Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

išteisintųjų S. M. ir A. M. gynėjui advokatui Laimonui Straukai (vaizdo konferencijos būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 10 punktą bei 284 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 10 punktą bei 284 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; V. R., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

10. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

12. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

14. Pirmosios instancijos teismas S. M. ir A. M. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 10 punktą bei 284 straipsnį išteisino konstatavęs, kad realiai visuomenės rimtis ir tvarka įvykio metu buvo sutrikdyta, nukentėjusiajam V. R. buvo padaryti sužalojimai ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategoriškas išvadas, kad S. M. ir A. M. atliko tokius veiksmus, dėl kurių jie gali būti pripažįstami kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 10 punktą bei 284 straipsnį, nepakanka, o visi aptarti neaiškumai, prieštaravimai, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turi būti vertinami kaltinamųjų naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, iš dalies netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir S. M. bei A. M. nepagrįstai išteisino pagal BK 284 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad S. M. ir A. M. veiksmuose byloje nagrinėjamo įvykio metu yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymiai.

22. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad, jo vertinimu, nukentėjusiojo V. R. parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina vaizdo įrašas, nes akivaizdžiai matyti, jog nei S. M., nei joks kitas asmuo jam gulinčiam smūgių nesuduoda, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo akcentuojamas neatitikimas tarp nukentėjusiojo parodymų ir byloje esančios vaizdo medžiagos laikytinas neesminiu ir neiškreipiančiu nukentėjusiojo V. R. parodymų esmės dėl įvykio aplinkybių ir nepaneigia jų patikimumo, nes nukentėjusysis esmines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes nurodė iš esmės nuosekliai, jo viso proceso metu duotus parodymus patvirtina ir kitų nukentėjusiųjų A. M., Š. R. ir L. J., liudytojų parodymai ir rašytinė bylos medžiaga. Nukentėjusiojo V. R. parodymų neatitikimai gali būti paaiškinami tuo, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojami intensyvūs puolamieji smurtiniai veiksmai, todėl nukentėjusysis dėl buvusios sumaišties galėjo dėl neesminių aplinkybių ir suklysti, tačiau tai savaime nerodo nukentėjusiojo parodymų nepatikimumo. Vertinant nukentėjusiojo parodymus svarbus ir tai, kad jis buvo apklausiamas net keletą kartų, praėjus skirtingam laikui po įvykio.

27. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad nei nukentėjusieji Š. R. ir L. J., nei vienas liudytojas byloje neįvardijo konkrečių būtent S. M. ir A. M. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų V. R. atžvilgiu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai gali būti paaiškinama tuo, kad byloje nagrinėjamas įvykis truko labai neilgą laiką, tačiau pasižymėjo įvairių veiksmų gausumu, jame dalyvavo daug asmenų, visi apklausti asmenys situaciją stebėjo iš skirtingų vietų, skirtingais momentais, nukentėjusiesiems matytos įvykio aplinkybės neabejotinai sukėlė šoką, nuo įvykio yra praėjęs netrumpas laiko tarpas ir jų parodymus galėjo lemti subjektyvūs situacijos vertinimai, tačiau tai neleidžia abejoti minėtų parodymų patikimumu.

28. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusieji V. R., A. M., Š. R. ir L. J. bei byloje apklausti anksčiau minėti liudytojai galėjo apkalbėti S. M. ir A. M., apkaltinti juos nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Šių nukentėjusiųjų ir liudytojų duoti parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys. Todėl teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiais nukentėjusiųjų V. R., L. J., A. M., Š. R. ir liudytojų parodymais ir juos atmetė.

30. Iš 2018 m. birželio 16 d. – 2018 m. birželio 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, kad apžiūrėjus įvykio vietą – (duomenys neskelbtini) miesto stadiono teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad į stadioną patenkama pro metalinius tinklinius vartus, rakinamus pakabinama spyna. Betoniniame statinyje, skirtame žiūrovams, sumontuotos plastikinės kėdės. Aukščiausioje eilėje viena kraštinė kėdė nulaužta ir numesta į krepšinio aikštelę. Antra kėdė nulaužta nuo dviejų tvirtinimų ir stovi vietoje. Stadiono prieigose yra automobilių stovėjimo aikštelė (1 t., b. l. 23-37).

36. Iš daiktų apžiūros protokolo ir teisiamajame posėdyje peržiūrėjus kompaktinį diską su (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės vaizdo stebėjimo kameromis (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje darytais vaizdo įrašais, matyti, kad 2018 m. birželio 16 d. nuo 14.50 val. asmenys ima skirstytis iš sirgalių tribūnos, vienas asmuo pakelia vyrą, galimai vilkintį tik šviesios spalvos šortus, pastarasis užlipa ant reklaminio stendo, tačiau, ką jis daro, nesimato. Nulipęs nuo reklaminio stendo šis asmuo nulaužia vieną tribūnos kėdę, nulaužtą kėdę padeda į vietą. Po to asmenys iš tribūnos išeina. Tuo metu iš stadiono teritorijos pro išėjimo iš stadiono vartus išeina juodai apsirengęs vyras ir pastovėjęs prie jų iš automobilių stovėjimo aikštelės pusės juos uždaro. Iš sirgalių tribūnos išeinantys asmenys buriuojasi prie išėjimo iš stadiono vartų (ne mažiau 10 asmenų). Prie išėjimo iš stadiono vartų priėjęs vyras, vilkintis oranžinės spalvos marškinėlius, galimai užsidėjęs tamsios spalvos kuprinę, rankose turėdamas kažkokius nešulius (galimai S. M. (remiantis paties S. M., D. Š. parodymais)), tris ar keturis kartus spiria į vartus (dėl neryškaus vaizdo tikslaus spyrių skaičiaus pasakyti neįmanoma). Vyras vilkintis baltos spalvos marškinėlius ir tamsios spalvos kelnes priėjęs prie stadiono vartų du kartus į juos spira, dar vienas vyras taip pat vilkintis baltos spalvos marškinėlius ir tamsios spalvos šortus prieina prie vartų ir taip pat į juos vieną kartą spiria. Apsaugos darbuotojas laiko išėjimo iš stadiono vartus, vartai juda, prie vartų esantys asmenys stumdosi. Tada staiga visi asmenys nuo vartų atsitraukia (galimai apsaugos darbuotojas V. R. asmenų atžvilgiu panaudojo ašarines dujas). Prie vartų prieina vyras, apsirengęs oranžinės spalvos marškinėliais, tamsiais šortais, ant galvos užsidėjęs baltą kepurę ir galimai kažką šnekasi su apsaugos darbuotoju (galimai A. M. (remiantis paties A. M. parodymais)). Prie vartų vėl renkasi būrys žmonių. Anksčiau minėtas asmuo, vilkintis oranžinės spalvos marškinėlius, galimai su nešuliais ir tamsios spalvos kuprine, juos numeta ant žemės netoli vartų ir priėjęs prie vartų rankomis juos stumia, vartai juda, paskui nuo vartų atsitraukia, vėl pasiima kuprinę, kiti asmenys irgi stumia vartus. Vartai atsidaro ir pro vartus į automobilių stovėjimo aikštelę išeina būrys asmenų. Prie apsaugos darbuotojo prieina vyras vilkintis oranžinės spalvos marškinėlius ir galimai ant galvos užsidėjęs baltos spalvos kepurę (galimai A. M.), matosi, kad vyksta konfliktas, apsaugos darbuotojas ir minėtas asmuo susistumdo, tačiau, ar suduodami smūgiai apsaugos darbuotojui, nesimato. Apsaugos darbuotojas atsitraukia link saugos tarnybos automobilio. Asmenys, kurie buvo susibūriavę prie išėjimo iš stadiono vartų, skirstosi, vaikšto po automobilių stovėjimo aikštelę. Prie apsaugos darbuotojo, stovinčio netoli autobuso, vėl prieina vyras, vilkintis oranžinės spalvos marškinėlius bei užsidėjęs baltą kepurę (galimai A. M.), jie tarpusavy bendrauja, minėtas vyras vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, apsaugos darbuotojas taip pat pakelia koją (galimai blokuodamas spyrį jo atžvilgiu). Prie apsaugos darbuotojo pribėga vyras vilkintis oranžinės spalvos marškinėliais, ant pečių su kuprine (galimai S. M.), apsaugos darbuotojas ima bėgti, tačiau minėtas vyras jį pasiveja, matosi, kad vejantis apsaugos darbuotoją, jis stumdomas, jam galimai suduodami smūgiai, tačiau, kuom (ranka ar koja) ir kiek smūgių suduodama, nesimato dėl prastos vaizdo įrašo kokybės. Prie apsaugos darbuotojo pribėga ir vyras su oranžiniais marškinėliais ir balta kepure (galimai A. M.) ir vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui. Apsaugos darbuotojas minėtam vyriškiui ranka suduoda smūgį į galvos sritį ir vyriškis nugriūna ant žemės. Tuo pat metu prie apsaugos darbuotojo (jam iš dešinės pusės) pribėga tamsiai apsirengęs vyras, kuris suduoda smūgį (nesimato, ar ranka, ar koja ir į kokią kūno vietą) apsaugos darbuotojui ir pastarasis nugriūna ant žemės. Prie nugriuvusio ant žemės ir besistojančio apsaugos darbuotojo prieina vyras su oranžiniais marškinėliais ir tamsia kuprine ant pečių (galimai S. M.) ir vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, tačiau, ar pataiko, vaizdo įraše aiškiai nematyti. Apsaugos darbuotojas atsistoja. Prie apsaugos darbuotojo prieina vyras vilkintis baltos spalvos marškinėlius ir tamsios spalvos šortus, kuris vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, apsaugos darbuotojas jį rankomis nustumia (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 31-32, 40, 44, 46).

