Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-150-589/2023

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-10
Bylos Nr.: e2A-150-589/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-37-3-00961-2021-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Dambrauskaitė, Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas
Atsakovas: žemės ūkio bendrovės „Artalis“
Ieškovas: S. V.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „SEB bankas“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-150-589/2023Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00961-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.20.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės žemės ūkio bendrovės „Artalis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-341-762/2022 pagal ieškovo S. V. ieškinį dėl piniginių lėšų priteisimo atsakovei žemės ūkio bendrovei „Artalis“, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „SEB bankas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. V. (toliau – ir ieškovas), patikslinęs ieškinio pagrindą, prašė priteisti iš atsakovės žemės ūkio bendrovės (toliau – ir ŽUB) „Artalis“ (toliau – ir atsakovė) 27 100 Eur piniginių lėšų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad ieškovui nusprendus parduoti nuo 2018 m. liepos 4 d. jam nuosavybės teise priklausantį automobilis „Lexus RX350“ (toliau – ir automobilis), žodinio susitarimo (žodinės atlygintinių paslaugų sutarties) pagrindu su atsakove buvo susitarta, kad atsakovė, veikdama kaip tarpininkė, suras automobilio pirkėją ir parduos automobilį, o po pardavimo perves ieškovui gautas pinigines lėšas už automobilį (atskaičius tarpininkavimo mokestį). Su atsakovės vadovu žodžiu buvo sutartas 400 Eur tarpininkavimo mokestis už automobilio pardavimą. Suradus pirkėją, atsakovės atstovas informavo ieškovą, kad šis turi išregistruoti automobilį iš registro, todėl 2020 m. lapkričio 30 d. ieškovas automobilį išregistravo. Ieškovo turimais duomenimis, 2020 m. gruodžio 2 d. atsakovė, kaip pardavėjas, ir trečiasis asmuo akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „SEB bankas“, kaip pirkėjas, sudarė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, kurios kaina 27 500 Eur. Kaina pirkėjo ir L. T. buvo sumokėta atsakovės naudai.

3. Pažymėjo, kad ieškovas ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakovę dėl gautos automobilio kainos pervedimo į ieškovo banko sąskaitą (atskaičius tarpininkavimo mokestį), tačiau atsakovė iki šiol nėra tokios pinigų sumos pervedusi ieškovo naudai. 2021 m. spalio 13 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl piniginių lėšų grąžinimo, tačiau atsakovė atsisakė tokias pinigines lėšas grąžinti, nenurodydama jokio teisėto pagrindo tokias pinigines lėšas pasilikti sau.

4. Pabrėžė, kad atsakovė niekada neturėjo nuosavybės teisės į automobilį ir parduodama automobilį veikė tik kaip pardavimo tarpininkė, todėl neturi jokio faktinio ar teisinio pagrindo disponuoti jam nepriklausančia 27 100 Eur (27 500 Eur – 400 Eur tarpininkavimo mokestis) pinigų suma, gauta už automobilio pardavimą.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismui nusprendus, jog tarp ieškovo ir atsakovės nesusiklostė atlygintinų paslaugų (tarpininkavimo parduodant ieškovui priklausantį automobilį) teisiniai santykiai, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 27 100 Eur, kaip be teisinio pagrindo gautą pinigų sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies – priteista ieškovui S. V. iš atsakovės ŽŪB „Artalis“ 27 100 Eur piniginių lėšų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 3 110 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinys netenkintas. Taip pat priteista iš atsakovės trečiajam asmeniui AB „SEB bankui“ 399,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei 10,86 Eur proceso išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

7. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl automobilio „Lexus RX350“ priklausomybės jo pardavimo momentu, t. y. visos šalys pripažįsta ir tai nustatyta pateiktais įrodymais, kad minėtas automobilis jo pardavimo AB „SEB bankui“ (klientui L. T.) momentu priklausė ieškovui. Tiek ieškovas, tiek atsakovė pripažįsta, kad tarp jų buvo susitarimas, jog ne ieškovas, o atsakovė dalyvaus ieškovui priklausančio automobilio pardavimo teisiniuose santykiuose, ką patvirtina ir byloje pateikti dokumentai: automobilio pirkėjo L. T. rašytiniame pasiūlyme bankui dėl automobilio pirkimo ir lizingo sutarties sudarymo atsakovė buvo nurodyta kaip automobilio pardavėja; pirkimo ir pardavimo sutarties sudaryme atsakovė dalyvavo kaip parduodamo automobilio tiekėja ir šią sutartį atsakovės atstovas pasirašė bei susitarė, kad pinigai už automobilį būtų pervesti į atsakovei priklausančią sąskaitą; priėmimo ir perdavimo akte kaip tiekėja taip pat buvo nurodyta atsakovė, kuri pasirašė šį dokumentą; pinigai už parduotą automobilį taip pat buvo pervesti atsakovei. Šias aplinkybes teismas vertino, kaip leidžiančias daryti išvadą, kad atsakovė atliko ieškovo jai patikėtus veiksmus – tarpininkavo ieškovui parduodant jam priklausantį automobilį bei prisiėmė su minėtų sutarčių sudarymu susijusias pareigas, t. y. atliko paslaugų sutarčiai būdingus veiksmus – pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikė klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio automobilio pardavimo paslaugas.

8. Teismas laikė atlygintinumo požymiu (įsipareigojimu už suteiktas paslaugas sumokėti), būdingu paslaugos sutarčiai vertino, tą aplinkybę, kad atsakovė yra verslininkė ir iš esmės visa jos vykdoma veikla yra pagrįsta finansinės naudos gavimu, o, ieškovo suvokimu, atsakovės atlikti veiksmai, tarpininkaujant automobilio pardavimo procese, buvo atlygintini ir ta dalimi jis mažina sumokėtos sumos už automobilio pardavimą dydį. Konstatavus, kad atsakovė atliko ieškovui priklausančio automobilio pardavimo tarpininkavimo paslaugą ir kitoms šalims įvykdžius savo įsipareigojimus, t. y. pervedus sutartyje nurodytą sumą (27 500 Eur) į atsakovės sąskaitą, atsakovei išliko pareiga šią sumą gražinti ieškovui – parduoto automobilio savininkui. Teismas sprendė, kad išskyrus ieškovo nurodomą 400 Eur tarpininkavimo mokestį, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė būtų turėjusi kokias nors teises į pinigų sumą, gautą už parduotą ieškovui priklausantį automobilį. Šį faktą patvirtino ir atsakovės atstovė D. G., apklausiama teismo posėdyje ir nurodydama, kad buhalteriškai vis dar laikoma, kad atsakovės banko sąskaitoje yra pinigai, pervesti už ieškovo automobilį, nes minėtas automobilis jo pardavimo momentu atsakovei nuosavybės teise nepriklausė. Teismas darė išvadą, kad atsakovė, gavusi lėšas už parduotą automobilį, privalo gražinti tai, kas jai nepriklauso, t. y. pinigines lėšas, gautas už parduotą ieškovui priklausantį automobilį.

9. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra nustatyta, kad ieškovą, kaip fizinį asmenį, ir atsakovę, be nagrinėjamo ginčo, būtų siejusios kokios nors kitos prievolės ar teisės ir pareigos viena kitai. Ieškovas nurodė, kad jis, kaip fizinis asmuo, neturi jokių įsiskolinimų atsakovei. Atsakovės atstovė D. G., apklausiama teismo posėdyje, taip pat patvirtino, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, atsakovei jokių skolinių įsipareigojimų neturi, o su ja asmeniškai, kaip žemės ūkio bendrovės pirmininke, nebuvo jokių susitarimų dėl piniginių lėšų, gautų už parduotą ieškovo automobilį, įskaitymo.

10. Teismas akcentavo, jog tiek iš ieškovo, tiek iš liudytojo V. Z. bei atsakovės atstovės D. G. paaiškinimų žinoma, kad ieškovą ir liudytoją V. Z. sieja bendri verslo santykiai Lenkijoje įkurtoje įmonėje „Smart hut“. Iš liudytojo V. Z. paaiškinimų galima spręsti, kad pinigai, gauti už automobilio pardavimą, buvo ieškovo įnašas į jų bendrai vystomą verslą „Smart hut“ įmonėje ar kaip ieškovo susidariusio įsiskolinimo, vystant šios įmonės veiklą, įskaitymas. Tuo tarpu ieškovas šiuos liudytojo parodymus neigė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovui priklausančio automobilio pardavimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai buvo susiklostę tik tarp ieškovo, kaip fizinio asmens, ir atsakovės, todėl siekiant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, tiek ieškovas, tiek atsakovė, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.130 straipsnyje įtvirtintomis įskaitymo sąlygomis, turėtų turėti reikalavimus vienas kitam. Šiuo atveju liudytojas V. Z., turintis verslo santykius su ieškovu, ar atsakovė, turinti verslo santykius su Lenkijos įmone „Smart hut“, kuriai galimai vadovavo ieškovas, laikytini trečiaisiais asmenimis, neturinčiais teisės į priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ieškovui priklausančio automobilio pardavimo sumos, kuria iki šiol disponuoja atsakovė, sąskaita. Dėl nurodyto teismas sprendė, kad įskaitymas atsakovės parduoto automobilio pinigų suma už galimus skolinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims nebuvo galimas.

