Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) S. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Baltija“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pakeisti tarp jos ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos (toliau – BKU) „Baltija“ 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytos kredito sutarties Nr. S0005922/16 7.10 punkto sąlygą iš „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, Kredito unija turi vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų (pagal kurią sutartį) vykdymui bus panaudotos Kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė Kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių“ į „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, taikomi standartiniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnyje nurodyti įmokų paskirstymo kriterijai“; 2) pakeisti 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties 6.1 punktą ir delspinigių dydį sumažinti iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną.

2. Ieškovės ieškinys priimtas 2022 m. rugsėjo 23 d. ir išsiųstas atsakovei atsiliepimui į ieškinį pateikti.

3. Atsakovei pateikus atsiliepimą į ieškinį, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašo: 1) pripažinti 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties Nr. S0005922/16 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; 2) pakeisti 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties Nr. S0005922/16 7.10 punkto sąlygą iš „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, Kredito unija turi vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų (pagal kurią sutartį) vykdymui bus panaudotos Kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė Kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių“ į „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, taikomi standartiniai CK 6.55 straipsnyje nurodyti įmokų paskirstymo kriterijai“; 3) pakeisti 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties 6.1 punktą ir delspinigių dydį sumažinti iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2022 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė atsakovei 7 dienų terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos pašalinti ieškinio/patikslinto ieškinio trūkumą – primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį (311 Eur) bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Teismas išaiškino, kad nustatytu terminu nepašalinus nurodyto trūkumo, patikslintas ieškinys bus laikomas nepaduotu bei grąžintas jį padavusiam asmeniui, o ieškinys bus paliktas nenagrinėtas.

5. Teismas nurodė, kad tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad keliamas ginčas yra neturtinis, todėl ieškinys/patikslintas ieškinys turi būti apmokestinamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu 200 Eur žyminiu mokesčiu, kita vertus, ieškinyje/patikslintame ieškinyje pareikšti reikalavimai kildinami iš vartojimo sutarties ir susiję su šios sutarties nesąžiningų sąlygų taikymu, todėl ieškovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista.

6. Teismas iš atsakovės BKU „Baltija“ atsiliepime nurodytų aplinkybių ir kartu su atsiliepimu pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad ieškovė tinkamai nevykdė savo prievolės pagal 2016 m. rugsėjo 28 d. būsto kredito sutartį Nr. S0005922/16, t. y. laiku nemokėjo sutartimi nustatytų įmokų, dėl ko 2022 m. balandžio 1 d. buvo 19 265,84 Eur skola. Būtent dėl šio įsiskolinimo bei dėl to, kad jo ieškovė po atsakovės išsiųsto raginimo nepadengė, sutartis atsakovės iniciatyva buvo nutraukta nuo 2022 m. gegužės 2 d.; šių aplinkybių pirminiame ieškinyje ieškovė nenurodė.

7. Teismas nurodė, kad, formuluodama reikalavimus dėl būsto kredito sutarties 7.10 ir 6.1 punktuose įtvirtintų sąlygų pakeitimo dėl juose vyraujančių nesąžiningumo požymių bei šios sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ieškovė siekia eliminuoti savo prievolę padengti atsakovei 19 265,84 Eur įsiskolinimą, dėl kurio susidarymo būsto kredito sutartis atsakovės ir buvo vienašališkai nutraukta. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad kredito sutartis buvo nutraukta dėl įsiskolinimo, kuris susidarė dėl nesąžiningų jos sąlygų, numatytų kredito sutarties 6.1 ir 7.10 punktuose, kurias ir prašoma pakeisti, taikymo.

8. Teismo vertinimu, patikslinto ieškinio tenkinimo atveju šalių atžvilgiu kiltų akivaizdūs turtinio pobūdžio padariniai, todėl yra pagrindas ieškovės reikalavimus laikyti turtinio pobūdžio ir apmokestinti juos CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu žyminiu mokesčiu. Kadangi ieškovės procesiniai dokumentai nėra pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, mokėtiną žyminį mokestį nuo 19 265,84 Eur sumos sudaro 578 Eur.

