimo, jie per maži, marškinėliai, kaip 4 metų vaikui. Jo sūnėnui tuo metu buvo apie 7 metai. Nebuvo kuo pakeisti tų drabužių. Todėl ir pirko naujus. Per laidotuves viskas vyko ramiai iki tol kol neatvažiavo V. su savo buvusia žmona, nežino vardo ir pavardės. Kai jie nuėjo į svečių kambariuką, ten prasidėjo kalbos, juokas. Tuo metu jo krikšto mama R. O. nuėjo, juos ramino, sakė „čia ne vestuvės, o tragedija įvyko“. Ant V. sakė, tu pražudei O. Sakė: tu čia ne į vestuves atėjai, dar atsivedei savo žmoną čia. Vyko konfliktas. R. išskirstė juos iš to kambariuko, tada jie išėjo į salę, jei gerai pamena, išvažiavo V. buvusi žmona. Kaltinamoji nesikišo į konfliktą. Ji visada buvo prie karsto. Buvo pakelti balsai tame konflikte, galėjo girdėtis salėje. Prieš mirtį dvi dienos kalbėjo su O., kol ji buvo ligoninėje. Klausė, kas atsitiko, kodėl ji ligoninėje. Ji pasakė, kad ją išvežė į ligoninę, nes ją išpūtė, pilvas kaip būgnas, kaip nėščios. Daugiau nelabai atsimena, ką kalbėjo. Jo sesers O. mirties priežastis iki šiol nėra aiški, nes nebuvo padarytas skrodimas. Po laidotuvių jam atrodo vaikai išvažiavo į Kauną pas tetą J., V. M. seserį, ten buvo parą ir grįžo. Buvo susitarimas, kad vaikai su jais važiuos į sodą. Prieš tai dieną paskambino V. ir pasitikslino ar viskas gerai, ar niekas nepasikeitė. Jis pasakė, kad niekas nepasikeitė, viskas tvarkoje, bet jo balsas buvo keistas. Kitą dieną paskambino mamai ir pasakė, kad neadekvačiai kalba, nerišli kalba, kaip išgėrusio, pasakė tai mamai. Kiek žino, tada vaikai pradėjo pasakoti, kad V. gėrė praktiškai kasdien, kad mušė O. irgi praktiškai kasdien. Dar atsimena tokį dalyką, jie siuntė planšetę į Londoną. Kai grįžo į Lietuvą klausė, kodėl neturi, vaikai sakė, kad sugadintas pakrovėjas, tačiau paskui pasakė, kad V. ją pardavė. Buvo nusiuntę naują telefoną sesei, pasakė, kad jis neveikia ir jis irgi kažkur pradingo. Sakė atsiųsti atgal, kad galėtų pakeisti, bet neatsiuntė, pasakė, kad neveikia. Kai pasakė mama vaikams, kad tėvas girtas, R. pradėjo verkti. V. sakė, kad tėvas sumušė su diržu. Kai paklausė dėl ko, sakė, kad ji paėmė telefoną. Ši informacija buvo labai didelė naujiena. Jie nežinojo, kad toks žiaurus gyvenimas buvo ten. Čia daugiau vaikai iškart pasakojo jo mamai ir tada ji nusprendė kreiptis į vaikų teises. Dėl tų pasakojimų vaikų tarėsi su jo žmona, ką daryti ir nutarė, kad reikia kreiptis į vaikų teises. Po to kai kreipėsi, atvažiavo vaikų teisės, nežino, ką jie kalbėjo su vaikais, nes tai vyko jiems nedalyvaujant. Tada po pokalbio vaikų teisių atstovai pasakė, kad jie turi vaikus pasiimti. Jie tai suprato, bet nenorėjo atiduoti, tačiau pasakė, kad kitaip neišeis. Tada juos paėmė ketvirtadienį vakare, nuvežė į ligoninę, nes reikėjo padaryti kovido testus. Jie juos paėmė pirmadienį su sąlyga, kad turi juos slėpti, nes kol nebuvo reikalingų dokumentų bijojo, kad tėvas juos gali pavogti. Buvo sudaryta tokia kaip sutartis vaikų teisių, surašytas toks kaip protokolas neleisti bendrauti su tėvu, čia buvo dėl vaikų saugumo. Vaikai sakė, kad bijojo tėvo. Jiems buvo sakyta, kad negalima sakyti, kas vyko Anglijoje, o jie papasakojo ir dėl to bijojo. Su giminaičiais iš tėvo pusės vaikai bendravo su J., kai ji atvažiuodavo pas juos į Angliją, kelis kartus taip buvo. Su B. Š. ar bendravo - nežino. Pas T. T., kai ji buvo globėja, vaikai lankė rusų mokyklą, Nemenčinėje. Su mokslais viskas buvo gana neblogai, tik V. sunkiau, nes mokykloje pastebėjo, kad kažkas ne taip su ja ir nustatė vaikystės autizmą, tai buvo padaryta, kai močiutė jau buvo globėja. Mokykla nukreipė į PPT tarnybą, jie nustatė ten, kad reikia pagalbos, tada jie kreipėsi į polikliniką ir psichologai, pas kuriuos V. lankėsi poliklinikoje, pasakė, kad reikia ją paguldyti į ligoninę bei nustatyti diagnozę, nes sakė, kad visiems bus lengviau, kai jau bus nustatyta, tada mokykloje gaus papildomą pagalbą. Matėsi iš vaiko, kad kažkas ne taip su V. Nebendraujantis vaikas, nuleidusi kažkaip galvą į apačią. Jam buvo labai keista, kai ją pamatė. Prieš išvažiuojant iš Lietuvos mergaitė buvo linksma. Kai ji grįžo, atėjo susitikti su dovanomis, tačiau ji kaip sėdėjo galvą nuleidusi, taip ir sėdėjo. Tada ir suprato, kad kažkas ne taip. Buvo labai uždara. T. nėra užsikodavusi nuo alkoholio vartojimo. Ji vartoja alkoholį tik per šventes. Jie yra prieš kremavimą. Šios pozicijos prie vaikų nėra išsakęs, prie vaikų apie tai nekalbėjo. Ar T. T. yra prieš kremavimą - nežino, neklausė. Jie norėjo normaliai, įprastai palaidoti. Bendrai sutarę norėjo tiesiog įprastai palaidoti, kad būtų galima atvažiuoti į kapines. Jis bendravo su O., kai ji jau gulėjo ligoninėje. Priežasčių, kodėl O. pilvas išpūstas, kodėl ta būklė tokia, nesiaiškino. Neklausė ar ji serga, kokia nors liga. Kai ji gyveno Jungtinėje Karalystėje keturis metus, jų nelankė. T. T. turėjo kompiuterį, su O. bendravo per kompiuterį, per „Skype“ programą. T. gyveno dviese su savo vyru dviejų kambarių bute, (duomenys neskelbtini) gatvėje. Dėl sumušimų mano, kad nesikreipė O. į policiją, nes jei būtų kreipusis, tai būtų kažkoks procesas, apie tai jam nėra žinoma.

Iki išvykimo į Angliją sesuo su šeima gyveno pas jo mamą, Gelvonų gatvėje, gyvenimas buvo prastas. O. ir V. santykiai buvo blogi. Mamai nepatikdavo, kad V. niekur nedirba, naudoja tėvo automobilį labai dažnai. Vaikai buvo prižiūrėti, kai gyveno Lietuvoje. Vaikų teisės ar socialiniai darbuotojai, kol gyveno Lietuvoje, nebuvo aplankę. Iki išvykimo tikrai nebuvo prižiūrimi vaikų teisių. Buvo konfliktas sesers laidotuvėse. Konfliktas truko apie 10 minučių. Vaikai buvo laidotuvėse, jie buvo toje pačioje patalpoje, tame kambaryje, kur įvyko konfliktas ir matė viską. Vaikai buvo paimti ir grąžinti vaikų teisių. Buvo sudaryta sutartis. Vaikų teisės sudarė sutartį su močiute T. T.. Buvo perduoti jos globai. Visą laiką tuomet gyveno su močiute. Galutinis sprendimas, kad su močiute jie ir liks, buvo priimtas spalį ar lapkritį, nepamena. Tėvas, V. M. kreipėsi iškart į policiją, kad jie pavogė vaikus. Tai buvo sekmadienį, kai jis paskambino ir norėjo pasiimti vaikus. Pasakė, kad dabar vaikai paimti vaikų teisių ir pasakė jam aiškintis su vaikų teisėmis. Vaikus paėmė ketvirtadienį, V. skambino tik sekmadienį. Vaikus vaikų teisės grąžino pirmadienį, V. iki sekmadienio neskambino ir dėl vaikų nesiteiravo. Sekmadienį po to, kai jau sužinojo, kad vaikai paimti, kitas V. skambutis buvo jau po pusės metų. T. T. buvo pas juos svečiuose ir paskambino V. Kalbėjo su jo mama. Jis klausė kaip vaikai, kaip mokykloje. Šiek tiek tik girdėjo tą pokalbį. Mama atsakinėjo į jo klausimus apie vaikus. Jis daugiausiai klausė kaip sekasi vaikams mokykloje, T. jam pasakojo. Kiek žino, T. su vaikais apie tėvą ir kitus giminaičius iš tėvo pusės nekalbėjo, bent jiems būnant kartu nebuvo liečiamos tokios temos. T. niekaip neapvadino V. M. prieš vaikus, nenuteikinėjo vaikų prieš jį, nepasakojo nieko vaikams apie V. Vaikai gyveno su jais nuo 2020 m. rugsėjo 20 d iki Naujųjų metų, 2021 m. Gyveno pas juos bute su jo žmona. Tada buvo karantinas, mokslas tapo nuotolinis ir tada išvažiavo vaikai pas jo mamą į (duomenys neskelbtini) gatvę. Tuo metu, kai pas juos vaikai gyveno, nebuvo kalbama su vaikais nei apie tėvą V., nei apie jo giminaičius. Dieną prieš sesers mirtį jo žmona skambino į ligoninę, jai pasakė, kad O. būklė gerėja, o kitą dieną sesuo mirė (t. 1, b. l. 161-165, t. 14, b. l. 19-22).