11. Apibendrinęs išdėstytus argumentus bei motyvus, teismas darė išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti 27 100 Eur sumą iš atsakovės, kaip gautos už ieškovui priklausančio automobilio pardavimą, laikytinas pagrįstu ir tenkintinas pilna apimtimi.

12. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas teismo posėdyje taip pat nurodė, jog iki automobilio pirkimo – pardavimo sandorio įforminimo, automobilio pirkėjas L. T. jam kaip avansą pavedimu sumokėjo 500 Eur. Tuo tarpu teismas nustatė, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje Nr.PP2020-120018 ar kituose automobilio pirkimo – pardavimo procese pasirašytuose dokumentuose nenurodyta, kad ši suma įskaitoma į pardavimo kainą ar pan., todėl teismas laikė, kad pilna (visa) parduoto ieškovui priklausančio automobilio kaina buvo 28 000 Eur, iš kurių 500 Eur L. T. avansu sumokėjo ieškovui, o 27 500 Eur suma (L. T. sumokant 5 500 Eur sumą bei AB „SEB bankas“ sumokant 22 000 Eur sumą) buvo pervesti į atsakovės sąskaitą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad mažinti ieškinį ieškovo jau gauta 500 Eur suma nėra pagrindo, nes priešingas aiškinimas ir ieškinio mažinimas šia suma reikštų tai, kad atsakovė be pagrindo praturtėtų 500 Eur suma.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos tuo atveju, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Bendra procesinių palūkanų priteisimo taisyklė yra ta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas santykiuose su atsakovė veikė kaip fizinis asmuo, ieškovas nepateikė kitokių įrodymų dėl sutartinio ar kitokio, nei numato įstatymas, palūkanų dydžio, teismas šioje dalyje ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies ir iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

14. Teismas vertino kad nagrinėjamu atveju išnagrinėjus civilinę bylą, ieškovo ieškinys yra patenkintas iš esmės pilna apimtimi, neskaitant nežymios priteistinų palūkanų korekcijos, todėl sprendė, kad iš atsakovės ieškovo ir trečiojo asmens naudai priteistinos visos jų, taip pat valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Atsakovė ŽŪB „Artalis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo S. V. ieškinį atmesti ir atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti iš ieškovo visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Nurodo, kad nesutinka su teismo padarytomis išvadomis. Mano, kad teismas, išspręsdamas bylą iš esmės, nevisapusiškai ir nenuosekliai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir netinkamai atskleidė bylos esmę, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovė atliko paslaugų sutarčiai būdingus veiksmus. Mano, kad norint pripažinti, jog susiklostė tarpininkavimo teisiniai santykiai, vienas iš sutartinių santykių dalyvių turi būti tam tikros srities profesionalas, o kitas klientas, kuris kreipiasi dėl paslaugų suteikimo parduodant jam priklausantį turtą. Tarpininkas teisę į atlyginimą įgyja, kai jis suranda turto pirkėją tarpininkavimo sutarties galiojimo metu. Tai reiškia, kad tarpininkas netampa turto pirkimo – pardavimo sutarties šalimi ir jam priklauso tik tam tikras sutartas atlygis už turto pirkėjo suradimą. Teismo nustatytos aplinkybės neatitinka tarpininkavimo teisinių santykių požymių, o ypač, kad tai buvo atlikta pagal ieškovo užsakymą.

