Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. L. ieškinį atsakovui R. L. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius priimti ir nagrinėti atsakovo priešieškinį dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto padalijimo, prievolių sprendimo ir kitų reikalavimų, liko neišspręsti visi klausimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo, skyrium gyvenančio sutuoktinio bendravimo su vaikais tvarka, bendrai sutuoktinių užgyvento turto apsaugos ir turto padalijimo, kreditoriaus teisių, kilnojamojo turto padalijimo, galimybės atsakovui patekti į jam priklausančias patalpas bei pasiimti asmeninius daiktus bei įrankius. Ieškovė nenori dalintis santuokoje įsigytu nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu su atsakovu.

Ieškovė neįrodė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Santuoka iširo ne dėl abipusės kaltės, o tik dėl ieškovės kaltės, jos nelojalumo šeimai, jos kaltų veiksmų dėl santuokinės neištikimybės, psichologinio smurto. Be to, ieškovė nesiekė nutraukti santuoką taikiai ir ieškoti kompromiso, pasitraukė iš mediacijos be jokio rimto pagrindo.

Atsakovas per visą santuokinį gyvenimą, gyvenant kartu su ieškove, niekada prieš ieškovę nėra panaudojęs smurto, nebuvo neištikimas.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai dėsto naujus argumentus ir siekia nustatyti naujas aplinkybes, pateikti papildomus įrodymus ir prašo apklausti vaikus, o tai negali būti pagrindu grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šalių ginčas pirmosios instancijos teisme išnagrinėtas žodinio proceso tvarka, šalims teismas sudarė sąlygas argumentus dėl ginčo esmės pagrįsti procesiniais dokumentais, paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, nebuvo užkirstas kelias prašyti apklausti liudytojus teisme. Atsakovas buvo tinkamai atstovaujamas byloje ir galėjo pasinaudoti civilinio proceso normų suteikiamomis teisėmis. Tai, kad teismas įvertino įrodymus ne taip, kaip to nori atsakovas, negali būti pagrindu iš naujo pasibylinėti.

Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo, apeliaciniame skunde jų nenurodė, neargumentavo dėl jų galimos įtakos teismo sprendimo nepagrįstumui. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais dėl ieškovės santuokinės neištikimybės, psichologinio smurto (apeliacinio skundo 11 p.) nes tai yra atsakovo siekis sumenkinti ieškovę, jos nuoseklų rūpestį šeima. Ieškovė nurodo, kad santuokoje augino vaikus, visą laiką dirbo, išlaikė šeimą, prižiūrėjo namus. Subjektyvūs atsakovo teiginiai ir vertinimai, nepagrįsti įrodymais negali būti pagrindu konstatuoti ieškovės kaltę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl dėl neapskųstos sprendimo dalies teisėjų kolegija nepasisako (CPK 329 straipsnis).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta kad atsakovas R. L. ir ieškovė I. L. (iki santuokos sudarymo – M.) (duomenys neskelbtini) bažnyčioje sudarė santuoką, o santuokos apskaitos įrašas apie santuokos sudarymą įregistruotas (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriuje. Šalims (duomenys neskelbtini) gimė sūnus M. L., o (duomenys neskelbtini) – sūnus M. L.. Iš patikslinto ieškinio ir atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad šalių nepilnamečiai vaikai, gimė Airijoje, nuolat gyvena ir mokosi Airijoje, ieškovė neketina su vaikais grįžti nuolat gyventi ir dirbti į Lietuvą. (duomenys neskelbtini) išlaikymo nutartis patvirtina, kad iš atsakovo R. L. jo nepilnamečių vaikų išlaikymui yra priteista po 75,00 Eur išlaikymo, mokamo kas savaitę iki vaikų pilnametystės, o jiems tapus pilnamečiais iki kol jie mokysis universiteto, kolegijos ar kitos mokymo įstaigos dieniniame skyriuje, kol jiems sukaks 23 metai arba kol bus baigti mokslai, atsižvelgiant į tai, kuris faktas įvyks anksčiau, arba jei vaikai turi fizinę ar psichinę negalią, dėl kurios negali savęs visiškai išlaikyti.

Byloje nustatyta, kad šalys Lietuvoje registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturi. Šalims Airijoje registruota kredito įstaiga (duomenys neskelbtini) suteikė 292 100,00 Eur paskolą būstui įsigyti, negrąžintos paskolos likutis buvo 173 046,55 Eur, šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Bendroji taisyklė dėl įrodymų pridėjimo yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37–38 punktai).

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – ieškovės susirašinėjimą su advokatu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas nenurodė jokių kliūčių, dėl kurių negalėjo pateikti kartu su apeliaciniu skundu pridedamus įrodymus anksčiau, todėl atsakovo prašymas dėl įrodymų pridėjimo netenkintinas.

Dėl jurisdikcijos spręsti sutuoktinio turto padalinimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo klausimus

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti atsakovo priešieškinį dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto padalijimo, prievolių sprendimo ir kitų reikalavimų ir dėl to liko neišspręsti visi klausimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo, skyrium gyvenančio sutuoktinio bendravimo su vaikais tvarkos, bendrai sutuoktinių užgyvento turto apsaugos ir turto padalijimo, kreditorių teisių, galimybės atsakovui patekti į jam priklausančias patalpas bei pasiimti asmeninius daiktus bei įrankius.

