Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovės A. P. priešieškinį ieškovei R. A. dėl skolos už neteisėtai priskaičiuotą PVM mokestį ir už permokėtą atstovavimo mokestį priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė su pirminiu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 822,80 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. 2022 m. rugsėjo 26 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio papildymo, kuriuo prašoma priteisti ieškovei iš atsakovės, 822,80 Eur skolą pagal neapmokėtą 2020 m. gruodžio 17 d. išankstinę sąskaitą apmokėjimui, priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 822,80 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti ieškovei iš atsakovės 308,55 Eur skolą pagal neapmokėtą 2022 m. liepos 14 d. išankstinę sąskaitą apmokėjimui Nr. (duomenys neskelbtini), bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė teisinių paslaugų sutarties pagrindu atstovavo atsakovės interesus eilėje civilinių bylų. Pirmiausia atsakovės interesais buvo parengtas apeliacinis skundas (civilinė byla Nr. e2A-24-513/2019) dėl civilinėje byloje Nr. e2-527-512/2018 priimto Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo santuokos nutraukimo byloje, kur atsakovės interesus pirmos instancijos teisme atstovavo kiti advokatai. Vėliau toje pačioje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo Nr. e2-527-512/2018 atsakovės interesais ieškovė rengė prašymus pirmos instancijos teismui dėl teismo sprendimo tvarkos pakeitimo. Vėliau ieškovė atstovavo atsakovės interesus civilinėje byloje Nr. e2-317-889/2020 dėl piniginės kompensacijos už padovanotą turtą priteisimo. Sekantis atsakovės inicijuotas teisminis procesas, kuriame advokatė atstovavo atsakovės interesus, buvo civilinė byla Nr. e2-276-323/2020. Šioje civilinėje byloje Nr. e2-276-323/2020 advokatė rengė visus bylos procesinius dokumentus ir dalyvavo procese iki 2021 m. sausio mėn., kai atsakovė vienašaliu pareiškimu nutraukė su advokate sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo. Paskutinė advokato darbo laiko ataskaita (atliktų darbų aktas) atsakovei už suteiktas paslaugas civ. byloje Nr. e2-276-323/2020 buvo pateikta 2020 m. gruodžio 17 d., ataskaitos suma - 822,80 Eur. Šios sąskaitos už suteiktas paslaugas atsakovė neapmokėjo, ir siekdama išvengti šios prievolės vykdymo, 2021 m. sausio 14 d., visai prieš pat teismo posėdį byloje, elektroniniu paštu advokatei pranešė, jog atsisako jos teisinių paslaugų „dėl visapusiškai sudėtingos situacijos“. 2022 m. rugsėjo 26 d. ieškovės pateiktame pareiškime dėl ieškinio papildymo, nurodoma, kad atsakovei civ. byloje Nr. e2-317-323/2019 buvo realiai suteikta daugiau teisinių paslaugų, nei buvo įtraukta į atsakovei pateiktas darbo laiko ataskaitas (sąskaitas) ir atsakovė yra (buvo) realiai apmokėjusi. Todėl, įtraukus visų atsakovei faktiškai suteiktų paslaugų laiką ir jų vertę, atsakovė yra skolinga gerokai daugiau, nei ieškinio reikalavime nurodytą 822,80 Eur sumą, Dėl atsakovei suteiktų teisinių paslaugų civ. byloje Nr. e2-276-323/2020, kurios nebuvo įtrauktos į atsakovei pateiktas ataskaitas buvo paaiškinta, jog dėl techninės klaidos į atsakovei pateiktą 2020 m. gruodžio 17 d. advokato darbo laiko ataskaitą nebuvo įtraukta dalies klientei faktiškai suteiktų paslaugų vertė – nebuvo įtrauktos išlaidos dėl klientės vardu parengto ir pateikto į bylą 2020 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepimo. Pastebėjusi šį neatitikimą, advokatė pasirinko už šias paslaugas papildomo apmokėjimo iš klientės nereikalauti. Apie padarytą techninę klaidą ir atsakovės faktiškai neapmokėtas suteiktas paslaugas civilinėje byloje Nr. e2-276-323/2020 yra matoma iš ieškovės į bylą pateiktos ieškovės ir atsakovės tarpusavio komunikacijos. Atsižvelgiant į išimtinai nesąžiningą atsakovės, kaip buvusios advokatės klientės elgesį ir atsakovės reiškiamus reikalavimus, atsakovei 2022 m. liepos 14 d. buvo pateiktas reikalavimas apmokėti ir už šias advokatės paslaugas. Atsakovė neapmokėjo ieškovei pagal 2022 m. liepos 14 d. advokato darbo laiko ataskaitą ir tos pačios dienos išankstinę sąskaitą apmokėjimui sąskaitoje nurodytos 308,55 Eur sumos. Atsakovė iki šio pareiškimo pateikimo teismui dienos nepateikė ieškovei jokių prieštaravimų ir pretenzijų dėl 2022 m. liepos 14 d. advokato darbo laiko ataskaitoje nurodytų darbų (advokatės suteiktų teisinių paslaugų), jų neginčijo.

