- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-24
- Bylos Nr.
- e2A-491-459/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Jolanta Gailevičienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- E. R.
- Atsakovas
- uždarai akcinei bendrovei „Norvetuva“
- Kategorijos
- 1.1.6.3Darbo teisių gynimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Gailevičienės ir Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovei uždarai akcinei bendrovei „Norvetuva“ dėl darbo ginčo išsprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Norvetuva“ priteisti ieškovui E. R. nesumokėtą 11 100,70 Eur darbo užmokestį ir priteisti 6 mėnesių netesybas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK) buvo iškelta darbo byla Nr. APS-113-13088/2023 pagal E. R. prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo iš UAB „Norvetuva“. DGK 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nuspręsta atsisakyti nagrinėti ieškovo prašymą atsakovei dėl darbo užmokesčio ir netesybų išieškojimo, kadangi šios prašymo dalies nagrinėjimas buvo nutrauktas DGK 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022. Ieškovas nurodė, kad, nepraleisdamas įstatyme nustatyto termino (DK 231 straipsnio 1 dalis), kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
2. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. balandžio 30 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 840 pagrindu (su vėlesniais 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. gruodžio 31 d.,2013 m. balandžio 30 d., 2013 m. liepos 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. liepos 31 d., 2016 m. spalio 31 d., 2017 m. liepos 31 d., 2018 m. lapkričio 30 d., 2019 m. gegužės 31 d. jos papildymais ir pakeitimais) dirbo pas atsakovę (Darbdavį) statybininku. Darbo sutarties 3 punktu atsakovė (Darbdavys) įsipareigojo ieškovui (Darbuotojui) mokėti 216,54 Norvegijos kronų (NOK) per valandą darbo užmokestį, iš jų 196,50 NOK valandinis įkainis, 20,04 NOK atostoginiai, nurodė, jog bendras užmokestis už darbą komandiruotėje Norvegijoje pagal atskirą sprendimą komandiruoti darbuotoją į Norvegiją kas mėnesį sudarys sumą, ne mažesnę nei atlygis, mokamas Norvegijoje už analogišką darbą, vadovaujantis Norvegijoje atitinkamos šakos lygiu sudaryta kolektyvine sutartimi arba darbo užmokesčio nuostatais, galiojančiais atitinkamoje darbo šakoje / įmonėje. Darbo sutarties 5.1 punktu šalys susitarė, kad įprastas darbo laikas yra 54 valandos per savaitę šešių savaičių trukmės komandiruotės Norvegijoje ir trijų savaičių poilsio namie, Lietuvoje, metu. Atsakovė 2022 m. kovo 1 d. priėmė įsakymą Nr. 15-p „Dėl darbo sutarties nutraukimo įforminimo pagal E. R. prašymą“ ir įformino ieškovo darbo sutarties pasibaigimą 2022 m. kovo 1 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įpareigojo vyr. buhalterę atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju pagal DK nurodytą tvarką. Siekiant suvaldyti COVID-19 pandemiją nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. liepos 3 d. Norvegijos Karalystėje galiojo draudimas užsieniečiams atvykti į šalį. Už laikotarpį, kol negalėjo išvykti dirbti, ieškovui buvo išmokėta kompensacija. Nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. atsakovė (Darbdavys) aštuonis mėnesius nevykdė įsipareigojimo suteikti ieškovui (Darbuotojui) darbo sutartyje sulygtą darbą, o ieškovas būtent dėl šios priežasties nebegalėjo vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – atlikti savo darbo pareigų. Taigi, ieškovas laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. buvo paliktas užribyje ir jam nebuvo pasiūlytas darbas.
