Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui A. J., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, ir A. J. priešieškinį J. J., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

10. Išvadą teikiančios institucijos atstovė L. S. paaiškino, kad ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti. Ji pati bendravo su vaikais du kartus ir abiem atvejais įsitikino, kad vaikai nori gyventi su mama. Tokį norą vaikai išreiškė tiesiogiai. Iš pokalbių su jais visiškai aišku, kad labai stiprus emocinis jų ryšys su mama. Gyvenimo sąlygos geros, vaikai turi viską, kas jiems reikalinga. Su tėvu bendrauti jie nori, tačiau tik bendrauti, susitikti, o gyventi pastoviai nori su mama. Dėl to teikia išvadą, kad vaikai turi gyventi su mama. Pritaria ieškovės prašymui priteisti išlaikymą po 300 Eur vaikui per mėnesį, ši suma nėra per didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

26. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo dalis, kuria teismas priteisė iš A. J., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. J., gim. (duomenys neskelbtini), po 300 Eur vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos 2020 m. gegužės 15 d. iki vaikų pilnametystės ir kuria teismas nustatė A. J., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimo su nepilnamečiais vaikais A. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. J., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką: 1) vaikų vasaros atostogų ugdymo ir švietimo įstaigose metu, iš viso 6 savaites, bet ne ilgiau kaip 3 savaites vienu metu, vaikai gali praleisti su tėčiu; konkretus vasaros atostogų laikas suderinamas iki tų metų sausio 20 dienos; 2) poriniais metais Kalėdų šventes, Kalėdų atostogas bei papildomas rudens atostogas spalio mėnesį, o neporiniais metais – Velykų šventes, Velykų atostogas bei papildomas žiemos atostogas vasario mėnesį vaikai gali praleisti su tėčiu; 3) jeigu atsakovas nusprendžia atostogas su vaikais praleisti (duomenys neskelbtini), vaikų kelionės į abi puses išlaidas apmoka jis; 4) abu tėvai bendravimo su vaikais klausimus derina telefonu arba elektroniniu paštu; kiekvienas iš tėvų privalo užtikrinti vienas kitam galimybę susisiekti su vaiku telefonu ir (ar) elektroninio ryšio priemonėmis tuo metu, kai vaikas yra pas kitą iš tėvų, išskyrus, kai tai objektyviai nėra įmanoma; 5) kiekvienas iš tėvų informuoja vienas kitą ne vėliau kaip per 1 kalendorinę dieną apie elektroninio pašto, telefono, kuris yra naudojamas ryšiui su vaikais palaikyti ir (ar) jų klausimams spręsti, pasikeitimą; 6) pasikeitus šalių gyvenamajai vietai, šalys privalo apie tai informuoti vienas kitą ne vėliau kaip kitą dieną po pasikeitimo; 7) atsakovas, negalėdamas pasiimti vaikų ir (ar) būti su vaikais bendravimo tvarkoje nustatytu laiku, turi vaikų motinai apie tai pranešti ne vėliau kaip prieš 24 valandas.

27. Apeliacinis skundas argumentuojamas tuo, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo bendravimo su jo nepilnamečiais vaikais tvarka nėra tobula, ji pažeidžia tiek atsakovo, tiek ir vaikų teises ir interesus, ši tvarka nėra protinga, sąžininga ir teisinga vaikų tėvo atžvilgiu, ji nepasieks siekiamų tikslų, t. y. užtikrinti sklandų tėvo ir vaikų bendravimą, stiprinti emocinį ryšį tarp jų. Nurodoma, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu atsakovui nebuvo leista pasisakyti dėl ieškovės siūlomos bendravimo su vaikais tvarkos, atsakovas nebuvo šiuo klausimu teisme išklausytas ir jo teisė pasisakyti tokiu būdu buvo visiškai apribota, atsakovo nebuvo klausiama, ar jis sutinka su ieškovės siūlyta tvarka, ar nesutinka, ar jis turi savo pasiūlymų ir papildymų, kokie yra jo pageidavimai byloje dėl šios tvarkos, ir pan., todėl taip buvo iš esmės pažeistas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Teigiama, kad dėl to atsakovas neturi kitos išeities kaip tik apeliacinio proceso metu nurodyti savo pageidavimus dėl tvarkos nustatymo. Taip pat apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo priteistas išlaikymas jo nepilnamečiams vaikams yra nepagrįstai didelis, neatitinka ir yra neproporcingas atsakovo sunkiai turtinei padėčiai ir menkoms finansinėms galimybėms, taip pat nepilnamečių vaikų poreikiams, be to, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovo turtinės padėties ir finansinių galimybių bei nepilnamečių vaikų poreikių netyrė ir neanalizavo.

Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

28. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad A. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. J., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai yra ieškovė ir atsakovas. 2014 m. (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) apygardos teismo sprendimu. Pagal šalių aiškinimą, kartu jie negyvena nuo 2019 m. vasaros, kai atsakovas liko gyventi (duomenys neskelbtini), o ieškovė su vaikais išvyko į Lietuvą. Nuo to laiko vaikai gyvena su ja, atsakovas teikia išlaikymą po 150 Eur vaikui per mėnesį. Tarp šalių kilo ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos. 2019 m. rugsėjo mėn. atsakovo pareiškimu ginčas pradėtas nagrinėti (duomenys neskelbtini) apygardos teisme. 2019 m. spalio 28 d. tarpiniu sprendimu teismas nusprendė išlaikyti bendrą vaikų globą ir nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su J. J.. Kartu teismas kreipėsi į Lietuvos teismą, prašydamas perimti jurisdikciją pagal Briuselio II Reglamento 15 straipsnio 5 punktą. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi (duomenys neskelbtini) teismo prašymą patenkino ir perėmė jurisdikciją minėtoje byloje, perduodamas bylą nagrinėti iš esmės Tauragės apylinkės teismo (duomenys neskelbtini). Tauragės apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) 2020 m. gegužės 15 d. gautas J. J. ieškinys dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo.

29. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

30. Tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė grindžiama prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr.I-983 „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia (be kita ko), nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Iš Konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019).

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 4 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis, be kita ko, geriausių vaiko interesų prioriteto principu, t. y. priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.

32. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, atveju būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).

33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad remiantis CPK 376 straipsnio ir CK trečiosios knygos nuostatomis aktyvus teismo vaidmuo reiškiasi tuo, kad teismas: 1) turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą; 2) privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai; 3) turi teisę, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu; 4) gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, kai byloje pareikštas vienas iš įstatymuose įtvirtintų alternatyvių reikalavimų negali būti tenkinamas; 5) savo iniciatyva taikyti specialias laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdamas į vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, iki bus priimtas teismo sprendimas. CPK 376 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo teisė viršyti ieškinio pagrindą ir dalyką reiškia ne tik galimybę patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, bet ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pateikto ieškinio pagrindu ir dalyku, šeimos bylose gali būti traktuojama kaip vieno iš pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo – išimtis (CPK 13 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007).

35. Kaip minėta, aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose leidžia teismui patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą ir kt., tačiau tik esant būtinybei, pavyzdžiui, siekiant maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus.

36. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvo pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis).

37. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

38. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

39. Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

40. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

42. Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant (CK 3.156 straipsnis). Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

43. Teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Tais atvejais, kai vaikas gyvena kitoje nei tėvas ar motina valstybėje, akivaizdu, kad užtikrinti nuolatinį ir tiesioginį bendravimą taip pat bus sudėtinga, todėl tėvai ir teismas turi rasti kitą visoms šalims priimtiniausią alternatyvų bendravimo su vaiku būdą, pavyzdžiui, pasitelkiant internetą, telefonu, laiškais, atvažiuojant pasisvečiuoti, atostogauti ir pan. Pabrėžtina, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

44. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybės, t. y., jog atsakovas gyvena kitoje užsienio valstybėje nei ieškovė ir jų nepilnamečiai vaikai, į vaikų amžių, poreikius, ugdymosi ir atostogų laikotarpius ir kt., apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtinta atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarka pažeidžia tiek atsakovo, tiek vaikų teises ir interesus. Atsakovui neišreiškus prieštaravimų dėl ieškovės siūlomos nustatyti bendravimo tvarkos ir netgi atsakovui siūlant nustatyti analogišką bendravimo tvarką tuo atveju, jei vaikų gyvenamoji vieta būtų buvusi nustatyta su atsakovu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo šio ieškovės reikalavimo netenkinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį laikyti neteisėta ar nepagrįsta vien dėl to, kad atsakovas kreipdamasis į apeliacinės instancijos teismą išreiškė naujų pageidavimų dėl nustatytos bendravimo tvarkos.

