Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, kurią jis turi sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant įvykdyti šią baudžiamojo poveikio priemonę per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – šią kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiosios A. J. vardu pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiosios naudai iš A. J. priteista 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) padarytai neturtinei žalai atlyginti. Priteistas lėšas pavesta tvarkyti A. J. įstatyminei atstovei R. Z.

R. Z. iš A. J. priteista 1 200 Eur (vienas tūkstantis du šimtai eurų) turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis 2022 m. spalio 23 d., apie 00.00 val., daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), be priežasties stumdė mažametę A. J., po ko suėmęs ją už abiejų rankų dilbių juos suspaudė ir atstūmė ją nuo savęs, taip padarydamas mažametei nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dilbiuose, bei sukeldamas A. J. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. J. gynėjo apeliaciniame skunde ir šioje nutartyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos.

Dėl byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, atitinkamai įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl nuteistojo pripažinimo kaltu ir bausmės jam skyrimo yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau nuosprendžio dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, teismas nukrypo nuo teismų praktikos, todėl ši nuosprendžio dalis keistina. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendžio dalyje, susijusioje su nuteistojo A. J. nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu atliktais smurtinio pobūdžio veiksmais, kurie nulėmė pastarosios nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo pojūtį, reikšmingos faktinės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisingai, įvertinus bylos įrodymus, o jų pagrindu nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

10.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėta specialisto išvada patvirtina ne tik liudytojų bei nukentėjusiosios parodymų patikimumą, bet ir tai, kad dėl nuteistojo A. J. veiksmų kilo kaltinime nurodyti padariniai (nežymus sveikatos sutrikdymas) (teisėjų kolegijos pastaba: kiti padariniai – fizinio skausmo sukėlimas nustatytini tiek pagal mažametės nukentėjusiosios parodymus bei juos patvirtinančias paminėtame policijos tyrėjo 2022 m. spalio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, tiek pagal gyvenimišką patirtį, kai kraujosruvų atsiradimas savaime rodo fizinio skausmo buvimą). Šioje dalyje pažymėtina, kad nuteistojo A. J. gynyba, bandydama paneigti galimybę, jog nukentėjusiosios A. J. sužalojimai atsirado dėl nuteistojo veiksmų, pateikė į bylą teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0005/23 (1 t., b. l. 172-174), kurioje daroma išvada, kad A. J. nustatytos dvi poodinės kraujosruvos abiejų dilbių priekiniuose paviršiuose, kurios padarytos kietais bukais daiktais. Suspaudžiant pirštais būdingos apvalios ar ovalios kraujosruvos, kurios būna išsidėstę grupėmis vienoje pusėje ir nuo nykščio kitoje, ar dauginės abipus bei pažeidžiant nagu įbrėžimai (dažnai lanko formos) ar pertraukiamų juostų pavidalo odos nubrozdinimai nuo nagų veikiant per jo plotį. Pagal tokias kraujosruvas teigti, kad buvo suspausta pirštais, negalima. Jos padarytos kietais bukais daiktais, kurių savybių patikslinti nėra galimybių. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir žaidžiant (gaudant kamuolį, laipiojant karstynėmis ir panašiai). Minėti sužalojimai pagal lokalizaciją nėra būdingi panaudojus prievartą prieš vaiką. Gynyba šia specialisto išvada iš esmės argumentavo savo poziciją, kad kraujosruvos ant nukentėjusiosios rankų atsirado ne nuo nuteistojo suėmimo, o dėl kitų aplinkybių (galbūt kūno kultūros pamokų metu ir pan.), kadangi priešingu atveju ant rankų nuo nuteistojo pirštų būtų užsifiksavusios apvalios ar ovalios kraujosruvos, kurios būna išsidėstę grupėmis vienoje pusėje ir nuo nykščio kitoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmiau minėtą konsultacinę specialisto išvadą ir ją gretindamas su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada, pagrįstai sprendė, kad jos iš esmės viena kitai neprieštarauja. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui byloje atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausus pirmiau paminėtas specialistų išvadas teikusius specialistus P. Petreikį ir D. Fominą, esminių prieštaravimų tarp specialistų išvadų byloje nenustatyta. Antai, specialistas P. Petreikis, atsakydamas į klausimus, nurodė, kad duodamas išvadą neįvertino, kaip buvo apsirengusi mažametė, jei mergaitė būtų apsirengusi žieminę striukę, tai nagų įbrėžimai tikrai nebūtų likę, o nuo rūbo storio priklausytų, ar liktų pirštų atspaudai. Specialistas D. Fominas taip pat patvirtino, kad drabužiai neleidžia susidaryti atskiroms kraujosruvoms, poveikis pasiskirsto tolygiai per visą plotą, tada būna vientisa kraujosruva, o ne atskiros kraujosruvos nuo pirštų. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų specialistų paaiškinimus bei aplinkybę, kad išties bylos duomenimis, vėlyvą rudenį 2022 m. spalio 23 d., nakties metu, mažametė nukentėjusioji lauke buvo su striuke, sprendžia, kad konsultacinė išvada niekaip nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusiosios dilbiuose vientisos kraujosruvos atsirado būtent dėl nuteistojo suėmimo rankomis ir suspaudimo. Kartu pažymėtina, kad iš esmės abu paminėti specialistai paneigė būtent nuteistojo A. J. bei jo gynėjo apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad nukentėjusiajai minimos kraujosruvos neva galėjo atsirasti dėl pačios nukentėjusiosios stūmimo, ar nuteistajam tik atstačius rankas. Antai specialistas P. Petreikis paaiškino, kad stumiant dažniausiai visai nelieka sužalojimų. Stūmimas toks veiksmas, tai nėra smūgis, stumiant jėga eina į delną. Specialistas D. Fominas, atsakydamas į nuteistojo klausimus ir reaguodamas į nuteistojo demonstruojamą situaciją, taip pat paaiškino, kad nuo stūmimo negalėtų atsirasti kraujosruvos, kad atstumiant rankomis nuteistojo demonstruojamoje situacijoje atstačius rankas negalėjo atsirasti vaikui pačiam keliant rankas. Taigi, pirmiau aptartų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, kad kraujosruvos mažametės nukentėjusiosios A. J. rankose atsirado pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis.

