Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

sekretoriaujant S. J., D. P., J. Š., Aušrai Jokubauskienei, dalyvaujant ieškovei M. M., jos atstovui advokatui D. L.,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“ įgaliotai atstovei I. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. patikslintą ieškinį atsakovei N. R. dėl nuosavybės teisės į statinį ginčijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. P., B. Ž., L. M., A. A., A. R., M. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kelis kartus tikslino ieškinio reikalavimus ir 2018-01-15 patikslintu ieškiniu prašo teismo: pripažinti, kad ieškovė M. M., teisėtai nupirko 4/6 dalis pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš M. K., Ž. B., R. M. ir P. G.; panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre registruoto pastato - tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašą, kad visas pastatas nuosavybės teise priklauso atsakovei N. R.; pripažinti, kad ieškovė M. M., turi teisę Valstybės įmonės Registrų centre įregistruoti nuosavybės teises į naudojamas 4/6 dalis pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Reikalavimų pagrindu nurodytas aplinkybes ieškovė taip pat kelis kartus tikslino ir patikslintame 2018-01-17 ieškinyje nurodė, kad 1992-12-03 Žemės ūkio bendrovės „Mieželiai“ (toliau – ŽŪB „Mieželiai“) visuotiniame narių susirinkime ginčijamą statinį tvartą-arklidę buvo leista išsipirkti 6 (šešiems) bendrovės nariams - Š. S., C. B., M. K., R. M., Ž. B., P. G.. 1993-06-10 Perdavimo-priėmimo aktu Nr. 9 visiems bendrasavininkiams buvo perduotas tvartas-arklidė lygiomis dalimis, t.y. po 1/6. Ne visiems savininkams buvo patogu naudotis perduotu statiniu, todėl savo dalis jie ėmė perleidinėti. M. K. (miręs) savo dalį 1/6 perleido ieškovei M. M.. M. R. (miręs) savo 1/6 dalį perleido M. P., o ši šią dalį vėliau perleido ieškovei M. M.. Ž. B., G. P. savo 1/6 dalį perleido ieškovei M. M.. Likusios dalys po 1/6 turėjo priklausyti S. Š. (atsakovės tėvui) ir B. C.. Tvarto-arklidės dalis, kuri buvo skirta B. C., laikui bėgant nugriuvo, nes jis ja nesinaudojo ir nesirūpino. Visi minimi asmenys, perleidę savo dalis ieškovei atskirų sandorių nesudarė, o paprasčiausiai padarė susitarimą, kurį patvirtino savo parašais ir sumokėdami-paimdami pinigus. Ieškovė M. M. įsigijusi tvarto-arklidės dalis iš keturių bendrasavininkų po 1/6, norėjo šį faktą įteisinti, tačiau nežinojo kaip, todėl nuvyko pas buvusią ŽŪB „Mieželiai“ buhalterę V. B., kuri išdavė 1993-06-10 perdavimo-priėmimo akto Nr. 9 nuorašą ir 1992-12-03 protokolo Nr. 4 nuorašą. Ieškovė manė, jog nuo atsiskaitymo su pardavėjais momento, ji yra teisėta tvarto arklidės 4/6 dalių savininkė. Tačiau VĮ Registrų centre tvartą – arklidę įregistravo savo vardu S. Š. dukra atsakovė N. R.. Ieškovė mano, jog atsakovei įregistruota nuosavybė į visą pastatą neteisėtai, nes jai kaip S. Š. paveldėtojai turėjo priklausyti 1/6 dalis.

Atsakovė N. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, patikslintus ieškinius, kuriuo su reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog K. M., B. Ž., M. R. ir G. P. perleido ginčijamo pastato dalis ieškovei ar kitiems asmenims. Nepateikta įrodymų, kad K. M., M. R., B. Ž. ir L. P. būtų perėmę ginčo pastato dalis, jomis naudojosi ir jas valdė, kad buvo įregistravę savo daiktines teises į ginčo pastato dalį, kad mirusių M. K., R. M. ir P. G. paveldėtojai gavo paveldėjimo teisės liudijimus į ginčo objektą, todėl ieškovės ir minėtų asmenų, jų paveldėtojų pirkimo - pardavimo sandorių sudarymas apskritai nebuvo įmanomas. Teigia, jog iš pradžių ginčo tvartą buvo leista įsigyti šešiems minėtiems asmenims (tame tarpe ir S. Š.), o vėliau protokolas ir turto perdavimo priėmimo aktas buvo perrašytas ir ginčo turtas buvo perduotas jai, atsakovei. Tėvai S. Š. ir O. Š. (jie dabar jau mirę) ginčo tvarte augino naminius gyvūnus, leido (buvo sudarytas žodinis susitarimas) ir ieškovei laikyti jame karves ir ganyti jas šalia esančiame jų žemės sklype, kadangi ieškovė gyvena netoli ginčo tvarto. 1996 metais bandė ginčo turtą įregistruoti VĮ Registrų centre, tačiau atsisakyta tai padaryti, nes pastatas neįregistruotas. Pastato tvarto – arklidės kadastro duomenys nustatyti 2017-01-04, kai ji tvarkėsi tėvų paveldėtą turtą. Ginčo pastatą įgijo pagal visuotinio ŽŪB „Mieželiai“ narių susirinkimo, įvykusio 1992-12-03 protokolą Nr. 4, kurio metu buvo nutarta leisti jai nusipirkti tvartą - arklidę, inventorinis Nr. 74 pagal žemės ūkio išmokas ir šis ginčo pastatas pagal 1993-06-10 perdavimo - priėmimo aktą buvo perduotas jai nuosavybės teise. Tiek protokolu, tiek priėmimo - perdavimo aktu buvo nuosavybės teise perleistas visas ginčo pastatas, todėl tas pats ginčo pastatas negalėjo būti perleistas kitiems asmenims. Kadangi šis pastatas jai priklausė nuosavybės teise, todėl kreipėsi į Nekilnojamojo turto Registro centrą įregistruoti nuosavybės teisę. Nekilnojamojo turto centrinis registratorius nenustatė jokių aplinkybių, kodėl šis pastatas negalėjo būti įregistruotas jai nuosavybės teise.

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017-09-06 duomenimis, registro įraše Nr. 44/2105854 pagal N. R. 2017-01-09 prašymą Nr. 13392512 ir pateiktus dokumentus: visuotinio ŽŪB „Mieželiai“ narių susirinkimo 1994-12-03 protokolą Nr. 4, 1993-06-10 Priėmimo -perdavimo aktą Nr. 9 ir 2017-01-04 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą nuo 2017-01-19 įregistruotas pastatas-tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresas: (duomenys neskelbtini), bei N. R. nuosavybės teisės į jį. Žemės sklypas, kuriame yra pastatas, ir daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Dokumentai, kuriais remiantis yra atlikta statinių, nuosavybės teisių į juos teisinė registracija yra galiojantys, nėra panaikinti, pripažinti neteisėtais ar kitokiu būdu netekusiais galios. Šiuo atveju ieškovė nesuformulavo ieškinio reikalavimo panaikinti dokumentus, kurių pagrindu atlikta ginčo pastato nuosavybės teisių registracija N. R. vardu. Ieškovė kreipdamasi į teismą su reikalavimu „panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruoto pastato: tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašą, kad pastatas nuosavybės teise priklauso N. R.”, neišnaudojo įstatymų nustatytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarko, todėl šis reikalavimas turėtų būti paliktas nenagrinėtas, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo ieškinio reikalavimus paliko spręsti teismo nuožiūra.

Tretieji asmenys, nepareikšiantys savarankiškų reikalavimų, B. Ž., L. M., G. P. atsiliepimu į patikslintą ieškinį sutiko su ieškinio reikalavimais. Nurodė, jog atsakovė niekada nebuvo ŽŪB „Mieželiai“ narė, todėl jai tvartas – arklidė negalėjo būti perduotas 1993-06-10 perdavimo –priėmimo aktu Nr. 9, prieš tai nepasiūlius S. Š. (jos tėvo) dalies įsigyti kitiems bendrovės nariams. Mano, jog N. R. nusavino tvartą – arklidę neteisėtai. Teigė, jog ieškovei perleido savo tvarto-arklidės dalis.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. A. atsiliepimu į patikslintą ieškinį sutiko su ieškinio reikalavimais. Nurodė, jog mirus sutuoktiniui B. C. ŽŪB „Mieželiai“ 1993-06-10 perdavimo –priėmimo aktu Nr.9, buvo perduota jam priklausiusi tvarto-arklidės dalis. Tvartas –arklidė priklausė 6 asmenims, todėl sutuoktiniui priklausė 1/6 dalis. Nesinaudojant ir nesirūpinant ši tvarto dalis nugriuvo, likusiomis tvarto dalimis naudojosi ieškovė, kuri nusipirko iš kitų savininkų – K. M., M. R., B. Ž. ir G. P.. Nebuvo informuota, jog ginčo pastatas perduotas vienai N. R..