3. Ieškovas nurodo, jog jam buvo nustatyta darbo laiko norma – 54 valandos per savaitę šešių savaičių trukmės komandiruotės Norvegijoje ir trijų savaičių poilsio namie, Lietuvoje, metu. 2024 m. sausio 5 d. ieškovas atsisakydamas nuo ieškinio dalies, t. y. nuo 140,51 Eur už neįvykdytą darbo laiko normą jam nesumokėto darbo užmokesčio, sutikslino, kad laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. buvo 34 savaitės, per kurias ieškovo darbo valandos sudarė 0 val., nors turėjo sudaryti 1 221,48 val. (324 val. x 3,77 (34/9)). Todėl už neišdirbtą laiko normą Darbuotojui turėjo būti sumokėta pusė Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio, t. y. Darbdavys už 1 221,48 neišdirbtos darbo valandos turi mokėti kaip už 610,74 val., kas sudaro 132 249,63 NOK (11 241,21 Eur). Nagrinėjamu atveju vertino, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2021 m. lapkričio 29 d. buvo nedarbingas dėl patirtos traumos namuose. Laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. buvo 34 savaitės. Pažymėjo, kad 34 savaitė baigėsi 2021 m. vasario 27 d. ir ieškovas pateiktu ieškiniu prasidėjusios 35 savaitės neskaičiuoja, kadangi ją sudaro tik viena diena – vasario 28 d. Ieškovas nedarbingas iš viso buvo 15 dienų – 2 savaites ir 1 dieną. Remiantis tokiu pateiktu skaičiavimu (prie 34 savaičių pridėjus 1 dieną ir atėmus 2 savaites ir vieną dieną), ieškovo apskaitinį laikotarpį, vadovaujantis DK 112 straipsnio 2 dalimi, 113 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir darbo sutarties (2019 m. gegužės 31 d. Nr. 840) 3, 3.1, 5.1 punktais, sudaro 3,55 karto ((34 – 2) / 9). Todėl ieškovo darbo valandos per šį ginčo laikotarpį turėjo sudaryti 1 152 val. (324 val. x 3,55 (32/9)). Atsižvelgiant į tai, už neišdirbtą laiko normą ieškovui / Darbuotojui turėjo būti sumokėtas 249 454,08 NOK darbo užmokestis (1 152 val. x 216,54 NOK), o vadovaujantis DK 115 straipsnio 5 dalimi ir sumažinus per pusę, atsakovė ieškovui ginčo laikotarpiu už neįvykdytą darbo laiko normą turėjo sumokėti 124 727,04 NOK (11 100,70 Eur) darbo užmokesčio. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Šias netesybas ieškovas irgi prašo priteisti.
Atsiliepimas
4. Atsakovė pateikė atsiliepimą, juo su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog ieškovas savo ieškiniu pareiškė atsakovei iš esmės tapatų ir tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžiamą reikalavimą, dėl kurio jau yra priimtas bei įsiteisėjęs ir net įvykdytas teismo sprendimas Klaipėdos apylinkės teisme ir Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023 (Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-6851-1149/2022). Toje byloje teismai sprendė, ar pagrįstas buvo ieškovo (atsakovo toje byloje) reikalavimas atleisti jį iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – dėl prastovos, o konkrečiai dėl to, kad atsakovė (ieškovas toje byloje) nesuteikė jam darbo nuo 2021 m. liepos 5 d., kai pasibaigė draudimas užsieniečiams dėl COVID-19 atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, iki 2022 m. kovo 1 d., kai pasibaigė ieškovo darbo sutartis. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023 konstatavo, kad pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus buvimo Lietuvoje laikotarpiui, ieškovui buvo pasiūlytas tinkamas, jo specializaciją atitinkantis darbas, kurio ieškovas atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Ieškovas toje byloje neįrodė pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kaip prastovą (Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023 38 ir 39 punktus). Todėl atsakovė vertina, kad šiuo nauju savo ieškiniu ieškovas reikalauja iš esmės to paties – pripažinti faktą, kad analogišku laikotarpiu ieškovui dėl atsakovės kaltės nebuvo suteiktas darbas, tik šįkart ieškovas nevadina to prastova, o vadina tai neišdirbta laiko norma ir papildomai formuluoja išvestinį reikalavimą priteisti nesumokėtą darbo užmokestį už jį.