18. Pažymi, kad aplinkybės, teismo nurodytos kaip patvirtinančios apie tarpininkavimo teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės susiklostymą, yra nepakankamos įrodomosios galios, ypač įvertinus tai, kad pats ieškovas ne kartą keitė savo poziciją bylos nagrinėjimo metu, o teismas dėl ieškovo nenuoseklumo, jo parodymų priderinimo prie išaiškintų naujų bylos aplinkybių, išvis nepasisakė. Kai atsakovė teismui pateikė duomenis iš „Autoplius“ svetainės, ieškovas nurodė, kad pirkėją surado pats, įkėlęs skelbimą su savo telefono numeriu į internetinį puslapį „Autoplius“, kad pirkėjas lankėsi pas jį namuose ir apžiūrėjo parduodamą automobilį bei jam sumokėjo 500 Eur užstatą, t. y. pats ieškovas atliko sandorį ir joks tarpininkas jam nebuvo reikalingas. Ieškovas taip pat nurodė, kad su atsakove tarėsi dėl tarpininkavimo ir 400 Eur mokesčio, nes jam reikėjo skubiai grynųjų pinigų, o atsakovė, jo žiniomis, jų turėjo. Tačiau ieškovas taip ir nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl, jei jam reikėjo skubiai pinigų ir apie gautą už automobilį pervedimą jis 2020 m. gruodžio 3 d. buvo informuotas D. G. SMS žinute, į atsakovę nesikreipė, neprašė skubiai išmokėti pinigus, o ir toliau bendravo ir susirašinėjo su V. Z. bei su juo vykdė bendrą verslą. Teismo posėdyje ieškovas pripažino, kad pats sudarė lentelę ir siuntė V. Z., kurios 9 punktu jis nurodė 2020 m. gruodžio 4 d. savo 27 500 Eur indėlį į bendrą verslą, kurie buvo gauti už parduotą automobilį. Kas reiškia, kad pats ieškovas pripažino, kad nebuvo jokio susitarimo dėl tarpininkavimo sutarties sudarymo.

19. Pažymi ir tai, kad teismas nepagrįstai nevertino atsakovės argumentų, kad pagal 2015 m. gruodžio 21 d. patvirtintus atsakovės įstatus atsakovė neteikia lengvųjų transporto priemonių prekybos ir tarpininkavimo paslaugų transporto priemonių rinkoje ir nėra šios srities profesionalė, nevertino D. G. parodymų, kad ieškovas su ja derino automobilio pardavimą, atsakovė jokiais pardavimo reikalais nesirūpino, net atsakovės rekvizitų bankui neteikė, viską atliko pats ieškovas. Paties ieškovo susirašinėjimas patvirtina, kad automobilio pardavimas buvo susijęs su ieškovo ir V. Z., kuris faktiškai vadovauja atsakovei, bendrais verslo reikalais, tarpusavio skolų užskaitymu. Teismas sprendime išvis nepasisakė dėl šių aplinkybių, pateiktų rašytinių įrodymų ir jų nevertino, nepasisakė, kodėl jie atmetami.

20. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas ignoravo ir tą aplinkybę, jog 2020 m. lapkričio 30 d. ieškovas savo automobilio nuosavybės teises išregistravo iš VĮ „Regitra“ duomenų basės. Nurodo, kad nesuprantami teismo motyvai, susiję su 400 Eur tarpininkavimo mokesčiu, kadangi ieškovas nepateikė jokių tokio susitarimo įrodymų, o atsakovė bet kokį susitarimą neigė.

21. Mano, kad teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, susijusias su tuo, kad automobilio pardavimas atsakovės buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaitytas, taip pat ir tai, kad šiuo atveju nebuvo galimas įskaitymas. Šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės, vertinant sąlygų dėl tarpininkavimo teisinių santykių susiklostymo įrodytumo vertinimui.

Atsiliepimas

22. Ieškovas S. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės ŽŪB „Artalis“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovui visas jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Teismas priėmė visiškai pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atsakovė neneigia, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas, kad atsakovė dalyvaus ieškovui priklausančio automobilio pardavimo teisiniuose santykiuose, teismo nurodyti tretieji asmenys neturi teisės į priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ieškovui priklausančio automobilio pardavimo sumos, kuria iki šiol disponuoja atsakovė, sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės ŽŪB „Artalis“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

25. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo S. V. ieškinys dėl piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės ŽŪB „Artalis“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

