- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-943-459/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01080-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Aurimas Brazdeikis, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- S. L.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurimo Brazdeikio, Vilijos Valantienės,
veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto kredito unijai „Baltija“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ir šios sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė S. L. patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties Nr. S0005922/16 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; 2) pakeisti minėtos kredito sutarties 7.10 punkto sąlygą iš „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, Kredito unija turi vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų (pagal kurią sutartį) vykdymui bus panaudotos Kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė Kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių“ į „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, taikomi standartiniai CK 6.55 straipsnyje nurodyti įmokų paskirstymo kriterijai“; 3) pakeisti kredito sutarties 6.1 punktą ir delspinigių dydį sumažinti iki 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. vasario 3 d. sudarė su atsakove kredito sutartį Nr. S0005116/16 (toliau – ir vartojimo kredito sutartis), kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 20 000,00 Eur paskolą vartojimui ir finansinėms investicijoms be prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. 2016 m. rugsėjo 28 d. ji sudarė su atsakove kredito sutartį Nr. S0005922/16 (toliau – Ginčo sutartis), kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 70 000,00 Eur paskolą nekilnojamajam daiktui pirkti, o ieškovės prievolės įvykdymas pagal šią sutartį buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. Ginčo sutarties 7.10 punkte buvo numatyta, kad kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su kredito unija, ši turi teisę vienašališkai pasirinkti, kuriems įsipareigojimams (pagal kurią sutartį) vykdyti bus panaudotos kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių. Pasinaudodama šia sąlyga, atsakovė daugumą ieškovės sumokėtų įmokų panaudojo tik 2016 m. vasario 3 d. sutarties, kuri nėra užtikrinta hipoteka, vykdymui ir stengėsi, kad kuo daugiau sumokėtų lėšų būtų panaudota ne kredito, o palūkanų ir delspinigių dengimui. Mano, kad tokie atsakovės veiksmai, sąlygoti sutarties 7.10 punkto, yra nesąžiningi ir neatitinka protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, suteikia atsakovei perdėtą pranašumą, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, nes suteikia teisę atsakovei vienašališkai nuspręsti, kaip panaudoti ieškovės sumokėtas pinigines lėšas. Pažymėjo, kad jei būtų supratusi ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes, sutarties su tokia sąlyga nebūtų sudariusi. Sudarydama sutartį su šia sąlyga ieškovė veikė neapdairiai, neturėjo derybų patirties, ir atsakovė tuo nesąžiningai pasinaudojo. Mano, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos ieškovės naudai, nes sutartis yra vartojimo, be to, sutartį sudarė prisijungimo būdu, nes tipines sutarties sąlygas nustatė atsakovė ir su ieškove individualiai neaptarė 7.10 punkto sąlygos, nurodė, kad nėra jokių galimybių sutarties sąlygas koreguoti. Prašo šią sutarties sąlygą pakeisti į standartinį įmokų paskirstymą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnyje. Be to, Ginčo sutarties 6.1 punkte numatyti 0,2 procento dydžio delspinigiai yra per dideli, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir reiškia tik atsakovės piktnaudžiavimą savo kaip stipresniosios šalies teise ir nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita. Nurodė, kad yra vartotoja, sutartį pasirašė per sutuoktinį, kuris apie sutarties sąlygas jos neinformavo. Atsakovė yra profesionali kreditavimo įstaiga, stipresnioji šalis, be to, neįrodė savo nuostolių dydžio, kad tokios didelės netesybos yra būtinos, proporcingos, teisingos ir sąžiningos, todėl šią sutarties sąlygą prašo pakeisti sumažinant delspinigių dydį iki 0,02 procento. Nurodė, kad dėl šių nesąžiningų sąlygų ieškovei susidarė įsiskolinimas, dėl kurio atsakovė kredito sutartį 2022 m. gegužės 2 d. nutraukė, todėl prašo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu.
