- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-11
- Bylos Nr.
- 2K-71/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Tomas Šeškauskas (pran.), Vytautas Piesliakas
- Nuteistasis
- E. M.
- Nukentėjusysis
- A. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo E. M. apeliacinis skundas.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 294 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir E. M. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atididėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamos vietos ilgiau nei septynioms paroms. Pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą, E. M. paskirta 10 MGL (1300 Lt) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš dalies patenkinus A. M. civilinį ieškinį, iš E. M. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – laikinai eidamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) poskyrio viršininko pareigas, vykdydamas jam pavestas funkcijas ir siekdamas asmeninės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei savavaldžiavo, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir buvo padaryta didelė žala asmens teisėms bei teisėtiems interesams. 2008 m. kovo 6 d., apie 14.45 val., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose E. M., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės naudos, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo brolio R. M. tikrą teisę, t. y. pareikalavo nukentėjusiosios A. M. iki 2008 m. kovo 13 d., 9.30 val., kuomet jis nagrinės administracinę bylą dėl jos įvykdyto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, grąžinti skolą – 2000 Lt, kuriuos 2004 metais R. M. buvo sumokėjęs A. M. už tarpininkavimą įdarbinant Švedijoje, grasino A. M., kad skolos R. M. negrąžinimo atveju, nagrinėdamas administracinę bylą, jai skirs griežčiausią nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad, tęsdamas savavaldžiavimo veiksmus, 2008 m. kovo 13 d., apie 10.55 val., nagrinėdamas A. M. administracinę bylą (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, jai prašant neskirti griežčiausios administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, pagrasino, jog, negrąžinus skolos, jai trims mėnesiams bus atimta teisė vairuoti transporto priemonę; A. M. pažadėjus grąžinti skolą iki 2008 m. balandžio 22 d., E. M. 2008 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 005596 dėl administracinio teisės pažeidimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalimi, paskyrė A. M. 100 Lt baudą. Tokiais veiksmais E. M., vykdydamas jam pavestas tiesiogines funkcijas, siekdamas asmeninės naudos – sugrąžinti skolą broliui R. M., pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus, nustatančius valstybės tarnautojo prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba; Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, įpareigojančius sąžiningai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagarbos žmogaus teisėms principą; taip nesąžiningai atlikdamas jam patikėtas pareigas ir suvaržydamas nukentėjusiosios konstitucines teises bei laisves, pažemino policijos pareigūno vardą, sumenkino vidaus tarnybos įstaigos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – autoritetą, iškreipdamas šios valstybinės įstaigos veiklos principus, sumažino pasitikėjimą Lietuvos policija, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei bei nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. M. kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas laidavimo pagrindus, įtvirtintus BK 40 straipsnyje, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, atskiras laidavimui būtinas sąlygas aiškino atskirai nuo bylos aplinkybių, dėl to priėmė neteisingą sprendimą, jog byloje nėra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinų sąlygų visumos. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos – visiško savo kaltės prisipažinimo ir gailėjimosi dėl nusikalstamų veikų padarymo. Kasatorius patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis savo kaltės nepripažino, tačiau tai vertina kaip gynybos poziciją, kuri proceso metu gali keistis. Nuteistojo manymu, svarbus yra ne kaltės pripažinimo laikas, o asmens kaltės suvokimo faktas, jo nuoširdumas ir atitinkamų išvadų padarymas. Tai, kad E. M. subjektyviai suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir viešai pareiškė pripažįstąs savo kaltę byloje paduodamas apeliacinį skundą, dar nereiškia, kad jis tą padarė verčiamas objektyvių įrodymų. Teismas nepagrįstai suabejojo jo prisipažinimo nuoširdumu – baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltininkas turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, todėl teismas turėjo įsitikinti nuteistojo nuoširdumu apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos laidavimo sąlygos. Pagal šiame punkte esančios teisės normos prasmę, padarytos žalos atlyginimas galimas tiek baudžiamojo proceso metu, tiek jam pasibaigus. E. M. atlygino nukentėjusiajai A. M. padarytą neturtinę žalą dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, byloje nėra duomenų apie kreipimąsi į teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo dėl nesumokėtos priteistos žalos, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala buvo sumokėta priverstinai. Kasatorius pažymi, kad žalą jis atlygino laisva valia, nors BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas to nereikalauja. E. M. taip pat nesutinka su Šiaulių apygardos teismo pozicija dėl A. J., nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo metu buvusio jo tiesioginiu vadovu darbovietėje, kaip laiduotojo, netinkamumo. Kasatoriaus manymu, tai, kad laiduotoją ir asmenį, kurį prašoma atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sieja ne artimi asmeniniai, o darbiniai santykiai, nėra kliūtis laidavimui užtikrinti. Priešingai, nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, tai kad už E. M. laiduoja policijos įstaigos vadovas ir jo paties tiesioginis vadovas, kaip tik vertintina kaip puiki galimybė daryti jam teigiamą auklėjamąjį poveikį. Be to, nors kaltininkas ir pažemino policijos autoritetą, tačiau būtent policijos įstaigos darbo kolektyvo nuteistojo asmenybės bei jo veiksmų vertinimas padės geriau suvokti kaltininkui savo veiksmų prasmę, gyvenimo tikslus ir siekius. Kasatorius pažymi, kad teismas nutartyje nurodė, jog pagal E. M. asmenybę apibūdinančius duomenis tikėtina, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų. Nors laiduotojo prašyme nėra kai kurių duomenų, apie kuriuos kalba apeliacinės instancijos teismas, tačiau įstatyme nenustatyta, kokie duomenys turi būti pateikiami laiduotojo prašyme, kad toks dokumentas formaliai atitiktų jam keliamus turinio reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo E. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra visų būtinų sąlygų BK 40 straipsnio nuostatoms taikyti ir nuteistajam nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Pagal bylos duomenis, teismas teisingai nustatė, kad nėra nuteistojo E. M. visiško savo kaltės prisipažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas bei žalos atlyginimo savo noru. Nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo neturtinės žalos neatlygino, o tik po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir apeliacinio skundo padavimo atlygino nukentėjusiajai priteistą neturtinę žalą, vykdydamas teismo įpareigojimus. Teismas taip pat pagrįstai suabejojo laiduotojo tinkamumu ir priimdamas sprendimą atsižvelgė į tai, kad E. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl kurių didelės žalos patyrė valstybė, būdamas tiesiogiai pavaldus laiduotojui. Be to, laiduotojo prašyme išdėstytas itin palankus nuteistojo, kaip darbuotojo, vertinimas, tačiau nei apeliaciniame skunde, nei laiduotojo prašyme nebuvo paminėta, kad E. M. neteisėta veika padarė žalos policijai kaip institucijai, nenurodytas nuteistojo elgesio, jo padarytų veikų vertinimas bei susiklostę santykiai po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jo darbo kolektyve.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde, aiškindamas ir interpretuodamas atskiras atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, kasatorius ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą netaikyti E. M. BK 40 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra visų įstatymo numatytų sąlygų, leidžiančių E. M. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, padaryta įvertinus bylos aplinkybes pagal teismo vidinį įsitikinimą, nenukrypstant nuo susiformavusios teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas remdamasis kasacinės jurisprudencijos pavyzdžiais baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-31/2010, 2K-51/2010, 2K-84/2010, teisingai nurodė, kad atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų visų sąlygų visuma. Šis teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, į tai, kad yra būtinas ir tinkamo laiduotojo parinkimas. Pagal teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio taikymo laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010).
Teismas nustatė, kad nėra nuteistojo visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei savanoriško padarytos žalos atlyginimo (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Iš bylos aplinkybių matyti, kad E. M. viso bylos proceso metu neigė savo kaltę dėl abiejų nusikaltimų padarymo ir tik apeliaciniame skunde prašydamas pakeisti apkaltinamąjį nuosprendį pareiškė, kad visiškai pripažįsta kaltę ir gailisi. Tokia aplinkybė, nors ir teigiamai apibūdina nuteistąjį, pagrįstai apeliacinės instancijos teismo neįvertinta kaip tinkama ir pakankama atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga. Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-84/2010, 2K-645/2010). Tokie teigiami kaltininko dorovinių nuostatų bei valios išraiškos elementai vertinami atsižvelgiant ir į kaltininko parodymų, atskleidžiančių padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, nuoseklumą, kaltės pripažinimo momentą, aplinkybes, kuriom esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, kaltininko pastangas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius bei požiūrį į padarytą veiką. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savaip interpretavo byloje nustatytus faktus, neigė siekęs asmeninės naudos bei grasinęs nukentėjusiajai A. M.. Po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo apeliaciniame skunde išdėstyti bendri pareiškimai dėl kaltės pripažinimo ir apeliacinės instancijos teismo iniciatyva atlikto įrodymų tyrimo metu duoti paaiškinimai neduoda pagrindo manyti, kad kaltininkas nuoširdžiai neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų nusikalstamų veiksmų.