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. P. atsiliepimu į patikslintą ieškinį sutiko su ieškovės reikalavimais. Nurodė, kad 1992-12-03 ŽŪB „Mieželiai“ nariai visuotiniame susirinkime balsų dauguma nusprendė tvartą-arklides perduoti 6 nariams: S. Š., B. C., K. M., M. R., Ž. B., B. ir G. P.. Kito visuotinio narių susirinkimo dėl tvarto-arklidės perdavimo organizuota nebuvo, todėl N. R. perdavimo-priėmimo aktas 1993-06-10 Nr. 9 yra neteisėtas. Nurodė, kad žinojo, kad ginčo tvartas-arklidės buvo paskirtas keliems asmenims, tame tarpe ir jos sūnui G. P., tačiau į rankas nebuvo įduotas joks dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę į dalį statinio įgijimo. Tuo metu augino gyvulius prie savo namų, todėl ginčo pastatu naudojosi šienui, pašarams laikyti. Iš buvusio kolūkio pirmininko M. R., kuris šiuo metu jau yra miręs, nusipirko ir jo tvarto dalį, pinigus sumokėjo grynais, tačiau jokio dokumento nesurašė, nei kad tvarto dalis pereina jos nuosavybėn, nei kad yra sumokėti pinigai. Naudojosi tvartu apie 3 metus, o po to tapo nebereikalingas, todėl sūnus G. P. neprieštaravo, kad parduotų M. M.. Buvo sutarta parduoti visą jų šeimai priklausiusią, t. y. 2/6 tvarto-arklidės dalis, M. M.. Teigė, jog tarp ieškovės ir jos sandoris dėl tvarto- arklidės pardavimo buvo atliktas esant jos šeimos (sūnaus Gintauto ir sutuoktinio Liudviko) sutikimui.

Ieškovė M. M. teismo posėdžio metu prašė patikslintą ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, jog ūkyje dirbo lauko darbininke. Iš ūkio gavo Pleškučių kaimo tvarto kompleksą, gyvulių, nepamena ar gavo trąšų, kuro, jai ginčo tvarto ūkis nedavė. Savo namą ir tvartą įsiteisino dar iki pradėjus naudotis ginčo tvartu. Ginčo tvartas buvo išdalintas žemės ūkio bendrovės šešiems asmenims, jie jokių dokumentų negavo, nes nebuvo duodama. Ji visuotiniame susirinkime nedalyvavo. Iš keturių asmenų, ji išsipirko tvarto dalį, sumokėjo pinigus. Atsakovės tėvas ateidavo į tvartą ir jai jokių pretenzijų nereiškė dėl naudojimosi tvartu. G. P. savo dalį atidavė tėvams, šia dalimi jo tėvai pradžioje naudojosi. Ji žinojo, kad tvartas buvo padalintas, P. ir M. parodė kur jų dalys, sumokėjo jiems pinigus už tas dalis. Paaiškino, kad pas V. B. važiavo 2012 metais norėdama gauti įteisinimui reikalingus dokumentus. Buvo ir pas N. R. dėl įteisinimo ir pas P. R., kuris ant dokumentų uždėjo savo antspaudą, M. pasirašė, nes ne ant visų dokumentų parašas buvo. Perdavimo aktą jai davė V. B. iš pluošto dokumentų, kai pasakė, jog nori turto dalis įsiteisinti. Tvarto dalimis ji naudojosi nuo to momento, kai išsipirko iš žmonių, gal 1993 metais, o gal 1994 metais. Nežino, kodėl tuo metu tvarto dalių ji neįsiregistravo. Norėdama įrodyti teismui, kad pirko tvarto dalis, prašė pasirašyti asmenų, ar jų įpėdinių dėl tvarto pardavimo. Į VĮ Registrų centrą kreipėsi 2012 metais, nes visus dokumentus tvarkėsi, tačiau įteisinti nepavyko, nes Registrų centro darbuotojai ji pati nurodė, kad yra du savininkai. Tvarto negalėjo matuoti, nes atsakovės pusė buvo užrakinta, be to, atsakovė kitą dieną nesutiko įsileisti matininkų, todėl taip ir liko. Buvo įsitikinus, kad jai priklauso dalis tvarto, nes išsipirko iš žmonių, visiems sumokėjo po 500 Lt už dalį, tik P. sumokėjo apie 2000 Lt, nes buvo parduota ir R. dalis. Atsakovės neprašė leisti naudotis tvartu.

Atsakovė N. R. prašė teismo posėdžio metu patikslintą ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, jog jos tėvai dirbo ūkyje ir gavo dalijamo turto, kurį perleido jai – dukrai. Visi kolūkio pastatai buvo skirstomi už pajų ir niekas grynais pinigais nemokėjo. Tėvai kreipėsi pas buvusį kolūkio pirmininką M. R. ir prašė visą gautą turtą perrašyti dukrai, nes ir ginčo tvartas buvo šalia namų. Buvo pažadėta svarstyti tą klausimą, o tiems kitiems asmenims paskirti kito turto. Apie tai galėjo žinoti ir C., ir M., nes tuo metu ūkyje dar dirbo, o P. ir Ž. jau ūkyje nebedirbo. Tėvas jai padavė dokumentus, kai prašymas dėl turto perrašymo jos vardu buvo tenkintas. Nė vienas iš minimų ieškinyje asmenų nebuvo pas ją atėjęs kaip bendrasavininkei pasiūlyti parduodamos tvarto dalies, nė vienas pats nebandė įsiteisinti turto dalių. Jai pasakojo, jog asmenys gavę padalintą turtą eidavo į buhalteriją, kur išduodavo jiems dokumentus. Ginčo tvartą bandė įteisinti 1996 metais, tačiau buvo atsisakyta tai padaryti, nes ginčo pastatas neįregistruotas Registrų centre, pastatas nesuformuotas ir todėl negalėjo įteisinti nuosavybės, taip šis pastatas ir liko. 2012 metais pastatas apgriuvo dėl įvažiavusių galingų traktorių, buvo pažeistas ir jų gyvenamasis namas. Namas atstatytas, o ginčo tvartas ne, nebebuvo net stogo, todėl galėjo įeiti kas norėjo. 2015 metais, ji pradėjo tvarkyti dokumentus dėl pasodybinio sklypo, atliko geodezinius matavimus, ir pamatė, jog ginčo pastatas yra neįteisintas. Ginčo pastatas stovi dalyje valstybinės žemės ir dalyje, jos žemėje. M. M. jos tėvas S. Š. leido naudotis tvartu, nes pats nebelaikė triušių. Ji ir pati niekada neprieštaravo, kad M. M. naudotųsi tvarto dalimi. Niekada nėra girdėjusi, jog M. M. įsigijo iš kitų asmenų dalis. Visada žinojo, jog pastatas priklauso jai, nes tėvas nieko neprašė iš ūkio tik ginčo pastato, o kiti dėl to gavo kito turto. Kartą ieškovė buvo atvykusi pas ją, tuomet ieškovei nurodžiusi, kad gali iš jos nupirkti už 15000 Eur, daugiau apie tai kalbos nebebuvo. Kai vyko pastato įsiteisinimas, ieškovė jau buvo išsikrausčiusi ir gyvulių nebelaikė, ir šiuo metu ieškovė tvartu nebesinaudoja. Kai gavo iš teismo dokumentus nuvyko pas G. P. pasiteirauti kas vyksta, jis pasakęs, kad pardavė ieškovei tvarto dalį, tada važiavo pas V. B., kuri minėjo jai, kad M. M. ją apgavusi ir negrąžinusi ginčo pastato perdavimo priėmimo akto originalo. Kodėl buvo surašyti keli variantai perdavimo –priėmimo akto nežino.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VĮ Registrų centro atstovė teismo posėdžio metu nesutiko su ieškinio reikalavimu dėl teisinės registracijos panaikinimo, o dėl nuosavybės paliko spręsti teismo nuožiūra. Papildomai paaiškino, jog VĮ Registrų centras N. R. vardu įregistravo pagal dokumentus, kurie yra teisėti, nenuginčyti, kad jie panaikinti ar negaliojantys tokių duomenų neturėjo, todėl atliko pastato registraciją, priimtas sprendimas galiojantis, nenuginčytas. Kai asmenys norėdavo įregistruoti iš Žemės ūkio bendrovių gautą turtą, turėdavo pateikti susirinkimo protokolą, perdavimo-priėmimo aktą ir daikto kadastro duomenų bylą, nes turėjo būti identifikuoti statinio duomenys. 2012 metais M. M. kreipėsi į Registrų centrą tik dėl kadastrinių matavimų atlikimo, matavimai nebuvo atlikti. Kadastriniai matavimai atliekami pagal sutartis. 1999 m. Š. prašymu buvo atlikta pastatų techninė inventorizacija ir tame tarpe matuojant kitus pastatus buvo atmatuotas ir ginčo tvartas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. P. teismo posėdžio metu su patikslinto ieškinio reikalavimais sutiko. Paaiškino, jog dirbo vairuotoju Gegužės pirmosios kolūkyje, žino, jog buvo žemės ūkio bendrovė „Mieželiai“, nežino ar buvo jos narys. Gavo dalį ginčo pastato, arklį ir kombainą. Nei vieno iš šių daiktų neregistravo, kombaino registruoti tuo metu nereikėjo. Taip pat gavo drėgnų pašarų cechą, kuris buvo skirtas keliems asmenims, dalį išsipirko, įsiregistravo ir pardavė. Kokią ginčo tvarto dalį gavo, jam parodė jo tėvas, taip pat jis sakė, kad dalį tvarto gavo, o gal pirko iš R.. Į tvartą veždavo šieną. Jam jokie dokumentai nebuvo perduoti, pirmą kartą savo parašą pamatė pas tyrėją, net nežino kada pasirašė perdavimo-priėmimo aktą. Jam buvo skirtas pakrovėjas, šiaudų furgonas, priekaba, kuri perleista keliems asmenims. Jokių perdavimo-priėmimo aktų neturi, jokių dokumentų jam nedavė, nematė reikalo kažką tvarkyti. Mechaninių dirbtuvių komplektas buvo skirtas gal jo tėvui L. P., kuris buvo kolūkio narys. Žmonės gavo turto dalis pagal išdirbtus metus, jo turimas pajus nebuvo didelis. Tėvas nieko nesusitvarkė, tik gal dirbtuves pardavė. Įgaliojimo motinai nebuvo surašęs, kad parduotų M. M. tvarto dalį, ar gavo mama pinigų taip pat nežino, bent jau jam nebuvo davę. Kad N. R. būtų priklausęs visas pastatas nebuvo girdėjęs, tik 2017 m. pradėjo žmonės kalbėti. N. R. buvo pas jį atvažiavusi ir prašė savo dalį perrašyti jai, tačiau mamai priminus, pasakė, jog dalis atiduota M. M.. Jam jokios tvarto dalies nereikia. Žinojo, jog M. M. naudojasi tvartu, dėl leidimo jai naudotis tarėsi su jo tėvu.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, B. Ž. teismo posėdžio metu su patikslinto ieškinio reikalavimais sutiko. Paaiškino, jog ŽŪB „Mieželiai“ nariu nebuvo, tik dirbo kolūkyje. Jam buvo skirtas – šienavimo bokštas, šienavimo malūnas trims - keturiems asmenims, sunkvežimis, arklys, tvartas, karvė, jautis, ginčo pastato dalis. Žolės miltų agregatas – pastatas, jis buvo skirtas keliems asmenims, parduotas. Šienavimo bokštas nugriuvo per uraganą, šienavimo pastatą tarp savęs pasidalijo. Ginčo pastatas buvo kolūkio, o jam iširus atiduotas keliems asmenims, kažkas jam parodė jo dalį, nepamena ar kokius dokumentus buvo pasirašęs. Ginčo pastatas-tvartas neįregistruotas, jame laikė šieną. Į bendrovę dėl nuosavybės įteisinimo dokumentų nesikreipė, pradėjo važinėti į tolimus reisus ir tvartas jam nerūpėjo. M. M. buvo atvažiavusi pas jį dėl tvarto dalies pardavimo, jai ir pardavė po poros metų, gavo pinigus grynais, nepagalvojo įteisinti šio susitarimo, taip pat nieko neinformavo. Leido jai naudotis tvarto dalimi. Niekas jam neminėjo, jog pastatą būtų paskyrę N. R..