3. Atsakovė likviduojama dėl bankroto kredito unija „Baltija“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2016 m. vasario 3 d. su ieškove sudarė kredito sutartį Nr. S0005116/16, kurios pagrindu suteikė ieškovei 20 000,00 Eur paskolą iki 2021 m. vasario 3 d. Pasibaigus minėtos vartojimo kredito grąžinimo terminui ir ieškovei negrąžinus kredito, atsakovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Teismas 2022 m. spalio 18 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-4308-604/2022) atsakovės ieškinį patenkino visiškai. Teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartimi atmetus ieškovės apeliacinį skundą. Taip pat su ieškove 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarė kredito sutartį Nr. S0005922/16, kurios pagrindu suteikė ieškovei 70 000,00 Eur paskolą iki 2046 m. rugsėjo 28 d., ieškovės prievolėms užtikrinti buvo įkeistas ieškovės nekilnojamasis turtas. Ieškovei netinkamai vykdant prievoles pagal Ginčo sutartį, 2021 m. liepos 16 d. pateikė ieškovei raginimą padengti įsiskolinimą, kuris 2021 m. birželio 14 d. sudarė 9 616,34 Eur, iš kurių negrąžinta kredito dalis sudarė 2 552,11 Eur, palūkanos – 5 679,61 Eur, delspinigiai – 1 384,62 Eur; taip pat įspėjo ieškovę dėl sutarties nutraukimo, tačiau ieškovė su atsakove nesusisiekė ir įsiskolinimo nepadengė. 2021 m. spalio 11 d. pateikė ieškovei dar vieną raginimą padengti įsiskolinimą, 2022 m. balandžio 1 d. pateikė ieškovei dar vieną raginimą padengti įsiskolinimą, kuris 2022 m. balandžio 1 d. sudarė 19 265,84 Eur, iš kurių negrąžinta kredito dalis – 3 747,85 Eur, palūkanos – 9 497,75 Eur, delspinigiai – 6 020,24 Eur, taip pat įspėjo dėl sutarties nutraukimo. Ieškovei nepadengus susidariusio įsiskolinimo, Ginčo sutartį su ieškove nutraukė 2022 m. gegužės 2 d. Ieškovės prievolių pažeidimas buvo esminis ir sudarė pagrindą nutraukti Ginčo sutartį. Aplinkybės, jog netinkamai vykdė sutartį, ieškovė savo ieškinyje neginčija. Teikė ieškovei tris raginimus vykdyti sutartinius įsipareigojimus, o sutartį nutraukė tik po 8 mėnesių. Ieškovei nesumažinus pradelstų mokėti sumų, atsakovė negalėjo tikėtis, kad sutartį ieškovė vykdys. Ieškovė visą laiką pažeidinėjo tiek vartojimo kredito, tiek ir būsto kredito sutarties nuostatas, įmokas atlikdavo ne pagal nustatytus grafikus. Mano, kad Ginčo sutartį nutraukė tinkamai ir nėra pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Ieškovės atliktas įmokas skirstė pagal sutarties 7.8 punkte numatytą įsipareigojimų vykdymo eiliškumą ir 7.10 punkte numatytą tvarką. Analogiškos nuostatos buvo įvirtintos ir šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje. Ieškovei dengiant skolą, pagal būsto vartojimo kredito sutartį, remiantis abiejų kredito sutarčių 7.10 punktu, įmokos buvo nuskaičiuojamos ir vartojimo kredito sutarčiai dengti. Remdamasi su ieškove sudarytų kredito sutarčių 7.8 punktu, gautas įmokas skirstė abiem kredito sutartims pagal įmokų paskirstymo eiliškumą. Pažymėjo, kad CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios ir taikomos nesant kitokio šalių susitarimo. Akcentavo, kad dėl Ginčo sutarties 7.10 punkto pakeitimo ieškovė į atsakovę nesikreipė. Kiekvieną ieškovės atliktą mokėjimą atsakovė proporcingai paskirstydavo abiejų sutarčių pradelsimams dengti. Atkreipė dėmesį į tai, kad būsto kredito sutartis yra nutraukta, o remiantis teismų suformuota praktika, modifikuoti ir keisti galima tik galiojančią sutartį, todėl šiuo atveju nutrauktos sutarties modifikavimas yra negalimas. Jei ieškovė tinkamai būtų vykdžiusi abi sutartis, atsakovė 7.10 punkte įtvirtintos sąlygos nebūtų taikiusi. Ieškovė abi sutartis sudarė veikdama per įgaliotą atstovą sutuoktinį A. L., kuris sutarčių sudarymo metu buvo atsakovės stebėtojų tarybos narys ir atlikdavo paskolų komiteto ir valdybos veiklos priežiūrą priimant sprendimus dėl paskolų suteikimo. Todėl net neabejotina, jog ieškovės atstovui sudarant būsto kredito sutartį ir vartojimo kredito sutartį buvo žinomos paskolų sudarymo sąlygos bei aplinkybės. Dėl 6.1 punkte įtvirtintos delspinigių dydžio sąlygos pažymėjo, kad delspinigių dydį po būsto kredito sutarties nutraukimo nustato Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas. Ginčo sutartis nutraukta, todėl nutrauktos sutarties modifikavimas yra negalimas, o pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalį sumokėtos netesybos nemažinamos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinys atmestas; pripažintas nesąžiningu ir negaliojančiu ab initio tarp S. L. ir likviduojamos dėl bankroto kredito unijos „Baltija“ (ankstesnis pavadinimas – Šiaulių kredito unija) 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytos kredito sutarties Nr. S0005922/16 Specialiosios dalies 6.1 punktas, kuriuo nustatyti delspinigiai – 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą mokėti dieną; iš ieškovės atsakovei priteista 3 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovės valstybei priteista 63,44 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad ieškovės prašoma pakeisti Ginčo sutarties 7.10 punkto sąlyga yra išnagrinėta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2387-863/2023, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, kad 7.10 punkto nuostatų taikymas savaime sąlygojo atsakovės skolos susidarymą, nulėmusį ir sutarties nutraukimą, minėta sutarties sąlyga neatitinka CK 6.228⁴ straipsnyje nustatytų nesąžiningumo kriterijų, todėl tenkinti ieškovės reikalavimo pakeisti Ginčo sutarties 7.10 punkto sąlygas nėra pagrindo.