Liudytoja I. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad atvyko vaikai pas močiutę laidoti mamos. Po laidotuvių močiutė sužinojo iš vaikų, kad tėvas skriaudė jų mamą ir juos. T. susirūpinusi paskambino jai su vyru ir pasakė, kad ji nežino ką daryti, nes vaikai labai bijo. Jie pasikalbėjo ir pasakė, kad reikia konsultuotis su vaikų teisėmis. Tada buvo paskambinta vaikų teisėms, papasakota situacija. Jie atvažiavo, kalbėjosi su vaikais, buvo nuspręsta nuvežti vaikus į ligonę, padaryti covid-o testus. Po kažkurio laiko buvo surašytas vaikų perdavimo aktas, dėl vaikų saugumo, nes vaikai papasakojo, ką darė tėvas. Jie pasisiūlė vaikus priglausti pas save, nes tėvas nežinojo, kur jie gyveno. Vaikai pagal aktą buvo perduoti jiems. Tuomet vaikai ėjo Nemenčinėje į mokyklą, ėjo tyrimas vaikų teisių. Vaikai pas juos gyveno kelis mėnesius. Paskui, kai prasidėjo karantinas, vaikai buvo pas močiutę T. Laidotuvės buvo vyro sesers O. T., jos buvo rugsėjo mėnesį, ten ji dalyvavo. Padėjo buitiniais reikalais. Dalyvavo daug žmonių, daug giminių, draugų iš O. pusės. Vaikai dalyvavo laidotuvėse, bet jie pagrinde buvo tame poilsio kambarėlyje. Vaikų gyvenimas Anglijoje koks buvo - girdėjo iš vaikų, kai jie jau pas juos gyveno. Jie sakė, kad tėvas skriaudė mamą. Pasakė jiems, kad negalima meluoti. Vaikai sakė, kad bijo tėčio, nes papasakojo viską močiutei. Vaikai bendrąja prasme linkę prikurti, bet šiuo atveju ji matė, kad jie labai bijojo. Išgirdę skambutį ar durų skambutį, jie susijaudindavo, nes bijojo, kad gali tėvas ateiti. Vaikai galėjo keliauti kaip į vaikų namus, bet jie labai nenorėjo, todėl pasisiūlė, nes pas juos didelis butas, juos priimti. Vaikai bijojo tėvo, nes jie papasakojo močiutei tiesą, o jiems buvo liepta nesakyti, koks buvo gyvenimas Anglijoje. Liepė nesakyti tėvas. Visą tai ji žino iš vaikų pasakojimo. Kai vaikai buvo Anglijoje, gana dažnai bendravo su T. per „Skype“. Ji yra girdėjusi, kad ten ne viskas buvo gerai, kad ten lankėsi tarnybos tokios kaip pas mus, socialiniai darbuotojai, vaikų teisės. Pati matė, kad T. labai dažnai siuntė siuntinius į Angliją, tai buvo labai keista. Ji siuntė tokius dalykus kaip apatiniai, higieniniai paketai ir kitus daiktus, kuriuos galima įsigyti ten. Klausė, kodėl ji siunčia tokus daiktus, sakė, kad jiems ten sunku gyventi, todėl padeda. Maisto produktus siuntė. Su O. yra bendravusi per „Skype“. Kai atvažiuodavo pas T., tai tuomet visi kartu skambindavo ir šnekėdavo. Ar O. vartojo alkoholį - ji nežino. Su sužalojimais, mėlynėmis bendraujant su O. per „Skype“ ji nematė. Kai vaikai buvo močiutės globoje, kiek girdėjo, vaikai bendravo su teta J. ir sese B. nuotoliniu būdu, nes buvo kovidas. Iš vaikų žino, kad jie nenori su šitais giminaičiais bendrauti, sakė, kad nesimatė dažnai, nepažįsta gerai, nėra kontakto su jais. J. ji pati matė tik vieną kartą, o B. matė tik per laidotuves. Kai jie gyveno dar Lietuvoje ir jie užvažiuodavo į jų namus į Riešę, kur jie gyveno, niekada nematė nei B., nei J. Nei per gimtadienius vaikų ar kitas šventes jų nebūdavo. Per pačias laidotuves, nepamena kurią dieną, buvo atvykusi V. buvusi žmona, dalyvavo V. dukra su vaikinu, jie nuėjo į poilsio kambarėlį pasėdėti. Ji tuo metu buvo salėje. Iš kambarėlio girdėjosi šūkavimai. Dalyvavo moteris, kuri jai padėjo tvarkyti buitinius reikalus ir jos nuėjo su ta moterimi pažiūrėti, kas ten vyksta. O. T. sesuo barė V., kad jis atsivedė buvusią žmoną. R. O. pasakė, kad V. „pražudė mano mergaitę“. Vaikai visada ten kambarėlyje sėdėjo, salėje jie nebuvo. T. šitame konflikte nedalyvavo, visada sėdėjo prie karsto salėje. Negirdėjo, kad T. nuteikinėtų vaikus prieš tėvą. Santykiai T. ir O. buvo įprasti. Alkoholio nevartojo, nebent tik per šventes. Lietuvoje nematė niekada O. su mėlynėmis, sumuštos. O. lyg dirbo Anglijoje kavinėje. Vėliau ji buvo namie, vaikus reikėdavo pasiimti iš mokyklos. Į Anglijos ligoninę dėl O. sveikatos ji skambino, bet jie pasakė, kad negali telefonu teikti informacijos, pasakė, kad būklė nebloga, diagnozės nesakė, priežasties mirties nepasakė. Dėl laidojimo būdo žino, kad norėjo palaidoti įprastai, ar buvo dėl to konfliktas - nežino. Ji girdėjo, kad T. pasakojo, jog matė pas O. kaip sagę ant antakio ir, kad jis buvo praskeltas, bet O. pasakė, jog akių operaciją darėsi ar kažką tokio. Kai ji gyveno Anglijoje su savo vyru, neturėjo problemų. Išvažiavo iš Anglijos dėl to, nes jos tėvas nenorėjo ten būti ir išvažiavo. Ji turi savo vaikus, žino kaip su vaikais bendrauti, būtent taip ir bendravo su O. ir V. vaikais. Vaikai tarpusavyje bendraudavo, puikiai sutarė. Kai T. sužinojo iš vaikų, kas nutiko Londone, ji (teismo pastaba – I. T.) skambino vaikų teisėms. Pasakė, kad reikia konsultacijos, kad nežino, kaip elgtis. Vaikai turėjo pagal planą grįžti su tėčiu į Angliją, tačiau kai sužinojo, kas vyko Anglijoje, nežinojo kaip elgtis. Papasakojo tarnybai ką sužinojo iš vaikų, tada perskambino ir pasakė, kad atvažiuos mobili komanda. Iki tol, kol atvyko vaikų teisės, ji su vaikais nebendravo, jie buvo Nemenčinėje. Tada išvažiavo į Vilnių. Kai atvyko vaikų teisės, jie pasakė, kad turi pasikalbėti su vaikais. Prieš pokalbį su vaikais ar jų kažko klausė vaikų teisės nepamena. Jie pasakė ką vaikai pasakė, ir tuomet tarnybos atstovai nuėjo pakalbėti su vaikais, pokalbyje jie nedalyvavo. Kai T. buvo paskirta globėja jie su vaikais bendravo. Nebuvo taip, kad vaikai sakytų, kad T. kažką blogo sako apie tėvą. Jie išvis apie tėvą ir apie giminaičius nekalbėjo su vaikais, su vaikais tiesiog žaisdavo, pramogaudavo. Iš kur pas V. žodžiai „ugrobil“, „chana“, kuriais kalba V., nežino. Ji yra unikalus vaikas, pas ją kitokie žodžiai. Jie net namie nevartoja tokių žodžių, bet mergaitė moka taip šnekėti. Ji išsireiškia jiems nebūdingomis frazėmis ir nesupranta, iš kur ji taip šneka. Minėti žodžiai nevartojami nei jos, nei T. šeimoje. Ji iškart pastebėjo, kai vaikai atskrido, kad kažkas ne taip. Jie atvyko aplankyti vaikų. R. atbėgo, o V. sėdėjo susigūžusi. Klausė iškart T., kas V. nutiko. V. buvo susigūžusi, nuleidusi galvą. Ji suprato, kad kažkas ne taip su sveikata, buvo mačiusi tokių vaikų su diagnozėmis, todėl ją tai sujaudino. Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, mokytojai, psichologai mokyklos ir poliklinikoje psichologai, psichiatrai pasakė, kad reikia išsiaiškinti, kas yra su mergaite, todėl reikia paguldyti į raidos centrą. Jai buvo sunku mokytis, bendrauti, įsiūlyti naujus rūbus. Nuvežė į raidos centrą ištyrimui. Negalima buvo lankyti dėl karantino. Ten buvo V. nustatytas vaikystės autizmas. Išvykstant iš Lietuvos ji nebuvo tokia pati. Jai buvo tada 6-7 metai. Kai grįžo, jau buvo mokyklinio amžiaus. Jų vaikas yra neįgalus. Ji yra dirbusi su vaikais, kaip auklėtoja, kur visokių vaikų su sutrikimais buvo, jie skiriasi, unikalūs. Kada V. buvo paguldyta į raidos centrą ir nustatyta diagnozė neprisimena, gal 2021 metais (t. 1, b. l. 167-171, t.14. b. l. 22-24).

Liudytojas P. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam jo teisės ir pareigos išaiškintos. Sutinka duoti parodymus. Jis yra O. T. tėvas. 2020 m. rugsėjo 1 d. O. mirė Londone. Kaip jis suprato, O. mirė nuo vidinio kraujavimo. Dukros laidotuvės vyko Lietuvoje. Laidotuvių metu jo žmona T. T. jokių priekaištų V. M. dėl dukros mirties nebuvo išsakiusi. Kai V. su vaikais: V. ir R. M., grįžo į Lietuvą, jie apsistojo pas juos namuose. Atvykę vaikai atrodė purvini, jų rūbai buvo nusidėvėję. Pirmiausia, ką padarė jo žmona T., kartu su vaikais nuvažiavo į prekybos centrą „Akropolis“ nusipirkti vaikams drabužių. Vaikai su savimi neturėjo kitų drabužių, tik tai, ką ant savęs turėjo. V. po laidotuvių pas juos nenakvodavo, atvažiuodavo, tik pasirodydavo ir išvažiuodavo. V. ir R. jam pasakojo, kad jų tėvas juos mušė. Daugiausiai mušė V. diržu, rankomis. Nežino, į kurias būtent kūno vietas, neklausė. Mušdavo juos iki mėlynių. Vaikai pasakojo, kad V. M. taip pat mušdavo jų motiną O. Vaikai pasakė, kad V. paskutinį kartą buvo taip sumušęs O., kad ji net negalėjo atsikelti iš lovos. R. pasakojo, kad vienas jo draugas padovanojo jam, t. y. R., telefoną, o V. telefoną atėmė ir kažkam pardavė ir pinigus pasiliko sau. Gavus tokią informaciją iš vaikų, T. iš karto paskambino marčiai I. T. Kai I. atvažiavo, iškvietė Valstybinės vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistus. Minėti specialistai išklausė vaikus ir nusprendė juos paimti. Jo žmona T. T. buvo paskirta vaikų laikinąja globėja. T. niekada nenuteikinėdavo vaikų prieš jų tėvą V., vaikų tetą J. P. ir jų vyresnę sesę B. Jie namuose prie vaikų nesikalba apie V. ir jo šeimą, o jeigu pasikalba, tai tik tarpusavyje su žmona, tačiau vaikams negirdint. Jis galvoja, kad vaikai bijo savo tėvo. Jis mano, kad V. ir R. bijo savo tėvo, nes prisimena vieną atvejį, kai kažkas paskambino į jų namų duris, o vaikai išsigandę pradėjo lakstyti, bijojo, kad čia atėjo V. juos pasiimti. Patys vaikai jam sakė, kad bijo tėvo. Vaikai nenori grįžti pas tėvą, nori likti gyventi su jais. Jam R. yra sakęs, kad jis yra pats laimingiausias vaikas, kad gyvena su jais. Nei jis, nei jo žmona T. T. nevažiuodavo vaikų ir O. aplankyti į D. Britaniją, tačiau dažnai O. ir jos šeimai, 5 ar 6 kartus į metus siųsdavo siuntas: maisto produktus, drabužius, įvairias dovanas vaikams. Jis ir jo žmona beveik kiekvieną dieną per „Skype“ bendraudavo su O. ir vaikais. Prisimena, kad kažkur prieš mėnesį iki O. mirties, O. pasakė, kad nori grįžti namo į Lietuvą. O. jam ir T. nesiskundė dėl V. galimai netinkamo elgesio su ja ir vaikais. Vaikai sakė, kad jų tėvas V., kai jie gyveno Londone, dažnai gerdavo alkoholinius gėrimus. Nežino, ar O. vartodavo alkoholinius gėrimus. O., kai dar buvo gyva, taip pat sakė, kad V. gerdavo alkoholinius gėrimus. V. ir R. su močiute T. gerai sutaria. Vaikai šiuo metu nebendrauja su tėvu, tačiau, kiek žino, teismas V. jau leido matytis su vaikais, tačiau vaikai patys nenori su juo bendrauti. Bendravimo tvarka su tėvu dar nėra nustatyta. Jeigu teismas leido bendrauti su tėvu, jis su žmona nieko prieš, tegul bendrauja su vaikais. Vaikai nenoriai bendrauja su teta J. P. ir seserimi B., kadangi, kaip vaikai sako, jos meluoja. Vaikai jam sakė, kad J. ir B. meluoja, kad jos dažnai atvažiuodavo į Londoną juos aplankyti, kad padėdavo jiems, kad dovanas dovanodavo. Vaikai sakė, kad tai netiesa, tai melas. O., kai dar buvo gyva, pasakojo, kad kai J. buvo atskridusi į Londoną aplankyti savo sūnaus, ji buvo juos aplankiusi ir atvežė tik porą mandarinų, daugiau nieko. J. atvažiuodavo į Londoną ne O. su vaikais aplankyti, o pas savo sūnų, pas kurį buvo gimusi dukra. Namuose prie vaikų apie J., B. ir V. neigiamai nekalba. T. nenori, kad V. ir R. būtų grąžinti tėvui, nes bijo, kad jų atžvilgiu vėl bus naudojamas smurtas (t. 1, b. l. 173-176).

