Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-01-29 · Civilinė byla Nr. e2A-66-464/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-29
Bylos Nr.
e2A-66-464/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02474-2017-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
I. P.
Atsakovas
M. P., D. P.
Trečiasis asmuo
N. P., J. J., E. Y., Širvintų rajono 2-ojo notarų biuro
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-66-464/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02474-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.3.5.2.1; 2.6.1.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. P., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą I. B., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1648-661/2018 pagal ieškovo I. P., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą I. B., ieškinį atsakovams M. P. ir D. P., atstovaujamiems atstovų pagal įstatymą V. P. ir N. P., bei V. P. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys N. P., J. J. (J. J.), E. Y. ir Širvintų rajono 2-ojo notarų biuro notaras S. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas I. P., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą I. B., 2017 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2016 m. birželio 20 d. atsakovų V. P. su M. P. ir D. P. sudarytą nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją, priteisiant iš nepilnamečių atsakovų M. P. ir D. P. atsakovo V. P. naudai po 75 000 Eur, iš viso – 150 000 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovo atstovė pagal įstatymą I. B. ir atsakovas V. P. yra nepilnamečio ieškovo I. P. tėvai, kurie 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi, priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-45462-127/2014, patvirtinta taikos sutartimi yra susitarę dėl ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos, bendravimo su juo tvarkos ir išlaikymo dydžio nustatymo, t. y. atsakovas V. P. įsipareigojo teikti 434,43 Eur (1 500 Lt) išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis.

3. Atsakovas V. P. 2016 m. birželio 20 d. sudaryta dovanojimo sutartimi perleido savo ir buvusios sutuoktinės N. P. vaikams, atsakovams D. P. ir M. P., lygiomis dalimis (po ½ dalis) butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šį butą pagal 2017 m. sausio 10 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį naujieji jo savininkai, atsakovai D. P. ir M. P., atstovaujami atstovų pagal įstatymą (savo tėvų), už 150 000 Eur pardavė tretiesiems asmenims J. J. ir E. Y.. Atsakovas V. P. 2016 m. gruodžio 15 d. pardavė ir kitą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą.

4. Atsakovas V. P. 2017 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku ieškovo atstovei pagal įstatymą pranešė, kad negali teikti ieškovo išlaikymui taikos sutartimi sulygtos 434,43 Eur (1 500 Lt) sumos, galįs mokėti po 144,81 Eur (500 Lt), nes jo turtinė padėtis yra prasta ir artimiausiu metu vargu ar pagerės, jis turi dar du nepilnamečius vaikus. Kadangi atsakovas V. P. 2017 m. rugpjūčio 21 d. ieškovo išlaikymui sumokėjo tik 150 Eur, atstovė pagal įstatymą kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, šis buvo išduotas 2017 m. rugsėjo 29 d. ir pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai.

Šalies argumentai

5. Ieškovo teigimu, egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos dovanojimo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu. Atsakovo V. P. prievolė skirti išlaikymą ieškovui atsirado 2010 m. gegužės 19 d., t. y. jam gimus, ieškovas nėra sulaukęs pilnametystės, todėl atsakovas yra ieškovo skolininkas. Dovanojimo sandoris pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises, kadangi atsakovas V. P. ne tik pablogino savo turtinę padėtį, bet ir suteikė pirmumo teisę kitiems analogišką reikalavimo teisę turintiems kreditoriams, t. y. savo kitiems nepilnamečiams vaikams, kuriems buvo perleistas ginčo objektu tapęs turtas. Tokio sandorio atsakovai neprivalėjo sudaryti, be to, jis sudarytas artimų giminaičių, taigi šalių nesąžiningumas preziumuojamas.

6. Sandorio šalių nesąžiningumą patvirtina ir tokios faktinės aplinkybės, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas paliko nenagrinėtą atsakovo V. P. ir trečiojo asmens N. P. prašymą dėl santuokos nutraukimo ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo, šiems nepateiktas patikslinto prašymo, kuriame būtų aptartos prievolės ieškovui ir jų vykdymas (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2YT-11644-1019/2016). Pažymėjo, kad apie ginčijamo sandorio sudarymą sužinojo 2016 m. lapkričio 24 d., atstovei pagal įstatymą prisijungus prie Nekilnojamojo turto registro.

7. Taip pat, ieškovo teigimu, egzistuoja ir kitas teisinis pagrindas sandoriui pripažinti negaliojančiu. Dovanojimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kuriose įtvirtinta vaiko interesų apsaugos, teisės į tinkamą išlaikymą, vaikų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai (CK 3.3 straipsnis, 3.192 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis, 6 straipsnis, 11 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovo I. P. ieškinį atmetė, priteisė atsakovams iš ieškovo po 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

9. Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovui (jo atstovei pagal įstatymą) apie atsakovo V. P. turtinės padėties pasikeitimą tapo žinoma tada, kai buvo pranešta apie atsakovo pateiktą prašymą dėl santuokos nutraukimo. Atsakovui V. P. nepavykus nutraukti santuokos, ieškovo atstovė pagal įstatymą pagrindo toliau domėtis jo turtine padėtimi neturėjo, juolab kad šis tinkamai vykdė savo prievolę ieškovui – mokėjo nustatyto dydžio išlaikymą. Tik pačiam atsakovui netiesiogiai užsiminus apie tai, kad jis ateityje negalės mokėti sutarto dydžio išlaikymo, ieškovo atstovei pagal įstatymą atsirado pagrindas pasidomėti, ar šis sąmoningai nėra pabloginęs savo turtinės padėties. Kadangi ieškovo atstovė 2016 m. lapkričio 24 d. iš Nekilnojamojo turto registro duomenų sužinojo apie dovanojimo sandorį, o ieškinys pateiktas 2017 m. lapkričio 24 d., teismas sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas ginčyti šį sandorį nėra praleistas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pasisakydamas dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovo V. P. materialinė padėtis yra pasikeitusi ir pablogėjusi, jam pasitraukus iš „M. E.“ valdybos narių. Kita vertus, teismas sprendė, kad atsakovas teikia ieškovui nustatyto dydžio išlaikymą ir bylos nagrinėjimo metu įsiskolinimų jam neturi. Pažymėjo, kad šios aplinkybės neneigia ir ieškovas. Teismas aktualiomis pripažino ir tokias aplinkybes, kad ginčo turtas priklausė atsakovui V. P. nuosavybės teise, jis nebuvo įkeistas ar kitaip suvaržytos teisės į jį, todėl šis galėjęs juo laisvai disponuoti.

11. Teismas nurodė, kad dėl sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriais teises, kai skolininkas tampa nemokus ir dėl jo sudarymo nebegali įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriui, arba, būdamas jau nemokus, pirmenybę suteikia kitam kreditoriui. Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad atsakovas dėl ginčijamo sandorio tapo nemokus. Priešingai, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus – 2018 m. birželio 18 d. paaiškinimus ir jų priedus, teismas nustatė, kad atsakovas V. P. toliau užsiima verslu ir gauna nuolatines pajamas – darbo užmokestį ir, kaip akcininkas, dividendus, įsiskolinimų ieškovui jis neturi.

12. Teismas konstatavo, kad nėra įrodyta viena iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana institutui taikyti – kreditoriaus teisių pažeidimas, kartu pažymėjęs, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis tokio ieškinio tikslas, tai yra vien priemonė atkurti skolininko sudarytų sandorių pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas I. P., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą I. B., apeliaciniame skunde prašo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Teismas nepagrįstai nevertino ir nesiaiškino aplinkybių, lėmusių atsakovo V. P. turtinės padėties pablogėjimą. Pats atsakovas 2017 m. rugpjūčio 19 d. elektroniniame laiške nurodė, kad jo turtinė padėtis yra bloga, dėl ko jis negalės mokėti sutarto išlaikymo sūnui. Atsakovas, kuris 2014-2017 metais gavo apie 205 000 Eur darbo užmokesčio ir su juo susijusių pajamų, jokio nekilnojamojo turto neįgijo, tai reiškia, kad šias lėšas jis iššvaistė, t. y. elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Be to, pardavė, perleido neatlygintinai jam priklausantį visą nekilnojamąjį turtą. Taigi, paties atsakovo sąmoningi veiksmai lėmė jo turtinės padėties pablogėjimą.

13.2. Aplinkybė, kad ieškinio pateikimo metu atsakovas V. P. didžiąją dalį įsiskolinimo ieškovui buvo padengęs, nesudarė pagrindo spręsti, kad neegzistuoja grėsmė ieškovo, kaip kreditoriaus, interesams. Juo labiau kad atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, susijusius su jo gaunamomis pajamomis ir galimybe toliau teikti išlaikymą ieškovui. Atsakovo darbinė padėtis kardinaliai pasikeitė tik tuomet, kai jam buvo įteiktas ieškinys, iki tol darbo ir pajamų jis neturėjo.

13.3. Atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, sumažino savo turtą ir tokiu būdu sudarė realią grėsmę ieškovo interesams, t. y. jo įsipareigojimai ieškovui gali būti tinkamai neįvykdyti (ir tam tikrą laiką nebuvo tinkamai vykdomi), nepriklausomai nuo to, kad jis gauna ar gaus darbo užmokestį ar kitokias vienkartines išmokas, į kurias gali būti nukreiptas išieškojimas. Juo labiau kad atsakovas turi dar du mažamečius vaikus, kuriuos privalo išlaikyti.

13.4. Ieškovas turi ilgalaikę, periodinę – iki jo pilnametystės, t. y. iki 2028 m. gegužės 19 d. nustatytą reikalavimo teisę, todėl teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo įvertinti ir aplinkybę, ar ginčijamo sandorio sudarymas nesudaro realios grėsmės ieškovo interesų iki 2028 m. gegužės 19 d. užtikrinimui. Be kita ko, teismas turėjo įvertinti tai, kad ieškovo, kaip nepilnamečio vaiko, būtinieji poreikiai, vystymasis, išsilavinimas ir kitos svarbios aplinkybės iš esmės priklauso nuo atsakovo tinkamos prievolės vykdymo. Todėl teismas turėjo įvertinti ne vien tai, kad šiuo momentu atsakovo prievolės suma lygi nuliui, bet ir galimybes tinkamai vykdyti minėtą prievolę jo mokumo pokyčių perspektyvoje.

13.5. Iš bylos duomenų matyti, kad, atsakovui 2017 m. rugpjūčio mėn. nebegavus pajamų, išlaikymas vienašališku sprendimu iš karto buvo sumažintas ir buvo siekiama jį susimažinti į ateitį, o tai akivaizdžiai pažeidžia kreditoriaus (ieškovo) interesus. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad jam netekus pajamų šaltinio, ieškovo, kaip kreditoriaus teisės nebus pažeistos. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus, grėsmę jų tinkamam užtikrinimui.