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. P. teismo posėdžio metu parodė, jog kai buvo dalijamas ūkio turtas, jų šeima gavo daug gyvulių (2 karves, telyčią ir t.t.) ir technikos. Kiek pamena, sutuoktinis P. gavo Venckų kaime daržinę, kuri po trejų metų nugriuvo, gavo mechanines dirbtuves, vėliau jas pardavė. Sūnus gavo drėgnų pašarų cechą, kombainą. Jų šeima iš kolūkio išsipirko namą, jo dokumentus turėjo, namą įsiregistravo, o dėl ginčo tvarto jokių dokumentų negavo, be to nemanė, jog reikia įregistruoti. Sūnus tvarto dalimi nesinaudojo, todėl jie naudojosi, vežė šieną. M. R. taip pat gavo tvarto dalį ir pasiūlė jiems nusipirkti, nusipirko už 100 dolerių. Šio sandorio neįteisino, jokių dokumentų neturėjo. Laikui bėgant tvarto jiems nebereikėjo, tada M. M. prašė perleisti, todėl jai sutuoktinis pardavė savo tvarto dalis, nes ji laikė gyvulius. Kokiu laiku pardavė negali pasakyti. Apie tai, jog tvartas kitiems asmenims buvo skirtas žinojo, jos sutuoktiniui, o gal sūnui dalį tvarto parodė M. R., nepamena tiksliai kas. Sūnus G. P. jai atidavė (dovanojo) savo dalį tvarto, todėl jo dalį pardavė M. M., bet nepamena nei kada, nei už kiek, gal visas turto dalis už 1000 litų, o gal už 2000 litų. Jokių raštų nerašė, viskas buvo kalbama ir tariamasi žodžiu. Jokių dokumentų M. M. dėl nuosavybės neperdavė, apie pardavimą ieškovei niekam nesakė. Šukiai iš jos nieko neprašė, o ieškovė turėjo gyvulių, todėl jai tvarto reikėjo. Žino iš kalbų, jog M. savo dalis pardavė Ž., M.. Visą gautą techniką iš ūkio buvo registravę, sūnus taip pat turi dokumentus dėl kombaino gavimo, sūnus pirko iš žmonių pajus, pareiškimus dėl kombaino ir išmokų, taip pat ir savo dalį pajaus jam pridėjo. Ji kaime sužinojo, kad Šukių dukra, visą tvartą įsiregistravo. Ar kokius dokumentus pasirašinėjo nepamena.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. M. teismo posėdžio metu parodė, jog iširus kolūkiui, jų šeima gavo gyvulių, kuro, trąšų, technikos už 7000, tai yra 2500 liko bendrovei, 2500 – automašinai, liko 800 kombainui ir 1100 – traktoriui ir dar rašė pareiškimą, kad skirta technika liktų jiems. Jų šeimai buvo traktorius, priekaba, patikėtas kombainas, bet už visa tai žmonės sunešė savo pareiškimus, kad kombainas liktų jų šeimai. Šukiai taip pat jiems skyrė savo išmokas technikai, kiek žino Šukiai technikos ir nebegavo. Minimus dokumentus turi. Gavo kombainą, pakrovėją, šiaudų furgoną, priekabą, todėl turėjo prižiūrėti. Kombainu žmonėms apardavo laukus, o vėliau jis sugedo ir pardavė į metalo laužą. Taip pat pasielgė ir su šiaudų furgonu, pakrovėju. Sutiko su skaičiavimais dėl išmokų kaip nurodė buhalterė V. B. paskaičiavimuose. Gavo technikos daugiau nei paskirta, nes žmonės atidavė jai išmokas. Gavo ginčo dalį tvarto, kuriuo nesinaudojo, nes buvo 2 kilometrai nuo namų, ir kurį perleido, gal 1994 metais, o gal 1996 metais, tuo metu jau sutuoktinis buvo miręs, M. M. naudotis už 500 litus, jokio sandorio nesudarė. Buvo pasakyta, kad priklauso tvarto po 1/6 dalį, kažkas tą dalį parodė, dokumentų jokių negavo, nors žinojo, jog visuotiniame susirinkime sutuoktinis pasirašė kažkokius dokumentus. 2012 metais mirė sutuoktinis, o apie parduotą tvarto dalį jau ir pamiršę buvo, kai kaime pradėjo kalbėti, jog tvartas parduotas. Ji pasirašė M. M. rašte, vietoj sutuoktinio, kaip paveldėtoja, jog M. perleido dalį tvarto. Nepamena kada tai nutiko. Žinojo, jog pirkimo-pardavimo sandorį reikia tvirtinti pas notarą, tačiau, kodėl to nepadarė atsakyti negali. Apie tai, jog ginčo pastatas būtų skirtas Šukiams, nežino.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. A. nurodė, kad ginčo tvarto dalis buvo duota jos sutuoktiniui B. C., tai papasakojo pats sutuoktinis, jokių dokumentų neturėjo. Savo dalies niekam nepardavė ir niekas jos neprašė, nes ginčo tvarto dalis buvo nugriuvusi. Buvo gavę iš ūkio sandėlį, kurį vėliau pardavė. B. C. 1996 m. mirė. Ginčo tvarto dalimi nesinaudojo, o naudojosi R.. Apie kitas ginčo tvarto dalis nieko pasakyti negali. Jai ieškovė sakiusi, kad ginčo tvarto dalis yra išsipirkusi.

Liudytojas Meškauskas nurodė, jog gyvena kartu su ieškove nuo 1986 m.. Vienu tvarto galu naudojosi M., o kitu R.. M. buvo išsipirkusi tvarto dalis iš keturių asmenų. M. ir Ž. sumokėjo M., o P. mokėjo 2000 litų, tačiau dokumento jokio nesurašė. Įsigytų dalių neįregistravo, nes nesutiko N. R.. Šiuo metu tvartu nebesinaudoja. M. M. gavo sąrašą, kam buvo skirtas ginčo pastatas, iš V. B.. Nematė dokumentų, kuriais būtų paskirtas visas tvartas N. R..

Liudytoja D. K. nurodė, jog yra ieškovės dukra. Žino ir tiki, jog mama išsipirkusi ginčo tvarto dalis (iš M., Ž. (po 500 litų mokėjo) ir P., kuris buvo palikęs savo dalį tėvams, o tėvai buvo nusipirkę dalį iš R. (2000 litų mokėjo). Mama turėjo daug gyvulių, todėl jai reikėjo tvarto. Mamai lyg ir buvo skirtas tvartas prie namų, gerai nepamena, buvo 18 metų. Jos mama naudojasi didesne dalimi tvarto nei R.. Mama norėjo savo dalį įsiteisinti, tačiau R. nesutiko, neįsileido matininkų. Buhalterė V. B. buvo išdavusi dokumentus jos mamai dėl pastato įteisinimo.

