Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ronatransa“ bankroto administratorės Eurobankrotas, uždarosios akcinės bendrovės prašymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ronatransa“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-271-123/2016 dėl uždarosios akcinės bendrovės „Ronatransa“ bankroto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

Byloje sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.

Suinteresuoti asmenys – iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovo pareigas ėjęs V. V. ir įmonės akcininkė V. Č. su bankroto administratorės prašymu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nesutiko, teigdami, kad bankroto administratorė nenurodė konkrečių įmonės vadovo veiksmų, lėmusių UAB „Ronatransa“ bankrotą, nepagrindė paskolos sandorio nenaudingumo įmonei. Paaiškino, kad paskolos sutartis su A. D. buvo sudaryta siekiant gauti kuo didesnę naudą bendrovei ir jos kreditoriams. Jų nuomone, paskolos sandorio naudingumą patvirtina tai, kad sandoris sudarytas su mokiu asmeniu, tai, jog paskolos sutartis yra trumpalaikė, be to, šalys susitarė dėl nemažų palūkanų. Akcentavo aplinkybę, jog šis sandoris būtų leidęs įmonei vien per paskolos sutarties termino laikotarpį uždirbti 204 000 Eur. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad paskolos sutarties sudarymo metu nebuvo ketinama pabloginti, o priešingai – buvo siekiama pagerinti bendrovės padėtį, kad verslo rizika negali būti laikoma įmonės privedimu prie bankroto tyčia, todėl nėra tyčinio bankroto požymių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis klaidingais faktais. Teismo išvada, kad įmonė 2013 metų pabaigoje buvo nemoki, neparemta bylos duomenimis. Šiam argumentui prieštarauja išvada, jog įmonės nemokumą sukėlė įmonės vadovo veiksmai suteikiant paskolą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad paskolos grąžinimas nebuvo užtikrintas. Teismas nevertino aplinkybės, jog paskolos sutartimi buvo susitarta dėl netesybų. Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta ignoruojant pateiktus įrodymus, susijusius su įmonės bankrotu, bei tikrąsias paskolos sutarties sudarymo aplinkybes. Paskolos sutarties turinys patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta bendrovei naudingomis sąlygomis: sudaryta trumpalaikė sutartis, paskola suteikta už labai dideles palūkanas, kurių turėjo pakakti atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, paskolos sudarymo metu buvo atsiskaitinėjama su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas nevertino tikrųjų BUAB „Ronatransa“ nemokumą ir bankrotą nulėmusių priežasčių – Rusijos taikomų sankcijų, didžiausių užsakovų netekimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino paskolos gavėjo pareikštų prieštaravimų dėl kitoje byloje bendrovei išduoto teismo įsakymo. Teismas, esant abejonėms dėl paskolos suteikimo fakto, turėjo sustabdyti bylos dėl tyčinio bankroto nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties, kuria BUAB „Ronatransa“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Kai bendrovė savo veikloje susiduria su finansiniais sunkumais, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014, kt.). Jei bendrovės nemokumas tampa neišvengiamas, nėra galimybių bendrovę restruktūrizuoti ar kitaip pagerinti jos finansinę padėtį, bendrovės kreditorių interesus labiausiai atitinka bankroto procedūrų inicijavimas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas laikantis ĮBĮ nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Atvejai, kai faktiškai nemokios bendrovės veikla yra tęsiama, didinant bendrovės nuostolius, atsiskaitinėjama su pasirinktiniais kreditoriais, nenaudingais sandoriais mažinamas bendrovės turtas, pripažįstami bendrovės vadovų pareigų pažeidimu ir kartu požymiu, liudijančiu tyčinį bankrotą.

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai, kurių bent vieną nustačius teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi BUAB „Ronatransa“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai) pagrindu.