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo P. T. parodymus jis juos patvirtino ir papildomai parodė, kad atvažiavo, palaidojo dukrą, po laidotuvių sužinojo, kad sugyventinis mušė dukrą ir anūkę, anūkui gal ne tiek. Apie tai sužinojo, tada kreipėsi į vaikų teises. Vaikų teisės atvažiavo, jis kaip tik po darbo buvo ir tuo momentu vaikų teisės su vaikais kalbėjo kitame kambaryje. Vaikų teisės paėmė vaikus ir išvežė į Antakalnį. Pirmadienį vaikus grąžino jo žmonai. Sūnus buvo su žmona. Matė sumuštą dukrą per „Skype“. Buvo mėlynės ant rankų, kojų, ant ko matėsi, kai vaikščiojo. Bendravimo metu matėsi. Su anūkais bendravo. Klausė iš kur mėlynės. Ji sakė, kad pačios savaime atsiranda mėlynės. Bet kai anūkai papasakojo, kad sugyventinis ją mušė, tada suprato iš kur tos mėlynės buvo. Iš Anglijos atvežė dukrą. Laukė beveik 13 dienų, kad palaidotų. Pasakė, kad sumokės už laidotuves, už atvežimą. Nuo ko mirė dukra jiems pasakė, kad viduje kraujavimas. Tai pasakė iš tos ligoninės, kur ji mirė. Su ligonine bendravo V. Tą informaciją sužinojo iš V. V. norėjo ją kremuoti. Jie norėjo palaidoti į žemę. Jis pasakė, kad neturi pinigų, jie paėmė viską „ant savęs“ ir atvežė į Lietuvą. Dėl ko tas vidinis kraujavimas atsitiko - nežino iki šiol. Dalyvavo laidotuvėse. Jo anūkai ten buvo. Buvo laidotuvėse V., tai išvažiuodavo, tai atvažiuodavo. Net savo buvusią žmoną atsivežė į laidotuves. Dukra V. buvo atvažiavusi į laidotuves. Jis tik girdėjo, kad per laidotuves buvo konfliktas. Ten kambarėlis buvo, kur vaišės. Ten pradėjo po vieną, antrą stiklinę, po to garsiau, juokas prasidėjo. Po to tik sužinojo, kad žmonos sesuo neiškentėjo pasakė, kad čia ne vestuvės, o laidotuvės. Ir ramino, jis nematė to įvykio. Girdėjo iš pasakojimų apie įvykį iš kitų žmonių, žmonos, jos sesers. Vaikai papasakojo kaip gyveno Anglijoje. Vaikai sakė, kad ten vonioje, tualete nebuvo šviesos. Buvo prastos buitinės sąlygos. Jis matė: jeigu V. praeidavo, vaikai slėpdavosi dviejų aukštų lovoje už užuolaidos, būtent bendravimo metu per „Skype“. Bijojo turbūt. Kaltinamoji nepasakojo nieko negražaus vaikams apie tėvą. Jie vaikus buvo paruošę atiduoti su tėvu į Angliją. Aprengė juos. Kai grįžo iš Anglijos vaikai, jie net pelėsiu smirdėjo. Žmona juos iškart išmaudė. Kitą dieną važiavo pirkti naujų rūbų. Jie suprato, kad vaikai atgal išvažiuos į Angliją kartu su tėvu ir ruošėsi tai daryti. Kai vaikai papasakojo, kas vyko Anglijoje, tada viskas pasikeitė. Kai jau vaikai liko pas juos su T., kad nuteikinėtų vaikus prieš tėvą jis negirdėjo. Buvo tik vienas dalykas, kai jos sesuo kalbėjo, ji pasakė, kad „ugrobil“ jų dukrą. Mano, kad vaikai girdėjo. Vaikai buvo laidotuvių metu kambarėlyje, tame kambarėlyje ir pasakė, kaltinamosios sesuo nukentėjusiajam V. Vos ne muštis norėjo nukentėjusysis tuo metu. Vaikai tai girdėjo. Kodėl tėvą V. ožiu vadina - nežino. Šita mergaitė ji turi labai didelę savo nuomonę, ji gali daug papasakoti. Ji su savo nuomone labai tvirta. Apie V. sveikatos būklę gali pasakyti, kad dar prieš Angliją, kai buvo su jais ir gyveno, buvo labai linksma, laiminga, bendraujanti. Paskui kai grįžo iš Anglijos užsidarė kaip kamuoliukas, mokykloje irgi. Dukra kai buvo Anglijoje jam per „Skype“ pasakojo, kad mokykloje ji užsidarinėjo tualete išėjusi iš klasės. Ir čia taip pat, Lietuvoje, taip pat elgėsi. Grįžo į Lietuvą iš Anglijos labai pasikeitusi. Kai čia Lietuvoje paguldė V. į ligoninę jie suprato, kad ji serga. O. jis matydavo per „Skype“ beveik kasdien, nematė niekada jos apsvaigusios. Lietuvoje ji vartojo tik per šventes. Kai buvo Lietuvoje, ji vartodavo alkoholį tik per šventes, nebuvo priklausoma, ji dirbo. V. kai buvo Lietuvoje nepasakytų, kad dažnai vartotų alkoholį, per šventes, tiesiog nedirbo ir gulėjo. Maistą galėdavo visą suvalgyti ir vaikams nepalikti. Į Londoną siųsdavo nuolat siuntas, kas antrą mėnesį turbūt. Sveikino vaikus su šventėmis. Kai vaikai gyveno pas juos, tuo metu V. giminės nebendravo su vaikais, jis jų nepažįsta. Jie neatvažiuodavo pas juos. Vieną kartą matė, kai išvažinėjo į Londoną, nes jis dirba santechnikos parduotuvėje (duomenys neskelbtini), jie laukė ten prie migracijos, išvykimui dokumentų, tada juos matė. Vaikai su tėvo giminėmis nebendrauja. Tarp jo ir V. buvo konfliktas. Tai nutiko, kai dar gyveno Lietuvoje. Jie buvo viename kambaryje, jie (teismo pastaba – V. ir O.) kitame kambaryje. Išgirdo, kad pradėjo V. su dukra bartis. Žmona pasakė „kas ten vyksta“. Jis nuėjo, pasakė, jam ramintis. Tada apsisuko nueiti ir tada gavo smūgį. Tada jis kojomis pradėjo jį mušti, šonkaulius sulaužė, žmonai išmušė žandikaulį. Iškvietė greitąją, greitoji įstatė žmonai žandikaulį, o jį išvežė į Lazdynų ligoninę. Jis abejingas V. atžvilgiu, jam jo nėra. Kai buvo tas konfliktas jo su V., jis buvo koridoriuje, vaikai buvo kambariuose ir nematė (t. 14, b. l. 24-26).

