Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Donato Jatužio.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. Š. bei M. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir jam skirtos bausmes :

šių bausmių atlikimo metu M. J. skirta intensyvi priežiūra, kurios metu nuteistasis įpareigotas būti namuose - (duomenys neskelbtini), nuo 23 iki 6 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas susijęs su darbu ar sveikatos apsauga, įpareigoti neatlygintinai išdirbti 100 valandų per metus sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; uždrausta bendrauti su R. K.;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimo bausmė 1 metams 4 mėnesiams, kurios metu uždrausta nuteistajam vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 284 straipsnį ir BK 145 straipsnio 1 dalį skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. J. skirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su pagal BK 259 straipsnio 2 dalį skirta bausme, ir M. J. skirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams 9 mėnesiams, jos atlikimo metu skirta intensyvi priežiūra, kurios metu nuteistasis įpareigotas būti namuose - (duomenys neskelbtini), nuo 23 iki 6 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas susijęs su darbu ar sveikatos apsauga, įpareigotas neatlygintinai išdirbti 100 valandų per metus sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; uždrausta bendrauti su R. K. ir uždrausti 4 mėnesius vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas.

Į bausmės laiką įskaitytos 2 (dvi) M. J. laikino sulaikymo dienas.

Rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinas. Ž. Š. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir jam skirtos bausmes :

šių bausmių atlikimo metu skirta intensyvi priežiūra, kurios metu nuteistasis įpareigotas būti namuose - (duomenys neskelbtini)., nuo 23 iki 6 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas susijęs su darbu ar sveikatos apsauga, įpareigotas neatlygintinai išdirbti 100 valandų per metus sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; uždrausta bendrauti su R. K..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Ž. Š. skirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams 5 mėnesiams, jos metu skirta intensyvi priežiūra, kurios metu nuteistasis įpareigotas būti namuose- (duomenys neskelbtini)., nuo 23 iki 6 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas susijęs su darbu ar sveikatos apsauga, įpareigotas neatlygintinai išdirbti 100 valandų per metus sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; uždrausta bendrauti su R. K..

Į bausmės laiką įskaitytos 2 (dvi) Ž. Š. laikino sulaikymo paros.

Rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. J. ir Ž. Š. nuteisti už tai, kad jie 2023 m. lapkričio 7 d., apie 16.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje – futbolo stadione, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, matant aplinkiniams, M. J. rankoje laikydamas peilį, sakydamas nukentėjusiajam R. K. įžeidžiančius žodžius, kartu su Ž. Š. artėdamas prie stadione buvusio nukentėjusiojo R. K., užsimojo - grasino jam peiliu, tokiais veiksmais sukeldamas išgąstį R. K. dėl savo sveikatos ir gyvybės, dėl to R. K., veikdamas būtinosios ginties situacijoje, du kartus iššovė į žemę iš teisėtai laikomo ginklo, po to Ž. Š. ištraukė iš striukės daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, ir besigindamas R. K. vieną kartą iššovė ir taip padarė Ž. Š. dvi šautines žaizdas dešinės čiurnos vidiniame priekiniame paviršiuose, t. y. nežymiai sutrikdė Ž. Š. sveikatą, taip M. J. ir Ž. Š. grasino nužudyti ar sunkai sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajam R. K., suteikdami jam pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokiais savo veiksmais padarydami nusikalstamas veikas numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje bei BK 284 straipsnyje.