Nors skunde nurodoma, kad nusikaltimais padaryta žala atlyginta, tačiau nukentėjusiajai teismo priteistą 2000 Lt žalą E. M. atlygino po apeliacinio skundo padavimo pasiųsdamas nukentėjusiajai pašto perlaidą. Įvertinęs siekio sumažinti nusikalstamų veikų padarinius atsiradimo laiką, žalos priteisimo faktą, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad toks žalos atlyginimas nelaikytinas atliktu savo noru ir valia. Taigi, pagrįstai nenustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga.
Pagal BK 40 straipsnio nuostatas atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra būtinas asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Toks asmuo skiriamas tokiu atveju, jei teismas nustato, kad laiduotojas galės daryti teigiamą įtaką atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, visų pirma, kad šis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
E. M. padarė nesunkų ir apysunkį nusikaltimus būdamas statutiniu valstybės tarnautoju vykdydamas atsakingas viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko pareigas teisėsaugos institucijoje – (duomenys neskelbtini) policijos komisariate. Pagal Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymą policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais įstatymais bei įstatymu patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu. Susipažinęs su įsakymu dėl jo priėmimo į policijos įstaigos statutinio valstybės tarnautojo pareigas, stojęs į valstybės tarnybą policijos įstaigoje asmuo teisės aktų numatyta tvarka prisaikdinamas būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tai reiškia, kad toks asmuo išreiškia teisinį lojalumą demokratinės ir teisinės valstybės pamatiniams principams, įsipareigoja nedaryti jokių įstatymų pažeidimų, nekalbant apie nusikaltimus. Policijos įstaigos statutinio valstybės tarnautojui iškelti ne tik bendrieji reikalavimai būti nepriekaištingos reputacijos, tačiau numatyti ir specialūs apribojimai priimant į tarnybą - toks asmuo turi nebūti praeityje teistas už tyčinius nusikaltimus netgi nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo (2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 6, 11, 12 straipsnių nuostatos). Esant tokiam teisiniam statutinio valstybės tarnautojo statuso reglamentavimui, asmenys, einantys pareigas policijos įstaigose, be jokio papildomo auklėjamojo policijos įstaigos vadovo poveikio privalo laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų. Taigi kasacinio skundo teiginiai, pabrėžiantys laiduotojo - (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko A. J. galimybes ir reikalingumą darbo kolektyve daryti teigiamą auklėjamąjį poveikį E. M. ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų, BK 40 straipsnio taikymo prasme yra nepagrįsti.
Kasaciniame skunde nurodytose kasacinėse bylose Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008 nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su laiduotojo patikimumo įvertinimu kaltininkui einant valstybės tarnybos pareigas ir nėra pateikti jokie išaiškinimai, kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados apie netinkamą įstatymų taikymą nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos suformuotų reikalavimų, atkreipė dėmesį į E. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, padarinius, apsvarstė laiduotojo tinkamumą ir pagrįstai konstatavo, kad laiduotojas neatskleidė savo požiūrio į kaltininko padarytą veiką, neįvertinto piktnaudžiavimo tarnyba padarytos žalos policijai, nenurodė savo būsimos teigiamos įtakos pobūdžio.
Darytina išvada, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, jog teismas neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai išsprendė galimybės atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Apeliacinės instancijos teismas apsvarstė kiekvieną iš BK 40 straipsnyje nustatytų sąlygų ir pateikė atitinkančius teismų praktiką argumentus, kodėl nelaiko, kad įvykdytos visos baudžiamojo įstatymo nustatytos būtinosios E. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Taigi nėra BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. M. kasacinį skundą atmesti.