2. Atsakovė teismui pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, bei pareiškimą dėl ieškinio papildymo, su kuriuo sutinka tik iš dalies. Nurodė, kad iš šalių sudarytos teisinių paslaugų 2018 m. balandžio 27 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ši teisinių paslaugų sutartis sudaryta kaip generalinė sutartis visoms teisinėms paslaugoms atlikti, tačiau advokatui suteikiamas įgalinimų mastas numatytas atstovavimo sutartyje. Iš minėtos sutarties 7.1.1. punkto matyti, kad šalys susitarė, jog advokato paslaugų įkainis sudaro 85 Eur už valandą. Tos pačios sutarties 7.1.3 punkte numatyta, kad „Prie sąskaitos už suteiktas advokato paslaugas yra pridedama ataskaita, detalizuojanti advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir tam skirtą laiką“. Iš ieškovės išduotos 2020 m. gruodžio 17 d. advokato darbo laiko ataskaitos matyti, kad ieškovė atsakovei civilinėje byloje Nr. e2-276-323/2020 parengė ieškinio patikslinimą, bei atskirąjį skundą, iš viso 8 valandos po 85 Eur, viso 680 Eur. Tačiau šiame akte nurodyta mokėtina suma 822,80 Eur, nes paskaičiuotas 142,80 Eur PVM mokestis. Ieškovė apskaičiavo už atliktas teisines paslaugas ne tik darbo valandinį atlygį, bet ir PVM mokestį, kurio nebuvo susitarta teisinių paslaugų sutartimi. Atsakovė mano, jog neturi papildomai apmokėti advokatei PVM mokesčio, kurio mokėtoja ji tapo vėliau po teisinių paslaugų sutarties sudarymo. Dėl ieškinio papildymo atsakovė atsiliepime nurodo, kad nesutinka su ieškinio papildyme nurodyta 308,55 Eur skola. Teigia, kad ieškovė teisinę paslaugą 2020 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepimą į priešieškinį civilinėje byloje Nr. e2-276-323/2020 atliko savavališkai be atsakovės žinios ir jį teikė teismui. Ieškovė parengti procesinį dokumentą – atsiliepimą galėjo tik sutikus klientei. Teigia, kad po paslaugos 2020 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepimo į priešieškinį civilinėje byloje Nr. e2-276- 323/2020 atlikimo advokatė atsakovei sąskaitos neišrašė, kitu būdu susimokėti už paslaugos atlikimą neprašė. Po šios paslaugos atlikimo praėjus keturiems mėnesiams ieškovė el. paštu atsakovei atsiuntė susitarimą dėl teisinių paslaugų sutarties nutraukimo, kurio 2 punkte nurodė, jog 2021 m. sausio 15 d. datai klientės likusi neapmokėta skola pagal advokatės suteiktas paslaugas sudaro 822,80 Eur, kaip yra detalizuota 2020 m. gruodžio 17 d. advokato darbo laiko ataskaitoje (atliktų darbų akte). Mano, kad ieškovė pripažino, kad teisinę paslaugą 2020 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepimą į priešieškinį civilinėje byloje Nr. e2-276-323/2020 atsakovei atliko nemokamai ir sąmoningai šios paslaugos neapmokestino. Atsakovės teigimu, ieškovė elgiasi neteisėtai, išrašydama išankstinę sąskaitą po dviejų metų po paslaugų atlikimo.

3. Atsakovė pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 437,32 Eur skolos už neteisėtai paskaičiuotą PVM mokestį, bei 175,80 Eur už permokėtą atstovavimo mokestį, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, atlikti šalių piniginių prievolių įskaitymą pagal priteistas sumas pagal ieškovės ieškinį ir atsakovės priešieškinį, bei priteisti valstybei iš ieškovės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pateiktas bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, kad ieškovė rašydama darbo laiko ataskaitas įtraukė ir PVM mokestį. Mano, kad ieškovė neturėjo gauti PVM mokesčio (437,32 Eur), kadangi šalys susitarė dėl 85 Eur mokesčio už valandą. Teigia, kad PVM mokestis nebuvo įtrauktas į teisinių paslaugų sutartį. Nurodo, kad sutartimi ieškovė ir atsakovė sulygo būtent dėl galutinės 85 Eur kainos už darbo valandą, į kurią įskaičiuotinos visos ieškovės išlaidos ir mokesčiai. Šalys nebuvo sudariusios atskiro susitarimo dėl kainos pakeitimo (padidinimo). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovė, išrašydama atsakovei darbo laiko ataskaitas (atliktų darbų aktus) turėjo jas pateikti atsakovei apmokėjimui su sutartimi nustatyta 85 Eur kaina (įskaitant PVM), o ne papildomai prie sutartimi nustatytos kainos pridėti 21 proc. PVM. Apmokėti taip padidintą paslaugos kainą atsakovė neturi pareigos, nes nėra šalių rašytinio susitarimo dėl jos pakeitimo (padidinimo). Atsakovė nurodė, kad ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykius reguliuoja sudaryta rašytinė sutartis, kuri nebuvo sutartyje nustatyta tvarka pakeista. Atsakovė iš ieškovės PVM sąskaitų-faktūrų negavo, todėl kyla abejonių, ar atsakovė išvis buvo/yra tapusi PVM mokėtoja. Taigi, ieškovė, apskaičiuodama PVM privalėjo išrašyti PVM sąskaitas – faktūras.

4. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės priešieškinį, kuriuo prašo atmesti atsakovės prieškieškinį. Nurodo, kad pagal advokatės 2020 m. gruodžio 17 d. darbo laiko ataskaitą PVM sąskaita iki šiol nėra išrašyta, kadangi iki šiol nėra gautas faktinis apmokėjimas pagal pateiktą ataskaitą (išankstinę sąskaitą), kurios klientė neginčijo. Taip pat tiek išankstinėse sąskaitose, tiek darbo laiko ataskaitose visada yra aiškiai išskiriama pridėtinės vertės mokesčio suma, tad klientas niekaip negalėjo būti suklaidintas dėl papildomai priskaičiuoto PVM. Nurodo, kad atsakovei negalėjo būti nežinoma ir atsakovė niekaip negalėjo nežinoti ir (ar) būti suklaidinta, ar ieškovė advokatė neva tai iš tiesų yra (atitinkamu laikotarpiu buvo) PVM mokėtoja, kadangi, visos ieškovės išrašomos PVM sąskaitos yra ir buvo įtraukiamos į atitinkamus išrašomų sąskaitų registrus. Ieškovė teigia, kad 2018 m. balandžio 27 d. Teisinių paslaugų sutartį atsakovė su advokate sudarė dėl teisinės pagalbos rengiant apeliacinį skundą civ. byloje Nr. e2-527-512/2018 ir tuo metu ieškovė neturėjo pareigos registruotis PVM mokėtoju ir juo nebuvo; atitinkamai advokatės teisinių paslaugų kaina buvo nurodyta įvertinus veiklos kaštus ir tuo metu egzistavusias mokestines prievoles individualia veikla besiverčiantiems asmenims. Nurodo, kad ieškovė vėliau tapo PVM mokėtoje todėl ieškovė turėjo pareigą pridėti mokestį prie sutartos sumos. Kai atsakovė 2018 metų rudenį kreipėsi į advokatę dėl kitų teisinių paslaugų, klientei buvo aiškiai nurodyta, jog advokatei atsirado papildoma mokestinė prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą 21 proc. dydžio pridėtinės vertės mokestį, ir buvo aiškiai paaiškinta, kad advokatės gaunamų už jos paslaugas užmokesčiui liekant tokiam pačiam (85 Eur / val.), pirkėjams (klientams) realiai mokėtina paslaugų kaina išauga pridėtinės vertės mokesčiu. Pagal Teisinių paslaugų sutarties sąlygas, klientas, šiuo atveju - atsakovė turėjo galimybę bet kada nutraukti su advokate sudarytą sutartį, iš kitos pusės - pasirinkti bet kurį kitą advokatą, advokato padėjėją ir (ar) teisinį patarėją jai reikalingoms teisinėms paslaugoms, jeigu konkrečios advokatės pasikeitusios apmokėjimo sąlygos jos ne(be)tenkino. Taip pat ieškovė nesutinka su atsakovės reikalavimais dėl neva tai „permokėtų“ 175,80 Eur už atstovavimą civ. bylose e2-317-889/2020 ir atstovavimą civ. byloje e2-8679-323/2019. Atsakovė teigia, neva tai civ. byloje e2-317-889/2020 ji „permokėjo“ advokatei už atstovavimą, nes apmokėta buvo už 3 atstovavimo teisme valandas, o teismo posėdis byloje neva tai truko kiek trumpiau - tik 2 val. 7 min. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, jog tinkamam atstovavimui teismo posėdžiuose yra reikalingas papildomas laikas pasirengti bylai, ir tai yra realiai advokato gaištamas (patiriamas) darbo laikas, kuris yra apmokamas pagal Teisinių paslaugų sąlygas. Priešieškiniu atsakovė taip pat prašo priteisti jai 100,54 Eur sumą, kaip ieškovės „nepagrįstai gautą sumą“ už atsakovei suteiktas ir atsakovės apmokėtas advokatės paslaugas civ. byloje Nr. e2-8679-323/2019. Pasak atsakovės, atsakovė „permokėjo“ advokatei už atstovavimą byloje: pagal 2019 m. lapkričio 6 d. advokatės darbo laiko ataskaitą advokatei buvo apmokėta už 3 atstovavimo valandas, o „realiai“ teismo posėdžiai, pasak atsakovės, kuriuose dalyvavo ieškovė, truko 1 val. 49 min. Su tokiais atsakovės argumentais ir reikalavimais ieškovė nesutinka, nes atsakovei civ. byloje Nr. e2-317-323/2019 buvo realiai suteikta daugiau teisinių paslaugų, nei buvo įtraukta į atsakovei pateiktas darbo laiko ataskaitas (sąskaitas) ir atsakovė yra (buvo) realiai apmokėjusi, o įtraukus visų atsakovei faktiškai suteiktų paslaugų laiką ir jų vertę, atsakovė advokatei yra skolinga gerokai daugiau, nei 822,80 Eur suma, nurodyta 2020 m. gruodžio 17 d. advokato darbo laiko ataskaitoje (atliktų darbų akte). Pagal Teisinių paslaugų sutarties sąlygas, faktiškai sugaištas laikas yra apskaičiuojamas valandų ir pusvalandžių tikslumu, apvalinant pagal bendrąsias apvalinimo taisykles. Dėl atsakovei suteiktų teisinių paslaugų civ. byloje Nr. e2-276-323/2020, kurios nebuvo įtrauktos į atsakovei pateiktas ataskaitas, nurodo, jog dėl klaidos į atsakovei pateiktą 2020 m. gruodžio 17 d. advokato darbo laiko ataskaitą nebuvo įtraukta dalies klientei faktiškai suteiktų paslaugų vertė - klientės vardu parengtas ir pateiktas į bylą 2020 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepimas į priešieškinį. Pastebėjusi šį neatitikimą, advokatė pasirinko už šias paslaugas papildomo apmokėjimo iš klientės nereikalauti. Tačiau šiuo metu, atsižvelgiant į nesąžiningą atsakovės, kaip buvusios advokatės klientės elgesį ir atsakovės reiškiamus reikalavimus, atsakovei pateiktas (2022 m. liepos 14 d.) reikalavimas apmokėti ir už šias advokatės paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei 822,80 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 822,80 sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme, tai yra 2021 m. gruodžio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 18,91 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinio netenkino, atmetė atsakovės priešieškinį, priteisė iš ieškovės 122,28 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas į valstybės biudžetą.

