Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. Ž. parodė, kad jis, T. L. ir dar viena draugė atėjo į pavėsinę. Sėdėjo ir kalbėjosi. Matė kai praėjo pro šalį M. K., V. S. ir G. J.. Jie iškart į pavėsinę neužėjo. M. K. savo dviračiu pravažiavo pro šalį. Vėliau jis atėjo su V. S. ir pradėjo prašyti parūkyti. Pirmiau paprašė T. L. jis parodė, kad neturi, tada jį išleido iš pavėsinės. Tada jie priėjo prie E. Ž.. Pastarasis bandė išeiti, bet kaltinamieji jam neleido ? užstojo išėjimą iš pavėsinės, nors jis prašė ir bandė išeiti. Po to, kai jie pradėjo prašyti jo duoti parūkyti, V. S. išsitraukė peilį, ir jį jam parodė. Kai pradėjo rodyti peilį, nukentėjusysis davė jam parūkyti. M. K. davė cigaretę. Jie paėmė jo cigaretę ir išeidinėjo iš pavėsinės. Tuomet jis griebė M. K., kad atimtų cigaretę. Kai apkabino rankomis M. K., V. S. pradėjo jį mušti per veidą kelis kartus. Jie tada išėjo ir rūkė demonstratyviai nueidami. Rūkyti paprašė V. S.. Jis klausė, kas turi parūkyti. T. L. leido išeiti, nes jis išvertė kišenes ir parodė, kad rūkyti neturi. Peilį ištraukė iš karto, kai įnirtingai pradėjo prašyt parūkyti, jie užtvėrė išėjimą iš pavėsinės. V. S. sakė: „Žiūrėk, ką turiu“. Suprato tai kaip grasinimą. V. S. paslėpė peilį kišenėje. Peilis liko pas V. S.. Nukentėjusysis nurodė, kad išsigando, jog jį užpuls, todėl atidavė cigaretę. Smūgius į veidą V. S. jam sudavė galbūt dėl to, jog pagalvojo, kad jis puola M. K.. Jie ėmė išeidinėti, ir jis bandė atimti cigaretę, o M. paslėpė ją už nugaros. Kai jam trenkė į veidą, jis paleido M. K., jam skaudėjo. Po smūgių nukrito ant žemės, kažkur už 20 sekundžių pakėlė galvą ir pamatė kaip kaltinamieji išeina. Cigaretė buvo pas juos. Pavėsinės netikrino, bet kai jie nueidinėjo matė dūmą, kaip jie rūko. T. L. tuo metu buvo prie pavėsinės, kur buvo G.. T. L. iš dalies galėjo matyti kas vyksta pavėsinėje. G. nebuvo užėjus į pavėsinę. Panelė, kuri buvo su juo, negalėjo nieko matyti. Ji išsigando. Nukentėjusysis tuomet į ją nekreipė dėmesio. Po įvykio neklausė merginos, ar ji matė įvykį, ji yra jo ir T. L. draugė. Jei peilio nebūtų buvę, vis tiek būtų atidavęs cigaretę greičiausiai. Bijojo, kad V. S. peilį panaudos. Nematė, kad M. K. paimtų peilį, tačiau matė kaip V. S. įdėjo tą peilį į kišenę. Po įvykio kaltinamieji visiškai pasišalino iš salos ir pavėsinės. Tuo metu buvo tamsu. Matomumas buvo geras, nes švietė šviesos, nors pavėsinėje buvo tamsu. Nuo pavėsinės iki gatvės 20 metrų atstumas, gal mažiau. Iš pavėsinės vienas išėjimas, nebent per langą galima išlipti. T. L. kaltinamieji išleido per išėjimą. Po įvykio, su M. K. buvo praėję vienas pro kitą, bet nesikalbėjo. Bendravimo po įvykio nebuvo su kaltinamaisiais. Su V. S. pasirašė susitaikymą, jis jo atsiprašė. M. K. jo neatsiprašė. Savo civilinius ieškinius palaiko. Bijojo išeiti iš namų, bijojo vaikščioti naktį, ilgą laiką negalėjo miegoti. Po įvykio kreipėsi į gydytoją, jam darė rentgeną. Teigė, kad gydytojai jam nieko daugiau nedarė, nosį rankomis pasitaisė pats. Pas gydytojus vyko 2?3 kartus, jam leido miegoti tik ant nugaros, gijimas truko 2 savaites. Buvo mėlynės aplink akis. Tvirtino, kad iki šiol bijo girtų žmonių ir paauglių. Kaltinamieji buvo išgėrę, nors negalėjo teigti, kad tikrai kaltinamieji buvo išgėrę, tačiau jie mėtėsi į šonus ir keistai bendravo. Parodė, kad kaltinamajam V. S. atleidžia. Paaiškino, kad į psichologus nesikreipė, gėrė raminančią arbatą miegui. Šiuo metu jam viskas gerai. Patikslino, kad M. K. nenaudojo smurtinių veiksmų prieš jį. Iš pavėsinės abu kaltinamieji jam neleido išeiti. Jis buvo susirėmė pečiais, kad jis negalėtų išeiti per išėjimą. T. L. paskatino atiduoti tą cigaretę, kad nebūtų muštynių ir kad nebūtų panaudotas peilis. T. L. tuo metu jau buvo išėjęs iš pavėsinės, jis garsiai pasakė, kad nukentėjusysis duotų kaltinamiesiems cigaretę, bet nerėkė. E. Ž. nurodė, kad žibintas stovi prie tilto, tad nueinančius kaltinamuosius jis galėjo aiškiai matyti.

Nukentėjusysis E. Ž. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nuotraukoje Nr. 6 iš bendrų veido bruožų atpažino V. S. kaip asmenį, kuris jam sulaužė nosį, suduodamas du kartus į veido sritį (b. t. 1, b. l. 44?45).