9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė 267 Eur žyminį mokestį jau yra sumokėjusi, jai nustatė terminą primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį – 311 Eur.

10. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad jos reikalavimai kildinami iš vartojimo sutarties ir susiję su šios sutarties nesąžiningų sąlygų taikymu, dėl ko pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo ji yra atleista.

11. Teismas nurodė, kad pagal ginčo sutartį atsakovė suteikė ieškovei 70 000 Eur kreditą 85,74 kv. m. bendro ploto butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Iš atsakovės kartu su atsiliepimu pateikto 2016 m. rugsėjo 30 d. sutartinės hipotekos sandorio 4 punkto teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra negyvenamoji patalpa (patalpos nuo 1-25 iki 1-30 kartu su bendro naudojimo patalpomis), paskirtis – poilsio. Iš ieškinio ir jo priedų teismas nustatė, kad tiek būsto kredito sutarties sudarymo, tiek šiuo metu ieškovės gyvenamoji vieta buvo/yra kitoje vietoje. Be to, sutartinės hipotekos III skyriuje nurodyta ir iš įgaliojimo turinio matyti, kad ieškovės šeimos turtu (šeimos gyvenamoji patalpa) sutarties sudarymo metu buvo laikomas jos sutuoktinio nuosavybės teise valdomas kitas turtas, esantis (duomenys neskelbtini).

12. Teismo vertinimu, išvardintos aplinkybės pagrindė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas ne dėl vartojimo (šeimos gyvenamosios patalpos įgijimo), o dėl sutarties, kurią sudarant siekta komercinių tikslų, todėl teismas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ieškovės atžvilgiu netaikė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovė S. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. nutartį ir atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo; nesant galimybės visiškai atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sumažinti jo dydį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties, kuria siekta komercinių tikslų, dėl ko CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata netaikytina.

13.2. Tarp šalių 2016 m. rugsėjo 28 d. sudaryta būsto paskolos sutartis yra vartojimo sutartis, ji atitinka visus šiai sutarčiai keliamus požymius. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti, kvalifikavimas vartojimo sutartimi neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl, kai ji atitinka vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi.

13.3. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra ne vartojimo, o komercinė tik dėl to, kad: i) už būsto paskolą nupirktas butas (duomenys neskelbtini), oficialiai yra įvardijamas kaip negyvenamos poilsio paskirties patalpos; ii) sutarties sudarymo metu šeimos turtas buvo kitas turtas, esantis (duomenys neskelbtini); iii) ieškovės gyvenamoji vieta buvo kitoje vietoje. Šios aplinkybės neturi įtakos tam, kad būsto paskolos sutartį būtų galima vertinti kaip komercinę.

13.4. Nupirktas butas niekada nebuvo naudojamas nei komercinei, nei profesinei veiklai. Pagal profesiją ieškovė yra (duomenys neskelbtini), yra dirbusi (duomenys neskelbtini), tačiau patalpose nėra įrengusi nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini). Įgytas nekilnojamasis turtas buvo naudotas išimtinai ieškovės ir jos šeimos poreikiams – poilsiui (nuolatiniam gyvenimui vasarą, atvykimams per vaikų atostogas). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad būsto įsigijimas ne nuolatiniam, bet laikinam ir net epizodiniam gyvenimui, taip pat traktuojama kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).

13.5. Ieškovės, kaip vartotojos, statuso nepaneigia tai, kad įsigytas būstas yra ne butas, o negyvenamoji poilsio paskirties patalpa, taip pat tai, kad šis būstas nėra šeimos turtas. Nors nupirktas būstas ir nėra butas, tačiau jis atitinka visus gyvenamojo būsto reikalavimus – yra daugiabučiame name, turinčiame bendrą vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemą, šildymą, name įsikūrusi bendrija. Tuo tarpu nors (duomenys neskelbtini) esantis 28 kv. m šeimos turtas formaliai ir yra gyvenamosios paskirties butas, tačiau faktiškai tai negyvenamos patalpos – nėra nei vandentiekio, nei šildymo, nei elektros, todėl tokiame bute nėra galimybės tenkinti šeimos ar asmeninius poreikius. Be to, nei įstatymas, nei teismų praktika neeliminuoja negyvenamos poilsio paskirties patalpų pirkimo iš vartojimo sutarties sąvokos. Vartojimo sutarties prigimčiai neprieštarauja būtent nekilnojamojo turto pirkimas, nesvarbu, ar jis būtų gyvenamosios ar negyvenamosios paskirties.

