Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Kristinos Domarkienės ir Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovei G. Č., trečiajam asmeniui V. D. dėl jungtinės veiklos nustatymo ir laidotuvių išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės A. L. ieškinys dėl jungtinės veiklos nustatymo ir laidotuvių išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, nesutikimą grįsdama tuo, kad teismas, objektyviai, nešališkai ir visapusiškai neįvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumos, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas dėl ieškovės ir N. S. bendro ūkio vedimo, jungtinės veiklos ir laidojimo išlaidų priteisimo.

16. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo, kartu pasisakydama dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

18. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė 2018 m. nuo spalio 23 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini), iš jos grįžo į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

19. N. S. santuoka su L. S. nutraukta nuo 2011 m. spalio 7 d. Gyvenamoji vieta nuo 1994 m. vasario 2 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo deklaruota (duomenys neskelbtini); faktiškai šiuo adresu gyveno 2008–2010 m.

20. N. S. po mamos S. S. mirties (duomenys neskelbtini) pagal testamentą (paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2018 m. vasario 20 d.) paveldėjo butą (duomenys neskelbtini), pinigines lėšas banko sąskaitose (ne mažiau kaip 17 586,82 Eur), vertybinių popierių.

22. - nuo 2018 m. sausio 12 d. iki (duomenys neskelbtini) – „Žuvų, vėžiagyvių ir moliuskų perdirbimas ir konservavimas“, su UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta paviljono nuomos sutartis laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., mokėjimai pagal nuomos sutartį vykdyti N. S. vardu, nurodytu laikotarpiu sumokėtas 2 606,00 Eur nuomos mokestis, paskutinis mokėjimas atliktas 2018 m. lapkričio 11 d.;

23. - nuo 2018 m. spalio 5 d. iki (duomenys neskelbtini) – „Variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas“.

24. 2018 m. lapkričio 9 d. N. S. buvo hospitalizuotas (duomenys neskelbtini), įtariant (duomenys neskelbtini), būdamas girtas, alkoholio kiekis 4,50 promilės.

25. 2018 m. gruodžio 11 d. N. S., būdamas (duomenys neskelbtini), išdavė įgaliojimą trečiajam asmeniui V. D., ieškovės A. L. sūnėnui, disponuoti transporto priemonėmis, banke „Swedbank“, AB, atidarytose sąskaitose esančiomis lėšomis, atstovauti jam įvairiose įstaigose. Po įgaliojimo išdavimo iš N. S. sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervesta V. D. 2018 m. gruodžio 12 d. – 1 000,00 Eur, 2018 m. gruodžio 31 d. – 10 000,00 Eur, 2018 m. gruodžio 17 d. A. L. – 400,00 Eur, 2019 m. sausio 3 d. – 6 000,00 Eur. Plungės apylinkės teisme Palangos rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-67-588/2021 (proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal G. Č. ieškinį A. L. ir V. D. dėl šių lėšų grąžinimo.

26. (duomenys neskelbtini) N. S. mirė ligoninėje, išbuvęs 61 dieną.

27. Mirus N. S., ieškovei išmokėtos išmokos: 8 bazinių socialinių išmokų dydžio laidojimo pašalpa, t. y. 304,00 Eur, nes 2019 m. sausio mėn. bazinis dydis sudarė 38,00 Eur, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pagal Lietuvos Respublikos pramos mirties atveju įstatymą; pagal 2019 m. sausio 9 d. pateiktą prašymą iš VSDF biudžeto – 396,34 Eur pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 9 dalį ir 406,56 Eur Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalį; iš viso 1 106,90 Eur išmokų.

28. Po N. S. mirties likusį turtą pagal 2019 m. balandžio 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą paveldėjo jo sesuo (atsakovė) G. Č.. Tarp kito paveldėto turto yra ir 2 716,60 Eur pinigų likutis banko „Swedbank“, AB, sąskaitoje (duomenys neskelbtini).

Dėl jungtinės veiklos

29. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (partnerystę), šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dviejų asmenų (vienas jų miręs), nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo.

33. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

34. Nėra reikalaujama, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, būtinai būtų rašytinis. Nerašytinis susitarimas įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

35. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios. Šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga byloje tenka ja besiremiančiai šaliai. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip, taikytina įrodžius ir teismui nustačius, kad dėl konkrečių dalių jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo susitarusios. Kitu atveju sutarties šalių valia dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatytina vertinant bendras sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias, įgūdžius ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Vadinasi, sprendžiant tokio kaip nagrinėjamoje byloje pobūdžio reikalavimus, apeliantė turi pareigą įrodyti jos ieškinio reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

36. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo reikalavimą mirusiojo N. S. įpėdinei (atsakovei) dėl lėšų priteisimo grindė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniais santykiais sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, susiklosčiusiais tarp ieškovės ir N. S.. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimo ir 1/2 dalies pinigų lėšų, esančių banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini), priteisimo atmetė kaip neįrodytą, tenkindamas iš dalies ieškinio dalį dėl N. S. laidojimo išlaidų apeliantei atlyginimo.

37. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismu, teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktikoje suformuotas taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos. Ieškovės įsitikinimu, ji įrodė, jog tarp jos ir N. S. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti jungtinės veiklos teisinius santykius ir ieškinį tenkinti. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutikimą su teismo procesiniu sprendimu grindžia keldama įrodymų vertinimo klausimą. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės skundo argumentais nesutinka ir toliau pateikiamų motyvų pagrindu juos atmeta kaip nepagrįstus.

38. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.).

39. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Išvados, ar įrodytos aplinkybės, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką, turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas konstatuoja, kad tam tikros aplinkybės yra įrodytos, tuomet, jeigu tokiai išvadai pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

40. Kaip jau minėta, sugyventinių susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (ar tokio susitarimo nebuvimas) gali būti įrodinėjamas visais leistinais įrodymais, tarp jų ir šalių paaiškinimais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylos šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017).

41. Pareiškusi reikalavimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimo ir banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančių pinigų likučio 1/2 dalies (t. y. 1 358,30 Eur) priteisimo, apeliantė byloje turėjo įrodyti, kad tarp jos ir N. S. buvo bendras susitarimas kartu veikti (t. y. vykdyti verslą jungtinės veiklos pagrindais), o įnašo dalys nustatytinos pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygių dalių prezumpciją.

42. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ieškovė ir N. S. nuo 2009–2010 m. palaikė artimus santykius. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir N. S. rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudarę. Šiuo atveju dėl nagrinėjamo ginčo savo argumentų N. S. (mirė (duomenys neskelbtini) pateikti negali.

43. Nagrinėjamoje byloje apeliantė įrodinėjo, kad ji ir N. S. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, vykdė žuvies verslą jungtinės veiklos pagrindais, todėl ieškovei priklauso 1/2 dalis, t. y. 1 358,30 Eur, uždirbtų piniginių lėšų. Apeliantės nuomone, jos ir N. S. susitarimą dėl bendrosios jungtinės veikos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo patvirtina, be kita ko, aplinkybės, kad jos ir N. S. bendras gyvenimas buvo nuolatinis ir pastovus; 2018 m. sausio me?n. jie kartu nutarė pradėti nuosavą verslą, jį kartu ir vykdė – prekybą rūkyta žuvimi. Apeliantės teigimu, ji rūpinosi verslo vystymu – organizavo žuvies užpirkimą, apdorojimą ir prekybą. Kartu prekiavo Stintų šventėje, kavinėje, buvo sudarę sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) dėl prekybos paviljone. Visus piniginius klausimus spręsdavo kartu. Po Stintų šventės, 2018 m. vasario 19 d., buvo užsakyti žiedai, nes N. S. jai pasipiršo. 2018 m. balandžio 29 d. N. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlė eismo įvykį, po jo prarado teisę vairuoti, todėl apeliantei vienai teko rūpintis bendra veikla. Apeliantė taip pat teigė, kad, N. S. patekus į ligoninę, ji juo rūpinosi.