13.6. Ieškinys buvo reiškiamas vadovaujantis dviem savarankiškais teisiniais pagrindais, vienas jų – CK 1.80 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas. Tačiau teismas, ieškinį atmetęs actio Pauliana pagrindu, sandorio negaliojimo kitu nurodytu pagrindu nenagrinėjo. Taigi teismas neatskleidė bylos esmės, neišsprendė bei nepasisakė dėl visų ieškovo reikalavimų, todėl byla toje dalyje turėtų būti perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

13.7. Net ir priimdamas ieškovui nepalankų sprendimą teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo klausimą, turėjo įvertinti, kad ginčas kilo išimtinai dėl paties atsakovo V. P. veiksmų, kuris veikė prieš nepilnamečio vaiko interesą, sukėlė jam grėsmę. Todėl sprendimas priteisti iš ieškovo atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas neatitinka jokių protingumo bei teisingumo kriterijų, bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos, atsižvelgiant į paties atsakovo elgesį ir atliktus veiksmus, lėmusius šį ginčą.

13.8. Teismas neįvertino ir tokio fakto, kad atsakovų prašomos priteisti 3 000 Eur išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus maksimalius dydžius. Maksimali galima priteistina suma yra 2 700 Eur, tačiau, atsižvelgiant ir į teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus, nagrinėtų klausimų sudėtingumą, priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti ne didesnė kaip 2 000 Eur. Be to, visos su 2018 m. spalio 4 d. teismo posėdžiu susijusios bylinėjimosi išlaidos atsirado išimtinai dėl atsakovų veiksmų, t. y. dėl prieš pat posėdį pateiktų didelės apimties dokumentų, dėl ko bylos nagrinėjimas turėjo būti atidėtas.

Atsiliepimas

14. Atsakovai D. P., M. P., atstovaujami atstovų pagal įstatymą tėvų, V. P. ir trečiasis asmuo N. P. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

14.1. Teismas pagrįstai nekonstatavo ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimo. Šios sutarties sudarymo metu atsakovas V. P. turėjo pakankamai turto ieškovo reikalavimams patenkinti. Tai, kad atsakovas teikė materialinį išlaikymą ginčijamo sandorio sudarymo metu, patvirtina jo atsiskaitomosios sąskaitos išrašai. Iš antstolės J. Bareikienės patvarkymo matyti, kad 2018 m. sausio 3 d. atsakovas pradelstų įsiskolinimų neturėjo. Nedidelis įsiskolinimas buvo padengtas 2017 m. spalio 25 d., t. y. iki ieškinio pateikimo.

14.2. Atsakovo turtinė padėtis tiek iki sudarant ginčijamą sandorį, tiek šiuo metu yra itin gera. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas dirba dvejose darbovietėse – UAB ,,Altega“ ir UAB ,,Andtransas“, atlyginimas siekia apie 1 849 Eur per mėnesį, be to, jis užsiima ir individualia veikla, iš kurios laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. gavo 5 442 Eur pajamas. Taip pat jam priklauso pelningai veikiančios UAB ,,Nosco Lt“ akcijos, ką patvirtina gauti 4 717 Eur dividendai. Aplinkybes, kad atsakovas faktiškai dirba nurodytose darbovietės ir gauna pajamas, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.

14.3. Išlaikymas ieškovui yra nustatytas ne turtu, o periodinėmis išmokomis, t. y. piniginėmis lėšomis, todėl nėra aišku, kaip nekilnojamojo turto perleidimas pažeidė ieškovo turimas kreditoriaus teises.

14.4. Atsakovas V. P. tik 2017 metais dėl darbo praradimo / keitimo susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, o ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2016 m. birželio mėn., kai atsakovas gavo itin dideles pajamas. Taigi, mažesnis nei sutarta išlaikymas buvo skirtas praėjus daugiau nei metams nuo ginčijamos sutarties sudarymo ir beveik iškart, po mėnesio, skola buvo padengta.

14.5. Atsakovas tik du kartus per visą išlaikymo teikimo laiką dėl objektyviai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, susijusių su darbo keitimu, sumokėjo mažiau nei buvo sutarta su ieškovo atstove pagal įstatymą, t. y. 2017 m. liepos, rugpjūčio mėn., vietoje 434,43 Eur sumokėjęs po 150 Eur. Tačiau remiantis vien šiuo vienkartiniu išlaikymo ieškovui teikimo sutrikimu, dovanojimo sutarties pripažinimas ydinga būtų akivaizdžiai neproporcinga priemonė.

14.6. Ieškovo atstovė pagal įstatymą yra nesąžininga teisinių santykių dalyvė, kuri vaiko išlaikymui skirtus pinigus naudojo savo asmeniniams poreikiams patenkinti. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas V. P. sistemingai siekė pabloginti savo turtinę padėtį ir tokiu būdu sumažinti ieškovo išlaikymui skirtiną sumą, paremti tik subjektyviomis prielaidomis.