37. Iš 2019 m. rugsėjo 16 d. teisiamajame posėdyje S. M. ir A. M. gynėjo advokato Laimono Straukos pateikto kompaktiniame diske esančio byloje nagrinėjamo įvykio metu padaryto vaizdo įrašo matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono, tarp futbolo komandų sirgalių vyksta konfliktas (5 t., b. l. 25, 32, 46).

38. Iš neblaivumo nustatymo alkotesteriu kvito matyti, kad 2018 m. birželio 16 d. 16.27 val. S. M. buvo nustatytas 0,89 promilių girtumas (3 t., b. l. 44). Iš neblaivumo nustatymo alkotesteriu kvito matyti, kad 2018 m. birželio 16 d. 16.10 val. A. M. buvo nustatytas 0,97 promilių girtumas (3 t., b. l. 75).

39. Iš 2018 m. rugsėjo 11 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikto pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2018 m. birželio 16 d. (duomenys neskelbtini) centriniame stadione vyko LFF I lygos pirmenybių rungtynės tarp futbolo komandų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pasibaigus rungtynėms (duomenys neskelbtini) komandos sirgaliai suniokojo dalį turto, tačiau VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ žalą atlygino (2 t., b. l. 146).

40. Iš byloje esančių Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje įtariamojo atžvilgiu pagal laidavimą ir Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties matyti, kad ikiteisminis tyrimas dalyje dėl viešosios tvarkos pažeidimo D. Š. atžvilgiu nutrauktas, atleidžiant D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą pagal laidavimą (2 t., b. l. 72-77).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią išteisintųjų S. M. ir A. M. kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. M. ir A. M. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia.

42. Kaip matyti iš bylos duomenų, S. M. ir A. M. padaryti veiksmai atlikti viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) centriniame stadione, esančiame (duomenys neskelbtini). Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloj Nr. 2K-506/2013). Šiuo atveju svarbu tai, kad veika buvo padaryta dienos metu centriniame miesto stadione, kuriame ir šalia jo buvo daug žmonių (kai kurie žmonės stebėjo futbolo varžybas, kiti leido laisvalaikį šalia stadiono esančiose laisvalaikio erdvėse (krepšinio, estakadų aikštelėse), ši vieta yra atvira, į šią teritoriją netrukdomai ir iš anksto neįspėję gali patekti bet kokie asmenys. Taigi, šiuo atveju tiek patys S. M. ir A. M., tiek bet kurie kiti asmenys įvykio metu turėjo galimybę netrukdomi patekti į stadiono teritoriją. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad S. M. ir A. M. nepagarbą aplinkiniams demonstravo viešoje vietoje.

43. Antras svarbus aspektas, susijęs su S. M. ir A. M. atliktų veiksmų vertinimu, yra tas, jog jie ne tik atliko neteisėtus veiksmus viešoje vietoje, bet tai padarė kitų žmonių akivaizdoje (konfliktą matant ir girdint (be nukentėjusiojo V. R.) konflikte nedalyvavusiems, bet šalia buvusiems nukentėjusiesiems A. M., Š. R., L. J., kitiems pašaliniams asmenims, buvusiems šalia konflikto vietos (liudytojams M. A., I. B., G. R. ir kt.)). S. M. ir A. M. konflikto metu nukentėjusiojo V. R. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, taip sukeldami jam fizinį skausmą ir padarydami sužalojimus. Tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015, 2K-103-689/2019), tai yra kaip vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos būdų. Pažymėtina, kad iš visų galimų sveikatos sutrikdymų BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. R. nustatyti odos nubrozdinimai abiejų riešų srityje, dešinėje alkūnėje, paraudimas kaklo srityje yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto (2 t., b. l. 123-124).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus (nukentėjusiųjų V. R., A. M., Š. R., L. J., liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis) daro išvadą, jog dėl S. M. ir A. M. atliktų veiksmų nukentėjusysis V. R. ir konfliktą matę kiti nukentėjusieji A. M., Š. R. ir L. J. patyrė stresą, nesijautė saugiai, buvo išsigandę, buvo sutrikdytas nukentėjusiojo V. R. darbas ir nukentėjusiųjų A. M., Š. R., L. J. laisvalaikis, rimtis ir poilsis, nukentėjusieji V. R. ir Š. R. skambino policijai pranešti apie gadinamą stadiono inventorių ir įvykusį konfliktą, į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. Taigi, akivaizdu, kad šios aplinkybės patvirtina, jog buvo pažeista viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nukentėjusieji V. R., A. M., Š. R. ir L. J. patyrė nepatogumų, jiems sukeltas nesaugumo jausmas, nukentėjusysis V. R. buvo atitrauktas nuo darbo ir negalėjo toliau vykdyti savo darbinių funkcijų, turėjo vykti į policijos komisariatą aiškintis įvykio aplinkybių.

45. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad S. M. ir A. M. parodė, jog neturėjo siekio sutrikdyti viešąją tvarką ir nemano, jog jų veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka, kaip pagrindinę kilusios situacijos priežastį abu įvardijo neteisėtus V. R. veiksmus uždarant stadiono vartus, purškiant dujas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš visumos byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog byloje nagrinėjamas incidentas truko apie 3-4 minutes, S. M. ir A. M. veiksmai išimtinai buvo nukreipti į V. R. asmenį, jokių kitų asmenų atžvilgiu kaltinamieji absoliučiai jokių veiksmų neatliko, būtent dėl apsaugos darbuotojo elgesio buvo spiriama į vartus, jie atidaromi, o V. R. elgesys – dujų purškimas įtakojo kitus S. M., A. M. ir nenustatytų asmenų veiksmus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį nusikalstamos veikos padarymo motyvai reikšmės neturi. Jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-141/2015, 2K-54-222/2017). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju S. M. ir A. M. dėl atliktų savo pavojingų nusikalstamų veiksmų pobūdžio viešoje vietoje pažeidė viešose vietose priimtiną, įstatymais ginamą žmonių elgesio ir bendravimo tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (jų veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkretiems konflikto dalyviams, bet ir aplinkiniams bei aplinkai), todėl S. M. ir A. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

46. Kaip matyti iš S. M. ir A. M. pateikto kaltinimo, jie kaltinami nusikalstamus veiksmus atlikę bendrininkų grupėje su D. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bei dar kitais nenustatytais asmenimis. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi, bendrininkavimui būdinga tai, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja, bendrai veikdami, du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir taip toliau. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

47. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, įvykdė S. M., A. M. ir D. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, su dar kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis (uždarytus stadiono vartus spardė ir rankomis stumdė, veržėsi išeiti iš stadiono, nevykdė viešąją tvarką renginio metu palaikančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojo V. R. reikalavimo laukti atvykstančios policijos dėl neteisėtų (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ futbolo sirgalių elgesio stadione ir turto gadinimo ne tik S. M., A. M. ir D. Š., bet ir būrys kitų asmenų). Visus šiuos asmenis jungė bendras nusikalstamas sumanymas, visi jie suprato ir žinojo, kad veikia kartu, pritarė vienas kito veiksmams, kiekvienas iš jų realizavo nors dalį nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių (S. M. spardė ir stumdė uždarus stadiono vartus, šaukė „nudaušiu“, vėliau panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo V. R. atžvilgiu, D. Š. taip pat spardė stadiono vartus, kiti nenustatyti asmenys taip pat spardė ir stūmė stadiono vartus, verždamiesi išeiti iš stadiono, nevykdė viešąją tvarką renginio metu palaikančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojo V. R. reikalavimo laukti atvykstančios policijos dėl neteisėtų (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ futbolo sirgalių elgesio stadione ir turto gadinimo, A. M. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo V. R. atžvilgiu), todėl konstatuotina, kad S. M., A. M., D. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bei kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, darydami šią nusikalstamą veiką, veikė bendrininkų grupėje (BK 25 straipsnio 2 dalis) ir buvo bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina buvus S. M., A. M., D. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išankstinį susitarimą po futbolo rungtynių (duomenys neskelbtini) centriniame stadione atlikti kokius nors priešingus teisei veiksmus, niokoti turtą, žaloti asmenis, pažeisti viešąją tvarką. Pažymėtina, kad tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus, yra būtinas bendrininkavimo požymis. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015).2K-101-976/2019).

49. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje daryto vaizdo įrašo matyti, kad pirmas prie uždarytų išėjimo iš stadiono vartų prieina S. M. ir tris ar keturis kartus spiria į vartus, iš sirgalių tribūnos išeinantys asmenys buriuojasi prie išėjimo iš stadiono vartų, tuoj pat prie tokio įžūlaus S. M. elgesio prisijungė ir D. Š. ir dar vienas asmuo, kurie priėję prie stadiono vartų į juos taip pat spiria, prie vartų esantys asmenys stumdosi, A. M. prie uždarytų vartų šnekasi su apsaugos darbuotoju, tačiau S. M. priėjęs prie vartų rankomis juos stumia, vartai juda, kiti asmenys irgi stumia vartus. Atsidarius vartams A. M. pirmas pradeda smurtauti prieš apsaugos darbuotoją, netrukus prie tokio jo elgesio prisijungia ir S. M., kuris taip pat naudojo fizinį smurtą apsaugos darbuotojo atžvilgiu (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 40, 44). Atsižvelgus į šias aplinkybes, konstatuotina, kad net ir nesant išankstinio, detaliai aptarto nusikalstamo plano, S. M. ir A. M. su kitais asmenimis veikė aktyviai, vienas po kito, savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė pritarimą vienas kito elgesiui bei palaikymą, todėl visiškai nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad jokio sumanymo veikti bendrininkų grupėje nebuvo.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje suabejojo paties nukentėjusiojo V. R. elgesio byloje nagrinėjamo įvykio metu teisėtumu. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis V. R. parodė, jog įvykio metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju, tą dieną vadovo M. A. paliepimu jam buvo pavesta stadione užtikrinti, kad nebūtų gadinamas stadiono inventorius. Apsaugos darbuotojų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymas, pagal kurio nuostatas asmens ir turto saugos paslaugų teikimo pagrindas yra rašytinė saugos tarnybos ir kliento sutartis; apie viešosios tvarkos palaikymą viešuose masiniuose renginiuose, vykstančiuose masinio susibūrimo vietose (stadionuose, aikštėse, parkuose ir pan.), ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos bei tarpvalstybinio grynųjų pinigų vežimo kelių transportu licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka turi būti iš anksto informuota policija ir suderinti bendri veiksmai užtikrinant viešąją tvarką renginyje (13 straipsnis, 5 straipsnio 2 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo nuostatų laikytasi nebuvo - byloje nėra jokių duomenų, kad tarp stadiono valdytojos VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir saugos tarnybos UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų sudaryta sutartis ir kad buvo bendrų veiksmų suderinimas su (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, V. R. įvykio dieną be teisinio pagrindo vykdė (duomenys neskelbtini) centrinio stadiono apsaugą ir atliko viešąją tvarką palaikančius veiksmus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš V. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugpjūčio 29 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog V. R. nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. dirba apsaugos darbuotoju (2 t., b. l. 103, 104). Apsaugos darbuotojo pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad apsaugos darbuotojas turi: 10.3 punkte – sulaikyti asmenis, įvykdžiusius vagystę ar pažeidusius viešąją tvarką saugomo objekto teritorijoje ir perduoti juos teisėsaugos pareigūnams; 10.6 punkte – palaikyti objekte viešąją tvarką; 12.5 punkte – darbo metu turėti ir kilus pavojui sveikatai ar gyvybei panaudoti tarnybai skirtus ginklus ir spec. priemones, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais (2 t., b. l. 129-134). Byloje nagrinėjamo įvykio metu S. M. ir A. M. nežinojo ir negalėjo žinoti, ar V. R. stadione dirba teisėtai ar neteisėtai, yra iš anksto informuota policija ir suderinti bendri veiksmai užtikrinant viešąją tvarką renginyje ar nėra, S. M. ir A. M. V. R. atpažino kaip apsaugos darbuotoją ir savo veiksmus nukreipė kaip į apsaugos darbuotoją (S. M. parodymai (6 t., b. l. 40), A. M. parodymai (3 t., b. l. 98)), V. R. pats manė byloje nagrinėjamo įvykio metu teisėtai atliekantis apsaugos darbuotojo funkcijas (1 t., b. l. 40, 41), todėl anksčiau paminėtos aplinkybės dėl galimai neteisėtų apsaugos darbuotojo funkcijų atlikimo nepateisina S. M. ir A. M. veiksmų V. R. atžvilgiu ir nepaneigia jų kaltės padarius jiems inkriminuotą BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, kurią patvirtina ankščiau išdėstytų įrodymų visuma.

51. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog prieš asmenims stengiantis atidaryti vartus, jų būtų reikalaujama laukti atvykstančios policijos. Tačiau tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis V. R. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad sirgaliams priėjus prie uždarytų stadiono vartų ir ėmus laužtis pro juos, jis juos įspėjo, kad yra iškviesta policija dėl stadiono turto gadinimo (1 t., b. l. 40, 43, 5 t., b. l. 3, 148). Šiuos nukentėjusiojo V. R. parodymus iš dalies patvirtina A. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad priėjęs prie uždarytų stadiono vartų su V. R. kalbėjo apie policiją (6 t., b. l. 41-43). Netikėti nuosekliais viso proceso metu nukentėjusiojo V. R. duotais parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina ir A. M. parodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad S. M. nurodė, jog reikalavimus palaukti atvykstančios policijos išgirdo jau tada, kai vartai buvo atidaryti, pradžioje apsaugos darbuotojas nieko nesakė (6 t., b. l. 40, 41), nepaneigia nukentėjusiojo V. R. parodymų.

52. Kaip matyti iš S. M. ir A. M. pateiktų kaltinimų, S. M. inkriminuojamas spyris V. R. dar iki vartų atsidarymo, taip pat spyris V. R. iki V. R. bėgant ir S. M. bei A. M. jį vejantis, bet tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl šios aplinkybės šalintinos iš kaltinimų S. M. ir A. M. kaip neįrodytos. Byloje esančiame (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje darytame vaizdo įraše matyti, jog prie išėjimo iš stadiono vartų priėjęs S. M. kelis kartus spiria į uždarytus vartus, tačiau vartai neatsidaro, tuo metu V. R. yra kitoje vartų pusėje, spiriančio S. M. koja per vartus neišlenda į kitą vartų pusę, kurioje buvo nukentėjusysis, todėl akivaizdu, kad S. M. nukentėjusiajam tuo metu tikrai neįspyrė (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 40, 44). Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. spalio 30 d. apklausoje peržiūrint šį vaizdo įrašą V. R. taip pat nurodė, kad kai S. M. spyrė į vartus, jam įspirta nebuvo (1 t., b. l. 46, 47). Byloje esančiame vaizdo įraše taip pat matyti, kad prie V. R. pribėgus S. M. V. R. ima bėgti, tačiau vaizdo įraše aiškiai nematyti, ar pribėgęs S. M. spiria V. R. (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 40, 44). V. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodė, kad prieš jam bėgant nuo S. M. ir A. M. S. M. jam būtų įspyręs (1 t., b. l. 12, 13, 40-41, 43, 44, 46-47, 49-50, 5 t., b. l. 3-5, 46-47, 148-150).

53. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. M. nepagrįstai inkriminuota aplinkybė, jog, atsidarius vartams, jis pradėjo stumdyti V. R., suėmė ranka už kaklo ir 1 kartą spyrė. Teismas, remdamasis S. M. ir A. M. parodymais, kad jie nesuėmė V. R. už kaklo, nukentėjusiojo V. R. parodymais dėl šių aplinkybių, kuriuos vertina kaip nenuoseklius, ir vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad ši aplinkybė nepasitvirtino. Kiti nukentėjusieji ar liudytojai to, kad A. M. suėmė V. R. už kaklo nei patvirtino, nei paneigė. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir konstatuoja, kad aplinkybė, jog A. M. išėjęs pro stadiono vartus susistumdė su apsaugos darbuotoju V. R., suėmė ranka jam už kaklo ir veną kartą spyrė yra įrodyta byloje esančia medžiaga.

54. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje daryto vaizdo įrašo matyti, kad, atsidarius vartams ir asmenims išėjus į automobilių stovėjimo aikštelę, prie apsaugos darbuotojo V. R. prieina A. M., matosi, kad vyksta konfliktas, asmenys susistumdo, tačiau, ar suduodami ir kokie smūgiai suduodami apsaugos darbuotojui, nesimato. Asmenys skirstosi, vaikšto po automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau netrukus prie apsaugos darbuotojo V. R. vėl prieina A. M., jie tarpusavy bendrauja, ir A. M. vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, apsaugos darbuotojas taip pat pakelia koją (galimai blokuodamas spyrį jo atžvilgiu) (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 40, 44). Nukentėjusysis V. R. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, parodė, kad A. M. atsidarius išėjimo iš stadiono vartams priėjo prie jo ir ranka griebė jam už kaklo (gerklės) ir ėmė smaugti, po to koja spyrė vieną kartą, jis gindamasis nuo to spyrio taip pat pakėlė savo koją (1 t., b. l. 12, 13, 40-41, 43-44, 46-47, 49-50, 5 t., b. l. 3-5, 46-47, 148-150). Netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiojo V. R. viso proceso metu duotais parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad nukentėjusiajam V. R. buvo stipriai suimta už kaklo, patvirtina ir byloje esančiame gydytojo įraše nurodytos aplinkybės, kad V. R. 2018 m. birželio 16 d. ligonėje, be kitų sužalojimų, buvo nustatytas ir kaklo sumušimas (2 t., b. l. 150, 151). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, kad V. R. be kitų sužalojimų buvo nustatytas paraudimas kaklo srityje; sužalojimai padaryti paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais – sumušant, spaudžiant kaklą (2 t., b. l. 123-124). Jau minėtas (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje darytas vaizdo įrašas, kuriuo iš esmės rėmėsi apylinkės teismas, nepaneigia aplinkybės, kad susistumdymo metu A. M. galėjo suimti nukentėjusiajam už kaklo (gerklės). Vaizdo įraše matyti, kad, prasidarius stadiono vartams, apsaugos darbuotoją (nukentėjusįjį V. R.) apspinta būrys iš stadiono išėjusių asmenų (tarp kurių yra ir A. M.), jie stumdosi su nukentėjusiuoju ir visa ši grupė asmenų juda.

55. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad kaltinime nurodyti asmenys (S. M., A. M., D. Š. ir kiti nenustatyti asmenys), spardydami ir rankomis stumdydami uždarytus stadiono vartus, išlaužė 20 vienetų vartų tvoros segmentų sujungimų, kurių vertė 24 eurai, bei tvirtinimo medžiagas, kurių vertė 10 eurų, todėl ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo S. M. ir A. M. kaip neįrodyta.

56. Iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės vaizdo stebėjimo kameromis (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje daryto vaizdo įrašo (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 40, 44) matyti, kad po to, kai vartai buvo stumdomi ir spardomi (duomenys neskelbtini) futbolo komandos sirgalių (tarp jų S. M., D. Š. ir kitų), jie atsidarė, tačiau vartai vizualiai liko stovėti tokie, kokie buvo prieš uždarymą, kad jie būtų sulūžę ar kažkaip išlinkę, išgriuvę, to nematyti. Byloje esančiame 2018 m. birželio 17 d. policijos pareigūno L. S. tarnybiniame pranešime dėl turto sugadinimo (1 t., b. l. 14, 15) nėra nurodyta jokių duomenų apie stadiono vartų sugadinimą. Iš 2018 m. birželio 16 d.-2018 m. birželio 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolų (1 t. b. l. 32-36) matyti, kad juose taip pat nėra jokių duomenų apie stadiono vartų sugadinimą. Juose užfiksuoti tik plastikinių suolų apgadinimai, į krepšinio aikštelę numesta kėdė ir nulaužta nuo tvirtinimų, tačiau savo vietoje palikta, kėdė. Prie įvykio vietos apžiūros protokolų esančioje fotolentelėje (1 t., b. l. 35) yra užfiksuoti stadiono vartai, kurie stovi normalioje padėtyje, jokių jiems padarytų apgadinimų nėra fiksuojama. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. A. pateikė stadiono sugadinto turto atstatymo darbų preliminarią sąmatą (1 t., b. l. 155), kurioje nurodyti vartų tiesinimo, tvoros segmentų sujungimų bei tvirtinimo medžiagų kaštai, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ši preliminari sąmata visiškai nepagrindžia to, jog buvo padaryti S. M. ir A. M. kaltinime nurodomi stadiono vartų tvoros segmentų sugadinimai ir kad jie padaryti būtent S. M., A. M. ir kitų asmenų veiksmais byloje nagrinėjamo įvykio metu. Pateikta preliminari sugadinto turto atstatymo darbų sąmata sudaryta 2018 m. birželio 26 d. (praėjus 10 dienų nuo byloje nagrinėjamo įvykio), iš jos visiškai neaišku, kokie būtent vartai, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu būdu buvo apgadinti, taip pat neaišku, kokių objektyvių duomenų pagrindu ji buvo sudaryta. Nors liudytojas M. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant pirmą kartą, parodė, kad (duomenys neskelbtini) futbolo komandos sirgaliai išvertė vartus, kuriuos paskui reikėjo pavirinti, palankstyti (4 t., b. l. 131), tačiau byloje nėra jokių šiuos parodymus pagrindžiančių objektyvių duomenų (nuotraukų, patvirtinančių vartų apgadinimus, vartų taisymo darbų aktų ar sąskaitų, patvirtinančių taisymo darbų atlikimą ir kt.).