10.6. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, rėmėsi liudytojos R. Z. (J.), su kuria nuteistąjį sieja priešiški santykiai, ir liudytojo A. R. parodymais, tačiau liudytojos B. N. parodymų teismas iš viso nevertino, nors ši liudytoja matė įvykį ir teisme parodė, kad mažametė pribėgo prie A. J. ir šis nuleido rankas, laikė taip, kad vaikas neužšoktų ant jo, nesikištų į pokalbį; kieme nebuvo jokio vaiko verkimo arba smurto; kai A. J. atstatė rankas, mažametės motinos kieme jau nebuvo; ji nematė mažametės nukritusios. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, nepateikdamas liudytojos B. N. parodymų vertinimo, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne tik išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Vis dėlto, pažymėtina, kad šis proceso teisės pažeidimas šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu, nes neturi esminės reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama liudytojos B. N. parodymus, pažymi, kad šios liudytojos parodymai nėra visiškai nuoseklūs ir patikimi, juos iš dalies paneigia ir liudytojo A. R. parodymai. Antai, apklausiama teisme ji parodė, kad prieš pat įvykį paleidusi A. J. ji pati nuvažiavo priparkuoti automobilį, tačiau po to išlipusi iš automobilio arčiau nepriėjo, stovėjo 20 metrų atstumu, nes išgirdo, kad jie ten pakeltu balsu kalba ir nusprendė ten neiti. Liudytoja iš esmės teigė, kad ji matė, kas vyko kieme, nes nurodė mačiusi bendraujančius A. J. su R. Z. (J.) ir vyriškiu, matė, kaip prie jų A. J. pribėgo ir A. J. nuleido rankas, laikė jas taip, kad vaikas neužšoktų ant jo, nesikištų į jų pokalbį. Pasibaigus pokalbiui jie kartu su tuo vyriškiu, kuris buvo su vaikų motina, palydėjo vaikus iki namų, bet ji nebematė, kur tiksliai jie nuėjo, nes ten yra arka įėjus į kiemą ir uždengia vaizdą. [...] Nematė A. J. nukritusios. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja B. N. parodė, kad paleido A. J., priparkavo automobilį ir ėjo link įvykio vietos, stovėjo 20-30 metrų atstumu, nematė, kad A. J. būtų smurtavęs prieš savo dukrą, nematė, kad ją būtų pastūmęs (1 t., b. l. 112-113). Vis dėlto, tokie liudytojos parodymai neatitinka nei mažametės nukentėjusiosios A. J., liudytojų R. Z. (J.) ir A. R. parodymų apie tai, kad A. J. nustūmė A. J., kad ji nukrito, nei paties nuteistojo A. J. parodymų, duotų teisme, kuriuose šis vis tik neneigė, kad atstūmė mažametę, kad su ja kontaktavo. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas A. R., kuris gyveno minėtoje vietovėje, apklausiamas teismo posėdyje patvirtino, kad įvykis iš tos vietos, kurioje galimai stovėjo liudytoja B. N., negalėjo būti matomas, t. y. kaip krito A. J. ta vieta nuo vartų nesimatė, nes yra už posūkio ir pro vartus nieko nesimato. Pati liudytoja negalėjo tiksliai apibūdinti vietovės, be to, jos pačios parodymais, ji atėjo priparkavusi automobilį vėliau, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis jos parodymais, nustatydamas byloje materialią tiesą.