6. Dėl atsakovės pareigos mokėti už suteiktas teisines paslaugas pagal 2022 m. gruodžio 17 d. advokato darbo laiko ataskaitą (822,80 Eur sumai) teismas nurodė, kad šiuo atveju kyla ginčas, ar pagrįstai ieškovė į darbo laiko ataskaitą/išankstines sąskaitas įtraukė PVM mokestį. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė sutarė dėl paslaugų įkainio – 85 Eur už valandą. Ieškovei teikiant atstovavimo paslaugas jį tapo PVM mokesčio mokėtoja dėl ko jai kilo pareiga mokėti PVM mokestį. Šalys neginčija, kad šalių sudaryta sutartis nebuvo pakeista, tačiau atsakovei žodžiu buvo paaiškinta, kad sutarties sąlygos pasikeitė, be to, atsakovė sąskaitas apmokėdavo ir pretenzijų nereiškė. Teismas atsižvelgęs į tai, jog sąskaitose buvo aiškiai nurodomas PVM mokestis, į tai, kad atsakovė sąskaitų neginčijo, jas apmokėjo ir naudojosi ieškovės paslaugomis, nusprendė, kad atsakovė konkliudentiniais veiksmais sutiko su tokiomis sutarties sąlygomis, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 822,80 Eur skolą yra pagrįstas.

7. Dėl atsakovės pareigos mokėti už suteiktas teisines paslaugas pagal 2022 m. liepos 14 d. išankstinę sąskaitą apmokėjimui (308,55 Eur sumai) teismas nurodė, kad ieškovė atsakovei pateikė išankstinę sąskaitą apmokėti 308,55 Eur sumą. Teismas įvertinęs šalių susirašinėjimo medžiagą nustatė, kad ieškovė atsakovei aiškiai nurodė, jog ieškovė neįtrauks mokėtino honoraro už parengtą atsiliepimą į priešieškinį. Teismas atsižvelgęs į tai, jog atsakovė yra vartotoja, į tai, jog ieškovė aiškiai nurodė, kad neįtrauks mokėtino honoraro nėra pagrįsta reikalauti už suteiktas paslaugas apmokėjimo, dėl kurio pati ieškovė atsakovei buvo nurodžiusi, jog tas apmokėjimas bus užskaitytas. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė ieškovės reikalavimą dėl 308,55 Eur skolos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

8. Dėl priešieškiniu reiškiamo reikalavimo dėl skolos už neteisėtai priskaičiuotą PVM mokestį (437,32 Eur sumai) teismas nurodė, kad teismo sprendimo motyvais, dėl kurių ieškovė teisėtai į sąskaitas įtraukė ir PVM mokestį, atmeta atsakovės reikalavimą dėl šios skolos priteisimo. Dėl priešieškiniu reiškiamo reikalavimo dėl permokėto atstovavimo mokesčio priteisimo (175,80 Eur sumai) teismas nurodė, kad šis reikalavimas grindžiamas netinkamu mokėtino mokesčio apskaičiavimu apvalinant teikiamą teisinių paslaugų skaičių. Teismas atsižvelgęs suteiktų paslaugų apimtis, į tai, kad ieškovė taip pat turėjo skirti papildomo laiko pasirengti bylai, atvykti į/iš teismo, konsultuoti klientą prieš/po teismo posėdžio, teikti konsultacijas, atsakinėti į atsakovės laiškus, nusprendė, kad atsakovės reikalavimas priteisti 175,80 Eur skolos už atstovavimą atsakovei nėra pagrįstas, dėl ko atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti skundžiamose dalyse ir priimti naują sprendimą arba pakeisti sprendimą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir peržiūrėti išlaidas, kurias šalys patyrė pirmosios instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Nurodo, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuriomis ieškovei buvo priteista 142,80 Eur skola už priskaičiuotą PVM mokestį ir kuria buvo atmestas apeliantės priešieškinio reikalavimas dėl 437,32 Eur skolos priteisimo. Teigia, kad nesutinka su teismo sprendimo išvadomis, jog ieškovė teisėtai skaičiavo papildomą PVM mokestį prie 85 Eur mokesčio už teikiamas teisines paslaugas. Nurodo, kad šalys aiškiai susitarė dėl 85 Eur mokesčio dydžio, vien tai, kad ieškovė tapo PVM mokėtoja, nesudaro pagrindo savaime didinti paslaugos įkainį.