45. Be to, atsakovas prašo sumažinti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį nuo 300 Eur kiekvienam iki 150 Eur kiekvienam per mėnesį.

46. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). VTAPĮ 31 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) lemia, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020).

47. CK 3.194 straipsnio 2 dalis nustato, jog išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo CK 3 knygos nustatyta tvarka. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius (CPK 3.198 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei būklei ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Įstatymas išlaikymo dydžio nesieja su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5 straipsnis, 3.3 straipsnis) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti tokio amžiaus vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, lavinimui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005).

48. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos: nuompinigius, dividendus ir kt.; lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus, butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų turtą, taip pat visas kitas pajamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007). Sunki tėvų padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra asmeninė, jos negalima atsisakyti, perduoti ar sustabdyti vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, išlaikymo teikėjo nepakankamu rūpestingu ar nesąžiningu elgesiu ar kitomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

49. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas, pagal kurį tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, amžius, tėvų turtinė būklė ir pan. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

50. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalųjį darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalusis darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013, 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011).

51. CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Atsakovas nurodo, jog nesutinka mokėti išlaikymo už tuos laikotarpius, kai vaikai bus su juo, tačiau tokio išlaikymo būdo, kai periodinių išmokų mokėjimą galima laikinai nutraukti, teisės aktai nenumato.

52. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dviem šalių nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteistino išlaikymo dydį atsižvelgia į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, į tėvų pareigą vienodai išlaikyti savo vaikus, į šalių nepilnamečių vaikų amžių, į byloje nurodytus vaikų poreikius, į aplinkybę, jog vaikams pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės yra skiriama 70 Eur per mėnesį išmoka, į tai, jog nuo 2021 m. sausio 1 d. minimalioji mėnesinė alga Lietuvoje yra 642 Eur, taip pat į tai, jog atsakovas gyvena užsienio valstybėje, kurioje ekonominis pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje, tačiau taip pat į tai, jog šiuo metu atsakovo finansinės galimybės ir turtinė padėtis yra apsunkintos – atsakovas neturi santaupų, pastovaus darbo ir pajamų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos ir kitus byloje esančius duomenis, sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo išlaikymo jų nepilnamečiams vaikams dydis po 300 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra neproporcingai didelis ir mažintinas iki 200 Eur. Tokiu atveju bendra abiejų tėvų ir valstybės teikiamo išlaikymo suma vienam vaikui susidarytų 470 Eur per mėnesį, kuri, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes (vaikų amžių, poreikius ir kt.), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankama ir proporcinga tėvų finansinėms galimybėms. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, po 200 Eur per mėnesį iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistinas išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovo ar ieškovės teises ir teisėtus interesus. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovė ar atsakovas negali dirbti jokio darbo, gauti pajamas, kad jų darbingumo lygis yra sumažėjęs ir pan. Pažymėtina ir tai, jog, pasikeitus šalių turtinei padėčiai, vaikų poreikiams ar kitoms aplinkybėms šalys gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo (CK 3.201 straipsnis).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš A. J., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. J., gim. (duomenys neskelbtini), po 300 Eur vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos 2020 m. gegužės 15 d. iki vaikų pilnametystės, todėl atsižvelgiant į šiame sprendime teismo nurodytus motyvus ir argumentus, ši sprendimo dalis keistina mažinant priteisto išlaikymo dydį iki 200 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos 2020 m. gegužės 15 d. iki vaikų pilnametystės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

54. Dėl kitos sprendimo skundžiamos dalies pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jos keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