Apeliantas – nuo 2012 m. spalio 29 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs V. V. – atskirajame skunde iš esmės kelia įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo klausimą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik bankroto administratorės nurodytomis aplinkybėmis. Pasak apelianto, teismo išvada, jog įmonė jau 2013 metų pabaigoje (t. y. dar iki paskolos sutarties su A. D. sudarymo) esą buvo faktiškai nemoki, nepagrįsta bylos duomenimis, jog bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismui apelianto nurodytų argumentų neatitinka išvada dėl įmonės bankroto priežasčių, paskolos sandorio sudarymo tikslų ir aplinkybių, paskolos sutarties sąlygų ekonominio naudingumo. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl nurodyto paskolos sandorio realumo ir teisėtumo, turėjo sustabdyti klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, nurodytus apelianto teiginius pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį, rėmėsi visais bylos dalyvių pateiktais įrodymais, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, susijusiais su šios bylos įrodinėjimo dalyku, taip pat įvertino bylos dalyvių argumentus dėl ginčui reikšmingų aplinkybių.

Kaip minėta, bankroto bylos yra nagrinėjamos pagal CPK nustatytas taisykles tiek, kiek tai nenumatyta specialiajame Įmonių bankroto įstatyme (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo bankroto bylose yra nurodyta, jog kaip dispozityviosiose, taip ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.). Tačiau šios kategorijos bylose taip pat galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius) kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Apeliacinis teismas nepagrįstu pripažįsta apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuota ginčui reikšminga aplinkybė, jog bendrovė dar 2013 metų pabaigoje buvo faktiškai nemoki, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, iškeldamas UAB „Ronatransa“ bankroto bylą, 2014 m. birželio 30 d. nutartimi konstatavo bendrovės nemokumo faktą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, atlikęs papildomą įmonės mokumo situacijos vertinimą, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, taip pat konstatavo teisinį įmonės nemokumo faktą. Apeliantas iš esmės yra teisus teigdamas, jog bendrovės nemokumo teisinis konstatavimas pagal ĮBĮ nuostatas sutampa su nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo momentu. Šis momentas taip pat sukelia atitinkamus ĮBĮ numatytus padarinius. Tačiau ta aplinkybė, jog formaliąja prasme įmonės nemokumas konstatuotas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi, nepaneigia pirmosios instancijos teismo, iškėlusio UAB „Ronatransa“ bankroto bylą, ir apeliacinio teismo, palikusio pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą iškelti bankroto bylą nepakeistą, išvadų dėl faktinio įmonės nemokumo, susidariusio 2013 metais. Tokią išvadą bankroto bylos iškėlimo klausimą sprendę teismai priėjo vertindami įmonės 2012 - 2013 metų finansinius rodiklius. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, iš naujo šioje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Apeliacinio teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė svarbi analizuojant tyčinio bankroto požymius, kadangi ji patvirtina, jog paskolos sutartis su A. D. buvo sudaryta įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje, atitinkančioje faktinio nemokumo situaciją. Tokios įmonės padėties ginčui aktualiu laikotarpiu nepaneigia deklaratyvūs apelianto teiginiai, kuriais iš esmės tik prieštaraujama įrodymų vertinimo procesui, vykusiam pirmosios instancijos teisme (CPK 178 straipsnis).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad faktiškai nemokios įmonės sudaryta su A. D. 2014 m. balandžio 23 d. paskolos sutartis įmonei nebuvo naudinga. Apeliacinio teismo neįtikina apelianto argumentai, kuriais deklaratyviai akcentuojamas šio sandorio naudingumas ir su tuo susiję tiek įmonės, tiek jos vadovo lūkesčiai išspręsti įmonės mokumo problemas. Apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog paskolos sutarties ekonominį naudingumą esą pagrindžia tai, jog paskola suteikta mokiam asmeniui, jog sutartyje numatyta didelė palūkanų norma ir įtvirtinta paskolos gavėjo pareiga mokėti netesybas. Apeliantas akcentavo aplinkybę, jog gautų palūkanų turėjo pakakti atsiskaitymui su įmonės kreditoriais. Apeliacinis teismas šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto pozicija, jog paskola buvo suteikta mokiam asmeniui (arba asmeniui, kuris buvo mokus paskolos suteikimo metu), neatitinka faktinių bylos duomenų. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių paskolos gavėjo mokumą, turimą turtą ir pan. Priešingai, į bylą pateiktas antstolės V. D. sudarytas 2014 m. sausio 14 d. išieškojimo negalimumo aktas, kuriuo, atlikus vykdymo veiksmus, konstatuota, kad A. D. neturi turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, o įplaukų į banko sąskaitą nebuvo nuo 2008 metų. Šis aktas patvirtina ginčui reikšmingą aplinkybę, jog, likus keliems mėnesiams iki paskolos suteikimo, paskolos gavėjas nebuvo pajėgus įvykdyti prisiimtą finansinį įsipareigojimą. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad paskolos gavėjas dar iki sandorio sudarymo buvo kelis kartus teistas (atlikęs laisvės atėmimo bausmę), jo atžvilgiu buvo iškeltos civilinės bylos dėl lėšų priteisimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, akivaizdu, jog bendrovė, būdama faktinio nemokumo padėtyje, kuomet jos atžvilgiu buvo taikomi turto ir lėšų areštai, iškelta apie 50 civilinių bylų dėl lėšų išieškojimo, priimdama investicinį sprendimą (kaip iš esmės tai įvardina apeliantas), neabejotinai domėjosi arba turėjo domėtis paskolos gavėjo galimybėmis vykdyti prisiimtas prievoles. Todėl įmonės vadovas neabejotinai turėjo suprasti, jog visos įmonės kasoje esančios lėšos paskolos gavėjui perleidžiamos neprotingai rizikuojant ir iš esmės nesant patikimų prievolės užtikrinimo prievolių. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai neįtikina apeliacinio teismo, kad didžiąją įmonės turto dalį sudarančios lėšos buvo patikėtos (skolinant) patikimam ir mokiam asmeniui. Kita vertus, apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginius, jog paskolos gavėjas buvo patikimas ir mokus, arba jog šiomis aplinkybėmis apeliantas, būdamas juridinio asmens vadovu, iš tiesų domėjosi.

Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti apelianto argumentui, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskolos suteikimo be užtikrinimo priemonių esanti nepagrįsta. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius prisiimtos prievolės arba ją įvykdžius netinkamai, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas (netesybos, įkeitimas (hipoteka), laidavimas, garantija, rankpinigiai), o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų. Apeliantas teisus tvirtindamas, kad šalių susitarimas dėl delspinigių (sutarties 9 punktas) cituotos normos prasme laikytinas viena iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Tačiau ankstesnėje nutarties dalyje analizuotų faktinių aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog aptariamu atveju paskolos gavėjo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymas iš esmės nebuvo užtikrintas. Ginčo situacijoje protinga ir adekvačia užtikrinimo priemone galėtų būti pripažintas įkeitimas, hipoteka ar kito (mokaus) asmens laidavimas, garantija. Tačiau analizuojamu atveju akivaizdu, jog nemokaus paskolos gavėjo įsipareigojimas prievolės pažeidimo atveju mokėti netesybas nesuteikė bendrovei jokių pagrįstų papildomų garantijų, kad jos kreditorinis reikalavimas bus patenkintas, taip pat, atsižvelgiant į suteiktos paskolos dydį, akivaizdu, kad geros finansinės reputacijos neturintį asmenį netesybų numatymas negalėjo skatinti vykdyti prievolę.