5. Atsakovė nurodė, kad šis ieškovo teisme inicijuotas darbo ginčas yra tapatus prieš tai teismų išnagrinėtam darbo ginčui, be to, ieškovas savo ieškinį pareiškė pavėluotai, praleidęs DK 231 straipsnyje įtvirtintą 1 (vieno) mėnesio terminą, ir neprašo jo atnaujinti bei nenurodo svarbių termino praleidimą pateisinančių priežasčių. Ieškovas šį savo naują, tačiau iš esmės tapatų ir tapačiomis aplinkybėmis grindžiamą reikalavimą pareiškė teisme tik 2023 m. rugsėjo 8 d., praėjus net pusantrų metų po 2022 m. gegužės 30 d. darbo ginčo komisijos sprendimo. Nors terminas aiškiai praleistas, ieškovas neprašo teismo jį atnaujinti. Tokiomis aplinkybėmis ieškinys turi būti atmestas. Mano, kad 1 (vieno) mėnesio terminas ieškovui kreiptis į teismą po darbo ginčų komisijos sprendimo šiuo atveju negali būti skaičiuojamas nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d., kai darbo ginčų komisija atsisakė nagrinėti 2023 m. birželio 28 d. ieškovo pakartotinai pareikštą tapatų reikalavimą, nes yra akivaizdu, kad ieškovas pakartotinai kreipėsi į darbo ginčų komisiją tik tam, kad vėliau galėtų kreiptis į teismą ir kad jam nereikėtų prašyti teismo atnaujinti praleistą ieškinio pareiškimo terminą po anksčiau 2022 m. gegužės 30 d. priimto darbo ginčų komisijos sprendimo. Vertino, kad ieškovo 2023 m. birželio 28 d. kreipimasis į darbo gintų komisiją taip pat buvo pavėluotas. Ieškovas buvo praleidęs ir DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 (trijų) mėnesių terminą prašymui darbo ginčų komisijai pateikti ir neprašė jo atnaujinti bei nenurodė jokių tokį termino praleidimą pateisinančių priežasčių. Nors jis teigė, kad neva terminas prašymui pateikti turėjo būti skaičiuojamas nuo 2023 m. gegužės 30 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi atsisakė priimti jo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023, tačiau su tuo atsakovė nesutiko. Jos manymu, DK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Ieškovas sužinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą ne nuo tada, kai kasacinis teismas atsisakė priimti jo kasacinį skundą. Akivaizdu, jog aplinkybė, kad jis nedirba ir dėl to negauna darbo užmokesčio, ieškovui buvo žinoma tuo metu, kai jis nedirbo, pradedant 2021 m. liepos 5 d. ir baigiant 2022 m. kovo 1 d., kai jis nutraukė darbo sutartį su atsakove. Aplinkybė, kad atsakovė su juo neatsiskaitė jo darbo sutarties nutraukimo dieną, turėjo būti žinoma jam tą pačią darbo sutarties nutraukimo dieną – 2022 m. kovo 1 d. arba kitą po jos einančią dieną. Ieškovas savo naują prašymą darbo ginčų komisijai pareiškė praėjus daugiau nei metams po jo darbo sutarties nutraukimo. Atsakovės manymu, net jei ir būtų daroma prielaida, kad ieškovo prašymo faktinis ir teisinis pagrindas yra teismų atliktas galutinis tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas kaip įprastų darbo teisinių santykių civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023, o tai įvyko 2023 m. vasario 9 d., ieškovas, pateikdamas savo naują prašymą darbo ginčų komisijai tik 2023 m. birželio 28 d., vis tiek buvo praleidęs 3 (trijų) mėnesių terminą (terminas, jį skaičiuojant nuo 2023 m. vasario 9 d., suėjo 2023 m. gegužės 9 d.). Taigi, dar ir dėl šios priežasties jo prašymas negalėjo būti nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje ir teisme.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Plungės apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė ieškinį. Priteisė iš ieškovo atsakovei 2 057,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo pagrindiniai motyvai:
6.1. Teismas nurodė, kad l (vieno) mėnesio terminas ieškovui kreiptis į teismą po DGK sprendimo šiuo atveju negali būti skaičiuojamas nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d., kai darbo ginčų komisija atsisakė nagrinėti 2023 m. birželio 28 d. ieškovo pakartotinai pareikštą tapatų reikalavimą. Savo pažeistą arba ginčijamą teisę į priklausančias išmokas, susijusias su darbo užmokesčiu, ieškovas realizavo jau 2022 m. balandžio 13 d.
6.2. Teismas nurodė, kad DK 220 straipsnio l dalyje numatyta, kad terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Teismas nusprendė, kad ieškovas sužinojo apie tariamą savo teisių pažeidimą ne tada, kai kasacinis teismas atsisakė priimti jo kasacinį skundą.