57. S. M. ir A. M. inkriminuotame kaltinime nurodyta, kad po to, kai jie tęsdami nusikalstamą veiką, vijosi bėgantį V. R. ir jį pasiviję sudavė smūgius jam į kojas ir kitas kūno vietas, ikiteisminio tyrimo nenustatyti kiti du asmenys sudavė po smūgį ranka ir koja V. R. į koją ir kitas kūno vietas, ir taip bendrais veiksmais padarė V. R. kaltinime nurodytus sužalojimus. Nors minėtų dviejų nenustatytų asmenų veiksmai buvo atlikti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu kaip ir S. M. ir A. M., tačiau teisėjų kolegija pažymi kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad kaltinime nurodyti du nenustatyti asmenys (sudavę po smūgį ranka ir koja V. R. į koją ir kitas kūno vietas) veikė bendrai smurtaudami su S. M. ir A. M., suprasdami savo vaidmenį ir konkliudentiniais veiksmais siekė realizuoti bendrą nusikalstamą ketinimą, todėl aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo nenustatyti kiti du asmenys sudavė po smūgį ranka ir koja V. R. į koją ir kitas kūno vietas, ir taip bendrais veiksmais padarė V. R. kaltinime nurodytus sužalojimus, šalintina iš kaltinimo S. M. ir A. M. kaip neįrodyta.

58. Iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės vaizdo stebėjimo kameromis (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje daryto vaizdo įrašo matyti, kad apsaugos darbuotojui galimai A. M. ranka sudavus smūgį į galvos sritį ir jam nugriuvus ant žemės tuo pat metu prie apsaugos darbuotojo (jam iš dešinės pusės) pribėga tamsiai apsirengęs vyras, kuris suduoda smūgį (nesimato, ar ranka, ar koja ir į kokią kūno vietą) apsaugos darbuotojui ir pastarasis nugriūna ant žemės, o minėtas tamsiai apsirengęs vyriškis nesustojęs nubėga tolyn. Apsaugos darbuotojui atsistojus prie jo prieina iš stadiono išėjės vyras vilkintis baltos spalvos marškinėlius ir tamsios spalvos šortus, kuris vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, apsaugos darbuotojas jį rankomis nustumia, o minėtas vyras vėl pro vartus grįžta į stadioną (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 31, 32, 40, 44, 46). Ikiteisminio tyrimo metu S. M. ir A. M. peržiūrėjus vaizdo įrašą iš įvykio vietos, jie neatpažino nei minėto tamsiai apsirengusio vyriškio, po kurio smūgio apsaugos darbuotojas nukrito ant žemės, nei vyro, vilkėjusio baltos spalvos marškinėlius ir tamsios spalvos šortus bei spyrusio apsaugos darbuotojui (3 t., b. l. 65-66, 97, 98), todėl negalima atmesti galimybės, kad minėti asmenys buvo ne iš kartu su S. M. ir A. M. atvykusių asmenų ((duomenys neskelbtini) komandos sirgalių) grupės ir neturėjo tikslo bendrai su S. M. ir A. M. vykdyti nusikalstamą veiką, o apsaugos darbuotojui smūgius sudavė turėdami savų sumetimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tamsiai apsirengęs vyriškis (po kurio smūgio nukentėjusysis nukrito) prie nukentėjusiojo atbėgo iš automobilio stovėjimo aikštelės gilumos, dėl prastos vaizdo įrašo kokybės neįmanoma identifikuoti, ar šis vyriškis atėjo iš stadiono kartu su S. M. ir A. M., ar dalyvavo prieš tai buvusiuose susistumdymuose su nukentėjusiuoju, o vyriškis, vilkėjęs baltos spalvos marškinėlius ir tamsios spalvos šortus, iš stadiono į automobilių stovėjimo aikštelę išėjo tik prieš pat spyrį nukentėjusiajam ir iš karto po spyrio vėl grįžo į stadioną, o ne ėjo link autobusų, kur būriavosi likę (duomenys neskelbtini) komandos sirgaliai. Šios aplinkybės neleidžia teismui konstatuoti, kad minėti du asmenys (tamsiai apsirengęs vyriškis, po kurio smūgio nukentėjusysis nukrito, ir vyriškis, vilkėjęs baltos spalvos marškinėlius ir tamsios spalvos šortus, spyręs nukentėjusiajam) veikė kartu su S. M. ir A. M.. Nenustačius šių dviejų vyrų asmenybės ir neišsiaiškinus jų prieš nukentėjusįjį atliktų veiksmų motyvų, nėra galimybės nustatyti, ar jie kėsinosi į tą patį objektą (viešąją tvarką), ar šie asmenys suvokė veikią bendrai su S. M. ir A. M.. Neatmestina, kad šie nenustatyti asmenys prieš V. R. smurtavo vedami visiškai kitų paskatų, pavyzdžiui dėl asmeninių priežasčių.

59. Kaip matyti iš S. M. ir A. M. pateiktų kaltinimų, jiems inkriminuojama, kad tęsdami nusikalstamą veiką, S. M. su A. M. pasivijo bėgantį V. R., S. M. rankomis stumdė bei spyrė V. R. ne mažiau 2 kartus, iš jų vieną kartą į koją, A. M. spyrė V. R. ne mažiau 1 kartą, tačiau teisėjų pažymi, kad kaltinimas dėl šių aplinkybių S. M. ir A. M. turi būti tikslinamas, nurodant, kad jie, tęsdami nusikalstamą veiką, vijosi bėgantį V. R. ir jį pasiviję rankomis ir kojomis sudavė jam į kojas ir kitas kūno vietas nenustatytą kiekį smūgių, nes byloje esantys duomenys (paties nukentėjusiojo V. R., kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, vaizdo medžiaga) neleidžia konstatuoti, kiek ir su kuo (rankomis ar kojomis) V. R. buvo suduota smūgių, kuomet S. M. ir A. M. jį vijosi. Pats nukentėjusysis V. R. nurodė, kad S. M. jį spardė, daužė ir su kumščiais, tačiau jis negali pasakyti, kiek ir į kurias kūno vietas, A. M. jį taip pat puolė, mušė su rankomis, kiek kuris smūgių sudavė, negali pasakyti, jį vijosi abu vyrai (S. M. ir A. M.), pasivijus jam buvo spiriama, tačiau į kokias vietas, negali nurodyti, bet buvo pataikyta į kojas. Iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kad apsaugos darbuotojas ima bėgti, jį vejasi S. M. ir A. M., matosi, kad, vejantis apsaugos darbuotoją, jis stumdomas, jam galimai suduodami smūgiai, tačiau, kuo (ranka ar koja) ir kiek smūgių suduota, nesimato dėl prastos vaizdo įrašo kokybės. Prie apsaugos darbuotojo pribėga vyras su oranžiniais marškinėliais ir balta kepure (A. M.) ir vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, o vėliau prie nugriuvusio ant žemės ir besistojančio apsaugos darbuotojo prieina vyras su oranžiniais marškinėliais ir tamsia kuprine ant pečių (S. M.) ir vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, tačiau, ar pataiko vaizdo įraše taip pat aiškiai nematyti (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 40, 44). Toks kaltinimo tikslinimas teisme galimas, kadangi kaltinime nurodytos aplinkybės nekeičiamos iš esmės skirtingomis ir S. M. bei A. M. teisinė padėtis dėl to nėra pasunkinama (BPK 255 straipsnis, 256 straipsnio 1 ir 3 dalys).