Liudytojos R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 185-187) pagarsinti teisme vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, kuriuos liudytoja patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir papildomai parodė, kad dvi psichologės pasiskyrė dirbti su vaikais. Ji turėjo santykį su V., kita kolegė - su R. Kai T. T. tapo globėja, su ja jos turėjo tik vieną organizacinio tipo susitikimą, kaip atvežti vaikus ir panašiai. Taip pat ta istorija, kaip tie vaikai čia atsirado, kaip jie ten gyvena, kaip T. tapo globėja, tokį turėjo pokalbį. Kai susitikdavo su V, kalbėdavo apie grįžimą į Lietuvą, apie tai, kaip atsidūrė pas močiutę T., apie Anglijos išgyventus dalykus, taip pat santykio su tėčiu situaciją. Buvo, berods, penki susitikimai, kuriuos ji aprašė. V. pasakojo, kad tėtis „ugrobil mamū“ (vert. pastaba: pražudė mamą). Ji identifikavo save su T. T. šeima ir teta, kur gyveno kartu su vaikais, ji laikė save tos šeimos dalimi. V. turi kalbos sutrikimą, konsultacijos vyko dalinai ir nuotoliniu būdu, buvo labai sunku ją suprasti, susikalbėti ir tik gyvų susitikimų metu pradėjo ją suprasti. Ji sakė, kad matė, jog tėtis mušdavo mamą, kad mama turėjo daugybę mėlynių. Nebūdavo valgyti namuose, kažkokia mamos draugė duodavo valgyti, jie patys išmoko kažką pasigaminti. Pasakojo tokią apleistumo istoriją. Kai atsirado T. globoje, ji pagaliau buvo laiminga. Su močiute kol gyveno Anglijoje, jie nuolat bendravo nuotoliniu būdu. Jei gerai atsimena, pati T. T. sakė, kad siųsdavo anūkams į Angliją siuntinius, pinigus, bet V. paimdavo pinigus. Berods, pasą buvo paslėpęs žmonos. Bent jau apie pinigus jai atrodo tikrai T. pasakojo. Žiburio fonde būdavo susitikimai su tėvo gimine, ji juose dalyvaudavo. Kartais su B., kartais su teta J. Su tėčiu vaikai kategoriškai atsisakydavo susitikti. Su B. ir su teta irgi vaikų ryšio nebuvo, jos buvo absoliučiai svetimos. T. vaikams buvo savas žmogus. Jie jautėsi pakliuvę į namus pas ją, T. Jie dirbo, kad užmegztų ryšį naujai. Jiems atrodė, kad jos buvo visiškai svetimos. Jų galvoje buvo žinojimas, kad jie matė kelis kartus sesę B. ir tetą J. Teta bandė įrodyti, kad buvo Anglijoje su vaikais leido laiką, rodė nuotraukas. Bet išaiškėjo, kad tos nuotraukos buvo siųstos V. joms. Tose nuotraukose nebuvo nei tetos J., nei B. Nuotraukos buvo apie vaikų gyvenimą Anglijoje, iš jų gyvenimo Anglijoje akimirkos. Vaikai tikrai bijojo tėvo. Jie tai ir sakė, bet ir visa kūno kalba tai rodė, jie net nusisukdavo, verkdavo, kai kalba būdavo apie tėvą, buvo įtampoje, jie galbūt bijojo, kad juos grąžins tėvui. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus paaiškino, kad kiek ji supranta, mama dažnai sirgo, todėl gulėjo ir nelopė rūbų, negamino maisto. Nežino ar vaikai žino, kuo ji sirgo, ji žino, kad ir ligoninėje buvo. Kalbėjosi su V. apie mamą, ji pasakojo tuos paskutinius įspūdžius, kodėl jie turėjo sugrįžti į Lietuvą. Trauminį savo patyrimą papasakojo, kas pakeitė jų visą gyvenimą. V. sakė, kad mama mirė ir, kaip supranta, laidotuvės vyko čia, Vilniuje. Kodėl vaikai grįžo į Lietuvą, į konkrečias faktines aplinkybes, ji nesigilino, labiau į emocinę vaikų būklę ir trauminį patyrimą. Žino, kad jie dalyvavo laidotuvėse. Tiksliau į klausimą, kodėl jie grįžo į Lietuvą - atsakyti negali. Trauminis patyrimas V. tas, jog vaikai ir Anglijoje gyveno nesaugume. Mano, V. kalbos neišsivystymas yra to pasekmė. Apie V. nustatytą autizmą nieko nežinojo. Ar jos elgesyje matė autizmo spektro sutrikimo požymių - negalėjo atsakyti, apie tai negalvojo. Kad kalbos neišsivystymas yra - matė. Nebuvo iškeltas uždavinys diagnozuoti autizmą V. Diagnozuoja psichiatrai. Ji gali tik surinkti duomenis ir juos nusiųsti. Pamatyti požymius galėtų, bet diagnozuoti autizmo ne. Nepagalvojo, kad V. gali būti autizmo spektro sutrikimas. V. emocinė raida yra kaip mažesnės, neatitinka jos amžiaus ir būdingas ribiškumas. Negali vertinti emocinės raidos sutrikimo priežasties, nes matė V. aktualioje traumoje, reikėtų daugiau duomenų, kad padarytų išvadas dėl jos elgesio, ar tai nulemta traumos ar autizmo diagnozės, tų duomenų neturėjo. Kiek laiko bendravo su V. negali atsakyti, viskas yra byloje. Buvo penki susitikimai su V. ir po to organizuojami pasimatymai su B. ir J. Vaikai buvo matę J. ir jie buvo susitikę, ji buvo atvažiavusi į Angliją pas savo sūnų, kuris ten gyvena, jie buvo susitikę, paskui dar turbūt matė per laidotuves. Kai ji bendravo su V. neišeidavo iš kabineto pasiklausti atsakymų močiutės. Kai buvo pirmas nuotolinis susitikimas su V., ji tuo metu klausė močiutės, nes jai reikėjo nuolat sėdėti prie kompiuterio, buvo prisijungimo trukdžiai. Kai močiutė yra šalia, jai padeda susireguliuoti, papildo jos ego. Vaikas raidos užstrigime ir turi savireguliacijos sunkumų, todėl reikia kito žmogaus, kuris padėtų. Kai su V. bendravo nuotoliniu būdu, kokiais klausimais ji kreipėsi į močiutę, tiksliai nepamena. Tiesiog padėjo suprasti viena kitą ir joms susikalbėti. Bendraujant su ja nuotoliu būdu buvo sunku suprasti ką ji kalba, tai tiesiog padėjo suprasti ką sako, ar dar kažkokiais buitiniais klausimais. Jos tik susipažino ir pasimatė, tą kartą bendravimas vyko bendrais klausimais, tuomet ji suprato, kad nepavyks nuotoliniu būdu bendrauti. Jų bendravimo metu su V. niekas iš suaugusiųjų daugiau nedalyvavo, buvo dviese. Tas posakis „ugrobil mamū“ kai V. sakė, suprato, kad tai reiškia „pražudė mamą“. Kad nepadėjo, kad greitosios nekvietė, mušė. Išvadas, dėl kokių priežasčių pražudė mamą, ji padarė pagal V. pasakojimą. Dėl nuotraukų, kurias rodė J., jai atrodė, kad gal ir nori įteigti tas nebūtas aplinkybes vaikams. Berniukas išvis nusisukdavo, jis jautresnis buvo, o V. kovinga buvo, piktindavosi. Berniukas sakė, kad ji meluoja, visu kūnu tai rodė, kad tai neteisybė, kad taip nebuvo. Turbūt buvo sakiusi, kad tėvui reikėtų dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nelabai pamena. Pabendravus su V. jai pasirodė, kad iš jo labai daug agresijos. Susitapatinus su vaikais baisu su juo bendrauti. Jis daro spaudimą ir emociškai sunku surasti ryšį. Spaudimą daro visiems, kai jam reikia pasiekti tai, ko jis nori pasiekti, mano, toks jo bendravimo būdas. Lankyti smurtinį elgesį keičiančią programą paprastai siūloma lankyti tuomet, kai naudojamas smurtas. Kad vaikus muštų tėvas fiziškai, jie neminėjo, tik apleistumas, nepriežiūra, kuris taip pat yra smurtas. Ji ne pati nusprendė, kad kažkas meluoja, buvo tokie pasakymai iš vaikų. R. sakydavo, kad meluoja. Kad teta J. meluoja dėl nuotraukų ne pati padarė išvadą. Dėl vaikų ir šeimos nuotraukų, kurias rodė J. iš Anglijos, vaikai pasakė, kad tos nuotraukos buvo darytos ne tada, kai jos ten buvo. Ji galvojo, kad teta buvo tose akimirkose ir ji fotografavo, bet vaikai sakė ne, kad čia nuotraukos yra šiaip akimirkos iš jų gyvenimo, tetos ten nebuvo. Su V. buvo viena ir buvo 5 susitikimai. O kai buvo rengiami susitikimai su J. ir B., su tėčiu, atstatyti santykį bandė, nepavyko, tai tuo metu būdavo abu vaikai. Nematė, kad J. rodytų nuotraukas su savimi ir vaikais (t. 14, b. l. 38-41).

Liudytojos L. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 182-183) pagarsinti teisme vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, kuriuos liudytoja patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir papildomai parodė, kad jie yra „Žiburio“ labdaros paramos fondo darbuotojai, dirba su šita šeima porą metų. Su šeima pradėta dirbti 2020 m., gruodžio mėnesį, ji, kaip psichologė, gavo užduotį išklausyti vaikų nuomonę dėl susitikimo su artimais giminaičiais, tiksliai neatsimena. Tuomet bendravo, kartu dirbo R. S., koordinatorė A. L.. Buvo organizuojami susitikimai, su artimaisiais giminaičiais, buvo daug raštų, skundų, daug visko. Ji dalyvavo susitikimuose su vaikų teta J. ir su seserimi B. Kai kurie susitikimai vaikų su giminaičiais buvo organizuojami nuotoliniu būdu. Vaikai nenorėjo bendrauti su giminaičiais, jie tiesiai šviesiai sakydavo tiek tetai, tiek sesei, kad nenori bendrauti. Kai vykdavo susitikimai, jos, kaip psichologės, pareiga būdavo užtikrinti, kad visų teisės nebūtų pažeistos. Po to susitikimo būdavo suteikiamos konsultacijos tetai ir sesei, ką jos galėtų padaryti, kaip išjausti emocijas to susitikimo metu. Jos konsultacijų metų kaltino vaikus, kad vaikai yra nuteikinėjami. Labai atsimena pykčio emociją iš B. ir J. Net susitikimų metu kaltino vaikus, ji pertraukė susitikimo metu tetą, sakydama, kad ji kaltina vaikus ir ar ji galėtų tuos žodžius pasakyti kažkaip kitaip. Kaltino, kad vaikai meluoja. Į tuos kaltinimus reaguodamas R. nusisukdavo, o V. yra vieną kartą labai piktai ant jos šaukusi ir sakiusi, kad tai jūs meluojat. Jie bandė atstovėti savo tiesą. Labai daug visko ten vyko, ji daugiau atsimena jausmus. Jai buvo liūdna girdėti, kad nuo pat pradžių buvo ne viskas padaryta, kad būtų apsaugotos vaikų teisės. Kai buvo pradėti organizuoti susitikimai su artimaisiais giminaičiais, ji aiškinosi ar tikrai teta teisės prasme yra artimas giminaitis, paaiškėjo, kad ne. Emociškai tai nebuvo artimi žmonės. Tačiau jie iš vaiko teisių apsaugos tarnybos gavo labai didelį spaudimą organizuoti susitikimus su teta. Buvo verčiami organizuoti susitikimus ir jiems paruošti vaikus. Tokį spaudimą darė visi vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, dirbantys šioje byloje, patarėja P., specialistas K. ar K., nepamena tiksliai žmonių pavardžių, taip pat pati Ž., vaikų kontrolierių įstaiga, kuri juos tikrina, tiksliai neatsimena, per du metus įvyko daug įvykių. Begalinis spaudimas buvo daromas „Žiburio“ fondui, todėl kad jie, kaip specialistai turi intervizijas ir dalinasi savo bylomis, atvejais ir krūviais, kaip padaryti, kad geriau organizuotų darbą ir atlieptų vaikų poreikius. Tai yra jos jausmas, kad buvo spaudimas. Buvo daug atvejų vadybos posėdžių, kuriame dalyvavo visi specialistai ir atvejo vadybos, globėjai, jie kaip globos centras, vaikų teisės ir buvo pastoviai sakoma: prašau organizuoti susitikimus, tai sakė visi, kas dirba šioje byloje iš vaikų teisių apsaugos specialistų. Vieni pasitarimai tai jų fondo darbuotojų, darbo organizavimo, o kiti pasitarimai tai atvejo vadyba, kai visi specialistai susirenka ir spendžia kaip padėti vaikams, tėvams, globėjams. Protokolai ir protokolo pabaigoje parašyta. Spaudimą turi omenyje savo jausmą. Jie sako, kokiu pagrindu organizuoti susitikimą, sakė - liepimu. Visi vaikų teisių apsaugos specialistai sakė organizuoti. Priežastys buvo nurodytos protokoluose. Atskirai konsultavosi su vaikų teisių apsaugos specialistais, buvo aptarinėjama, ką galima padaryti šioje byloje, kam atiduoti pirmenybę. Dėl spaudimo darymo ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nepaminėjo, nes jos turbūt neklausė. Tuomet ji tyrėjos paklausė, apie ką yra byla, ji nelabai galėjo paaiškinti. Paklausė kaip bus atskirta kaip tuo metu elgėsi T., ar įtariamoji tuo metu elgėsi kaip močiutė, globėja ar žento uošvienė, tyrėja jai atrodė nelabai suprato, kas yra globa. Jos parodymai buvo surašyti su daug klaidų. Vėliau kolegėms buvo atsiųsta ir paprašyta atsakyti raštu. Tai rodo tyrėjos kvalifikaciją. Konsultacijų su teta J. ir B. metu sakė, kad vaikus nuteikinėja kažkas prieš jas. Kas, jų manymu, nuteikinėja - neatsimena tiksliai formuluotės, tik atsimena, kad sakė - nuteikinėja, o kas konkrečiai nuteikinėja ar sakė ir ką sakė - nepamena. Buvo paprašyta, kad tėtis vaikams parašytų laišką, bet vaikai nesiklausė. Tie laiškai buvo rašomi jiems, laiškas, jei gerai pamena, buvo atsiųstas el. paštu. Ji T. nedavė to laiško, ji jo nematė. Kaltinamoji negalėjo gauti to laiško. Vaikams jie visada sakydavo, kas bus. Visada bendra yra tvarka, jog vaikai informuojami, kodėl atvažiuos, kas vyks, todėl, mano, turėjo būti pasakyta, kad vaikai gaus tėčio laiškus. Jai bendraujant su vaikais nekilo klausimų, kad vaikai galėtų meluoti. Dabar pasisakys kaip specialistė. Kiekvienas žmogus gali istoriją pameluoti, bet jausmo pameluoti negali. Vaikai galėjo sumaišyti, ne tokį žodį pasakyti, bet jausmai nemeluoja, jų jausmai buvo išreikšti elgesiu, kūno pozicija, ignoravimu, kai jiems skaudėdavo, jie išrėkdavo, tai rodė, kad jie nemeluoja. Jei vaikas, žmogus primokintas kažką sakyti, ji kaip specialistė, gali tai atskirti. Šiuo atveju nevertino, kad vaikai gali būti primokinti. Jai nebuvo jausmo, kad vaikai primokinti, buvo jausmas, kad kaip T., kaip globėja, sugeba paruošti vaikus ateiti ramiai, be jokių priekaištų ir kaltinimų ir atliepti vaikų poreikius. Požymių įtaigos vaikams, kad vaikai sutirštintų spalvas, meluotų - nebuvo. Nėra aišku, kas yra suaugusiųjų frazės, žodžiai. Ji buvo šokiruota, kai R. pirmo susitikimo metu dėstė tai, kaip jis gyveno Lietuvoje, Anglijoje. Norėjo uždaryti pokalbį linksmesne emocija, paklausė, ko norėtų Kalėdoms dovanų, sakė, kad viską turi čia Lietuvoje, tik sakė prašau negrąžinkit manęs tėvui. Kai kalbėjo su V., ji nebendravo, žaidė su lėlėmis. Jau norėjo nutraukti susitikimą, tada ji staiga atsisuko ir pasakė, ar jūs norite, kad tėtis mus pražudytų. Tikėtina, kad vaikas tokius žodžius girdėjo iš suaugusiųjų. Tik ne Lietuvoje, o Anglijoje. Paties pirmo susitikimo metu R. klausė, kaip jis gyvena dabar, sakė „puikiai“. Daro prielaidą, kad tie „ugrobil“ girdėti Anglijoje. Šitoje byloje rašė ataskaitas, susitikimų protokolus, pildė įvairius dokumentus. Konkretūs neigiami pavyzdžiai, kas vykdavo Anglijoje, yra ir dokumentuose, kuriuos pildė ir tuose pačiuose parodymuose, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu. Bendrai nėra licencijuota psichologo veikla. Dėl jos kvalifikacijos turi daug dokumentų, gali pateikti. Tik klinikiniai psichologai turi licencijas, kitų psichologų veikla nėra licencijuota. Negali atsakyti ar užtektų vieną kartą vaikams išgirsti frazę „ugroibil“, ar reikėtų sistemingai kartoti, kad jie patys ją naudotų. Tėvo ir vaikų susitikimuose jai neteko dalyvauti, „Žiburio“ fonde nedalyvavo (t. 14, b. l. 41-43).