6.3. Teismas pažymėjo, kad aktualus DGK sprendimas, išsprendus priklausančių išmokų už ginčo laikotarpį klausimą, yra priimtas 2022 m. gegužės 30 d. Taigi DK 231 straipsnio l dalyje nustatyto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį teisme eiga ieškovui prasidėjo 2022 m. gegužės 31 d. ir baigėsi 2022 m. birželio 30 d. (DK 14 straipsnio 2, 3 dalys).
6.4. Teismas padarė išvadą, kad visais atvejais, tiek kreipiantis į darbo ginčų komisijas, tiek kreipiantis į teismą, ieškovo reikalavimai buvo keliami dėl išmokų, kurios sietinos su laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo l d., nepriklausomai nuo jų lingvistinio įvardijimo.
6.5. Teismas nusprendė, kad ieškovas ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu nepateikė svarių argumentų, pagrindžiančių termino dėl individualaus darbo ginčo nagrinėjimo praleidimo priežasčių ir kodėl jis negalėtų būti atnaujintinas (DK 220 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 2 dalis).
6.6. Teismas, konstatuodamas teisės atlikti procesinį veiksmą išnykimą ir asmens procesinės subjektinės teisės pabaigą, plačiau dėl atsakovės keliamų ieškinių tapatumų reikalavimo nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Darbo kodekso nuostatas ir nepaisydamas suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nepagrįstai nusprendė dėl DK 220 straipsnio l dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių, kadangi tai nėra teismo kompetencija.
7.2. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad DGK 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime darbo byloje Nr. APS-113-13088/2023 dėl praleisto termino kreiptis į DGK apskritai nieko nepasisakyta, tačiau pirmosios instancijos teismas, išeidamas iš savo kompetencijos ribų, visiškai nepagrįstai nusprendė dėl DK 220 straipsnio l dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių.
7.3. Nurodo, kad CPK 412 straipsnis, kuris yra lex specialis (specialioji norma) bendrųjų CPK nuostatų atžvilgiu (CPK 410 straipsnio l dalis), nenustato bylos nutraukimo kaip išankstinio darbo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymo pasekmės.
7.4. Nurodo, kad ieškovas nepraleido DK 231 straipsnio l dalyje nurodyto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, nes DGK sprendimas Nr. APS-113-13088/2023 buvo priimtas 2023 m. rugpjūčio 8 d., ieškovo ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2023 m. rugsėjo 8 d.
7.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DK normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nepagrįstai nenagrinėjo šios civilinės bylos iš esmės, todėl apskritai neištyrė jokių ieškovo ieškinyje nurodomų aplinkybių dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo pagrįstumo, t. y. visiškai neatskleidė bylos esmės.
Atsiliepimas
8. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, juo nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį ne dėl to, kad būtų nustatęs, kad ieškovas praleido DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių procedūrinį terminą kreiptis į DGK, bet dėl to, kad ieškovas praleido DK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio procesinį terminą kreiptis į teismą po DGK sprendimo ir neprašė šio termino atnaujinti.
8.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo procesinė teisė kreiptis į teismą po jo netenkinančio 2022 m. gegužės 30 d. DGK sprendimo pasibaigė. Dėl šios priežasties sutikti su apelianto skundo motyvu, kad teismas neva netinkamai taikė DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių procedūrinį terminą kreiptis į DGK, negalima. Šiame bylos faktinių aplinkybių kontekste jo argumentai dėl tariamai netinkamai byloje pritaikyto DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino yra neaktualūs ir lygiai taip pat neaktuali ir šio termino taikymą aiškinanti apelianto skunde cituojama kasacinio teismo ir kitų teismų praktika.
