Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Aurimo Brazdeikio, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. patikslintą ieškinį atsakovei N. R. dėl nuosavybės teisės į statinį ginčijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. P., B. Ž., L. M., A. A., A. R., M. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

13. Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškovės reikalavimai pripažinti, kad ieškovė teisėtai nupirko 4/6 dalis ginčo pastato; VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre registruoto ginčo pastato registracijos panaikinimo bei reikalavimo pripažinti, kad ieškovė M. M. turi teisę VĮ Registrų centre įregistruoti nuosavybės teises į naudojamas 4/6 dalis ginčo pastato teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, gana plačiai analizuoja atsakovės pateiktą įrodymą – 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9. Apeliantės vertinimu, šis aktas yra neteisėtas, kadangi 1992 m. gruodžio 3 d. Žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ visuotiniame narių susirinkime, išsprendus ginčo pastato tvarto-arklidės, (inventorinis Nr. 74) perdavimo bendrovės nariams klausimą, bendrovės narių balsų dauguma ginčo pastatas perduotas 6 nariams: S. Š., B. C., K. M., M. R., Ž. B. ir G. P.. Taip pat apeliaciniu skundu teigiama, kad nors ginčo tvartas bei 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 9 buvo surašyti atsakovės N. R. vardu, tačiau teigia, kad ji niekada nebuvo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ nare, todėl darė išvadą, kad ginčo tvarto-arklidžių įregistravimo faktas VĮ Registrų centre buvo pagrįstas neteisėtais dokumentais, kurie išrašyti, nesant teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei nurodydamas faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje nurodytais būdais. Taigi kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas ir lemia bylos proceso eigą. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320 straipsniai). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog ieškovė kreipdamasi į teismą suformulavo tokius reikalavimus: 1) pripažinti, kad ieškovė M. M. teisėtai nupirko 4/6 dalis pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš K. M., B. Ž., M. R. ir G. P.; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre registruoto pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašą, kad visas pastatas nuosavybės teise priklauso atsakovei N. R.; 3) pripažinti, kad ieškovė M. M. turi teisę valstybės įmonės Registrų centre įregistruoti nuosavybės teises į naudojamas 4/6 dalis pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės rodo, jog apeliantė tiek teikdama ieškinį pirmą kartą, tiek teikdama patikslintą ieškinį teismo neprašė pripažinti atsakovės pateiktą 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9 neteisėtu. Darytina išvada, jog šis apeliacinio skundo argumentas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, plačiau dėl šio argumento nepasisako.

16. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog viso teisminio proceso metu ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, o pirmosios instancijos teismas savo ruožtu kelis kartus atkreipė ieškovės dėmesį dėl reikalavimų bei siūlė juos tikslinti, tačiau ieškovė reikalavimo pripažinti dokumentus, kurių pagrindu atsakovė įsiregistravo nuosavybę į ginčo pastatą, negaliojančiais nepašė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus, todėl neturėjo pareigos savo iniciatyva keisti ieškinio reikalavimų bei praplėsti ieškinio ribas, todėl darytina išvada, jog ieškovė pasirinkdama vienokį ar kitokį savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą prisiima ir teisines pasekmes dėl ginčo rezultato.

17. Įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos yra vienos svarbiausių civilinio proceso teisėje. Tik pasitelkusios įrodinėjimo institutą šalys gali įrodyti savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrįstumą, o teismas, atsižvelgdamas į šalių nurodytas aplinkybes bei aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, nustatyti, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja ar neegzistuoja. „Įrodinėjimo pareigos“ sąvokos vartojimo šalininkai paprastai teigia, kad už šios pareigos nevykdymą šaliai gali būti taikomos sankcijos – priimamas nepalankus sprendimas, todėl šalys turi pareigą įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009).

18. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

19. Apeliantė teigia, jog 2013 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 9 surašytas šešiems asmenims, jame nustatyta, kad pastato vertė – 4 081 talonai. Teigia, jog apskaičiavus pagal vertę kiekvienam nariui tenka po 681,16 talonų vertės pastato dalies, t. y. 1/6. Pažymėjo, jog atsakovei surašant perdavimo–priėmimo akto nuorašą, nurodoma pastato dalis, kurios vertė – 816 talonų, tai atitinka 1/5 pastato dalį. Darė išvadą, kad surašant perdavimo aktą atsakovei, tvartoarklidės dalis, kuri buvo skirta B. C., jau buvo nugriuvusi, todėl išskiriant 1 dalį S. Š., visą tvarto vertę padalijo iš penkių likusių naudojamų dalių, kurios nebuvo nugriuvusios. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš byloje esančių trečiojo asmens VĮ Registrų centro pateiktų 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 9 kopijos (patvirtinta VĮ Registrų centro) bei visuotinio ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ narių susirinkimo, įvykusio 1992 m. gruodžio 3 d., protokolo Nr. 4 nuorašo matyti, jog ginčo tvartas-arklidės buvo įkainotos 816 talonų verte. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytoja ŽŪB „(duomenys neskelbtini)i“ buhalterė V. B. paaiškino, kad ginčo tvarto-arklidės pastato vertė kito, todėl darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai dėl nustatytos ginčo pastato vertės yra nepagrįsti.

20. Dar daugiau, iš į bylą pateiktos 2018 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvados Nr. 11K-1117 (18) matyti, jog 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9 pasirašė komisija – P. R., V. B., J. M.. Be to, tretieji asmenys negalėjo patvirtinti, ar tokį dokumentą pasirašė ir kada bei kur tai padarė. Liudytojas, buvęs ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas P. R., teismo posėdžio metu patvirtino, jog vyko bendrovės turto dalybos už pajus, patvirtino, jog buvo surašytas pirminis 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 9, kuriuo buvo numatyta skirti ginčo tvartą šešiems asmenims, tačiau vienam iš jų, konkrečiai S. Š. paprašius (1993 m. spalio 10 d. bei 1993 m. spalio 14 d. pareiškimais) ir atsisakius savo išmokų, kuriomis galėjo išsipirkti jam skiriamą techniką, K. M. naudai, ginčo tvartas buvo perduotas S. Š., o perdavimo aktas S. Š. prašymu išrašytas jo dukrai N. R.. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir J. M. rašytinis paaiškinimas bei liudytoja buhalterė V. B.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant aplinkybėms, jog tai, kad visi komisijos nariai (P. R., V. B., J. M.), kurie buvo atsakingi už ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turto paskirstymą tarp pajininkų, patvirtino, kad ginčo tvartas-arklidės buvo perduotas atsakovei N. R., suponuoja išvadą, jog ieškovė negalėjo ginčo pastato įsigyti iš trečiųjų asmenų K. M., B. Ž., M. R. ir G. P..

21. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad į bylą pateikta 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 9 (kuriuo tvartas-arklidė paskirti 6 asmenims) parašų ekspertizė. Teigia, jog 2018 m. rugsėjo 6 d. surašyta specialisto išvada Nr. 11K-117(18) patvirtina, kad 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo akte Nr. 9 (tekstas yra surašytas per kopijuojantį popierių, tačiau parašai originalūs), skiriant pastatą inventoriniu Nr. 74 šešiems asmenims, ties įrašu „P. R. pasirašė P. R.“, ties įrašu „V. B. pasirašė V. B.“, ties įrašu „J. M. pasirašė J. M.“. Mano, jog tai yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis faktą, kad pastatas nebuvo skirtas N. R.. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 9 matyti, jog ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ komisija nutarė perduoti tvartą-arklidę Nr. 74 S. Š., B. C., K. M., M. R., B. Ž., G. P., tačiau tretieji asmenys B. Ž., G. P., K. M. sutuoktinė L. M., G. P. motina M. P., A. A. (buvusi B. C. sutuoktinė) pripažino ir patvirtino, jog niekada nėra matę šio dokumento, jokių nuosavybės dokumentų jiems nebuvo perduota ir jie jokių dokumentų nereikalavo perduoti, šio turto savo vardu neregistravo ir net nebandė, nes jiems nereikėjo. Nurodė, kad šį dokumentą pirmą kartą pamatė teisme. Be to, liudytojas, buvęs ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas P. R., teismo posėdžio metu patvirtino, jog buvo surašytas pirminis 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 9, kuriuo buvo numatyta skirti ginčo tvartą šešiems asmenims, tačiau vienam iš jų, konkrečiai S. Š. paprašius ir atsisakius savo išmokų, kuriomis galėjo išsipirkti jam skiriamą techniką, K. M. naudai, ginčo tvartas buvo perduotas S. Š., o naujas perdavimo aktas išrašytas jo dukrai N. R..