Liudytoja A. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad ši byla dėl T. T. globos vykdymo, dėl R. ir V. gyvenimo pas globėją. Ji buvo „Žiburio“ labdaros ir paramos fondo koordinatorė, kuriai buvo paskirta T. T. šeima. Pirmas jos skambutis T. buvo dar nežinant aplinkybių. Jai paskambino I. A., ir pasakė, kad yra B. Š. prašymas dėl bendravimo su vaikais, pateiktas į vaikų teisių skyrių. Jos paprašė tarpininkauti, paskambinti T. ir suderinti susitikimus vaikų su B. Paskambino T. T., pasakė, kad yra globos koordinatorė, jog yra gautas toks B. prašymas vaikų teisėms. Pasakė, kad B. nori bendrauti su vaikais, kol kas telefonu. T. pasakė, kad vaikai nenori bendrauti, atsisako. Tada skambino I. A., pasakė, kad vaikai atsisako, ji sakė, tuomet negali vaikų versti bendrauti. Po kurio laiko į „Žiburio“ fondą buvo gautas prašymas B. Š. dėl bendravimo su vaikais. Gruodžio 15 d. buvo suorganizuotas jų, kaip specialistų, susitikimas su T. ir vaikais, kad nebūtų taip, jog T. iš tiesų nenori, kad vaikai bendrautų. Ėjo skundai, reikalavimai dėl bendravimo, paskui prisidėjo ir J. P. Todėl buvo nuspręsta, kad reikia tiesiogiai susitikti su vaikais ir juos išklausyti. Gruodžio 15 d. buvo pirmas susitikimas, kurio metu L. Š. apklausė vaikus šiuo klausimu, dėl bendravimo su B. Jie kalbėjosi ir su pačia T. sakė, kad ji mačiusi ją kelis kartus gyvenime, nieko prieš ją neturi, tik buvo keista, kad atsirado B. noras su vaikais bendrauti, nes anksčiau to nebuvo. Kadangi vaikai nenorėjo bendrauti su B., tas bendravimas buvo nukeltas. Ji pati iš savo pusės gali pasakyti, kad kai buvo apklausiama V. ji su R. žaidė „Uno“ kortomis, nepagalvojus paklausė ar jis norėtų grįžti pas draugus, mokyklą su tėčiu į Angliją ir R. apsiverkė. Buvo visko labai daug. Kadangi vaikai nenorėjo bendrauti, buvo pasiūlyta vaikams rašyti laiškus, dovanėles siųsti, kažkokiais žingsniais eiti link ryšio. Buvo atsiųstos dovanos. Prie to klausimo vis buvo grįžtama, bet vaikai kaip nenorėjo, taip nenorėjo. Dovanos buvo atsiųstos, berods, prieš Kalėdas. Paskambino T. ir paskui ji paskambino, pasakė, kad vaikai jų imti nenori. Gavo siuntą į savo skyrių ir ji tuo metu skambino globėjai, kad atvažiuotų atsiimti. Po kelių valandų jai globėja paskambino ir pasakė, kad vaikai nenori priimti dovanų. Ji sakė, kad reikia priimti, nes jos skirtos vaikams. T. parašė žinutę, kad vaikai atsisako, bet galbūt reikėtų, jog specialistės pasikalbėtų su vaikais šituo klausimu. Jos pasikvietė juos ir pradėjo įkalbinėti vaikus. T. tuo metu buvo šalia. Vaikai nenorėjo imti. T. skatino imti. Vaikai sakė išmesti, atiduoti tas dovanas. Jos gal pusvalandį skatino vaikus paimti dovanas. Ji žinojo, kad, jei jos neįteiks tų dovanų, vėl bus skundai, kad blogai dirba ir panašiai. Buvo daromas jai, kaip darbuotojai, spaudimas. Nes jau daug buvo skundų, skambučiai nuolatiniai ir J. P., buvo nuolatinis spaudimas, kad ji turi kažką padaryti, kad jie norėtų susitikti. Gaudavo spaudimą nuolat. Dėjo labai dideles pastangas, kad vaikai priimtų tas dovanas. Pavyko įtikinti vaikus. Pasiūlė jiems dovanas atidaryti vietoje. Jie atidarė ir susidomėjo, buvo žaislai ar saldainiai. Vaikai susidomėjo kuponais į alpakų ūkį, bet „barkodai“ buvo nukirpti, jie labai susidomėjo, bet norėdami ten nuvykti turėjo susiekti su B. Jai tai pasirodė, kaip manipuliacija. Vaikai tas dėžes išsinešė. Informavo B., kad dovanos įteiktos. Tuo metu globėja skatino pasiimti dovanas, sakydama vaikams, kad dovanos skirtos jiems nuo sesės, ji niekuo dėta, kad nori jiems perduoti. Nebuvo sakoma, kad kodėl verčia vaikus imti dovanas. Apie V. M. su T. kalbėjo, pasakojo priešistorę, kaip susipažino su dukra, kad buvo konfliktas, smurtinis konfliktas su T. vyru ir tada vėliau jie išvažiavo į Angliją. Sakė, kad su V. nebuvo gražių santykių niekada, todėl niekada nelankė vaikų Anglijoje, nes T. buvo nepageidaujama. Galvoja, kad tinkamai T. T. vykdė globėjos pareigas. Visada telefonu su jais bendravo, pasakojo kaip sekasi vaikams mokykloje, kasdienybėje, visas smulkmenas pasakodavo. T. viską žinojo apie vaikus. Į konsultacijas į „Žiburio“ fondą buvo sunku atvykti, nes gyveno už miesto, bet ji stengėsi ir atvykdavo. B. Š. bendravo su ja telefonu, dažni nuolatiniai skambučiai. Ji nebuvo įspėta, kad yra įrašoma, kai kalbėjo su B., jai buvo šokas, kai apie tai sužinojo. Jokio sutikimo įrašyti pokalbį nedavė. Vaikų susitikimuose su tėvu jai neteko dalyvauti (t. 1, b. l. 193-195, t. 14, b. l. 44-45).