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į byloje esančius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, padarė išvadą, jog visuma aplinkybių leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovė ir N. S. galbūt būdavo kartu epizodiškai, tačiau nuolat kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad: ieškovės santuoka nutraukta tik 2016 m. liepos 8 d.; ieškovės gyvenamoji vieta nepertraukiamai nuo 1998 m. deklaruota (duomenys neskelbtini); savo verslą vykdė Palangoje; ieškovė po kelionės į (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. grįžo į savo namus (duomenys neskelbtini); N. S. 2018 m. lapkričio 9 d. iš kitos moters namų, būdamas sunkaus girtumo, pateko į ligoninę; N. S., gulėdamas ligoninėje, įgaliojimą veikti jo vardu išdavė draugui, ieškovės sūnėnui, V. D., o ne ieškovei. Pažymėjo ir tai, jog ieškovė aplinkybes, kad ji ir N. S. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, vykdė žuvies verslą jungtinės veiklos pagrindais, įrodinėja iš esmės savo paaiškinimais, tačiau jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančių duomenų visumą sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, jog nors neabejotina, kad ieškovė ir N. S. palaikė artimus ir intymius santykius, tačiau duomenų ir įrodymų išvadai, kad jie kartu gyveno nuolat, o ne epizodiškai ir vedė bendrą ūkį, nepakanka.

45. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir tokie apeliantės skundo argumentai, kad N. S. patekus į ligoninę būtent ji, kaip sugyventinė / partnerė, juo rūpinosi, pirko maisto, vaistų, nuolatos slaugė ir prižiūrėjo, o N. S. mirus, ieškovė rūpinosi jo laidotuvėmis, kapaviete, todėl vien šios aplinkybės įrodo faktinius jungtinės veiklos santykius. Priešingai, vien rūpinimasis asmeniu ar vienas kitu aiškiai nepakankamas nei jungtinei veiklai konstatuoti, nei apeliantės įnašui bendrojoje dalinėje nuosavybėje identifikuoti. Tokio nuosavybės įsigijimo būdo įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs.

46. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad aplinkybė, kad ieškovė grįžusi iš užsienio su N. S. nesusisiekė 9 dienas, teisiškai nėra reikšminga. Ieškovė nurodo, kad ieškovė ir N. S. iš esmės kartu kaip sugyventiniai gyveno daugiau kaip 7 metus, t. y. iki N. S. mirties. Ieškovei išvykus laikinai aplankyti vaikų N. S. pradėjo vartoti alkoholį. Ieškovei grįžus nepavyko susisiekti su N. S., nes jo buvimo vieta nebuvo žinoma, todėl ji buvo įsižeidusi ir supykusi dėl tokio N. S. elgesio, tačiau tai nėra ir negali būti pagrindas išvadai, kad jų jungtinė veikla pasibaigė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovė asmens, su kuriuo, kaip teigia, nuolat gyveno ne vienerius metus ir vystė verslą, nepasigedo ilgiau kaip savaitę, net 9 dienas. Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog reikšminga aplinkybė ta, kad jei apeliantę ir N. S. siejo artimi santykiai, o ne epizodinis bendravimas, nėra logiška, kad savo artimo žmogaus apeliantė nepasigedo devynias dienas, kai grįžo iš kelionės, o į, jos teigimu, bendrus namus net neužsuko.

47. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog net jei ir būtų nustatytos bendro gyvenimo aplinkybės, tai nesudarytų pagrindo išvadai apie jungtinės veiklos (partnerytės) santykius versle.