14.7. Nebuvo pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį. Atsakovas išlaikymą teikė nuo vaiko gimimo, todėl neaišku, kaip ginčijamo sandorio sudarymu atsakovas siekė išvengti išlaikymo ieškovui teikimo proporcingo jo turtinei padėčiai. Ginčijamo sandorio sudarymas niekaip negalėjo pažeisti vaikų lygiateisiškumo principo ir negalėjo būti diskriminacinio pobūdžio. Kiekvienam vaikui išlaikymas yra nustatomas individualiai, atsižvelgiant būtent į to vaiko poreikius. Todėl net ir aplinkybė, kad vaikui yra skiriamas mažesnis išlaikymas, lyginant jį su jo broliais ar seserims, nereiškia, jog šis vaikas yra diskriminuojamas. Pažymi, kad būtent ieškovui, lyginant su jo broliu ir seserimi, yra teikiamas didesnio dydžio išlaikymas periodinėmis išmokomis.

14.8. Sprendžiant dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą turi būti vadovaujamasi protingumo kriterijumi – kreditoriaus reikalavimo dydis sietinas su prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio verte. Ieškovas pilnamečiu taps po 9 metų, taigi, atsakovo kreditorinis reikalavimas nesiekia 60 000 Eur. Tuo tarpu prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio vertė – 150 000 Eur – neprotingai skiriasi nuo ieškovo turimo kreditorinio reikalavimo.

14.9. Ieškovo argumentai ir skaičiavimai apie atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį yra nepagrįsti. Kaip ir nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovų nesąžiningi veiksmai nulėmė jų pačių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų ir atsiliepimo į juos

15. Apeliantas I. P., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą I. B., 2020 m. sausio 6 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo poziciją dėl atsakovų ir trečiojo asmens N. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, susijusių su atsakovo V. P. finansine padėtimi, jo mokumu ir gebėjimu ateityje vykdyti išlaikymo prievolę. Tą pačią dieną Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas ir atsakovų bei trečiojo asmens N. P. atsiliepimas į rašytinius paaiškinimus, kuriame prašoma apelianto teikto procesinio dokumento (rašytinių paaiškinimų) nepriimti. Teigiama, kad paaiškinimuose išdėstyti nauji nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu argumentai, nors terminas apeliaciniam skundui pateikti yra seniai pasibaigęs. Todėl šie rašytiniai paaiškinimai negali būti priimami vadovaujantis CPK 323 straipsniu.

16. Teisėjų kolegija pritaria atsakovų ir trečiojo asmens pozicijai, kad pagal CPK 323 straipsnio nuostatas keisti (papildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, yra draudžiama. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinis procesas yra priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae), o ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, todėl ir apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme.

17. Apelianto pateikto dokumento turinys leidžia įsitikinti, kad šiais paaiškinimais iš tiesų siekiama papildyti apeliacinio skundo argumentus. Be to, CPK nėra numatyta procesinė galimybė teikti rašytinus paaiškinimus dėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių. Atsižvelgdama į įstatymų ledėjo valia įtvirtintą draudimą pildyti skundą naujais argumentais, teisėjų kolegija apelianto rašytinių paaiškinimų nepriima. Atitinkamai, nepriimamas ir atsakovų bei trečiojo asmens N. P. pateiktas atsiliepimas į rašytinius paaiškinimus.

Dėl Pauliano ieškinio sąlygų, ginčijant tėvo (skolininko), turinčio pareigą teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, sudarytą sandorį

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamas šalių ginčas, ar 2016 m. birželio 20 d. dovanojimo sutartis, kuria apelianto I. P. tėvas, atsakovas V. P., savo nepilnamečiams vaikams, atsakovams M. P. ir D. P., padovanojo butą, yra teisėta ir ar jos sudarymu (ne)buvo pažeista apelianto teisė (jo turtinis interesas) iki savo pilnametystės gauti iš atsakovo taikos sutartyje sulygto dydžio išlaikymą.

19. Apelianto teigimu, šiuo konkrečiu atveju egzistuoja CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visuma jo ginčijamai dovanojimo sutarčiai pripažinti negaliojančia. Pagal jo motinos I. B. ir atsakovo V. P. sudarytą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtintiną taikos sutartį dėl išlaikymo, mokėtino periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį, atsakovas V. P. yra jo skolininkas, kuris, sudarydamas aptariamą sandorį, pablogino savo turtinę padėtį ir tuo pažeidė apelianto, esančio savo tėvo kreditoriumi, teises. Neatlygintinai perleisdamas turtą kitiems savo nepilnamečiams vaikams, atsakovas elgėsi nesąžiningai ir siekė išvengti išlaikymo mokėjimo ir / ar sumažinti išmokų dydį.

20. Taigi, nagrinėjamoje byloje dominuoja sandorių nuginčijimo normos, įtvirtintos CK 6.66 straipsnyje, aiškinimo ir taikymo klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas actio Pauliana institutą, yra nurodęs, kad tai yra teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio teisės instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas tokį ieškinį, pirmiausiai siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018, 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-687/2019).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

22. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi išskirtinė situacija, kai ieškiniu ginčijamas sandoris yra susijęs su mažamečių ir nepilnamečių asmenų, nagrinėjamos bylos šalių, teisėmis bei interesais, apeliantui tvirtinant apie sandorio sudarymu sukeltus jam neigiamus padarinius bei abejojant tėvo (atsakovo V. P.) galimybėmis vykdyti apelianto išlaikymo prievolę, perleidus ginčo objektu tapusį butą kitiems vaikams (atsakovams M. P. ir D. P.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra pasisakęs, kad tokiu atveju sandorių nuginčijimą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos derinant jų taikymą su vaikų teisių ir interesų gynimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

23. CK normose, reglamentuojančiose šeimos teisę, be kita ko, numatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Pareiga rūpintis nepilnamečiais vaikais, juos materialiai išlaikyti, sudaryti normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jų pilnametystės. Tik vaikams sulaukus pilnametystės pasibaigia, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, tėvų pareiga išlaikyti vaikus (CK 3.192 straipsnio 3 dalis, 3.194 straipsnio 3 dalis). Tačiau net ir vaikams sulaukus pilnametystės, savaime dėl šio fakto neišnyksta tos prievolės, kurios atsirado dėl netinkamo abiejų ar vieno iš tėvų pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdymo.