Liudytojas P. R. nurodė, jog buvo ŽŪB „Mieželiai“ vadovu, buhalterė V. B.. Bendrovėje buvo turto dalybos, ieškovė buvo išbraukta iš sąrašų gauti turto, nes jau nebuvo bendrovės narė, tačiau M. R. (pavaduotojo) dėka buvo vėl įtraukta į sąrašą dėl turto dalijimo. Ūkyje vyko grobstymai, todėl buvo atlikta ūkio inventorizacija. Buvo apskaičiuota kiek išmokų priklauso į techniką, gyvulius, grūdus, inventorių, trąšoms, kurui, pašarams. Išdalijus galvijus, prasidėjo kito turto dalybos. M. R. jam pasakė, jog Š. pareiškimu atsisako technikos ir tuomet paskyrė jam ginčo turtą arklidę, o kitas išmokas buvo padalintos kitiems asmenims, kurie taip pat pretendavo į arklidę, penkiems asmenims – M., C., P., Ž. ir R.. Jiems buvo tolygiai išdalintos Š. išmokos. Nutarta dalį technikos atiduoti jiems ir išmokas pervesti į ginčo statinį, taip ir buvo padaryta. Buhalterė išrašė aktą priėmimo –perdavimo Š., bet ne minimų asmenų, o Š. dukros R. vardu, 1993-06-10 ir jį atidavė. Ž., M., P., C., R. visi valdė turto daugiau, nei jiems priklausė pagal išmokas. Buvo skirta technika, kurią laikė ir saugojo ir po padalijimo privalėjo susirinkti žmonių grupes, kad išmokų suma atitiktų tai sumai, kurią valdo technikos. Bet šito niekas nedarė ir jokios grupės nebuvo surinktos ir taip paliko vienvaldžiai tos technikos valdytojai ir technika buvo registruota tiems žmonėms, pas kuriuos buvo technika ir sutvarkyti aktai. Ūkis buvo likviduojamas, dalis dokumentų policijoje buvo, dalis pas buhalterę. Buhalterė turi technikos ir pastatų išdalijimo aktą, kur pagal išmokas buvo skirtas turtas. Š. –technikos buvo priskaičiuota už 7700, bet jis parašė pareiškimą ir jos neėmė, o pastatų už 6000. Ginčo pastatas atiteko Š., o technikos išmokos atiteko kitiems, o tiems, kurie pretendavo į ginčo tvartą buvo paskirti kiti pastatai. Ginčo tvartas kaip architektūrinis statinys, todėl R. norėjo jį išsaugoti ir skirti Š.. R. savo dalį atidavė Š., už ta gavo mechanines dirbtuves ir kombainą, garažo dalį. P. gavo automobilių garažą bei kombainą. Ž. įvaldė šieno miltų agregato dalį, taip pat automobilių garažo dalį bei kombaino dalį. C. – daržinės dalį, garažo dirbtuves bei dalį kombainų garažo. ŽŪB turėjo daug turto. Kai ieškovė buvo įtraukta į sąrašą dėl turto dalybų, ji gavo Pleškučių karvių komplekso dalis, gavo grūdų, galvijų, techniką, o ginčo tvarto dalis nebuvo jai skirta. 2014 metais V. B. jam skambino ir sakė, jog atvažiavusi ieškovė reikalavo pažymos kam priklauso ginčo tvartas, ji išdavė pažymą, kokie pretendentai pretendavo į tvartą. Yra matęs, jog ieškovė laiko gyvulius prie ginčo tvarto, pasiteiravus Šukių, šie atsakė, kad leido naudotis tvarto dalimi. 2016 metais V. B. vėl skambinusi ir sakiusi, jog atvažiavusi ieškovė reikalavusi pasirašyti kažkokį popierių. Nurodė, jog pirminis aktas parodė kas pretendavo į ginčo turtą. Šis dokumentas nebuvo duotas nė vienam asmeniui ir nė vienas jo neprašė, nes buvo jiems paskirtas kitas turtas.

Liudytoja V. B. teismo posėdžio metu parodė, jog ji buvo ŽŪB „Mieželiai“ finansininkė, vadovas P. R., jo pavaduotojas M. R.. Bendrovė buvo išlaužta ir daug dingusių dokumentų, todėl kai kuriuos dokumentus ji turinti. Bendrovei likviduojantis ir siekiant, kad nebūtų išgrobstytas visas turtas, buvo nuspręsta išdalinti turtą. Pirminiu dokumentu buvo nuspręsta ginčo tvartą padalinti keliems asmenims, o pavaduotojui M. R. paprašius ji surašė aktą, kuriuo ginčo turtas perduotas Šukių dukrai, tai padarė 1993-06-10, dokumentą turėjo pasirašyti vadovas ir likvidacinės komisijos pirmininkė M.. Pavaduotojas minėjo, jog likusiems asmenims pasakys, kad ginčo tvartas perduodamas Š. dukrai. Žmonėms buvo leidžiama pasirinkti turtą, kai valdyba pritardavo, tai buhalterė tik paskaičiuodavo. Ji remdamasis paskirstymo žiniaraščiais sudarė lentelę, kurioje aiškiai nurodyta, kas ką gavo, pavyzdžiui M. gavo technikos (kombainą, pakrovėją, furgoną, priekabą). Š. priklausė 44467 išmokų pajaus , iš jų 7699 technikai, todėl už ginčo tvartą, kur buvo R. vardu perrašyta, Š. techniką perleido pirminiame dokumente nurodytiems šešiems asmenims. S. Š. kai gavo ginčo tvartą (arklidę), paliko pareiškimą, kad palieka kitiems asmenims išmokas. Tai buvo užfiksuota buhalterinėse knygose –žiniaraščiuose. Ieškovei buvo paskirtas Pleškučių karvių komplekso dalis. Žino, jog ginčo tvartu naudojosi Š. ir jų dukra R.. 2012 metais pas ją buvo atvažiavusi ieškovė ir sakiusi, jog reikia dokumentų dėl ginčo tvarto, nes norinti įsivesti elektrą. Ji suprato, jo ieškovė yra nusipirkusi iš R. ginčo tvartą. M. prašymu surašė priėmimo-perdavimo aktą M.. Ieškovė pati padiktavo, ką turi surašyti. Ieškovė tikino, jog viskas suderinta su R., jog R. yra leidę jai laikyti gyvulius.

Liudytojas J. R. teismo posėdžio metu parodė, jog labiau bendravo su ieškovės buvusiu sutuoktiniu Mockumi. Nurodė, jog kolūkiui iširus, įsisteigė žemės ūkio bendrovė „Mieželiai“, kurios vadovu tapo P. R., o pavaduotoju M. R.. Susikūrus bendrovei buvo dalijamas kolūkio turtas (gyvuliai, technika, pašarai ir t.t.) pagal išmokas. Uošvis Š. išsipirko namą be ūkinio pastato, nors turėjo ir jį gauti. Ūkiniu pastatu naudojosi asmenys, kurie neturėjo kur laikyti gyvulių. Pirminio svarstymo metu, Š. sužinojo, kad ginčo pastatas skirtas šešiems asmenims (M., P., C., Ž., Š.). Šeimoje nutarė, jog technikos nereikia, tačiau reikia ginčo tvarto, todėl nutarė kreiptis į pavaduotoją M. R.. Uošvis atsisakė technikos, o gautą turtą dėl savo garbaus amžiaus paprašė perrašyti dukrai R.. M. neturėjo kur laikyti gyvulių, todėl paprašė Š. leisti jai naudotis tvarto dalimi. Š. leido M. M. naudotis tvarto dalimi, taip pat leido naudotis jų žeme – 5 ha ganykla. Apie tai, jog ginčo pastatas galėjo būti parduotas nieko negirdėjo, ar skirtas kitiems asmenims. Ieškovė tvartą apleido, tvenkinį užteršė srutomis, todėl įvyko konfliktas, prašė nebesinaudoti tvartu.

Liudytojas D. K. teismo posėdžio metu parodė, jog jis atsakovės R. prašymu atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus. Paaiškėjo, jog yra neįregistruotas pastatas. Ko pasekmėje buvo suformuotas vienas žemės sklypas, o kitame liko neįregistruotas pastatas ir neužbaigtas žemės sklypo formavimas, todėl reikėjo įsiteisinti pastatą ir po pastatu suformuoti naują žemės sklypą. Kol nebuvo sutvarkyti pastato dokumentai, negalėjo tvarkyti ir žemės sklypo. Kai atliko kadastrinius matavimus 2015-05-28 ginčo tvarte jokių gyvulių nebuvo, ieškovės taip pat nematė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Šioje byloje ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti, kad ji teisėtai nupirko 4/6 dalis pastato tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš K. M., B. Ž., M. R. ir G. P.. Ieškovė teigia, jog pastato dalis nupirko 1993 ar 1994 metais, tikslus laikas nežinomas, žodiniais susitarimais.

Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus, dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant.

1991-04-16 Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatyme ir Aukščiausiosios Tarybos nutarime Nr. I-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Privatizuojamų žemės ūkio įmonių statusas buvo nustatytas 1991-07-30 Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme Nr. I-1624, kurio 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal 1964 m. CK 117 ² straipsnį žemės ūkio bendrovė yra fizinių asmenų įsteigta įmonė, užsiimanti žemės ūkio gamybine ir komercine veikla. Bendrovės turtą sudaro bendrovės narių perduoti pajai ir gamybinės bei komercinės veiklos metu įgytas turtas. Bendrovės narys įstatymų ir įstatų nustatyta tvarka turi teisę gauti, o bendrovė privalo išmokėti pinigais ar materialinėmis vertybėmis jam priklausantį pajų, taip pat grąžinti žemę bei kitą nekilnojamąjį turtą, kurį narys buvo perdavęs bendrovei tik valdyti ir naudotis juo.

Iš šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, jog iširus Gegužės pirmosios kolūkiui buvo įsteigta Žemės ūkio bendrovė „Mieželiai“. Iš VĮ „Registrų centras“ duomenų, LR Klaipėdos rajono valdybos įmonės įregistravimo pažymėjimo, įstatų, nustatyta, jog Žemės ūkio bendrovė „Mieželiai“ įregistruota 1992-06-03, vadovu–valdybos pirmininku nuo 1992-06-03 iki 1997-02-11 buvo P. R., išregistruota 2016-12-15. Iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, pateiktų bendrovės buhalterinių dokumentų, rašytinių dokumentų nustatyta, jog bendrovės buhalterė buvo V. B.. Klaipėdos rajono Priekulės apylinkės kolūkio „Gegužės pirmoji“ pastatų inventorizacijos 1988-12-01 apyrašai patvirtina, apie kolūkiui priklausius statinius, jų statybos metus, vertes. Iš šio apyrašo matyti, jog ginčo tvartui – arklidei, Pleškučių kaime, statytam 1924 m., suteiktas inventorinis Nr. 74, ginčo pastato vertė kito. Teismo posėdžio metu apklausta buvusios bendrovės buhalterė V. B. nurodė, jog buvo atlikta indeksacija dėl visų pastatų nusidėvėjimo, pritaikytas 80 proc. nusidėvėjimas. LR Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 8 straipsnyje buvo numatyta, jog privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainuoja įmonės turtą pagal LR Vyriausybės nustatytą tvarką ir taisykles. Apie tai, jog buvo atlikta visų pastatų perkainojimas patvirtina buhalteriniai dokumentai, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Pateiktos ginčo statinio nuotraukos, kurios patvirtina statinio būklę šiuo metu.