4.2. Pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė atitinka CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 25 dalyse nustatytus kriterijus, todėl yra pagrindas ieškovės ir atsakovės sudarytą Ginčo sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį. Ginčo sutartis sudaryta pagal atsakovės parengtas standartines sąlygas, kurios nebuvo individualiai šalių suderintos, ir šalys šių aplinkybių neginčija, todėl Ginčo sutarties sąlygoms taikytinos CK 6.228⁴ straipsnio nuostatos, vertinant šios sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu ieškovės (vartotojos) atžvilgiu.
4.3. Nurodė, kad Ginčo sutarties sudarymo metu buvo priimtas ir galiojo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dienos ir kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, galiojo nuo 2016 m. vasario 1 d. ir Ginčo sutarties sudarymo metu – 2016 m. rugsėjo 28 d. Be to, nuo 2017 m. liepos 1 d. netesyboms pagal Ginčo sutartį apskaičiuoti turėjo būti taikomos ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatytos netesybos – 0,05 proc. Atsakovė pagal Ginčo sutartį ieškovei taikė 0,2 proc. dydžio netesybas, t. y. keturis kartus didesnes nei minėtuose įstatymuose numatytos netesybos (0,05 proc.). Todėl teismas padarė išvadą, kad Ginčo sutartimi buvo nustatyta neproporcingai didelė ieškovės (vartotojos) civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl teismas Ginčo sutarties sąlygą – Specialiosios dalies 6.1 p. nustatytus delspinigius – 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio, t. y. nuo kredito sutarties sudarymo momento.
4.4. Pažymėjo, kad ieškovei buvo žinoma susidariusio įsiskolinimo suma ir dėl to kilsiančios pasekmės. Sprendžiant, ar atsakovės įsiskolinimo pagal Ginčo sutartį susidarymą, nulėmusį ir sutarties nutraukimą, sąlygojo pagal Ginčo sutartį atsakovės apskaičiuoti delspinigiai, vertinamas tiek ieškovės įsipareigojimų pagal Ginčo sutartį vykdymas, tiek atsakovės ieškovės sumokėtų lėšų įmokoms pagal Ginčo sutartį padengti paskirstymas. Pagal Ginčo sutartį ieškovei įmokos paskolos grąžinimo mokėjimo diena buvo nustatyta kiekvieno mėnesio 28 d. Kaip jau minėta, Ginčo sutartis nutraukta 2022 m. gegužės 2 d. Atsakovė apskaičiavo, kad pradelstų įsipareigojimų pagal Ginčo sutartį suma 2022 m. balandžio 1 d. sudarė 19 265,84 Eur, iš kurios 3 747,85 Eur sudarė negrąžinta kredito dalis, palūkanos – 9 497,75 Eur, delspinigiai – 6 020,24 Eur. Iš atsakovės papildomai pateiktų duomenų (paskolos sąskaitos išrašas, 1 priedas) matyti, kad paskolos likutis 2022 m. gegužės 2 d. sudarė 67 915,74 Eur iš suteiktos 70 000 Eur dydžio paskolos. Iš atsakovės pateikto paskolos sąskaitos išrašo ir pažymos apie įmokų paskirstymą matyti, kad ieškovė įmokas pagal Ginčo sutartį mokėdavo ne pagal grafiką nustatytą dieną – kiekvieno mėnesio 28 d., o skirtingomis, pačios ieškovės pasirinktomis datomis, taigi ieškovė vėlavo mokėti įmokas pagal sutartį (pvz., 2016 m. spalio 28 d. mokėtiną įmoką sumokėjo 2016 m. spalio 31 d., t. y. praleidusi 3 dienas, 2017 m. spalio 28 d. mokėtiną įmoką sumokėjo 2017 m. lapkričio 8 d.), arba sumokėdavo ne visą mokėtiną sumą (pvz., 2016 m. spalio 12 d. sumokėjo 58,94 Eur, 2017 m. vasario 28 d., 2017 m. liepos 1 d., 2017 m. liepos 28 d., 2017 m. spalio 28 d. – 0 Eur, 2016 m. lapkričio 29 d., 2016 m. gruodžio 29 d. – po 407,68 Eur), kas sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė netinkamai vykdė Ginčo sutartį.