Nukentėjusysis E. Ž. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nuotraukoje Nr. 5 atpažino M. K. ir nurodė, jog nėra visiškai įsitikinęs, kad būtent šis vaikinas, bet jis yra panašiausias iš visų į tą vaikiną, kuriam jis padavė savo el. cigaretę (b. t. 1, b. l. 47?49).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo E. Ž. atstovė pagal įstatymą motina V. Ž. parodė, kad 21 val. grįžo iš darbo ir grįžo sūnus. Jis išėjo į savo kambarį, tada ji išgirdo, kad jis verkia. Pastebėjo, kad sūnus laikosi už nosies, nosis buvo patinusi ir kreiva. Sakė, kad buvo pavėsinėje, priėjo nepažįstami žmonės ir paprašė parūkyti. Jis davė, bet jie norėjo išeiti, o jis norėjo susigrąžinti cigaretę, ir jie pradėjo muštis. Pasak liudytojo, ji iškart pasimetė, davė sūnui vaistų nuo skausmo ir kitą dieną nuėjo pas gydytoją. Tuomet gydytoja pasakė, kad yra lūžimas. Sūnus pasakojo, kad su draugu ir mergaite sėdėjo pavėsinėje, praėjo berniukai ir mergaitė, pastaroji stovėjo toliau. Jie prašė cigaretės, sūnus norėjo išeiti, bet jam išeiti neleido. Paskui jis atidavė tą cigaretę, bet kaltinamieji pradėjo nueidinėti, ir jis norėjo cigaretę atsiimti, apsikabino kaltinamąjį, kad grąžintų jam cigaretę ir pajautė, kad jam davė į nosį. Taip jai pasakojo sūnus. Tą dieną jam labai skaudėjo, jis negalėjo normaliai visko paaiškinti. Sakė, kad tie vaikinai nepažįstami. Po savaitės ji pradėjo ieškoti ir sužinojo apie kaltinamuosius. Sūnui skaudėjo daugiau kaip mėnesį ir atsirado staigūs galvos skausmai. Jie kreipėsi į neurologą, tačiau jis sakė, kad taip gali būti, darė nutrauką, matė, kad toje vietoje, kur yra nosis, prie sinusų, yra paburkę. Sakė skausmai gali apie metus laiko tęstis, išrašė raminamųjų lašiukų ir sakė, kad reikia tablečių pagerti. Su miegu iki šiol prastai. Sūnus sėdėjo namuose ir bijojo išeiti tamsiu paros metu iš namų, buvo truputį nervingas. Nedažnai, tačiau dar atsiranda jam galvos skausmai. Sūnus jai pasakojo, kad vaikinas buvo ištraukęs peilį ir parodęs, sakė žiūrėk, ką aš turiu. Sūnus pagalvojo, kad gali kažką padaryti jam su tuo peiliu. Po įvykio bendravimo su M. K. nebuvo. Žino, kad V. S. susitaikė su sūnumi, jie susitarė dėl žalos atlyginimo. Įtarinėjo, jog sūnus rūko cigaretes.

Teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu liudytojos G. J. duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 112?114), G. J. juos patvirtino. Apklausta 2023 m. gruodžio 6 d. liudytoja buvo nurodžiusi, kad V. S., M. K. ji pažįsta, jie yra jos draugai. Jie dažnai susitinka ir praleidžia laiką kartu, dažnai išeina pasivaikščioti. E. Ž. ji nepažįsta. 2023 m. lapkričio 7 d. į vakaro laiką, tikslaus laiko nežino, jie ir buvo susitikę, buvo prie Šalčininkų tvenkinių Krantinės gatvėje, ten yra pavėsinės, ten ir buvo. Tuo metu pavėsinėje buvo ir kiti vaikinai su mergina, kiek jų tiksliai buvo ji neprisimena, gal 4 vaikinai, dvi merginos. Dėl ko kilo konfliktas, tarp V. S. ir pavėsinėje esančių vaikinų, ji atsakyti negali, nes nežino. Tuo metu kai vaikinai (V. ir M. su pavėsinėje esančiais vaikinais) konfliktavo, ji sėdėjo viena ant suoliuko, kuris yra ant ežero kranto, kuris yra nutolęs nuo pavėsinės, sėdėjo, naršė telefone, todėl ji nežino dėl ko kilo konfliktas, ir nematė jokių sudavimų, jų tikslaus skaičiaus. Kad vyko muštynės jai papasakojo pats V., kuris priėjo prie jos ir pasakė, kad sumušė pavėsinėje vaikiną, sudavė kumščiu į veidą ir pilvą, bei parodė tuos veiksmus ant savęs. Paaiškino, kad norėjo pasiimti iš to vaikino elektroninę cigaretę, dėl to tarp jų ir kilo konfliktas. Kad vis gi paėmė tą elektroninę cigaretę iš to vaikino, ji sužinojo tik vėliau, kai jau ėjo namo ir V. išėmė iš savo kišenės tą elektroninę cigaretę ir pradėjo rūkyti, tada ji jo paklausė, iš kur jis ją turi, V. atsakė, kad paėmė iš to vaikino, kurį sumušė. V. buvo neblaivus tą dieną. Ji ir M. buvo blaivūs. M. to vaikino nemušė, nes ji pas patį M. to klausė. Jis atsakė, kad jis nesimušė, o ir V. patvirtino, kad mušė jis vienas tą vaikiną kumščiu. Peiliu ar V. grasino tam vaikinui, atsakyti negali, to negirdėjo. Bet iš pavėsinės girdėjosi riksmai, bet tiesioginių grasinimų ji negirdėjo. Žino, kad V. nešiojasi su savimi peilį. Jis anksčiau yra jiems jį rodęs, tai sulankstomas peilis, juodos spalvos, nedidelis, V. jį padovanojo jo tėvas. Jokių sumušimų ir kraujo ji ant to sumušto vaikino nematė, nes jie iš karto po to nuėjo link namų. Kurį būtent vaikiną sumušė V., ji nežino.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja G. J. parodė, kad tą dieną jie vaikščiojo trise – ji, V. ir M.. Jie nuėjo į pavėsinę, o liudytoja sėdėjo prie pavėsinės. Kažkas pradėjo šaukti, rėkti. Daugiau nieko negirdėjo. Paskui atėjo V. S. ir M. K., ir jie kartu nuėjo toliau vaikščioti. Iš tos vietos, kur ji sėdėjo, matė tą pavėsinę, ten buvo daug žmonių, triukšminga. Pasak liudytojos, ten buvo gal 16 žmonių. Nežino kodėl V. S. su M. K. nuėjo į tą pavėsinę. Kai grįžo iš ten, tik juokėsi, daugiau nieko nesakė. Jie pavėsinėje buvo gal 10 minučių. Paskui visi pasivaikščiojo ir išsiskyrė. V. pasiėmė sesuo. Nuėjo prie muzikos mokyklos ir ten, atrodo, jį pasiėmė sesuo. Kai M. ir V. grįžo iš pavėsinės, jie rankose turėjo telefoną, atrodo. Parodė, kad neprisimena visko tiksliai, kiek buvo žmonių pavėsinėje, tačiau nemažai. Teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau viską prisiminė, nei dabar. Galėjo taip būti, kad V. S. pats jai papasakojo apie įvykusį konfliktą, tačiau neatsimena, ar jie turėjo patys savo elektronines cigaretes. Jie rūkė elektroninę cigaretę, bet jai atrodo, kad ji buvo M. K.. Teigė, kad su V. S. dabar beveik nebendrauja. Tiesioginių grasinimų pavėsinėje negirdėjo. Nurodė, kad V. S. buvo tą dieną neblaivus, o ji ir M. K. buvo blaivūs. M. K. sakė, kad to vaikino nemušė, o V. S. patvirtino, kad mušė tą vaikiną vienas, kumščiu. Ar buvo grasinama vaikinui peiliu, negalėjo pasakyti, nes to negirdėjo. Iš pavėsinės girdėjosi riksmai, tiesioginių grasinimų negirdėjo. Ji žinojo, kad V. S. su savimi nešiojasi peilį, jis jį anksčiau jį rodė. Tai sulankstomas peilis, juodos spalvos, jam jį padovanojo tėvas. Jokių sumušimų ar kraujo ant sumušto vaikino nematė, nes jie nuėjo link namų. Teigė, kad iki pavėsinės vaikinai rūkė elektroninę cigaretę. Patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog V. S. ištraukė iš kišenės elektroninę cigaretę. Kai jie visi kartu jau praėjo pavėsinę, tada ištraukė cigaretę. Tiksliai neprisiminė, bet V. S. kažką minėjo, jog buvo muštynės. Nurodė, kad su M. K. jos santykiai draugiški, turi bendrų draugų, tačiau tos pačios mokyklos nelanko. Su V. S. nustojo bendrauti, nes jie susipyko. Papildomai paaiškino, kad ji matė, jog prieš užeidami į pavėsinę, M. K. rūkė elektroninę cigaretę. Tuo metu buvo tamsu. Reikėjo apie 10 metrų atstumo, kad matytųsi žmogaus veidas tamsiu paros metu. Nieko kito iš ten buvusių asmenų nepažįsta.

Teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu liudytojo T. L. duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 117?120), T. L. juos patvirtino. Apklaustas 2023 m. gruodžio 11 d. liudytojas buvo nurodęs, kad E. Ž. yra jo draugas. 2023 m. lapkričio 7 d. vakaro metu, apie 21 val. jie su E. Ž. buvo susitikę. Iš pradžių jų susitikusių buvo susirinkę daugiau, tačiau kai vyko visas konfliktas, toje pavėsinėje, esančioje Krantinės gatvėje, Šalčininkų mieste, jie su E. buvo tik abudu, jokios merginos jau kartu su jais nebuvo. Sėdėdami pavėsinėje, jie laukė kol ateis vienas jų draugas iš miesto parko. Kol laukė draugo, į pavėsinę vis užeidavo tai iš jos išeidavo ta kompanija, su kuria ir vyko konfliktas, tai buvo du vaikinai ir viena mergina. Anksčiau jis tų vaikinų nėra matęs, matęs yra tik merginą, ji vardu G.. Konfliktuoti pradėjo pirmas vaikinas, kuris buvo apsirengęs raudonos spalvos striuke. Jis priėjęs buvo prie liudytojo, ir naudodamas necenzūrinę kalbą, prašė jo parūkyti, tačiau kadangi liudytojas nerūko, jis atsakė, kad jis neturi ir neduos. Tuomet tas vaikinas ištraukė iš kišenės peilį, nedidelį, bet tiksliai koks tai buvo peilis jis pasakyti negali. Ištraukęs tą peilį iš striukės kišenės, tas vaikinas jam tiesiog jį pademonstravo, sakydamas: „Va pasižiūrėk, ką turiu“. Liudytojas jam atsakė, kad mato, bet neturi rūkyti. Tada tas vaikinas peilį pasidėjo. Liudytojui peiliu minėtas vaikinas negrasino, nesakė, kad jį panaudos, jo neišgąsdino, ir tada jis priėjo prie E. ir prašė jo rūkyti, nes matė, kad E. rūko, bet E. kategoriškai atsisakė jam duoti rūkyti. Po šio pokalbio vaikinas išėjo iš pavėsinės, vėliau, po kelių minučių, vėl grįžo su savo draugu, kuris buvo apsirengęs juoda striuke ir ta mergina G. į pavėsinės vidų. Tuomet pirmas vaikinas su draugu priėjo jau prie jo nukentėjusiojo ir vėl prašė E. duoti jiems parūkyti. E. vėlgi atsisakė duoti savo elektroninę cigaretę jiems, o liudytojas pasakė E., kad jie patys geriau jau į parką ir ten susitiks su draugu. Tuomet kaltinamieji pradėjo jų klausti, ko jie bijo, kur išeina ir užstojo išėjimą iš pavėsinės ir vis prašė E. rūkyti. Jis tada E. pasakė, kad jis duotų jiems parūkyti, ir jie ramiai išsiskirs. E. padavė savo elektroninę cigaretę vienam iš vaikinų, bet kuriam jis pasakyti tiksliai negali, neįsidėmėjo, o tie vaikinai tiesiog apsisuko ir norėjo išeiti pasisavinę E. elektroninę cigaretę. E. pamatęs, kad vaikinai išeina, padėjo ranką ant vieno iš vaikinų peties, sakydamas, kad jam grąžintų jo cigaretę. Tada vyko žodinis konfliktas tarp E. ir vaikino su raudona striuke, kurio metu tas vaikinas su raudona striuke sudavė E. du kartus kumščiu į nosį, ir E. pasirodė kraujas. Viskas vyko labai staigiai. Jis net nespėjo sureaguoti, bet jis aiškiai matė du smūgius kumščiu tiesiai į nosį, jokio smūgio alkūne jis nematė, jokio smūgio į pilvą, jis irgi nematė. Buvo tie du smūgiai į nosį ir tiek. Kai E. pasirodė kraujas, tie du vaikinai su mergina, tiesiog apsisuko ir išėjo iš pavėsinės. Kažkuris iš vaikinų išsinešė E. elektroninę cigaretę, jos negrąžindamas. Jie tuo tarpu nuėjo iki E. namų, jis jį palydėjo. Apie tai, kad E. sulaužė nosį, jis sužinojo tik sekančią dieną, apie tai jam pranešė pats E., taip pat E. jam ir pasakė, kad tas su raudona striuke, kuris jį sumušė, yra vardu V. S., kuris ir yra iš vaikų globos namų, esančių netoli tos pavėsinės. Liudytojas jo iki to nepažinojo, jam buvo matyta tik ta mergina G.. Įvykio metu jis nenukentėjo, jo nemušė, E. irgi nieko nemušė, sumušė tik E., mušė vienas vaikinas – V. S., kitas vaikinas nesimušė. G. tuo metu kai mušė E., buvo kartu pavėsinėje. Tuo metu pavėsinėje jie buvo visi penkiese.