10.7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina nuteistojo gynėjas, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir teisingai nustatė nuteistojo A. J. padarytos veikos faktines aplinkybes ir padarinius, t. y. kad A. J. 2022 m. spalio 23 d., apie 00.00 val., daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) stumdė mažametę A. J., po to suėmęs ją už abiejų rankų dilbių juos suspaudė ir atstūmė ją nuo savęs, taip padarydamas mažametei nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dilbiuose, bei sukeldamas A. J. fizinį skausmą.

10.8. Pažymėtina, kad vien faktinių veikos aplinkybių nepakanka tam, kad kvalifikuoti nuteistojo veiką pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Būtina nustatyti ir būtinąjį šio nusikaltimo subjektyviosios pusė požymį – kaltę, kuri pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad net ir nustačius, jog kraujosruvas nukentėjusiajai padarė jo ginamasis, manytina, jog jis neveikė nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia mažametę sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta. Šioje dalyje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistasis A. J. nagrinėjamoje situacijoje veikė netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, 2K-151-628/2018, 2K-153-511/2020 ir kt.). Šioje dalyje sprendžiant dėl A. J. kaltės turinio vertintina faktinė įvykio situacija, kad nuteistasis pats provokavo žodinį konfliktą, vaikų ir kitų asmenų akivaizdoje įžeidinėdamas ir žemindamas mažametės motiną, jis buvo akivaizdžiai įpykęs, agresyviai nusiteikęs, į tarpą tarp jo ir liudytojos R. Z. (J.) dėl nuteistojo netinkamo elgesio besikišanti mažametė dukra sudarė jam kliūtį, o jis, būdamas tvirto sudėjimo suaugęs vyras, bandydamas kliūtį sudarančią mažametę dukrą patraukti, veikė panaudodamas prieš mažametę suaugusio vyriškio jėgą stipriai suspausdamas jos rankas (t. y. veiksmų smurtinis pobūdis buvo pavojingas, vertinant mažamečio sudėjimą, nuteistojo panaudotą jėgą, kuri paliko gana dideles kraujosruvas), veikė tuo pat metu demonstruodamas agresiją mažametės motinos atžvilgiu. Tai iš esmės patvirtino tiek liudytojai A. R. ir R. Z. (J.), tiek mažametė nukentėjusioji, kuri, be kita ko, parodė, kad tėtis ją stvėręs už rankų pasakė, kad atstotų, t. y. jo agresyvūs fiziniai veiksmai buvo nukreipti ne tik prieš liudytoją, bet ir prieš mažametę, kuri buvo kliūtis, trukdanti realizuoti priešingus gerai moralei veiksmus prie liudytoją. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad A. J. fizinį kontaktą su nukentėjusiąja turėdamas mažiausiai du kartus, t. y. stumdydamas mažametę dukrą ir ją suimdamas už rankų, suvokė, kad veikdamas savo jėga prie mažametį asmenį gali sukelti tokiam asmeniui sužalojimus ir fizinį skausmą, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Kitaip tariant, teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia.

11. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kartu atsižvelgus į nukentėjusiosios amžių, subjektyviąją nuteistojo padarytos veikos pusę, nuteistojo A. J. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.