2. M. J. taip pat nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti: nuo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2023 m. lapkričio 7 d. savo gyvenamosiose patalpose, bute, adresu Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė narkotines medžiagas – 0,848 gramų kanapių (antžeminių dalių), kuriose ?-9-tetrahidrakanbinolio koncentracija 3,2%, 9,2%, kurios vadovaujantis 2000-01-06 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5, 2013-12-30 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1254 bei 2019-04-23 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-476 (sąrašas Nr.1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais, išskyrus atvejus, kai į I sąrašą įrašytos medžiagos yra registruoto vaistinio preparato sudėtyje“) kanapės (antžeminės dalys) (išskyrus Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymu reglamentuojamas pluoštines kanapes bei jų sertifikuotas sėklas) yra narkotinė medžiaga, kol 2023-11-07, 23.58 val. kratos metu neteisėtai laikomos narkotinės medžiagos buvo paimtos policijos pareigūnų. Tokiais savo veiksmais padarė baudžiamąjį nusižengimą numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.5. Teigiama, kad apeliantas jokių neteisėtų veiksmų R. K. atžvilgiu neatliko, neišsakė jokių grasinančių žodžių, o per tokį atstumą kuriuo buvo R. K. nuo apelianto jis negalėjo turėti jokio objektyvaus pagrindo bijoti dėl savo sveikatos ar gyvybės. Tikinama, kad šioje situacijoje nenustatyta nei vienos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliaciniai skundai atmetami.

5. Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio bei BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistųjų M. J. bei Ž. Š. kaltės konstatavimui dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, duomenų pakanka, o nukentėjusiojo R. K. atlikti veiksmai apeliantų atžvilgiu pagrįstai pripažinti būtinąja gintimi.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

8. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas vertinant byloje esančius įrodymus pažeidimų nepadarė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmos instancijos teismas sprendimą pripažinti nuteistuosius kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pakankamai motyvavo remdamasis būtent byloje esančiais įrodymais t. y. nukentėjusiojo R. K. parodymais, liudytojų L. Š., D. P., T. B., A. A., J. K. ir kt. bei tame tarpe ir nuteistųjų duotais parodymais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog liudytojai A. A., J. K. bei A. J. apklausiami pirmos instancijos teismo posėdžio metu neįvardijo, jog aptariamoje situacijoje jie matė būtent nuteistuosius, t. y. negalėjo jų identifikuoti niekaip nepaneigia nuteistųjų kaltės, juolab kad liudytojos A. A. ir J. K. pažymėjo, kad nagrinėjamo įvykio metu jos matė vyrus iš tolimesnio atstumo, ir tik iš nugaros (8 t. b. l. 9-10).

10. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Nors iš tiesų pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausiamas liudytojas G. Z. nurodė, kad jo telefone yra daug asmenų įvestų ,, ,,duomenys neskelbtini““ vardu ir savo pokalbį telefonu nesieja būtent su nuteistuoju M. J., tačiau pastebėtina, kad liudytojas taip pat pažymėjo, kad gyvenime jis turėjo ne vieną sunkią galvos traumą dėl ko šiuo metu jam ,,šlubuoja“ atmintis. Paaiškėjus šiai aplinkybei liudytojas nuo tolimesnių parodymų davimo buvo atleistas (8 t. 11 b. l.) Iš to seka, kad nors liudytojas nurodė, kad pokalbio telefonu nesieja su nuteistuoju M. J., tačiau įvertinus aplinkybę, kad jis turi rimtų sveikatos problemų su atminti jo parodymai vertinami kritiškai visų kitų byloje esančių parodymų kontekste. Juolab, kad kaip nurodyta ir skundžiamajame pirmos instancijos nuosprendyje iš liudytojo G. Z. ir asmens, liudytojo telefone įvardinto ,,duomenys neskelbtini“, telefoninių pokalbių matyti, kad ,,duomenys neskelbtini“ G. Z. nurodo nukentėjusiojo automobilio valstybinį numerį - (duomenys neskelbtini) (2023-10-03, 13.57 val., pokalbis, įrašas Nr.), ,,duomenys neskelbtini“ liudytojui nurodo, kad ,,gaidys“ yra ,, ,,duomenys neskelbtini“ stadione, klausia liudytojo, ar neturi asmenų, kurie pasektų ,,gaidžio“ mašiną, liudytojui sakant, kad šiandien jie nieko negalės padaryti ,,gaidžiui“, ,,duomenys neskelbtini“ atsako, kad paseks, kur sekamas asmuo paliks automobilį ir galbūt pavyks ,,užmest“ ant šio automobilio (2023-11-07, 15.36 val. pokalbis, įrašas Nr. ). Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje detaliai pasisakė dėl telefoninio pokalbio įrašo tarp liudytojo G. Z. ir jo telefone pavadinto asmens ,,duomenys neskelbtini“ prijungimo prie baudžiamosios bylos medžiagos ir konstatavo, jog įrašai į bylą perduoti esant ONKTS vyriausiojo prokuroro nutarimui, t. y. laikantis visų (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatytų taisyklių.