Nagrinėjamu atveju, kilo ginčas dėl tvarto-arklidės Nr. 74 dalių nuosavybės. Ieškovė teigia, jog ji yra nusipirkusi 4/6 dalis tvarto-arklidės iš K. M., B. Ž., M. R. ir G. P., o atsakovė neigė ir pateikė teismui duomenis, jog tvartas-arklidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotas 2017-04-20 nuosavybės teise 1992-12-03 protokolo Nr. 4, 1993-06-10 priėmimo –perdavimo akto Nr. 9 pagrindu (kadastriniai matavimai atlikti ir 2017-01-04 sudaryta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir įregistruoti matavimai 2017-01-17).

Apie sandorio sudarymą turi būti sprendžiama laikantis to sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, reglamentavusių sandorio formos bei turinio klausimus bei kitas sandorių galiojimo sąlygas, reikalavimų. Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir jos išreiškimas, sandorio turinys ir forma. Kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai; pagal 8 straipsnio 3 dalį, jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

Pagal 1964 metų Civilinio kodekso, kuris galiojo ir 1993-1994 metais, 4 straipsnio 2 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo numatytų sandorių, taip pat iš sandorių, nors ir įstatymo nenumatytų, bet jam neprieštaraujančių. Pagal CK 253 straipsnį pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Pagal sutarčių laisvės principą, šalys pačios gali nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyti sandorio formos reikalavimai. CK 255 straipsnis apibrėžė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties formą, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas. CK 44, 47, 58 straipsniai imperatyviai nustatė, kad notarinės sandorio formos nesilaikymas rodo, kad sandoris yra negaliojantis su CK 58 straipsnio 5 dalies buvusia išimtimi, kuri atitinka 2001 metų CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Nurodytų teisės normų sistema užkirto galimybę Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymui, nes notarinės formos nesilaikymas darė sandorį negaliojantį (1964 m. CK 58 st. 3 d., 255 str. 2 d.), o notaras neturėjo teisės tvirtinti tokių sutarčių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą pabrėžė jog CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio po to įforminti notarine tvarka nebereikia. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarine forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: pirma, sandoris yra dvišalis; antra, viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; trečia, kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007). Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Be to, sprendžiant, ar tenkinimas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti minėtų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto laikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, t. y. ar tokia sutartis ne tik dėl notarines formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008).

Teismas nurodo, jog po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pertvarkant valstybės ūkio sistemą, atsiradus galimybei privatiems asmenims nuosavybės teise įgyti įvairios paskirties nekilnojamąjį turtą, iškilo būtinybė užtikrinti šios didele verte pasižyminčios turto rūšies konkrečių objektų identifikavimą, apskaitą, jo perleidimo sandorių kontrolę, taip užtikrinant sandorių teisėtumą ir šio turto savininkų bei kitų suinteresuotų asmenų interesų apsaugą. Siekiant šių tikslų buvo priimti teisės aktai, kuriuose nustatyti reikalavimai, turto savininko teisę disponuoti nekilnojamuoju turtu susiejantys su įpareigojimu suformuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto objektą viešame registre, nekilnojamojo turto perleidimo sandorius sudaryti tik notarine forma, notarui pateikus pažymą apie teises į perleidžiamą daiktą, taip pat įregistruoti sudarytus sandorius, kuriais įgytos teisės į nekilnojamąjį daiktą. Taigi teisėtai disponuoti naujai sukurtu, pagal sutartį įgytu arba jau nuosavybės teise priklausančiu, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruotu nekilnojamuoju turtu buvo galima tik tokį turtą nurodytame registre įregistravus kaip konkretų daiktą, suformuotą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, t. y. nustačius ir įregistravus atitinkamus šio daikto duomenis bei jo savininko teises į jį (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 str., 3 str., 25 str.).

Ieškovė pateikė visuotinio ŽŪB „Mieželiai“ narių susirinkimo, įvykusio 1992-12-03 protokolo Nr. 4 nuorašą, iš kurio matyti, jog 7 klausimu svarstytas M. M. pareiškimas dėl tvarto-arklidės Nr.74 dalies 28 bėginių metrų išsipirkimo pagal žemės ūkio išmokas ir leista nusipirkti tvarto-arklidės dalį bėginių metrų iš plento pusės pagal žemės ūkio išmokas M. M. 315,50 Lt vertės, spaudas ŽŪB „Mieželiai“. 1993-06-10 perdavimo –priėmimo Nr.9 akto nuorašas, iš kurios matyti, jog komisija (P. R., V. B., J. M.) perdavė tvarto – arklidės dalį 28 bėginius metrus (314,5 litų vertės), esančius Pleškučių kaime M. M.; aktas pasirašytas visų komisijos narių ir M. M. bei uždėtas antspaudas ŽŪB „Mieželiai“. Vertinant ieškovės pateiktus dokumentus nustatyta, jog 1992-12-03 protokole bei 1993-06-10 perdavimo priėmimo akte nurodoma valiuta, kuri dokumento surašymo metu Lietuvoje dar nebuvo įvesta, taip pat nurodyta, jog pastatas yra Priekulės seniūnijoje, nors seniūnijos kaip administracinis teritorinis vienetas Lietuvoje įvestas tik pagal 1994-07-07 LR vietos savivaldybės įstatymą. Taip pat pažymėtina ir tai, jog ieškovė 2012 metais Registrų centrui pateikė 1992-12-03 protokolą bei 1993-06-10 perdavimo aktą, be ŽŪB „Mieželiai“ antspaudo ir M. parašo, o teismui pateiktuose dokumentuose yra bendrovės antspaudas, taip pat ir M. parašas. Taigi akivaizdu, jog ieškovės teismui pateikti dokumentai surašyti vėliau nei jame nurodyta data, be to, jame nurodyta informacija neatitinka teismui pateiktų buhalterinių dokumentų, byloje dalyvaujančių asmenų duotų paaiškinimų, liudytojų parodymų, kuriais remiantis nustatyta, jog ŽŪB „Mieželiai“ niekada nepaskyrė ginčo pastato dalies ieškovei, už jos –ieškovės – išdirbtą laiką buvo paskirtas kitas nekilnojamasis turtas, kurį ieškovė įsiteisino ir kuriuo ji naudojasi. Ieškovė teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog ginčo turtas žemės ūkio bendrovės jai nebuvo paskirtas.

Pažymėtina ir tai, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Veiklos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00029-18 pagal LR BK 300 str., 22 str., 182 str. pagal atsakovės N. R. pateiktą pareiškimą, kad M. M., klastodama dokumentus 1993-06-10 perdavimo priėmimo aktą, kuriuo tvartas buvo perduotas M. M. bei 1992-12-03 protokolu, apgaule ketina užvaldyti jai priklausantį pastatą, tvartą – arklidę, esančią Pleškučių kaime, Priekulės sen., Klaipėdos r. Dėl to paties pastato buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr.04-2-00254-17 pagal M. M. pareiškimą pagal LR BK 300 str. Ikiteisminiai tyrimai prokuroro nutarimais nutraukti, nenustačius, kad buvo padaryta veika turinti nusikaltimo požymių, tačiau nutarimai neįsiteisėjo, nes apskųsti.

Ieškovė taip pat pateikė 1993-06-10 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 9, iš kurio matyti, jog komisija (P. R., V. B., J. M.) perdavė tvartą – arklidę S. Š., B. C., K. M., M. R., B. Ž., G. P.. Ieškovė būtent pastaruoju dokumentu grindžia savo reikalavimą pripažinti, jog ji teisėtai nupirko ginčo tvarto dalis. Ieškovė taip pat pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog ginčo tvartas buvo perduotas 1993-06-10 perdavimo-priėmimo akto Nr. 9 pretendentams ir kadangi ji turėjo daugiau galvijų, jos turimas asmeninis tvartas buvo per mažas, todėl ryžosi prašyti pretendentų parduoti jai tvarto dalis (K. M., B. Ž., M. R., G. P.), taip pat nurodė, jog su jais atsiskaitė, nurodytos asmenų pavardės ir parašai. Teismo posėdžio metu nustatyta, jog paaiškinime parašus uždėjo ne nurodyti asmenys (išskyrus B. Ž.), bet prie M. K. sutuoktinė M., prie R. ir L. P. – jo, L. P. sutuoktinė M. P.. Ieškovė negalėjo tiksliai nurodyti, kada šį paaiškinimą surašė, teigė, jog jį surašė teismui.

Ieškovė įrodinėjo, jog ginčo turto dalis pirko iš K. M., B. Ž., M. R. ir L. P., vėliau ieškovė jau nurodė, jog ginčo dalį pirko iš M. P., kuri buvo nusipirkusi M. R. dalį ir taip pat jai sūnus G. P. buvo atidavęs savo dalį ir 2/6 dalis pardavė ieškovei.

Atsižvelgiant į tuometinį laikotarpį, reikia įvertinti, ar ginčo tvartas tuo metu iš tikrųjų buvo perduotas kaip nuosavybė minėtiems asmenims, kurie, pasak ieškovės, jai pardavė jiems priklausančias tvarto dalis. Kad viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi turėti nuosavybės teisę į tą daiktą.

