- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-24
- Bylos Nr.
- 2K-540/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nukentėjusysis
- R. K., A. Š., R.
- Nuteistasis
- V. A., T. T., G. T., E. D.
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. K. ir A. Š. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžiu nuteisti:
V. A. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, iš dalies sudedant bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant nuteistajam įpareigojimus;
T. T. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikytas BK 92 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą;
G. T. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikytas BK 92 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajai auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą;
E. D. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikytas BK 92 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajai auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą;
Iš nuteistųjų priteista solidariai nukentėjusiajam R. K. 3 134 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nepilnamečiams T. T., G. T. ir E. D. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jų padarytai žalai atlyginti, nuspręsta išieškoti iš T. T. ir G. T. motinos S. Z. atitinkamai 1 567 Lt ir 5 000 Lt bei E. D. prižiūrėjusių Vaikų globos namų (duomenys neskelbtini) atitinkamai 783,50 Lt ir 2 500 Lt.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 9 d. nuosprendis pakeistas. Nukentėjusiajam R. K. solidariai iš nuteistųjų V. A., T. T., G. T. ir E. D. priteistas neturtinės žalos atlyginimas padidintas iki 22 000 Lt, o subsidiariai iš S. Z. ir Vaikų globos namų (duomenys neskelbtini) – atitinkamai iki 11 000 Lt ir 5 500 Lt.
Nukentėjusiajam A. Š. solidariai iš nuteistųjų V. A., T. T., G. T. ir E. D. priteista 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nepilnamečiams nuteistiesiems T. T., G. T. ir E. D. neturint turto ar uždarbio, kurių pakaktų jų padarytai žalai atlyginti, priteista subsidiariai iš S. Z. 2 000 Lt ir Vaikų globos namų (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų, prašiusių jų kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, nuteistųjų T. T., G. T. ir E. D. gynėjo, prašiusių nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. A., T. T., G. T. ir E. D. nuteisti už tai, kad 2008 m. sausio 24 d., apie 1 val., Klaipėdoje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, užpuolė R. K. ir A. Š. T. T. vieną kartą spyrė nukentėjusiajam R. K. į krūtinę, po to visi keturi minėti asmenys nuėjo kiemais iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur vėl pamatė R. K. ir A. Š. V. A. pastojo kelią R. K., apkabindamas jį iš nugaros už kaklo, nutempė jį į namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidinį kiemą, pargriovė ant žemės, o T. T., G. T. ir E. D. užstojo kelią nukentėjusiajam A. Š., kuriam T. T. spyrė vieną kartą į galvą, po to visi trys spardė nukentėjusįjį ne mažiau kaip 20 kartų į visas kūno vietas, sukeldami fizinį skausmą, o nukentėjusiajam nuo jų pabėgus, grįžo prie gulinčio R. K. ir visi keturi spyrė jam ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, E. D. dar šokinėjo ant gulinčio R. K. galvos, padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, iškraustė R. K. kišenes bei pagrobė iš jo turto už 2 435 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. K. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį – taikyti tik solidariąją atsakomybę nusikaltimą padariusiems bei už jų padarytą žalą materialiai atsakingiems asmenims.
Kasatorius teigimu, apeliaciniame skunde jis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog civilinis ieškinys turi būti atlygintas solidariai, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė, kokiomis sumomis kaltinamieji ir jų atstovai turi atlyginti neturtinę žalą, ir taip pažeidė pačią solidarumo principo esmę, nes solidari prievolė nėra skaidoma dalimis. Taigi, pasak nukentėjusiojo R. K., taip teismas neteisėtai pakeitė solidariąją civilinę atsakomybę daline civiline atsakomybe.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra dviprasmiška ir klaidinanti. Pasak R. K., iš apeliacinės instancijos teismo nutarties galima suprasti, kad subsidiarių atsakovų nustatymas su konkrečiomis prievolės vykdymo dalimis naikina solidarią subsidiarių skolininkų atsakomybę ir nesukuria jiems prievolės atsakyti solidariai.