24. Todėl ir nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos nuostatos aiškintinos bei taikytinos atsižvelgiant ir į teisinį reguliavimą, susijusį su turtinių vaiko teisių ir interesų apsauga.

Dėl kreditoriaus (nepilnamečio vaiko) teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

25. Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad šis neįrodė, jog ginčijamas sandoris pažeidė jo teises. Kitaip tariant, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas V. P. tapo nemokus ir nebeišgali / ateityje negalės vykdyti savo prievolių apeliantui, teikti jam išlaikymo, ar kad šios prievolės vykdymas yra (buvo) pasunkėjęs būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo. Pažymėtina, kad apeliantas, kvestionuodamas tokią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, iš esmės tik atkartojo savo ieškinyje išdėstytus savo argumentus, susijusius su atsakovo V. P. turtine padėtimi, momentiniu jo darbo santykių ir iš jų gautinų pajamų praradimu, tinkamo dydžio išlaikymo trumpą laiką neteikimu, siekdamas kitokio šių faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo apeliacinės instancijos teisme.

26. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad sudarytas dovanojimo sandoris šiuo konkrečiu atveju nepažeidžia apelianto teisės gauti išlaikymą periodinėmis išmokomis, dėl kurių dydžio yra susitarę jo tėvai, nepažeidžia pirmiau šioje nutartyje aptartų materialinės teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymą, nepaneigia ir neeliminuoja tėvo prievolės tokį išlaikymą jam teikti. Apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl apelianto teisių ir teisėtų interesų nepažeidimo, kaip vienos iš sąlygų actio Pauliana institutui taikyti, nesuponuoja. Priešingai, aiškinti situaciją taip, kaip ją aiškina apeliantas, t. y. kad turinčio pareigą teikti išlaikymą asmens turto perleidimo sandorio sudarymas jau pats savaime reiškia gaunančio išlaikymą asmens teisės pažeidimą bei grėsmę jo turtiniams interesams ateityje, nėra nei protinga, nei teisinga, nei sąžininga, nei logiška. Tokiu atveju bet kuris asmuo, turintis pilnametystės nesulaukusių išlaikytinių, negalėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje ir sudaryti jokių sandorių su jam priklausančiu turtu, ir ypač sandorių su vieninteliu jam priklausančiu turtiniu objektu.

27. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad visada, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai yra pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2015, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie nepilnamečio vaiko (t. y. apelianto) netinkamą turtinių interesų apsaugą ar jų pažeidimą, atsakovui sudarius dovanojimo sandorį. Taip pat nenustatyta, kad dovanojimo sandorio sudarymas gali lemti tokios jo teisės pažeidimą ateityje.

29. Iš į bylą atsakovo V. P. pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad nuo pat apelianto gimimo ir iki buvo patvirtinta jo bei apelianto motinos I. B. sudaryta taikos sutartis, išlaikymą sūnui jis teikė. Pagal į bylą pateiktus išrašus iš atsakovo V. P. banko sąskaitos, esančios Swedbank AB banke, apelianto motinai nuo pat jo gimimo buvo pervedamos lėšos, skirtos jo išlaikymui – per 2010 metus atsakovas pervedė apelianto motinai, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai pinigai skirti vaikui, 8 731 Lt, t. y. vidutiniškai po 1 091,38 Lt per mėnesį, per 2011 metus – 3 750 Lt, t. y. 312,50 Lt per mėnesį, per 2012 metus – 18 000 Lt, t. y. 1 500 Lt per mėnesį, per 2013 metus – 34 500 Lt, t. y. 2 875 Lt per mėnesį, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki taikos sutarties patvirtinimo 2014 m. lapkričio 13 d. – 15 000 Lt, t. y. po 1 500 Lt per mėnesį. Po taikos sutarties patvirtinimo atsakovas iki 2017 m. liepos 20 d. kiekvieną mėnesį pervesdavo į apelianto motinos sąskaitą jo išlaikymui skirtinas jų bendru sutarimu nustatyto dydžio lėšas – po 434,43 Eur kiekvieną mėnesį.

30. Byloje nėra ginčo, kad 2017 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas V. P. pervedė beveik tris kartus mažesnio dydžio nei sutartoji sumą, išlaikymą – 150 Eur, t. y. netinkamai vykdė taikos sutartimi, kurią patvirtino teismas, prisiimtą įsipareigojimą. Kita vertus, atsakovas įvardijo priežastis ir savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad netinkamą įsipareigojimų vykdymą lėmė ne jo nenoras vykdyti tėvo pareigas, o objektyvios gyvenimiškos aplinkybės – pasitraukimas iš ,,M. E.“ valdybos, t. y. gerai apmokamo darbo praradimas.

