- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-03
- Bylos Nr.
- 1A-152-530/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33780-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Advokatai
- Vitalija Smolenskienė, Evelina Nevulienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,
asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. M., jo gynėjai advokatei Evelinai Nevulienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir perduotas V. M. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams be užstato, baudžiamąją bylą nutraukiant.
Nukentėjusiosios R. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jos naudai iš A. M. priteista 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) neturtinės žalos.
A. M. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. M. 2020 m. rugpjūčio 22 d., apie 22.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio žodinio konflikto su kartu gyvenančia sutuoktine R. M. metu, tyčia, virtuvėje suėmęs R. M. už rankų stumdė ją ir sudavė vieną smūgį mediniu pagaliu į ranką. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, R. M. atsitraukus į svetainę, atėjo paskui ir iš medinio pagalio nuolaužos sudavė vieną smūgį į kairę veido sritį. Po to ranka sudavė dar vieną smūgį į dešinę veido sritį. Taip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai R. M. fizinį skausmą ir padarė nubrozdinimą smakro kairėje, kraujosruvas kairiame žaste, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, kairiame rieše ir dešiniame dilbyje, kas atitinka nežymų nukentėjusiosios R. M. sveikatos sutrikdymą. Šioje A. M. veikoje yra požymių nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu R. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir A. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei priteisti iš jo R. M. naudai turėtas 500 eurų išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
2.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas besąlygiškai atleisdamas A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nepaskirdamas jam BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, tokių kaip įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą; įpareigojimas gyventi skyriumi nuo nukentėjusio asmens ir/ar nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu; dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kuris neįgyvendina bausmės paskirties.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad prokurorė ir A. M. gynėja sutiko byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tuo tarpu nukentėjusioji būtų prieštaravusi tiek dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo, tiek dėl laidavimo instituto taikymo, atleidžiant A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, jei būtų suvokusi ar žinojusi minėtų procesinių veiksmų esmę bei prasmę.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad prieš atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas nesigilino į 2020 m. rugpjūčio 23 d. R. M. pareiškime nurodytą aplinkybę, kad A. M. prieš ją smurtavo ne pirmą kartą, tik ji nekviesdavo policijos. Taip pat nevertino esminių aplinkybių, jog pirmosios įtariamojo apklausos, vykusios 2020 m. rugpjūčio 23 d., metu A. M. parodymus duoti atsisakė, o papildomai apklausiamas 2020 m. rugsėjo 3 d. kaltės nepripažino ir neigė smurtavęs ar mušęs sutuoktinę, aiškindamas, jog yra apkalbamas, todėl apeliantės manymu, tai rodo, kad A. M. kaltę pripažino tik teismui ir atsiprašė ne nukentėjusiosios, o teismo. Ir tai duoda pagrindą abejoti A. M. kaltės pripažinimo teisme nuoširdumu, nes tik visiškas kaltės pripažinimas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme gali garantuoti asmens pataisymą netaikant jam bausmės, tuo tarpu A. M. teismo posėdžio metu kaltu prisipažino tik vienu tikslu, kad būtų išvengta baudžiamosios atsakomybės ir iš to kilusių pasekmių, šias išvadas anot apeliantės patvirtina ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, kai A. M. tris kartus buvo atvykęs pas nukentėjusiąją, tik ne atleidimo, o piktinosi ir priekaištavo dėl iškviestos policijos, dėl sulaikymo ir pradėto ikiteisminio tyrimo, reikalaudamas „atsiimti pareiškimą“ arba pasirašyti jo advokato surašytus susitaikymo dokumentus. Toks A. M. elgesys rodo, kad jis ne tik kad nėra kritiškas dėl savo nusikalstamo elgesio, bet visiškai nesupranta padaręs nusikalstamą veiką, o nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą 1500 Eur atlygino vedinas ne gerų ketinimų, bet todėl, kad žalos atlyginimas yra viena būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų.