4.5. Nurodė, kad iš ieškovės pagal Ginčo sutartį sumokėtų sumų apskaičiavimo netaikant delspinigių, t. y. jų neapskaičiuojant, o sumas paskirstant tik paskolos daliai ir palūkanoms sumokėti, matyti, kad Ginčo sutarties nutraukimo dieną paskolos likutis sudarytų 67 598,63 Eur, t. y. nuo Ginčo sutarties suteikimo 2016 m. rugsėjo 28 d., netaikant sutartyje numatytų delspinigių (0,02 proc.), atsakovei būtų grąžinta 2 401,37 Eur. Bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Ginčo sutartį, ilgiau kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė (netinkamai vykdė), atsakovė tris kartus ragino ieškovę padengti įsiskolinimą, susidariusį dėl pradelstų įsipareigojimų. Atsakovė, prieš nutraukdama Ginčo sutartį, įvykdė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė Ginčo sutartį vykdys, nes ieškovė ilgą laiką vengė mokėti pradelstus mokėjimus ir jų iki Ginčo sutarties nutraukimo nesumažino net iš dalies. Atsakovės apskaičiuoti delspinigiai, t. y. Ginčo sutarties 6.1 p. taikymas, atsakovės pateiktas ieškovės sumokėtų lėšų paskirstymas netaikant delspinigių esminės įtakos skolos pagal Ginčo sutartį susidarymui neturėjo ir nesąlygojo Ginčo sutarties nutraukimo, o Ginčo sutarties nutraukimą iš esmės sąlygojo ieškovės kaip kredito gavėjos nesavalaikis prisiimtų įsipareigojimų vykdymas. Darytina išvada, kad Ginčo sutartis su ieškove nutraukta pagrįstai ir teisėtai, todėl tenkinti ieškovės reikalavimo ginčo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba bylos dalį dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
5.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 2016 m. rugsėjo 28 d. Kredito sutarties Nr. S0005922/16 7.10 punkto sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Kredito sutarties 7.10 punkto sąlyga ne tik suteikia atsakovei perdėtą pranašumą, bet ir yra nesąžininga, neatitinka protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, kadangi suteikia teisę kitai Sutarties šaliai (atsakovei) vienašališkai, be ieškovo žinios ir sutikimo, nuspręsti kaip, t. y. pagal kokią sutartį panaudoti ieškovės sumokėtas pinigines lėšas.
5.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio Kredito sutarties 6.1 punkto sąlygą, visi iš ieškovės išskaičiuoti delspinigiai tapo neteisėtai išskaičiuoti. Teismas nepagrįstai netyrė ir nesiaiškino, ar atkūrus iki ieškovės teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. grąžinus neteisėtai išskaičiuotus delspinigius į bendrą ieškovės sumokėtų įmokų masę, būtų kokių nors ieškovės įsiskolinimų pagal Kredito sutartį ar jų nebūtų, o jeigu jie būtų, tai kokio dydžio ir kada jie būtų susidarę. Teismas taip pat nepagrįstai netyrė ir nesiaiškino, ar tie ieškovės įsiskolinimai, jeigu jie ir buvo likę po neteisėtai išskaičiuotų delspinigių panaudojimo kredito įmokoms dengti, viršijo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą 90 dienų įsipareigojimų nevykdymo ir papildomą 30 dienų (iš viso 120 dienų) terminą, sudarantį pagrindą nutraukti Kredito sutartį, ar neviršijo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir tai, kokio dydžio ieškovės įsiskolinimai buvo, kadangi dėl nežymaus dydžio įsiskolinimų egzistavimo Kredito sutarties nutraukimas būtų neproporcinga priemonė, teismas turėjo svarstyti klausimą, proporcinga ir teisinga nutraukti Kredito sutartį ar ją palikti galioti.