48. Byloje yra nustatytos tokios ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės: pagal VMI pateiktus duomenis, N. S. žuvies verslą vykdė nuo 2018 m. sausio 12 d. iki (duomenys neskelbtini) tačiau liudytojų parodymai patvirtina, kad žuvimi jis užsiėmė daug anksčiau, galbūt be verslo ar individualios veiklos liudijimų; iš N. S. sąskaitos išrašo analizės matyti, kad jis turėjo pakankamai lėšų pasiruošti Stintų šventei, kuri, ieškovės paaiškinimais, yra laikoma bendro verslo pradžia; prieš Stintų šventę (kuri vyko 2018 m. vasario 17–18 dienomis) sąskaita, kurioje esantį atsakovės paveldėtą pinigų likutį prašoma padalyti, buvo papildyta iš kitos N. S. indėlio sąskaitos 2018 m. sausio 12 d. 3 000,00 Eur suma, 2018 m. vasario 6 d. – 1 000 Eur, 2018 m. vasario 13 d. – 1 000,00 Eur; nors, pagal ieškovės paaiškinimus, per Stintų šventę suprekiauti pinigai buvo laikomai N. S. namuose ir investuojami į verslą, tačiau banko sąskaitos analizė rodo, kad ne mažesnė nei 2 045 Eur suma 2018 m. vasario 18 d. (duomenys neskelbtini) buvo įnešta į sąskaitą; duomenų, kad vėliau iš žuvies verslo gautos pajamos būtų patekusios į ieškovės nurodytą sąskaitą, nėra ir to nepatvirtina banko sąskaitos išrašas; ieškovės nurodyta N. S. sąskaita reguliariai (beveik kas mėnesį) buvo papildoma lėšomis iš indėlio sąskaitos (kurioje buvo ir N. S. paveldėtos lėšos), į sąskaitą taip pat buvo pervedamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos N. S. kas mėnesį mokamos 135,52 Eur ir 184,12 Eur išmokos; iš N. S. sąskaitos prieš pat jo mirtį, trečiajam asmeniui veikiant pagal įgaliojimą, buvo pervestos piniginės lėšos į ieškovės (6 400,00 Eur) ir jos sūnėno trečiojo asmens (11 000,00 Eur) sąskaitas.

49. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog ieškovės paaiškinimų, kad ji į žuvies verslą investavo apie 3 000 Eur savo lėšų, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai; ieškovė negalėjo nurodyti asmenų – kas prekiavo žuvimi (duomenys neskelbtini) ir kas tvarkė žuvies verslo apskaitą; ieškovė nurodydama, kad rūpinosi žuvies užpirkimu, negalėjo nurodyti nė vieno tiekėjo; ieškovė negalėjo aiškiai nurodyti, kiek pajamų ir kokį pelną gavo iš žuvies verslo. Ieškovės paaiškinimais, žuvies verslas realiai buvo nutrauktas 2018 m. rugpjūčio– rugsėjo mėnesiais, pagal dokumentus – 2018 m. spalio mėnesį, tačiau, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, paviljono nuomos sutartis pasibaigė 2018 m. lapkričio 30 d., paskutinė nuomos mokesčio įmoka atlikta 2018 m. lapkričio 11 d. (N. S. esant ligoninėje). Teismas kritiškai vertino ieškovės paaiškinimus, kad žuvį dorodavo bute (duomenys neskelbtini), ir kad žuvies verslas buvo nutrauktas kaip nepelningas, nors iš jo buvo gauta 3 kartus daugiau pajamų nei iš ieškovės rūbų verslo.

50. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, N. S. įgaliojimas V. D. buvo išduotas dėl autoserviso veiklos (nes ieškovė neturi žinių, susijusių su transporto priemonių remontu ir kt.). Kaip matyti iš bylos duomenų, 2018 m. gruodžio 11 d. N. S. trečiajam asmeniui V. D. išdavė įgaliojimą disponuoti transporto priemonėmis, banke „Swedbank“, AB, atidarytose sąskaitose esančiomis lėšomis, atstovauti jam įvairiose įstaigose.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos bylos aplinkybės atitinka byloje surinktus faktinius duomenis, o padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių įrodymų viseto analize ir įvertinimu pagal pirmiau nurodytus įstatymo reikalavimus ir teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantės argumentai nėra pakankami, kad nagrinėjamu aspektu būtų galima priimti kitokį teismo sprendimą. Vadinasi, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl laidojimo išlaidų

53. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl laidojimo išlaidų priteisimo, teigia, kad jei teismas būtų objektyviai ir nešališkai įvertinęs įrodymus, būtų nustatęs, kad ieškovė išlaidas faktiškai patyrė, ir jas būtų priteisęs. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės vertinimu.

54. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK nėra normos, reglamentuojančios ginčo tarp šalių teisinį santykį – laidojimo išlaidų priteisimo iš įpėdinių klausimą. Todėl šiuo atveju ginčas spręstinas vadovaujantis bendraisiais teisės principais, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, į faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina ieškovo pateikti įrodymai. Pažymėtina, kad nuostata, jog atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos, tiesiogiai įtvirtinta CK 6.291 straipsnyje.

56. Ieškovė, pareiškusi ieškinį, tvirtino, kad ji organizavo N. S. laidotuves ir apmokėjo visas laidotuvių išlaidas, t. y. 2 264,40 Eur, kurias prašė priteisti iš atsakovės. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl laidojimo išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies – iš atsakovės ieškovei priteisė 412,50 Eur patirtų laidojimo išlaidų, kurių nepadengė valstybės mirusįjį laidojančiam asmeniui išmokėtos išmokos.

57. Nepaisant nustatytų aplinkybių, apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad priteistina suma mažintina 1 106,90 Eur suma, kurios dalis ieškovei išmokėta pagal Pensijų įstatymo 41 straipsnio 9 dalį, ir 406,56 Eur suma, išmokėta pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalį. Teigia, jog teisės normose nėra nustatyta ir įtvirtinta, kad pagal minėtus teisės aktus apskaičiuotos pensijos yra „skiriamos laidojimo išlaidoms padengti“.

59. Byloje nustatyta, jog laidotuvėmis besirūpinusiai ieškovei išmokėta 304,00 Eur laidojimo pašalpa savivaldybėje pagal Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymą; 396,34 Eur – pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 9 dalį ir 406,56 Eur – pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalį iš VSDFV fondo, iš viso 1 106,90 Eur.

61. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visos ieškovei išmokėtos išmokos pagal teisinį reglamentavimą išmokamos laidojančiam asmeniui, t. y., sistemiškai ir logiškai aiškinant teisės normas bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, skiriamos laidojimo išlaidoms padengti. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu nurodo apeliantė, priėjo prie tinkamos išvados dėl apeliantei atlygintinų laidojimo išlaidų sumažinimo dėl jai valstybės išmokėtų sumų.

63. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė nurodė, kad patyrė šias laidojimo išlaidas: 3 mišios – 110,00 Eur (50 + 30 + 30); mirusiojo paruošimas, pašarvojimas, salės nuoma ir kt. – 1 369,40 Eur; salės papuošimas – 250,00 Eur; mirusiojo portretas – 20,00 Eur; gedulingi pietūs – 150 Eur; praėjus metams, organizuotos metinės – 165,00 Eur (mišios bažnyčioje – 50,00 Eur, metinių pietūs – 115,00 Eur); kapavietės sutvarkymas – 200 Eur. Iš viso 2 264,40 Eur. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog būtinos, įprastos, atitinkančios protingumo kriterijus, rašytiniais įrodymais įrodytos ir atlygintinos laidojimo išlaidos sudaro 1 519,4 Eur (1369,40 Eur pagal laidojimo paslaugų teikimo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) ir 150,00 Eur gedulingi pietūs).

64. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog auka bažnyčiai (savo tikėjimo bendruomenei) yra savanoriškas aktas, nereglamentuojamas teisės normomis. Kiekvienas asmuo aukoja pagal savo galimybes ir kitam negali kilti pareiga atlyginti savanoriškai paaukotų lėšų. Šios 110,00 Eur išlaidos (apeliantės teigimu, aukos už trejas mišias) nepagrįstos rašytiniais įrodymais, be to, pagal teismų praktiką, nepriskiriamos prie būtinųjų laidojimo išlaidų, todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad neatlygintinos. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie patirtas išlaidas, susijusias su salės papuošimu, mirusiojo portreto užsakymu. Apeliantės nurodytas išlaidas, susijusias su metinių organizavimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstomis išlaidomis, kadangi šios išlaidos nepriskiriamos prie būtinųjų laidojimo išlaidų. Be to, nors ieškovės nurodytų metinių pietų išlaidos (2020 m. vasario 2 d.) ir pagrįstos rašytiniais įrodymais, tačiau nesutampa su realiomis mirties metinėmis (2020 m. sausio 8 d.). Apeliantės nurodytos kapavietės sutvarkymo išlaidos taip pat nepagrįstos jokiais įrodymais. Tuo tarpu atsakovė tvirtinusi, kad ji sutvarkė šeimos kapą, į bylą pateikė šiuos teiginius patvirtinančius įrodymus.