8.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs abu ieškovo reikalavimus, nustatė, kad ieškovas 2023 m. birželio 29 d. kreipėsi į DGK su iš esmės tapačiu reikalavimu, kurio jau buvo anksčiau atsisakęs darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
11. Apeliacijos objektas – Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys atsakovei dėl nesumokėto 11 100,70 Eur darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo
12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo šios civilinės bylos iš esmės, išeidamas iš savo kompetencijos ribų nepagrįstai nusprendė dėl DK 220 straipsnio l dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių, nors ieškovas nepraleido DK 231 straipsnio l dalyje nurodyto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, nes DGK sprendimas Nr. APS-113-13088/2023 buvo priimtas 2023 m. rugpjūčio 8 d., todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DK nuostatas dėl darbo ginčų nagrinėjimo teisme ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo motyvais sutinka.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog DK 216 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančius organus, nustatyta, kad: darbo ginčus dėl teisės nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas (1 dalis); darbo ginčai dėl teisės gali būti nagrinėjami komerciniame arbitraže pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, jeigu dėl tokio nagrinėjimo sutaria darbo ginčo šalys vėliau, negu kilo ginčas (2 dalis). Šiame bei DK 220 straipsniuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarkos ir darbo ginčo šalys nėra sutarusios dėl jo nagrinėjimo komerciniame arbitraže, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas DGK kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į DGK, pateikdama prašymą išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021).
14. DK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu. Tokiu atveju teikiamame prašyme turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys. Praleistą prašymo pateikimo terminą darbo ginčų komisija atnaujina šias priežastis pripažinusi svarbiomis. Jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
15. DK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas, siejamas su veiksmų atlikimu ne teisme, o neteisminėje institucijoje – DGK, ir gali būti šios atnaujintas. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia. Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021).
17. Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad net ir tuo atveju, jei darbo ginčą inicijuojanti šalis yra akivaizdžiai praleidusi DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą, ji negali tiesiogiai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo, o turi visų pirma kreiptis į DGK ir, nurodžiusi šio termino praleidimo priežastis, prašyti DGK jį atnaujinti. Asmens, kuris turėjo pasinaudoti privaloma išankstine darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo ne teisme tvarka, bet ja nepasinaudojo, ieškinį teismas turi atsisakyti priimti arba palikti jį nenagrinėtą ir išaiškinti ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (CPK 412 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021). Pasinaudojus tokia galimybe, net jei prašymas atnaujinti DK 220 straipsnio 1 dalyje praleistą terminą nepatenkinamas, laikytina, jog buvo pasinaudota privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).
18. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad ieškovas dėl tarp jo ir atsakovės kilusio darbo ginčo išnagrinėjimo kreipėsi į DGK, ši 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, kadangi šios prašymo dalies nagrinėjimas šioje dalyje buvo nutrauktas Telšių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022.
19. Darbo ginčo šalies teisė kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme pagal DK nuostatas siejama su dviejų rūšių DGK procesiniais sprendimais: sprendimu dėl ginčo esmės ir sprendimu atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į DGK su prašymu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo (DK 220 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 1 dalis). DK 231 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčo nagrinėjimą teisme, 4 dalyje nustatyta, kad DGK sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ši nuostata reiškia, jog teismas, gavęs darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo DGK sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta. Taigi teismas netikrina ir neperžiūri DGK sprendimo ir DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių kreipimosi termino aspektais. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į DGK ir jo (ne)atnaujinimo DGK sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, priėmimui ir nagrinėjimui teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021).
20. DK 231 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y., nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).
21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje ir DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos. Darbuotojo reikalavimui priteisti iš darbdavio nesumokėtą darbo užmokestį pareikšti taikytinas bendrasis DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021). Taigi nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad, pagal DK 220 straipsnio l dalį, kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra procedūrinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 33 punktas; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021; 19 punktas), jo praleidimas tėra kliūtis šalims ginčą dėl už ilgesnį laikotarpį mokėtinas sumas išspręsti darbo ginčų komisijoje, bet, vadovaujantis DK 220 straipsnio 2 dalimi, 231 straipsnio l dalimi, neužkerta kelio teisme reikalauti priteisti su darbo santykiais susijusias sumas už trejų metų ieškinio senaties terminui lygų laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėse bylose Nr. e3K-3-185-248/2017 ir Nr. e3K-3-186-701/2017, 2019 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019).