Kasaciniame skunde R. K. pažymi, kad, būdamas nukentėjusysis byloje, jis linkęs manyti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje tėra nustatyti subsidiarūs solidarios atsakomybės atsakovai. Nukentėjusiojo įsitikinimu, subsidiarių atsakovų išskyrimas ir konkrečių skolos dalių nustatymas apeliacinės instancijos teismo nutartyje gali būti suprantamas kaip solidarios atsakomybės naikinimas, o tai negina nukentėjusiojo interesų ir komplikuoja vykdymo procesą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. Š. prašo visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nieko nepasisakęs dėl A. Š. patirtos neturtinės žalos, pažeidė BPK 109 straipsnio, 305 straipsnio 5 dalies, 307 straipsnio 6 dalies 1 punkto reikalavimus. A. Š. pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino pirmosios instancijos teismo klaidą, tačiau nepasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo A. Š. pareikšto civilinio ieškinio, nepateikė jokių argumentų, paaiškinančių tokį Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendį. Pasak A. Š., apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kaip reikšmingai toks nuosprendis pažeidžia A. Š, kaip nukentėjusiojo, pamatines teises bei teisėtus interesus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Kasaciniame skunde A. Š. suabejoja visos teismų sistemos veiklos objektyvumu bei siekiu įgyvendinti teisingumą, prokuratūros darbu ir jo, kaip nukentėjusiojo, atstovavimu bei interesų gynimu. Nurodo, kad, palyginus su kaltinamaisiais, jam nebuvo užtikrinta kvalifikuota teisinė pagalba ar advokato paslaugos.
Nukentėjusysis A. Š. teigia, kad pagal BPK 103 straipsnio 1 dalį ir 104 straipsnio 1 dalį jam, kaip nukentėjusiajam baudžiamojoje byloje, priklauso proceso išlaidų, kurias jis patyrė vykdamas iš Vilniaus į Klaipėdą dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą, atlyginimas. Tačiau dėl šio klausimo teismai taip pat nepasisakė.
Kasatorius pabrėžia, kad, Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis teismų formuojama praktika, nepagrįstai nusprendė iš dalies tenkinti jo civilinį ieškinį. Kadangi atlygintinos neturtinės žalos ribų įstatymas nenustato, ją turi įvertinti teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Kasatoriaus vertinimu, teismas suteikė prioritetą žalą padariusių asmenų interesams ir mažai reikšmės teikė jo patirtiems išgyvenimams, išsilavinimui, užsiėmimui, intelektui, socialinei padėčiai, taip nuvertindamas ir sumenkindamas jo asmenybę. Nurodo, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatos, suabejota jo reputacija, o jis supainiotas su kitu nukentėjusiuoju R. K. Sprendimą nukentėjusiojo A. Š. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje tenkinti iš dalies apeliacinės instancijos teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principais bei jų pritaikymu konkrečiose bylose, aptartas aplinkybes sugretindamas su aktualioje apeliacinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Respublikos teisės sistema nėra precedentinė, todėl, pasak A. Š., sprendžiant bylas, vadovaujamasi ne jau kartą priimtais teismų sprendimais konkrečiose bylose, o Lietuvos Respublikos Konstitucija bei galiojančiais šalies įstatymais.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiųjų R. K. ir A. Š. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl įstatymų, reglamentuojančių nepilnamečių padarytos žalos atlyginimą, taikymo
Nukentėjusiojo R. K. prašymas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir taikyti solidariąją atsakomybę nepilnamečiams bei už jų padarytą žalą atsakingiems asmenims, prieštarauja civilinės teisės nuostatoms, kurias taiko teismai, nagrinėdami civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose.
Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį bendrai padarę žalą asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 6.276 straipsnio 1 dalis nustato, kad nepilnametis nuo 14 iki 18 metų amžiaus už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad tiek nepilnamečiai tarpusavyje, tiek ir drauge su suaugusiais asmenimis už bendrai padarytą žalą atsako solidariai. Būtent taip žemesnių instancijų teismai ir išsprendė nukentėjusiajam R. K. vieno suaugusio ir trijų nepilnamečių bendrai padarytos žalos atlyginimo klausimą.
CK 6.276 straipsnio 2 dalis numato, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo 14 iki 18 metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas. Ši jų pareiga pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės ar prieš pilnametystę įgyja turtą arbą uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 3 dalis).