60. Kaip matyti iš S. M. ir A. M. pateiktų kaltinimų, jiems inkriminuojama, kad jie, be kita ko, bendrais veiksmais padarė V. R. odos nubrozdinimus abiejų riešų srityje, dešinėje alkūnėje, paraudimą kaklo srityje, dešinės pusės X šonkaulio lūžį ir nesunkiai sužalojo V. R.. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. R. buvo nustatyti šie sužalojimai: odos nubrozdinimai abiejų riešų srityje, dešinėje alkūnėje, paraudimas kaklo srityje, dešinės pusės X šonkaulio lūžimas; V. R. šonkaulio lūžimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, kiti sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto (2 t., b. l. 123-124). Taigi S. M. ir A. M. inkriminuojama, kad tais pačiais veiksmais nukentėjusiajam V. R. padarė kūno sužalojimus, iš kurių vieni kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kiti – kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kadangi kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti, nagrinėjamu atveju S. M. ir A. M. buvo inkriminuojama, kad jie nesunkiai sužalojo V. R. ir be BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dar padarė ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau nagrinėjamu atveju nustačius, kad S. M. ir A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, kuri apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, ir kad byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl S. M. ir A. M. veiksmų nukentėjusiajam V. R. buvo padarytas dešinės pusės X šonkaulio lūžis ir taip nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, ir kad jie pagrįstai išteisinti dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte numatytos nusikalstamos veikos (apie tai bus pasisakyta toliau šiame nuosprendyje), kaltinimas dėl šių aplinkybių S. M. ir A. M. turi būti tikslinamas, nurodant, kad jie bendrais veiksmais padarė V. R. odos nubrozdinimus abiejų riešų srityje, dešinėje alkūnėje, paraudimą kaklo srityje, ir nežymiai sužalojo V. R. bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks kaltinimo tikslinimas – S. M. ir A. M. kaltinimuose nurodytų nukentėjusiajam V. R. padarytų sužalojimų apimties susiaurinimas nelaikytinas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis BPK 256 straipsnio prasme ir S. M. bei A. M. teisinė padėtis dėl to nėra pasunkinama, dėl to nepasikeitė nei gynyba (BPK 44 straipsnio 7 dalis), nei veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai taip pat neturėjo įtakos skiriant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

61. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. M. ir A. M. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, S. M. ir A. M. elgesys su nukentėjusiuoju V. R., jo atžvilgiu naudojant fizinį smurtą kitų asmenų akivaizdoje, nepagarba aplinkiniams patvirtina, kad S. M. ir A. M. suprato, jog viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių norėjo, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padaręs teisingą ir pagrįstą išvadą, jog visuomenės rimtis ir tvarka byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo sutrikdyta, stadione buvę žmonės jautėsi šokiruoti, kvietė policijos pagalbą, nukentėjusiajam V. R. buvo padaryti sužalojimai, skundžiamu nuosprendžiu S. M. ir A. M. pagal BK 284 straipsnį išteisino nepagrįstai.

62. Taigi byloje surinktų, teisme ištirtų ir išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad S. M. ir A. M. 2018 m. birželio 16 d. apie 14.55 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) centriniame stadione, esančiame (duomenys neskelbtini), pasibaigus futbolo rungtynėms tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) futbolo komandų, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdami neblaivūs (S. M. nustatytas 0,89 promilių girtumas, A. M. nustatytas 0,97 promilių girtumas), bendrininkų grupėje su D. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bei kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu ir grasinimais, S. M. šaukiant „nudaušiu“, tyčia spardant ir rankomis stumdant uždarytus stadiono vartus, veržėsi išeiti iš stadiono, nevykdė viešąją tvarką renginio metu palaikančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojo V. R. reikalavimo laukti atvykstančios policijos dėl neteisėtų (duomenys neskelbtini) futbolo sirgalių elgesio stadione ir turto gadinimo, V. R. paleidus virstančius vartus, A. M. pradėjo stumdyti V. R., suėmė ranka už kaklo ir 1 kartą spyrė. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, S. M. su A. M. pasivijo bėgantį V. R. ir rankomis ir kojomis sudavė jam į kojas ir kitas kūno vietas nenustatytą kiekį smūgių, taip bendrais veiksmais padarė V. R. odos nubrozdinimus abiejų riešų srityje, dešinėje alkūnėje, paraudimą kaklo srityje, ir nežymiai sužalojo V. R. bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

63. Nustačius, kad S. M. ir A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, skundžiamo Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalis, kuria S. M. ir A. M. buvo išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo S. M. ir A. M. pripažintini kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

64. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 10 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų ir dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika; 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių, tai yra nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybės: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-98-616/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-507/2015, 2K-142-489/2018).

65. Nagrinėjamoje byloje S. M. ir A. M. buvo kaltinami tuo, kad jie byloje nagrinėjamo įvykio metu bendrais veiksmais su D. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bei dar kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, padarė V. R., be kitų jau minėtų sužalojimų (odos nubrozdinimai abiejų riešų srityje, dešinėje alkūnėje, paraudimas kaklo srityje), dešinės pusės X šonkaulio lūžį ir taip nesunkiai jį sužalojo dėl chuliganiškų paskatų ir nukentėjusiojo asmens tarnybos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį dėl šio S. M. ir A. M. pateikto kaltinimo tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl S. M. ir A. M. veiksmų nukentėjusiajam V. R. buvo padarytas dešinės pusės X šonkaulio lūžis ir taip nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.

66. Iš nukentėjusiojo V. R. pateikto gydytojo įrašo matyti, kad 2018 m. birželio 16 d. 16.36 val. į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atvykęs V. R. nurodė, kad apie 15 val. darbo metu (duomenys neskelbtini) esančiame futbolo stadione po varžybų buvo užpultas sirgalių ir skundėsi krūtinės skausmu; V. R. be kitų sužalojimų buvo nustatytas dešinės krūtinės pusės X šonkaulio lūžis (2 t., b. l. 150-151). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, kad V. R. be kitų sužalojimų buvo nustatytas dešinės pusės X šonkaulio lūžimas; sužalojimai V. R. padaryti iki 2018 m. birželio 16 d. 16.36 val.; V. R. šonkaulio lūžimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (2 t., b. l. 123-124). Tačiau remtis vien šiais dokumentais grindžiant S. M. ir A. M. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte, nesant kitų patikimų jų kaltės dėl šios veikos įrodymų, nėra pagrindo.

67. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą du kartus nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. M. ir A. M. savo kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte, nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. R. parodė, kad atsidarius vartams (duomenys neskelbtini) sirgaliai puolė jį smūgiuodami, ypač agresyviai buvo nusiteikę du asmenys – vienas vyresnis (A. M.), vienas jaunesnis (S. M.). Kai jis (V. R.) ėmė bėgti, jį vijosi abu vyrai. Pasivijus jam buvo spiriama, tačiau į kokias vietas, negali nurodyti, bet buvo pataikyta į kojas. Jam aktyviai smūgiavo jaunesnis vyras (S. M.), kuris jam pargriuvus koja spyrė į dešinį šoną (1 t., b. l. 12-13, 40-41, 43-44, 46-47, 49-50). Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono teritorijoje daryto vaizdo įrašo matyti, kad prie apsaugos darbuotojo (jam iš dešinės pusės) pribėgus tamsiai apsirengusiam vyrui, kuris suduoda smūgį (nesimato, ar ranka, ar koja ir į kokią kūno vietą) apsaugos darbuotojui, pastarasis nugriūna ant žemės. Prie nugriuvusio ant žemės ir besistojančio apsaugos darbuotojo (būnant jau atsiklaupus ant kelių, o ne gulint, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė V. R.) prieina S. M. ir vieną kartą spiria apsaugos darbuotojui, tačiau, ar pataiko vaizdo įraše aiškiai nematyti (2 t., b. l. 158-161; 3 t., b. l. 135; 5 t., b. l. 40-44). Nukentėjusysis V. R. apklausiamas pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant pirmą kartą, parodė, kad atsidarius stadiono vartams prasidėjo sirgalių puolimas, jį stovintį spardė ir daužė rankomis, jis taip pat buvo nuvirtęs, tačiau negali pasakyti, kokiu momentu nuvirto. Jam nuvirtus pirmas S. M. užsimojo spirti iš kojos jam į galvą, bet jis (V. R.) pasisuko ant šono ir S. M. nepataikė. Kada ir kokiu momentu jam sulaužė šonkaulį, taip pat negali pasakyti, nes skausmai prasidėjo vėliau būnant policijoje (5 t., b. l. 3-5, 46-47). Nukentėjusysis V. R. antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme papildomai parodė, kad jam kelis kartus spyrė, bet jau dabar nebegali pasakyti tiksliai, kas konkrečiai spyrė, taip pat negali pasakyti, ar dešinįjį šoną sužalojo S. M. (5 t., b. l. 148-150).

68. Atsižvelgiant į tokius nukentėjusiojo V. R. parodymus pirmosios instancijos teisme (negali tiksliai pasakyti, kad šonkaulis buvo sulaužytas S. M. ir A. M. veiksmais), į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duotų parodymų (jam aktyviai smūgiavo S. M., kuris jam pargriuvus koja spyrė į dešinį šoną) nepatvirtina byloje esantis vaizdo įrašas (S. M. nukentėjusiajam spyrė jam būnant jau atsiklaupus ant kelių, o ne gulint, neaišku, ar pataiko), į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog fizinį smurtą nukentėjusiojo V. R. atžvilgiu panaudojo ne tik S. M. ir A. M., bet ir dar kiti nenustatyti asmenys (prie apsaugos darbuotojo (jam iš dešinės pusės) pribėgęs tamsiai apsirengęs vyras sudavė stiprų smūgį į dešinę V. R. kūno pusę (nesimato, ar ranka, ar koja ir konkrečiai į kokią kūno vietą), po kurio V. R. nugriūna ant žemės), nėra pakankamo pagrindo teigti, jog S. M. ir A. M. veiksmais V. R. buvo padarytas dešinės pusės X šonkaulio lūžis ir taip nesunkiai jis sužalotas, ir nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog jų veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 10 punkte, požymių. Neatmestina, kad nukentėjusiajam dešinės pusės X šonkaulio lūžis buvo padarytas būtent tuo nenustatyto tamsiai apsirengusio vyro smūgiu į dešinę V. R. kūno pusę, po kurio nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, nes iš to, kad nukentėjusysis po šio smūgio nugriuvo, akivaizdu, kad jis buvo labai stiprus, be to, šis smūgis kaip tik ir buvo į dešinę nukentėjusiojo kūno pusę. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai yra padarė teisingas išvadas, jog įrodymų, leidžiančių padaryti kategoriškas išvadas, kad S. M. ir A. M. atliko tokius veiksmus, dėl kurių jie gali būti pripažįstami kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 bei 10 punktus, nepakanka, o visi neaiškumai, prieštaravimai, vadovaujantis in dubio pro reo principu turi būti vertinami kaltinamųjų naudai, ir jų atžvilgiu dėl šios veikos priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio apeliacinį skundą ir S. M. bei A. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmių

69. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose.

70. Už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. S. M. anksčiau neteistas (3 t., b. l. 46), nebaustas administracine tvarka (3 t., b. l. 47), įvykdė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), dirba (3 t., b. l. 48), vedęs, jauno amžiaus. S. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). S. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe taip pat pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Įvertinus kaltinamojo S. M. asmenybę (neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba, po nusikaltimo, už kurį teisiamas, jokių naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys)) konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga S. M. gyvenimo pasekmė.

71. Skiriant bausmę ir vertinant S. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atsižvelgtina ne tik į tai, kad formaliai nusikaltimas priskirtinas prie nesunkių, bet ir į tai, kad S. M. padarytas nusikaltimas buvo smurtinis, juo buvo pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, bet ir į vieną iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Byloje nagrinėjamo įvykio metu S. M. veiksmai buvo aktyvesni nei A. M. (spardė ir stumdė stadiono vartus, šaukė „nudaušiu“, naudojo aktyvius puolamuosius veiksmus nukentėjusiojo V. R. atžvilgiu). Skiriant bausmę S. M. taip pat atsižvelgtina ir į ilgą proceso trukmę – ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dar 2018 m. birželio 16 d. (1 t., b. l. 1, 2), tai yra beveik prieš tris metus.

72. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir prokuroro apeliaciniame skunde išsakytą poziciją dėl S. M. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, skirtinos bausmės, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad S. M. už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina bauda. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, S. M. asmenybę, jam už BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą skirtina bauda, artima BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytai minimaliai už nesunkų nusikaltimą skirtinai baudai.

73. Atsižvelgus į byloje esančius duomenis apie S. M. turtinę padėtį (jis dirba, nėra duomenų apie jo turimą turtą), siekiant jam sudaryti realią galimybę sumokėti jam skirtą baudą, nepažeidžiant ir jo socialinių interesų, baudos sumokėjimui nustatytinas 10 mėnesių terminas. S. M. į bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. birželio 16 d. iki 2018 m. birželio 17 d. (3 t., b. l. 70-71, 74) (BK 66 straipsnio 1 dalis).

74. A. M. anksčiau neteistas (3 t., b. l. 77), baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 79-82), įvykdė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), dirba (3 t., b. l. 78), vedęs. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Įvertinus kaltinamojo A. M. asmenybę (neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, po nusikaltimo, už kurį teisiamas, jokių naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys)) konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga A. M. gyvenimo pasekmė.

75. Skiriant bausmę ir vertinant A. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atsižvelgtina ne tik į tai, kad formaliai nusikaltimas priskirtinas prie nesunkių, bet ir į tai, kad A. M. padarytas nusikaltimas buvo smurtinis, juo buvo pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, bet ir į vieną iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Skiriant bausmę S. M. taip pat atsižvelgtina ir į ilgą proceso trukmę – ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dar 2018 m. birželio 16 d. (1 t., b. l. 1-2), tai yra beveik prieš tris metus.

76. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir prokuroro apeliaciniame skunde išsakytą poziciją dėl A. M. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, skirtinos bausmės, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad A. M. už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina bauda. Visuma anksčiau nurodytų aplinkybių (padaryto nusikaltimo pavojingumas, A. M. asmenybė), leidžia konstatuoti, jog BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta minimali už nesunkų nusikaltimą skirtina bauda (50 MGL dydžio bauda) nagrinėjamu atveju A. M. bus teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnyje keliamus bausmės tikslus, proporcinga, adekvati A. M. padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai ir jo asmenybei. Atsižvelgus į byloje esančius duomenis apie A. M. turtinę padėtį (dirba, turi nekilnojamojo turto), siekiant jam sudaryti realią galimybę sumokėti jam skirtą baudą, nepažeidžiant ir jo socialinių interesų, baudos sumokėjimui nustatytinas 10 mėnesių terminas.