2.4. Apeliantės nuomone, A. M. motina V. M. tik formaliai atitinka laiduotojui keliamus reikalavimus. Pagrįstų abejonių apeliantei kelia laiduotojos galimybės įtakoti suaugusį sūnų pakeisti gyvenimo būdą. Pažymėtina, kad V. M. gyvena ((duomenys neskelbtini)) dideliu atstumu nuo A. M. gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini)), tuo tarpu garbaus amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)) moteriai visuomeniniu transportu nuvykti pas A. M. tikrai sudėtinga, taigi vienintelis jų bendravimo būdas - pokalbiai telefonu, o tai anot apeliantės rodo, jog V. M. objektyviai neturi jokių galimybių dažnai bendrauti su sūnumi, juo labiau daryti jam įtaką.
Atsiliepimas
3. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. M. gynėja advokatė Evelina Nevulienė atsiliepime prašė nukentėjusiosios R. M. apeliacinį skundą atmesti ir atlikti įrodymų tyrimą dėl naujai pateiktų įrodymų.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra besąlygiškas veiksmas, kaip apeliaciniame skunde teigia nukentėjusioji, ir priklauso nuo asmens, kuriam jis taikytas neteisėtų veiksmų suvokimo ir tolesnio elgesio koregavimo bei kartu įgyvendina bausmės paskirtį, todėl šie skunde nurodyti R. M. teiginiai yra teisiškai nepagrįsti.
3.2. Taip pat nesutinkama su apeliacinio skundo argumentais, jog A. M. kaltę pripažino tik teisme ir atsiprašė ne nukentėjusiosios, o teismo. Atsiliepime pažymima, kad nukentėjusioji dalyvavo teismo posėdyje ir nepaneigė aplinkybių, kad A. M. nebandė su ja susitaikyti ar neatsiprašė. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. M. ir nedavė parodymų dėl to, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja siūlė neskubėti bei pabandyti susitaikyti su sutuoktine, tačiau pažymėtina tai, jog kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime neeliminuoja galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to atkreipiamas dėmesys, kad A. M. iš karto po nuosprendžio priėmimo, nelaukdamas jo įsiteisėjimo, atlygino visą 1500 Eur teismo paskirtą neturtinę žalą R. M. bei gavęs apeliacinį skundą išsiuntė nukentėjusiajai trumpąją žinutę ir dar kartą jos atsiprašė tam, kad R. M. nebekiltų jokių abejonių dėl jo atgailos už padarytą nusikalstamą veiką.
3.3. Atsiliepime taip pat pažymima, kad BK 40 straipsnio 1 dalis numato kaltininko tėvus kaip tinkamus subjektus būti laiduotojais, dėl šios priežasties nukentėjusiosios teiginiai, jog V. M. būdama motina siekia tik padėti sūnui kaip tik pagrindžia jos kaip laiduotojos tinkamumą. Būdama motina bei brandi asmenybė, turinti didelę gyvenimišką patirtį ir susiformavusių asmeninių vertybių piramidę, nuolat su juo bendraujanti, nors kartu ir negyvenanti, tačiau leidžianti jam gyventi jai nuosavybės teise priklausančiame name, kas dar labiau sustiprina jos kaip laiduotojos tinkamumą bei A. M. daro priklausomą nuo motinos, todėl neabejotina, kad V. M. dės maksimalias pastangas, jog viso laidavimo metu jos sūnus A. M. nepadarytų naujų nusikalstamų veikų ir užtikrins jo tinkamą elgesį. Tuo tarpu nukentėjusiosios priešiškas nusiteikimas V. M. atžvilgiu nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ji yra netinkama laiduotoja, pažymint ir tai, kad bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių dėl kurių V. M. negalėtų būti laiduotoja, tokių aplinkybių nenurodo ir nukentėjusioji pateikdama apeliacinį skundą.