13.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartis laikytina komercine dėl to, kad ieškovės gyvenamoji vieta yra kitoje vietoje. Pagal tokią logiką išeitų, kad asmeninius ar šeimos poreikius tenkinti galima tik tame būste, kuriame asmuo yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Tokia teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią nekilnojamąjį turtą perkantis fizinis asmuo gali būti pripažintas vartotoju nepaisant to, kad turi net kelis butus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014).

13.7. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turi būti surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų paneigti nekilnojamojo turto pirkėjo, kaip vartotojo, statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014). Pirmosios instancijos teismas nesurinko pakankamai duomenų, tačiau padarė išvadą, pasiremdamas faktais, kurie neįrodo, jog būstas buvo perkamas komerciniais tikslais.

13.8. Kadangi ieškovė šioje byloje siekia įrodyti, kad pritaikydama nesąžiningas sąlygas, atsakovė nesąžiningai manipuliavo ieškovės įmokomis tarp dviejų paskolų ir taip dirbtinai sudarė sąlygas nutraukti būsto paskolos sutartį, yra pagrindas ieškovę atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

13.9. Teismas nepagrįstai teigia, kad ginčas yra turtinis. Net ir patenkinus ieškinį, ieškovės turtinė padėtis nei pagerėtų, nei pablogėtų. Pripažinus sutarties sąlygas nesąžiningomis, teismas galimai sumažintų ieškovės skolos pagal būsto paskolą dydį, tačiau atitinkamai tiek turėtų būti padidinama ieškovės skola atsakovei pagal kitą vartojimo paskolą, dėl kurios vyksta kita civilinė byla, kurioje ieškovė (kitoje civilinėje byloje – atsakovė) prašo priteisti didesnę sumą negu prašo atsakovė (kitoje civilinėje byloje – ieškovė).

13.10. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, formuluodama reikalavimus dėl būsto kredito sutarties 7.10 ir 6.1 punktuose įtvirtintų sąlygų pakeitimo dėl juose vyraujančių nesąžiningumo požymių, siekia eliminuoti savo prievolę padengti atsakovei 19 265 Eur įsiskolinimą. Ieškovė siekia eliminuoti tik dalį įsiskolinimo, siekdama, kad proporcingai tam būtų padidintas įsiskolinimas pagal kitą vartojimo paskolą. Net jeigu teismas ir manytų, kad ieškovės turtinė padėtis pagerėtų, ji negalėtų pagerėti tiek, kokia yra nurodoma skola – 19 265 Eur, nes tai būtų mažesnė suma. Pripažinus būsto sutarties sąlygas nesąžiningomis, kredito skola sumažėtų 5 000 Eur, todėl nuo šios sumos turėtų būti skaičiuojamas žyminis mokestis.

13.11. CPK 83 straipsnio 3 dalis numato galimybę teismui atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atsižvelgiant į turtinę padėtį, tačiau teismas to net nesvarstė, nors ieškovė teismą buvo informavusi apie sunkią savo turtinę padėtį. Ieškovė nuo 2020 metų yra bedarbė, jokių išmokų iš Užimtumo tarnybos nėra gavusi. Pastaruoju metu vienintelės jos pajamos – 140 Eur išmokos už du mažamečius vaikus, todėl 311 Eur žyminis mokestis yra nepakeliamai didelis.