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas T. L. parodė, kad jis su E. Ž. sėdėjo pavėsinėje, kalbėjosi. Atėjo V. S., paprašė E. Ž. parūkyti. Iš karto paklausė jo, tačiau jis pasakė, kad neturi. Tuomet pamatė, kad turi E. Ž., kuris nenorėjo duoti parūkyti, atsisakė. Po to kaltinamieji pradėjo neadekvačiai su juo kalbėtis ir išėjo. Po kokių 10 minučių V. S. sugrįžo vėl prie jų. Pradėjo liudytojui peilį prie veido rodyti, sakė, matai, o jis atsakė, jog mato ir ką. Bet negrasino, šiaip rodė. Vėl prašė parūkyti, bet E. Ž. atsisakė. V. S. vėl išėjo pas savo kompaniją. Paskui jau atėjo trise. E. Ž. liudytojas pasiūlė išeiti, pastarasis sutiko, ir jie norėjo jau išeiti, bet kaltinamieji neleido, pradėjo vėl neadekvačiai kalbėti su E. Ž.. Pagalvojo jeigu E. Ž. duos parūkyti, jie atstos, todėl pasakė nukentėjusiajam kad duotų jiems parūkyti ir tuomet jie jau eis. E. Ž. davė, jie parūkė, atsisuko nugara, tuomet E. Ž. padėjo ranką ant peties ir V. S. atsisukęs smogė E. Ž. į nosį. Po smūgio jie paėmė E. Ž. elektroninę cigaretę ir išėjo. Paskui jis su E. Ž. irgi išėjo. Sutiko draugą ir palydėjo E. Ž. namo. Kuris būtent iš kaltinamųjų paėmė cigaretę, nežino, bet pavėsinėje jie abudu rūkė. Negalėjo cigaretė likti pavėsinėje, nes matėsi, kad jie eina takeliu ir eina dūmai. Pavėsinėje dar minutę su E. Ž. pabuvo ir išėjo. Be jų, be kaltinamųjų dar buvo viena pažįstama, bet ji atskirai telefone sėdėjo. Buvo jis, E. Ž., dar viena mergaitė ir jie trise. Daugiau negu 10 žmonių tikrai nebuvo. Tuo metu, kai liko dar pavėsinėje, po smūgio, E. Ž. siūlė eiti namo, bet jis laikėsi už nosies, buvo šoke, klausinėjo, ar sulaužė, tačiau liudytojas nepastebėjo, jog būtų sulaužyta nosis. Galvojo, kad tiesiog kraujas bėgo. Pavėsinėje yra staliukai, suoleliai. Ant staliukų tikrai nebuvo palikta cigaretė. Tikrai žino, kad kaltinamieji ją pasiėmė. Kameros yra ten, kur veda takelis. Pirmą kartą į pavėsinę atėjo vienas V. S., paskui vėl vienas, o paskui jau jie atėjo trise ? M., V. ir G.. Kai trise atėjo, V. S. priėjo prie E. Ž. kartu su M. K., o jis stovėjo M. K. ir V. S. už nugaros. Prie jo stovėjo G.. Jie pradėjo kivirčytis, kad neduoda parūkyti. Tada jis ir pasiūlė E. Ž., kad duotų parūkyti, gal tada jie nustos kabinėtis. Iš karto pavėsinėje jų buvo daugiau. Bet vienas draugas išėjo į parką, o jie liko, laukė to draugo grįžtant. Liudytojas nurodė, kad jie bandė išeiti iš pavėsinės, bet kaltinamieji neleido. Jie neadekvačiai kalbėjo, keiksmažodžius vartojo. V. S. rankoje turėjo peilį. Neprisiminė kada ta peilį pamatė, jis buvo nedidelis, kišeninis. Jo nuomone, jis norėjo pasirodyti „kietu“, nemano, kad jo ketinimai buvo rimti. Po to kai trečią kartą V. S. grįžo į pavėsinę, liudytojas pasiūlė E. Ž. išeiti. Kai parūkė, E. Ž. pamatė, kad jie neketina grąžinti jam cigaretės, tada jis padėjo V. S. ranką ant peties, o šis atsisuko ir pradėjo E. Ž. mušti. Teismui pagarsinus liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis papildomai paaiškino, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu minėjo, kad jokios merginos nebuvo, nes galvojo, kad ji ten nereikalinga, kadangi ji sėdėjo atskirai, čia prie jų su E. Ž. lindo. Kai trečią kartą į pavėsinę atėjo jie visi trys, sakė E. Ž., kaltinamieji ko bijai, ko išeini. Liudytojas tuo metu jau stovėjo prie išėjimo, o E. Ž. pavėsinės viduryje. Kaltinamieji atsistojo prieš E. Ž., o jis stovėjo V. S. ir M. K. už nugaros, netoli jo stovėjo G.. Jie atsistojo prieš E. Ž. ir prašė jo duoti jiems parūkyti. Įvykio metu vaikino vardo nežinojo, todėl visur minėjo jį, kaip vaikiną su raudona striuke. Prisimena, kad dėl rankos padėjimo ant peties pradėjo E. Ž. mušti. Neprisiminė, ar būtent M. K. E. Ž. uždėjo ranką, bet mušė jį būtent V. S.. Po įvykio su kaltinamaisiais nebendravo, mieste juos matė porą kartų. Su E. Ž. kalbėjo, aptarinėjo įvykį, nesitikėjo, kad bus teismas. Jis sakė, kad galvą skaudėjo, nosis buvo sulaužyta. E. Ž. ramiai buvo uždėjęs ranką ant peties, nestumdė. Kuris būtent iš kaltinamųjų laikė ir išsinešė cigaretę, nežino. Jie visą laiką vienas kitam perduodavo ją parūkyti. Jie buvo užstoję išėjimą, o kito išėjimo iš pavėsinės nėra, nebent peršokti. Peilis visada buvo atverstas, bet nežino, ar jis lankstomas, matė geležtę. Kai buvo suduodami smūgiai, atrodo, cigaretę laikė jau M. K.. Kiek pamena peilį kairėje rankoje visada laikė V. S., dešine ranka mušė. Iš pradžių, pirmą kartą cigaretę davė V. S., o paskui, kas iš jų laikė cigaretę, tiksliai negalėjo prisiminti. Smūgio sudavimo metu, kas laikė cigaretę negali pasakyti, tačiau tikrai ne V. S., nes jis mušė, o kitoje rankoje laikė peilį, todėl jo nuomone tuo momentu ją laikė M. K.. E. Ž. ranką uždėjo ant peties, nes jie jau norėjo eiti su jo elektronine cigarete, o E. Ž. norėjo ją atsiimt atgal.

