Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ ieškinį atsakovams K. K. ir D. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

10. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

12. Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo rodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020).

13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, į tai, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kad teikiami rašytiniai įrodymai neužvilkins civilinės bylos nagrinėjimo, nusprendžia, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai priimtini ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė UAB „Osvalda“ su VPK 2023 m. spalio 10 d. sudarė sutartį dėl transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST2-154, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo, įgaliotam pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių teritorijose, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti ją savo aikštelėje.

15. Iš 2024 m. kovo 3 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad 2024 m. balandžio 22 d. transporto priemonės „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja – savininkė buvo K. K., 2024 m. balandžio 22 d. jos teisėtas valdytojas buvo D. S.. Transporto priemonę K. K. įsigijo iš A. B..

16. Iš 2024 m. balandžio 22 d. VPK priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) akto nustatyta, jog surašyto transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto pagrindu transporto priemonė „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), po padaryto administracinio nusižengimo buvo nuvežta iš (duomenys neviešinami), saugoti į saugojimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neviešinami). Priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) aktą gavo D. S. (pasirašė).

17. Iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriaus 2024 m. liepos 9 d. rašto Nr. Nr. 5-G-15457 nustatyta, jog pateikta informacija apie transporto priemonės savininko ir pažeidėjo duomenis ir sulaikytą transporto priemonę, nurodyta, jog transporto priemonė konfiskuota.

18. UAB „Osvalda“ 2024 m. liepos 11 d. pranešimu informavo A. B. apie tai, kad Transporto priemonė buvo sulaikyta ir priverstinai nuvežta į UAB „Osvalda“ saugomų automobilių aikštelę. Pateikta informacija, jog Transporto priemonė buvo konfiskuota. Nurodyta, jog 2024 m. liepos 11 d. skola už Transporto priemonės transportavimą ir saugojimą sudaro 441,65 Eur plius dokumentų ruošimo ir patikros registruose išlaidos – 20 Eur, iš viso 461,65 Eur.

19. UAB „Osvalda“ 2024 m. rugpjūčio 6 d. pranešimu informavo K. K. apie tai, kad Transporto priemonė buvo sulaikyta ir priverstinai nuvežta į UAB „Osvalda“ saugomų automobilių aikštelę. Pateikta informacija, jog Transporto priemonė buvo konfiskuota. Nurodyta, jog 2024 m. rugpjūčio 6 d. skola už Transporto priemonės transportavimą ir saugojimą sudaro 441,65 Eur plius dokumentų ruošimo ir patikros registruose išlaidos – 20 eurų, iš viso 461,65 Eur.

20. Iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriaus 2024 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. 5-G-20226 nustatyta, jog pateikta informacija apie transporto priemonės savininko ir pažeidėjo duomenis ir sulaikytą transporto priemonę, nurodyta, jog konfiskuota transporto priemonės vertė.

21. Iš UAB „Osvalda“ skolos už automobilio nuvežimą ir saugojimą apskaičiavimo nustatyta, jog: automobilio nuvežimas – 121 Eur, saugojimo kaina už 1 parą – 6,05 Eur, saugojimo pradžia – 2024 m. balandžio 22 d., saugojimo pabaiga – data nenurodyta, iš viso saugojimo dienų, už kurias yra skola, – 163, skola už saugojimą – 986,15 Eur, dokumentų siuntimas ir paieška registruose su PVM – 20 Eur, bendra suma su PVM – 1 127,15 Eur.

Dėl teismo sprendimo (ne)teisėtumo

22. Pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovei iš atsakovų priteistiną skolą, nes vertino, jog nuo 2024 m. birželio 14 d. transporto priemonė buvo konfiskuota, jos savininku tapo VPK. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nuo 2024 m. birželio 14 d. atsakovai neatsako už saugojimo išlaidas.

23. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog transporto priemonė buvo konfiskuota ir jos savininku tapo VPK. Pateiktas 2024 m. rugsėjo 6 d. Policijos departamento raštas patvirtina, kad buvo konfiskuota ne pati transporto priemonė, o jos vertė, o 2024 m. gegužės 20 d. leidimu savininkui / valdytojui leista Transporto priemonę atsiimti.

24. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

25. Šioje byloje buvo priimtas sprendimas už akių, todėl, sprendžiant dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų, yra aktualūs proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą priimant sprendimą už akių ir jį peržiūrint apeliacine tvarka, aiškinimo ir taikymo klausimai.

