Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu B. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir įpareigojimą – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendis – B. T. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta dveji metai laisvės atėmimo; nuosprendžio dalis, kuria B. T. taikytos BK 75 straipsnio 1–3 dalies nuostatos, panaikinta; nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu B. T. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas su nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą, 2010 m. sausio 5 d., apie 12.00 val., išlauždamas I. A. priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), duris, patekęs į butą ir iš ten pagrobęs I. A. priklausantį 13 548,32 Lt vertės turtą ir taip padarydamas nukentėjusiajai 13 548,32 Lt turtinę žalą, taip pat paruošęs išnešti ir pagrobti D. A. priklausančius 4780 Lt vertės daiktus, tuo metu į butą grįžus nukentėjusiajam D. A., išbėgo iš galinio buto kambario ir, siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą, puolė D. A. šaukdamas: „stovėti, užmušiu“. Po to, nukentėjusiajam supratus, kad jam gresia realus pavojus, ir bandant pasitraukti iš buto bei pasislėpti nuo užpuoliko, pro buto duris išbėgus į namo laiptinę, B. T. koja bandydamas spirti nukentėjusiajam pataikė į uždaromų buto durų apatinę dalį, kurią išspyrė, taip grasino tuoj pat prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą. Po to, nukentėjusiajam D. A. išbėgus laiptais į kiemą, prie pastato Vilniuje, Savanorių pr. l, B. T., bandydamas išlaikyti pagrobtą turtą bei išvengti sulaikymo, laikydamas rankoje lenktinį peilį ir rodydamas jį nukentėjusiajam, grasino sakydamas: „užmušiu“. Taip jis pasikėsino įvykdyti plėšimą, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas peilį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nusikaltimo vietoje užkluptas nukentėjusiojo D. A. bei jo persekiojamas buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

B. T. nuteistas ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl veikos kvalifikavimo kaip pasikėsinimo padaryti plėšimą

Skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veika kvalifikavo kaip pasikėsinimą apiplėšti panaudojant peilį.

BK 22 straipsnyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra toks tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio. Kaltininko sulaikymas įvykio vietoje, kai jis jau buvo fiziškai užvaldęs, bet dar neturėjęs galimybės pasinaudoti svetimu turtu savo nuožiūra, paprastai vertintinas kaip nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-741/2007, 2K-193/2005). Kaip pasikėsinimas kvalifikuojamas ir toks atvejis, kai pagrobėjas, ką tik paėmęs grobiamą daiktą, bet dar nespėjęs pasišalinti iš įvykio vietos, priverstas juo atsikratyti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinė nutartis Nr. 2K-48/2003). Kita vertus, kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu (kasacinės nutartys Nr. 2K-234/2006, 2K-25/2002).

Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad darant svetimo turto grobimą plėšimo būdu kartu su B. T. dalyvavo ir nenustatytas asmuo (ši aplinkybė patvirtinta nukentėjusiojo D. A. ir liudytojos D. J. parodymais). Pagal bylos duomenis, abiejų kaltininkų tikslas buvo pagrobti svetimą turtą įsibrovus į patalpą. Veikos darymo metu netikėtai į butą grįžus nukentėjusiajam D. A., vagystė peraugo į plėšimą B. T. išsakius grasinimus tuoj pat prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, nenustatytas asmuo ir B. T. su pagrobtais daiktais pabėgo iš buto (paskui nukentėjusįjį); išbėgę į kiemą nenustatytas asmuo ir B. T. išsiskyrė į skirtingas puses; B. T. nusivijo nukentėjusysis, kuriam šis prie pastato Savanorių pr. 1 dar grasino, demonstruodamas peilį; vėliau B. T. buvo sulaikytas, o sulaikymo vietoje rasta dalis pagrobtų juvelyrinių dirbinių, pinigų ir peilis.

Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistasis B. T. ir jo bendrininkas buvo užklupti nukentėjusiojo plėšimo darymo vietoje – bute ir priversti bėgti. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, būdamas bute, grasino nukentėjusiajam sakydamas: „užmušiu“, dėl to nukentėjusysis išbėgo iš buto, o vėliau pradėjo persekioti B. T., apie tai nuolat telefonu informuodamas policijos darbuotojus iki pat nuteistojo sulaikymo. Ir tik prieš pat sulaikymą nuteistasis išmetė pagrobtus daiktus ir peilį.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 8, 11 punktai) vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, o vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia nusikalstamą veika kvalifikuojama kaip plėšimas. Grasinimas turi būti realus, kas ir buvo nustatyta šioje baudžiamojoje byloje.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog B. T. tiek turto pagrobimo vietoje, tiek laikotarpiu nuo pasišalinimo iš buto iki vietos, kur jis buvo sulaikytas, realiai nebuvo užvaldęs pagrobto svetimo turto, t. y. neturėjo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti šiuo turtu pagal savo valią, nes nusikaltimo vietoje buvo užkluptas ir iki sulaikymo vietos visą laiką persekiojamas nukentėjusiojo, yra pagrįsta ir dėl to jam buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 22 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnio 2 dalis).

Dėl plėšimą kvalifikuojančio požymio – peilio panaudojimo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė plėšimą kvalifikuojantį požymį – peilio panaudojimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad B. T. grasinimai pasišalinus iš buto buvo išsakyti turint iš esmės vienintelį tikslą – išvengti sulaikymo už padarytą veiką; be to, byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog B. T. grasino nukentėjusiajam peiliu, dėl to sprendė, kad kvalifikuojamasis požymis – plėšimo padarymas panaudojant peilį – inkriminuotas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad B. T. prie pastato Vilniuje, Savanorių pr. l, bandydamas išlaikyti pagrobtą turtą bei išvengti sulaikymo, laikydamas rankoje lenktinį peilį ir rodydamas jį nukentėjusiajam, grasino sakydamas: „užmušiu“, ir pripažino, kad plėšimas padarytas panaudojant peilį.

