Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalis. Dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam teisės dirbti antstolio darbą atėmimą dvejiems metams.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–4 dalimis, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės Ingos Karalienės laidavimą be užstato. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti V. S. iš nusikalstamos veikos gauti 198 070,62 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad, dirbdamas antstolių V. S., A. L., G. M. kontoros antstoliu, prilyginamu valstybės tarnautojui, pažeisdamas antstolių veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, siekdamas asmeninės turtinės naudos, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Nuo 2003 m. sausio 2 d. iki 2005 m. spalio 12 d. V. S. išieškotas ar areštuotas bei jam patikėtas ir privalomas saugoti tretiesiems asmenims priklausančias lėšas iš einamųjų bei depozitinių sąskaitų AB „DnB NORD bankas“ (buvęs Lietuvos žemės ūkio bankas), AB „Parex“ bankas bei AB „Ūkio bankas“ naudodamas terminuotiems indėliams pagal terminuoto indėlio sutartis ir pagal sutartį už depozitinėje sąskaitoje AB „Ūkio bankas“ nuo 2005 m. spalio iki 2006 m. gegužės mėnesio pabaigos esantį piniginių lėšų vidutinį likutį, iš viso gavo 235 377,21 Lt palūkanų ir taip šia tęstine veika iškreipė antstoliams suteiktas funkcijas bei bendruosius veiklos principus, diskreditavo antstolio vardą, sumenkino institucijos, vykdančios teismo sprendimus ir kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetą, prestižą bei pasitikėjimą ja.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris yra vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą, esant šioms minėto straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. V. S. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 228 straipsnio 2 dalis). Byloje yra Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės I. Karalienės prašymas perduoti V. S. jos atsakomybei pagal laidavimą. Tai atitinka BK 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, tačiau asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tik esant minėto straipsnio 2 dalyje numatytų būtinųjų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką, visumai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs faktinę bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pagrindo konstatuoti absoliutų visų įstatymo numatytų sąlygų egzistavimą, norint V. S. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, nėra. Šio teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl kiekvienos BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. S. nusikalstami veiksmai (kitiems asmenims priklausančių lėšų pervedimas iš depozitinės sąskaitos į terminuoto indėlio sąskaitą, užsitikrinant palūkanų gavimą), kurie tęsėsi ilgiau nei trejus metus ir kuriais buvo siekiama asmeninės turtinės naudos, negali būti prilyginami vienkartiniam, neturinčiam išankstinio ypatingo tikslo ar versliškumo požymių nusikalstamam poelgiui. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija atskirti tęstinės veikos vertinimą kvalifikavimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės aspektu: jeigu kvalifikavimo požiūriu padaryta tęstinė veika vertinama kaip vienas nusikaltimas ir tuo pagrindu laikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tai tokia teisinė išvada neturėtų užgožti šios ilgai trunkančios veikos ypatybių svarbos. „Ypač šios sąlygos nederėtų suabsoliutinti sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą ar labai ilgą laiką (keletą metų ir pan.) sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, naudojant tam tikrus pavojingus įrankius ar priemones ir pan., pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo, didelio įžūlumo bruožų, tačiau kvalifikuotam pritaikius tą patį baudžiamąjį įstatymą“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010).

Visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką yra dar viena iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų. Visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos reiškia, kad asmuo pripažįsta, jog padarė konkrečią nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, negatyviai ją vertina ir kremtasi. Kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką nėra tapačios sąvokos. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas, kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką pasireiškia asmens savikritišku požiūriu į buvusį elgesį, krimtimąsi dėl padarytos veikos, neigiamą jos vertinimą. Apie gailėjimąsi galime spręsti iš kaltininko poelgių, kuriais jis stengiasi pašalinti ar sušvelninti žalingus savo veikos padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltinamasis turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, tačiau pažymi, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien tik pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jį vertinant atsižvelgiama į bylos aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. S. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neigė bet kokio nusikaltimo padarymą ir dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, V. S. prisipažino kaltu ir deklaravo, kad gailisi, tačiau iš V. S. paduoto apeliacinio skundo (T. 14, b. l. 73-75) argumentų dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) matyti, kad nuteistasis savo padarytų veiksmų nelaikė neteisėtais. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. S. atsisakė šios savo skundo dalies ir visiškai pripažino savo kaltę. Kasatorius grąžino apylinkės teismo nustatytą iš nusikalstamos veikos gautą pinigų sumą, tačiau tai padaryta tik po to, kai byla buvo perduota nagrinėti kasacine tvarka. V. S. pozicijos dėl jo padarytos nusikalstamos veikos nenuoseklumas leido apeliacinės instancijos teismui pagrįstai suabejoti jo prisipažinimo kaltu motyvais bei lėmė kritišką gailėjimosi dėl padarytų neteisėtų veiksmų nuoširdumo įvertinimą. Pažymėtina, kad ir kasaciniame skunde nuteistasis V. S. dar kartą akcentuoja tą aplinkybę, kad jo veikos darymo metu nebuvo jokių teisės aktų, įtvirtinančių griežtus ir aiškius draudimus išieškotas ar areštuotas bei jam patikėtas ir privalomas saugoti tretiesiems asmenims priklausančias lėšas iš einamųjų bei depozitinių sąskaitų naudoti terminuotiems indėliams pagal terminuoto indėlio sutartis, taip pat teigia, kad jo veikos neteisėtumo klausimas yra nevienareikšmis ir problemiškas. Visos pirmiau minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatoriaus visiškas prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis buvo atliktas ne laisva valia, o verčiant susiklosčiusioms objektyvioms aplinkybėms. Tai ir buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad tik visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis gali garantuoti asmens pataisymą, netaikant jam bausmės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti absoliutų visų įstatymo numatytų sąlygų egzistavimą, norint V. S. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, padaryta, įvertinus bylos aplinkybes pagal teismo vidinį įsitikinimą, nenukrypstant nuo susiformavusios teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, neapsiribojo vien formaliu BK 40 straipsnyje nustatytų sąlygų konstatavimu, o išanalizavo kiekvieną iš jų ir pateikė argumentus, kodėl nelaiko, kad buvo įvykdytos visos įstatymo nustatytos būtinosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Darytina išvada, kad toks teismo sprendimas leis pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus, įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepakankami pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir neteisingai išsprendė galimybės atleisti V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o skundžiamas procesinis sprendimas pripažintinas teisėtu (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

nuta r i a:

Nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.