Dėl nukentėjusiojo R. K. veiksmų būtinosios ginties sąlygomis

11. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai vertindamas surinktų įrodymų visumą ir tinkamai nepasisakydamas dėl esminių įrodymų reikšmės nagrinėjamam klausimui, neteisingai nustatė, jog R. K. veiksmai atitiko privalomąsias būtinosios ginties sąlygas. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, pažymi, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje, surinktų įrodymų visuma, juos vertinant objektyviai ir visapusiškai, siejant į nuoseklią, loginę ir nenutrūkstamą faktų grandinę, neabejotinai įrodo, kad R. K. veiksmuose pagrįstai buvo nustatyti būtinosios ginties požymiai.

12. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pabrėžtina, kad aptariamo straipsnio taikymui būtina tai, jog situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne tik besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (žr. pvz., Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017.

13. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

14. Nagrinėjamu atveju remiantis nukentėjusiojo, liudytojų parodymais nustatyta, kad apeliantai dviese – turėdami jėgų persvarą - artinosi link nukentėjusiojo. M. J. rankoje laikė peilį. Tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų buvo nedidelis atstumas. Nukentėjusysis juos įspėjo, kad turi ginklą ir šaus. Kadangi kaltinamieji neatsitraukė, nukentėjusysis iššovė. T. Ž. Š. iš striukės traukė daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, tuomet nukentėjusysis jam šovė į koją. Pažymėtina, kad nukentėjusysis iš karto šaunamojo ginklo nepanaudojo, pirmus įspėjamuosius šūvius atliko į žemę, kai jokie jo žodiniai perspėjimai dėl turimo šaunamojo ginklo nuteistųjų tolimesnių veiksmų neįtakojo. Kaip minėta tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų atstumas buvo nesaugus, o jėgos persvara buvo nuteistųjų naudai. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama viename iš nuteistųjų apeliacinių skundų asmeniui atsidūrusiam pavojingoje situacijoje kai gresia pavojus jo sveikatai ar gyvybei jokie Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato, kad siekiant apsaugoti save reikia visų pirma išauti įspėjamuosius šūvius ar juolab įspėjamuosius šūvius išauti būtent į orą. Be to pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Aukštesnės instancijos teismui pritariant pirmos instancijos teismo motyvams dėl R. K. veiksmų nuteistųjų atžvilgiu veikiant būtinosios ginties sąlygoms teismas detaliau į skundo argumentus dėl būtinybės R. K. skirti psichologinę – psichiatrinę ekspertizę nepasisako, juo labiau, kad tokio reikalavimo nuteistųjų gynėjai teismo posėdžio metu nepalaikė.

Dėl BK 284 straipsnio taikymo

15. Abejuose nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, jog, nagrinėjamoje situacijoje viešoji tvarka buvo sutrikdyta ne dėl nuteistųjų veiksmų, o būtent dėl R. K. veiksmų – šaunamojo ginklo panaudojimo viešoje vietoje ir visuotinai pavojingu būdu.

18. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-234-895/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022 ir kt.). Be to, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015, 2K-159-976/2021, 2K-124-719/2022 ir kt.).