Apeliacinis teismas neturi pagrindo išvadai, jog paskolos suteikimas buvo (turėjo būti) finansiškai naudingas įmonei, kadangi paskolos sutartimi paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti 4,6 proc. dydžio palūkanas, kas, apelianto paskaičiavimu, sutarties galiojimo laikotarpiu leistų įmonei uždirbti 204 000 Eur, o tokių lėšų pakaktų atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Pirmiausia pažymėtina, kad apelianto akcentuojamas sandorio naudingumas neatitinka šalių susitarimo sąlygų. Iš paskolos sutarties 3 punkto nuostatų matyti, kad šalys susitarė ne dėl 4,6 proc. mėnesinių palūkanų, o dėl 4,6 proc. metinių palūkanų, mokamų kas mėnesį. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodyta sutarties sąlyga neleidžia daryti išvados, jog paskolos gavėjas įsipareigojo kas mėnesį sumokėti 4,6 proc. sumą, apskaičiuota nuo visos paskolos sumos. Todėl, teismo skaičiavimu, tinkamo prievolės vykdymo atveju įmonė galėtų uždirbti tik dešimteriopai mažesnę sumą, nei teigia apeliantas. Todėl apelianto deklaruojami sandorio sudarymo tikslai ir lūkesčiai, net vertinant juos hipotetiškai, nelaikytini pagrįstais. Bylos duomenimis, bendra įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro apie 370 tūkst. eurų, todėl akivaizdu, jog didesnė nauda (be kita ko, ir be rizikos) būtų pasiekta ginčo sandoriu skolintas lėšas skyrus kreditorių reikalavimų tenkinimui, o ne protingumo kriterijų neatitinkančiam skolinimui. Atsižvelgiant į planuotą gauti naudą, suteiktos paskolos dydį, paskolos grąžinimo terminą, akivaizdu, jog ginčijamas sandoris net ir jo tinkamo įvykdymo atveju negalėjo padėti išvengti įmonės bankroto bylos iškėlimo. Priešingai, tokios paskolos sutarties sudarymas esmingai blogino ir taip jau faktinio nemokumo padėtyje esančios įmonės situaciją.

Kitaip nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, neprivalėjo nustatyti tikrąją įmonės nemokumą ar bankrotą lėmusią priežastį ir tai, ką gi nulėmė ginčo paskolos sandorio sudarymas. Pagal teismų formuojamą praktiką, siekiant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nėra būtina įrodyti, kad vienintelė priežastis, lėmusi bendrovės nemokumą, yra tyčiniai jos vadovų ar akcininkų veiksmai. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, kad yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2010). Aptariamu atveju konstatuotina, kad paskolos suteikimo sandorio sudarymu dar labiau pabloginta jau faktiškai nemokios įmonės padėtis, kadangi paskolintų lėšų dalimi buvo sumažinta įmonės kreditorių galimybė patenkinti jų finansinius reikalavimus. Tokius veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė tyčinio bankroto požymiais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apeliacinis teismas deklaratyviu ir nepagrįstu pripažįsta apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, gavęs informacijos, kad paskolos gavėjas A. D. pateikė prieštaravimus dėl įmonės jam pareikšto reikalavimo, kilusio iš paskolos sutarties, turėjo sustabdyti klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą. Viena vertus, atsižvelgiant į bankroto byloje surinktus rašytinius įrodymus, paties apelianto paaiškinimus dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, tikslų ir lūkesčių, šioje bankroto bylos stadijoje apeliacinis teismas neturi prielaidų abejoti sudaryto sandorio realumu. Kita vertus, nepriklausomai nuo to, ar iš kasos išimtos lėšos (grynieji pinigai) A. D. buvo paskolintos ar ne, byloje nustatytas ir apelianto neginčijamas nurodyto dydžio kasos likučio išėmimas, esant tokiai įmonės finansinei padėčiai, bet kuriuo atveju laikytinas tyčinio bankroto požymiu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ex officio atidėti neapibrėžtam laikui.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra objektyvių prielaidų dėl apelianto atskirajame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį, kuria patenkintas bankroto administratoriaus prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirąjį skundą atmeta, o Klaipėdos apygardos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.