31. Antstolės J. Bareikienės, vykdžiusios išlaikymo skolos išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo, 2018 m. sausio 3 d. patvarkyme dėl informacijos suteikimo yra nurodoma, kad jo surašymo dieną buvusio 568,86 Eur išlaikymo įsiskolinimo nėra. Antstolė nurodė, kad į ją dėl skolos išieškojimo buvo kreiptasi 2017 m. spalio 5 d., o 2017 m. spalio 25 d. skolininkas sumokėjo 568,86 Eur. Taigi, iš aptartų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad per daugiau nei 7 metus atsakovas vienintelį kartą už du mėnesius sumokėjo mažau, nei buvo įsipareigojęs taikos sutartimi, o įsiskolinimas buvo padengtas greičiau nei per mėnesį nuo išieškojimo veiksmų pradėjimo.

32. Aptartų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad neženkli išlaikymo skola susidarė praėjus daugiau nei metams po turto dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. atsakovas ir po ginčijamos sutarties sudarymo 13 mėn. teikė sutarto dydžio išlaikymą. Taigi, nėra jokio objektyvaus pagrindo padaryti išvadas, kad atsakovas sistemingai vengė atlikti savo, kaip tėvo, pareigas iki ir po ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo, ar kad tokio sandorio sudarymas turėjo kokios nors įtakos atsakovo mokumui, ar kad dėl jo sudarymo buvo pasunkėjusi priverstinio išieškojimo iš jo galimybė.

33. Negalima sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad egzistuoja pagrįsta grėsmė, jog atsakovas V. P. ateityje nevykdys tėvo pareigų prisidėti prie vaiko išlaikymo, todėl, neatlygintinai perleidus turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas išlaikymo išieškojimas, buvo pažeistos vaiko turtinės teisės.

34. Atsakovas V. P. nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. neteko pagrindinio savo pajamų šaltinio, t. y. gerai apmokamo darbo. Apeliantas teisus, teigdamas, kad iš atsakovo V. P. į bylą pateiktų darbo sutarčių matyti, kad jos buvo sudarytos jau po to, kai jis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tačiau šios sutartys, teisėjų kolegijos vertinimu, tik įrodo atsakovo pastangas vykdyti apelianto išlaikymo pareigą. Atsakovas V. P. pagal 2018 m. sausio 5 d. darbo sutartį nuo 2018 m. sausio 8 d. tapo UAB ,,Altega“ vadybininku, o nuo 2018 m. kovo 12 d. UAB ,,Andtransas“ vairuotoju ekspeditoriumi. Pagal pirmąją darbo sutartį buvo sutarta, kad jam bus mokamas 1 118,41 Eur per mėnesį atlyginimas, pagal antrąją – 3,25 Eur už valandą. Be to, atsakovui buvo išduota Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma.

35. Iš į bylą pateiktų atsakovo V. P. banko sąskaitų išrašų, darbo užmokesčio pažymos, sąskaitų faktūrų matyti, kad nuo pat darbo sutarčių sudarymo atsakovas gavo atitinkamas pajamas, kurios iš UAB ,,Altega“ laikotarpiu nuo 2018 m. vasario iki rugsėjo mėn. sudarė 5 989,84 Eur, t. y. vidutiniškai po 748,69 Eur per mėnesį. Darbo užmokestis iš UAB ,,Andtransa“ 2018 m. kovo–balandžio mėn. siekė 2 394,89 Eur, t. y. po 1 197,45 Eur per mėnesį. Iš individualios veiklos 2018 m. liepos–rugpjūčio mėn. atsakovas gavo 2 546 Eur, t. y. vidutiniškai po 848,66 Eur per mėn., tų pačių metų spalio–lapkričio mėn. – 2 748 Eur, t. y. po 1 374 Eur per mėnesį. Be to, 2018 m. jam buvo išmokėti 4 717 Eur dividendai už turimus vertybinius popierius už 2017 metus. Taigi, aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo V. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas faktines aplinkybes, kad jis gauna pajamas, kurios per mėnesį vidutiniškai siekia 1 532,98 Eur ([5 989,84 Eur + 2 394,89 Eur + 2 546 Eur + 2 748 Eur + 4 717 Eur] / 12 mėn.) ir kurių pakanka įsipareigojimams pagal taikos sutartį vykdyti.

36. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, kad pateikti duomenys neatskleidžia tikrosios atsakovo V. P. finansinės padėties, stokoja pagrįstumo. Priešingai, rašytiniai įrodymai (atsakovo banko sąskaitų išrašai, kvitai) bei faktiškai apeliantui teikiamas reikiamo dydžio išlaikymas neleidžia sutikti su pozicija dėl jo, kaip nepilnamečio išlaikytinio, turinių interesų dabar ar ateityje pažeidimu arba kurių nors CK Trečiosios knygos normų, reglamentuojančių nepilnamečių vaikų teisę į išlaikymą ir jų tėvų turines pareigas savo vaikams, pažeidimu. Priešingų įrodymų apeliantas į bylą nėra pateikęs, nors tam ir turėjo visas galimybes.

37. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamo sandorio sudarymas nenulėmė atsakovo V. P. nemokumo, neturėjo įtakos teikiant sulygtą išlaikymą. Atsakovas ir po ginčijamo sandorio sudarymo vykdo savo, kaip tėvo, pareigas, susijusias su apelianto išlaikymu. Vien apelianto nuogąstavimai, kad ateityje atsakovas gali savo pareigos arba nevykdyti, arba ją vykdyti netinkamai, nepilnai, nesudaro pagrindo paneigti asmens teisės būti civilinių santykių dalyviu, suvaržyti jo teisę disponuoti jam priklausančiu turtu bei spręsti, kad vien dėl išlaikymo pareigos buvimo jis negalėjo priimti sprendimo, kam ir kokio sandorio pagrindu turi atitekti jo nuosavybės teise valdytas turtas.

38. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad apeliantas neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, t. y. jo, kaip atsakovo V. P. kreditoriaus, teisių pažeidimo, todėl pagrįstai, nenustatęs objektyvaus poreikio skolininko mokumui atkurti, tokį reikalavimą atmetė kaip neįrodytą. Atsižvelgiant ir į apelianto prašomą taikyti vienašalės restitucijos būdą – priteisti iš nepilnamečių vaikų, atsakovų M. P. ir D. P., jų tėvui, atsakovui V. P., dovanoto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, papildomai pažymėtina, kad net ir Pauliano ieškinio patenkinimo bei sprendimo įvykdymo atveju atsakovui jokių kliūčių disponuoti grąžintomis jam piniginėmis lėšomis, jas išleisti ar panaudoti savo reikmėms, nebūtų, nes išlaikymo pareigą apeliantui jis vykdo, kitaip tariant, nebūtų jokio teisinio pagrindo šias lėšas areštuoti / sulaikyti iki apeliantas sulauks pilnametystės. Todėl apelianto pareikštas actio Pauliana ieškinys dar ir šiuo aspektu negali pasiekti minėto instituto taikymo tikslo – skolininko mokumo atkūrimo, nes nėra pažeista kreditoriaus teisės kas mėnesį gauti tai, kas jam turi būti mokama iki pilnametystės.

Dėl ginčo esmės (ne)atskleidimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį

39. Apelianto teigimu, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas dar ir todėl, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – neišsprendė jo reikalavimo sandorį pripažinti negaliojančiu ir kitu ieškinyje nurodytu savarankišku teisiniu pagrindu, įtvirtintu CK 1.80 straipsnyje.

40. Sprendžiant, ar ginčo esmė buvo atskleista ir ar nėra poreikio pakartoti procesą pirmosios instancijos teisme dėl ginčo dalies, kaip to prašo apeliantas, visų pirma aptartina, kokius reikalavimus pareiškė apeliantas, pažymint dar ir tai, kad šalies pareiga yra nurodyti faktines bylos aplinkybės, o teisinę ginčo santykių kvalifikaciją atlieka teismas, kurio nesaisto pačios šalies įvardijamos teisės normos.

41. Tiek reikalavimą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu, tiek CK 1.80 straipsnio pagrindu apeliantas grindė tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, tik jas kvalifikavo kaip atitinkančias dviejų teisės normų pažeidimą. Aptardamas pastarąjį teisinį pagrindą sutarčiai nuginčyti, apeliantas tvirtino, kad dovanojimo sandoris sudarytas pažeidžiant įstatyme įtvirtintas imperatyvias teisės normas, kuriose numatyta prioritetinė vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų interesų viršenybės turtiniuose santykiuose, tėvų pareigos teikti išlaikymą savo vaikams būtinybė. Kitaip tariant, apeliantas reikalavimą grindė vien teisės normų citatomis bei daroma išvada, kad dovanojimo sandoris šių normų neatitinka ir neužtikrina apelianto teisės gauti iš atsakovo atitinkamą išlaikymą, todėl pripažintinas negaliojančiu dar ir pagal CK 1.80 straipsnį. Jokių naujų faktinių aplinkybių, nenurodytų aptariant CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu reiškiamą reikalavimą, apeliantas procesiniuose dokumentuose nenurodė, todėl neatsirado ir pareiga patikrinti, ar tokios faktinės aplinkybės pasitvirtina, ar priešingai, nepasitvirtina. Teismas tik apibendrintai pasisakė, kad ginčijamo sandorio teisinio ydingumo jis nenustatė ir todėl ieškinį atmetė visa apimtimi.

42. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 ir 329 straipsniai). CPK 327 straipsnyje be kitų įtvirtintų atvejų įvardijamas ir pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti tuomet, jeigu buvo neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

43. Taigi, aptariama proceso įstatymo nuostata leidžia bylą (jos dalį) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik tada, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, bet ir šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu.

44. Nagrinėjamu atveju vien tokia aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, atskirai nepasisakė, kad atmeta jį tiek vienu, tiek kitu apelianto pasirinktu teisiniu pagrindu, kai ir pats apeliantas jokiais papildomais faktiniais argumentais negrindė sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį, apsiribodamas vien teisės normų citatomis, juolab kad į šių normų turinį atsižvelgė bei apelianto teisių pažeidimą dar ir šiuo aspektu vertino apeliacinės instancijos teismas (nutarties 22–24 punktai), pripažintina teismo sprendimo surašymo (motyvavimo) trūkumu, nelemiančiu tokių procesinių padarinių, kaip ginčo šioje dalyje grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsiradimo (CPK 328 str.).