19. Byloje nustatyta, kad nuteistieji M. J. bei Ž. Š. dienos metu (apie 16.00 val.), viešoje vietoje – futbolo stadione, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, matant aplinkiniams, M. J. rankoje laikydamas peilį, sakydamas nukentėjusiajam R. K. įžeidžiančius žodžius, kartu su Ž. Š. artėdamas prie stadione buvusio nukentėjusiojo R. K., užsimojo - grasino jam peiliu, tokiais veiksmais sukeldamas išgąstį R. K. dėl savo sveikatos ir gyvybės, dėl to R. K., veikdamas būtinosios ginties situacijoje, du kartus iššovė į žemę iš teisėtai laikomo ginklo, po to Ž. Š. ištraukė iš striukės daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, ir besigindamas R. K. iššovė ir taip padarė Ž. Š. dvi šautines žaizdas dešinės čiurnos vidiniame priekiniame paviršiuose, t. y. nežymiai sutrikdė Ž. Š. sveikatą. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad R. K. panaudojo savo legaliai laikytą ir turėtą šaunamąjį ginklą veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gindamasis nuo nuteistųjų pavojingo, realaus, kėsinimosi jo sveikatai ar gyvybei. Iš to seka, kad jei nuteistieji nebūtų nukentėjusiojo atžvilgiu elgęsi agresyviai, grasinę peiliu ir ginklu jam nebūtų buvę nuo ko gintis panaudojant ginklą. Būtent nuteistųjų veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, t. y. sutrikdyta visuomenės tvarka ir rimtis. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų kilo sąmyšis: R. K. buvo priverstas panaudoti turėtą šaunamąjį ginklą, kurio šūvius girdėjo šalia stadione treniruotes vaikams vedę liudytojai L. N., D. P., T. B.. Šūvius girdėjo ne tik aptariamo įvykio epicentre buvę suaugusieji, tačiau ir vaikai. Liudytojas D. P. nurodęs, kad jis išgirdęs šūvius vaikus sukvietė į stadiono vidurį, toliau nuo konflikto vietos, o ukrainietis berniukas išgirdęs šūvius jautriai sureagavo pradėjo verkti. Tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka patvirtina ir vaizdo įrašas ir stadiono iš kurio matyti kaip vaikai bėga iš tos stadiono dalies kurioje įvyko konfliktas, o toliau sustoję baugščiai dairosi į tą pusę. Todėl pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad dėl tokių įžūlių nuteistųjų veiksmų realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir laikėsi suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

20. N. Ž. Š. apeliaciniame skunde teigia, jog tarp apeliantų ir R. K. atsiradęs ginčas nepagrįstai buvo kriminalizuotas vertinant jį BK 145 straipsnio 1 dalies kontekste, motyvuodamas tuo, kad nuteistieji neatliko nusikalstamų veiksmų, kurie atitinka šio jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

21. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

22. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant BK 145 straipsnį, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Nors bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi, nes tai nėra būtini subjektyvieji BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepaneigiama jų netiesioginė reikšmė veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327-326/2016, 2K-269-303/2020, 2K-242-594/2023). Šie požymiai gali būti svarbūs nustatant kaltininko tyčios kryptingumą, realumą (nustatant grasinimo (bauginimo) realumą, atsižvelgtina į grasinimo (bauginimo) motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo (nagrinėjamu atveju – bauginimo) fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo (bauginimo) realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis (bauginantysis) realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo (bauginimo) išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017).