5.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, kadangi pasitikėjo atsakovės pateiktais įmokų skaičiavimais ir jais grindė ginčijamą sprendimą, nors pats pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netikrino.
5.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atitinkamai sumažinti atsakovei priteistinas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kadangi ieškinys nebuvo atmestas visas, o buvo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl Kredito sutarties Nr. S0005922/16 6.1 punkto sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia.
Atsiliepimas
6. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas 700 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
6.1. Nurodo, kad Būsto kredito sutarties specialiosios dalies 7.10 p. sąlygos teisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusioje 2023 m. balandžio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-798-866/2023, ir 2023 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2387-863/2023, todėl apeliantė nepagrįstai kvestionuoja šios sąlygos teisėtumą.
6.2. Pažymi, kad Būsto kredito sutartis su apeliante nutraukta pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra pagrindo pripažinti šios sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu.
6.3. Nurodo, kad apeliantės veiksmai neleido tikėtis, jog ji sutartį įvykdys, kadangi Būsto kredito sutarties vykdyti nesiėmė net ir po trijų jai pateiktų raginimų vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.
6.4. Pažymi, kad Būsto kredito sutartis su apeliante nutraukta laikantis Su nekilnojamuoju turto susijusio kredito įstatymo 23 str. 3 d. nuostatų.
6.5. Nurodo, kad Būsto kredito sutarties nuostatos, nustatančios delspinigių dydį, panaikinimas esminės reikšmės Būsto kredito sutarties nutraukimui neturėjo.
6.6. Nurodo, kad atmetus ieškovės ieškinį atsakovei pagrįstai priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės ir nėra pagrindų perskirstyti priteistas išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
8. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalis savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 20 d. sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas dėl būsto kredito sutarties specialiosios dalies 7.10 p. nustatytos sąlygos pakeitimo ir būsto kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
10. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė su atsakove (buvusi Šiaulių kredito unija) 2016 m. vasario 3 d. sudarė kredito sutartį Nr. S0005116/16 (anksčiau ir toliau – vartojimo kredito sutartis), pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 20 000 Eur vartojimo kreditą iki 2021 m. vasario 3 d., o ieškovė įsipareigojo pagal sutartimi nustatytą kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką grąžinti kreditą ir sumokėti ieškovei palūkanas ir kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Ieškovei netinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, susidarė 7 757,78 Eur įsiskolinimas (7 288,66 Eur negrąžinto kredito suma, 469,12 Eur nesumokėtos mokėjimo palūkanos, 162,96 Eur delspinigiai), dėl kurio atsakovė kreipėsi į teismą; Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. spalio 18 d. galutiniu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4308-604/2022, atsakovės ieškinį tenkino visiškai, priteisdamas atsakovei iš ieškovės 7 288,66 Eur skolos, 469,12 Eur mokėjimo palūkanų, 162,96 Eur delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo, 2023 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-798-866/2023, ieškovės apeliacinį skundą atmetė ir teismo sprendimą paliko nepakeistą.