Liudytojas T. L. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nuotraukoje Nr. 3 atpažino vaikiną, kuris sudavė E. Ž. du kartus kumščiu į nosį. Šis vaikinas įvykio metu buvo apsirengęs raudona striuke b. t. 1, b. l. 121?128).

Liudytojas T. L. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nuotraukoje Nr. 4 atpažino vaikiną, kuris buvo įvykio metu apsirengęs juodais drabužiais, kuris atėjo į pavėsinę su vaikinu, apsirengusiu raudoną striukę ir mergina G. bei rūkė E. Ž. elektroninę cigaretę, šis vaikinas prieš E. Ž. nesmurtavo, prieš jį irgi ne (b. t. 1, b. l. 129?135).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo V. S. atstovė pagal įstatymą J. Š. parodė, kad V. S. nustatyta nuolatinė globa. Jis šiuo metu lanko dienos centrą. Registruotas mokymosi įstaigoje. Šiuo metu neturi didelių problemų su jo elgesiu. Visą vasarą praleido su jais stovykloje. Neturi nusiskundimų. Jis jų įstaigoje pradėjo lankytis jau po įvykio. Nuo gruodžio mėnesio, ar 2024 metų sausio mėnesio. Turėjo duomenų dėl turto sugadinimo praeituose globos namuose, atlygino visą žalą. Apie bausmės vykdymo atidėjimus nieko nežino. Nepastebėjo nei alkoholio vartojimo, nei agresyvaus elgesio, daužymo. V. S. mėgsta žvejoti, yra prisirišęs prie vieno jų darbuotojo, tai eina žvejoti kartu. Į teismą pavyko atvažiuoti, viskas yra susitarimo būdu. Nuotoliniu būdu jį užregistravo į (duomenys neskelbtini) mokyklą, kadangi nemoka nei rašyti, nei skaityti. Gaus užduotis ir jungsis nuotoliniu būdu atsiskaitymams. V. S. atsiprašė nukentėjusiojo, jų įstaiga sutiko atlyginti žalą. Jų įstaiga mokės nukentėjusiajam 10 mėnesių po 100 eurų. V. S. gauna vaiko pinigus – 96 eurus. Tačiau žala bus apmokėta iš įstaigos pinigų, o V. S. pinigus kaups tolesniam jo savarankiškam gyvenimui.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo M. K. atstovė pagal įstatymą motina J. B. parodė, kad sūnus šiais metais nesimoko, nedirba. Mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, bet prasidėjo problemos. Tuomet pervedė į (duomenys neskelbtini) mokyklą, tačiau nenori jis ten vaikščioti. Būna ateina į mokyklą, bet ten nieko nedaro. Baigė 8 klases, liko 9-oje. Iš karto būdavo prieš sūnų, vis girdėdavo, kad jis kaltas, blogas. Bet kai pradėjo aiškintis, kas vyksta, sužinodavo, kad viskas kitaip, kad nekaltas, tada pradėjo jį palaikyti. O šioje situacijoje nežino pati, nori sužinoti, kas buvo, nes visi skirtingai kalba. Sūnus pirmą kartą susidūrė su teismu, niekada nebuvo teistas. Administracinių nusižengimų dabar jau prisidarė, o anksčiau nebuvo. Buityje namuose padeda. Jis vienas likęs vyras, nes ji yra išsiskyrusi.

2023 m. lapkričio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3624/2023(01) patvirtina, kad E. Ž. nustatyti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva veide ir nosies kaulų lūžis. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai aplinkybėse nurodyti laiku, t. y. 2023 m. lapkričio 7 d. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu. E. Ž. nustatyti sužalojimai visumoje kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų lūžių sveikata buvo sutrikdyta ilgam, t. y. ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Atskirai poodinė kraujosruva veide kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. t. 1, b. l. 57?58).

2024 m. sausio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos Žanos Voinič tarnybiniame pranešime dėl veikos perkvalifikavimo užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 7 d., apie 21 val., pavėsinėje, esančioje prie ežero kranto, adresu Krantinės g., Šalčininkų m., Šalčininkų raj., iš chuliganiškų paskatų, V. S. sudavė kumščiu E. Ž. nemažiau dviejų smūgių į veido sritį, iš kurių vienas smūgis buvo į nosį, tuo nukentėjusiajam E. Ž. padarydamas poodinę kraujosruvą veide ir nosies kaulų lūžį, t. y., nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant nukentėjusį E. Ž. paaiškėjo, kad konfliktas tarp proceso dalyvių įvyko dėl to, kad V. S., veikdamas kartu su M. K., pasisavino E. Ž. turimą elektroninę cigaretę, abudu ją pasiėmę jos negrąžino, t. y. tokiu būdu M. K. ir V. S. panaudodami fizinį smurtą, tyčia, pagrobė E. Ž. priklausantį svetimą turtą – elektronine cigaretę. Todėl atsižvelgiat, į aukščiau išdėstytą, tikslinga ikiteisminį tyrimą toliau tęsti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (b. t. 1, b. l. 6?7).

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Tai yra smurtinis nusikaltimas, kurio sudėtis, vadovaujantis baudžiamosios teisės normų konkurencijos įveikimo taisyklėmis (normos kaip visumos ir normos kaip dalies konkurencija), visiškai apima nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnis) ir svetimo turto pagrobimą (BK 178 straipsnis). Plėšimas kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreiptas į svetimo turto užvaldymą, tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo turi būti susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Plėšimo metu fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė, siekiant pašalinti ir neutralizuoti asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, t. y. pašalinti galimą arba esamą asmens pasipriešinimą. Todėl, jeigu prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas naudojamas kitais tikslais (pvz., siekiant išvengti atsakomybės už nusikalstamą veiką, kerštaujant ir pan.), tokia veika, atsižvelgiant į kitus jos požymius, pobūdį ir padarinius, kvalifikuojama arba kaip sutaptis su veikomis, numatytomis kituose BK straipsniuose, arba kaip atskiras nusikaltimas pagal BK 135, 138 ar 140 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580-895/2015, 2K-271-303/2016). BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. birželio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-307-1058/2024).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 8, 11 punktai) vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, o vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, kvalifikuojamas kaip plėšimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. liepos 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2012).

Įvertinęs byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, jog V. S. ir M. K., 2023 m. lapkričio 7 d., apie 21 val., pavėsinėje, esančioje prie ežero kranto, adresu Krantinės g., Šalčininkų m., Šalčininkų raj., veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, V. S. panaudojus fizinį smurtą, t. y. suduodant kumščiu E. Ž. nemažiau dviejų smūgių į veido sritį, iš kurių vienas smūgis buvo į nosį, tuo nukentėjusiajam E. Ž. padarant poodinę kraujosruvą veide ir nosies kaulų lūžį, o M. K. tuo metu pagrobus E. Ž. priklausantį turtą – elektroninę cigaretę, išsinešant ją su savimi, padarė nukentėjusiajam E. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir 40 eurų turtinę žalą.

Tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu V. S. pripažino savo kaltę, patvirtino, kad nusikaltimo padarymo metu pavėsinėje buvo jis ir M. K., prieš tai jie visi kartu vartojo alkoholinius gėrimus, taip pat nurodė, kad nukentėjusysis atidavė jam ir M. K. el. cigaretę jiems paprašius, pripažino, kad el. cigaretę rūkė tiek jis, tiek M. K., sutiko, kad vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį tuomet, kai cigaretė buvo pas M. K., dėl to, kad nukentėjusysis pastūmė M. K.. Teisme kaltinamasis nurodė neprisimenantis, ar turėjo su savimi el. cigaretę, kai nueidinėjo nuo pavėsinės. Kaltinamasis M. K. savo kaltę viso proceso metu neigė. Apklausiamas teisme nurodė, kad jie su V. S. tiesiog paprašė nukentėjusiojo duoti jiems parūkyti. Jie parūkė, tuomet E. Ž. jį pastūmė, uždėjo ranką ant peties, o V. jį užstojo. Sudavė E. Ž. smūgius. Paskui M. K. padėjo cigaretę ant stalo ir jie išėjo. Kaltinamasis nurodė nežinantis, ar nukentėjusysis taip pat išėjo.

Pirmiau nurodyti M. K. parodymai prieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo ir liudytojo T. L. parodymams. Pažymėtina, kad viso proceso metu tiek nukentėjusysis E. Ž., tiek liudytojas T. L. nurodė, jog abu kaltinamieji atėję į pavėsinę pradėjo reikalauti iš E. Ž. duoti jiems parūkyti el. cigaretę. Iš pradžių šis prašymas buvo adresuotas T. L., tačiau vėliau, pastarajam parodžius, kad jis nerūko ir el. cigaretės neturi (išvertus kišenes), kaltinamieji priėjo prie E. Ž.. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas taip pat parodė, kad T. L. kaltinamųjų buvo leista nueiti arčiau link išėjimo iš pavėsinės, o pabandžius tą padaryti E. Ž., abu kaltinamieji užtvėrė jam kelią, susiremdami pečiais. Pasak T. L., būtent tuomet jis pasakė E. Ž., kad jis duotų kaltinamiesiems parūkyti tą cigaretę. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad atidavė el. cigaretę, nes išsigando, kad jį užpuls. Liudytojas paaiškino, kad tikėjosi, jog parūkę vaikinai grąžins el. cigaretę E. Ž., ir jie galės išeiti. Tačiau taip neatsitiko. Parūkę el. cigaretę pavėsinėje, kaltinamieji atsisuko norėdami išeiti. Tuomet E. Ž., norėdamas atsiimti cigaretę, pasak jo, apkabino M. K., tačiau pastarasis el. cigaretę paslėpė už nugaros. Tuomet E. Ž. V. S. buvo suduoti smūgiai į veidą. O patys kaltinamieji, E. Ž. paleidus M. K., išėjo iš pavėsinės, M. K. išsinešant el. cigaretę. Teismas laiko byloje įrodytu, kad po fizinio smurto vartojimo nukentėjusiojo atžvilgiu el. cigaretė liko pas M. K., nes ta aplinkybė, kad nukentėjusysis, norėdamas susigrąžinti savo turtą, ėmėsi veiksmų būtent prieš M. K., kuris tuo metu turėjo tą cigaretę, yra nustatyta tiek kaltinamojo V. S., tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo T. L. parodymais. O kaltinamojo M. K. nurodytos aplinkybės, kad, prieš išeidamas iš pavėsinės jis paliko el. cigaretę ant stalo, nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Priešingai, liudytojas T. L. nurodė, kad kaltinamiesiems išėjus, jokių el. cigarečių ant pavėsinėje buvusių stalų nebuvo. Be to, tiek E. Ž., tiek T. L. nurodė, kad kaltinamiesiems nueinant nuo pavėsinės, jie aiškiai matė kylančius el. cigaretės dūmus. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismui paklausus M. K., dėl ko E. Ž. buvo uždėjęs jam ranką ant peties tuo metu, kai el. cigaretė, kaip teigia pats M. K., buvo pas jį, jei niekas nenorėjo jos pasisavinti, pastarasis į šį klausimą atsakyti negalėjo.

Liudytojos G. J. duotus parodymus, atsižvelgęs į kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes, teismas vertina kaip bandymą padėti kaltinamajam M. K., su kuriuo ją sieja draugiški santykiai. Darydamas tokią išvadą, teismas įvertina tai, kad pačios liudytojos parodymai, duoti šio proceso metu, buvo nenuoseklūs. Be to, jos paaiškinimai neatitiko jokių kitų byloje surinktų duomenų. Taip apklausiama teisme liudytoja nurodė, kad pavėsinėje buvo apie 16 asmenų, kai byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad be kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojo T. L. ir jų draugės, pavėsinėje nusikaltimo padarymo metu daugiau kitų asmenų nebuvo. Liudytoja taip pat nurodė, kad M. K. ir V. S. grįžus iš pavėsinės, jie tik juokėsi. Nieko nepasakojo. Teismui pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja nurodė, kad tuomet galėjo prisiminti geriau. Patvirtino, kad V. S. pats jai papasakojo apie įvykusį konfliktą, tačiau neatsiminė, ar jie turėjo patys savo elektronines cigaretes. Vėliau, to paties posėdžio metu, liudytoja jau tvirtino, kad iki pavėsinės jie rūkė el. cigaretę, o apklausiama toliau ? kad ta el. cigaretė priklausė M. K., kai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad jiems nuėjus nuo pavėsinės, V. S. išsitraukė el. cigaretę ir pradėjo ją rūkyti. Esant šioms aplinkybėms, teismas, spręsdamas V. S. ir M. K. kaltės klausimą dėl jiems inkriminuojamo nusikaltimo padarymo, liudytojos G. J. parodymais nesivadovauja.

Pirmiau aptartais įrodymais byloje nustatyta, kad nukentėjusysis perdavė kaltinamiesiems savo turtą, ne savo valia, bet bijodamas, kad prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas. Šią aplinkybę patvirtina paties nukentėjusiojo ir liudytojo T. L. teismo išanalizuoti parodymai, kuriais netikėti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad ir nukentėjusysis, ir liudytojas nurodė prieš tai nepažinoję kaltinamųjų, tad jie neturi pagrindo jų apkalbėti, be to E. Ž. ir T. L. nurodytos įvykio aplinkybės viso proceso metu nekito. Nukentėjusiojo ir T. L. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos V. Ž. parodymai, kuomet ji nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kurias, pasak liudytojos, jai papasakojo sūnus. Šiais įrodymų šaltiniais byloje nustatyta, kad iš pradžių V. S. buvo užėjęs į pavėsinę vienas, vėliau atėjo jau su M. K.. Byloje taip pat nustatyta, kad kaltinamieji elgėsi neadekvačiai, „prašydami“ duoti jiems el. cigaretę, vartojo necenzūrinius žodžius, nukentėjusiajam pabandžius išeiti iš pavėsinės abu, surėmę pačius, sutrukdė E. Ž. tą padaryti. Būtent dėl šių byloje nustatytų abiejų kaltinamųjų veiksmų, E. Ž. perdavė jiems el. cigaretę.

