Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skundu prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje, sustabdyti Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) jam kyla persekiojimo dėl religijos rizika, nes jis sudarė santuoką su krikščione, Lietuvos Respublikos piliete. Nors, pareiškėjo žiniomis, (duomenys neskelbtini) teisė ir islamo teisės normos mišrias santuokas formaliai leidžia, reali grėsmė esą kyla iš jo šeimos narių, artimųjų ir platesnės aplinkos, kurie, būdami itin religingi, tokios santuokos nepripažįsta. Pareiškėjas nurodė patyręs spaudimą ir grasinimus iš artimųjų pusės dėl skirtingos sutuoktinių religijos. Šeima reiškė baimę dėl galimo vieno ar kito sutuoktinio perėjimo į kitą tikėjimą, dėl ko, pareiškėjo teigimu, kilo nuolatinė įtampa ir reali persekiojimo grėsmė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas teigė, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) jis ir jo sutuoktinė būtų persekiojami dėl religinių priežasčių. Dėl šios priežasties jie paliko kilmės valstybę ir, pareiškėjo manymu, negali į ją sugrįžti.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdė Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Teismas nustatė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti A. M. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti A. M. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu A. M. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1) išsiųsti A. M. iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2) uždrausti A. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu A. M. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi iš Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu A. M. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Teismas nurodė, kad Sprendimas dar neįsiteisėjęs, todėl jo nurodyti motyvai dar nėra įvertinti teisme. Neišnagrinėjus skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimo įvykdymo atveju kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, yra nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad šioje bylos nesustabdžius Sprendimo vykdymo, būtų pažeistos pareiškėjo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartį.

Atsakovas teigia, kad išnagrinėjus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį bei įvertinus jo motyvus (šeimos ir artimųjų nepritarimas santuokai su krikščione; potencialus bažnyčios (krikščionių) pasekėjų persekiojimas dėl santuokos su kitatike), kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta visiškai pagrįstos baimės, kad kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjo baimė būti persekiojamu artimųjų bei bažnyčios ir (ar) jos pasekėjų yra grindžiama išskirtinai subjektyviu vertinimu: šeima nepritarė santuokai su krikščione, tačiau aktyvių persekiojimo veiksmų dėl to nesiėmė, bažnyčia ir jos pasekėjai asmeniškai persekiojimo nevykdė, tačiau pavieniai krikščionys esą galėtų persekioti, nes jam yra žinomi keli atvejai, kai mišrių santuokų asmenys yra nužudomi dėl religijos. Pareiškėjas asmeniškai žalos nepatyrė, grasinimų nesulaukė, pagalbos kilmės valstybėje neieškojo, o apie konfliktus su artimaisiais teisėsaugos institucijoms nepranešė, nes nenori, kad jiems kiltų problemų ir nemalonumų. Atsakovas pareiškėjo įžvelgiamas grėsmes laikė išskirtinai hipotetinėmis ir laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

Atsakovas nurodo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas. Taip pat nenustatyta grėsmės, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 – 2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, jo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad nei pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia tiksliai jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Atsakovas nurodė, kad argumentai, jog pareiškėjas galimai bus išsiųstas į kilmės šalį savaime nereiškia, kad jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Atsakovo manymu, nors nurodoma, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali kilti neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo nesustabdymo, tačiau nėra detalizuota galimų atsirasti pasekmių ir nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas nurodė, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, reikštų, jog galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai.

Pareiškėjas A. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti.

Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimo vykdymo nestabdymas darytų neigiamą įtaką asmens teisinei padėčiai. Jei būtų priimtas teigiamas teismo sprendimas, bet pareiškėjas jau būtų išsiųstas, jis netektų tarptautinės apsaugos gavėjams taikomos apsaugos ir garantijų. Teisiniame reguliavime neegzistuoja procedūra, kaip turėtų būti pareiškėjas perkeliami iš kilmės valstybės į Lietuvą, kai nustatoma, kad buvo išsiųstas nepagrįstai.