Liudytoja I. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji dirbo Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos poskyryje, susijusiame su globa. Dirba su globėjais ir globotiniais, sprendžia susijusias su jais problemas. Su V. M. šeima pradėjo dirbti 2020 m. spalio pabaigoje, kai jo vaikams, t. y. V. ir R. M., buvo nustatyta laikinoji globa jų močiutės T. T. šeimoje. Pirmą kartą namuose, kuriuose gyveno T. su globotiniais vaikais R. ir V., apsilankė 2020 m. gruodžio pabaigoje, tikslios datos neprisimena. Vadovaujamasi laikinosios globos aprašu, kuriame yra nurodyta, kad po laikinosios globos nustatymo, specialistas turi apsilankyti gyvenamojoje vietoje globojamų vaikų šeimoje ir pasikalbėti su vaikais be suaugusiųjų ir tada bendrauti su globėja. Tuo metu, kai lankėsi šeimoje, vaikai buvo jau aprimę, linksmai nusiteikę, bendravo su ja, pasakojo, kaip jiems sekasi, ką jie mėgsta, kuo užsiima, kad bendrauja su globėjos šeima. Išoriškai nepastebėjo, kad jie būtų sutrikę, kad būtų nuotaikų svyravimai. Pirmą kartą, kai nuvažiavo pas juos, apie jų tėvą nekalbėjo. Bendraujant su vaikų laikinąja globėja, ji pasakojo, kad mirė jos dukra ir, kai buvo atvežta palaidoti į Lietuvą, tai buvo rugsėjo mėnesį, atsitiktinai kalbėdama su vaikais, išgirdo, kad vaikų tėvas skriaudė, t. y. mušė vaikų mamą ir V. R. kliūdavo mažiau. T. kalbėjo apie tai, kad jos dukra Anglijoje sirgo. Iš pradžių gulėjo ligoninėje. Paskui iš ligoninės ji grįžo į namus. Kaip suprato, vaikų motina blogai jautėsi, nuolat gulėdavo lovoje, vaikai jai gamino valgyti. Paskutinėmis dienomis prieš mirtį vaikai palydėdavo motiną į tualetą, nes ji sunkiai vaikščiojo. Taip jai pasakojo T. Globėjos žodžiais tariant, vaikų tėvo nuolat nebūdavo namuose, dažnai grįždavo girtas ar išgėręs. Tada būdavo piktas, šaukdavo ant vaikų, negražiai kalbėjo apie vaikų motiną ir versdavo vaikus dirbti įvairius namų ruošos darbus, kartais ne jų jėgoms. Globėja pasakojo, kad dukrai esant gyvai, jos nuolat bendraudavo per „skaipą“. Globėja matė, kad jos dukra, nors stengėsi ir slėpti, buvo su mėlynėmis paakiuose. Globėja sakė, kad siūlydavo dukrai, kad ji pasikalbės su V. Dukra neleisdavo, sakydavo, kad gali būti dar blogiau jiems. Dukra sakydavo T., kad V. naudoja fizinį smurtą jos atžvilgiu. Globėja pasakojo, kai jos dukra ir V. gyveno Lietuvoje, jie turėjo daug skolų. V. versdavo vaikų laikinosios globėjos dukrą imti paskolas. T. manė, kad jos dukra negali atsispirti V., nors bandė savo dukrą atkalbėti nuo gyvenimo su V. Į Angliją laikinosios globėjos dukra, V. ir vaikai išvyko netikėtai. Globėja mano, kad didelę įtaką šeimos išvykimui į Angliją galėjo turėti V. sesuo J. P.. Kai šeima gyveno Anglijoje, globėja nuolat siųsdavo jiems vaikiškus drabužius, avalynę vaikams, kanceliarinius reikmenis bei pinigus. Kaip laikinoji globėja sakė, galimai V. lošdavo, jie pajamų neturėjo, nes velionė dukra nedirbo, jų finansinė situacija buvo bloga, todėl globėja siuntė jiems į Angliją siuntinius. Remiantis dokumentais, kurie buvo užpildyti, paimant vaikus iš tėvo, buvo nurodyta, kad tėvas smurtavo prieš vaikus ir jų motiną, kad vartodavo necenzūrinius žodžius, kad gyvenant Anglijoje pas tėvą ateidavo draugai ir jie vartodavo alkoholį. Vaikai sakė, kad labai bijo tėvo. Ji (I. A.) mano, kad jie jautėsi nesaugiai, nes nebeturėjo mamos, kuri juos užstodavo, ir vaikai sakė, kad jie nenori gyventi su tėvu. Kai buvo nustatyta laikinoji globa, vaikų tėvas pradėjo reikalauti susitikimų su vaikais. Nuo tada prasidėjo įvairūs nesusikalbėjimai. Tėvui buvo taikomas atvejo vadybos procesas. V. norėjo bendrauti su vaikais, su jais susitikti, tačiau vaikai kategoriškai atsisakydavo su juo bendrauti. Vaikai sakydavo, kad bijo tėvo, kad jis paims juos ir išsiveš. Kai jie gyveno pas močiutę, jos (I. A.) manymu, buvo patenkinti visi vaikų poreikiai. Globėja sakė, kad vaikai daugybės dalykų nežinojo, ką turėjo žinoti pagal savo amžių. Kaip sakė globėja, jie daug patiekalų nėra ragavę. Vaikai jai (I. A.) sakydavo, kad bijo tėvo dėl to, kad jis neišsivežtų jų į Angliją. Neprisimena, kuriuo metu, bet į visą procesą įsijungė V. sesuo J. P. ir V. dukra iš pirmos santuokos B. Š.. Jų pagrindinis argumentas buvo toks, kad jeigu vaikų tėvui neleidžiama susitikti su vaikais, pradėjo reikalauti, kad būtų rengiami jų susitikimai su vaikais kaip artimosiomis giminaitėmis. Su B. ir J. vaikai nelabai norėjo bendrauti. Vaikai jai sakė, kad B. ir J. nepažįsta, todėl jie nenori su jomis bendrauti. Vaikai nepriėmė B. ir J. kaip artimų giminių. B. ir J. susitikimų metų nuolat stengėsi priminti vaikams situacijas, kada galimai jie bendravo. Tačiau vaikai tai kategoriškai neigė, sakydami, kad taip nebuvo. J. ir B. žodžiai buvo priešingi vaikų žodžiams. Ji (I. A.) mano, kad globėja užtikrino vaikų fizinius ir emocinius poreikius, vaikai lankė mokyklą. Globėjos teigimu, ji nesikalba su vaikais apie tai, kas buvo Anglijoje, nebent jie patys užsimindavo apie tai ir ji palaikydavo pokalbį. Globėja sakė, kad ji niekada neprieštaravo vaikų bendravimui su vaikų teta J. ir seserimi B., tačiau vaikai patys atsisakydavo su jomis bendrauti. Niekada negirdėjo, kad vaikų akivaizdoje T. neigiamai atsilieptų apie jų tėvą. Globėja visada atveždavo vaikus į susitikimus su giminaitėmis. Porą kartų vaikai buvo užrašyti pas gydytojus, tuo metu, kai turėjo vykti susitikimai, tačiau ji iš anksto pranešdavo, kad negalės atvežti vaikų. Prisimena, kad J. ir B. buvo duotas T. telefono numeris vieno susitikimo Vaiko teisių apsaugos skyriuje metu. Prisimena, kad B. jai skambino ir prašė, kad ji (I. A.) duotų T. telefono numerį. Ji B. telefoninio pokalbio metu T. telefono numerio nepadiktavo. Dabar ji jau neprisimena, ką ji sakė B. Matyt, ji sakė B., kad reikia tai suderinti su globėja. Ji (I. A.) apie telefono numerio davimą J. ir B. su T. kalbėjo, tačiau neprisimena, ką laikinoji globėja jai atsakė. Šiuo metu visų detalių neprisimena, todėl daugiau šiuo klausimu negali pakomentuoti. T. nesakydavo, kad V. būtų netinkamas tėvas ar kad ji nenori jam atiduoti vaikus. Tokių žodžių T. tikrai nesakė. T. nekaltino V. dėl ko nors, ji tiesiog pasakodavo tai, ką matė, ką girdėjo. Vieno pokalbio su laikinąja globėja metu, T. sakė, kad ji neįsivaizduojanti, kaip gyventų vaikai, jeigu jie būtų grąžinti tėvui. Bet daugiau nieko nekonkretizavo. Globėja niekada neprieštaravo, kad jai skambintų V., B. ir J. Dėl dovanų gali pasakyti, kad 2020 metais prieš Kalėdas B. dovanos, skirtos vaikams, buvo nuvežtos į globos centrą „Žiburio fondas“. Globos centro darbuotojos pranešė vaikams, kad jiems yra paliktos B. dovanos. Vaikai pasakė, kad jiems tų dovanų nereikia ir todėl jų neims. Kalbėdamasi su T. ji (I. A.) išgirdo, kad T. žodžiais tariant, ji vaikams sakiusi, kad negražu nepaimti dovanų, kurios yra skirtos jiems. Taip pat T. sakė, kad vaikai sutiko paimti tas dovanas, išsinešė jas iš globos centro patalpų ir padėjo prie netoliese esančio šiukšlių konteinerio. Ji (I. A.) kaip suprato, vaikai dar būdami globos centre pasižiūrėjo, kokios ten dovanos. Taip sako, nes globėja minėjo, kad viena iš dovanų buvo kuponai kažkokiai vaikiškai veiklai, tačiau tas kuponas buvo be šaknelės ir, globėjos teigimu, tą šaknelę buvo pasilikusi B. Siekiant dalyvauti šiose veiklose, būtų reikėję susisiekti su B. Toks buvo laikinosios globėjos T. T. komentaras (t. 1, b. l. 189-191).

Teisiamojo posėdžio metu vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu liudytojos parodymai buvo pagarsinti, kuriuos I. A. patvirtino ir papildomai parodė, kad jie beveik nekalbėdavo apie gyvenimą Anglijoje. Jai labiau rūpėjo, kaip jie jautėsi dabar, kai kalba su jais, ar užtikrinami jų poreikiai. Jei klausdavo, kaip jie gyveno kai gyveno Anglijoje, jie pasikeisdavo ir nedetalizuodavo. Nepastebėjo, kad vaikai nuteikti. V. buvo uždaresnė, bet bendraudavo. Nepastebėjo, kad jie būtų pamokyti, ką kalbėti, ko ne. Dokumentai gaunami iš užsienio pirmiausiai pasiekdavo tarnybą vaiko teisių, ne skyrių. Tai ką turėjo, tuo ką privalėjo pasidalinti - pasidalindavo, kiti klausimai jau vaikų teisių tarnybos. Jeigu neklysta, vaikai buvo paimti, berods, iš (duomenys neskelbtini) gatvės, kur gyveno laikinoji globėja. Tada buvo vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimas neviešinti kitos gyvenamosios vietos, todėl vaikai buvo Nemenčinėje ir važiuodavo ten, ten buvo laikina vieta, jei būtų likę ten nuolat gyventi, tai jau kitas skyrius būtų dirbęs su jais. Kaip tėvas turėtų pasikeisti tuo metu, kai buvo apie tai kalba vaiko teisių apsaugos skyriuje, buvo kalba, kad V. M. turi pasikeisti, nori pasakyti, kad viena pati sprendimų nepriimdavo. Buvo abejojama, kad po paslaugų, suteiktų V. M., jis iki galo nesuprato, koks tas bendravimas turėtų su vaikais būti, kad ryšys būtų sukurtas ir vaikai nebijotų. Visa šeimos istorija jai nėra žinoma. Apskritai apie vaikų gyvenimą užsienyje yra girdėjusi iš T. T. ir dar buvo gautos charakteristikos iš mokyklos. Kaip V. išvyko ir kiek ten gyveno, jai nebuvo žinoma. Ji niekada neturėjo pagrindo netikėti vaikais su jais bendraudama, nes dažnai tie žodžiai buvo pagrįsti emocijomis, kūno kalba. Manyti, kad jie fantazuoja - neturėjo minčių. Kūno kalba rodė, kad nenori atsakyti, kad nenori ta tema kalbėti (t. 14, b. l. 80-81).

Liudytoja E. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad dirba psichologe Vilniaus miesto socialinių paslaugų centre. V. į ją kreipėsi dėl psichologo konsultacijos. Žino labai nedaug ir tik tiek, kiek jai jos klientas pasakojo. Jų centre teikiamos paslaugos žmonėms, kuriems yra pradedamas atvejo vadybos procesas ir dažniausiai to proceso dalyviai nukreipiami pas psichologą. Taip V. buvo nukreiptas pas juos. Jis atvyko ir aptarinėjo jo rūpesčius. V. paaiškino situaciją, buvo pasimetęs, nes negalėjo bendrauti su vaikais. Jų procesas toks, jog jie nevertina, ką pasakoja klientas, nėra tyrėjai. Vyriškis buvo susirūpinęs, išgyveno, stengėsi emocinį palaikymą suteikti. Dėl V. priklausomybių faktų tokių neturėjo, bendrai dėl elgesio, kalbos, išgėrusio ar girto konsultacijoje jo nematė, iš kitų požymių taip pat nepastebėjo, kad galėtų tai įtarti. Kiek jai pasakojo, V. buvo kaltinamas smurtu. Tų faktų daugiau nei žinojo, nei galėjo žinoti. Jie negali veikti apčiuopiamų dalykų, kartais gali padėti susitaikyti, kaip gyventi su tuo, kas vyksta. Jai nepateikė jokių faktų, kad jo elgesys netinkamas, kad reikėtų keisti jo elgesį. Dėl pykčio valdymo problemų į juos V. nesikreipė. Jie padėjo jam emociškai susitvarkyti su ta situacija. Matė, kad yra bėda, kad jis negali bendrauti su vaikais (t. 1, b. l. 197-198, t. 14, b. l. 81-82).