12. Apelianto teigimu, teismas nebuvo vienodai teisingas visiems proceso dalyviams, kadangi atmetė A. J. prašymą pakartotinai apklausti mažametę A. J. ir taip užtikrinti jam teisę užduoti klausimus apie tikrąsias įvykio aplinkybes, kas apelianto yra vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta.

13. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiamai asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015). Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos gairėmis orientuoja teismų praktiką į tai, kad galima remtis liudytojo (nukentėjusiojo), kuriam kaltininkas negalėjo užduoti klausimų, duotais parodymais, jei jie tenkina reikalavimus: 1) liudytojo (nukentėjusiojo) parodymai, duoti pirmiau procese, gauti iš esmės nepažeidus baudžiamojo proceso įstatymo; 2) liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo tolesniame baudžiamajame procese priežastis yra svarbi; 3) liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų vertinimas buvo paskutinė priemonė bylos aplinkybėms nustatyti; 4) liudytojo (nukentėjusiojo) parodymai yra patikimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015).

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą šiuo aspektu, dėl teisės taikymo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakartotinai neapklausti mažametės nukentėjusiosios ir apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas jos parodymais iš esmės nesuvaržė kaltinamojo teisės į gynybą, kadangi atitiko kasacinio teismo praktikoje aptartą situaciją, leidžiančią grįsti nuosprendį tokio nukentėjusiojo parodymais.

14.1. Pažymėtina, kad jau pirmiau aptartais įrodymais ir jų analize nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas vien tik arba lemiamai asmens, kurio A. J. negalėjo apklausti, parodymais, kadangi veikos faktinės aplinkybės nustatytos remiantis ne tik mažametės nukentėjusiosios, bet ir liudytojų R. Z. (J.), A. R. parodymais, specialisto išvadomis, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose bei kituose procesiniuose dokumentuose užfiksuotais įrodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją panaudojimo grindė ne tik nukentėjusiojo parodymais, o įrodymų visumos analize, mažametės parodymus sugretino su kitais įrodymais, įvertino mažametės nukentėjusiosios motinos – liudytojos R. Z. (J.), liudytojo A. R. parodymus, kurie dalyvavo įvykyje tiesiogiai ir kt. Taigi, mažametės nukentėjusiosios parodymų vertinimas buvo iš esmės viena iš papildomų, t. y. ne svarbiausių priemonių bylos aplinkybėms nustatyti. Be to, jau pirmiau atsakant į nuteistojo A. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentus išdėstytas įrodymų vertinimas, jų analizė lyginant įrodymus tarpusavyje leidžia spręsti, kad mažametės nukentėjusiosios A. J. parodymai yra pakankamai patikimi.

14.2. Nagrinėjamu atveju mažametės nukentėjusiosios A. J. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta iš esmės nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį, apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. [...] Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie suplanuotą 2022 m. lapkričio 17 d. 13.30 val. mažametės nukentėjusiosios A. J. apklausą įtariamasis A. J. buvo informuotas 2022 m. lapkričio 8 d. išsiunčiant jam pranešimą elektroniniu paštu (1 t., b. l. 83). Gynėjo tuo metu įtariamasis neturėjo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. J. patvirtino, kad dar iki apklausos jam buvo žinoma, kada vyks apklausa, dėl to jis bendravo su tyrėja, kuriai, jo teigimu, nurodė, kad serga ir negalės dalyvauti apklausoje. Pažymėtina, kad iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog prokurorė apklausą atliekantį ikiteisminio tyrimo teisėją informavo, kad įtariamasis skambino ir informavo, kad apklausoje nedalyvaus. Nors nuo informavimo 2022 m. lapkričio 8 d. iki apklausos 2022 m. lapkričio 17 d. buvo daugiau nei savaitė laiko, o įtariamasis jau 2022 m. lapkričio 8 d. sirgo (2 t., b. l. 30), tačiau iki apklausos nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei prokurorui, nei nukentėjusiosios A. J. apklausą atliekančiam teismui tuo metu įtariamasis A. J. nei oficialios informacijos apie savo ligą, nei prašymo atidėti apklausą dėl jo ligos, nepateikė. BPK 184 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo apklausą atlikti. Atitinkamai darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta mažametės nukentėjusiosios A. J. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo.