23. Byloje tiek liudytojų parodymais, tiek vaizdo įrašo medžiaga nustatyta, kad nuteistieji atvažiavę automobiliu į stovėjimo aikštelę prie stadiono, kuriame vyko aptariamas įvykis, savo automobiliu demonstratyviai užstatė (nors aikštelėje buvo pakankamai laisvų vietų) R. K. automobilį atimdami net teorinę galimybę jam pasišalinti. Nuteistieji link nukentėjusiojo ėjo sparčiu žingsniu, rėkavo, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino nukentėjusiajam. Nukentėjusiojo teigimu vienas iš nuteistųjų rankoje laikė peilį. Akivaizdu, jog nuteistieji suvokė, kad bendrai dalyvauja padarant nusikalstamą veiką, o tokie jų bendri veiksmai sustiprino nukentėjusiojo suvokimą, kad grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti realiai įgyvendinami. Todėl, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, jog jie, t. y. nuteistieji jokių grasinimų neišsakė, todėl už šią jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką ir negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Nusikalstamą veiką nuteistieji padarė bendrininkaudami, todėl ir turi atsakyti už bendrai padarytus nusikalstamus veiksmus, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų nukentėjusiesiems išsakė konkrečius grasinančius žodžius. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį visus šių asmenų veiksmus jungė bendras nusikalstamas sumanymas, jie visi suprato ir žinojo, kad veikia kartu, pritarė ir neprieštaravo vienas kito veiksmams. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti nuteistųjų veiksmai sukūrė tokią bauginančią situaciją, kurią nukentėjęs galėjo vienareikšmiškai vertinti kaip grėsmę savo sveikatai ar gyvybei ir iš kurios matė vienintelę išeitį – panaudoti turimą šaunamąjį ginklą vieno iš nuteistųjų atžvilgiu.

Dėl nuteistųjų teisės į gynybą suvaržymo ikiteisminio tyrimo metu (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

24. Nuteistojo M. J. apeliaciniame skunde teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, kai pirmos instancijos teismui buvo nuspręsta atlikti liudytojos L. Š. parodymų patikrinimą vietoje apelianto gynėjas negalėjo dalyvauti dėl ko buvo pažeista jo teisė į gynybą.

25. Sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo. BPK nustato atvejus, kai įtariamojo (kaltinamojo) interesams baudžiamojo proceso metu privalo atstovauti gynėjas. Tai situacijos, kai dėl įtariamojo (kaltinamojo) asmeninių savybių ar dėl bylos sudėtingumo yra manoma, kad traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens interesai, nedalyvaujant gynėjui, gali būti pažeidžiami. Atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, nurodyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi teisę pripažinti, kad gynėjui dalyvauti būtina ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo (kaltinamojo) teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51 straipsnio 2 dalis).

26. Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Tokiems asmenims priskiriami asmenys, kurie turi esminių kalbos, regėjimo, klausos defektų arba serga sunkia liga, aiškiai apsunkinančia bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą, taip pat nepakaltinami ar ribotai pakaltinami asmenys bei asmenys, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės, taip pat tie asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Negalinčiais visavertiškai pasinaudoti savo teise į gynybą laikytini ir įtariamieji (kaltinamieji, nuteistieji), kurie, nors ir pripažinti pakaltinamais, turi nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą (pavyzdžiui, įgimtą silpnaprotystę) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-303/2018).

27. Iš bylos duomenų matyti, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą liudytojos L. Š. parodymų vietoje davimo metu. Visų pirma byloje nėra nustatytos aplinkybės, kuriai esant ir atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus (šiuo atveju liudytojos parodymų patikrinimą vietoje) įtariamojo gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji tiesiogiai dalyvavo liudytojos parodymų patikrinimo vietoje, jiems buvo suteikta teisė užduoti klausimus liudytojai, tačiau šia teise jie nepasinaudojo (8 t. b. l. 17- 19). Aplinkybė, kad liudytoja nebuvo papildomai apklausiama pirmos instancijos teismo posėdžio metu nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos nuteistųjų teisės ar juolab, kad teismas buvo šališkas nuteistųjų atžvilgiu.

28. Taigi, nenustačiusi BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos BPK nuostatos, užtikrinančios būtinąjį gynėjo dalyvavimą.

Dėl nuteistiesiems skirtų bausmių

29. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020, 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

30. Apygardos teismas, susipažinęs su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę M. J. bei Ž. Š. laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybę, tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir nurodė pakankamus jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus.

31. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. J. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus viešajai tvarkai (BK 284 straipsnis) ir pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK 145 straipsnio 1 dalis), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimai padaryti bendrininkų grupėje) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis M. J. teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi. Be to, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad M. J. yra dirbantis. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti M. J. už BK 284 straipsnyje bei BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskyrus kiek didesnę negu vidurkis laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra ir BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytu įpareigojimu. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. J. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje.

32. Apeliaciniu skundu M. J. sutinka su laisvės apribojimo bausmės rūšimi, tačiau nesutinka su tuo, kad jam kartu su laisvės apribojimo bausme visą bausmės laikotarpį buvo paskirta intensyvi priežiūra, nustatant buvimo laiką gyvenamoje vietoje – nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei tai, kad jis yra įpareigotas neatlygintinai išdirbti 100 valandų per metus sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

33. Pažymėtina, kad laisvės apribojimas yra viena iš bausmės rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo bei teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Pagal BK 48 straipsnio nuostatas laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, laikytis teismo nustatytų draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. BK 48 straipsnio 4 dalis numato, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, skirti įpareigojimus. Vertinant sistemiškai šias įstatymo nuostatas, matyti, kad jos suteikia teismui diskreciją spręsti dėl intensyvios priežiūros skyrimo, įpareigojimų parinkimo.

34. Aukštesniojo teismo vertinimu, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, nuteistajam M. J. pagrįstai buvo taikyta intensyvi priežiūra kartu su įpareigojimais. Sutiktina, kad dėl intensyvios priežiūros šį laikotarpį M. J. patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau visiškas jos netaikymas neužtikrins visuomenės intereso, jog jis būtų nuteistas adekvačia bausme, kad laikytųsi įstatymų ir daugiau nebenusikalstų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nors ir nurodė turintis vaikų, tame tarpe ir negalią turinčių, tačiau objektyvių priežasčių dėl ko jam skirtų teismo įpareigojimų jis negalės įgyvendinti nenurodė.

35. Analogiškai teismas pasisako ir dėl Ž. Š. skirtos bausmės. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis Ž. Š. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus viešajai tvarkai (BK 284 straipsnis) ir pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK 145 straipsnio 1 dalis), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimai padaryti bendrininkų grupėje) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis neteistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi. Be to, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad Ž. Š. šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti Ž. Š. už BK 284 straipsnyje bei BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskyrus kiek didesnę negu vidurkis laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra ir BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytu įpareigojimu. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. Š. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje.

36. Apeliaciniu skundu Ž. Š. sutinka su laisvės apribojimo bausmės rūšimi, tačiau nesutinka su tuo, kad jam kartu su laisvės apribojimo bausme visą bausmės laikotarpį buvo paskirta intensyvi priežiūra, nustatant buvimo laiką gyvenamoje vietoje – nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei tai, kad jis yra įpareigotas neatlygintinai išdirbti 100 valandų per metus sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Aukštesniojo teismo vertinimu, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, nuteistajam Ž. Š. pagrįstai buvo taikyta intensyvi priežiūra kartu su įpareigojimais. Sutiktina, kad dėl intensyvios priežiūros šį laikotarpį apeliantas patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau visiškas jos netaikymas neužtikrins visuomenės intereso, jog jis būtų nuteistas adekvačia bausme, kad laikytųsi įstatymų ir daugiau nebenusikalstų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas trumpus išvykimus pas tėvus intensyvios priežiūros nustatytu laiku gali suderinti iš anksto su Probacijos tarnyba, kuri prižiūrės bausmės vykdymą.

37. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra pernelyg griežtos, o švelnesnės bausmės – laisvės apribojimo, neskiriant įpareigojimų, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, šiuo atveju nepakaktų, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems M. J. bei Ž. Š. paskirtos bausmės individualizuotos tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus ir nėra per griežtos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistųjų M. J. ir Ž. Š. apeliacinius skundus atmesti.