Taigi už nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų padarytą žalą atsakingų asmenų atsakomybė nukentėjusiajam yra dalinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakovė S. Z. atsakinga už jos vaikų T. T. ir G. T. padarytą žalą, kuri tenka jos vaikams, civilinis atsakovas Vaikų namai (duomenys neskelbtini) atsakingi už žalos dalį, kuri tenka jų prižiūrimai E. D., o abu civiliniai atsakovai tarpusavyje solidariai neatsako. Toks įstatyminis reguliavimas nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančiame Civiliniame kodekse, išskyrus žemutinę amžiaus ribą, yra toks pat kaip ir senajame kodekse, teismų praktika irgi nesikeitė. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino civilinės teisės nuostatas šiuo klausimu, pasirėmė jų taikymo teismų praktikoje pavyzdžiais ir pagrįstai netaikė nepilnamečių ir už jų padarytą žalą atsakingų asmenų solidariosios atsakomybės.
Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo esmingai pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Pirmosios instancijos teismas dėl nukentėjusiojo A. Š. civilinio ieškinio, kuriuo nukentėjusysis prašė priteisti jam 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, jokio sprendimo nepriėmė. Apeliacinės instancijos teismas pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą išsprendė iš esmės, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priteisė nukentėjusiajam 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai suprato bei pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas. Sutikdama su kasatoriaus teiginiu, kad Lietuvos teisės sistema nėra precedentinė, kolegija kartu pažymi, kad teismai privalo atsižvelgti ir į teismų sprendimus analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiajam A. Š. padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tinkamai vadovavosi įstatyme nurodytais kriterijais, motyvavo savo sprendimą konkrečiomis bylos aplinkybėmis, taip pat atsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas nurodė atsižvelgiantis į tai, kad nukentėjusiojo sveikata nebuvo sutrikdyta, tačiau užpuolimo metu jis patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą, buvo pažemintas kitų asmenų akivaizdoje, kitus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei susiklosčiusią teismų praktiką, kai nukentėjusiajam fizinis skausmas sukeliamas tyčiniais smurtiniais kalto asmens veiksmais. Taigi teismas, nustatydamas nukentėjusiajam A. Š. atlygintinos žalos dydį, turėjo pagrindą atsižvelgti į priimtus sprendimus bylose, kuriose nukentėjusieji patyrė panašaus pobūdžio prievartą, kaip ir A. Š.
Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažįstama teisėta ir pagrįsta. Ta aplinkybė, kad teismas, kalbėdamas apie nukentėjusįjį A. Š., vienoje vietoje įrašė nukentėjusiojo R. K. pavardę, vertinama kaip techninė klaida, akivaizdi visiems proceso dalyviams ir neturinti įtakos teismo išvadoms. Priešingai negu teigia nukentėjusysis A. Š., nukentėjusiojo išsilavinimas, užsiėmimas, intelektas, socialinė padėtis nėra tos aplinkybės, į kurias galima atsižvelgti, nustatant neturtinės žalos atlyginimą, nes tai tiesiogiai prieštarautų BPK 6 straipsnyje įtvirtintam principui, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra jokių motyvų ar išvadų, patvirtinančių kasatoriaus teiginį, esą teismas suabejojęs jo nepriekaištinga reputacija. Pats faktas, kad teismas sumažino jo prašomą sumą, pagrindo tokiam teiginiui neduoda ir nepatvirtina kito kasatoriaus argumento, esą teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalyje nurodytą nukentėjusiojo teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nutartimi tokia nukentėjusiojo teisė yra realizuota.
Dėl BPK nuostatų, reglamentuojančių nukentėjusiojo teises, vykdymo
Kasatoriaus A. Š. nurodoma skirtinga jo ir kaltinamųjų padėtis byloje teisinės pagalbos suteikimo klausimu apspręsta ne teismo valios, o skirtingo teisinio reguliavimo. Nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis kaltinamas nepilnametis, gynėjo dalyvavimas būtinas. Tokiu atveju, jeigu gynėjo nepasikviečia pats kaltinamasis ar kiti asmenys, jį paskiria teismas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 3 dalis). Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį nukentėjusysis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka nemokamai gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Jos suteikimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad nukentėjusiesiems jų teisės ir pareigos išaiškintos ir nukentėjusieji jas suprato. Taigi teismas įvykdė BPK 268 straipsnyje numatytą pareigą parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje išaiškinti proceso dalyviams BPK numatytas jų teises ir pareigas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai nukentėjusysis buvo pasisamdęs advokatą dalyvauti byloje kaip jo atstovui, teismas turi teisę nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti išieškoti iš kaltinamojo.