26. Nagrinėjamoje byloje ieškovas S. V. pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės ŽŪB „Artalis“ 27 100 Eur piniginių lėšų, įrodinėdamas, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta žodinė tarpininkavimo paslaugų sutartis, kurios pagrindu atsakovė tarpininkavo ieškovui priklausančio automobilio pardavime už 400 Eur atlygį, tačiau automobilį pardavus trečiojo asmens AB „SEB bankas“ nuosavybėn bei pagal lizingo sutartį suteikus jį valdyti ir naudoti L. T., atsakovė už automobilio pardavimą gautų piniginių lėšų, atskaičius tarpininkavimo mokestį, ieškovui negrąžino. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, tvirtino, kad jokie tarpininkavimo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nesusiklostė, kadangi atsakovė niekada nesitarė, neįsipareigojo ir nepardavė ieškovui priklausančio automobilio kaip tarpininkė, nesitarė dėl 400 Eur tarpininkavimo mokesčio. Įrodinėjo, kad ji neteikia tarpininkavimo paslaugų, nes atsakovės ūkinė – komercinė veikla yra susijusi išimtinai su žemės ūkio veikla, žemės ūkio produkcijos gamyba ir jos realizavimu, o ieškovui priklausančio automobilio pardavimas buvo susijęs su ieškovo ir V. Z., kuris faktiškai vadovauja atsakovei, bendrais verslo reikalais, tarpusavio skolų įskaitymu.

27. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 27 100 Eur sumą, kaip gautą už ieškovui priklausančio automobilio pardavimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė tarpininkavo ieškovui parduodant jam priklausantį automobilį, pinigai už automobilį buvo pervesti į atsakovės sąskaitą, byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovą, kaip fizinį asmenį, ir atsakovę, be nagrinėjamo ginčo, būtų siejusios kokios nors kitos prievolės ir pareigos viena kitai, o atsakovės nurodomas įskaitymas už galimus ieškovo skolinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims nebuvo galimas.

28. Atsakovė padavė apeliacinį skundą, kuriame argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas bylą iš esmės, nevisapusiškai ir nenuosekliai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir netinkamai atskleidė bylos esmę, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo

29. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė atliko paslaugų sutarčiai būdingus veiksmus. Atsakovės įsitikinimu, norint pripažinti, kad susiklostė tarpininkavimo teisiniai santykiai, vienas iš sutartinių santykių dalyvių turi būti tam tikros srities profesionalas, o kitas – klientas, kuris kreipiasi dėl paslaugų suteikimo parduodant jam priklausantį turtą, tarpininkas teisę į atlyginimą įgyja, kai jis suranda turto pirkėją tarpininkavimo sutarties galiojimo metu, kas reiškia, kad tarpininkas netampa turto pirkimo – pardavimo sutarties šalimi ir jam priklauso tik tam tikras sutartas atlygis už turto pirkėjo suradimą. Teismo nustatytos aplinkybės neatitinka tarpininkavimo teisinių santykių požymių, o ypač, kad tai buvo atlikta pagal ieškovo užsakymą.

30. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad kai kyla ginčas dėl atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių egzistavimo, į bylos įrodinėjimo dalyką įeina šalių valios sukurti tarpusavio paslaugų teikimo santykius nustatymas, suteikiamų nematerialaus pobūdžio (intelektinių) ar kitokių paslaugų rūšies ir atlyginimo už šias paslaugas dydžio nustatymas. Nesant bent vienos šių sąlygų, teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip atlygintinų paslaugų teikimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

31. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus ir bylos duomenis, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina buvus šalių suderintą valią dėl paslaugų sutarties sudarymo ir esminių tokios sutarties sąlygų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, byloje taikė tinkamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atlygintinų paslaugų teikimo santykius ir šiuo aspektu nepažeidė įstatyme nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių, o apeliacinio skundo argumentais nepagrindžiamas materialiosios teisės normų pažeidimas ir nukrypimas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