Liudytoja Ž. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad dirbo su paslaugų gavėju V. M., kurio vaikai buvo laikinoje globoje. Ji buvo atsakinga už paslaugų jam suradimą. Surado jam paslaugas, kurios buvo rekomenduotos specialistų. Psichologo konsultacijos, pozityvios tėvystės mokymai. Pradžioje vaiko teisių mobili komanda rekomendavo V. apsilankyti anoniminių alkoholikų savipagalbos grupėje, jis vykdė jų rekomendacijas. Specialistai teigė, kad galimai V. M. vartoja alkoholį, nors ji pati to niekada nepastebėjo. Kadangi V. buvo grįžęs iš kitos šalies, tai nukreipė jį į atitinkamą įstaigą į priklausomybių cento konsultacijas. Ji lankydavosi šeimoje, padėdavo surasti paslaugas, bendraudavo telefonu, daug bendravo, apie tai kaip jam sekėsi vykdyti pagalbos plano rekomendacijas. Aptardavo vadinamus pasiekimus. Visos situacijos priežastis ji žinojo. Atvejo vadybos posėdžiuose buvo sakoma, kad V. vaikai nenori su juo bendrauti, jo bijo. To priežastis niekada nebuvo įvardinta. V. klausdavo jos tos priežasties, tačiau nebuvo aiškiai pasakyta, tiesiog nenori bendrauti, nenori susitikti. Anoniminius alkoholikų susitikimus rekomendavo vaiko teisių mobilios komandos specialistai. Ji pati nepastabėjo šios problemos. Dėl pozityvios tėvystės kursų, kad galimai vaikų tėtis elgiasi su vaikais netinkamai, todėl rekomenduota jam juos lankyti. Paslaugų gavėjas buvo geranoriškas, bendradarbiavo, sakydavo, jog labai išgyvena, kad nesimato su vaikais, stengėsi kuo greičiau tą pagalbos planą įgyvendinti. Buvo jam rekomenduota parašyti vaikams laišką. Buvo rekomenduota antrą kartą taikyti atvejo vadybą, nes pirmosios atvejo vadybos metu jis išsikėlė į Londoną, tada nutraukta atvejo vadyba. Antrą kartą taip pat kreipėsi tarnyba, bet neatsimena dėl ko. Jau būdamas Londone V. kreipėsi į ją, kad sužinotų smurto programos pavadinimą, kodėl jis ieškojo šios programos, tai galimai dėl to, kad specialistai, bendravę su vaikais, teigė, kad jo elgesys su vaikais galimai buvo netinkamas ir ta programa buvo jam rekomenduota. V. jai sakė, kad jis nesupranta, ką jis blogai padarė bendraudamas su vaikais. Jai atrodo, kad jie su V. gana atvirai bendravo. Buvo du atvejai vadybos. Pirmas atvejis buvo nutrauktas, nepamena ar jis pats pranešė ar paaiškėjo, kad jis išvyko į Angliją. Antras vadybos atvejis net nebuvo pradėtas. Jis gyveno laikinai pas dukrą, bet jis buvo Londone (t. 2, b. l. 2-3, t. 14, b. l. 82-83).

Teisiamojo posėdžio metu tenkinus kaltinamosios gynėjo advokato prašymą apklaustas liudytojas R. P. kuris parodė, kad kadangi dirba Vilniaus rajono „Šeimos ir vaiko gerovės centre“ psichologu, tai 2021 m. antroje pusėje apsigyvenus dviem vaikams ir jų globėjai tuometinei Vilniaus rajono teritorijoje, šitie vaikai pateko į jų globos centro rūpinimosi sferą. Jam, kaip psichologui, teko turėti ne vieną kontaktą su vaikais, globėja ir tėvu. Tas kontaktas prasidėjo 2021 m. spalio mėnesį, kai pirmą kartą atvyko į globėjos namus susipažintini su vaikais, pabendrauti, pasižiūrėti, kaip jie jaučiasi ir gyvena. Po to įvyko visa eilė jo stebėjimų, kurie vyko 2021 m. gruodžio – 2022 m. birželio mėnesiais. Jam teko matyti, kaip vyksta susitikimai su biologiniu tėvu, kokia jų atmosfera, kaip vaikai jaučiasi. Susitikimai vykdavo nedalyvaujant kaltinamajai. Vaikai skirtingo amžiaus, skirtinga jų raida susiklostė dėl daugelio priežasčių ir jie skirtingai reaguodavo į santykį su tėvu, visus tuos stebėjimus yra aprašęs. Susitikimai vykdavo neutralioje aplinkoje arba jų centre, kuris yra Geisiškių kaime. Vėliau, kai vaikai buvo iš globėjos paimti ir apgyvendinti Nemenčinėje esančiame globos centre, susitikimai vykdavo ten. Apskritai susitikimai nebuvo lengvi ir vienai, ir kitai pusei. Tėvui reikėjo įdėti daug pastangų, kad vaikai eitų į kontaktą, atsakytų į klausimus, priimtų arba nepriimtų dovanas. Jis stengėsi ir siūlė daugybę priemonių naudodamas. Bandydamas juos sudominti fotonuotraukomis arba pasiūlydamas materialinių gėrybių, siūlydamas atidaryti bankines korteles ar atveždamas dovanų. Bandydavo sudominti berniuką su sporto inventoriumi. Su mergaite kiek kitoks tas kontaktas, bet dialogas sukdavosi naudojant atmintį, interpretuojant pačius įvykius, kurie įvykę jų gyvenime, besidomint jų dabartimi, santykiu su globėja, situacija mokykloje. Vaikų reakcija buvo daugiau vengianti visą tą laiką, jie buvo atsargūs, laikėsi savo atminties. Nedrįstų spręsti, kas suformavo tą naratyvą, ar jis atsirado autentiškai ar gyvenimas tuometinės globėjos šeimoje, nes tokio amžiaus vaikai laikosi tam tikro lojalumo. Emocinis santykis tarp vaikų ir tėvo laikotarpiu nuo 2021 m. spalio iki 2022 m. birželio, jis neužsimezgė. Tėvas ir vaikai skirtingai interpretavo tuos pačius įvykius, kurie įvykę jų gyvenime. Tėvas daugiau laikėsi pozityvios linijos – „viskas pas mus buvo gerai, mes gyvenome kaip dauguma šeimų, jūs lankėte mokyklą, mes eidavome į vaikams įdomias vietas“. Vaikai prisimindavo kitus aspektus, jie sakydavo, kad „mamą tu skriausdavai ir tuo pačiu skriausdavai mus“. Kai įvyko dramatiški įvykiai, susiję su jų mamos netektimi, vaikai priekaištaudavo tėvui, kad jis laiku kažko nepadarė, nepasirūpino mamos sveikata, nepadėjo lemiamais momentais. Panaši interpretacija vyko vertinant ir kitas gyvenimo sritis – buitį, finansus. Tėvas sakydavo, kad užsiimdavo su vaikais, vesdavo į sporto treniruotes. Vaikai tuo tarpu akcentuodavo, kad daiktai buvo prastos būklės. Vaikai sakydavo, kad tėvas dovanų nupirkdavo galbūt kartą per metus ar per gimtadienį. Vyko ne dialogas, o ginčas. Jo stebimas bendravimas tęsėsi nuo 2021 m. spalio mėnesio iki 2022 m. birželio mėnesio. Emocinis ryšys užsimezga ankstyvoje vaikystėje ir jo suvaidinti negalima. Matyt, jis neužsimezgė arba tėvas liko dominuojanti persona toje šeimoje, o vaikams reikėjo emocinės šilumos ir tas neįvyko. O vėliau žinomi įvykiai – vaikų atskyrimas, mamos netektis susipainiojo į sudėtingą rezginį ir vaikai, būdami toje būsenoje, nesugebėjo peržengti savęs, jie liko tose pozicijose, kokios jos susiklostė. Už tokius santykius atsakingas suaugęs, tėčiui sunkiai sekėsi išeiti iš to naratyvo. Vyravo racionali klausimų - atsakymų kontrolė, pabrėžtinis formalus domėjimasis. Nepastebėjo tėviškos šilumos, pastangos buvo, bet pastangų nepakanka. Tokiam požiūriui į tėvą galėjo turėti įtakos kito suaugusiojo poveikis. Siekiant su vaikais nustatyti neutralią poziciją, nėra lengva daugumai suaugusių žmonių ir tas jautėsi. Negali nei teigti, nei neigti dėl kaltinamosios įtakos. Ji galėjo būti, bet ar ji buvo esminė. Kaip faktorius galėjo būti, nes vaikai girdi foninį kalbėjimą, vaikai pagauna įvairias nuostatas, vertinimus ir jų tikslas išgyventi kaip įmanoma sau lengvesniu būdu ir būti lojaliam tam suaugusiam, su kuriuo tu gyveni, yra įprastas vaiko elgesys. Tuo laikotarpiu emocinė šiluma aiškiai buvo kaltinamosios pusėje. Netgi trys buvo atvejai, kai buvo pas globėją, pas globėjos sūnaus šeimą ir galiausiai laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 10 d. iki 2022 m. birželio. Vaikų bendravime su tėvu niekas nepasikeitė. Emociškai globėja nesidžiaugė, kad vyksta susitikimai, bet jiems netrukdė, atveždavo tuos vaikus. Jam nuteikinėjimo požymių prieš tėvą nebuvo matyti. Jis galvotų, kad pagrindinė priežastis yra nesusiformavęs emocinis ryšys ankstyvoje vaikystėje, nes toks ryšys formuojasi iki 5 metų. Tas suaugusiųjų pasakojimas, kuris vertino mamos netektį ir jų atsiradimą gyventi pas tuometinę globėją taip pat turėjo įtakos, nes vaikai patys viso pasakojimo nesusikurs. Mano, tai buvo tiesa vaikų pasakyta, nes vaikai neturėjo sau užsakymo, kad priešintis. Jie nelabai suprato, kodėl tie susitikimai vyksta. Natūralu, kad ne visas išvadas jie pasidarė patys, jie buvo veikiami fono, kuriame jie augo. Tai tragedija visai šeimai. Fonas su dukters netektimi buvo natūralus. Pavyzdžiui, dukra kalbėdavo, kad „esi man sudavęs“. Tėvas sakydavo, kad to nedarė. Tėvas klausdavo R., ar buvo jam sudavęs. Jis sakydavo, kad ne, bet gal ketinai suduoti, mes gyvenome baimės atmosferoje. Baimė buvo kaip fonas, faktorius, kurią vaikai išgyveno. Tėvas sakydavo, kad jeigu vyko tai, ką jūs kalbate, kodėl jūs nepasisakydavote Britanijos mokykloje. Vaikai, ypač R., sakydavo, kad bijojo pasakyti. Tėvas neigė, kad sudavė V. V. sakė: „tai ką man savo akimis netikėti“. Jam padarė įspūdį, nes ji mąsto kitaip, kitokia jos raida. Daug tiesmukiškesni atsakymai, ryškiau išreikštas vaikas, jai padaryti įtaką adaptuoto vaiko nėra lengva dėl jos raidos ypatumų. Girdėjo tą: „tu mamą mušei“. Jo uždavinys buvo atspindėti susitikimų procesą maksimaliai neutraliai, išsamiai ir stebėti, kad vaikai nepatirtų žalos susitikimų metu. Žalos jie nepatirdavo, tačiau jiems nebuvo lengvi susitikimai, jie jų vengdavo. Jo funkcija buvo kita, o ne giluminė analizė. Nekilo abejonių tikėti vaikų pasakojimais. Jo nuomone, padaryti V. įtaką nėra lengva, per 4-5 dienas negalima įtikinti vaikų prieš tėvą. Jis girdėjo, kad V. pasakė, jog tėtis mamą mušė (t. 14, b. l. 103-105).