11. Be to, ieškovė ir atsakovė 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarė kredito sutartį Nr. S0005922/16 (anksčiau ir toliau – būsto kredito sutartis arba sutartis, kredito sutartis), pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 70 000 Eur kreditą butui įsigyti, sutarties terminas iki 2046 m. rugsėjo 28 d., o ieškovė įsipareigojo pagal sutartimi nustatytą kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką grąžinti kreditą ir sumokėti atsakovei palūkanas ir kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Ieškovės prievolėms užtikrinti buvo įkeistas ieškovės nekilnojamasis turtas (2016 m. rugsėjo 30 d. sutartinė hipoteka). Ieškovei netinkamai vykdant prievoles pagal būsto kredito sutartį, atsakovė siuntė ieškovei 3 raginimus vykdyti sutartinius įsipareigojimus. 2021 m. liepos 16 d. raštu, nurodžiusi, kad ieškovė yra pradelsusi vykdyti savo įsipareigojimus 824 dienas, nustatė jai 30 dienų terminą padengti įsiskolinimui, kuris 2021 m. birželio 14 d. sudarė 9 616,34 Eur sumą, taip pat įspėjo ieškovę, kad, nepadengus susidariusio įsiskolinimo per 30 dienų, atsakovė vienašališkai nutrauks būsto kredito sutartį ir pradės priverstinio skolos išieškojimo procedūrą. 2021 m. spalio 11 d. atsakovė pateikė ieškovei pakartotinį raginimą, nurodė, kad ieškovė yra pradelsusi vykdyti savo įsipareigojimus 824 dienas, pareikalavo padengti susidariusį 9 616,34 Eur įsiskolinimą, taip pat įspėjo, kad, nepadengus susidariusio įsiskolinimo per 30 dienų, būsto kredito sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2021 m. lapkričio 11 d. 2022 m. balandžio 1 d. atsakovė pateikė ieškovei dar vieną raginimą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad įsipareigojimų vykdymas yra pradelstas daugiau nei 90 dienų, toks kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu ir suteikia teisę atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį. Minėtame rašte atsakovė nurodė, kad pradelstų įsipareigojimų pagal kredito sutartį suma 2022 m. balandžio 1 d. yra 19 265,84 Eur, iš jų 3 747,85 Eur negrąžinta kredito dalis, 9 497,75 Eur palūkanos, 6 020,24 Eur delspinigiai; taip pat įspėjo ieškovę, kad, nepadengus susidariusio įsiskolinimo per 30 dienų, kredito sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2022 m. gegužės 2 d. Ieškovei nustatytu terminu nepadengus susidariusio įsiskolinimo, atsakovė būsto kredito sutartį 2022 m. gegužės 2 d. vienašališkai nutraukė.
12. Apeliantė ieškiniu prašė pakeisti Ginčo sutarties 7.10 punkto sąlygą iš „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, Kredito unija turi vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų (pagal kurią sutartį) vykdymui bus panaudotos Kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė Kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių“ į „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, taikomi standartiniai CK 6.55 straipsnyje nurodyti įmokų paskirstymo kriterijai“. Taip pat prašė pakeisti kredito sutarties 6.1 punktą ir delspinigių dydį sumažinti iki 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną ir pripažinti 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties Nr. S0005922/16 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu.
13. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu apeliantės reikalavimų dėl Ginčo sutarties 7.10 punkto pakeitimo ir Ginčo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu netenkino, o Ginčo sutarties 6.1 punktą, kuriuo nustatyti 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, pripažino nesąžiningu ir negaliojančiu ab initio.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
14. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 2016 m. rugsėjo 28 d. Kredito sutarties Nr. S0005922/16 7.10 punkto sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Mano, kad Ginčo sutarties 7.10 punkto sąlyga ne tik suteikia atsakovei perdėtą pranašumą, bet ir yra nesąžininga, neatitinka protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, kadangi suteikia teisę kitai Sutarties šaliai (atsakovei) vienašališkai be ieškovės žinios ir sutikimo nuspręsti, kaip, t. y. pagal kokią sutartį, panaudoti ieškovės sumokėtas pinigines lėšas.
15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais ir pažymi, kad remiantis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2387-863/2023, kur buvo vertinamas tos pačios Ginčo sutarties 7.10 punkto nuostatos teisėtumas, jau konstatuota, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai taikė Ginčo sutarties 7.10 punkto nuostatas, kadangi ieškovė netinkami vykdė Ginčo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 19 d. nutartyje nurodė, kad Ginčo sutarties 7.10 punkto nuostata yra aiški ir jokių objektyvių duomenų, kad sutartį pasirašęs kredito gavėjas jos galėjo nesuprasti, byloje nėra, kaip nėra ir pagrindo tokios nuostatos aptariamame kontekste laikyti nesąžininga. Būsto kredito gavėjas su kredito sutartyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka sutiko, jokio ginčo dėl šios sutarties nuostatos sutarties vykdymo metu iki pat sutarties nutraukimo nebuvo, pasisakydamas dėl apeliantės argumentų dėl jos atliktų įmokų paskirstymo, be kita ko, taip pat nurodė, kad aptartos sutarties sąlygos neatitinka CK 228⁴ straipsnyje nustatytų nesąžiningumo kriterijų.
16. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad atsakovė turėjo teisę taikyti minėtas būsto kredito sutarties 7.10 punkto nuostatas, nėra pagrindo išvadai, kad tokių nuostatų taikymas savaime sąlygojo atsakovės skolos susidarymą, nulėmusį ir sutarties nutraukimą.