Dėl civilinių ieškinių

77. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

78. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

79. Nukentėjusysis V. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad jis dėl jo nesunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė 1500 Eur neturtinės žalos ir prašė ją priteisti iš S. M. ir A. M. solidariai (1 t., b. l. 58-59). Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad dėl S. M. ir A. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, buvo sutrikdyta V. R. sveikata, be to, jis patyrė nepatogumų dėl privalėjimo vykti į apklausas, teismo posėdžius, todėl akivaizdu, kad jis patyrė neturtinę žalą.

80. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-235-628/2020).

81. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis V. R. tiek pateiktame civiliniame ieškinyje, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje (5 t., b. l. 149) nurodė, kad dėl byloje nagrinėjamo įvykio patyrė baimę, stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl patirtų sužalojimų juto fizinį skausmą. Nukentėjusysis V. R. taip pat pažymėjo, kad dėl patirtų sužalojimų jis ilgą laiką negalėjo atlikti darbinių funkcijų, net smulkių buitinių darbų, aktyviai leisti laisvalaikį. Byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina V. R. patyrus sveikatos sužalojimus, dėl kurių pastarasis neabejotinai patyrė fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis V. R. neabejotinai dėl S. M. ir A. M. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, patvirtinančias nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, nepatogumus, baimę, skausmą, į tai, kad šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad dėl S. M. ir A. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, V. R. sveikata buvo sutrikdyta ne nesunkiai, o tik nežymiai, į tai, kad fizinio smurto panaudojimas prieš apsaugos darbuotojus yra normali profesinė šių darbuotojų veiklos rizika, siejama su asmeniniu pavojumi, kuriai darbuotojai turi būti pasirengę, į tai, kad S. M. ir A. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė tiesiogine tyčia, į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į tai, kad jie abu dirba, ir remiantis teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-541-468/2020, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-73-988/2020, Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-161-531/2020 ir kt.) bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nukentėjusiojo V. R. pareikštas civilinis ieškinys dėl jam padarytos neturtinės žalos tenkintinas iš dalies, priteisiant jam 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš S. M. ir A. M. solidariai, nes neturtinė žala buvo padaryta bendrais S. M. ir A. M. neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma geriausiai užtikrins piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą bei balansą tarp padarytos veikos, jos sukeltų padarinių bei S. M. ir A. M. elgesio.

82. Nukentėjusieji L. J., A. M., Š. R. civilinių ieškinių byloje nepareiškė.

83. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius byloje pareiškė 911,05 Eur civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto V. R. buvo paskirta 911,05 Eur ligos išmoka. Atsižvelgiant į tai, kad V. R. sužalojimo ir nedarbingumo, dėl kurio buvo išmokėtos valstybinio socialinio draudimo lėšos, priežastis yra neteisėti kitų asmenų veiksmai, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą 911,05 Eur turtinę žalą solidariai turi atlyginti dėl V. R. sužalojimo kalti asmenys. Prie civilinio ieškinio pareiškimo pridėti jį pagrindžiantys dokumentai (nedarbingumo pažymėjimai, nelaimingo atsitikimo darbe aktas bei kiti priedai), iš kurių matyti, kad V. R. buvo laikinai nedarbingas ir jam buvo išmokėta 911,05 Eur ligos išmoka iš esmės dėl vieno šonkaulio, kito nei pirmasis, lūžio (1 t., b. l. 64-82).

84. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė 41,67 Eur civilinį ieškinį, kurį grindžia tuo, kad už nukentėjusiajam V. R. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei buvo sumokėta 41,67 Eur. Prie civilinio ieškinio pareiškimo pridėtas gydymo paslaugų apskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad 41,67 Eur išlaidas sudaro V. R. suteiktos konsultacijos, iš esmės susijusios su šonkaulio lūžimu (1 t., b. l. 94-96).

85. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius, tiek (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa byloje reiškia civilinius ieškinius dėl atlyginimo nuostolių, susidariusių dėl nukentėjusiajam V. R. padaryto šonkaulio lūžio. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad dėl X šonkaulio lūžimo V. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl S. M. ir A. M. veiksmų nukentėjusiajam V. R. buvo padarytas dešinės pusės X šonkaulio lūžis ir taip nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, todėl S. M. ir A. M. dėl V. R. padaryto šio sveikatos sutrikdymo (pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus) išteisinti pagrįstai. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti pagrįstai (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Dėl proceso išlaidų

86. Byloje esantys nukentėjusiojo atstovo advokato Audriaus Karpinsko pateikti pinigų priėmimo kvitai ir sąskaitos, patvirtina, kad nukentėjusysis V. R. sumokėjo jam 480 Eur už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, civilinio ieškinio parengimą, 280 Eur už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 240 Eur už atstovavimą bylą antrą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (5 t., b. l. 41-42, 110-111, 6 t., b. l. 30-31).

87. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko antrą kartą, apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo V. R. interesais, tačiau apeliacinis skundas tenkintinas tik iš dalies. Pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka nukentėjusiojo V. R. atstovas advokatas Audrius Karpinskas paruošė atsiliepimą į S. M. ir A. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą, tačiau jo nagrinėjime nedalyvavo. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą teismo posėdyje nukentėjusiojo V. R. atstovas advokatas Audrius Karpinskas taip pat nedalyvavo. Iš byloje esančių nukentėjusiojo V. R. atstovo advokato Audriaus Karpinsko pateiktų pinigų priėmimo kvitų ir sąskaitų matyti, kad V. R. už jo atstovo advokato suteiktas paslaugas du kartus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1000 Eur. Įvertinus bylos sudėtingumą, atstovo darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus teisme, suteiktų paslaugų apimtį, įvykusių posėdžių skaičių ir trukmę, ir tai, kad prokuroro apeliacinis tenkinamas iš dalies, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 1000 Eur suma nėra per didelė, yra proporcinga nukentėjusiojo atstovo suteiktoms paslaugoms, atstovaujant nukentėjusįjį tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl iš S. M. ir A. M. nukentėjusiajam V. R. priteistina po 500 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendį dalyje dėl S. M. ir A. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį bei nukentėjusiojo V. R. civilinio ieškinio atmetimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir jį nubausti 60 (šešiasdešimties) MGL (3000 Eur (trijų tūkstančių eurų)) dydžio bauda;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu, 66 straipsniu, į S. M. paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. birželio 16 d. 15.05 val. iki 2018 m. birželio 17 d. 12.55 val. (1 parą), jį prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai, ir laikyti, kad S. M. likusi neatlikta baudos dalis yra 58 (penkiasdešimt aštuoni) MGL (2900 Eur (du tūkstančiai devyni šimtai eurų)). Įpareigoti S. M. likusią baudos dalį (58 MGL (2900 Eur)) sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Bauda turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, ir Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas. Išaiškinti S. M., kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai;

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir jį nubausti 50 (penkiasdešimties) MGL (2500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų)) dydžio bauda;

įpareigoti A. M. paskirtą baudą (50 MGL (2500 Eur)) sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Bauda turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, ir Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas. Išaiškinti A. M., kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai;

priteisti nukentėjusiajam V. R. iš S. M. ir A. M. solidariai 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo;

priteisti nukentėjusiajam V. R. iš S. M. ir A. M. lygiomis dalimis po 500 Eur (penkis šimtus eurų) iš kiekvieno išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Likusioje dalyje Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendį palikti nepakeistą.