Iš byloje pateikto 1993-06-10 perdavimo-priėmimo akto Nr. 9 matyti, jog komisija (P. R., V. B., J. M.) nutarė perduoti tvartą – arklidę Nr. 74 S. Š., B. C., K. M., M. R., B. Ž., G. P., tačiau iš viso akto negalima suprasti kam nuosavybės teise priklausė ginčo tvartas, jokių šių asmenų ginčo tvarto įteisinimo dokumentų į bylą nepateikta. Teismo posėdžio metu tretieji asmenys B. Ž., G. P., K. M. sutuoktinė L. M., G. P. motina M. P., A. A. (buvusi B. C. sutuoktinė), pripažino ir patvirtino, jog niekada nėra matę šio dokumento, jokių nuosavybės dokumentų jiems nebuvo perduota ir jie jokių dokumentų nereikalavo perduoti, šio turto savo vardu neregistravo, ir net nebandė, nes jiems nereikėjo. Šitą dokumentą pirmą kartą pamatė teisme. Ieškovė patvirtino, jog jokių nuosavybės dokumentų jai neperdavė, nei vienas jų neturėjo. Iš civilinėje byloje turimų duomenų, tai yra 2018-09-06 specialisto išvados Nr. 11K-1117 (18) nustatyta, jog 1993-06-10 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 9 pasirašė komisija – P. R., V. B., J. M.. Kaip minėta, šio dokumento neturėjo minimi asmenys, teismo posėdžio metu tretieji asmenys negalėjo patvirtinti, ar tokį dokumentą pasirašė ir kada bei kur, taip pat šio dokumento pagrindu nebuvo jiems išduoti ir atskiri priėmimo - perdavimo aktai, kurių pagrindu jie galėtų įsiteisinti turtą. Liudytojas, buvęs ŽŪB „Mieželiai“ vadovas P. R., teismo posėdžio metu patvirtino, jog vyko bendrovės turto dalybos už pajus, patvirtino, jog buvo surašytas pirminis 1993-06-10 perdavimo-priėmimo aktas Nr. 9, kuriuo buvo numatyta skirti ginčo tvartą šešiems asmenims, tačiau vienam iš jų, konkrečiai S. Š. paprašius (1993-10-10, 1993-10-14 pareiškimais) ir atsisakius savo išmokų, kuriomis galėjo išsipirkti jam skiriamą techniką, K. M. naudai, ginčo tvartas buvo perduotas S. Š., o perdavimo aktas išrašytas jo dukrai N. R., kuri tuo metu gyveno kartu su tėvais Šukiais ir to prašė pats Š.. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir J. M. rašytinis paaiškinimas. Tai, kad S. Š. buvo skirtas tvartas patvirtino ir liudytoja buhalterė V. B., jog pavaduotojui M. R. paprašius ji surašė aktą, kuriuo ginčo turtas perduotas Š. dukrai, pavaduotojas minėjo, jog likusiems asmenims pasakys, kad ginčo tvartas perduodamas Š. dukrai, todėl ji surašė 1993-06-10 perdavimo –priėmimo Nr.9 akto kopija (patvirtinta VĮ Registrų centro), iš kurios matyti, jog komisija (P. R., V. B., J. M.) perdavė tvartą – arklidę (816 talonų vertės), esančią Pleškučių kaime N. R.; aktas pasirašytas visų komisijos narių ir N. R. bei uždėtas antspaudas ŽŪB „Mieželiai“. Tai vienas iš pagrindų, kuriuo įteisinta atsakovės N. R. nuosavybė.

Teismui pateikti ŽŪB „Mieželiai“ buhalteriniai dokumentai, kuriose nurodyta, kiek bendrovės nariui priklausė žemės ūkio išmokų, koks turtas asmenims buvo paskirtas ir kokia to turto vertė. Teismo posėdžio metu tretieji asmenys ir liudytojai patvirtino, jog B. C., K. M., M. R., B. Ž., G. P. gavo daugiau turto negu turėjo išmokų pagal išdirbtus kolūkyje metus. Tai patvirtina ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai (pateikti ŽŪB „Mieželiai“ vadovui bendrovės narių pareiškimai, kuriais atsisakė savo išmokų K. M. bei G. P. naudai įsigyti techniką, 1992 m. Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai, Klaipėdos rajono ŽŪB „Mieželiai“ Kiaulių ir galvijų išdavimo ūkio dirbantiesiems sąrašas, Pastatų inventorizacijos apyrašai ir iš jų sudaryta buvusios ŽŪB „Mieželiai“ buhalterės V. B. paskaičiavimų lentelė, iš kurios matyti, jog B. C. priklausė 59286 išmokų, o valdo turto už 65933, tai yra 6647 per daug; K. M. priklausė 40348 išmokų, o valdo turto už 88244, tai yra per daug 47896; G. P. priklausė 4940, o viso valdo turto 70621, tai yra per daug 66550; B. Ž. priklausė 22232 išmokų, o valdo turto 25437, tai yra per daug 2583; M. R. priklausė 22232, viso valdo turto už 21882, mažiau 350; S. Š. priklausė 44467 išmokų, o valdo turto 28387, mažiau 16080, nes negavo; M. M. priklausė 13175 išmokų, o valdo turto 14861, tai yra 1686 per daug). Tretieji asmenys B. Ž., G. P., K. M. sutuoktinė L. M., G. P., jo motina M. P. patvirtino, jog liudytojos B. pateiktoje lentelėje nurodytą turtą gavo. Nors tretieji asmenys nepateikė duomenų apie šio turto įsiregistravimą, tačiau patvirtino, jog gavo turtą, dalį jo įsiteisino ir pardavė, turėjo nuosavybės dokumentus, kitas nekilnojamasis turtas nugriuvo dėl jo nepriežiūros, technika paseno ir ją pardavė, o kita technika dar stovi jų kieme. Teismas nurodo, jog asmuo, kuris perleidžia nekilnojamąjį daiktą turi būti to daikto savininkas, tik tuomet jis turi teisę nekilnojamąjį daiktą perleisti kitam asmeniui.

Pagal 1964 m. CK 47 straipsnį, 2001 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalį sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negalioja, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

Sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti šių trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją ginčo teisinių santykių atsiradimo metu statiniai turėjo būti teisiškai įregistruojami, juos privalėjo registruoti visi savininkai, priėmus pastatą naudoti, ar pasikeitus savininkui. Pagal šią Instrukciją teisinis registravimas – tai objektų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Tokią registraciją vykdė valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai (inventorizavimo biurai). Jie kaupė ir tvarkė kadastrinius duomenis apie pastatus, statinius, butus ir įrašinėjo juos į knygas, taip pat įstatymų nustatytais atvejais teisiškai registravo sandorius dėl šių objektų. Ieškovė nurodė, jog susitarimus dėl ginčo turto dalies pirkimo sudarė apie 1993-1994 metus, taigi sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 149 straipsnis, pagal kurį teisinė registracija buvo vienas iš juridinių faktų nuosavybės teisei atsirasti. Teisinei registracijai vykdyti reikėjo surinkti dvejopo pobūdžio duomenis: 1) kadastrinius duomenis apie objektą; 2) teisinius duomenis apie objekto savininką. Šie duomenys turėjo būti nurodyti nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose, kurie pateikiami teisinei registracijai atlikti. Analogiška įstatyminė nuostata buvo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str. 2 dalyje, kuri nustatė, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės (išskyrus hipotekos) į nekilnojamąjį turtą, šių teisių apribojimai, turto savininkų prievolės bei kitų asmenų teisės į nekilnojamąjį turtą atsiranda jas įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Šių teisės normų pagrindu tretieji asmenys, siekdami turėti disponavimo ginčo tvarto dalimis teisę, privalėjo jį įregistruoti. Tretieji asmenys teismo posėdžio metu patvirtino, jog ginčo tvartas 1993 m. -1994 m. nebuvo jų įsiregistruotas ir net nebuvo bandytas įteisinti. Šiame kontekste itin svarbu akcentuoti tai, jog kaip jau minėta visiems tretiesiems asmenims, taip pat ieškovei buvo perduotas turtas už jų turimus pajus, jie šį turtą įsiregistravo, o tai rodo, jog tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys žinojo ką reikia daryti su jiems paskirtu turtu, kokių reikia dokumentų, kurių pagrindu galėtų įsiteisinti nuosavybę į ginčo pastato dalis. Susitarimų objektas – ginčo tvartas-arklidė – pagal teisės aktus iš viso nebuvo suformuotas ir trečiųjų asmenų vardu nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registravimą atlikusioje įstaigoje. Taigi nesant pastato teisinės registracijos negali atsirasti daiktinė teisės ir kitokios teisės į tokį (nesuformuotą) turtą, o tretieji asmenys neįgijo atitinkamų daiktinių teisių. Kadangi tretieji asmenys neturėjo įsiregistravę nuosavybės teisės į ginčo statinio dalis, tai akivaizdu, jog nei vienas neturėjo nuosavybės teisės ir negalėjo parduoti, nes toks turtas jų vardu nebuvo įregistruotas. Kadangi toks nekilnojamojo turto objektas ieškovės nurodomu perleidimo laikotarpiu pagal teisės aktus nebuvo suformuotas ir įregistruotas K. M., B. Ž., M. R. ir G. P. vardu, todėl ir nebuvo galimas jo perleidimas ieškovei ir įteisinimas ieškovės vardu. Akivaizdu, jog ieškovės ir trečiųjų asmenų susitarimai dėl neįregistruoto nekilnojamojo daikto dalių perleidimo negalėjo būti pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus notariškai patvirtinami ir per tris mėnesius įregistruoti atitinkamoje turto registro įstaigoje.

Kita vertus, tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys M. P., B. Ž. nurodė, jog pardavė ginčo tvarto dalis, tačiau nežino tiksliai kada, nepamena tiksliai kainos. Ieškovė teigė, jog yra atsiskaičiusi, tačiau jokių rašytinių įrodymų nepateikė, be to, ir tretieji asmenys nurodė, jog jokių pinigų priėmimo kvitų nesurašė. Jokių rašytinių susitarimų nesudarė ir kokias dalis jie pardavė negalėjo tiksliai atsakyti. Žinojo, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius reikia tvirtinti pas notarą, kodėl to nepadarė, negalėjo atsakyti. Trečiasis asmuo G. P. nurodė, jog savo ginčo tvarto dalį atidavė, dovanojo savo motinai M. P., kuri tiek sūnaus, tiek atiduoto M. R. ginčo tvarto dalį perleido ieškovei. Tačiau jokių rašytinių įrodymų apie perleistas minimas dalis byloje nėra. Kita vertus, tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys ir liudytojai patvirtino, jog ginčo tvarto dalis buvo skirta ir S. Š., ir jis naudojosi tvartu.

Pagal sutarčių laisvės principą, šalys pačios gali nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyti sandorio formos reikalavimai. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos, negalioja tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Kitais atvejais, pažeidus formos reikalavimą, atsiranda kitų padarinių. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu.

Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo pripažinti, jog ji teisėtai nusipirko ginčo tvarto dalis, tačiau teismui nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties. Kaip jau minėta, kad teismui galima būtų pripažinti sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka.

CK 1.93 straipsnio 2 dalyje aptariami padariniai, kai nesilaikoma rašytinės formos sandorio įvykdymo faktui patvirtinti. Tokiu atveju, kilus ginčui, negalima remtis liudytojų parodymais. Šiuos faktus galima įrodyti rašytiniais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kai nesilaikoma privalomos rašytinės formos sutarties vykdymui patvirtinti, tokiu atveju, sandorio vykdymo faktą galima nustatinėti remiantis ir liudytojų parodymais, kai yra rašytinių įrodymų, netiesiogiai patvirtinančių konstatuotiną faktą.

Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė sumokėjo už ginčo tvarto dalis, trečiųjų asmenų parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, o ieškovės pateiktas rašytinis paaiškinimas, jog yra atsiskaičiusi, nepatvirtina, jokių pirkimo-pardavimo susitarimų įvykdymo, juolab, kad tretieji asmenys patvirtino, jog šiame ieškovės rašytiniame paaiškinime pasirašė tuomet, kai jau buvo žinoma, jog atsakovė yra įsiregistravusi ginčo statinį. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė paaiškinime asmenis, kuriems nutarta skirti ginčo turtą, įvardija kaip pretendentus, kas rodo, jog ji ir pati juos nelaikė ginčo turto savininkais. Nagrinėjamu atveju, net nėra aišku, kokia kaina buvo sutarta už ginčo tvarto dalis bei kokias konkrečias dalis. Tai, jog ieškovė naudojosi tvartu, tai dar nereiškia, jog ji ginčo tvartą nusipirko. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, jog tretieji asmenys vengė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, priešingai, teismo posėdžio metu patvirtino, jog jiems žinomos pirkimo-pardavimo procedūros, patys buvo įteisinę jiems skirtą kitą nekilnojamąjį turtą.

Ieškovė net keletą kartų tikslino ieškinio reikalavimus bei jose dėstomas aplinkybes, pradžioje nurodė, jog ŽŪB „Mieželiai“ visuotiniame susirinkime nutarė jai skirti ginčo tvartą bėginiais metrais, vėliau nurodė, jog šio turto jai neskyrė ir tvirtino, jog jai ginčo tvarto dalis pardavė M. R., K. M., B. Ž., L. P., dar kartą tikslindama aplinkybes nurodė, jog ginčo dalį pirko iš M. P., kuri buvo nusipirkusi R. dalį ir taip pat jai sūnus G. P. buvo atidavęs savo dalį ir 2/6 dalis pardavė ieškovri. Teismo vertinimu ieškovės paaiškinimai nenuoseklūs, prieštaringi. Teisminio proceso metu paaiškėjo, jog ieškovė siekdama įrodyti savo teiginius, rinko duomenis apie ginčo tvartą, kurių pagrindu pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau akivaizdu, jog pateikti ieškovės dokumentai surašyti žymiai vėliau, o ne 1992 metais, ar 1993 metais, liudytoja V. B. paaiškino, jog ieškovės prašymu minimus dokumentų nuorašus surašiusi pagal ieškovės nurodymus. Ikiteisminio turimo metu apklaustos liudytojos M. ir V. B. parodė, jog dokumentus rašė ir pasirašė kilus ginčui dėl ginčo tvarto.

Byloje nustatyta, jog asmenys, kurie ieškovės teigimu pardavė savo ginčo pastato dalis neturėjo nuosavybės dokumentų, nebuvo įsiregistravę daiktinių teisių į ginčo turto dalis, taigi nebuvo nekilnojamojo turto savininkai ir negalėjo jo perleisti ieškovei, akivaizdu, jog nėra visų būtinų sandorio elementų, todėl pirkimo - pardavimo sandoriai dėl ginčo pastato dalių tarp ieškovės ir jos nurodytų asmenų B. Ž., G. P., K. M., M. R. negalėjo būti sudaryti, todėl ieškovės nurodomi susitarimai sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl yra niekinei ir negaliojantys ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių (1964 str. CK 47 str.).

Visapusiškai išanalizavus ir įvertinus visą byloje esančią medžiagą, nustatytas aplinkybes, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimų, formuojama teismų praktika tokio pobūdžio bylose konstatuotina, jog nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė nusipirko 4/6 dalis tvarto-arklidės iš K. M., B. Ž., M. R. ir G. P., todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas (1964 m. CK 47 str., 58 str., 253 str., 255 str., 2001 m. CK 1.93 str., CPK 178-185 str.).

Ieškovė taip pat prašo panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre registruoto pastato - tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašą, kad visas pastatas nuosavybės teisė priklauso atsakovei N. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir pripažinti, kad ieškovė turi teisę Valstybės įmonės Registrų centre įregistruoti nuosavybės teises į naudojamas 4/6 dalis pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2001-09-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2007-09-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; ir kt.) nurodoma, jog teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką; registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami teisinei registracijai atlikti; teisinė registracija, kuria pakeičiamas pastato savininkas, gali būti panaikinta nenuginčijus dokumentų, kurių pagrindu ji atlikta, jeigu konstatuojama, kad registracijai atlikti tų dokumentų nepakako. Ieškovė prašydama panaikinti Registrų centro įrašą, kad ginčo pastatas priklauso atsakovei, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tokio įrašo neteisėtumą ar jos teisės ir teisėtų interesų pažeidimą.

Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ pateikė teismui 1993-06-10 perdavimo –priėmimo Nr.9 akto kopiją (patvirtinta VĮ Registrų centro), iš kurios matyti, jog komisija (P. R., V. B., J. M.) perdavė tvartą – arklidę (816 talonų vertės), esančią Pleškučių kaime N. R.; aktas pasirašytas visų komisijos narių ir N. R. bei uždėtas anstpaudas ŽŪB „Mieželiai“; taip pat visuotinio ŽŪB „Mieželiai“ narių susirinkimo, įvykusio 1992-12-03 protokolo Nr. 4 nuorašas, iš kurio matyti, jog buvo svarstytas klausimas dėl N. R. pareiškimo tvartą-arklidę Nr. 74 išsipirkti pagal žemės ūkio išmokas ir leista N. R. tvartą – arklidę (816 talonų vertės) išsipirkti, spaudas ŽŪB „Mieželiai“ (kopija patvirtinta VĮ Registrų centro). Šių dokumentų pagrindu tvartas-arklidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotas 2017-04-20 nuosavybės teise atsakovei N. R..

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atlikdamas įstatymu jam pavestas viešojo administravimo funkcijas - daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, kitų juridinių faktų registravimą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymu, reglamentuojančiu žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybe; Nekilnojamojo turto registro nuostatais, reglamentuojančiais registro tvarkymo, įstaigų teises ir pareigas, registro duomenų tvarkymą ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei teisės aktais. Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymo, juridinių faktų registraciją atlieka pagal pareiškėjų pateiktus dokumentus. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, nurodanti, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie j duomenys buvo įrašyti. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Tokia registro duomenų teisinio statuso prezumpcija yra įtvirtinta ir CK 4.262 straipsnyje.

Bylos nagrinėjimo ribas civiliniame procese nustato šalys įgyvendindamos Civilinio proceso kodekse numatytas teises ir vykdydamos pareigas, šioje byloje yra iškeltas šalių privataus pobūdžio ginčas ir ši byla nėra tos kategorijos, kurioje teismo vaidmuo yra aktyvus. Teismo aktyvus vaidmuo pateisinamas viešuoju interesu šeimos, darbo, bankroto bylose. Tačiau ir šios kategorijos bylose nereiškia, kad teismas savo iniciatyva gali suformuluoti šalių reikalavimus. Ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko advokato, teismas kelis kartus atkreipė ieškovės dėmesį dėl reikalavimų bei siūlė juos tikslinti, tačiau ieškovė reikalavimo pripažinti dokumentus, kurių pagrindu atsakovė įsiregistravo nuosavybę į ginčo pastatą negaliojančiais nepašė. Teismas nurodo, jog kiekviena šalis pasirenka savo teisių gynimo būdą, teismas negali už šalis suformuluotų jų reiškiamų reikalavimų.