22. Aptartas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių, nes tai nėra teismo kompetencija. Atsižvelgiant į DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino teisinę prigimtį (šios nutarties 21 punktas), teismui šį terminą atnaujinus, konkretus darbo ginčas dėl teisės turėtų būti grąžinamas nagrinėti iš esmės DGK, o tai visiškai neatitiktų DK 220 straipsnio 2 dalyje ir 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, pagal kurį, DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į DGK, darbo ginčo šalis įgyja teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad DGK 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime darbo byloje Nr. APS-113-13088/2023 dėl praleisto termino kreiptis į DGK apskritai nieko nepasisakė, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl DK 220 straipsnio l dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021 nurodė, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, expressis verbis (aiškiais žodžiais) suteikiantis darbo ginčo šaliai teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme ne tik tuo atveju, kai šalis nesutinka su DGK priimtu sprendimu išnagrinėjus darbo ginčą dėl teisės iš esmės, bet ir tuo atveju, kai DGK priima sprendimą neatnaujinti DK 220 straipsnio l dalyje nustatyto termino (DK 220 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio l dalis), nesuponuoja, kad atvejis, kai DGK pagrįstai atsisako atnaujinti praleistą kreipimosi į DGK terminą, procesine prasme galėtų būti prilyginamas situacijai, kai darbo ginčams privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka nebegalima pasinaudoti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 293 straipsnio 2 punktas). Toks aiškinimas darbo ginčo šalies kreipimąsi į teismą DGK atsisakius atnaujinti DK 220 straipsnio l dalyje nustatytą terminą padarytų beprasmį, t. y. ši įstatyme įtvirtinta darbo ginčo šalies teisė taptų iš esmės neįgyvendinama. Taigi pagal DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą pasinaudojimu privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka laikytini ir tie atvejai, kai darbo ginčo šalis kreipėsi į DGK prašydama atnaujinti DK 220 straipsnio l dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą, tačiau šis prašymas DGK nebuvo patenkintas. Tokį aiškinimą patvirtina ir tai, kad CPK 412 straipsnis, kuris yra lex specialis (specialioji norma) bendrųjų CPK nuostatų atžvilgiu (CPK 410 straipsnio l dalis), nenustato bylos nutraukimo kaip išankstinio darbo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymo pasekmės.
24. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog apeliaciniame skunde yra teisingai nurodoma, jog nagrinėjamu atveju apeliantas nepraleido DK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, nes DGK sprendimas Nr. APS-113-13088/2023, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovo prašymą, buvo priimtas 2023 m. rugpjūčio 8 d., o apelianto ieškinys Plungės apylinkės teisme buvo gautas 2023 m. rugsėjo 8 d. Pažymėtina, jog net minėto DGK sprendimo Nr. APS-113-13088/2023 rezoliucinėje dalyje yra nurodyta: ,,Darbo ginčo šalis, nesutinkanti su Komisijos sprendimu, turi teisę per vieną mėnesį nuo Komisijos sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi CPK nuostatomis (DK 231 straipsnio l dalis).“ Taip pat pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo pažeistas ir ieškovo (Darbuotojo) reikalavimui priteisti iš atsakovės (Darbdavio) nesumokėtą darbo užmokestį pareikšti taikytinas bendrasis DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes šioje byloje yra nustatyta, kad apelianto nesumokėto darbo užmokesčio laikotarpis sietinas su laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo l d., o ieškinys pirmosios instancijos teismui pateiktas, kaip jau minėta, 2023 m. rugsėjo 8 d.
25. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo ne atmesti ieškovo ieškinį atsakovei dėl nesumokėto 11 100,70 Eur darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo, o CPK nustatyta tvarka nagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės, t. y., nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išspręsti kilusį ginčą dėl teisės, tačiau to nepadarė.
26. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DK normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir nepagrįstai nenagrinėjo šios civilinės bylos iš esmės, todėl apskritai neištyrė jokių ieškovo ieškinyje nurodomų aplinkybių dėl darbo užmokesčio ir netesybų iš atsakovės priteisimo pagrįstumo, t. y. visiškai neatskleidė bylos esmės.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Pagal CPK 327 straipsnyje straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų masto ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme pagal byloje pateiktus įrodymus jos išnagrinėti iš esmės negalima, kadangi pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo šios civilinės bylos iš esmės ir neatskleidė jokių tirtinų aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas visa apimtimi ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas nespręstinas, kadangi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, turės jas paskirstyti proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.