65. Nesutikdama su apeliantės pozicija apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančių duomenų visumą konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė skundžiamo sprendimo išvadų, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

67. Atsakydama į apeliantės apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo, o sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018). Nagrinėjamu atveju, viena vertus, apeliantė nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjusiai teisėjai. Kita vertus, apeliantės argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumo iš esmės grindžiami apeliantės nesutikimu su teismo priimtu jai nepalankiu procesiniu sprendimu. Tačiau nepalankaus teismo sprendimo priėmimas (ieškinio dalies tenkinimas) ir atitinkamų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės teisė į tinkamą bylos nagrinėjimą ir nešališką teismą šiuo atveju nebuvo pažeista, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.

68. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus. Apeliantės teigimu, ieškovės prašyti apklausti liudytojai, kurie nesusiję su ieškove jokiais santykiais, patvirtino ieškovės paaiškinimus. Tuo tarpu atsakovės liudytoja R. Š. iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios paneigtų ieškovės ir kitų liudytojų parodymus, o jos pačios paaiškinimai, teikti teismui, yra melagingi ir paneigti rašytiniais įrodymais. Teismas turėjo vertinti, jog šios liudytojos parodymai yra nepatikimi, nes duoti padarius įtaką atsakovei.

69. Kaip matyti, pirmiau nurodytais argumentais apeliantė įrodinėja jos ir N. S. susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę faktą.

70. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė paaiškina, jog apeliantė klaidina teismą, kad byloje buvo pateikti duomenys, jog liudytoja R. Š. buvo susitikusi su atsakove ir jos atstove. Atsakovės atstovė teismui paaiškino, kad buvo susitarta susitikti su liudytoja D. A. dėl jos apklausos pas notarą, tačiau į susitikimąjį taip ir neatvyko, nebuvo apklausta ir teismo posėdyje. Tuo tarpu su liudytoja R. Š. jokių susitikimų nebuvo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės pusės liudytojos parodymai išsamūs, nuoseklūs ir teismas neturi pagrindo jais netikėti. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagristai konstatavo, jog ieškovės pusės liudytojai nepatvirtino jos ir N. S. bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo aplinkybių. Pažymėtinai ir tai, jog apeliantė kritikuodama liudytojos R. Š. teiktų paaiškinimų vertinimą ir nurodydama, kad jie prieštarauja rašytiniams įrodymams, nenurodo kokiems įrodymams.

71. Pažymėtinai ir tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepakankamos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino šių parodymų patikimumo ir pakankamumo (kiek juose yra konkrečios informacijos dėl ginčo aplinkybių) aspektu.

72. Pasisakydamas dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018). Aplinkybė, kad byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismų nurodytais motyvais, neteikia pagrindo spręsti, jog skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

73. Ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakyta dėl visų aspektų, kuriuos apeliantė apeliaciniame skunde nurodo kaip neatsakytus. Tai, kad atitinkamos pirmosios instancijos teismo išvados netenkina apeliantės, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jam nustatytą pareigą tinkamai motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, juolab kad, kaip jau aptarta šioje nutartyje, šios išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei ginčijamame sprendime.

74. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos bylos aplinkybės atitinka byloje surinktus faktinius duomenis, įvertintus laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių įrodymų viseto analize ir įvertinimu pagal pirmiau nurodytus įstatymo reikalavimus ir teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo spręsti, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryta proceso teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos nepagrįsto teismo procesinio sprendimo priėmimui. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamu aspektu yra pagrįstas ir teisėtas.

75. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

76. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

77. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

78. Ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

79. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo apeliacinis skundas atmestas, atsakovės prašymas dėl 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš ieškovės yra tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. L. atsakovei G. Č. 300,00 Eur (tris šimtus eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.