14.3. Mažametės nukentėjusiosios A. J. nedalyvavimo pakartotinėje apklausoje teisme priežastis laikytina svarbia. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį, nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. Tokia nuostata baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtina siekiant užtikrinti nepilnamečio proceso dalyvio apsaugą nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio, pakartotinės viktimizacijos, t. y. nemalonių ir traumuojančių įvykio prisiminimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas šiuos tikslus, pagrįstai neatliko pakartotinės mažametės nukentėjusiosios apklausos. Juo labiau, kad byloje esančios apklausos metu buvo paklausti esminiai klausimai, nei kaltinamasis, nei jo gynėjas iš esmės nenurodė klausimų, kurie, jų manymu, liko neišaiškinti apklausos metu, teismo posėdyje pakartojo klausimus dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, tačiau į juos iš esmės apklausos metu mažametė nukentėjusioji atsakymus davė. Todėl tokioje situacijoje teisėjų kolegija gynybos prašymą sudaryti galimybę užduoti klausimus mažametei nukentėjusiajai vertina tik kaip formalų siekį įgyvendinti savo teisę, kadangi tokios apklausos rezultatai, vertinant įrodymų visumą bei atsižvelgiant į gana didelį laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo, šiuo atveju neturėtų esminės įtakos galutiniam sprendimui. Taigi, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nesusiklostė tokia procesinė situacija, kuri nulemtų būtinybę pakartotinai procese apklausti mažametę ir taip sudaryti prielaidas patirti jai pakartotinę viktimizaciją.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

15. Apeliantas, remdamasis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017), nurodo, kad byloje surinkti įrodymai apie A. J. veiksmus, kuomet jis ištiesė prieš dukrą rankas bei vieną kartą atstūmė stumiančią jį patį dukrą, kuriai vėliau nustatė dvi kraujosruvas dilbiuose, nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad remiantis proporcingumo, teisingumo ir kitais bendraisiais teisės taikymo principais būtų pagrįstas kraštutinių baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Dėl šios priežasties, apelianto manymu, yra pagrindas atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

16. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenustato. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016 ir kt.).

17. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK nenustato ribojimų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. BK 37 straipsnis, nustačius jame įtvirtintas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2014, 2K-186-689/2020). Nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-227-788/2017 pateikti išaiškinimai dėl to, kad, vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai. Tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus bei teises.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad skirtingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, byloje nustatyta, kad nuteistasis A. J. ne tiesiog atstatė rankas į nukentėjusiąją bei vieną kartą ją atstūmė, o iš esmės būdamas suaugęs fiziškai stiprus ir tvirtai sudėtas vyras, agresyviai nusiteikęs ir įpykęs suspaudė rankomis mažametės nukentėjusiosios rankas, be to, nors tai nepateko į paties kaltinimo ribas, tačiau matyti, kad nuteistasis mažametę stūmė taip, kad ji nukrito ant šaligatvio trinkelių. Taigi, apeliantas iš esmės prašo pripažinti mažareikšmiais apeliaciniame skunde nurodomus, o ne pirmosios instancijos nustatytus nuteistojo veiksmus. Pastebėtina, kad pagal pačios mažametės parodymus, atlikdamas pirmosios instancijos teismo nustatytus veiksmus nuteistasis jai nurodė atstoti, kas taip pat rodo jo tyčinį veiksmų pobūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo A. J. veiksmai negali būti pripažinti mažai pavojingais. Nuteistasis savo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, pažeidė vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, t. y. nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą. Veiką nuteistasis padarė prieš ypatingai jautrų subjektą – mažametę savo dukrą, žodinio konflikto, kurį sukėlė ir intensyviai plėtojo pats nuteistasis, metu su dukros motina. Veika padaryta kitų žmonių akivaizdoje, prieš mažametį vaiką, kuris bandė tėvo sukeltą konfliktą išspręsti įsiterpdamas tarp jo ir motinos, į kurią nuteistasis buvo nukreipęs agresiją, prašydamas tėvą pasišalinti. Padaryta nusikalstama veika tyčinė, padaryta veikiant netiesiogine tyčia, supykus ir agresyviai siekiant pašalinti vaiką, sudarantį kliūtį priartėti prie nuteistojo naudoto psichinio smurto objekto – vaiko motinos. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, mažametė nukentėjusioji gyvena ne su nuteistuoju, o su motina, kurios atžvilgiu įvykio metu psichinį smurtą naudojo nuteistasis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės skaudžiai paveiks patį vaiką, kuris negyvena su tėvu.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti nuteistajam A. J. BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

Dėl nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimo, konstatuoja, kad teismas iš esmės tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, ir, išsamiai išanalizavęs visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, įvertino jų visumą, tačiau detaliau nepagrindė, kodėl nustatydamas neturtinės žalos dydį iš dalies nukrypo nuo praktikoje panašiose bylose priteisiamų sumų.

22. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamo bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020).

23. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą civilinį ieškinį dėl 1000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo, pažymėjo, kad atsižvelgia į tai, jog žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, taip pat į kilusias pasekmes – nukentėjusioji patyrė skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytos poodinės kraujosruvos dilbiuose, taip pat į tai, kad nuteistojo veiksmai buvo nukreipti į artimąjį giminaitį, mažametį asmenį, be jokios rimtos priežasties. Teismas įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nukentėjusiajai sukeltas psichologines pasekmes, ir tuo remdamasis sprendė, kad A. J. jautėsi nemaloniai ir dėl nuteistojo veiksmų, patyrė nepatogumų, tačiau nenustatyta ilgalaikių pasekmių jos sveikatai. Kartu teismas sprendė, jog priteistinos neturtinės žalos dydis šiuo konkrečiu atveju atitinka padarytos veikos pavojingumą, intensyvumą ir kilusius padarinius, taip pat nuteistojo turtinę padėtį, kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas bei padarė išvadą, kad 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti užtikrins nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka iš dalies.

24. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji pati stūmė tėvą, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, nurodė, kad vertina nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. iš esmės aišku, jog buvo vertinamos visos įvykio aplinkybės, tarp jų ir pačios nukentėjusiosios veiksmai. Kita vertus, pažymėtina, kad net ir vertinant aplinkybę, jog mažametė nukentėjusioji įsiterpusi tarp motinos ir agresyviai nusiteikusio tėvo bandė jį atstumti, tai niekaip nesudaro pagrindo nustatyti mažesnį neturtinės žalos dydį, kadangi tokie mažametės veiksmai nėra neteisėti, jie vertinti kaip reakcija į paties nuteistojo priešingus gerai moralei veiksmus. Taigi ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo mažinti neturtinės žalos dydį.

25. Bendrame aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja teismų praktikos nuostatos, atsižvelgė į kilusias pasekmes (fizinį skausmą ir sužalojimo mastą), nuteistojo A. J. kaltę, nuosprendyje įvertinta ir jo turtinė padėtis, nukentėjusiosios amžius, jos būsena dėl įvykio, taip pat tai, kad ją su nuteistuoju sieja artimas ryšys, kas iš esmės rodo didesnį veikos pavojingumą. Visos paminėtos aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, tačiau net ir vertindamas šias aplinkybes teismas neturėtų esmingai nukrypti ir nuo teismų praktikoje priteisiamų sumų už analogiškas ar panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas, tačiau skunde taip ir nenurodoma, kokia konkrečiai teismų praktika apeliantas remiasi. Šiuo aspektu patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimą pažymėtina, kad teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje priimtų sprendimų dėl neturtinės žalos atlyginimo analizė rodo, kad 1000 ir daugiau eurų dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos daugiau išskirtiniais atvejais, kai smurtas pasireiškia didesniu intensyvumu, atliekama daugiau smurtinių veiksmų, smurtauja daugiau nei vienas asmuo, smūgiai suduodami į gyvybiškai svarbias kūno vietas, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgesniam laikotarpiui ir pan. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sprendžia, kad atsižvelgus į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, kai nėra įrodymų dėl kokių nors padarytos veikos ilgalaikių padarinių nukentėjusiosios fizinei ar psichinei sveikatai, o nežymus sužalojimas padarytas ant mažametės rankų iš esmės vienu veiksmu ir stumdymu, taip pat į kitas pirmiau aptartas neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, priteistos neturtinės žalos dydis šiuo atveju nelaikytinas proporcingu ir teisingu, todėl mažintinas iki 400 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma labiau atitiks teismų praktiką panašiose bylose bei bus teisingas ir proporcingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio (Pavel Borkovski) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir nukentėjusiajai A. J. priteisti iš A. J. 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas pavedant uzufrukto teise tvarkyti A. J. atstovei pagal įstatymą R. Z.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.