32. Pažymėtina, kad CK 6.718 straipsnyje, nustatančiame reikalavimus teikiamoms paslaugoms, be kita ko, yra nustatyta, kad paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (1 dalis); veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (2 dalis); teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus (3 dalis); paslaugų teikėjas turi teisę nukrypti nuo sutarties sąlygų ar kliento nurodymų, jeigu pagal konkrečias aplinkybes tai būtina dėl kliento interesų ar užsakymui įvykdyti ir jeigu vykdytojas negalėjo iš anksto kliento atsiklausti; šiuo atveju vykdytojas privalo pranešti klientui apie nukrypimus, kai tik pasidaro galima pranešti (4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2012). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo suformuota šių taisyklių aiškinimo ir taikymo praktika, įtvirtinanti kliento interesų prioritetą, negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad paslaugų teikėjas visais atvejais turi būti profesionalas. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų kasacinių bylų faktinės aplinkybės kitokios negu nagrinėjamos bylos – cituojamose nutartyse kasacinio teismo praktika, suformuota esant tarpininkavimui nekilnojamojo turto pardavimo teisiniuose santykiuose, kuomet viena paslaugų sutarties šalis yra savo darbą išmanantis profesionalas – nekilnojamojo turto brokeris ar nekilnojamojo turto agentūra. Pažymėtina ir tai, kad paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios, sutarties šalys yra laisvos, dispozityvios susitarti dėl sutarties dalyko. Civilinės teisės normos nedraudžia šalims sudaryti mišrią sutartį, t. y. turinčią kelių rūšių sutarčių požymių, svarbu, kad ji atitiktų sutartims keliamus reikalavimus ir neprieštarautų imperatyviosioms teisės normoms. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, kad tarpininkas, turto pirkimo – pardavimo teisiniuose santykiuose teikdamas paslaugas, visais atvejais teisę į atlyginimą įgyja tik tada, kai suranda turto pirkėją, jo teikiamų paslaugų turinį gali sudaryti ir kitokio pobūdžio veiksmai pagal kliento užsakymą.

Įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius

33. Atsakovės įsitikinimu, aplinkybės, pirmosios instancijos teismo nurodytos kaip patvirtinančios apie tarpininkavimo teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės susiklostymą, yra nepakankamos įrodomosios galios, ypač įvertinus tai, kad pats ieškovas ne kartą keitė savo poziciją bylos nagrinėjimo metu, o teismas dėl ieškovo nenuoseklumo, jo parodymų priderinimo prie išaiškintų naujų bylos aplinkybių, išvis nepasisakė. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas bylą iš esmės, taip pat nevisapusiškai ir nenuosekliai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir netinkamai atskleidė bylos esmę.

34. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika aiškinant proceso teisės normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 37 punktą).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas fakto aplinkybes, pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 176-178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, išsamiai išnagrinėjęs visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, logikos dėsniais, o tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose atskirai tam tikrų įrodymų neaptarė, dar nereiškia, kad jų nevertino ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo šalis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 44 punktą).

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, kurios pagrindu galima būtų nustatyti, kokias konkrečiai paslaugas atsakovė teikė ieškovui, tačiau atsakovė iš esmės neneigia, kad pirkimo – pardavimo sutarties, kuri iki šioje byloje kilusio ginčo įstatymo nustatyta tvarka ginčijama nebuvo, sudaryme su trečiuoju asmeniu AB SEB bankas atsakovė dalyvavo kaip parduodamo automobilio tiekėja ir šią sutartį atsakovės atstovas pasirašė bei susitarė, kad pinigai už automobilį būtų pervesti į atsakovei priklausančią sąskaitą, priėmimo – perdavimo akte kaip tiekėja taip pat buvo nurodyta atsakovė, kurios atstovas pasirašė šį dokumentą, pinigai už parduotą automobilį taip pat buvo pervesti atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaip pakankamas daryti išvadą, kad atsakovė tarpininkavo ieškovui parduodant jam priklausantį automobilį bei prisiėmė su minėtų sutarčių sudarymu susijusias pareigas, t. y. pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikė klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio automobilio pardavimo paslaugas.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių pastarosios išvados pagrįstumą. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad ieškovas, atsakovei pateikus duomenis iš „Autoplius“ svetainės, teismo posėdžio metu paaiškino, jog pats įdėjo skelbimą ir surado automobilio pirkėją, nors ieškinyje buvo nurodęs, kad automobilio pirkėją surado atsakovė. Atsakovės atstovė vadovė D. G., teismo posėdyje duodama paaiškinimus, taip pat nurodė, kad ieškovas su ja derino automobilio pardavimą, atsakovė jokiais pardavimo reikalais nesirūpino, net atsakovės rekvizitų bankui neteikė, viską atliko pats ieškovas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių aplinkybių visuma neduoda pagrindo spręsti, kad atsakovė jokių nematerialaus pobūdžio paslaugų ieškovui pagal ieškovo užsakymą nesuteikė.