Pažymėtina, kad tarptautinėje privatinėje teisėje įprastas autonomiškas jurisdikcijos nagrinėti vienoje byloje reiškiamus skirtingus reikalavimus vertinimas (t. y. jurisdikcija kiekvienam reikalavimui vertinama atskirai). Teismas dėl savo tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti bylą ar tam tikrą joje kylantį klausimą visais atvejais sprendžia savo iniciatyva (CPK 782 str.). Tai reiškia, kad teismas gali imtis iš esmės nagrinėti bylą, turinčią užsienio elementą, tik tą reikalavimų dalį, kurią nagrinėti jis yra kompetentingas. Dėl šių priežasčių reikalavimo dėl užsienio valstybėje esančio turto teisinio statuso ir jo padalijimo tarptautinio teismingumo klausimas turi būti vertinamas atskirai ir nepriklausomai nuo reikalavimo dėl santuokos nutraukimo nacionalinio teismingumo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015). Bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismui automatiškai nereiškia šio teismo galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių apylinkės teismas neturi jurisdikcijos spręsti dėl sutuoktinių nekilnojamo turto, esančio Airijoje, ir finansinių įsipareigojimų padalijimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad CPK 786 straipsnyje nustatyta, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Šia teisės norma visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo bei pagarbos principus, ši taisyklė taip pat reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015).

Nagrinėjamoje byloje ginčo tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ES valstybe nare – Airija. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimas nepatenka į ES teisės aktų reguliavimo sritį, o apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad Airija ir Lietuva dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose nėra sudariusios. Atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nesant tarptautinių sutarčių, o santykiuose su ES valstybės narėmis – ES teisės aktų, leidžiančių tai daryti, negalima spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą bei finansinių įsipareigojimų šioje šalyje.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šioje civilinėje byloje nespręstini klausimai ir dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos nustatymo.

Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šalių nepilnamečiai vaikai gimė Airijoje, nuolat gyvena ir mokosi Airijoje, ieškovė neketina su vaikais grįžti nuolat gyventi ir dirbti į Lietuvą, iš ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nepilnamečių vaikų ekonominių ir socialinių interesų centras yra užsienio valstybėje – Airijoje, ši valstybė laikytina nuolatine vaiko gyvenamąja vieta, todėl pagal reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją jurisdikcijos taisyklę reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo yra teismingi Airijos teismams.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Šiaulių apylinkės teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti byloje pareikštų reikalavimų dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, nes šie reikalavimai yra teismingi Airijos teismams.

Dėl santuokos nutraukimo kaltės

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė neįrodė atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo ir kad santuoka iširo ne dėl abipusės, o dėl ieškovės kaltės, jos nelojalumo šeimai, jos kaltų veiksmų dėl santuokinės neištikimybės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, kokius byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas, darydamas atitinkamas išvadas dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vertino netinkamai, kokie įrodymai patvirtina, kad dėl santuokos iširimo kalta išimtinai tik ieškovė ir iš esmės apsiriboja savo pozicijos atkartojimu, savo teiktais paaiškinimais, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad teismas detaliai aptarė visus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tame tarpe, ir atsakovo paaiškinimus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 2 dalis).

Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių.

Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas).

Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės.

Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas).

Nors atsakovas nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės nelojalumo šeimai, kad prieš atsakovą ieškovė naudojo psichologinį smurtą, kad ji buvo neištikima, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių šias ar kitas CK 3.60 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės ir atsakovo paaiškinimų nustatė, kad šalių santykiai pradėjo blogėti dar 2012 metais, ilgainiui prasidėjus nesutarimams šalys apsigyveno atskiruose kambariuose, tarp šalių kilo nepasitikėjimas vienas kitu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys stengėsi atleisti viena kitai ir gyventi kaip šeima toliau, nes atsakovas nurodė, kad jis buvo atidus sutuoktinei, šeima kartu keliavo ir ilsėjosi, o ieškovė nurodė, kad ji atleido atsakovui, stengėsi su juo kurti santykius. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai įvertino tai, kad šalys savo nesutarimų nesprendė pasitelkdami psichologų, šeimos santykių konsultantų pagalba, nei atsakovas, nei ieškovė nenurodė esminių savo elgesio vienas su kitu ir požiūrio į kitą sutuoktinį pokyčių, nenurodė, kokių konkrečių priemonių vienas ar kitas ėmėsi, siekdami pagerinti santykius šeimoje, ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2012 m. prasidėjus šalių nesutarimams šie nebuvo iki galo išspręsti, o šalių pastangas atkurti šeiminius santykius ir darną šeimoje pagrįstai vertino kaip trumpalaikį sutuoktinių tarpusavio problemų sprendimo nukėlimą vėlesniam laikui, kuris itin paaštrėjo 2018 metais. Tokią aplinkybę patvirtina atsakovo nurodytos aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2019 m. liepos mėnesio jis gyveno dėl vaikų, dirbo ir rūpinosi jais.

Bylos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad šalių santuoka visiškai iširo (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui tarp šalių, o santuokos iširimą lėmė netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai, taigi abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam. Dėl abiejų šalių elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius; abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokai iširti, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti labiau tikėtiną išvadą, jog šalių santuoka iširo ne dėl kurio nors iš sutuoktinių kaltės CK 3.60 straipsnio 2 ir 3 dalies prasme, o dėl to, kad santykiai ilgainiui atšalo, po ko tarp šalių ir prasidėjo konfliktai, kurių abu sutuoktiniai nesiėmė spręsti. Byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas vien tik dėl ieškovės netinkamo elgesio. Kadangi abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo santuokines pareigas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neaptaria. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

Aptartų motyvų pagrindu teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai netenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Nepatenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė jų dydžio ir nepateikė jų sumokėjimą pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.