9.2. Nurodo, kad teismui pripažinus jog atsakovė yra vartotoja, teismas turėjo neaiškias sutarties sąlygas aiškinti vartotojo naudai. Mano, kad teismas nepagrįstai neaiškino šalių sudarytos sutarties turinio, nenustatė, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko nukentėjo apeliantės interesai, mokant didesnį įkainį nei buvo sutarta sutartyje. Pažymi, jog teismas skolą ieškovei priteisė remdamasis darbo laiko ataskaitomis, nors šalys sutartimi susitarė, kad paslaugos bus apmokamos pagal teikiamas sąskaitas. Apeliantė prašo pakeitus ar panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

10. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliantės apeliacinį skundą, juo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

10.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo visas aktualias faktines aplinkybes ir tarp šalių kilusį ginčą tinkamai vertino pagal esamą teisinį reglamentavimą ir sutarčių aiškinimo taisykles, tikrino ir kritiškai vertino apeliantės teiginius, kurie didele dalimi pasirodė esantys melagingi. Nurodo, kad viso proceso metu apeliantė siekdama išvengti skolos teikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus. Pažymi, kad teismas sprendimo 50 ir 52 punktuose tinkamai pasisakė dėl PVM mokesčio mokėjimo, be to, apeliantė inicijuodavo naujus teisinius procesus naudodamasi ieškovės paslaugomis, žinojo teisinių paslaugų teikimo sąlygas – kainą, apmokėdavo teikiamas sąskaitas, į kurias įtrauktas ir ginčo PVM mokestis.

10.2. Nurodo, kad apeliantė galėdama rinktis bet kokį teisinį patarėją, rinkosi ir labai ilgą laiką naudojosi būtent ieškovės paslaugomis, apeliantė niekada nebuvo klaidinama dėl jai teikiamų paslaugų sąlygų ir jų kainos, kurios buvo aiškiai nurodomos ir išskiriamos dalimis atsakovei teikiamomis sąskaitomis / advokato darbo laiko ataskaitomis, aiškiai įvardinant už kokias konkrečiai teisines paslaugas yra priskaičiuojama, koks valandinis paslaugų įkainis yra taikomas, koks yra dirbtų valandų skaičius, koks PVM nuo bendros paslaugų kainos yra pridedamas, atsakovė teikiamas sąskaitas apmokėdavo. Nurodo, kad apeliantė reikalavimus reiškia po trijų metų nuo paslaugos suteikimo momento. Teigia, kad nors apeliantė yra vartotoja, tačiau vartojimo teisiniuose santykiuose šalys nėra atleidžiamos nuo fundamentalių sutarčių teisės principų vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

13. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuriomis ieškovei buvo priteista 142,80 Eur skola už priskaičiuotą PVM mokestį ir kuria buvo atmestas apeliantės priešieškinio reikalavimas dėl 437,32 Eur skolos priteisimo. Nurodo, kad ieškovė ir apeliantė sudaryta atstovavimo sutartimi susitarė dėl ieškovės darbo užmokesčio teikiant atstovavimo paslaugas - 85 Eur už valandą, tačiau ieškovė tapusi pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja prie šios sumos papildomai skaičiavo ir pridėtinės vertės mokestį. Nurodo, kad teismas šiuo atveju turėjo sutarties sąlygas aiškinti vartotojo naudai, tačiau teismas šių veiksmų neatliko, nesiaiškino sutarties sąlygų turinio, nenustatė, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu.

14. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad ieškovė ir apeliantė 2018 m. balandžio 27 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį. Sutarties 7.1.1. punktu šalys susitarė, kad advokato paslaugų įkainis sudaro 85 Eur už valandą. Sutarties 7.1.2. punkte nurodyta, kad konkrečių suteiktų paslaugų kaina pagal nurodytą valandinį įkainį paskaičiuojama valandų ir pusvalandžių tikslumu, apvalinant pagal bendrąsias apvalinimo taisykles. 7.1.3. sutarties punktas numato, kad advokatės suteiktų paslaugų kaina yra detalizuojama ataskaitoje, detalizuojančioje advokatės suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir tam skirtą laiką. Įvertinus teisinių paslaugų sutartį nenustatyta, jog šalys aiškiai sutartyje susitarė, kad prie nustatyto advokatų teisinių paslaugų įkainio papildomai skaičiuotinas ir pridėtinės vertės mokestis (šalys neginčija, kad sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, ieškovė ją tapo 2018 m. rugpjūčio 16 d.). Iš į byla kartu su ieškovės pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo buvo pateikta 2020 m. gruodžio 17 d. paskutinė advokato darbo laiko ataskaita (atliktų darbų aktas) atsakovei už suteiktas paslaugas civ. byloje Nr. e2-276-323/2020 2020 m. gruodžio 17 d., ataskaitos suma - 822,80 Eur, kuri susideda iš pagrindinės sumos už suteiktas teisines paslaugas (680 Eur) ir pridėtinės vertės mokesčio (142,20 Eur).

15. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

16. Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, tai yra susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

17. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012). Teismas pažymi, kad remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016).

18. Nagrinėjamos bylos atveju šalys sudarė rašytinės formos sutartį (nutarties 14 punktas). Šios sutarties VII dalis reglamentuoja advokato užmokesčio (įkainio) apskaičiavimą. Sutarties 7.1.1. punkte nurodyta, kad advokato darbo užmokesčio dydis yra 85 Eur už valandą. Įvertinus sutarties turinį, nenustatyta, jog prie šio užmokesčio papildomai skaičiuotini bet kokie mokesčiai, kurie yra susiję su advokato vykdoma veikla, taip pat nenustatyta, jog sutarties pakeitimas galimas tik raštu. Kaip minėta (nutarties 16-17 punktai), CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės sutarties pakeitimų formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Taigi sprendžiant, ar konkretus šalies elgesys pripažintinas pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, o ne tik į vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė gaudama ir sąskaitas, į kurias buvo įtrauktas ir pridėtinės vertės mokestis, jas apmokėdama, konkliudentiniais veiksmais sutiko su sutarties pakeitimo sąlygomis. Apeliantė su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad pridėtinės vertės mokestis buvo skaičiuojamas nepagrįstai, šalys aiškiai susitarė dėl sutarties sąlygos – advokato įkainio, be to, apeliantė yra vartotoja, todėl šiuo atveju sutarties neaiškumas turėjo būti aiškinamas apeliantės - vartotojos naudai.

20. Minėta, kad sutartį galima pakeisti tik laikantis įstatymo reikalavimų ir sutartyje nustatytos tvarkos, tačiau viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Taigi CK 6.183 straipsnio 2 dalies norma nurodo, kad sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jei iš abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas kitokia forma, nei buvo sutarusios ir jas vykdė. Nagrinėjamoje byloje ieškovė papildomai prie sutartos ieškovės įkainio 85 Eur sumos, tapusi pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja (nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d.), pradėjo skaičiuoti ir pridėtinės vertės mokestį teikdama paslaugas apeliantei, tačiau pasikeitus ieškovės mokestiniam statusui, ieškovė neinicijavo sutarties pakeitimo dėl kainos padidinimo, į ją įskaičiuojant ir pridėtinės vertės mokestį, o iš karto teikė apeliantei sąskaitas su padidinta paslaugų kaina. Kaip minėta nutarties 18 punkte, šiuo atveju šalys sutartimi aiškiai susitarė advokato darbo užmokesčio įkainį – 85 Eur. Sutarties sąlygose nenurodyta, kad prie šios sumos papildomai skaičiuotini bet kokie papildomi mokesčiai, kurie yra susiję su advokato veikla.

21. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal 2019 m. lapkričio 6 d. advokato darbo laiko ataskaitą (atliktų darbų aktą) ieškovė atsakovei civilinėje byloje Nr. e2-8679-323/2019 parengė ieškinį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, atskirąjį skundą ir atstovavo teismo posėdyje, iš viso 13 valandų po 85,00 Eur, viso 1 105 Eur. Šiame akte nurodyta mokėtina suma 1 336,20 Eur, paskaičiuotas 232,05 Eur PVM (21 proc.) mokestis, kadangi gautas 2019 m. birželio 10 d. 617,10 Eur avansas, viso mokėtina suma pagal ataskaitą 719,95 Eur, pagal 2019 m. spalio 23 d. advokato darbo laiko ataskaitą (atliktų darbų aktą) ieškovė atsakovei civilinėje byloje Nr. e2-9342-889/2019 parengė ieškinį dėl piniginės kompensacijos už padovanotą turtą priteisimo, dubliką ir atstovavo teismo posėdyje, iš viso 11,5 valandų po 85 Eur, viso 977,50 Eur. Mokėtina suma 1 182,77 Eur, paskaičiuotas 205,27 Eur PVM (21 proc.) mokestis, kadangi gautas 2019 m. birželio 10 d. 514,25 Eur avansas, viso mokėtina suma pagal ataskaitą 668,52 Eur, iš pateiktų išrašomų sąskaitų registro duomenų matyti, kad apeliantės apmokėtos sąskaitos buvo įtrauktos į išrašomų PVM sąskaitų registrą. Byloje taip pat pateikta ir 2022 m. liepos 14 d. išankstinė sąskaita apmokėjimui Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei už suteiktas paslaugas civ. byloje Nr. e2-276-323/2020 išrašyta 308,55 Eur suma.

22. Nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl sutarties pakeitimo buvo susitarta konkliudentiniais veiksmais (apeliantei išrašant sąskaitas, kuriose nurodytas pridėtinės vertės mokestis ir apeliantei jas apmokant), tačiau su šia išvada negalima sutikti. Pirma, teismo vertinimu šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovė tapusi pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, žinodama, jog jai kyla pareiga mokėti pridėtinės vertės mokestį, neinicijavo sutarties pakeitimo dėl vienos iš esminių sutarties sąlygų – įkainio pasikeitimo, o tokią, jos vertinimu, papildomą sąlygą (dėl apeliantės pareigos mokėti pridėtinės vertės mokestį) įtraukė į apeliantei rengiamas sąskaitas. Vien tai, kad apeliantė sąskaitas apmokėjo, teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog apeliantė su papildoma ir aiškiai neaptarta nauja sutarties sąlyga sutiko konkliudentiniais veiksmais, kadangi apeliantė apie sutarties pasikeitimą nebuvo aiškiai informuota, nors tokia pareigą turėjo priešinga ginčo sutarties šalis – advokatas, kuriam keliami atidesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju apeliantė, vartotoja, turėjo teisėtą lūkestį, jog jos mokamas honoraras advokatui yra toks koks sutartas sutarties 7.1.1. punkte, tai yra 85 Eur už valandą, šalių sutartį aiškinant tiek lingvistiškai, tiek atsižvelgiant ir į sutarties esmę.

23. Antra, kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, tai yra sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo. Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015). Advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Pažymėtina, kad dėl sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties tarp šalių ginčo nėra. Kaip matyti šiuo atveju teisinės paslaugos buvo teikiamos apeliantei, kaip fiziniam asmeniui, ne dėl bet kokios vykdomos komercinės veiklos, o asmeniniams interesams tenkinti, todėl šiuo atveju apeliantė pagrįstai laikytina vartotoja ginčo teisiniuose santykiuose.

24. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Kai su vartotoju sudaromos tipinės sutartys, kai jų sąlygas parengia ir jas pasiūlo kita sutarties šalis – verslininkas, teismui aiškinant jų turinį nesąžiningų sutarties sąlygų nustatymo teisminės kontrolės tikslu, be kita ko, taikytina contra proferentem taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialiųjų žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas per sutarties sąlygas gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją.

25. Šalių individualiai neaptartos vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus: jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Tikrindamas vartojimo sutarčių sąlygas nesąžiningumo aspektu teismas turi įvertinti, ar neiškreipta vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar jos yra skaidrios, tai yra ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją; neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl verslininko pareigos suteikti informaciją ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, išaiškino, kad sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį, bei atsižvelgiant į vidutiniškai informuoto, protingai apdairaus ir atidaus vartotojo supratimo standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo sutarties 7.1.1. punkte nustatytas įkainio dydis yra aiškus – 85 Eur, tačiau sutartyje nėra aiškiai nurodyta, ar bet kokie mokesčiai (esami ir (ar) būsimi), kurie yra susiję su advokato profesine veikla, yra įskaičiuojami į minėtą sumą. Teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantė, vartotoja, turėjo teisėtą lūkestį, atsižvelgiant į sutarties sąlygas, mokėti ne didesnę kaip 85 Eur sumą už advokato teikiamas paslaugas ir tikėtis, jog į minėtą sumą įskaičiuoti ir visi mokėtini mokesčiai. Pažymėtina, kad CK 6.193 straipsnyje pirmiausia įtvirtinta tai, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Šis sutarties aiškinimo principas reikalauja atsižvelgti į abiejų šalių ketinimus sudarant sutartį, analizuoti visą sutartį. Sisteminis sutarčių aiškinimo principas reikalauja bet kurią sutarties sąlygą aiškinti atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą – sutarties esmę, tikslą, jos sąlygų tarpusavio ryšį (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatytą taisyklę, sprendžiant ginčą dėl sutarties sąlygų, svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu ar kitokiais šalių veiksmais; dėl to būtina atsižvelgti į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų pasirašytus dokumentus, tarpusavio susirašinėjimą, susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl tokios sutarties sąlygos – papildomai mokėtino 21 procento PVM mokesčio, kas bendrai padidina advokato įkainį nuo 85 Eur iki 102,85 Eur sumos šalys apskritai nesitarė, toks mokestis buvo nustatytas vienpusiškai jį įtraukiant į rengiamas sąskaitas apeliantei, aiškiai neinformuojant apeliantės ir (ar) ne siekiant inicijuoti sutarties pakeitimą dėl advokato paslaugų įkainio, todėl toks sutarties vienpusiškas keitimas negali būti laikomas sąžiningu CK 6.288⁴ straipsnio 2 dalies 9, 10 punktų prasme. Ta aplinkybė, jog apeliantė mokestį sumokėjo, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog apeliantė buvo suklaidinta dėl sutarties sąlygų, jų pakeitimo. Pažymėtina, jog pagal minėto įstatymo 6 dalį, kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

27. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nutaria, kad šiuo atveju šalių sudarytos sutarties 7.1.1. punkto sąlyga dėl advokato įkainio nėra pakankamai aiški, tai yra sutartyje nėra aiškiai nurodyta, ar į minėtą sumą (85 Eur) įskaičiuotini ir bet kokie mokesčiai, kurie yra susiję su advokato profesine veikla (esami ir (ar) būsimi), be kita ko pažymint, jog ginčo mokestis nebuvo skaičiuojamas iki pasikeičiant ieškovės mokestiniam statusui. Teismo vertinimu, vien tai, kad sutarties vykdymo metu ieškovė tapo pridėtinės vertės mokėtoja savaime nekeičia sutarties sąlygų, šiuo atveju ieškovė – advokatė, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, atsižvelgiant ir į jos kvalifikaciją, turėjo aiškiai informuoti klientą – vartotoją, dėl sutarties sąlygų pasikeitimo, informuoti, jog už teikiamas teisines paslaugas dėl ieškovės mokestinio statuso pasikeitimo, bus reikalaujamas papildomas mokestis, kuris bendrą sutartą įkainį nuo 85 Eur sumos padidina jį iki 102,85 Eur sumos. Teismas atsižvelgdamas į šias aplinkybes, mano, kad bendras įkainio padidinimas nėra sąžiningas apeliantės atžvilgiu ir galutinė mokėtina kaina nėra laikytina sąžininga, kadangi tokia suma (85 Eur plius pridėtinės vertės mokestis, kas sudaro 102,85 Eur) nebuvo sutarta ir dėl jos apskritai nebuvo deramasi, minėta nauja sąlyga iš esmės vienpusiškai buvo primesta paslaugų gavėjai - vartotojai, todėl nutariama, kad apeliantė neturėjo pareigos mokėti didesnę nei 85 Eur sumą, už ieškovės teikiamas teisines paslaugas, taip kaip sutarta šalių sudarytoje atstovavimo sutartyje, o toks vienpusiškas ir neaptartas sutarties sąlygų primetimas vartotojui laikomas nesąžiningu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2014, CK 1.5 straipsnis).

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta nutarties 13-27 punktuose, nutaria, jog priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantė neturėjo pareigos mokėti didesnį įkainį nei sutarta šalių sutartyje, kas sudaro pagrindą pilnai tenkinti apeliacinio skundo argumentus skundžiamose pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyse, tai yra pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią ieškovei iš apeliantės priteista 822,80 Eur skola, šią sumą sumažinant 680 Eur sumos (2020 m. gruodžio 17 d. advokato darbo laiko ataskaita) ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria apeliantės priešieškinys atmestas visiškai, iš dalies tenkinant priešieškinį, apeliantei iš ieškovės priteisiant 437,32 Eur permokos (2019 m. lapkričio 6 d. ir 2019 m. spalio 23 d. advokato darbo laiko ataskaita). Atitinkamai keistina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas procesinių palūkanų priteisimo klausimas. Pažymėtina, jog apeliantė priešieškiniu procesines palūkanas prašo priteisti nuo priešieškinio teismui pateikimo dienos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

29. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 96 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai. Iš dalies tenkinus ieškinį bei priešieškinį, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

30. Už ieškinio reikalavimus (1131,35 Eur) byloje turėjo būti sumokėtas 26 Eur žyminis mokestis, o ieškovė kreipdamasi į teismą už ieškinio reikalavimus viso sumokėjo 34,31 Eur žyminį mokestį. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, tai yra 51,85 proc., ieškovei iš atsakovės priteistinas 13,48 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 punktas).

31. Apeliantės priešieškinis patenkintas 71,33 procento. CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkinto ieškinio daliai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovei buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Teikiant antrinę teisinę pagalbą apeliantei patirtos 448,40 Eur išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinis patenkintas iš dalies (71,33 procento), iš ieškovės priteistina 319,84 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą advokato pagalbai apmokėti.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

33. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl apeliantės apeliaciniu skundu ginčijamose pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyse priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, tai sudaro pagrindą teismo sprendimą pakeisti teismo sprendimą, pakeičiant teismo sprendimo dalį, kurią ieškovei iš atsakovės priteista 822,80 Eur skola, šią sumą sumažinant iki 680 Eur sumos, atitinkamai pakeičiant teismo sprendimo dalį, kurią ieškovei iš atsakovės priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, teismo sprendimo dalį, kurioje atsakovės priešieškinis atmestas, priteisiant atsakovei 437,32 Eur permoką ir pakeičiant teismo sprendimo dalį, kuria paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 96 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai.

35. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad apeliantei buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Teikiant antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (teikiant apeliacinį skundą) buvo patirtos 150 Eur išlaidos (Nr. DOK-3052). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, iš ieškovės priteistina 171 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą, kurios susideda iš 150 Eur advokato suteiktų paslaugų ir 21 Eur mokėtino žyminio mokesčio, nuo kurio apeliantė yra atleista.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 822,80 skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 822,80 Eur sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme, tai yra 2021 m. gruodžio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir sprendimą šioje dalyje išdėstyti taip - priteisti ieškovei iš atsakovės 680 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 680 Eur sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme, tai yra 2021 m. gruodžio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13,48 Eur (bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio)).

pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kurioje atsakovės priešieškinis atmestas visa apimtimi ir sprendimą šioje dalyje išdėstyti taip – iš dalies tenkinti atsakovės priešieškinį, priteisti atsakovei iš ieškovės 437,32 Eur permoką už suteiktas teisines paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 437,32 Eur sumą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje priešieškinį atmesti.

pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos ir šioje dalyje sprendimą išdėstyti taip - priteisti ieškovei iš atsakovės 13,48 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), priteisti iš ieškovės R. A. 319,84 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas į valstybės biudžetą.

priteisti iš ieškovės R. A. 171 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, už advokato teisines paslaugas į valstybės biudžetą.