Teisiamojo posėdžio metu tenkinus kaltinamosios gynėjo advokato prašymą apklaustas liudytojas J. M., kuris parodė, kad bendravo su vaiku, dalyvavo teisme. Bendrai budėtojas, vyksta į iškvietimus dėl vaikų teisių pažeidimų, vyksta nurodytu adresu. Su vaikais stengiasi bendrauti be suaugusių, kad leistų nešališkai vaikus išklausyti. Panašiai buvo, gavo iškvietimą, kad vaikai atvyko į Lietuvą, vaikų mama mirusi. Šiuo metu pas močiutę, galimas smurtas prieš vaikus. Nuvyko, bendravo su vaikais. Berniukas ir mergaite sėdėjo prie jo. Surašinėjo viską, bet berniukas buvo apsiašarojęs, jautėsi negerai, matėsi kaip patyrė smurtą, prieš mergaitę ypač. Mergaitės būklė sunkesnė, ji kalbėjo: „būdavo, gaudavau, ne iš mamos, iš tėčio“. Surašinėjo visą nuomonę. Su vaikais bendraujant nesijautė ir nebuvo matyti, kad vaikai nuteikti būtų, sakė bijo tėvo. Jie važiuodavo vaikų interesų užtikrinti. Vaikui netekus mamos, glaustųsi prie tėvo, berniukas sakė: „bijau tėčio“. Tai rodo, kad sunku būtų nuteikti. Tėvas piktas, agresyvus ir mušasi, sprendimas - vaiko tėvas galimai smurtauja, laikinai apgyvendino su močiute, jie išsiklausia kaip vaikai jaučiasi. Jie sakė, kad norėtų gyventi pas močiutę. Vaiko laikino apgyvendinimo aktas buvo surašytas. Jis nedaro tęstinumo, užpildo ir perduoda vadovui ir tęstinumą kiti užtikrina. Teko tik vieną kartą iškvietimas, važiavo pas kaltinamąja į Nemenčinę, kad neva buvo manipuliavimas ir spaudimas. Bijo suklysti, kas iškvietė. Nieko ypatingo nenustatė, vaikai buvo pervežti į kitą vietą. Jis nematė, kad vaikai būtų išsigandę ar pasimetę, ar gavę spaudimą, gražiai bendravo. Buvo vaikai išvežti į kitą vietą. Jo išsilavinimas teisinis, buvo pareigūnas. Dirba 2 metus vaikų teisėse. Keitėsi dokumentai, ar tuo metu buvo informacija apie galimą vaiko pažeidimą, toks skyrius bendravimas ir vaiko nuomonės išklausymas. Šiuo metu vaiko situacijos aktas. Jautėsi gerai vaikai pas močiutę. Nes klausinėjo vaikų ar gerai, kur dabar yra ir kur norėtų būti. Kas antrą parą iškvietimai, tai atsimena, kad pirmas sureagavo, buvo graudu žiūrėti į vaikus, gal mergaitė kitaip jautėsi, bet berniukas su ašaromis buvo. Viskas fiksuota dokumentuose. Su juo kolega buvo, D. berods. Gali būti, kad ji kalbėjo su močiute. Be jokių suaugusių bendravo su vaikais. Nėra dalyvavęs per apklausas vaikų. Standartinis iškvietimas, tai jie iš karto nekviečia visų specialistų, daro tęstinumą kiti. Jei reikia, tai dalyvauja psichologas. Po jų pokalbio nuspręsta vaikus palikti pas močiutę. Jie bendrauja, įvertina situaciją, be vaikų psichologo. Kalba ar nepatiria smurto. Jis uždavinėjo, ar tėvas mušė. Nėra šališkas nei prieš tėvus, jie nenukreipia klausimų. Jie nebendravo su vaikų tėvu. Nemažai bendrauja su vaikais, kol užmezgi ryšį tikrai ne 5-10 minučių. Jis nepastebėjo ant vaiko kažkokių žymių. Neprisimena ar buvo kalbėta, kad tėvas skriaudžia ir kada. Neprisimena ar konkretizavo, daugiau buvo fizinis smurtas. Jis su tėvu nebendravo tuo metu. Tarnyba galimai bendravo. Jei tėvas būtų šalia, tai bendravęs būtų. Akte būtų parašyta, jei bendrautų su tėvu (t. 14, b. l. 130-132).

Teisiamojo posėdžio metu tenkinus kaltinamosios gynėjo advokato prašymą apklausta liudytoja R. O., kuri parodė, kad šioje byloje jai žinoma tai, kad jos dukterėčia staiga mirė, tai mergaitė, kurią žino nuo to laiko kai ji gimė, taip pat žinoma, kad sutuoktinis norėjo sudeginti. Parvežė palaikus, jie neleido sudeginti. Kažkodėl gimdė vaikus dukterėčia, bet jis susituokti kažkodėl nenorėjo. Padarė skrodimą, tėvai su ašaromis nežinojo, kas yra skrodimas, jie patikėjo, kad čia yra skrodimas, o ten buvo tik išrašas, kad mirė dėl vidinių organų kraujavimo. Prasidėjo laidotuvės, viskas vyko gražiai, vaikai bėgiojo lakstė pas draugus, pas drauges, kol ruošė laidotuves, vaikai buvo su močiute. Atėjo į laidotuves, pilna salė žmonių, jos sesuo verkė visą laiką, ji (teismo pastaba – R. O.) sėdėjo prie karsto, V. sėdėjo toliau, prie nieko nepriėjo, lyg jiems svetimas žmogus. Paskui atsirado pirma žmona, kuriuo laiku - nepastebėjo, nes jos nepažįsta, nematė. Poilsio kambaryje prasidėjo toks triukšmas, tokia linksmybė, kad žmonės prie jos priėjo, muzikos nebuvo. Žmonės, kurie sėdėjo šalia pradėjo šnabždėtis, kas vyksta, karste guli moteris jauna, o ten taip linksma. Ji nuėjo ten, padaryti pastabą bent, nes negražu, viskas girdisi prie karsto. Užėjo į poilsio kambariuką, kur žmonės ateina arbatos atsigerti, pašnekėti, ten sėdi V., jo žmona pirmoji, dukra vyresnioji, jos vaikinas ir ten tokia linksmybė, mirusios vaikai sėdėjo ir žaidė su planšetėmis, ji (teismo pastaba – R. O.) priėjo prie stalo ir pasakė, kad jūs radot vietą kur vestuves surengti, juk salėje viskas girdima ir taip negražu, tada atsisuko į ją vyresnioji dukra, sako kaip jums negėda, ji sako ar man gėda, V. pašoka nuo kėdės, artinosi prie jos ir sakė, kad susitiko čia su savo pirma žmona, seniai besimatė, susidaužė taurelėm, juokiasi išgėrinėja, ji sakė „gal su pirma žmona reikėjo susitikti restorane, čia ne vieta, tu pražudei savo žmoną, o dabar ir vaikus po truputį pražudai, o dabar ir prie manęs šoki atėjęs“, pasakė geriau jam atsisėsti, nes gaus, taip pasakė grubiai ar kaip, nes buvo susijaudinusi, ji irgi žmogus ir turi jausmus ir ta žmona sakė jam sėsti ir ji išėjo, nes jai daugiau nieko nebuvo ką pasakyti. Po šiek tiek laiko, nežino kiek praėjo, gal penkios minutės ir jie greitai visi išėjo, baigėsi „banketas“, ji jiems sugadino nuotaiką. Pirmoji žmona priėjo prie karsto, lyg ir atsisveikinti, ir jie visi trise išėjo, vyras, pirmoji žmona ir vyresnioji dukra. Tuo metu, kai perspėjo juos ir V. prišoko prie jos, kaltinamoji buvo salėje prie karsto. Ji turėjo omenyje pražudei, kad privedei prie tokios būklės, kad moteris jau nebesidžiaugė gyvenimu. Jis muštis šiaip mėgsta, iš brigados Vilniaus jis, jie nežino, kaip ten Anglijoje buvo, o tai, kad mergaitė V. buvo sumušta, ji jau pati papasakojo. Paskui, kad jis prišoko prie jos ir pati nesistebi, kažkada teko susidurti pas jos mamą, po Velykų, tada kai jis su O. susipažino tenai ir V. buvo dar maža. V. nepatiko jos vyras, anksti išėjo iš gyvenimo. Jam nesvetima yra muštis, jam tai nieko nekainuoja, buvo paprastas reikalas, jam nepatiko jos vyras, o jos vyresnysis sūnus pradėjo ginti jos vyrą, visos moterys rūko, o ji atsistojo tarp jų ir pasakė, kad jos sūnus jaunas ir kvailas, jam galima atleisti, bet tu senas ir protingas žmogus ir kodėl atėjęs pas svetimą nori padaryti muštynes. Vaikai priblokšti, iš pradžių iškart prie močiutės prisiglaudė, o ne prie tėvo, V. stengėsi kuo toliau nuo tėvo, o berniukas kur dar nesuaugęs, nukentėjusysis jį ėmė už rankos ir laikė prie savęs, kad būtų matyti, kad berniukas tik su juo, ne pats berniukas glaudėsi. Kai tik V. paleisdavo, jis iškart išeidavo pas vaikus ir kuo toliau nuo tėčio. Vaikai galėjo girdėti žodžius, bet jie nežiūrėjo, gal kas ir pažvelgė, ji nežiūrėjo į vaikus, bet jie buvo toje pačioje patalpoje, kai išsakė pastabas, girdėti žodžius jie girdėjo, bet galėjo nematyti, nes žiūrėjo į planšetes, buvo užsiėmę savo reikalais. Tas konfliktas tarp jos ir jų vyko gal penkias minutes, jau nebuvo prasmės, nebuvo ką atsakyti daugiau, sustabdyti tas linksmybes ir viskas. Apsižodžiavo labai greitai, ji išėjo iš salės atsisėdo prie karsto, o jie labai greit po jos išėjo, ta pirmoji žmona su vaikais išėjo. Jos sesuo labai gražiai elgėsi, ji ja stebėjosi, ji turi kantrybės, atvežė mirusią dukrą, o ji turi kantrybės jam nieko blogo nepasakyti, ji labai draugiškai elgėsi, kad atvežtų kūną, kad atvežtų anūkus, jis paskui pas ją gyveno, valgė, gėrė, išvažiavo į Kauną pas savo mamą, seserį taip pat parodyti anūkus. Ji stebėjosi, kad ji tokia rami, ji (teismo pastaba – R. O.) taip negalėtų, išvežė dukrą sveiką, gyvą, o parvežė tik palaikus. Per laidotuves negirdėjo, kad jos sesuo kažką kalbėtų apie šitą situaciją vaikams. Ji priėjo prie karsto iš karto, kai atėjo ir pareiškė užuojautą, paklausė dėl ko O. mirė ir jis pareiškė, kad kraujotaka vidinių organų, čia reiškia mušti žmogų, kad būtų visų organų kraujavimas. Vaikai buvo kažkurį laiką prie karsto ir ten, ir ten jie buvo, paskui išėjo į kambariuką kur galima pailsėti, pažaisti planšete, atsibodo jiems visą laiką būti su mumis. Nebuvo žinoma, kad O. vartotų alkoholinius gėrimus. Nežino, kaip ji ten gyveno, kai gyveno Didžiojoje Britanijoje. Per „skype“ šnekėjo su seserimi ir žiūrėjo, kad O. „sukūdo“, nenori nieko pasakoti, bet būti ten nebuvo ir smulkmenų nežino. Kai O. ruošė karstą, ten atsirado žmogus kuris žinojo O. tėvą (vyrą jos sesers) ir jis pasakė jūsų dukrai kojose geležys, neva jai kojos sulaužytos buvo (t. 14, 166-167).

Pats nukentėjusysis V. M. teigė, kad su savo šeima Londone gyveno įprastą gyvenimą, daug dirbo, vaikai mokėsi, juos prižiūrėjo žmona O. Tvirtino, kad niekada nei prieš vaikus, nei prieš vaikų mamą O. smurto nenaudojo, tuo tarpu O. turėjo problemų su alkoholio vartojimu. Nukentėjusiojo nuomone, būtent T. T. įtikino vaikus, kad dėl jo kaltės mirė jų mama, ir juos įtikino, kad nenorėtų būti su juo bei jo bijotų (t. 1, b.l. 145-148; t. 14, b.l. 139-144).