Byloje nustatyta ir tai, kad fizinis smurtas V. S. nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartotas siekiant išlaikyti neteisėtai gautą nukentėjusiojo turtą. Nors teisme V. S. teigė, kad savo veiksmais norėjo padėti M. K., byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad E. Ž. atliko tam tikrus veiksmus M. K. atžvilgiu (apkabino ir uždėjo ranką ant peties) siekdamas susigrąžinti el. cigaretę. M. K. jam jos grąžinti nenorėjo, paslėpė už nugaros, tuomet nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į veidą, kurie, vadovaujantis 2023 m. lapkričio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3624/2023(01), vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo vartotas siekiant išlaikyti turtą, kaltinamiesiems dar jo neužvaldžius, t. y. tuo metu, kai kaltinamieji dar neturėjo galimybės laisvai juo disponuoti, o jų įvykdytas nusikaltimas dar nebuvo baigtas. Atsižvelgiant į pastarąsias aplinkybes, darytina išvada, kad tiek turto užvaldymas, tiek fizinio smurto panaudojimas nagrinėjamu atveju atitiko BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymius.

Byloje taip pat nustatyta, kad įvykio metu V. S. turėjo su savimi nedidelį sulankstomą peiliuką, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis ir liudytojas T. L. skirtingai nurodo aplinkybes, susijusias su šio peiliuko panaudojimu. Byloje nustatyta, kad kažkuriuo metu V. S. jį rodė, sakydamas : „Žiūrėk, ką turiu“. Tačiau T. L. teigė, kad peiliukas buvo rodomas jam tuo metu, kai V. S. pavėsinėje buvo dar vienas, be M. K.. O nukentėjusysis teigė, kad peiliukas buvo rodomas ne T. L., bet jam. E. Ž. taip pat paaiškino, kad paskui V. S. peiliuką paslėpė kišenėje, tačiau T. L. parodė, kad peiliukas visą laiką buvo V. S. kairėje rankoje. Kaltinamieji taip pat skirtingai aiškino aplinkybes, susijusias su aptariamo peiliuko galimu panaudojimu. Teismas pažymi, kad aplinkybė, kuri galėtų sunkinti kaltinamųjų baudžiamąją atsakomybę, byloje turi būti nustatyta neginčijamais įrodymais. Nagrinėjamu atveju tokių neginčijamų įrodymų nėra surinkta pakankamai. Peilio panaudojimas nėra minimas ir kaltinamiesiems prokurorės suformuluotame kaltinime, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, bendrininkavimas iš esmės yra padaromas bendromis dviejų ar daugiau asmenų, sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-61-689/2020). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-269-648/2017).

Pažymėtina, kad esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas – yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir pasisavino turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-67-511/2016, 2K-101-976/2019). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais), bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą ir jo pobūdį sprendžiama iš kaltininkų atliktų veiksmų. Tais atvejais, kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali būti sužalotas, laikoma, kad jie veikia kaip bendravykdžiai.

Nagrinėjamoje byloje teismo pirmiau įvertinti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išnagrinėti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nesunkiai sutrikdydami nukentėjusiojo sveikatą ir pagrobdami nukentėjusiajam priklausantį turtą, kaltinamieji veikė kaip bendravykdžiai, o jų susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – atlikdamas teismo pirmiau aptartus ir šios bylos nagrinėjimo metu nustatytus veiksmus, kiekvienas jų suprato kitų atliekamus neteisėtus veiksmus, jų pobūdį, jiems pritarė ir savo veiksmais (užėjimu į pavėsinę kartu, reikalavimu perduoti el. cigaretę parūkyti, atsisakymu ją grąžinti, smūgių nukentėjusiajam sudavimu; kelio jam užstojimu, susirėmus pečiais; svetimo turto – el. cigaretės, paėmimu ir laikymu ir kt.), prisidėjo prie kilusių pavojingų padarinių atsiradimo. V. S. ir M. K. suvokė daromos veikos pobūdį, t. y. kad grasindami panaudoti fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą ir, siekdami jį išlaikyti, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, taip suvokdami, kad dėl tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali būti sužalotas. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad po fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo, kaltinamieji, kaip yra įrodyta byloje, ne tik negrąžino jiems el. cigaretės, tačiau nesuteikė jokios pagalbos, o tiesiog kartu su G. J. pasišalino iš įvykio vietos.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teismas konstatuoja, kad V. S. ir M. K. neteisėti veiksmai atitinka visus (objektyviuosius ir subjektyviuosius) tiek BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo, tiek bendrininkavimo požymius.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis V. S., atstovu pagal įstatymą VšĮ (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusysis E. Ž., su atstove pagal įstatymą motina V. Ž. pateikė teismui susitaikymo protokolą bei prašė kaltinamojo V. S. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, kaltinamajam V. S. ir nukentėjusiajam E. Ž. susitaikius. Susitaikymo protokole nurodoma, kad E. Ž., ir jo atstovė pagal įstatymą, motina V. Ž. susitarė su V. S. bei jo atstovu, VšĮ (duomenys neskelbtini), dėl žalos atlyginimo įsipareigojant mokėti 1 000 Eur žalos atlyginimą į nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą – motinos banko sąskaitą, mokant kas mėnesį po 100 Eur 10 mėnesių laikotarpį, pradedant mokėti nuo teismo nuosprendžio šioje baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo dienos. Susitaikymo protokole taip pat nurodoma, kad V. S. savo kaltę pripažįsta, dėl savo veiksmų gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė. Pastarąją aplinkybę teisme patvirtino ir apklausiamas E. Ž., nurodęs, kad V. S. jo atsiprašė, jis jam atleido. Baigiamosios kalbos metu prokurorė prašė teismo taikyti kaltinamajam V. S. BK 38 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir E. Ž. susitaikius, paskiriant V. S. elgesio apribojimą 12 mėnesių terminui, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su mokslais, darbu ar gydymusi; mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatytos to paties straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį gali būti taikomas tik esant šių sąlygų visumai: asmuo padarė atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką (veikas); prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (veikas); savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė ją pašalinti arba atlyginti; susitaikė su nukentėjusiuoju (fiziniu asmeniu) arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turi konstatuoti žalos atlyginimo (susitarimo atlyginti žalą) ir susitaikymo faktus, taip pat argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismo apsisprendimą taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis gali lemti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltininko asmenybės ir kitų aplinkybių įvertinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. S. padarė apysunkį nusikaltimą; tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė pripažįstantis savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo; susitarė su susitaikymo protokolo pasirašymo metu dar nepilnamečiu buvusiu nukentėjusiuoju ir jo atstove pagal įstatymą dėl jo neteisėtais veiksmais E. Ž. padarytos žalos atlyginimo, mokant 10 mėnesių laikotarpį kiekvieną mėnesį po 100 Eur (iš viso 1 00 Eur), mokėjimus pradedant nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Byloje V. S. vardu yra atlygintas ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys (b. t. 1, b. l. 74). Minėta, kad teismo posėdžio metu E. Ž. patvirtino susitaikęs su kaltinamuoju, nurodė, kad jam atleidžia.