38. Tai, kad ieškovas, gavęs atsakovės atstovės pranešimą apie tai, jog pinigus už automobilio pardavimą atsakovė gavo, neprašė juos skubiai išmokėti, nors tvirtino, kad žodinė tarpininkavimo paslaugų sutartis buvo sudaryta, nes jam skubiai reikėjo grynųjų pinigų, taip pat nepaneigia ieškovo teisės ieškiniu reikalauti iš atsakovės perduoti jam viską, ką vykdydama paslaugų sutartį ši gavo ieškovo naudai (CK 6.722 straipsnio 3 punktas).

39. Aplinkybė, kad atsakovės patvirtintuose įstatuose nėra numatyta, kad atsakovė vykdo lengvųjų transporto priemonių prekybos ir tarpininkavimo paslaugų teikimo transporto priemonių rinkoje veiklas ir atsakovė nėra šios srities profesionalė, savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovė faktiškai ieškovui nesuteikė aptariamų paslaugų.

40. Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra išaiškinęs, jog teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas. Pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Dėl nurodytų priežasčių apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ieškovas 2020 m. lapkričio 30 d. išregistravo savo automobilio nuosavybės teises VĮ „Regitra“ duomenų bazėje, neneigiant pačios ieškovo nuosavybės teisės, taip pat negali būti vertinama atsakovės naudai.

41. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, remdamasi įskaitymo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė (CK 6.130 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad liudytojui V. Z. siuntė sudarytą lentelę su jų pajamomis ir išlaidomis, patirtomis vystant jų bendrą verslą įmonėje „Smart hut“, tačiau taip pat teigė, kad jo siųstoje lentelėje įrašo, jog pinigų suma už parduotą automobilį bus naudojama šiam verslui, nebuvo. Byloje nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad byloje yra pateikta ta pati ieškovo atsakovei siųsta lentelė. Atsakovė nepateikė jokio vienašalio, dvišalio, trišalio ar kitokio rašytinio susitarimo (-ų) dėl įskaitymo atlikimo. Atsakovės vadovė D. G. patvirtino, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, atsakovei jokių skolinių įsipareigojimų neturi, o gauti pinigai už automobilio pardavimą įmonės buhalterinėje apskaitoje iki galo nebuvo apskaityti, kadangi teisiškai nėra sutvarkytas jų gavimo pagrindas, su ja asmeniškai, kaip su ŽŪB „Artalis“ pirmininke, nebuvo jokių susitarimų dėl piniginių lėšų, gautų už parduotą ieškovo automobilį, įskaitymo. Liudytojas V. Z. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad tarp atsakovės ir ieškovo nebuvo jokio rašytinio susitarimo dėl įskaitymo atlikimo. Byloje nėra jokių įrodymų apie sutartinių ar kitokių santykių egzistavimą tarp atsakovės ir liudytojo V. Z.. Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp ieškovo ir atsakovės nesant jokių priešpriešinių reikalavimų, nebuvo galimas ir įskaitymas. Aplinkybė, kad ieškovą ir liudytoją V. Z. sieja (-o) verslo santykiai, pati savaime neteikia pagrindo vertinti byloje esančius įrodymus kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymo vertinimo ir įrodinėjimo taisyklų pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino atlygintinių paslaugų teikimą reglamentuojančias CK normas, todėl konstatavęs, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė paslaugų teikimo sutartis ir tenkinęs iš dalies ieškovo S. V. ieškinį dėl piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės ŽŪB „Artalis“, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės ŽŪB „Artalis“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

45. Atsakovės ŽŪB „Artalis“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

46. Ieškovas S. V. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esanti 2022 m. lapkričio 22 d. sąskaita faktūra ir 2022 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 1 400 Eur advokato pagalbos išlaidų.

47. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

48. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo S. V. išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2022 m. lapkričio mėn., remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2022 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 780,50 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 2 314,65 Eur (1,3 x 1 780,50 Eur). Kadangi ieškovo S. V. prašomos priteisti 1 400 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, šios išlaidos, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš atsakovės ŽŪB „Artalis“.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės žemės ūkio bendrovės „Artalis“, juridinio asmens kodas 303201207, ieškovo S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė ČeknienėRita DambrauskaitėLaimantas Misiūnas