45. Nenustačius, kad ginčijamas sandoris turėjo įtakos atsakovo mokumui, tuo pačiu ir pareigos teikti išlaikymą pažeidimui, pirmiau šioje nutartyje jau aptarus, kad asmuo laisvai gali disponuoti jam priklausančiu turtu ir perleisti jį savo pasirinkimu, jeigu tokiu sandoriu nepažeidžia savo kreditorių interesų, o nagrinėjamoje byloje šis pažeidimas nenustatytas, neįvardijus jokio teisės imperatyvo, leidžiančio sutikti su apelianto deklaruojama pozicija dėl jo diskriminavimo ir vaikų lygiateisiškumo principo pažeidimo, atsakovui perleidus turtą dovanojimo sandoriu, negali būti padaryta ir tokia išvada, kad apeliantas įrodė pagrindą šį sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

46. Apeliantas nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria buvo paskirstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Mano, kad teismas privalėjo vertinti aplinkybes lėmusias poreikį inicijuoti šį civilinį ginčą, o toks poreikis atsirado išimtinai dėl atsakovo V. P. veiksmų, jo veikimo prieš nepilnamečio vaiko interesus. Apeliantas taip pat kvestionuoja ir teismo nustatytą bei priteistą šių išlaidų dydį.

47. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Tas yra būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas. Tas aiškiai atsispindi ir pirmiau minėtose proceso įstatymo nuostatose, kurios reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018).

48. Teismo sprendimas, kuriuo visi apelianto pareikšti reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, paliktas nepakeistas, taigi, nėra abejonių, kad nagrinėjamu atveju ginčą laimėjusia šalimi laikytini atsakovai, kurie nuo pat proceso pradžios su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

49. Apeliantas teisus, teigdamas, kad CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis leidžia teismui nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

50. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015).

51. Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, galimo taikymo teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.

52. Apeliantas (jo atstovė pagal įstatymą) neginčija to fakto, kad ieškinio pateikimo metu atsakovas V. P. savo pareigą teikti išlaikymą vykdė tinkamai, įsiskolinimų neturėjo. Nėra ginčo ir dėl to, kad išlaikymo mokėjimo vėlavimas buvo vienkartinio pobūdžio, nulemtas objektyvių aplinkybių – darbo netekimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti, bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė būtent kryptingi ir nuolatiniai teisei priešingi atsakovo veiksmai. Vertintina, kad išlaidos buvo patirtos dėl apelianto inicijuoto nepagrįsto civilinio proceso, todėl pagrindo nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės teisėjų kolegija neįžvelgia.

53. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apeliacinio skundo argumentus, kad teismas atsakovams priteisė išlaidas, viršijančias Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos).

54. Atsakovas V. P. prašė priteisti iš apelianto 2 069,10 Eur, atsakovai M. P. ir D. P. po 1 373,35 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš viso – 4 815,80 Eur. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo, kad už atsakovams suteiktas ir ataskaitose nurodytas teisines paslaugas – atsiliepimo į ieškinį, tripliko, prašymų parengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose – maksimali priteistina suma yra ne apelianto įvardyta 2 700 Eur, o gerokai didesnė, siekianti 4 364,75 Eur suma (850,80 Eur x 2,5; 850,80 Eur x 1,5; 850,80 Eur x 0,4; [884,80 Eur x 0,1] x 2); [884,80 Eur x 0,1] x 3 val.; [926,70 Eur x 0,1] x 2).

55. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismas ne tik teisingai apskaičiavo bylinėjimosi išlaidų maksimalų dydį, bet pagrįstai kompensuotiną atsakovams sumą sumažino iki 3 000 Eur. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad priteisiama iš apelianto suma dar labiau sumažintina (iki apelianto prašomų 2 000 Eur). Taigi, teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

56. Apeliantas prašo priteisti iš atsakovų 150 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, ir 1 500 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas ruošiant apeliacinį skundą. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmetamas, jo turėtos šios instancijos teisme išlaidos negali būti kompensuotos, priešingai nei atsakovų, kurie prašo priteisti 1 016,40 Eur išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, t. y. atsakovas V. P. prašo priteisti 338,80 Eur, atsakovų M. P. ir D. P. atstovė pagal įstatymą N. P. – 677,60 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

57. Atsakovų prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte numatytų maksimalių dydžių (935,70 Eur x 1,3), todėl priteistinos atsakovams iš apelianto, t. y. atsakovui V. P. 338,80 Eur, atsakovų M. P. ir D. P. atstovei pagal įstatymą, kuri faktiškai ir apmokėjo advokatės išrašytas sąskaitas už suteiktas teisines paslaugas – 677,60 Eur.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

58. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį, kuria buvo atmestas apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovo I. P. prašymą tenkino iš dalies: areštavo atsakovams D. P. ir M. P. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, turtines teises, esančius pas juos ar trečiuosius asmenis, neviršijant 150 000 Eur sumos, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovų pinigines lėšas, esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams įvykdyti apelianto reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2-545-186/2018).

59. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeitė ir leido atlikti pastato–gyvenamojo namo, pastatyto žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus objekto Nr. (duomenys neskelbtini)), teisinę registraciją.

60. Kadangi paliekamas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo apelianto reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas, tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis yra išnykęs. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, į tai neatsižvelgė ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo neišsprendė. Tokiu atveju ši klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi taikytus draudimus (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo I. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovės pagal įstatymą I. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 338,80 Eur (trijų šimtų trisdešimt aštuonių eurų ir 80 centų), o atsakovų M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovei pagal įstatymą N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 677,60 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt septynių eurų ir 60 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovams D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančiam 150 000 Eur vertės nekilnojamajam turtui, tokio turto nesant ar jo nepakankant, kilnojamajam turtui, turtinėms teisėms arba pinginėms lėšoms, esančioms pas atsakovus arba trečiuosius asmenis.

Teisėjai Artūras Driukas Dalia Kačinskienė Danguolė Martinavičienė