Pagal bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo pateiktus įrodymus ir motyvus šis teismas, remdamasis nukentėjusiojo D. A., liudytojų V. P., D. Č., I. O. parodymais, sulaikymo vietos apžiūros protokolu ir kitais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad B. T. prie pastato Vilniuje, Savanorių pr. 1, turėjo rankoje peilį ir juo grasino nukentėjusiajam D. A.

Kaip jau minėta, pagal teismų praktiką, jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad, B. T., vagystės tikslu įsibrovus į patalpą ir dar neužvaldžius pagrobto turto, jis su bendrininku buvo užkluptas bute nukentėjusiojo ir siekdamas išlaikyti paimtą turtą grasino panaudoti smurtą, o vėliau demonstravo peilį, nors iki sulaikymo taip ir negalėjo disponuoti turtu pagal savo valią. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė šį plėšimą kvalifikuojantį požymį, todėl ir šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Dėl BPK 256 straipsnio nuostatų taikymo

Be to, kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai išplėtė kaltinimo aplinkybes, apie tai neinformavęs nuteistojo, ir taip pažeidė BPK 256 straipsnio nuostatas.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-491/2011).

Nors BPK 320 straipsnis, kuris reglamentuoja bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, nenumato galimybės taikyti BPK 256 straipsnio nuostatų, tačiau, laikantis esamos teismų praktikos, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, savo iniciatyva ir iš anksto nepranešę kaltinamajam bei kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, gali patikslinti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų keičiamos iš esmės skirtingomis. Iš šios baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad B. T. pasikėsino padaryti plėšimą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei panaudodamas peilį, nors kaltinamajame akte jis buvo kaltinamas tuo, kad grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas peilį, pagrobė svetimą turtą, t. y. padarė baigtą plėšimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas jokių naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatė, reiškia ir nusikalstamos veikos aplinkybių iš esmės skirtingomis nepakeitė. Be to, BPK 256 straipsnio 4 dalis nurodo, kad šio straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos netaikomos (dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme pagrindų ir taisyklių), kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, o tai ir buvo padaryta šioje baudžiamojoje byloje, nes pasikėsinimas padaryti plėšimą yra lengvesnė nusikalstama veika nei baigtas plėšimas; tai nuteistojo padėties nepasunkino bei jo teisės į gynybą nepažeidė.

Esant šioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio, reglamentuojančio kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, reikalavimus. Taigi ir šis kasacinio skundo argumentas, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas ir netenkintinas.

Dėl non bis in idem principo taikymo

Kasatoriaus manymu, šioje byloje sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, buvo pažeistas draudimo bausti asmenį du kartus už tą patį teisės pažeidimą non bis in idem principas, nes apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jį pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir paskyrė naują bausmę, t. y. nuteistasis buvo baudžiamas du kartus už tą patį poelgį.

Draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Pagal naujausią EŽTT praktiką Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis turi būti suprantamas kaip draudžiantis baudžiamąjį persekiojimą už antrą nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą, visuma (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009).

Iš tikrųjų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta: pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendį, B. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį dvejiems metams laisvės atėmimo.

Pagal teismų praktiką keičiant nuosprendį BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. kai keičiamas nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas, nereikia nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu. Šiais atvejais pakanka nurodyti, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja bausmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas neteisingai išdėstė nuosprendžio rezoliucinę dalį, antrą kartą B. T. pripažino kaltu už tą pačią nusikalstamą veiką. Tačiau iš nuosprendžio turinio aišku, kad apeliacinės instancijos teismas tik perkvalifikavo B. T. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį bei paskyrė bausmę, bet nepripažino nuteistojo dar kartą kaltu už tą pačią nusikalstamą veiką, tik netinkamai surašė nuosprendžio rezoliucinę dalį, nenurodydamas, kad keičiama ar naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl B. T. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, taip apeliacinės instancijos teismas surašydamas rezoliucinę dalį padarė techninę klaidą, todėl nuosprendžio rezoliucinė dalis keistina nurodant, kad panaikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl B. T. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Dėl atliktos bausmės įskaitymo

Pakeisto Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta į paskirtą bausmę įskaityti B. T. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. vasario 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžiu nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos. Tačiau šis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šioje byloje nuteistasis B. T. jau buvo pradėjęs atlikinėti bausmę pagal Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartį. Ši nutartis buvo panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartimi ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o B. T. iš pataisos namų paleistas. Apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nuosprendžio rezoliucinę dalį, nepagrįstai neįskaitė B. T. šioje byloje iš dalies jau atliktą bausmę. Ši klaida taip pat turi būti ištaisyta.

Teisėjų kolegija nenagrinėja kitų kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su įrodymų, jau nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jo paties duotų parodymų vertinimo, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Kitų baudžiamojo įstatymo taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, byloje nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Nuteistojo B. T. kasacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nuosprendį:

pašalinti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies B. T. pripažinimą kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį;

perkvalifikuoti B. T. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį;

įskaityti į laisvės atėmimo bausmės laiką B. T. pagal Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutartį jau atliktos bausmės dalį.

Kitos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžio dalies nekeisti.