17. Apeliantė teigia, kad, pirmosios instancijos teismui pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio Kredito sutarties 6.1 punkto sąlygą, visi iš ieškovės išskaičiuoti delspinigiai tapo neteisėtai išskaičiuoti. Teismas nepagrįstai netyrė ir nesiaiškino, ar atkūrus iki ieškovės teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. grąžinus neteisėtai išskaičiuotus delspinigius į bendrą ieškovės sumokėtų įmokų masę, būtų kokių nors ieškovės įsiskolinimų pagal Kredito sutartį ar jų nebūtų, o jeigu jų būtų, tai kokio dydžio ir kada jie būtų susidarę. Teismas taip pat nepagrįstai netyrė ir nesiaiškino, ar tie ieškovės įsiskolinimai, jeigu jų ir buvo likę po neteisėtai išskaičiuotų delspinigių panaudojimo kredito įmokoms dengti, viršijo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą 90 dienų įsipareigojimų nevykdymo ir papildomą 30 dienų (iš viso 120 dienų) terminą, sudaranti pagrindą nutraukti Kredito sutartį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir tai, kokio dydžio ieškovės įsiskolinimai buvo, kadangi dėl nežymaus dydžio įsiskolinimų egzistavimo Kredito sutarties nutraukimas būtų neproporcinga priemonė, teismas turėjo svarstyti klausimą, proporcinga ir teisinga nutraukti Kredito sutartį ar ją palikti galioti.
18. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir pirmosios instancijos teismo pareikalautus ir atsakovės 2024 m. balandžio 19 d. pateiktus įsiskolinimo pagal Ginčo kredito sutartį skaičiavimus (I t., b. l. 141–158), neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams.
19. Pažymėtina, kad CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. CK 6.217 straipsnio 3 dalis numato, kad kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą.
20. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, jog ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Taigi, įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, jog įsipareigojimų pagal kredito sutartį, kurios įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, netinkamas vykdymas daugiau nei 90 dienų gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
22. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde neginčija to fakto, jog netinkamai vykdė prievoles pagal Ginčo sutartį ir pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. mokėjimus atlikdavo ne pagal kredito sutarčių grafike nustatytas datas ir įmokų sumas. Tai ginčijamame sprendime pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.
23. Pirmąjį pranešimą dėl netinkamo Ginčo sutarties vykdymo atsakovė apeliantei pateikė 2021 m. liepos 16 d. Tuo tarpu Ginčo sutartis buvo nutraukta tik 2022 m. gegužės 2 d., t. y. praėjus daugiau negu 9 mėnesių laikotarpiui. Per šį laikotarpį atsakovė pateikė 3 raginimus vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir pranešimą apie Ginčo sutarties nutraukimą, jais informavo, jog, nepadengus susidariusio įsiskolinimo, Ginčo sutartis bus nutraukta nuo 2022 m. gegužės 2 d.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė laikydamasi Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 str. 3 d. nustatytų reikalavimų informavo apeliantę apie netinkamą Ginčo sutarties vykdymą 3 kartus (2021 m. liepos 16 d. raginimu, 2021 m. spalio 11 d. raginimu, 2022 m. balandžio 1 d. raginimu bei pranešimu apie Būsto kredito sutarties nutraukimą). Netinkamas apeliantės prievolių atsakovei vykdymas buvo ilgesnis negu 90 dienų. Remiantis byloje pateiktais 2024 m. balandžio 19 d. įsiskolinimo pagal Ginčo kredito sutartį skaičiavimais, apeliantė nuolatos vėlavo mokėti įmokas jau nuo 2018 m. gruodžio 28 d., o 2021 m. liepos 23 d. vėluojama sumokėti paskolos suma jau siekė 2 837,52 Eur, palūkanos – 6 638,18 Eur. Apeliantė neištaisė savo netinkamo prievolių vykdymo ir nepadengė pradelstų sumų nuo 2021 m. liepos 16 d. raginimo pateikimo iki 2022 m. gegužės 2 d. (Būsto kredito sutarties nutraukimo momento). Apeliantei nepadengus pradelsto įsiskolinimo, Būsto kredito sutartis buvo nutraukta. Taigi, darytina išvada, jog Ginčo kredito sutartis su apeliante nutraukta pagrįstai ir teisėtai, esant esminiam Ginčo kredito sutarties vykdymo pažeidimui ir laikantis Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turto susijusio kredito įstatymo 23 str. 3 d. nuostatų.
25. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, ar panaikinus delspinigių dydį nustatančią sąlygą būtų egzistavę apeliantės įsiskolinimai ir ar jie būtų laikomi esminiais Ginčo kredito sutarties nutraukimui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Ginčo kredito sutarties nuostatos, nustatančios delspinigių dydį, panaikinimas esminės reikšmės Ginčo kredito sutarties nutraukimui neturėjo.
26. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė, vykdydama pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, 2024 m. balandžio 19 d. teismui pateikė detalius įsiskolinimo pagal Ginčo kredito sutartį skaičiavimus – faktinę įsiskolinimo situaciją, skaičiuojant 0,2 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, ir du skaičiavimus, jeigu apeliantei būtų taikomi 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą mokėti dieną ir jeigu delspinigiai iš viso nebūtų taikomi.
27. Nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pagal Ginčo kredito sutartį būtų taikomi 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, 2022 m. balandžio 28 d. (likus 4 dienoms iki Ginčo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 2 d.)) apeliantės pradelstas įsiskolinimas būtų 19 583,71 Eur, jį sudaro 3 844,87 Eur negrąžinta paskolos dalis, 9 792,49 Eur susikaupusios mokėtinos palūkanos, 5 946,35 Eur susikaupę mokėtini 0,2 proc. delspinigiai. Tuo atveju, jeigu apeliantei vėluojant atlikti įmokas pagal Ginčo kredito sutartį iš viso nebūtų taikomi jokie delspinigiai, 2022 m. balandžio 28 d. (likus 4 dienoms iki Ginčo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 2 d.)) apeliantės pradelstas įsiskolinimas būtų 5 935,79 Eur, jį sudaro 3 527,76 Eur negrąžinta paskolos dalis ir 2 408,03 Eur susikaupusios mokėtinos palūkanos.
28. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad delspinigių dydį nustatančios nuostatos taikymas Ginčo kredito sutartyje neturėjo reikšmės Ginčo kredito sutarties nutraukimui. Ginčo kredito sutarties nutraukimą lėmė netinkamas apeliantės Ginčo kredito sutarties vykdymas, t. y. beveik visą Ginčo kredito sutarties vykdymo laikotarpį apeliantė įmokas atlikdavo nereguliariai, o atliekamų įmokų sumos neatitiko grafike nustatytų įmokų sumų, todėl atsakovė bent kuriuo atveju, nepriklausomai nuo taikytų delspinigių dydžio, buvo įgijusi teisę nutraukti Ginčo kredito sutartį.
29. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, kadangi pasitikėjo atsakovės pateiktais įmokų skaičiavimais ir jais grindė ginčijamą sprendimą, nors pats pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netikrino. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.
30. Pažymėtina, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas).
31. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
32. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
33. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą).
34. Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutikdama su atsakovės pateiktais įmokų skaičiavimais ir skirstymais turėjo teisę teikdama apeliacinį skundą dėl to pasisakyti ir pateikti savo įmokų skaičiavimo ir skirstymo vertinimą, pateikti teismui įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Vis tik apeliantė jokių atsakovės pateiktų įmokų skaičiavimų ir skirstymo trūkumų nenurodo, o tik deklaratyviai teigia, kad jie gali būti klaidingi. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatytas pagrindas abejoti atsakovės pateiktais įmokų skaičiavimais ir skirstymais.
35. Pažymėtina, kad apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu buvo pasirinkusi pasyvų savo teisių gynimą nedalyvaudama paskirtuose teismo posėdžiuose (tiek 2024 m. kovo 15 d., tiek 2024 m. balandžio 30 d. teismo posėdžiuose apeliantė prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant), nors CPK 42 straipsnio 5 dalis numato, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu ir kt. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės pasyvus naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti perkeltas nei bylą nagrinėjančiam teismui, nei kitoms proceso šalims.
36. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atitinkamai sumažinti atsakovei priteistinas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kadangi ieškinys nebuvo atmestas visas, o buvo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl Ginčo sutarties 6.1 punkto sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia.
37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad bylą nagrinėjant du kartus pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme atsakovė iš viso patyrė 4 809,75 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai. Atsakovė pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių nustatytų išlaidų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pripažino nesąžiningu ir negaliojančiu ab initio 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties Nr. S0005922/16 Specialiosios dalies 6.1 punktą, todėl atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos buvo sumažintos nuo 4 809,75 Eur iki 3 000 Eur ir priteistos iš apeliantės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos yra proporcingos patenkintiems reikalavimams, protingo dydžio, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl nėra pagrindo šias išlaidas sumažinti ar perskirstyti.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
40. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas 1 391,50 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsakovės atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės S. L. priteistinos atsakovės apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 391,50 Eur teisinės pagalbos išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės S. L. atsakovei likviduojamai dėl bankroto kredito unijai „Baltija“ 1 391,50 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt vieną eurą 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.