Nukentėjusysis A. Š. teisingai nurodo, kad pagal įstatymą jam priklauso jo turėtų proceso išlaidų, važinėjant iš Vilniaus į Klaipėdą, atlyginimas, tačiau jo pretenzijos teismams, kad procesiniuose dokumentuose dėl to nepasisakyta, yra nepagrįstos. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalį tokios išlaidos nukentėjusiajam atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo lėšų priklausomai nuo to, kas iškvietė nukentėjusįjį. Taigi kelionės išlaidos nukentėjusiajam atlyginamos ne procesiniais dokumentais, kuriais išsprendžiama baudžiamoji byla, o pateikus atitinkamus dokumentus už šį darbą atsakingam ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo personalui. Šias išlaidas teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti iš nuteistojo į valstybės pajamas.
Dėl kitų nukentėjusiojo A. Š. kasacinio skundo argumentų
Apeliacinės instancijos teismų paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo priimamų sprendimų rūšys, pirmosios instancijos teismo nuosprendžių bei nutarčių panaikinimo ir pakeitimo pagrindai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių ir nutarčių turinys reglamentuotas BPK normomis.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendis pakeistas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu – dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, kurie šioje byloje dėl nukentėjusiojo A. Š. pasireiškė tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo civilinio ieškinio. BPK 332 straipsnis reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį. Pagal šio straipsnio 7 dalį, pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kokie kiti nuosprendžio klausimai (šiuo atveju dėl nukentėjusiojo A. Š. pareikšto civilinio ieškinio) išspręsti netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuos reikalavimus atitinka. Joje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti iki įrodymų tyrimo pradžios pareikštą civilinį ieškinį, o šiam teismui to nepadarius, pats jį išnagrinėjo, pateikdamas atitinkamus motyvus. Kasatorius reiškia pretenzijas apeliacinės instancijos teismui dėl to, kad teismas nepateikė argumentų, paaiškinančių tokį pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą, nepasisakė, kaip reikšmingai buvo pažeistos jo pamatinės teisės, įtvirtintos atitinkamuose Konstitucijos straipsniuose, kelia abejones visos teismų sistemos objektyvumu, prokuratūros darbu ir kitus klausimus, kurie pagal aptartas apeliacinį procesą reglamentuojančias normas nėra bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas ir apskritai išeina už baudžiamojo proceso ribų, kurias nubrėžia BPK 1 straipsnyje nurodyta baudžiamojo proceso paskirtis. Apeliacinis procesas yra vieningo baudžiamojo proceso dalis, todėl negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismo padaryti įstatymų pažeidimai, kuriuos ištaisė apeliacinės instancijos teismas, sukliudė pasiekti baudžiamojo proceso tikslus. Apeliacinės instancijos teismas jam įstatymo suteiktomis priemonėmis apgynė nukentėjusiojo interesus ir taip įgyvendino vieną iš baudžiamojo proceso tikslų. Dėl jau minėtų motyvų ir kasacinės instancijos teismas negali pasisakyti tais klausimais, į kuriuos kasatorius nerado atsakymo apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Taip pat minėta, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Nukentėjusiojo A. Š. kasaciniame skunde tokį aspektą galima įžvelgti tik dėl įstatymų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, taikymo.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusysis A. Š. apeliacine tvarka apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį tik dėl to, kad neišnagrinėtas jo civilinis ieškinys, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Laikydamasis šios įstatymo nuostatos, apeliacinės instancijos teismas ir išsprendė nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Taigi ir dėl šios priežasties nukentėjusiojo A. Š. kasacinio skundo argumentai, nesusiję su jo civiliniu ieškiniu, negali būti nagrinėjami.
Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad pagal nukentėjusiųjų R. K. ir A. Š. kasacinių skundų motyvus nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Atmesti nukentėjusiųjų R. K. ir A. Š. kasacinius skundus.