14. Atsakovė BKU „Baltija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo klausimą dėl ieškovės atskirojo skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

17. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovei nustatytas terminas pašalinti ieškinio/patikslinto ieškinio trūkumą – primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, kuria nustatytas ieškinio/patikslinto ieškinio trūkumas primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, (ne)buvimo

18. Ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jai terminą pašalinti ieškinio/patikslinto ieškinio trūkumą – primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, kadangi ji yra vartotoja ir pareiškė ieškinį/patikslintą ieškinį dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, todėl nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai, neįvertinęs sunkios ieškovės turtinės padėties, nesvarstė galimybės atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį. Teigia, kad netgi ir neatleidus jos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pirmosios instancijos teismo nustatytas primokėti žyminio mokesčio dydis apskritai turėtų būti mažesnis (skaičiuotinas nuo mažesnės sumos). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl ieškovės atskirojo skundo argumentų.

19. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1387-178/2015, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-821-302/2016).

20. Kreipimosi į teismą, bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarką reglamentuoja CPK, todėl asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis šios tvarkos ir pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitinka CPK reikalavimus. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).

21. CPK 83 straipsnyje yra nustatyta, kada suinteresuoti asmenys, atsižvelgiant į civilinėje byloje vykstančio materialinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar materialinę padėtį, yra atleidžiami ar iš dalies atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėse bylose. Vienas iš tokių atvejų numatytas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagal kurį nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo.

22. Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tam, kad asmuo būtų atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, yra būtinos dvi sąlygos: 1) asmuo turi atitikti vartotojo statusą ir 2) jis byloje turi ginčyti jam taikomas nesąžiningas sutarties sąlygas.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių 2016 m. rugsėjo 28 d. sudaryta kredito sutartis Nr. S0005922/16, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 70 000 Eur kreditą 85,74 kv. m bendro ploto butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pirkti, nėra vartojimo sutartis, o sutartis sudaryta komerciniais tikslais. Tokiu būdu ieškovė nėra vartotoja ir jos atžvilgiu CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata netaikytina. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad: i) ieškovė įsigijo negyvenamosios (poilsio) paskirties patalpas, ii) šeimos turtas sutarties sudarymo metu buvo kitas turtas (ieškovės sutuoktiniui priklausantis butas) bei iii) ieškovės gyvenamoji vieta sutarties sudarymo metu buvo ir šiuo metu yra kitoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl žemiau nurodomų motyvų.

24. Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties sąvokos apibrėžtimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

25. Pagal galiojančio CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 25 dalyse.

26. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 29 punktas; 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 19 punktas).

27. Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019, 26 punktas; 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-242-684/2020, 29 punktas).

28. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis. Kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl kai pastaroji sutartis atitinka nurodytus vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019, 39 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra fizinis asmuo, kredito unija (atsakovė) – verslininkas. Taigi aptariama 2016 m. rugsėjo 28 d. būsto kredito sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Ginčo sutarties specialiosios dalies 2.4 punkte įtvirtinta, kad kredito paskirtis yra 85,74 kv. m bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimas. Sutarties objektas suponuoja, jog kredito sutarties tikslas yra susijęs su ieškovės asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu.

30. Ta aplinkybė, kad išviešinta ieškovės įsigyto turto paskirtis – negyvenamos poilsio paskirties patalpos, savaime nereiškia to, kad minėtas turtas įsigytas ne ieškovės asmeninių, šeimos poreikių – poilsio, tenkinimui, o kitiems – komerciniams ar profesiniams, tikslams, kurių, be kita ko, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė ir neįvardijo. Tai, kad patalpos registruotos kaip poilsio paskirties patalpos, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog jos naudojamos komerciniams tikslams. Pati ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad turtu ji ir jos šeima naudojasi vasaros metu ir vaikų atostogų metu poilsiui (pagal turto paskirtį), kas, byloje nesant tą paneigiančių įrodymų, atitinka anksčiau minėtą vartojimo sutarties požymį – turto įsigijimą asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimui (CPK 178, 185 straipsniai). Kaip teisingai nurodo ieškovė, vartojimo sutarties prigimčiai neprieštarauja nekilnojamojo turto pirkimas, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų gyvenamosios ar negyvenamosios paskirties.

31. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad sutarties sudarymo metu ieškovės šeima turėjo kitą turtą (ieškovės sutuoktiniui priklausantį butą) ar tai, kad ieškovės gyvenamoji vieta buvo/yra kitu adresu, savaime nepaneigia tikslo, kuriam turtas ieškovės ir buvo įsigytas (šeimos/asmeninėms reikmėms - poilsiui), taigi ir šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi. Pažymėtina tai, kad tam, kad turtas būtų laikomas įsigytu asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimui, nėra būtina nustatyti, kad turtu būtų naudojamasi nepertraukiamai (nuolat jame gyvenama) ar jame būtų deklaruota ieškovės gyvenamoji vieta, juolab įvertinus ir jau minėtą tikslinę šio turto paskirtį – poilsio, kas savaime reiškia, kad įsigytas turtas tenkina ne nuolatinio gyvenimo, tačiau kitus asmeninius ir šeimos poreikius – poilsio.

32. Be to, paminėtina ir tai, kad atsakovė taip pat neginčijo, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, kaip ir nenurodė priešingų argumentų, t.y. kodėl šalių sudaryta sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.

33. Esant nurodytoms aplinkybėms, remiantis CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje apibrėžta vartojimo sutarties sąvoka, CK 6.160 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką dėl nekilnojamajam turtui įsigyti kredito sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių 2016 m. rugsėjo 28 sudaryta kredito sutartis Nr. S0005922/16 yra vartojimo sutartis.

34. Kaip jau minėta, CPK 83 straipsnio 1 dalies nuostata numato galimybę vartotoją atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto, galiojusio iki 2016 m. sausio 1 d., nuostatas, vartotojai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Ši norma 2015 m. lapkričio 26 d. įstatymu Nr. XII-2084 buvo pakeista – nuo 2016 m. sausio 1 d. pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Taigi, atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo taikymas susiaurintas, šią išlygą siejant ne su subjektu (vartotoju), besikreipiančiu į teismą dėl visų ginčų, kylančių iš vartojimo teisinių santykių, o su bylomis, kuriose keliami klausimai dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019).

36. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

37. Nagrinėjamu atveju ieškovė pradiniu ieškiniu pareiškė du materialiuosius teisinius reikalavimus – pakeisti tarp jos ir atsakovės 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytos sutarties 7.10 punktą jos nurodytu būdu ir pakeisti sutarties 6.1 punktą, delspinigių dydį sumažinant iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovei pateikus atsiliepimą į ieškinį, ieškovė byloje pateikė patikslintą ieškinį, kuriame greta pradiniu ieškiniu jau pareikštų reikalavimų, papildomai pareiškė ir reikalavimą pripažinti atsakovės atliktą vienašalį kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, kad kredito sutartis buvo nutraukta dėl įsiskolinimo, kuris susidarė dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, numatytų 6.1 ir 7.10 punktuose, kurias ieškiniu/patikslintu ieškiniu prašoma pakeisti, taikymo.

38. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinio/patikslinto ieškinio reikalavimai grindžiami nesąžiningų sąlygų taikymu ieškovės, kaip vartotojos, atžvilgiu, kas lėmė ir kredito sutarties vienašalį nutraukimą, darytina išvada, jog yra pagrindas ieškovę šioje byloje atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kadangi pirmosios instancijos teismas be įstatyminio pagrindo skundžiama nutartimi nustatė ieškovei pareigą primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį už ieškinį/patikslintą ieškinį, konstatuotina, kad tokia pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Be to, įvertinus tai, kad ieškovė su pradiniu ieškiniu jau yra sumokėjusi 267 Eur žyminį mokestį, nors nuo jo mokėjimo šioje byloje ji yra atleista, pirmosios instancijos teismui apskritai kyla pagrindas spręsti jo grąžinimo ieškovei klausimą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas bei atleidimą nuo jo, todėl nepagrįstai nustatė ieškovei terminą ieškinio/patikslinto ieškinio trūkumui – sumokėti trūkstamą dalį žyminio mokesčio, pašalinti. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir patikslinto ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

40. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės ir nekeičia teisinės situacijos vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės S. L. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir patikslinto ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.