3.4. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusioji teigia, jog būtų prieštaravusi, sutrumpintam įrodymų tyrimui, jeigu būtų suvokusi ir žinojusi minėto procesinio veiksmo esmę ir prasmę, tačiau jokių kitų motyvų, pagrindžiančių, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, nukentėjusioji nenurodo, kaip ir nenurodo, kokios esminės aplinkybės byloje nebuvo nustatytos atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnio sutrumpintam įrodymų tyrimui turi pritarti prokuroras ir gynėjas, įstatymas nenumato privalomo nukentėjusiojo pritarimo. Dėl šios priežasties net jeigu R. M. su sutrumpintu įrodymų tyrimu ir nebūtų sutikusi, tai nebūtų užkirtę kelio taikyti šį institutą, nes jam pritarė tiek prokurorė, tiek gynėja bei buvo kitos BPK 273 straipsnyje numatytos sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas atlikęs sutrumpiną įrodymų tyrimą jokių procesinių teisės normų nepažeidė, o priimtas nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. M. gailėjosi dėl savo poelgio ir prašė Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendį palikti nepakeistą, jo gynėja advokatė Evelina Nevulienė prašė apeliacinio skundo netenkinti. Prokurorė, nesutikdamas su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. Nukentėjusiosios atstovė advokatė Vitalija Smolenskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, teigdama, kad apylinkės teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nukentėjusioji R. M. prašė panaikinti skundžiamą nuosprendį ir A. M. nuteisti už padarytą nusikaltimą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
5. Nukentėjusioji R. M. apeliaciniu skundu ginčija apylinkės teismo sprendimą atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir savo skundą motyvuoja nenuoširdžiu A. M. kaltės prisipažinimu bei atsiprašymu, laiduotojo netinkamumu bei baudžiamojo poveikio priemonių netaikymu. Teisėjų kolegija apsiribodama surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimu ir neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų duomenų visumą, daro išvadą, kad tenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo.
7. BK 40 straipsnio 1 dalis nustato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina esant visas įstatyme – BK 40 straipsnyje – nustatytas sąlygas atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad A. M. kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamos veikos padarymo, vertino A. M. charakterizuojančius duomenis, neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, pervedė į Kauno apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 300 Eur civiliniam ieškiniui užtikrinti. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau psichiatrijos ir priklausomybės ligų įstaigose nesigydė ir neregistruotas. Įvertino kaltinamojo pasižadėjimą ateityje laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Tuo tarpu pasisakydamas apie laiduotojos tinkamumą, apylinkės teismas nurodė, kad V. M. yra kaltinamojo motina, sulaukusi pensijinio amžiaus, kurios patarimų A. M. klauso, yra jai geras ir rūpestingas sūnus, su kuriuo ji labai dažnai bendrauja ir atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad laiduotoja yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką A. M..
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, išdėstęs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, vertino visas aplinkybes, reikšmingas A. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygoms nustatyti, teismo išvados tinkamai motyvuotos bei atitinka faktines bylos aplinkybes.
10. Nukentėjusioji R. M. apeliaciniame skunde laikosi priešingos pozicijos – jos vertinimu, A. M. tik formaliai prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, kadangi tai buvo padaryta tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, neįvertinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, o tai anot apeliantės rodo, A. M. nenuoširdumą ir norą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
11. Teismų praktikoje aiškinant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-307-689/2019).
12. Iš 2020 m. rugpjūčio 23 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad A. M. pasinaudodamas savo teise, parodymus duoti atsisakė (1 t., b. l. 105). 2020 m. rugsėjo 3 d. apklausiamas papildomai įtariamasis A. M. nurodė, kad R. M. jį apkalba, jis R. M. atžvilgiu nesmurtavo, jos nemušė, nieko blogo jai nepadarė, daugiau į jokius klausimus neatsakinės ir atsisako duoti parodymus (1 t., b. l. 112). Būtina pastebėti, kad baudžiamasis įstatymas kaltinamajam suteikia teisę duoti paaiškinimus apie tiriamas bylos aplinkybes, pagal tokiam asmeniui pareikštus kaltinimus. Tai nėra tokio asmens pareiga, o teisė, kuria jis gali pasinaudoti, bet kurioje proceso stadijoje. Taigi ikiteisminio tyrimo metu A. M. pasinaudojo teise neduoti parodymus ir jis tokią įstatyme numatytą teisę turėjo. 2020 m. spalio 29 d. Kauno apylinkės teismui pateiktame prašyme dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. M. su pareikštu kaltinimu sutiko, visiškai pripažino kaltę ir gailėjosi (1 t., b. l. 136). Taip pat nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino, davė parodymus ir paaiškino įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 147-148). Kaltės pripažinimas reiškia, jog kaltinamasis sutinka su kaltinime nurodytais faktais ir jų neginčija. Taip yra palengvinama teismo užduotis procese pagrindžiant veikos padarymą. Aplinkybė, kad A. M. nurodė kitokius neteisėtų veiksmų motyvus negu nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus nepaneigia teismo proceso metu pareikšto kaltės pripažinimo fakto reikšmės.
13. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014). Pagal teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio, vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-21-942/2016).
14. Nagrinėjamu atveju, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei aplinkybės nurodytos 2020 m. spalio 29 d. prašyme vertintini kaip padedantys nustatyti objektyvią tiesą ir prisidedantys prie teisingo sprendimo byloje priėmimo. Iš 2020 m. spalio 29 d. apylinkės teismui pateikto prašymo matyti, kad A. M. ne tik pripažįsta kaltę dėl padaryto nusikaltimo, bet ir gailisi, dėl šio įvykio labai išgyvena, nurodo, jog bandė susitaikyti su R. M., prašė jos atleidimo (1 t., b. l. 136). Iš teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad A. M. ne tik prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bet ir neginčijo fakto, jog galėjo atlikti veiksmus, nurodytus kaltinamajame akte, dėl savo veiksmų labai gailėjosi, taip pat bandė su nukentėjusiąja R. M. susitaikyti tris kartus (1 t. , b. l. 147-148), A. M. dar kartą atsiprašė bei gailėjosi ir baigiamųjų kalbų metu (1 t., b. l. 150). Kauno apygardos teismui pateiktame atsiliepime A. M. gynėja advokatė nurodė, jog A. M. gavęs apeliacinį skundą išsiuntė nukentėjusiajai trumpąją žinutę ir dar kartą jos atsiprašė, kad R. M. nekiltų jokių abejonių dėl jo atgailos už padarytą nusikalstamą veiką ir pridėjo tai įrodančius dokumentus (2 t., b. l. 29-33). Apygardos teisme suteikus A. M. baigiamąjį žodį, jis parodė, kad labai gailisi, daugiau tai nepasikartos ir, kad pasimokė iš savo klaidų (2 t., b. l. 41). Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus faktus, neturi jokio pagrindo daryti išvadą, jog A. M. kaltės pripažinimas bei gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra formalus. Nors savo elgesio priežastis ir įvykio aplinkybes A. M. nurodė kiek kitaip nei nukentėjusioji, tačiau pripažino esmines inkriminuotos veikos aplinkybes ir jas patvirtino nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, pervedė 300 eurų sumą civilinio ieškinio užtikrinimui bei dėjo pastangas atsiprašyti nukentėjusiosios, todėl teisėjų kolegijos vertinimu A. M. elgesys rodo jo nuoširdų gailėjimąsi ir paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad A. M. atsiprašymas buvo skirtas teismui, o ne nukentėjusiajai. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad tarp sutuoktinių yra pradėtas skyrybų procesas, kas nukentėjusiajai objektyviai apsunkina atsiprašymo priėmimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
15. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusioji taip pat abejoja laiduotojos V. M. tinkamumu bei galimybėmis daryti įtaką suaugusiam sūnui A. M.. Sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą svarbi sąlyga yra laiduotojo asmenybė, t. y. laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011 ir kt.). Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys, kuriems yra keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui bei kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011).
16. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas V. M. tinkama laiduotoja išsamiai išanalizavo tiek galimą V. M. kaip laiduotojos įtakos darymą A. M., tiek pačios laiduotojos asmenybę, skundžiamajame nuosprendyje pažymėdamas, kad V. M. yra A. M. motina, sūnus klauso jos patarimų, yra jai geras bei rūpestingas, su kuriuo ji labai dažnai bendrauja (1 t., b. l. 157). Tokią išvadą apylinkės teismas padarė apklausęs V. M. pirmosios instancijos teisme, kuriame ji parodė, kad pačio įvykio nematė, nes su sūnumi kartu negyvena, tačiau patvirtino, kad su A. M. kasdien bendrauja, daro jam teigiamą įtaką, ir jų ryšiai yra labai stiprūs (1 t., b. l. 149). Tuo tarpu apeliantės teiginiai, jog V. M., gyvendama dideliu atstumu nuo sūnaus ir su juo bendraudama tik telefonu, neturi jokios galimybės daryti teigiamą įtaką A. M., yra deklaratyvaus pobūdžio ir pagrįsti tik prielaidomis. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie neigiamai charakterizuotų V. M., tokių duomenų nenurodė ir apeliantė, todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad, įvertinus V. M. ir jos sūnaus santykių pobūdį (santykiai grindžiami nuolatiniu bendravimu, įtakos darymu ir pan.), ji gali daryti teigiamą poveikį savo sūnui A. M.. Be to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltinamasis su nukentėjusiąja gyveno būtent laiduotojai priklausančiame gyvenamajame name, taigi A. M. tam tikra prasme yra materialiai priklausomas nuo tėvų, kas neabejotinai dar labiau sustiprina V. M., kaip laiduotojos tinkamumą.
17. Skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas besąlygiškai atleisdamas A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nepaskirdamas jam BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, neįgyvendino bausmės paskirties. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Taigi, įstatymo leidėjas teismui nustatė teisę, bet ne pareigą, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui taikyti įstatyme nurodytas baudžiamojo poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas neskirdamas baudžiamojo poveikio priemonių ir konstatavęs, kad yra pagrindas manyti, jog A. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
18. Pažymėtina, kad kaltinamojo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nereiškia jo išteisinimo dėl padarytos nusikalstamos veikos. Priešingai, BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai teismas nustato, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, be to, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės siekiama iš esmės tų pačių resocializacijos tikslų, kaip ir paskiriant bausmę. Laidavimo instituto taikymas yra sąlyginis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jeigu toks asmuo per laidavimo laikotarpį padaro BK 40 straipsnio 6-8 dalyse nurodytus teisės pažeidimus, teismas turi teisę spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės ir už šias padarytas veikas.
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. M. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbantis, darbovietės vadovo charakterizuojamas teigiamai, kaip atsakingas, kruopštus ir patikimas žmogus( t.1.b.l.137), visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, todėl yra pagrindo manyti, kad daugiau nedarys nusikalstamų veikų. Papildomai pažymėtina, kad šiuo metu tarp vyksta skyrybų procesas, jie kartu nebegyvena ( b.l.32, t.2), todėl šios aplinkybės teikia papildomą pagrindą spręsti, kad A. M. daugiau nedarys nusikalstamų veikų prieš nukentėjusiąją, todėl skirti baudžiamojo poveikio priemones numatytas BK 67 straipsnyje, tokias kaip įpareigojimas gyventi skyrium ar nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose yra netikslinga. Vienok, nors nukentėjusioji ir teigia, kad sutuoktinis prieš ją yra smurtavęs ir anksčiau, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, tokios aplinkybės nepagrindė nei pirmos instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad A. M. nukentėjusiajai priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumokėjo dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Todėl skirti baudžiamojo poveikio priemonę įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą taip pat netikslinga, nes A. M. sukeltas nukentėjusiajai pasekmes teismo įvertintas materialia išraiška – 1500 eurų, suprato ir savanoriškai atlygino.
20. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad byla buvo baigta nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir jeigu jai teismas būtų išaiškinęs tokio įrodymų tyrimo esmę, ji su tokiu tyrimu nebūtų sutikusi. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad byla buvo išnagrinėta vadovaujantis BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka, tai yra sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Vadovaujantis BPK 273 straipsnio nuostatomis, sutrumpintas įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Pagal šį teisinį reglamentavimą nukentėjusiojo sutikimas dėl sutrumpinto įrodymo tyrimo nėra būtinas, be to, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą nukentėjusysis nėra apklausiamas, todėl nukentėjusiojo pozicija šiuo klausimu jokios lemiamos įtakos teismo sprendimui neturi.
21. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – A. M. pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį laiduotojos V. M. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
22. Nukentėjusioji R. M. kartu su apeliaciniu skundu pateikė pinigų pervedimo kopiją, prašydama iš A. M. priteisti turėtas atstovavimo išlaidas, advokato paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).
23. Iš pateiktos 2020 m. gruodžio 22 d. pinigų pervedimo kopijos matyti, kad R. M. sumokėjo advokatei Vitalijai Smolenskienei 500 Eur už teisines paslaugas, pagal 2020 m. gruodžio 8 d. sąskaitą (2 t., b. l. 20). Aukštesnysis teismas atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nukentėjusiosios R. M. apeliacinis skundas atmetamas, prašymas priteisti 500 Eur atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis), netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiosios R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.