Taigi kaltinamasis atitinka BK 38 straipsnio 1?3 punktuose nustatytas sąlygas. Vienok teismas negali analogiškos išvados padaryti dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. S. buvo teistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį galutine 20 parų arešto bausme, jos vykdymą atidedant 4 mėnesių laikotarpiui. Remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašu, vykdant šį baudžiamąjį įsakymą V. S. 2023 m. lapkričio 20 d. buvo įtrauktas į probuojamųjų sąrašą (b. t. 2, b. l. 1?3). Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2023 m. spalio 23 d. nutarimu, patvirtintu Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. spalio 27 d. nutartimi, V. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 5 dalį (BK 93 straipsnis). Kaltinamasis taip pat baustas administracine tvarka, turi septynias galiojančias nuobaudas, kurių didžioji dalis, padaryta V. S. būnant neblaiviam (b. t 2, b. l. 5?14). Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, V. S. yra nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. birželio 17 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, galutine subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausme, paskiriant V. S. intensyvią priežiūrą, nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba gydymusi medicinos įstaigose, įpareigojant per bausmės laiką: pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba mokytis bei uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Teismas atkreipia dėmesį, kad šis teismo baudžiamasis įsakymas buvo siųstas V. S. per šiuo metu jį globojančią įstaigą VšĮ (duomenys neskelbtini) ir tinkamai įteiktas. Atsakydama į teismo klausimus dėl kaltinamojo elgesio pastaruoju metu, minėtos įstaigos atstovė V. S. apibūdino teigiamai. Nurodė, kad nuo to laiko, kai kaltinamasis yra pas juos, t. y. nuo šių metų sausio mėnesio, jo elgesys pakito į gerąją pusę. V. S. gerai sutaria su vienu iš jų vadovų, dalyvauja įstaigos organizuojamoje veikloje, vasarą stovyklavo. Visgi įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes kaip visumą BK 38 straipsnio kontekste, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad V. S. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismui nenustačius vienos iš būtinųjų BK 38 straipsnio taikymo sąlygų, konstatuotina, kad V. S. negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnis), tam nesant teisinio pagrindo.

BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintos dvi bausmių rūšys – areštas ir laisvės atėmimas iki 6 metų.

Skirdamas bausmes, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54, 61 straipsniuose, taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamieji tiek nusikalstamos veikos padarymo, tiek šio nuosprendžio priėmimo metu yra nepilnamečiai, vadovaujasi 91 straipsnyje nustatytais bausmių skyrimo pagrindais, bei atsižvelgia į kaltinamųjų padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį – kaltinamieji pripažinti kaltais, veikdami kartu, įvykdę apysunkį nusikaltimą; jų kaltės formą – nusikaltimą padarė veikdami tiesiogine tyčia; į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – veika padaryta siekdami neteisėtai gauti svetimą turtą; nusikalstamos veikos padarymo stadiją ? apysunkis nusikaltimas yra baigtas; kaltinamieji dalyvavo apysunkio nusikaltimo padaryme kaip vykdytojai; kiekvieno jų vaidmenį šio nusikaltimo padaryme ir šių veiksmų intensyvumą – V. S. vartotą fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, M. K. atliktus veiksmus, siekiant neteisėtai įgyti nukentėjusiojo turtą; V. S. situacijos vertinimo anketoje ir M. K. individualaus vertinimo pažymoje nurodytus kaltinamuosius charakterizuojančius duomenis.

Kaltinamasis V. S. šiuo metu yra globojamas VšĮ (duomenys neskelbtini) lanko dienos centrą, šios įstaigos atstovės apibūdamas teigiamai, anksčiau teistas du kartus, administracine tvarka baustas, šiuo metu nesimoko, tačiau yra registruotas globos įstaigos nuotoliniam mokymui į (duomenys neskelbtini) mokyklą. Kaltinamojo V. S. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veika ir gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį V. S., teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis atsiprašė nukentėjusiojo, jo vardu yra atlygintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju.

Kaltinamasis M. K. gyvena kartu su mama, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, nes nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio yra traukiama administracinėn atsakomybėn, šiuo metu, pasak jo mamos, nedirba, nesimoko, padeda jai buityje, yra baigęs 8 klases. Kaltinamojo M. K. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, atsižvelgdamas į jauną kaltinamųjų amžių, jų socialinę brandą, įvykdyto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kilusių padarinių sunkumą, daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. K. ir V. S. švelnesnę BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatytą bausmės rūšį – areštą, jo dydį nustatant, įvertinus pirmiau aptartus kiekvieną iš kaltinamųjų charakterizuojančius duomenis, jų vaidmenį nusikaltimo padaryme, atitinkamai 15 parų areštą kaltinamajam M. K. ir 20 parų areštą V. S. (BK 90 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, nepilnamečiui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vieno mėnesio iki devynių mėnesių ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nepilnamečio buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nepilnamečio buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nepilnamečiui vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą, ir nustatyti laiką, per kurį nepilnametis turi jas įvykdyti. BK 92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Teismas, įvertinęs visas minėtas M. K. ir V. S. skiriamų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad, atidėjus kaltinamiesiems paskirtų arešto bausmių vykdymą neskiriant intensyvios priežiūros, tačiau paskiriant jiems auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą atitinkamai 6 ir 8 mėnesių terminui, įpareigojant kaltinamuosius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslais, darbu ar gydymusi (BK 87 straipsnio 4 dalis); mokytis, tęsti mokslą arba dirbti (BK 87 straipsnio 2 dalies 2 punktas); dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse (BK 87 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 87 straipsnio 4 dalis), bus įgyvendinta BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis.