Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jurgitos Jakučionės ir nuteistojo J. A. J. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

J. A. J. nuteistas už tai, kad jis tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, t. y. jis 2022 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytą kiekį kartų susitikdamas miškelyje prie pėsčiųjų tilto netoli Teodoro Narbuto viešojo transporto stotelės (duomenys neskelbtini), su nepilnamečiu G. J., gim. (duomenys neskelbtini)., turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą prieš jo valią, pasinaudodamas pastarojo bejėgiška būkle dėl jam nustatyto (duomenys neskelbini), siūlydamas nukentėjusiajam saldainių ir pinigų, liepė G. J. masturbuoti jo apnuogintą erekcijos būsenoje esantį lytinį organą ir pats masturbavo nukentėjusiojo lytinį organą, taip kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai išprievartavo nepilnametį G. J..

II. Apeliacinių skundų argumentai

Apeliaciniu skundu prokurorė J. Jakučionė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir nuteistajam J. A. J. paskirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas J. A. J. pagrįstai paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau neteisingai nustatė šios bausmės dydį, tokiu būdu nesilaikė BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių. Teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad J. A. J. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino iš dalies, paaiškindamas, jog jis buvo pliaukštelėjęs nukentėjusiajam G. J. per sėdmenis ir suėmęs per drabužius už tarpkojo. Vėliau J. A. J. atsisakė duoti parodymus, neva parodymus ketina duoti bylą nagrinėjant teisme. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis siekė inicijuoti procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, tačiau buvo nustatyta, kad jis simuliuoja psichikos sveikatos sutrikimus. Tai parodo ypač nenuoširdų, atsainų požiūrį į padarytą nusikaltimą, siekį sumenkinti savo vaidmenį ir palengvinti savo teisinę padėtį. J. A. J., iki pensijos būdamas (duomenys neskelbtini), akivaizdžiai suprato, kad siekia tenkinti savo lytinę aistrą su asmeniu, kuris yra neįgalus ir negali adekvačiai priešintis jo veiksmams. Nuteistasis, žinodamas, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ir akivaizdžiai turintis protinį atsilikimą, pasinaudojo juo siekdamas intymaus bendravimo. J. A. J. nukentėjusiajam buvo prisistatęs kitu vardu, o tai rodo, kad nuteistasis suprato savo veiksmų neteisėtumą ir siekė nuslėpti savo tapatybę. Padaryta veika nebuvo atsitiktinė ar spontaniška. J. A. J. siekė su nukentėjusiuoju artimo, intymaus ir intensyvaus bendravimo, kuris nutrūko ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje akcentuotos aplinkybės, kad J. A. J. yra garbaus amžiaus ir turi sveikatos problemų, nesutrukdė jam nusikalstamai veikti. Nepaisant teismo įvertintų teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, byloje nustatyta, kad jis kaltės dėl jam inkriminuojamos veikos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepripažino, savo elgesio kritiškai nevertino, dėl jo nesigailėjo, mėgino sumenkinti savo vaidmenį, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

1.2. Teismas nepakankamai įvertino ir nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Baudžiamajame įstatyme ši nusikalstama veika įtvirtinta kaip itin kvalifikuota nusikaltimo sudėtis. Sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų. Tai parodo įstatymo leidėjo griežtą požiūrį į šį nusikaltimą. Nors nusikaltimo, įtvirtinto BK 150 straipsnio 3 dalyje, sudėtis yra formalioji ir įstatymų leidėjas laiko šį nusikaltimą tiek pavojingu, kad jis laikomas baigtu nuo to momento, kai tik pradedama įgyvendinti objektyvioji nusikalstamos veikos pusė, tačiau J. A. J. padarytas nusikaltimas yra baigtas visiškai ir jo sumanymas įgyvendintas pilna apimtimi. Nuteistasis kitokio fizinio sąlyčio būdu pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle seksualiai jį prievartavo, suprasdamas, kad G. J. yra nepilnametis ir turintis protinę negalią, taigi veikė tiesiogine tyčia. Svarbu akcentuoti šiuo nusikaltimu nepilnamečiui G. J. padarytą psichologinio pobūdžio žalą, ypatingai sukeltus neigiamus išliekamuosius padarinius ateityje. Tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu pripažįstama, kad vaikas (šiuo atveju nepilnametis) jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas, vaikai yra labiau pažeidžiami nei daugiau gyvenimiškos patirties turintys suaugę asmenys. Toks vaiko teisių apsauga pagrįstas požiūris turi užtikrinti didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis. Byloje išnagrinėtos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad nuteistasis, būdamas žymiai vyresnis už nukentėjusįjį, turintis daug gyvenimiškos patirties ir atitinkamą išsilavinimą, suprato, kad bendrauja su nepilnamečiu, kuris yra lengvai socialiai pažeidžiamas, lengviau pasiduodantis kitų įtakai ir negebantis kritiškai vertinti kitų asmenų elgesio dėl savo psichinės būsenos. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad veika nebuvo atsitiktinė, nuteistojo veiksmai buvo tikslingai nukreipti į socialiai pažeidžiamą asmenį, tai leidžia pagrįsti didesnį veikos pavojingumą. Paskyrus nuteistajam savo dydžiu neteisingą bausmę, nėra galimybės įgyvendinti bausmės paskirties, todėl būtina ją griežtinti ir nuteistajam skirti laisvės atėmimo bausmę artimą BK 150 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytam vidurkiui.

Apeliaciniu skundu nuteistojo J. A. J. gynėjas advokatas A. Pėstininkas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes J. A. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Jeigu teismas nenustatytų pagrindų priimti išteisinamąjį nuosprendį, prašo sušvelninti J. A. J. paskirtą bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.3. Nuosprendis priimtas neištaisius esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurių pagrindu buvo nepagrįstai suvaržytos J. A. J. garantuojamos teisės. 2024 m. sausio 4 d. vykusio teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas teismui pateikė vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip po Ekspertizės akto Nr. 78TPK 124/2023 teismui pateikimo J. A. J. vaikšto vienas po daugiabučių namų teritoriją, o pašaliniam asmeniui pasiteiravus apie konkretų adresą, J. A. J. pateikia nuorodas kaip nueiti iki tam tikro namo. Remdamasis šiais vaizdo įrašais nukentėjusiojo atstovas pateikė prašymą skirti J. A. J. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kadangi galimai asmuo simuliuoja psichikos būklę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutarties dalis dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo negalėjo būti skundžiama, todėl aukštesnysis teismas atsisakė nagrinėti gynėjo skundą. Analogiškai BPK nustatyta tvarka nebuvo tikrinami ir minėti vaizdo įrašai. Viso teisminio bylos nagrinėjimo metu, sprendžiant klausimą dėl J. A. J. atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą ir stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, liko objektyviai neįvertinta, kad vaizdo įrašai akivaizdžiai pažeidė įrodymams keliamus reikalavimus ir buvo gauti galimai asmens teises pažeidžiančiais būdais. Vaizdo įrašų ir vaizdo įrašymo priemonės autentiškumas nebuvo tiriamas BPK numatytais proceso veiksmais. Šių veiksmų nebuvo atlikta ir Vilniaus apygardos teismui priimant 2024 m. vasario 21 nutartį, kuria atmestas nuteistojo gynėjo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismui 2024 m. sausio 23 d., kuria nuteistajam paskirta stacionari psichiatrijos ekspertizė ir, remiantis BPK 141 straipsniu, jis atiduotas į sveikatos priežiūros įstaigą. Taigi byloje nėra visiškai pašalinta abejonė, kad vaizdo įrašai galėjo būti iškraipyti ir koreguoti. Be to, iki šiol nėra atskleista, koks asmuo bendravo su J. A. J. ir kas padarė šiuos vaizdo įrašus. Šis nenustatytas asmuo nebuvo apklaustas BPK numatyta tvarka teisminio nagrinėjimo metu, gynybai nebuvo suteikta galimybė užduoti jam klausimų dėl vaizdo fiksavimo aplinkybių ir pan. Neišaiškinta ir aplinkybė, kaip nenustatytas asmuo netikėtai susitiko J. A. J., jį atpažino ir iškart buvo pasiruošęs vaizdo įrašymo priemones fiksavimui. Vienintelis paaiškinimas yra tai, kad su byla nesusijusiam asmeniui buvo atskleista baudžiamosios bylos medžiaga, susijusi su J. A. J. privačiu gyvenimu. Natūralu, kad siekiant padaryti vaizdo įrašus, reikia tokių duomenų: asmens nuotraukų ar kitų duomenų, leidžiančių identifikuoti asmenį, žinoti jo judėjimo kryptį ir jį sekti. Pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės, kad J. A. J. vienas vaikšto po gyvenamųjų namų teritoriją ir teisingai nurodė kryptį iki konkretaus namo, nėra objektyvus pagrindas įtarti ligos simuliaciją. Visi vaizdo įrašai buvo padaryti prie J. A. J. namų, kuriuose jis gyvena daug metų. Vaizdo įrašų padarymo vieta faktiškai buvo tapati J. A. J. deklaruotai gyvenamajai vietai. J. A. J. ypač arti savo namų galėjo jaustis saugiai ir net sudaryti gerai besiorientuojančio ir visiškai psichiškai sveiko žmogaus iliuziją. Viename iš vaizdo įrašų J. A. J. buvo užfiksuojamas vienas prie deklaruotos gyvenamosios vietos nešantis šiukšles, tačiau šie duomenys negalėjo būti vertinami kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios leidžia įtarti gerą asmens orientaciją ar ligos simuliaciją. 2023 m. vasario 14 d. psichiatro įraše nurodoma, kad J. A. J. pats nurodo, kad žmona jam kartais leidžia pasivaikščioti aplink namą. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. kovo 17 d. buvo gauta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. kovo 16 d. specialisto išvada Nr. 89TPK-81/2023, kurioje nurodyta, kad J. A. J. ambulatoriškai konsultuojamas psichiatro nuo 2022 m. rugsėjo 12 d., jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir nepatikslinta (duomenys neskelbtini), trumpuoju protinės būklės tyrimu (MMSE) nustatyta 19 balų – atitinka (duomenys neskelbtini) sutrikimą. 2022 m. rugsėjo 14-30 dienomis jis buvo gydytas (duomenys neskelbtini) klinikoje, nustatytos tos pačios diagnozės. 2022 m. gruodžio 6 d. MMSE – 18 balų. 2022 m. gruodžio 18 d. diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, 2023 m. sausio 9 d. nustatyta (duomenys neskelbtini), sergant vėlai prasidėjusia (duomenys neskelbtini) liga. 2023 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-124/2023, kuriame nurodoma, kad J. A. J. byloje nagrinėjamų įvykių metu (2022 m. balandžio mėnesį) lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, jis buvo psichiškai sveikas, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu J. A. J. konstatuojama įgyta (duomenys neskelbtini), sergant vėlai prasidėjusia (duomenys neskelbtini) liga, dėl dabartinės psichikos būklės jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; dėl dabartinės psichikos būklės su J. A. J. nerekomenduojama atlikti proceso veiksmų, jis nesugebės būti pilnaverčių proceso dalyviu; dėl dabartinės psichikos būklės J. A. J. negali suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Ekspertizės akte nurodyta, kad nėra duomenų, jog J. A. J. simuliuotų kokį nors psichikos sutrikimą ir nustatyta, kad jam skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Vis tik, teismas, siekiant įsitikinti J. A. J. simuliacijos požymių ir psichinės būklės objektyvumu, nusprendė skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kuri atliekama išskirtinai BPK 141 straipsnio nuostatomis. Nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartyje, nei Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartyje nebuvo vertinamas BPK 141 straipsnio 1 dalyje numatytos procesinės prievartos priemonės faktinis pagrindas, kurį sudarė nukentėjusiojo atstovo pateikti vaizdo įrašai. Abiejų instancijų teismai šį klausimą sprendė izoliuotai ir atsietai.

1.4. Skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis selektyviu aplinkybių vertinimu, pažeidžiant įrodymų patikimumo reikalavimus ir in dubio pro reo principą. Dėl J. A. J. parodymų, kuriais iš dalies pagrindžiama kaltė, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl J. A. J. kaltės, ikiteisminio tyrimo metu duotus jo parodymus aiškino plečiamai ir subjektyviai. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti savarankiškas įrodymų šaltinis. Pateikti J. A. J. parodymai nepatvirtina jokių seksualinio pobūdžio veiksmų. Vienintelės išvados, kurios gali būti daromos remiantis J. A. J. parodymais, yra tai, kad jis bendravo su G. J. gyvai ir telefonu, ikiteisminio tyrimo nustatytoje vietoje ir laiku. Tačiau net skundžiamame nuosprendyje akcentuojamos elektroninės žinutės tiesiogiai neatskleidžia, kad J. A. J. buvo pasiruošęs įgyvendinti jam inkriminuojamus seksualinio pobūdžio veiksmus ar siekė patenkinti savo lytinę aistrą. L. J. (J. A. J. sūnus) teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jo tėvo elgesys pasikeitė po 2022 m. balandžio mėnesio atliktos operacijos, prasidėjo neadekvatūs veiksmai; jo tėvo būklė pablogėjo 2022 m. rudenį, jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), atsirado suicidinių minčių. Dėl J. A. J. parodymų nenuoseklumo pažymėtina, kad jam dar 2022 m. liepos mėnesį buvo kliniškai nustatyti atminties sutrikimai, kurie betarpiškai rezonuoja su amžiniais galvos smegenų pakitimais, o šie su neišvengiama senatve. Apie tai pasisakė ir teismo psichiatrė-ekspertė R. D. apklausta teisminio bylos nagrinėjimo metu. J. A. J. atminties problemas taip pat paminėjo ir teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja V. V.. J. A. J. (duomenys neskelbtini) sukanka (duomenys neskelbtini), o tai, be kita ko, dar stipriau rezonuoja su atminties pablogėjimu ir detalių įvykių, kurie vyko prieš beveik trejus metus, atsiminimu. Minėti J. A. J. amžiniai galvos smegenų pakitimai iki šiol nėra paneigti kitais klinikiniais tyrimais ir duomenimis. Taigi konkrečiu atveju J. A. J. atsisakymas duoti parodymus ar apskritai pagrįsti savo įvykių versiją, kurią jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu, negali būti svarus pagrindas teismui formuoti savo vidinį įsitikinimą apie J. A. J. kaltę ir parodymų nenuoseklumą. Dėl G. J. parodymų patikimumo ir vertinimo pažymėtina, kad, remiantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada, kuri betarpiškai susijusi su asmens psichine būkle, nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų apie įvykių eigą privalėjo būti tikrinami, vertinami aukštesniu patikimumo standartu. Nukentėjusysis duodamas parodymus yra visiškai nenuoseklus. Pirmoje ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalyje, kurių nuotrupomis buvo vadovaujamasi priimant skundžiamą nuosprendį, nekalbama apie jokius seksualinio pobūdžio veiksmus, tik atsisakymus tai atlikti ir vėliau įvyksta staigus minties šuolis, kuriame detalizuojami J. A. J. veiksmai. Pirmosios instancijos teismas neskyrė didesnio atidumo G. J. parodymams kaip įrodymų šaltiniui ir kilusius neaiškumus sprendė izoliuotai. Be to, nei vienam iš šeimos narių nukentėjusysis nepranešė apie galimus seksualinio pobūdžio veiksmus prieš jį, nors apie tai buvo kryptingai teiraujamasi. Priešingai, tokių veiksmų buvimą nukentėjusysis paneigdavo nedvejodamas. Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas akivaizdžiai teikiant išankstinį pranašumą nukentėjusiojo G. J. parodymams, visiškai neįvertinant jo psichinės būklės, parodymų nenuoseklumo ir kt., o J. A. J. atžvilgiu buvo elgiamasi priešingai. Nors J. A. J. parodymais negalima vadovautis dėl prieš tai skunde išdėstytų priežasčių, pastebėtina, kad jis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu visiškai nepripažino kaltės ir teigė, kad neatliko jokių veiksmų, tačiau nuosprendyje šios aplinkybės buvo vertinamos kaip dalinis kaltės pripažinimas ir nenuosekli pozicija. Be to, pirmosios instancijos teismas ignoravo ir J. A. J. amžių, sveikatos būklę, diagnozių istoriją, liudytojų parodymus ir kt. Analogiškai manytina, kad G. J. parodymai kaip įrodymų šaltinis taip pat yra nepatikimi. Ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiajam sunku prisiminti tikslią įvykių seką ir kitas mažiau reikšmingas aplinkybes. Taip pat kiti proceso dalyviai negalėjo pateikti išsamios įvykio aplinkybių analizės, byloje nenustatyta ir biologinių nuteistojo ir nukentėjusiojo seksualinių veiksmų pėdsakų, o pats nukentėjusysis savo mamai ir kitiems asmenims nuolat neigė apie tokių veiksmų egzistavimą.

1.5. J. A. J. veiksmai net besąlygiškai, hipotetiškai vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais, neatitinka BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, o yra labiau panašūs į BK 151¹ straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Lyginant nukentėjusiojo parodymų protokole užfiksuotas aplinkybes ir nuosprendžio motyvus, vertinant lytinės aistros tenkinimą kitokio sąlyčio būdu, pastebėtina, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, t .y. kad nukentėjusysis lietė nuteistojo lytinį organą, taip jį dirgindamas ir teikdamas nuteistajam seksualinį malonumą, kadangi nuteistojo lytinis organas tuo metu buvo erekcijos būsenoje yra niekuo nepagrįsta interpretacija. Pagal suformuotą teismų praktiką, fragmentinis, ne ilgesnis negu 60 sekundžių lytinio organo lietimas esant su viršutiniais, apatiniais rūbais, liečiant per trumpikes, nesudaro objektyvaus pagrindo šiuos veiksmus vertinti kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio sąlyčio būdu. Nei paliepimo, kuriuo būtų palenkiama nukentėjusiojo valia, nei masturbacijos ir dirginimo nebuvo ir šios aplinkybės nustatytos pačio nukentėjusiojo parodymais. J. A. J. lytinės aistros tenkinimas skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis negalėjo apskritai būti pasiektas. Iš nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad: „Jis buvo labai storas, įsitempęs pas jį, pakilęs į viršų. [...] Paliesdavo, nes jo storas, įsitempęs iki pat pilvo“. Tačiau byloje 2024 m. spalio 24 d. buvo pateiktas prašymas dėl dokumentų prijungimo, kuriame pridėtas 2022 m. gruodžio 15 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymas, kuriame viena iš diagnozių J. A. J. nustatyta organinės kilmės (duomenys neskelbtini). Skundžiamame nuosprendyje apie šią J. A. J. ligą ir sąsajas su erekcijos požymiais nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad J. A. J. galėjo nesuvokti, kad jo veiksmai yra atliekami su bejėgiškos būklės asmeniu. Nors skundžiamame nuosprendyje J. A. J. psichinio suvokimo aspektas yra aiškinamas tuo, kad turint ilgametę patirtį (duomenys neskelbtini) srityje sunku nepastebėti G. J. psichinio sutrikimo požymių, be to, šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiojo mama ir nukentėjusiojo mokytoja D. M., tačiau su tokiu aiškinimu nesutiktina. J. A. J. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas, kitos patikslintos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ligos. Nusikalstamos veikos padarymo metu J. A. J. buvo (duomenys neskelbtini), jis į pensiją buvo išėjęs jau seniai, profesine veikla ilgą laiką neužsiiminėjo. J. A. J. savo darbinės veiklos periodu buvo (duomenys neskelbtini), visas jo ilgametis darbas buvo labiau susijęs su akademine veikla. Todėl skundžiamame nuosprendyje nurodomos J. A. J. darbinės veiklos sąsajos su jo gebėjimais suvokti praktikuojančiam (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) suvokiamas aplinkybes yra niekuo nepagrįstos. Iš bylos duomenų žinoma, kad nukentėjusysis yra ypač komunikabilus, mėgsta bendrauti su žmonėmis ir gali pirmas prieiti pakalbinti. Tą patvirtino (duomenys neskelbtini) specialiosios mokyklos mokytoja D. M. ir psichologė J. K.. Taigi, nukentėjusysis, būdamas komunikabilaus būdo, galėjo pats užkalbinti J. A. J. ir tęsti vėliau su juo bendravimą telefonu, kas visiškai neatskleidžia jo turimų psichinių ligų požymių. Skundžiamame nuosprendyje minimose elektroninėse žinutėse nepastebėta ypač daug gramatinių klaidų, nerišlių minčių, kurios taip pat leistų spekuliuoti apie neigiamą psichinę būklę. Nagrinėjamos bylos medžiagoje yra pridėta išvada, kurioje niekur neminima, kad G. J. protinis atsilikimas gali būti iškart pastebimas „plika akimi“. Atitinkamai negalima daryti neginčijamą išvadą, kad J. A. J. galėjo ir turėjo suprasti, jog nukentėjusysis turi psichinių sutrikimų, dėl kurių pastarasis negalėtų suprasti tam tikrų veiksmų reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje visiškai neaptartas pilnametystės nustatymo kriterijus, kuris yra kvalifikuojantis požymis inkriminuojant veiką pagal BK 150 straipsnio 3 dalį. Nukentėjusiajam G. J. iki pilnametystės įvykio dieną trūko septynių mėnesių, kas neišduoda akivaizdžių nepilnametystės požymių. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiojo nepilnametystę gali išduoti fizinės savybės. Vien tas faktas, jog G. J. pasakė, kad mokosi mokykloje, dar nesudaro pagrindo manyti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos informaciniame puslapyje pateikiamą informaciją galima teigti, kad dažnu atveju mokiniu vis dar gali būti asmuo, kuriam yra 19 metų. Iš nukentėjusiojo parodymų yra žinoma, kad jo buvo klausiama, ar jis nori saldainių, ar pinigų, o tai, be kita ko, atitinka BK 151¹ straipsnio 2 dalies dispoziciją. Minėta veika reikalauja ir to, kad seksualinio pobūdžio veiksmai būtų atliekami nesant asmens valios palaužimo ir prievartos. Šiuo atveju fizinio ar psichologinio pobūdžio prievartiniai veiksmai nebuvo naudojami. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 151¹ straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atskyrimo klausimo, o tik deklaratyviai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės atitinka BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

1.6. Nuteistajam J. A. J. paskirta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta. Skundžiamu nuosprendžiu jis yra nuteistas tik už vieną nusikaltimą, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, veika buvo padaryta tiesiogine tyčia. Byloje nustatytos aplinkybės, t. y. lytinės aistros tenkinimas kitokio sąlyčio būdu, valios palaužimo nebuvimas ir kt. parodo mažesnį veikos pavojingumą. Be to, pagal savo pobūdį ir neigiamus padarinius veika negali būti prilyginama prievartinei sueičiai, atliktai natūralia, analine ar oraline forma. J. A. J. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo suėję (duomenys neskelbtini), jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimu pripažintas neveiksniu, praeityje nebuvo teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Visą gyvenimą buvo paaukojęs mokslui, akademinei veiklai, šeimai. Šiuo metu jis yra teismo sprendimu perduotas sūnaus L. J. globai. J. A. J. nustatytos diagnozės: (duomenys neskelbtini), kitos patikslintos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ligos. 2022 m. liepos 29 d. atliktas magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas, išvada: (duomenys neskelbtini) požymiai, amžiniai pakitimai galvos smegenyse, skirtas simptominis gydymas. J. A. J. sveikata be garbiam amžiui įprastų pakitimų ((duomenys neskelbtini)) ir kitų jam diagnozuotų lėtinių ligų ((duomenys neskelbtini)), išsiskiria itin prasta kardiologine būkle – jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Be to, J. A. J. ne tik pripažintas neveiksniu, bet ir yra neįgalus, turi neįgaliojo pažymėjimą, jam nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis. Neabejotina, kad 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė J. A. J. amžiuje ((duomenys neskelbtini)) ir sveikatoje, t. y. daug skirtingų senatvinių susirgimų, ypač sunki kardiologinė būklė, kuri yra priskiriama prie sunkių, įkalinimo įstaigoje gali ženkliai pabloginti jo būklę ar net privesti prie mirties. Neabejotina ir tai, kad teismas konkrečiu atveju turi teisę svarstyti racionalią galimybę J. A. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 76 straipsnyje numatytais pagrindais. J. A. J. diagnozuota (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) J. A. J. buvo įrašyta dar iki 2020 m. rugpjūčio 16 d. pateiktuose išrašuose iš ligos istorijos, tačiau liga ypač neigiamai progresavo po veikos padarymo. J. A. J. atžvilgiu gali būti taikomas taip pat ir bausmės vykdymo atidėjimas dėl BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Atidėjus bausmės vykdymą J. A. J., BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti. Be to, BK 150 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės mediana – 6 metai laisvės atėmimo. Nors pirmosios instancijos teismas J. A. J. taikė švelnesnę bausmę negu numatyta BK 150 straipsnio 3 dalies medianoje, tačiau, įvertinus visų aplinkybių visumą, net ir ši bausmė turėtų būti švelninama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorės apeliacinį skundą palaikė prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas, o nuteistojo gynėjas prašė jį atmesti. Nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą palaikė gynėjas, o prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokurorės apeliacinio skundo matyti, kad ji nesutinka su nuteistajam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiu, o iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu nuteisti jo ginamąjį pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, taip pat su paskirta bausme. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl J. A. J. pakaltinamumo

Šioje byloje baudžiamasis procesas buvo pradėtas bendra tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. gegužės 25 d. apklaustas įtariamuoju J. A. J. paaiškino, kad psichinėmis ligomis nėra sirgęs, narkotikų nevartoja, įskaitose neįrašytas (2 t., b. l. 115–116). Nesant duomenų apie įtariamojo galimą nepakaltinamumą arba ribotą pakaltinamumą, baigus ikiteisminį tyrimą, buvo surašytas kaltinamasis aktas ir kartu su bylos medžiaga perduotas teismui (BPK XVI skyrius „Ikiteisminio tyrimo pabaiga kaltinamojo akto surašymu“). Prieš pirmą teisiamąjį posėdį kaltinamojo gynėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą skirti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ambulatorinę ekspertizę, ekspertams pavedant atsakyti į klausimus, be kita ko, ar J. A. J. šiuo metu serga psichikos liga, dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti, ar jam inkriminuotos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti, ar jam tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (3 t., b. l. 58–80). Pirmosios instancijos teismas 2023 m. balandžio 4 d. nutartimi paskyrė kaltinamajam J. A. J. ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (4 t., b. l. 206–209). Byloje buvo gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2023 m. gegužės 25 – birželio 23 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-124/2023, kuriame pateiktos, be kita ko, šios išvados: J. A. J. byloje nagrinėjamu įvykių metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, jis buvo psichiškai sveikas, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; šiuo metu jam konstatuojama įgyta (duomenys neskelbtini), sergant vėliau prasidėjusia (duomenys neskelbtini) liga, dėl dabartinės psichikos būklės jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; dėl dabartinės psichikos sveikatos būklės J. A. J. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nebūtinas, rekomenduojama jį perduoti giminaičių ar kitų asmenų globai ir rūpybai, nustatant medicininį stebėjimą (BK 98 straipsnio 7 dalis); simuliacijos reiškiniai ekspertizės metu gali būti pastebimi ir nustatomi, tačiau nėra duomenų, kad J. A. J. simuliuotų kokį nors psichikos sutrikimą; jam skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (5 t., b. l. 29–35).

Pagal BPK 393 straipsnio 1 dalį, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmuo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 12 d. nutartimi, atsižvelgiant į pateiktą ekspertizės aktą, šioje byloje pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas (5 t., b. l. 8–9). 2024 m. sausio 4 d. teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėti nukentėjusiųjų atstovo pateikti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas J. A. J. (5 t., b. l. 104–105, 110–113). Iš posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusiųjų atstovas šiais įrašais, be kita ko, bandė įrodyti, kad J. A. J. simuliuoja ligą, nes į posėdžius ateidavo su lazdele, o dabar normaliai vaikšto, kalba, rodo kryptį, samprotauja, t. y. nėra panašus į sergantį žmogų. Pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad byloje pateikti duomenys apie J. A. J. psichikos sveikatos būklę yra prieštaringi, ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę ekspertai išvadas darė asmens nestebėję ilgesnį laikotarpį, yra pagrindo manyti, kad J. A. J. gali simuliuoti psichikos ligą, paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė ir pritaikyta procesinė prievartos priemonė – asmens atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą ekspertizės atlikimo laikotarpiui (5 t., b. l. 114–117). Nesutikdamas su šia nutartimi, J. A. J. gynėjas ją apskundė aukštesniajam teismui (5 t., b. l. 146–150). Aukštesniojo teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartimi gynėjo skundas atmestas (5 t., b. l. 156–161). Aukštesnysis teismas pažymėjo, kad skundžiamos nutarties dalis dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo negali būti skundžiama, todėl aukštesnysis teismas pasisako tik dėl skundo argumentų, susijusių su procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą, skyrimu.

Atlikus stacionarią ekspertizę, byloje buvo gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos 2024 m. kovo 20 – gegužės 10 d. ekspertizės aktas Nr. 75U-II-30/2024, kuriame pateiktos, be kita ko, šios išvados: inkriminuotos veikos padarymo metu J. A. J. nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, jis buvo psichiškai sveikas, galėjo suprasti (visiškai) savo veiksmų esmę ir juos valdyti; šiuo metu J. A. J. konstatuojamas (duomenys neskelbtini) sutrikimas ir simuliacija, dėl kurių šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; J. A. J. nereikia skirti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonių (6 t., b. l. 2–17). Pirmosios instancijos teismo 2024 m. liepos 12 d. nutartimi nutrauktas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas ir nutarta baudžiamąją bylą nagrinėti bendra tvarka (6 t., b. l. 36–37).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teisminio nagrinėjimo metu, sprendžiant klausimą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, liko objektyviai neįvertinta, ar nukentėjusiojo atstovo pateikti vaizdo įrašai (ne)pažeidė įrodymams keliamus reikalavimus ir (ne)buvo gauti galimai asmens teises pažeidžiančiais būdais. Gynėjas kėlė šį klausimą dar pateikdamas skundą aukštesniajam teismui dėl pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutarties, kuria ši ekspertizė buvo paskirta, tačiau dėl baudžiamojo įstatymo nustatytos žemesnių teismų nutarčių apskundimo aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimo tvarkos ypatumų šio klausimo aukštesnysis teismas nesprendė (BPK X dalis). Kita vertus, tai neužkirto kelio šį klausimą iškelti vėlesnėje teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje. Visgi gynėjas pirmosios instancijos teisme pasakytoje baigiamojoje byloje šio klausimo nekėlė. Priešingai, nurodė, kad nepakaltinamumo klausimas yra išspręstas (6 t., b. l. 77–81), todėl skundžiamame nuosprendyje dėl šių aplinkybių iš tiesų nepasisakyta. Šis klausimas vėl iškeltas tik apeliaciniame skunde. Iš skundo turinio galima spręsti, kad gynėjas minėtais baudžiamojo proceso pažeidimais, susijusiais su vaizdo įrašų vertinimu, ginčija pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą skirti šioje byloje stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę nebuvo grindžiamas vien nukentėjusiojo atstovo pateiktais vaizdo įrašais, kurių autoriaus duomenų atstovas nesutiko atskleisti dėl, jo teigimu, informacijos šaltinio paslapties. Viena vertus, apeliantas yra teisus teigdamas, kad byloje nėra visiškai pašalinta abejonė, jog vaizdo įrašai galėjo būti iškraipyti ir koreguoti, be to, gynybai nėra atskleista, koks asmuo bendravo su J. A. J., kas padarė vaizdo įrašus, šis nenustatytas asmuo nebuvo apklaustas teisminio nagrinėjimo metu. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad abejonės dėl J. A. J. psichikos sutrikimo simuliavimo buvo kilusios dar prieš pirmą kartą paskiriant ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę.

Nukentėjusiųjų atstovas nuo pat pradžių motyvuotai prieštaravo gynėjo prašymui skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. 2023 m. vasario 10 d. teisiamajame posėdyje, kuriame gynėjas pateikė šį prašymą, nukentėjusiojo atstovas nurodė, kad J. A. J. tik simuliuoja ligą, medicininiai dokumentai pateikti tik apie sveikatos būklę po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl gynėjo nurodytas psichinės būklės pablogėjimas tėra kaltinamojo gynybos versija, kaltinamasis praeityje pats buvo medikas, todėl geba ir simuliuoti ligą, jo žinomumas medicinos srityje gali sutrukdyti gauti teisingą išvadą (3 t., b. l. 87). Pirmosios instancijos teismui gavus specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog J. A. J. diagnozuota įgyta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)), tikslinga jam skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (4 t., b. l. 168), ir nutarus skirti tokią ekspertizę bei suteikus byloje dalyvaujantiems asmenims galimybę pateikti klausimus ekspertams, nukentėjusiųjų atstovas pateikė teismui motyvuotą prašymą dėl klausimų (4 t., b. l. 183–195). Atstovas nurodė, kad visi su kaltinamuoju susiję medicininiai duomenys yra gauti po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nepateikti duomenys, jog jis būtų kreipęsis į psichiatrus ar gydęsis psichikos sveikatos centre iki to, todėl, pasak atstovo, jis simuliuoja atminties ir elgesio sutrikimus. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad prieš metus iki nagrinėjamų įvykių J. A. J. davė interviu, kuriame išsamiai pasakojo apie savo gyvenimą, nurodė konkrečias datas, prisiminė įvykius, detales, pasakojo apie tai, kad visai neseniai net skaitė paskaitą iš atminties. Šiame kontekste pažymėtina, kad jau pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartyje, kuria paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, ekspertams buvo pateikti klausimai, susiję su kaltinamojo ligos galimu simuliavimu. Taigi, kaip matyti, ši aplinkybė buvo aktuali viso teisminio nagrinėjimo metu, o ne tik tada, kai nukentėjusiųjų atstovas vėliau pateikė vaizdo įrašus. Pirmosios instancijos teismui gavus ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktą ir pradėjus procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nukentėjusiųjų atstovas 2023 m. spalio 20 d. teisiamajame posėdyje pranešė teismui, kad teiks prašymą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, nes, jo vertinimu, byloje pateikti medicininiai dokumentai dėl J. A. J. nustatytos diagnozės galimai yra suklastoti, nes (duomenys neskelbtini) J. A. J. diagnozavo V. V., kurios daktaro (duomenys neskelbtini) vadovu ir bendradarbiu buvo J. A. J.. Nukentėjusiųjų atstovas 2023 m. lapkričio 10 d. teisiamajame posėdyje pateikė prašymą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti, ar J. A. J. nesimuliuoja psichikos sutrikimo (5 t., b. l. 68–70). Šiame posėdyje taip pat buvo apklausta V. V., kuri patvirtino, kad J. A. J. buvo jos (duomenys neskelbtini) vadovas ir bendradarbis (5 t., b. l. 77–80). Prokurorė šiame teismo posėdyje taip pat išsakė savo abejones dėl ligos simuliacijos ir palaikė idėją skirti stacionarią ekspertizę, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė nukentėjusiųjų atstovo prašymą. Nukentėjusiųjų atstovas 2023 m. lapkričio 24 d. teisiamajame posėdyje pateikė analogišką prašymą dėl stacionarinės ekspertizės skyrimo (5 t., b. l. 88–94). Šį kartą prašymą grindė pateikta MB „(duomenys neskelbtini)“ medicinos auditoriaus medicininio audito ataskaita, kurioje pateiktos, be kita ko, šios išvados: (duomenys neskelbtini) J. A. J. nustatyta neatlikus šios ligos diagnozę patvirtinančių instrumentinių ir laboratorinių tyrimų; tikslinga atlikta stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, siekiant patvirtinti ar paneigti paciento simuliaciją. Pirmosios instancijos teismas vėl atmetė nukentėjusiųjų atstovo prašymą, tačiau pats teismas 2023 m. gruodžio 11 d. raštu kreipėsi į nukentėjusiųjų atstovą, nurodydamas, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2023 m. gruodžio 2 d. pasirodė straipsnis „Į sekso pinkles mokinį įviliojęs žymus (duomenys neskelbtini) vėl šmirinėja“, kuriama aprašoma ši byla ir liudininko pasisakymai apie dabartinę J. A. J. būklę, todėl prašo atstovo pateikti šio asmens duomenis, jeigu atstovas juos turi (5 t., b. l. 100). Jau minėta, kad nukentėjusiųjų atstovas nepateikė teismui šių duomenų, tačiau pateikė vaizdo įrašus, kurie buvo peržiūrėti 2024 m. sausio 4 d. teisiamajame posėdyje, kuriame pirmosios instancijos teismas nutarė, jog tikslinga skirti stacionarią ekspertizę. Iš šio posėdžio protokolo matyti, kad byloje dalyvaujantiems asmenims reiškiant nuomones, gynėjui prieštaraujant ekspertizės skyrimui, nukentėjusiųjų atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad yra ne tik vaizdo įrašai, bet ir medicininiai dokumentai iš (duomenys neskelbtini) klinikų, iš kurių matyti, kad J. A. J. nebuvo komplikacijų, o turint omeny anksčiau pateiktą medicininio audito ataskaitą, liga negalėjo staiga atsirasti nesant komplikacijų, vienintelis būdas nustatyti, ar asmuo nesimuliuoja, yra stacionarios ekspertizės atlikimas. Iš pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutarties, kuria paskirta stacionari ekspertizė, matyti, kad jos skyrimą nulėmė ne minėti vaizdo įrašai, o byloje surinktų duomenų apie J. A. J. psichikos sveikatos būklę, prieštaringumai, taip pat tai, jog ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę ekspertai išvadas padarė J. A. J. nestebėję ilgesnio laikotarpio, todėl teismui kilo abejonių, kad asmuo gali simuliuoti psichikos ligą.

Nors, kaip teisingai teigiama apeliaciniame skunde, byloje liko neįvertintas aptariamų vaizdo įrašų kaip įrodymų patikimumas, nes nebuvo patikrintos jų gavimo aplinkybės, nenustatytas su J. A. J. bendravęs asmuo, nepašalintos abejonės dėl jų galimo iškraipymo ir koregavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje šiais įrašais nebuvo grindžiami nei objektyvieji nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, nei tiesiogiai subjektyvieji požymiai, t. y. šiais vaizdo įrašais nėra grindžiamos ekspertų, atlikus stacionarinę ekspertizę, išvados dėl J. A. J. pakaltinamumo. Nors pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartyje ekspertams buvo nurodytas klausimas, ar, įvertinus vaizdo įrašuose užfiksuotą J. A. J. elgesį 2023 m. gruodžio mėn., galima daryti išvadą, kad asmeniui yra visiška (duomenys neskelbtini), ar jo judesiai būdingi (duomenys neskelbtini) liga sergančiam žmogui, tačiau ekspertizės akte, atsakant į šį klausimą, nurodyta, jog asmeniui nustatyti galimus psichikos sutrikimus vien tik iš pateiktos vaizdo medžiagos duomenų nepakanka, todėl atsakymas į šį klausimą nėra teikiamas. Taigi, turint omeny, kad aptariami vaizdo įrašai šioje byloje buvo reikšmingi tik tuo, kad papildomai, t. y. tarp daugybės kitų nukentėjusiųjų atstovo pateiktų duomenų, sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui įtarti J. A. J. psichikos sutrikimo simuliavimą ir paskirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę, kurios išvados nebuvo grindžiamos šiais įrašais, gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl akivaizdžių, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurių pagrindu buvo nepagrįstai suvaržytos garantuojamos teisės baudžiamojo proceso metu, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl įrodymų vertinimo

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nors bylos medžiagą sudaro nukentėjusiojo, kaltinamojo, liudytojų parodymai, ekspertų išvados ir kt., tačiau akivaizdu, jog šioje byloje J. A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės grindžiamos iš esmės nukentėjusiojo parodymais, kurie prieštarauja jo ginamojo pateiktai įvykių eigai. Kadangi kiti byloje apklausti asmenys apie nagrinėjamus įvykius išsamių parodymų duoti negalėjo, nes apie juos nieko nežinojo ar sužinojo ne iš karto, apeliantas siūlo atlikti tik J. A. J. ir nukentėjusiojo parodymų analizę, vertinimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. A. J. parodymus yra davęs tik vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme J. A. J. atsisakė duoti parodymus. Apklausiamas minėtą vienintelį kartą, jis kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad yra biseksualus, turi žmoną, vaikus. 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesį ėjo pro T. Narbuto g. pėsčiųjų tiltą. Pamatė link jo einančius du paauglius. Jie vienas kitą užkalbino. Tuos berniukus matė dažnai ir dažnai su jais kalbėjo, klausė, kaip sekasi, kas naujo, kaip mokslai, kaip rugsėjo pirmosios šventė. Berniukas jam pasakė, kad jo vardas G. Sakė, kad mokosi mokykloje. Pasakojo, kad jis su šeima važiuos švęsti močiutės gimtadienį, važiuos atostogauti į Italiją, jis su G. kartas nuo karto bendravo prasilenkdamas iki 2022 m. balandžio. Vieną kartą G. paprašė jo telefono numerio, jis jam padiktavo savo telefono numerį. Kažkurią dieną G. jam parašė trumpąją žinutę. Jie su juo kartais susirašinėjo trumpomis žinutėmis. Jis sakė berniukui, kad jo vardas A. 2022 m. kovo pabaigoje – balandžio pradžioje jis parašė trumpąją žinutę, kad G. ateitų prie (duomenys neskelbtini) pėsčiųjų tilto. Jis pats atėjo apie 15.00 val., tačiau berniukas neatėjo. Berniukas jam vėliau parašė, kad jį iš mokyklos pasiėmė mama ir jie kažkur išvažiavo, todėl jis neatėjo. Jis jam parašė, kad jis galėtų jį perspėti, kad neateis. Vėliau, kažkurią dieną vėl su G. susirašė, pasiūlė jam susitikti prie tilto, bet jis jo laukė arčiau (duomenys neskelbtini). Pamatė, kad G. ėjo iš mokyklos pusės, ant pečių turėjo kuprinę. Jis siuntė trumpąją žinutę G., kad jis ateitų „paišdykauti“, kas reiškia pakalbėti, pabendrauti. G. priėjo prie jo. Pakalbėjęs su G. pasakė jam, kad jam reikia į tualetą. Kadangi buvo šalia miško, pasakė, kad eis į krūmus. Paklausė, ar G. nenorėtų kartu. G. pasakė, kad nenori, bet nuėjo kartu su juo. Jis nuėjo į mišką, norėjo šlapintis, tačiau jam nesigavo pasišlapinti dėl prostatos, kur buvo G. – jis nematė, bet kažkur šalia. Tuomet jis, baigęs šlapintis, atsisuko į G. pusę, pliaukštelėjo jam per užpakalį ir suėmęs ranka už klyno per jo kelnes pasakė, kad, kai jis bus jo metų, taip pat turės šlapintis kas pusę valandos. Miškelyje jie buvo kelias minutes, nes G. vis sakydavo, kad jam autobusas ir stotelėje jo laukia brolis. Jis žinojo, kad G. yra mokinys. G. jam sakė, kad jis yra dešimtokas ar vienuoliktokas, tačiau kiek jam metų, jis net nepagalvojo paskaičiuoti, bet dabar duodamas parodymus jis supranta, kad jei jis pradėjo mokykloje mokytis nuo 7 metų, jam turėjo būti 16–17 metų. Nežino, kodėl jis, susitikdamas ir bendraudamas su G., to nepagalvojo. Vėliau po šio įvykio jis buvo susitikęs su G., vėl buvo pasitikęs jį iš mokyklos, nes ėjo į stadioną. G. jam pasakė, kad skrenda su tėvais į Italiją, Romą. Po to jis jo daugiau nematė. J. G. daugiau neieškojo. Dėl jam įteikto pranešimo apie įtarimą prisipažįsta iš dalies, kadangi lietė G., bet tik per drabužius, nuogų lytinių organų jo nelietė, ar G. matė jo lytinį organą – nežino (2 t., b. l. 115–116).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl J. A. J. kaltės, iš tiesų vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas jo ginamojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus aiškino plečiamai, be to, pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nelaikytini savarankišku įrodymų šaltiniu. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio, tačiau nesutinka su argumentais dėl J. A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų plečiamo aiškinimo. Tai, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotais parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui visgi galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą, pažymėta paties gynėjo pateiktoje teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018). Taigi, visai eliminuoti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų reikšmę, teismui sprendžiant kaltės klausimą, nevertėtų, ypač, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tai vieninteliai J. A. J. šioje byloje pateikti paaiškinimai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šių įtariamojo parodymų neaiškino plečiamai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio (struktūros) matyti, kad pirmosios instancijos teismas juos tiesiog sugretino su nukentėjusiojo parodymais ir teisingai nurodė, jog nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad J. A. J. iš tiesų bendravo su nukentėjusiuoju, su kuriuo susitikdavo atokiau nuo pašalinių asmenų esančiame miškelyje. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas J. A. J. parodymus, taip pat nustatė, kad jis suprato, jog nukentėjusysis yra mokinys, jo laukdavo grįžtančio iš mokyklos. Nėra pagrindo šios išvados laikyti plečiamu įtariamojo parodymų aiškinimu, juk jis pats parodė, kad nukentėjusysis sakė jam, jog mokosi mokykloje, pats klausė nukentėjusiojo kaip mokslai, kaip rugsėjo pirmosios šventė, nukentėjusysis jam rašė trumpąją žinutę, jog jį iš mokyklos pasiėmė motina, buvo matęs, kad nukentėjusysis ateina iš mokyklos pusės, ant pečių turėjo kuprinę. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad skundžiamo nuosprendžio išvada apie dalinį kaltės pripažinimą yra niekuo nepagrįsta interpretacija. Pastebėtina, kad skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog J. A. J. kaltę pripažino iš dalies, nėra pirmosios instancijos teismo išvada, o tiesiog paties įtariamojo paaiškinimų, atsakant į tyrėjo klausimus, dalis. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kad ši J. A. J. ikiteisminio tyrimo metu užimta pozicija (dėl kaltės pripažinimo iš dalies) savaime patvirtina jo kaltę. Jau minėta, kokie įtariamojo paaiškinimai (o ne išreikšta pozicija dėl kaltės), sugretinus juos su nukentėjusiojo parodymais, patvirtina dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde taip pat pasisakoma dėl skundžiamame nuosprendyje akcentuotos J. A. J. pozicijos nenuoseklumo. Pasak apelianto, mažiausia metus laiko trukęs medicininis procesas išsiaiškinti objektyvią J. A. J. sveikatos būklę, dar 2022 m. liepos mėn. jo ginamajam kliniškai nustatyti (duomenys neskelbtini), jo amžius (šiais metais sukanka (duomenys neskelbtini)), sudaro pagrindą konstatuoti, kad J. A. J. atsisakymas duoti parodymus ar apskritai pagrįsti savo įvykių versiją, kurią jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu, negali būti svarus pagrindas teismui formuoti savo vidinį įsitikinimą apie J. A. J. kaltę, nenuoseklumą. Pastebėtina, kad ir šiuo atveju skundžiamo nuosprendžio teiginiais apie J. A. J. atsisakymą duoti parodymus vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje ir teisme nėra grindžiama nuteistojo kaltė. Pirmosios instancijos teismas tiesiog chronologiškai apibendrino J. A. J. šioje byloje užimtą poziciją tiek dėl kaltės, tiek dėl (ne)sutikimo duoti paaiškinimus. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis nėra grindžiamas tuo, kad J. A. J. po pirmos apklausos vėliau atsisakė duoti parodymus. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta įtariamojo (kaltinamojo) teisė atsisakyti duoti parodymus arba atsisakyti atsakyti į tam tikrus klausimus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pasinaudojimas šia teise nelaikomas asmens kaltės įrodymu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė šios garantijos. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo J. A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalimi, kuri prieštarauja nukentėjusiojo parodymams ir kitiems byloje ištirtiems įrodymams, taip pat nereiškia, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis selektyviu aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad minėti nuteistojo parodymai nepatvirtina seksualinio pobūdžio veiksmų ir tokie veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip nederamas elgesys, kuris nepatenka į baudžiamo įstatymo reguliavimo sritį. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentais, kad vienintelė išvada, kuri gali būti daroma remiantis J. A. J. parodymais, yra tai, jog jis su nukentėjusiuoju bendravo gyvai ir telefonu, nenustatytoje vietoje ir laiku. Teisėjų kolegijos vertinimu, įtariamojo pripažintos aplinkybės, kad jis vieno iš tokio susitikimo metu pasakė, nukentėjusiajam, jog jam reikia į tualetą, paklausė, ar šis nenorėtų kartu, baigęs šlapintis atsisuko į nukentėjusiojo pusę ir pliaukštelėjo šiam per užpakalį ir suėmė ranka už klyno per jo kelnes, negali būti laikomos tik nederamu elgesiu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašytas (nuosprendžio 14 lapas, paskutinė pastraipa) nuteistojo ir nukentėjusiojo bendravimas trumposiomis žinutėmis patvirtina, kad J. A. J. buvo pasiruošęs įgyvendinti ir įgyvendino jam inkriminuotus seksualinio pobūdžio veiksmus ir siekė patenkinti savo lytinę aistrą. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į nuteistojo nukentėjusiajam siunčiamose trumpose žinutėse tokius vartojamus išsireiškimus, kaip „bučkis“, o nukentėjusiajam parašius „myliu Tave“, J. A. J. atsakė „kaip gera kai taip prašei net širdis apsalo iš laimės tai iki. Bučkis“. Skundžiamame nuosprendyje šis susirašinėjimas vertinamas ne atsietai, o sugretintas ir su nukentėjusiojo duotais parodymais, kurie apeliaciniame skunde nepagrįstai vertinami kaip nepatikimi.

Tai, kad nepilnamečio nukentėjusiojo, kuriam dar nustatytas ir protinis atsilikimas, parodymus reikia vertinti itin atidžiai, pažymėta ne tik gynėjo apeliaciniame skunde, bet ir skundžiamame nuosprendyje. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgė ir į tai, kad J. A. J. ikiteisminio tyrimo metu neigė nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie seksualinį prievartavimą. Teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymų tinkamam vertinimui neskyrė papildomo dėmesio arba tai atliko formaliai, nėra pagrindo.

Prieš vertindamas nukentėjusiojo parodymus, pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-189/2022 (1 t., b. l. 156–163). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys tik į vieną šio akto išvadų, t. y. kad nukentėjusiajam yra sunku prisiminti tikslią įvykių seką ir kitas mažiau reikšmingas aplinkybes, nes jo atmintis yra siauresnė nei jo bendraamžių. Šiuo atveju skunde nepagrįstai ignoruojamos kitos ekspertų pateiktos išvados, t. y. kad nukentėjusiajam nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti esminių konkrečių faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir apie jas duoti parodymus, be to, nukentėjusiajam nenustatyti tokie mąstymo sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių „kas kur ką darė“ aplinkybių ar painiotų vaizduotės turinį su realia patirtimi, kaip ir nenustatyti tokie atminties sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų teisingai įsiminti ir, praėjus laikui, atgaminti esminių faktinių aplinkybių, nors jam yra sunku prisiminti tikslią įvykių seką ir kitas mažiau reikšmingas aplinkybes, kaip ir skaitinę išraišką turinčias aplinkybes, t. y. nurodyti praeities įvykių laiką, tikslų epizodų skaičių. Minėtame ekspertizės akte taip pat pateikta išvada, kad nukentėjusysis lengviau pasiduoda kitų įtakai, lengviau užmezga santykius, yra labiau pažeidžiamas, negebantis savarankiškai numatyti ir kritiškai įvertinti kitų asmenų elgesio savo atžvilgiu, o dėl savo patiklumo, naivumo, nekritiško asmenų vertinimo, primityvių žinių lytiškumo temomis bei seksualinės prievartos esmės nesuvokimo yra pažeidžiamesnis netinkamo elgesio patyrimui ateityje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusysis, kuris, kaip nustatyta, negeba suvokti lytinės prievartos esmės, jo žinios apie lytiškumą yra tik primityvaus pobūdžio, būtų specialiai apšnekėjęs J. A. J..

Atsakant į gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusysis duodamas parodymus buvo visiškai nenuoseklus (staigūs minties šuoliai), visų pirma, primintina minėta ekspertizės akto išvada, jog nukentėjusiajam yra sunku prisiminti tikslią įvykių seką ir kitas mažiau reikšmingas aplinkybes, kaip ir skaitinę išraišką turinčias aplinkybes, t. y. nurodyti praeities įvykių laiką, tikslų epizodų skaičių. Antra, nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo parodymai užfiksuoti ne tik jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole, bet ir prie protokolo pridėtame apklausos vaizdo įraše (1 t., b. l. 86–89, 90). Nukentėjusiojo pateikti ir protokole užfiksuoti atsakymai yra nulemti nepilnamečio asmens apklausos proceso ypatumų, t. y. klausimai nukentėjusiajam buvo užduodami ne tiesiogiai, o per kartu su juo apklausos kambaryje buvusį psichologą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad psichologas performuluoja teisėjo ir kitų proceso dalyvių nukentėjusiajam pateiktus klausimus, nepertraukinėja apklausiamo asmens, nepaisant to, jog jo atsakymai kartojasi. Taip pat matyti, kad nukentėjusysis nėra linkęs kalbėti apie J. A. J. seksualinio pobūdžio veiksmus. Apeliantas klaidingai teigia, kad nukentėjusysis neigė, jog buvo atliekami kažkokie seksualinio pobūdžio veiksmai. Tiek iš apklausos protokolo, tiek iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis parodė, jog jokiais būdais nenorėjo matyti J. A. J. pimpalo (lytinio organo), kai šis siūlė jį parodyti. Tačiau nukentėjusysis neparodė, kad nelietė J. A. J. lytinio organo ir kad šis nelietė jo (nukentėjusiojo) lytinio organo. Priešingai, nukentėjusysis parodė, kad J. A. J. lytinis organas buvo labai storas, įsitempęs, pakilęs į viršų, įsitempęs iki pilvo, jis jautė tai ranka, taip pat parodė, jog ir J. A. J. lietė jo (nukentėjusiojo) lytinį organą. Taigi, nepaisant to, kad nukentėjusiojo apklausos protokole užfiksuotuose parodymuose galime įžvelgti minties šuolių, tačiau jie paaiškinami minėta apklausos specifika. Apklausos vaizdo įrašas pašalina bet kokias abejones dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo. Apelianto akcentuota aplinkybė, kad nukentėjusysis nei vienam iš šeimos narių nepranešė apie seksualinio pobūdžio veiksmus, nors apie tai kryptingai buvo teiraujamasi, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais. Viena iš to priežasčių galėjo būti tai, kad jam buvo gėda apie tai pasakoti šeimos nariams. Visgi, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis bendravo su psichologu, t. y. asmeniu, kuris turi patirtį apklausiant nepilnamečius, todėl vien dėl to galėjo būti atviresnis ir nurodytas tikrąsias aplinkybes.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai vadovavosi dalimi nuteistojo parodymų, nukentėjusiojo parodymais ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, įvertino juos tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, o ne selektyviai juos vertino.

Dėl veikos kvalifikavimo

Apelianto nuomone, net ir hipotetiškai vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais, J. A. J. veiksmai neatitinka BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Pažymėtina, kad pagal BK 150 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nepilnamečio nukentėjusio asmens būkle. Nagrinėjamu atveju J. A. J. nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą prieš su asmeniui prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, tai padarė nepilnamečiui. Gynėjo apeliaciniame skunde ginčijami visi trys šie požymiai.

Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014, 2K-50-511/2022, 2K-199-648/2023, 2K-226-594/2023 ir kt.). Apeliantas iš nukentėjusiojo parodymų išskiria tik kai kurias citatas, pavyzdžiui, „rankos nejudindavo“, „jis su ranka liesdavo jo pimpalą per triusikus“, „jo ranka buvo ant triusikų“, „vieną kartą taip lietė“, ir daro išvadą, kad fragmentinis, ne ilgesnis negu (60 s.) lytinio organo lietimas esant su viršutiniais, apatiniais rūbais, liečiant per trumpikes, nesudaro objektyvaus pagrindo šiuos veiksmus vertinti kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio sąlyčio būdu, nes nei paliepimo, kuriuo būtų palenkiama valia, nei masturbacijos, dirginimo nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apelianto samprotavimai prieštarauja nuosekliai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Pavyzdžiui, situacija, kai nukentėjusysis, būdamas bejėgiškoje būklėje dėl jo mažametystės (nagrinėjamu atveju – dėl nustatyto (duomenys neskelbtini)), liečia kaltininko lytinį organą, pripažįstama seksualiu išprievartavimu kitokio fizinio sąlyčio būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-648/2023). Dėl apelianto argumento, kad nebuvo paliepimo, kuriuo būdu palenkiama valia, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo valia buvo palaužta pasinaudojant jo bejėgiška būkle, siūlant saldainių ir pinigų. Su argumentu, kad nebuvo masturbacijos ir dirginimo, teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis ranka lietė erekcijos būsenoje esantį nuteistojo lytinį organą ilgesnį laiką – iki minutės. Be to, pasak nukentėjusiojo, J. A. J. visai patikdavo, ką darydavo; šis sugalvojo eiti į mišką pasiliesti vienas kitam lytinius organus; nuo šių veiksmų geras jausmas buvo tiek jam, tiek J. A. J.. Aplinkybė, kad nuteistasis lietė nukentėjusiojo lytinį organą per trumpikes, nepaneigia lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu. Tai, kad J. A. J. pareikštame kaltinime vartojama formuluotė, kad nukentėjusysis masturbavo jam lytinį organą ir pats masturbavo nukentėjusiojo lytinį organą, o ne tiesiog lietė, nesudaro pagrindo išvadai, jog kaltinimas yra nepagrįstas. Masturbacijos sąvoka yra plati, kadangi yra įvairūs masturbacijos būdai ir ne visi jie susiję su intensyviu lytiniu organu dirginimu. Tiesiog lytinių organų lietimas rankomis irgi laikytinas masturbacija. Esminis dalykas yra tai, kad šio proceso metu siekiama lytinio malonumo (aistros). Be abejo, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad nukentėjusiajam liečiant nuteistojo lytinį organą, šis buvo erekcijos būsenoje. Šią aplinkybę patvirtino nukentėjusysis, nuteistojo lytinį organą apibūdinęs kaip storą, įsitempusį iki pilvo, pakilusį į viršų. Apeliaciniame skunde šiais nukentėjusiojo parodymais abejojama, atkreipiant dėmesį į tai, kad J. A. J. nustatyta organinės kilmės impotencija. Skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakoma apie šios diagnozės sąsajas su minėtas erekcijos požymiais, tačiau iš apelianto nurodyto 2022 m. gruodžio 15 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad ši diagnozė (N48.4) nustatyta vien iš J. A. J. gydytojui nurodytų nusiskundimų, kad jau apie trejus metus yra sutrikusi seksualinė veikla, nėra erekcijos (6 t., b. l. 64–66). Šio aprašymo dalyje „Būklės įvertinimo informacija“, kurioje nurodytos gydytojo nustatytos aplinkybės, apie erekcijos nebuvimą neužsimenama, taip pat nematyti, kad buvo imtasi kokių nors medicininių priemonių tai patikrinti. Atsižvelgiant taip pat į tai, kad šis nuteistojo nusiskundimas atsirado jau po jam inkriminuotos veikos padarymo, ir tai, jog, atlikus stacionarią ekspertizę, ekspertų nustatyta, kad jis simuliuoja ligą, apelianto nurodytas medicininis dokumentas nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusiajam liečiant nuteistojo lytinį organą šis buvo erekcijos būsenoje.

Apeliaciniame skunde nekvestionuojama, kad nukentėjusiojo būklė įvykio metu buvo bejėgiška, tačiau atkreipiamas dėmesys į J. A. J. psichinį kriterijų, t. y. tyčios suvokimą, kad veiksmai yra atliekami su bejėgiškos būklės asmeniu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistojo psichinio suvokimo aspektas aiškinamas ilgamete patirtimi (duomenys neskelbtini) srityje, dėl kurio sunku nepastebėti nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini), taip pat tuo, kad šią aplinkybę patvirtino nukentėjusiojo motina ir mokytoja. Apeliantas su tokiu aiškinimu nesutinka, argumentuodamas pačiam J. A. J. nustatyta diagnoze, jo amžiumi įvykių metu (duomenys neskelbtini) ir kitokio pobūdžio, nei psichiatro ar psichologo, akademine veikla. Dėl nuteistajam nustatytos diagnozės pažymėtina, kad, nepaisant jam nustatyto (duomenys neskelbtini) sutrikimo, kuris, tarp kitko, buvo nustatytas tik po byloje nagrinėjamų įvykių, ekspertizės akte Nr. 75U-II-30/2024 pateikta išvada, jog inkriminuotos veikos padarymo metu (2022 m. balandžio mėn.) J. A. J. nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, buvo psichiškai sveikas, galėjo suprasti (visiškai) savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pasirėmė nekvalifikuotais asmenimis nustatyti, ar nukentėjusiojo protinis atsilikimas lengvai pastebimas, pažymėtina, jog ši aplinkybė byloje nustatyta ne tik iš nukentėjusiojo motinos ir mokytojos paaiškinimų, tačiau ją galima konstatuoti ir iš jau minėto nukentėjusiojo apklausos vaizdo įrašo, kuriame matyti kaip nukentėjusysis kalba. Taigi, nukentėjusiojo psichinis sutrikimas pastebimas net neturinčiam specialių žinių psichiatrijos ir (ar) psichologijos srityje žmogui. Konstatuotina, kad byloje teisingai nustatytas vienas iš būtinų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių, pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Dėl apeliaciniame skunde ginčijamo kito šios veikos požymio – nepilnametystės, dėl kurio nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota būtent pagal BK 150 straipsnio 3, o ne 1 dalį, pažymėtina, kad byloje taip pat teisingai nustatyta, jog J. A. J. suprato, jog nukentėjusysis yra nepilnametis. Skundžiamame nuosprendyje šis požymis netiesiogiai motyvuojamas nuteistojo duotais parodymais. Nepaisant to, kad teoriškai mokykloje besimokančiu moksleiviu, turint omeny, kad pradinis ugdymas paprastai prasideda nuo 7 metų, gali būti ir pilnametis asmuo, nagrinėjamu atveju duodamas parodymus J. A. J. nukentėjusįjį apibūdino kaip paauglį, vadino berniuku, taip pat pripažino, jog žinojo, kad nukentėjusysis yra mokinys, nes šis jam sakė, jog yra dešimtokas ar vienuoliktokas, todėl jam turėjo būti 16–17 metų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistasis neabejotinai suprato, jog nukentėjusysis yra nepilnametis.

Apelianto nuomone, J. A. J. veiksmai yra labiau panašūs į BK 151¹ straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, o ne į BK 150 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad pagal BK 151¹ straipsnio 2 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Taigi, šios bylos kontekste pagrindinis kriterijus, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo, yra seksualinio prievartavimo požymio nebuvimas. Kaip matyti, BK 151¹ straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įprastinius, abipusiškai savanoriškus lytinius santykius, kai pilnametis santykiauja su nepilnamečiu asmeniui, pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam už tai kažkokį atlygį. Nors nagrinėjamoje byloje ir nustatyta, kad nuteistasis siūlė nukentėjusiajam pinigų ir saldainių, tačiau jis tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo valią, pasinaudodamas bejėgiška nepilnamečio nukentėjusiojo asmens būkle dėl jo vidutinio protinio atsilikimo, t. y. seksualiai prievartavo nukentėjusįjį, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, o ne pagal BK 151¹ straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

Su skundžiamu nuosprendžiu J. A. J. paskirta 3 (trejų) metų 6 (mėnesių) laisvės atėmimo bausme nesutinka tiek nuteistojo gynėjas, tiek prokurorė. Gynėjas laiko šią bausmę per griežta, o prokurorė – per švelnia.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

BK 150 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.) sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų. Pagal J. A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną galiojusią BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai, kurie aktualūs skiriant bausmę. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5-1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 (TAR, 2024 m. gegužės 2 d., Nr. 2024-08214), be kita ko, buvo pakeistas BK 61 straipsnis. Pagal naują šio straipsnio 2 dalies redakciją, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Šis BK 61 straipsnio pakeitimas laikytinas nuteistojo teisinę padėtį lengvinančiu pakeitimu, nes panaikinta bausmės vidurkio taisyklė, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, šis pakeitimas turi grįžtamąją galią. Pažymėtina, kad aptariamas pakeitimas, susijęs su bausmės skyrimu, turi grįžtamąją galią tik, kol byla nagrinėjama instancine tvarka, t. y. taikomas tik toms iki šio pakeitimo padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose.

J. A. J. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už vieną nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų motyvų taip pat matyti, kad skiriant bausmę J. A. J. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. kad jis yra garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų, praeityje neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Įvertinta ir tai, kad J. A. J. nusikaltimą padarė pasinaudodamas protiškai neįgalaus nukentėjusiojo patiklumu ir naivumu, jo veiksmai siekiant pasinaudoti tokiu vaiku buvo kryptingi ir nutrūko tik dėl to, jog nukentėjusiojo motina, pažinodama savo vaiko elgesį ir įpročius, pamatė jo elgesyje įtartinus pokyčius. Teismas įvertino ir J. A. J. išsilavinimą (duomenys neskelbtini) srityje, mokslinį laipsnį, pažymėdamas, kad jis suvokė, kaip tokia lytinė prievarta gali pažeisti neįgalaus asmens emocinę ir psichologinę būseną, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks J. A. J. nusikalstamas elgesys rodo ypatingą jo cinizmą. Kaip matyti, nuteistajam buvo paskirta vienintelė sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, jo dydį nustatant nesiekiantį vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai, paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Nei nuteistojo gynėjo, nei prokurorės apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo ją mažinti arba didinti. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje minėti BK 61 straipsnio pakeitimai nesudaro pagrindo nuteistajam skirti kitokio dydžio bausmę, negu paskyrė pirmosios instancijos teismas, nes teismas iš esmės nesivadovavo (nuteistojo naudai) ankstesnės redakcijos BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės vidurkio taisykle, kadangi bausmės dydį parinko žymiai mažesnį (treji metai šeši mėnesiai), nei sankcijos vidurkis (šešeri metai), nors byloje nenustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas jo ginamojo amžius ir ligos, tačiau skundžiamame nuosprendyje, skiriant bausmę, į tai jau atsižvelgta ir tai padaryta ne formaliai, nes, kaip minėta, nuteistajam, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis žymiai mažesnis nei sankcijos vidurkis. Gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti ir teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismui pateikti medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo dar labiau mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą bausmės dydį. Apelianto vertinimu, J. A. J. veikos mažesnį pavojingumą rodo tai, kad pagal ekspertų išvadas nukentėjusysis nesupranta su juo atliktų esmės ir viso tyrimo prasmės, t. y. nepatyrė neigiamų pasekmių savo psichinei sveikatai. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog nukentėjusiajam nėra papildomai nustatytas sutrikimas, kilęs sąsajoje su nuteistojo atliktais veiksmais, jokiu būdu nereiškia, kad nuteistojo veika turi mažesnį pavojingumo pobūdį. Primintina, kad nagrinėjamu atveju seksualinę prievartą patyrė ne tik nepilnametis, bet ir vidutinį protinį atsilikimą turintis asmuo, kuriuo patiklumu ir naivumu buvo pasinaudota ir ne vieną kartą. Nuteistasis ne tik atokiame miškelyje atliko nevienkartinius seksualinio pobūdžio veiksmus su tokiu asmeniu, bet ir ilgesnį laikotarpį palaikė su juo bendravimą trumposiomis žinutėmis, iš kurių turinio matyti, kad nukentėjusysis net jautė tokio amžiaus vaikams nebūdingus meilės jausmus garbaus amžiaus vyriškiui. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, kad šis bendravimas buvo nutrauktas ne J. A. J. iniciatyva, o nukentėjusiojo motinai pastebėjus vaiko elgesio pokyčius, kurie ir sukėlė jai įtarimų.

Dėl atleidimo nuo bausmės dėl ligos, kuris reglamentuojamas BK 76 straipsnyje ir kurį prašoma taikyti gynėjo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pažymi, kad toks atleidimas galimas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Teismų praktikoje pažymėta, kad teismas turi diskreciją (teismas gali, bet neprivalo) sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224-1073/2021, 2K-40-788/2023, 2K-221-976/2023). Be kita ko, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158/2005, 2K-438/2008, 2K-497/2012, 2K-524/2013, 2K-123-697/2015, 2K-7-70-895/2018, 2K-175-942/2021, 2K-221-976/2023).???

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 patvirtintas Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Šiuo Aprašu patvirtintas sunkių nepagydomų ligų sąrašas, iš kurio matyti, kad sunkia nepagydoma liga laikoma Arterinė hipertenzija su trečiojo laipsnio AKS padidėjimu (su didele ir labai didele rizika), su C stadijos IV funkcinės klasės lėtiniu širdies nepakankamumu kompleksinio gydymo metu. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo J. A. J. medicininius dokumentus, kurių pagrindu daro išvadą, kad jo ginamajam nustatytos diagnozės atitinka minėtą Apraše nurodytą sunkią nepagydomą ligą. Iš 2022 m. rugpjūčio 16 d. išrašo iš medicininių dokumentų iš tikrųjų matyti, kad nuteistajam konstatuota ši diagnozė: „(duomenys neskelbtini) liga. Būklė po MI (2021-11-27), (duomenys neskelbtini) (2021-11-27, 2022-05-09). (Duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini)“ (6 t., b. l. 127). Panaši diagnozė, tiesiog nurodant jos kodus, pažymėta ir 2022 m. gruodžio 13 d. E025 Ambulatorinio apsilankymo aprašyme (6 t., b. l. 130). Nors nagrinėjamu atveju šie medicininiai duomenys iš esmės gali būti laikomos sveikatos priežiūros įstaigų patvirtintomis pažymoms, kurios akcentuojamos minėtoje teismų praktikoje, visgi nagrinėjamu atveju jų turinys, vertinant kartu su kitais byloje pateiktais medicininiais dokumentais, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ši liga nuteistajam nustatyta tik po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. (Duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) J. A. J. buvo nustatytos dar iki 2022 m. balandžio mėn. įvykių. Gynėjo apeliaciniame skunde su šia aplinkybe sutinkama. Minėta, kad pagal teismų praktiką teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai; jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ši liga progresuoja po veikos padarymo, nesudaro pagrindo šį klausimą spręsti kitaip nei išaiškinta minėtoje teismų praktikoje. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti BK 76 straipsnį ir atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde paskirtos bausmės kontekste kelis kartus mini, kad jo ginamasis yra neveiksnus ir jam nustatyta globa. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra svarbios sprendžiant bausmės klausimą. Atkreiptinas dėmesys, kad J. A. J. 2023 m. kovo 21 d. buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė civilinėje byloje dėl pripažinimo neveiksniu. Šiame ekspertizės akte jam konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), sergant vėlai prasidėjusia (duomenys neskelbtini) liga, nurodyta, kad dėl psichikos sveikatos būklės jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti visose turtinių bei asmeninių neturtinių santykių srityse (4 t., b. l. 199–205). Būtent šio ekspertizės akto pagrindu J. A. J. vėliau teismo buvo pripažintas neveiksniu ir perduotas sūnaus globai. Šioje nutartyje jau minėta, kad vėliau ekspertai, atlikę stacionarinę ekspertizę, nustatė, kad nuteistasis simuliuoja psichikos sutrikimą, todėl, nepaisant to, jog atitinkami teismų sprendimai civilinėse byloje yra galiojantys, aplinkybės dėl J. A. J. neveiksnumo ir globos vertintinos kritiškai, todėl jomis nėra pagrindo vadovautis sprendžiant bausmės skyrimo klausimą.

Dėl gynėjo apeliacinio skundo prašymo taikyti jo ginamajam BK 75 straipsnio nuostatas pažymėtina, kad veikos padarymo ir skundžiamojo nuosprendžio priėmimo metu baudžiamajame įstatyme nebuvo numatyta galimybė atidėti arba iš dalies atidėti bausmės vykdymą asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, numatytą BK XXI skyriuje, į kurį patenka BK 150 straipsnis. Minėta, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai, kurie aktualūs skiriant bausmę. Pagal šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 4 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Buvo pakeista ir BK 54 straipsnio 3 dalis, joje nurodant, kad jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju šie pakeitimai laikytini nuteistojo padėtį švelninančiais, todėl dėl jų pasisakoma. Teismų praktika, taikant šį naują teisinį reglamentavimą, dar nėra susiformavusi, todėl yra pagrindas vadovautis ankstesne teismų praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Joje išaiškinta, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Vis dėlto, bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti grindžiamas konkrečiomis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Minėta, byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę švelninančių aplinkybių, jis padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas nusikalstamoms veikos žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamybei, veika padaryta prieš psichikos sutrikimą turintį nepilnametį, lytinės aistros tenkinimas buvo nevienkartinis, nuteistasis veikos padarymo metu buvo garbaus amžiaus, turintis ilgalaikę patirtį medicinos ir akademinėje srityje, puikiai suvokiantis savo veiksmų pavojingumą ir galimas neigiamas pasekmes. Pripažino tik aplinkybę, kad vieną kartą buvo suėmęs nukentėjusiajam už klyno. Tai parodo, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina. Kitų reikšmingų aplinkybių, išskyrus jo amžių ir turimas ligas, kurios leistų spręsti, kad jis gali pakeisti savo elgesį nebūdamas izoliuotas nuo visuomenės, nėra, o BK 75 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta nuteistajam vykdant realią laisvės atėmimo bausmę. Atsakant į prokurorės apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad visos jos nurodytos aplinkybės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšis ir jos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei, nėra aiškiai per griežta ar švelni, todėl nuteistajam paskirta bausmė nekeistina.

Dėl nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši nuostata galioja ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nukentėjusiųjų atstovas pateikė apeliacinės instancijos teismui pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji E. J. už jos ir sūnaus atstovavimą apeliaciniame procese sumokėjo advokatui 500 Eur. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad nukentėjusiųjų atstovas advokatas S. K. nedalyvavo pirmosios instancijos teisme, t. y. nebuvo susipažinęs su byla, dėl ko turėjo skirti laiko su ja susipažinti, taip pat dalyvavo viename teismo posėdyje, sprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nėra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Ši baudžiamoji byla išnagrinėta, be kita ko, pagal nuteistojo gynėjo skundą, kuris yra atmestas. Pripažintina, kad nukentėjusiųjų atstovavimo būtinybę šiame procese nulėmė ne prokurorės pateiktas apeliacinis skundas, o būtent nuteistojo gynėjo. Atsižvelgiant į tai, minėtos išlaidos nukentėjusiajai priteistinos iš nuteistojo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jurgitos Jakučionės ir nuteistojo J. A. J. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinius skundus.

Priteisti iš nuteistojo J. A. J. nukentėjusiajai E. J. 500 (penkis šimtus) Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.