Įvertinus tai, jog ieškovė, nesudariusi įstatymo reikalavimus atitinkančio sandorio, kuris galėtų būti nuosavybės teisės į ginčo turtą pagrindas, nuosavybės teisės į ginčo tvartą neįgijo, o jos nurodytas faktas, kad naudojosi ginčo tvartu eilę metų, nesukūrė jai nuosavybės ir nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog ginčo turtas priklauso jai nuosavybės teise ir galimas yra įregistruoti VĮ „Registrų centras“. Ieškovė pateikė teismui VĮ Registrų centro 2012-05-18 sąskaitą Nr. 3808016-1 teigdama, kad tuo metu kreipėsi į teritorinį registratorių norėdama įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Šis rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad ji, ieškovė, kreipėsi dėl ginčo pastato įregistravimo, kitų rašytinių įrodymų, jog VĮ „Registrų centras“ būtų atsisakęs ieškovės vardu įregistruoti nuosavybę į bylą nėra pateikta.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsnio nustato teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų apskundimo tvarką bei terminus. Teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (30 str. 1 d.). Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (30 str. 2 d.). Pakartotinai 2017-04-04 ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu išduoti ginčo pastato nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų kopijas, tačiau nepateikė prašymo įregistruoti jos nuosavybės teisę į dalį ginčo pastato. Taigi, iš ieškovės atliktų veiksmų matyti, jog ieškovė abejojo dėl ginčo tvarto dalies nuosavybės ir suprato, jog neturėdama teisinio pagrindo nuosavybės įregistruoti negalės. Kita vertus, ji, trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ dar 2012 metais buvo informuota, jog ginčo tvartas nesuformuotas kaip nekilnojamasis daiktas, tai žinojo ir atsakovė, kuri nurodė, jog 1996 metais bandė įteisinti ginčo tvartą.

Atsakovei tik 2017-01-04 atlikus kadastrinius matavimus, nekilnojamojo daikto – pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daiktinių teisių į jį duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką.

Valstybės įmonė Registrų centras atlikdamas jam įstatymu pavestą viešojo administravimo funkciją, patikrina tik nuosavybės ir kitų teisių atsiradimo pagrindo atitikimą teisės aktams. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. K. N. turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009).

VĮ Registrų centras pažymėjo, jog atsakovei nuosavybę įregistravo dokumentų pagrindu, kurie yra galiojantys, nėra panaikinti, pripažinti neteisėtais ar kitokiu būdu netekusiais galios, šių dokumentų pakako, jog būtų atlikta teisinė registracija ir įregistruota atsakovei nuosavybės teisės į ginčo pastatą.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus. Teismas pažymi, jog įstatyme numatyta, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos CK 1.138 straipsnyje nurodytais būdais. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49 str.), todėl pats ieškovas turi pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Kaip jau minėta, ieškovė neprašė pripažinti negaliojančiais dokumentus, kurių pagrindu įregistruota atsakovės nuosavybė į ginčo pastatą. Ieškovė neprašė pripažinti, jog ji sudarė nuomos ar panaudos sutartį dėl ginčo pastato dalies naudojimosi. Ta aplinkybė, jog ieškovė anksčiau atsakovės tėvo bei atsakovės sutikimu naudojosi ginčo pastato dalimi nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė įgijo nuosavybės teisę ir turi teisę VĮ Registrų centrą įregistruoti nuosavybes teise ir toliau naudotis šiuo ginčo pastato dalimi, neturėdama tam jokio teisėto pagrindo. Ieškovė nebuvo ir nėra ginčo turto - savininkė, toks nekilnojamojo turto objektas ieškovės nurodomu perleidimo laikotarpiu pagal teisės aktus nebuvo suformuotas ir nebuvo ieškovei perleistas bei galimas jo įteisinimas ieškovės vardu. Kadangi ieškovei ginčo pastatas nepriklauso nuosavybės teise, todėl pripažinti, kad ieškovė turi teisę Valstybės įmonės Registrų centre įregistruoti nuosavybės teises į anksčiau naudotas 4/6 dalis pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra jokio pagrindo. Dokumentai, kurių pagrindu įregistruota nuosavybės teisė atsakovei yra galiojantys ir nenuginčyti, atsakovės pateiktų dokumentų pakako teisinei registracijai atlikti, teisinė registracija atlikti laikantis nustatytos tvarkos, todėl pagrindo pripažinti teisinę registraciją atsakovės vardu neteisėta ir negaliojančia nėra (CK 1.75 str., CK 4.262 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 str., CPK 178-185).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, visapusiškai išanalizavus ir įvertinus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų duotus paaiškinimus, liudytojų parodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei teismų formuojama praktika, darytina išvada, jog ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178-185 str.).

Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Ieškovė prašo atsakovei skirti 1000,00 Eur baudą už veikimą prieš teisingumą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Atsakovė nurodė, jog ieškovė ir jos atstovas pateikdami prieš teismo posėdžius patikslintus ieškinius, skųsdami teismo nutartį, kuri negali būti apeliacijos objektas, sąmoningai vilkino bylos nagrinėjimą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl, remdamasis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, prašo teismo skirti ieškovei ir jos atstovui po 500,00 Eur baudą, viso 1000,00 Eur, pusę paskirtos baudos, priteisiant atsakovei.

Kaip žinoma, civilinio proceso principai nustato, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (CPK 7 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos CPK 95 straipsnyje apibrėžta, kokie šalių veiksmai laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, taip pat nustatytos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 str. normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014, 2013 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, jog atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, vilkino bylos nagrinėjimą, priešingai atsakovė laiku pateikdavo atsiliepimus į ieškovės pateiktus patikslintus ieškinius, taip pat įrodymus, kuriais ji atsikirtinėjo į jai pareikštą ieškinį, patikslintą ieškinį, užtikrino liudytojų dalyvavimą teisme, pati dalyvavimo visuose teismo posėdžiuose, todėl nėra pagrindo atsakovei taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis ir ieškovės prašymas atmestinas (CPK 95 str.).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės ir jos atstovo ieškinio pareiškimas ir jo tikslinimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galima dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimo forma. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pareikštų reikalavimų pagrįstumas įvertinamas tik teismui išnagrinėjus ginčą ir bylą iš esmės (CPK 265 str., 365 str.). Tai, jog ieškovė netinkamai suvokia apeliacinio proceso instituto esmę bei jo taikymo galimybes, tai, jog atstovaudamas ieškovės interesus jos atstovas pateikė atskirąjį skundą, nereiškia, jog ji atskirąjį skundą padavė kitu tikslu nei siekdama apginti savo, jos įsitikinimu, pažeistus interesus. Teismo vertinimu naudojimąsi ieškovei ir jos atstovui įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis savaime nepatvirtina nesąžiningumo ar sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl ieškovės bei jos atstovo veiksmai nepripažintini piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir teismui nėra pagrindo skirti ieškovei bei jos atstovui baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo teisines paslaugas. Teismas, spręsdamas dėl šių išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšti materialiniai reikalavimai atmesti, todėl yra pagrindas atsakovei iš ieškovės priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidų.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovė patyrė 2780,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro teisinės konsultacijos, teisinė pagalba rengiant atsiliepimą, atsiliepimus į patikslintus ieškinius, paklausimus renkant bylai reikalingus įrodymus, parengimas ir pateikimas prašymų dėl papildomų dokumentų, pasirengimas teismo posėdžiams, atstovavimas teismo posėdžiuose (400,00 Eur už atsiliepimo pareiškimą (2017-06-06 kvitas), 150,00 Eur už prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo (2017-08-31 kvitas), 250,00 Eur už atsiliepimą į patikslintą ieškinį, (2017-09-19 kvitas), 130,00 Eur už atsiliepimą į atskirąjį skundą (2017-11-24 kvitas), 120,00 Eur už prašymą dėl nuostolių parengimą (2017-11-30 kvitas), 130,00 už atsiliepimą į patikslintą ieškinį (2018-01-29 kvitas), už atstovavimą: 100,00 Eur (2018-04-18 kvitas), 130,00 Eur (2018-04-04 kvitas), 200,00 Eur (2018-05-17 kvitas), 150,00 Eur (2018-07-11 kvitas), 120,00 Eur (2018-02-15 kvitas), 130,00 Eur (2018-03-09 kvitas), 100,00 Eur (2018-03-15 kvitas), 100,00 Eur (2017-10-30 kvitas), 40,00 Eur (2018-05-31 kvitas), 450,00 Eur (2018-09-24 kvitas), 80,00 Eur (2018-11-21 kvitas)).

Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, atsakovės atstovės paruoštų procesinių dokumentų apimtis, turinį, įvykusių teismo posėdžių skaičių (13 teismo posėdžių) ir jų trukmę (apie 33 val.), atstovės darbo laiko sąnaudas, išsakytų kalbų apimtis, atsakovės ir atstovės elgesį proceso metu, konstatuoja, jog patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, o jų dydžiai atitinka Rekomendacijų 7, 8.2, 8.16, 8.17, 8.18, 8.19, 9 bei 10 punktuose nustatytų dydžio kriterijus. Įvertinus tai, jog ieškinys atmestas, todėl iš ieškovės priteistina 2780,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės naudai (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Sprendimui įsiteisėjus, panaikintinos 2017-05-15 Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atliktas įrašas viešame registre, uždraudžiant atsakovei N. R., a.k. (duomenys neskelbtini), perleisti nuosavybės teises į pastatą–tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 150 str. 2 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Ieškovės M. M. prašymą dėl baudos atsakovei skyrimo atmesti.

Atsakovės N. R. prašymą dėl baudų ieškovei ir jos atstovui skyrimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2780,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei N. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2017-05-15 Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - atliktą įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei N. R., asmens kodeksas (duomenys neskelbtini), perleisti nuosavybės teises į pastatą–tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.