56. Ieškovė 2021 m. gegužės 12 d. prašymu prašo priteisti iš atsakovo 198 Eur dokumentų vertimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Prašyme nurodoma, kad byla buvo pradėta nagrinėti (duomenys neskelbtini) apygardos teisme (duomenys neskelbtini), o vėliau 2019 m. gruodžio mėn. jos nagrinėjimas buvo perkeltas į Lietuvą, šioje byloje ieškovė patyrė ir kitų bylinėjimosi išlaidų, t. y. dokumentų vertimo iš lietuvių į švedų kalbą išlaidų. Minėtos išlaidos yra kilusios ne dėl ieškovės kaltės, nes ji dėjo visas įmanomas pastangas kilusį ginčą išspręsti taikiai. Tačiau A. J. ((duomenys neskelbtini) teisme buvęs ieškovu, o šioje byloje – atsakovu (apeliantu)), vengdamas spręsti kilusį ginčą taikiai, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teismą, ir ieškovė turėjo pareigą rengti atsiliepimą, pridėti įrodymus ir versti dokumentus. Lietuvos teismas keitė ieškovės procesinę padėtį ir iš atsakovės, kuria buvo bylą nagrinėjant (duomenys neskelbtini), tapo ieškove. Buvo įsitikinusi, kad bylos medžiaga iš (duomenys neskelbtini) yra perduota teismui, nagrinėjusiam bylą Lietuvoje, bet, turimomis žiniomis, tai padaryta nebuvo ir visi bylinėjimosi išlaidų įrodymai liko byloje (duomenys neskelbtini). Dėl savo teisinio neišprusimo, o ir dėl to, kad bylą vedė ne per advokatą, šitų išlaidų atskirai Lietuvos teisme neįvardijo, tikėdamasi, kad jos bus bylos medžiagoje ir bus automatiškai priteistos ieškovei. Esant susidariusiai situacijai, vadovaujantis protingumo, teisingumo, proceso kooperacijos principais, atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis bei atsakovo procesinį elgesį, prašo išspręsti pirmosios instancijos teisme nespręstą bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu, klausimą.

57. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu CPK 79 straipsnio 1 dalis. Sumos išmokėtos vertėjams priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovės 2021 m. gegužės 12 d. prašyme nurodytas 198 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už dokumentų vertimą pagrindžia kartu pateikiami dokumentai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės 2021 m. gegužės 12 d. prašyme nurodytos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl jų atlyginimo priteisimo. Bylos duomenimis ieškovė teikdama ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš A. J., gim. (duomenys neskelbtini), J. J., gim. (duomenys neskelbtini), 75 Eur žyminio mokesčio.

58. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu keičiant pirmosios instancijos sprendimą keičiasi ieškovės tenkintų reikalavimų dalis, t. y. tenkinta apie 89 proc. ieškovės reikalavimų (tenkinti 2 neturtiniai reikalavimai ir du trečdaliai turtinio reikalavimo). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovei priteistina 242,97 Eur ((75 Eur + 198 Eur) x 89 proc.) bylinėjimosi išlaidų (dalis žyminio mokesčio ir dalis išlaidų už dokumentų vertimą), patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

59. Bylos duomenimis atsakovas teikdamas apeliacinį skundą sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad tenkinta apie 33 proc. atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų (netenkintas 1 neturtinis reikalavimas, turtinio reikalavimo tenkinta du trečdaliai), iš ieškovės atsakovui priteistina 33 Eur (100 Eur x 33 proc.) bylinėjimosi išlaidų (dalis žyminio mokesčio), patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria nuspręsta priteisti iš A. J., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. J., gim. (duomenys neskelbtini), po 300 Eur vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos 2020 m. gegužės 15 d. iki vaikų pilnametystės, išdėstant ją taip:

„Priteisti iš A. J., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. J., gim. (duomenys neskelbtini), po 200 Eur vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos 2020 m. gegužės 15 d. iki vaikų pilnametystės.“

Pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria nuspręsta priteisti iš A. J., gim. (duomenys neskelbtini), J. J., gim. (duomenys neskelbtini), 75 Eur žyminio mokesčio, išdėstant ją taip:

„Priteisti iš A. J., gim. (duomenys neskelbtini), J. J., gim. (duomenys neskelbtini), 242,97 Eur bylinėjimosi išlaidų (dalį žyminio mokesčio ir dalį išlaidų už dokumentų vertimą), patirtų pirmosios instancijos teisme.“

Kitas Tauragės apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš J. J., gim. (duomenys neskelbtini), A. J., gim. (duomenys neskelbtini), 33 Eur bylinėjimosi išlaidų (dalį žyminio mokesčio), patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.