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų (pateikti ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui bendrovės narių pareiškimai, kuriais atsisakė savo išmokų K. M. bei G. P. naudai įsigyti techniką, 1992 m. Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai, Klaipėdos rajono ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ Kiaulių ir galvijų išdavimo ūkio dirbantiesiems sąrašas, Pastatų inventorizacijos apyrašai ir iš jų sudaryta buvusios ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės V. B. paskaičiavimų lentelė) matyti, kad B. C. priklausė 59 286 išmokų, o valdo turto už 65 933, tai yra 6 647 per daug; K. M. priklausė 40 348 išmokų, o valdo turto už 88 244, tai yra per daug 47 896; G. P. priklausė 4 940, o viso valdo turto 70 621, tai yra per daug 66 550; B. Ž. priklausė 22 232 išmokų, o valdo turto 25 437, tai yra per daug 2 583; M. R. priklausė 22 232, viso valdo turto už 21 882, mažiau 350; S. Š. priklausė 44 467 išmokų, o valdo turto 28 387, mažiau 16 080, nes negavo; M. M. priklausė 13 175 išmokų, o valdo turto 14 861, tai yra 1 686 per daug. Tretieji asmenys B. Ž., G. P., K. M. sutuoktinė L. M., G. P., jo motina M. P. patvirtino, jog liudytojos B. pateiktoje lentelėje nurodytą turtą gavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės patvirtina tai, kad tenkinus S. Š. prašymą perleisti jam visą ginčo pastatą, pirminiu 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 9, kuriuo buvo numatyta skirti ginčo tvartą šešiems asmenims, ginčo pastatas nebuvo padalytas. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentas, kad 1993 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktas yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis faktą, kad pastatas nebuvo skirtas N. R., atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog ji ir tretieji asmenys, pardavę jiems skirtas pastato tvarto dalis, neteikė pakankamos reikšmės pirkimo–pardavimo sutarties tinkamam įforminimui. Teigia, jog laikotarpiu, kai atliko pirkimo–pardavimo veiksmus, įstatymai ir tvarkos keisdavosi taip dažnai, kad paprastiems žmonėms jų taikymas buvo nesuvokiamas, todėl mano, jog teismas turėjo konstatuoti, kad buvo susitarta dėl turto pardavimo, o sutartis vertintina kaip pirkimas– pardavimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog tiek ieškovei, tiek tretiesiems asmenims tuo pačiu laikotarpiu už turimus pajus ir išdirbtą laiką buvo perduotas kitas ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, t. y. technika, galvijai, pašarai, kitas nekilnojamasis turtas ir t. t. Iš trečiųjų asmenų ir ieškovės teisme duotų paaiškinimų taip pat nustatyta, jog kitas gautas turtas šių asmenų buvo įregistruotas, juo buvo disponuojama, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog tretieji asmenys ir ieškovė nežinojo, jog reikia sudaryti rašytinę sutartį ir savo nuosavybės teisę įregistruoti atitinkamuose registruose, yra nelogiški, todėl teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

24. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

27. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su apeliaciniu skundu į bylą buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2019 m. sausio 25 d. atstovavimo sutartis Nr. 2/2019-01-25, pinigų priėmimo kvitas, serija LAT Nr. 874886, pagal kurį atsakovė sumokėjo advokatui 450 Eur už dokumento surašymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrindas šią sumą priteisti (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

28. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

29. Duomenų apie trečiųjų asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje negauta, todėl šis klausimas nenagrinėtinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. M. atsakovei N. R. 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.