Pareiškėjas paaiškino, kad skunde ir prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodyta, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę jam gresia persekiojimas ir kyla grėsmė jo gyvybei, laisvei bei sveikatai (t. y. vienoms svarbiausių vertybių). Pareiškėjui gresia persekiojimas dėl religinių priežasčių, pareiškėjas patiria grasinimus dėl sudarytos mišrios santuokos, kilmės valstybėje yra nesaugu tiek jam, tiek jo sutuoktinei. Migracijos departamentas niekaip nepagrindė, kodėl prašoma priemonė būtų neproporcinga, pažeistų interesų pusiausvyrą, naudojama neprotingai ir pan.

Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėjo skubos tvarka, todėl pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkto sprendimo apskundimas teismui šio sprendimo vykdymo nesustabdo. Nesustabdžius sprendimo vykdymo, pareiškėjas per 14 dienų turėtų išvykti iš Lietuvos, o per nurodytą terminą neišvykus, įsigaliotų sprendimas dėl išsiuntimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartis, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę patenkino motyvuodamas tuo, kad Sprendimas dar neįsiteisėjęs, todėl jo nurodyti motyvai dar nėra įvertinti teisme. Teismas nurodė, kad neišnagrinėjus skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimo įvykdymo atveju kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, yra nepagrįsti.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjo nurodyti motyvai (šeimos nepritarimas santuokai su krikščione ir hipotetinis krikščionių persekiojimas) nepagrindžia pagrįstos baimės. Atsakovas paaiškina, kad realių persekiojimo veiksmų nebuvo, grasinimų negauta, žalos nepatirta, pagalbos kilmės valstybėje neieškota, todėl grėsmės tėra spėjamos ir dėl to jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio sąlygų pabėgėlio statusui. Taip pat, atsakovo teigimu, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) jam grėstų kankinimai, nežmoniškas elgesys ar mirties bausmė, nevyksta beatodairišku smurtu pasižymintis konfliktas, todėl nėra ir papildomos apsaugos pagrindų pagal Įstatymo 87 straipsnį. Be to, atsakovas laiko, kad pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kokia konkreti neatitaisoma žala kiltų netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Vien tik galimybė būti išsiųstam tokios žalos neįrodo, todėl prevencinis priemonių taikymas būtų nepagrįstas ir neproporcingas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje Pareibyloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Byloje nustatyta, kad atsakovas šioje byloje pareiškėjo skundžiamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1) išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi iš Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis bijo grįžti į savo kilmės šalį, nes jam kyla persekiojimo dėl religijos rizika, kadangi jis sudarė santuoką su krikščione, Lietuvos Respublikos piliete, tačiau atsakovas sprendė, kad pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Šio straipsnio 27⁵ dalis nustato, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.

Pagal Įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, atvykę į Lietuvos Respubliką užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai, įgyja teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal šio straipsnio 3 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

Teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2018 m. birželio 19 d. sprendimą byloje G., C-181/16, EU:C:2018:465).

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas yra pasisakęs, kad minėta teisės norma negali paneigti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 6 straipsnis), kompetencijos įvertinti visas reikšmingas ginčo faktines aplinkybes ir imtis tokių priemonių reikalavimui užtikrinti, kokių taikymas, teismo vertinimu, yra reikalingas konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-325-520/2024, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-931-415/2024).

Sprendžiant dėl šios Įstatymo nuostatos taikymo, pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama, ar nagrinėjamu atveju, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pažymi, kad pareiškėjas siejo jam galinčią kilti žalą su aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje jam gresia pavojus gyvybei, sveikatai, kitoms jo teisėms ir laisvėms ir dėl to gali kilti neatitaisoma žala. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą dar nėra įvertinto teismo, konstatuoja, jog, neišnagrinėjus pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, būtų pažeistos jo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankių teismo sprendimų vykdymas. Šioje byloje yra pateikti duomenys, kuriais grindžiama prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, šių duomenų pagrindu galima vertinti, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (išsiuntimas nagrinėjamu atveju yra realus), pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumos kontekste Migracijos departamento Sprendimu, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos, pareiškėjui sukeliamus teisinius padarinius bei tai, kad pareiškėjas, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, taip pat atsižvelgusi į tai, kad administracinė byla dėl Sprendimo bus nagrinėjama 2025 m. spalio 30 d. (paskirtas teismo posėdis), nesant duomenų, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (draudimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos), gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, o kartu ir sudarytos kliūtys efektyviai įgyvendinti vieną iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas pareiškėjo teisinės padėties klausimas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas, teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-139/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, kilusio ginčo ir prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.