26. CPK 285 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

27. Įstatymų leidėjas teismo atliekamą formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, kai priimamas sprendimas už akių, apibrėžia kaip tokį, kurio metu teismas turi įsitikinti, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Atlikdamas formalų įrodymų vertinimą, teismas vertina tik teisinį įrodymų pagrįstumą ir baigiamąjį teismo aktą priima įsitikinęs, kad aktyviosios šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų turinys, jeigu jis pasitvirtintų, galėtų patvirtinti arba paneigti ieškiniu pareikštų reikalavimų išsprendimui teisinę reikšmę turinčių aplinkybių egzistavimą. Sprendimas už akių gali būti nepalankus aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 29 punktas ir kt.).

28. Teismas gali netenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių (CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

29. Taigi, pirmiau išdėstytos įstatymo nuostatos leidžia vertinti, kad sprendimas už akių gali būti priimamas tik tuo atveju, kai yra aiškiai išreikštas vienos iš šalių noras dėl tokio procesinio sprendimo priėmimo, kita šalis yra nepagrįstai pasyvi ir buvo tinkamai informuota tiek apie jai reiškiamus reikalavimus, tiek apie galimybę jos atžvilgiu priimti sprendimą už akių, o bylą nagrinėjančiam teismui nekyla rimtų abejonių dėl pateiktų įrodymų.

30. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas už akių buvo priimtas dėl to, kad atsakovai per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovė savo ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių. Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visus ieškovės pateiktus įrodymus, o nustatęs, kad pateikti įrodymai kelia abejonių ar jų nepakanka, turėjo atsisakyti priimti sprendimą už akių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus bei skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių, nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė.

32. Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2022).

33. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnio 84 dalyje nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę, o šio straipsnio 78 dalyje – transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise.

34. Taigi pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (šioje byloje – ieškovės) ir davėjo (šioje byloje – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (valdytojo) bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas).

35. Solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 29 punktas). Tai taikoma ir transporto priemonės valdytojui. Net tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021, 28 punktas).

36. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2024 m. kovo 3 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė K. K. įsigijo automobilį „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš A. B.. Aktą, kuriuo transporto priemonė buvo nuvežta į saugojimo aikštelę, pasirašė atsakovas D. S.. Taigi, transporto priemonės savininkė 2024 m. balandžio 22 d. buvo atsakovė K. K., o teisėtas valdytojas – D. S.. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, pareikštas šią transporto priemonę vairavusiam ir KET reikalavimus pažeidusiam atsakovui D. S., kaip transporto priemonės valdytojui, ir transporto priemonės savininkei K. K..

37. Transporto priemonės grąžinimą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 punktas, kuriuo remiantis policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, teismui išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą ir priėmus sprendimą nekonfiskuoti transporto priemonės, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną priima sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui) ir surašo trimis egzemplioriais nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 5-V-229 „Dėl paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija), kuris taikomas tiek, kiek tai nereglamentuoja Aprašas, 64 punkte nurodyta, kad paimti daiktai asmenims grąžinami, kai įsiteisėja ikiteisminiame tyrime, administracinėje ar baudžiamojoje byloje priimtas atitinkamas sprendimas, kuris yra pagrindas grąžinti savininkui paimtus daiktus, ir kitais atvejais teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad sprendimas grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir leidimas ją atsiimti pagal nurodytą teisinį reglamentavimą priimami ir išrašomi policijos įstaigos, o ne savininko (valdytojo) iniciatyva.

38. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2024 m. gegužės 24 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje nustatyta, jog D. S. surašytinas nutarimas dėl to, jog neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių, kai teisė vairuoti yra atimta, vairavo automobilį, kuris nustatyta tvarka neįregistruotas. Iš nutarimo matyti, jog prie punkto „Kitos aplinkybės“ nurodyta, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, jog transporto priemonė, kurią nusižengimo padarymo metu vairavo D. S., jam nuosavybės teise nepriklauso ir yra grąžinta teisėtai savininkei. Taip pat nurodyta, jog transporto priemonės vidutinė vertė su PVM 1 370 Eur.

39. Taigi šiuo atveju leidimas atsiimti ginčo transporto priemonę turėjo būti išrašytas įsiteisėjus 2024 m. gegužės 24 d. nutarimui administracinio nusižengimo byloje. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, jog leidimas atsiimti transporto priemonę buvo išrašytas 2024 m. gegužės 20 d. Bylos nagrinėjimo metu nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų, turėjusių turėti po tokio leidimo egzempliorių, jo nepateikė, pirmosios instancijos teismas tokio leidimo neišreikalavo. Iš ieškovės apeliaciniam teismui pateikto 2024 m. gegužės 24 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje matyti, jog užfiksuoti duomenys, jog Transporto priemonė grąžinta savininkei. Pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kur yra Transporto priemonė, ar ji buvo kam nors grąžinta ir pan. Tai papildomai sustiprina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino visų byloje kilusių neaiškumų ir nenustatė visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių.

40. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog Instrukcijos 73 punkte nustatyta, kad jei asmuo per 2 mėnesius po įsiteisėjusio sprendimo grąžinti paimtus daiktus gavimo jų neatsiima ir nepraneša apie delsimo atsiimti priežastį, dėl tokių paimtų daiktų ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjusi institucija (pareigūnas) iš naujo kreipiasi į kompetentingą instituciją ar pareigūną (teismą, prokurorą ar kt. pareigūną) dėl naujo sprendimo priėmimo ir nurodo motyvus dėl kito sprendimo reikalingumo arba tokį sprendimą pagal kompetenciją priima pati. Byloje nėra duomenų, kad toks sprendimas dėl ginčo Transporto priemonės būtų priimtas.

41. Nagrinėjamu atveju yra aiškiai matomas informacijos dėl Transporto priemonės teisinio statuso prieštaravingumas. Apeliantė siųsdama pranešimus atsakovams nurodo, jog Transporto priemonė konfiskuota; Policijos departamentas teikia informaciją, jog konfiskuota Transporto priemonės vertė, prieš tai teikė informaciją, jog konfiskuota Transporto priemonė; 2024 m. gegužės 24 d. nutarime nurodyta, jog Transporto priemonė grąžinta teisėtam savininkui. Tiek Policijos departamento, tiek ieškovės dokumentuose kelis kartus kartojama informacija apie konfiskavimą, tačiau nepateikiama jokio sprendimo dėl konfiskavimo įsiteisėjimo ar nuosavybės perėjimo valstybei fakto. Tai leidžia daryti išvadą, jog prieštaravimai tarp konfiskavimo fakto ir reikalavimų dėl išlaidų padengimo rodo, kad Transporto priemonės teisinis statusas nėra aiškiai ir galutinai nustatytas. Todėl galima pagrįstai teigti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepanaikino ir prieštaravimų tarp nurodytų aplinkybių (sulaikymo, konfiskavimo bei mokesčių už saugojimą ir transportavimą).

42. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės pareikštų reikalavimų nevertino, jų bylos nagrinėjimo kontekste (reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu) neanalizavo, šiuo aspektu padarytų išvadų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad dėl to liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

43. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų masto ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visu mastu naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2008, 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

44. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų bylos įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, tai teikia pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų nustatyti ir įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas byloje pareikštų reikalavimų tinkamam išnagrinėjimui, t. y. esminiai faktiniai prieštaravimai dėl Transporto priemonės statuso nėra tinkamai pašalinti, byloje nėra įrodymų apie leidimo atsiimti Transporto priemonę išsiuntimą, o tai trukdo vienareikšmiškai nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išsprendimui.

45. Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo. Teismui pateiktame 2024 m. gegužės 24 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje transporto priemonės vidutinė vertė su PVM – 1 370 Eur. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1 127,15 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Ieškovė nurodė, jog už transporto priemonės nuvežimą, pervežimą – 121 Eur, o įkainis, taikomas už transporto priemonės saugojimą, – 6,05 Eur už vieną parą. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė duomenis apie transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas 2021 m. kovo 1 d.

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

47. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, teismas, spręsdamas klausimą dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą dydį iš transporto priemonės savininko ir valdytojo, turėtų išsamiai įvertinti visas bylos aplinkybes, nustatyti, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan.

48. Pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes reikia vertinti apeliantės apeliaciniam teismui pateiktą nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, galbūt rinkti kitus įrodymus, nustatant, kada ir kaip Transporto priemonės savininkė buvo informuota apie leidimą atsiimti transporto priemonę, išsiaiškinti aplinkybes dėl Transporto priemonės ar jos vertės konfiskavimo, t. y. turi būti renkami ir vertinami įrodymai, kurie nebuvo turimi ir įvertinti pirmosios instancijos teismo (byla turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi), o toks bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje paneigtų pirmosios instancijos teismo stadijos buvimą bei apeliacijos galimybę šalims.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49. Kadangi nustatyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, o šalys, nesutikdamos su byloje priimtu teismo procesiniu sprendimu, prarastų galimybę pasinaudoti apeliacijos teise, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių panaikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

50. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja, nes bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas privalės iš naujo vertinti šalių argumentus bei spręsti dėl jų pagrįstumo.

51. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

52. Panaikinus sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.