Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje vaizdo konferencijos (nuotoliniu) būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. G. priešieškinį ieškovui BAB „Ūkio bankas“ su atsakove M. L. bei trečiaisiais asmenimis R. L., GelvoraSergel UAB, dėl vartojimo kredito sutarties bei kasos išlaidų orderio pripažinimo negaliojančiais, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, –

Aprašomoji dalis

nustatė:

atsakovas B. G. a.k. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su patikslintu priešieškiniu, prašydamas:

-pripažinti negaliojančiais 2007-04-17 pasirašytus Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini);

-priteisti iš ieškovo BAB „Ūkio bankas“ visas bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų (t. 2 72-75, dok-31418).

Patikslintame priešieškinyje (t. 2 72-75, dok-31418) bei bei teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civ.byla Nr. 2-4-545/2022 pagal ieškovo BAB Ūkio bankas ieškinį atsakovams B. C. ir M. L. dėl skolos priteisimo ir atsakovu B. G. priešieškinį ieškovui, dėl vartojimo kredito sutarties ir kasos išlaidų orderio pripažinimo negaliojančiais. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja R. L.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-09-05 d. nutartimi buvo sustabdytas civilinės bylos Nr. 2-5056-643/2011 (š.m.bylos Nr.2-4-545/2022) nagrinėjimas iki įsiteisės sprendimas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2 PK NTS baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-202-22, kurioje buvo sprendžiama dėl trečiojo asmens R. L. atsakomybės.

Vilniaus apygardos teismas 2018-07-31 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-190/2018 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažino, kad R. L. apgaulės būdu pasisavindavo kitų asmenų vardu neteisėtai gautas paskolas ir tuo tikslu klastodavo dokumentus bei kitų asmenų parašus, o konkrečiai, B. G. epizode nustatė, kad R. L.: „turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t.y. kito asmens vardu paimti iš AB „Ūkio Bankas“ kreditą ir neketinant jo grąžinti, panaudojant jį savo reikmėms, jis tam tikslui sukūrys konkretų veiksmų planą, pagal kurį veikė, pasinaudodamas įgytu B. G. pasitikėjimu ir apgaulingai įtikindamas jį, kad padės jam rasti darbą. 2007-04-12 pateikė B. C. pasirašyti užpildyta kredito prašymą dėl 35000 litų vartojamojo kredito iš AB „Ūkio Bankas“ gavimo ir iš anksto paruoštą 2007 m. balandžio mėn. 17 dienos AB „Ūkio bankas“ vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). pasinaudojęs L. Š. pasitikėjimu, kuris dėl amžiaus negalėjo suprasti pateikiamų dokumentų turinio bei pasekmių, pateikė L. Š. pasirašyti informaciją apie laiduotoją bei tą pačią vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), antru kredito laiduotoju prašyme įrašė M. L., suklastojęs jos parašą informacijoje apie laiduotoją ir vartojimo kredito sutartyje, po ko jis (R. L.) nuvyko į AB „Ūkio bankas“ (duomenys neskelbtini) filialą, esantį (duomenys neskelbtini), kur pateikė B. G. vardu užpildytą prašymą suteikti 35000 litų kreditą bei jau pasirašytą informaciją apie laiduotojus su suklastotu M. L. parašu, po ko 2007-04-17 AB „Ūkio bankas“ pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai suteikė B. G. 35000 litų kreditą, kurį nurodydamas B. G. nuimti nuo sąskaitos grynais, panaudojo savo reikmėms. Tokiu būdu R. L. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, padarydamas AB „Ūkio bankas“ didelę 35000 litų sumai didelę žalą. t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d. (2006-12-12 įstatymo Nr. VIII-196H redakcija). Už nusikalstamą veiką B. G. epizode teismas pripažino R. L. kaltu pagal LR BK 182 str. 2 d. ir paskyrė 1 m. laisvės atėmimo bausmę.

Tuo pačiu 2018-07-31 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad J. K. iššvaistė didelės vertės svetimą jai patikėtą turtą, o būtent B. G. epizode nustatė, kad J. K.: „eidama AB „Ūkio bankas“ (duomenys neskelbtini) filialo, esančio (duomenys neskelbtini), valdytojo pavaduotojos pareigas, ne vėliau kaip 2007-04-17 R. L. atvykus į AB „Ūkio bankas“ (duomenys neskelbtini) filialo, esančio (duomenys neskelbtini), ir pateikus B. G. vardu užpildytą 2007-04-12 prašymą suteikti 35000 litų kreditą bei iš anksto paruoštą ir B. G. jau pasirašy tą 2007-04-17 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat informaciją apie laiduotojus su suklastotu M. L. parašu, nedalyvaujant kredito gavėjui ir laiduotojams, pažeisdama AB „Ūkio bankas“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktu dokumentu bei juos pasirašiusiu asmenų parašų tikrumu, nereikalaudama, kad dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė, toliau pažeisdama AB „Ūkio bankas“ nustatytus reikalavimus ir taisykles. AB „Ūkio Bankas“ administracijos vadovo 2005-05-13 įsakymu Nr.76-G patvirtintą „Kliento tapatybės nustatymo tvarką“ bei netinkamai įvertinusi kredito riziką, t.y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama banko limitų tvarką, B. C. neatitinkant banko „Kreditų fiziniams asmenims suteikimo taisyklėse“ nurodytų reikalavimų. 2007-04-17 Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu B. G. buvo neteisėtai suteiktas 35 000 Lt kreditas, lokiu būdu J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikant pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB „Ūkio bankas“ turto perleidimą trečiajam asmeniui (R. L.). šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankas“ didelę 35 000 Lt turtinę žalą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 184 str. 2 d. (2006-12-12 įstatymo Nr. VIII-196H redakcija).

Ikiteisminio tyrimo metu AB „Ūkio bankas“ į byla pateikė raštą, kad „35000 litų vartojimo kreditas negalėjo būti suteiktas, nes B. G. neatitiko banko tvarkoje „Kreditų fiziniams asmenims suteikimo taisyklėse“ nurodytų reikalavimų, o J. K. ir V. K. pažeidė minėtą tvarką netinkamai įvertinę banko riziką. Be to, atsižvelgiant į tai, kad B. G. nebuvo AB „Ūkio banke“ (duomenys neskelbtini) filiale ir jokių sąskaitų banke neatidarinėjo, banko darbuotojų V. K. ir J. K. buvo pažeistos visos banko tvarkos bei bendrieji bankininkystės principai.“

Vilniaus apygardos teismo 2018-07-31 d. nuosprendžiu J. K. ir V. K. atžvilgiu baudžiamoji byla pagal LR BK 182 str. 2 d. buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2021-12-14 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-307/2021 priėmė naują nuosprendį, iš dalies panaikino pirmosios instancijos nuosprendį, o būtent tą Vilniaus apygardos teismo 2018-07-31 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla dėl BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo V. K. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir V. K. iš kaltinimo pagal BK 184 str. 2 d. (dėl UAB „Revensta“ 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)) ir iš kaltinimo pagal BK 184 str. 2 d. (dėl UAB „Revesta“ 2007 m. vasario 23 d. susitarimo Nr. I) išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismo 2018-07-31 d. nuosprendžio dalį nuteistojo R. L. atžvilgiu B. G. epizode ir J. K. atžvilgiu B. G. epizode paliko nepakeistą.

2022-02-11 d. ieškovas pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimų dėl ieškinio atsisakymo, nes byloje reikšti reikalavimai atsakovui B. G. prarado savo aktualumų atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis trečiojo asmens R. L. atžvilgiu.

Atsakovas B. G. palaiko savo reikalavimą pripažinti negaliojančiais 2007-04-17 pasirašytą Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2007-04-17 kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) ir prašo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas toliau nagrinėtų jo 2011-09-05 priešieškinį, nes:

-atsakovas B. G. nesutinka su ieškovo pozicija, kad bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti skirstomos;

-atsakovas mano, kad ieškovo teiginiai, jog: a) atsisakymų nuo ieškinio lėmė ne ieškovo nesąžiningumas. o susiklosčiusios objektyvios aplinkybės; b) ieškinio pareiškimo momentu ieškovas neturėjo jokių objektyvių galimybių žinoti, kad kredito išdavimą lėmė neteisėta (nusikalstama) veika: c) ieškovas nepareiškė akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio, sąmoningai neveikė prieš greitų ir teisingų bylos išnagrinėjimų, yra nepagrįsti:

-atsakovui taip manyti pagrindo suteikia ieškovo procesinis elgesys viso bylos nagrinėjimo metu, o būtent: a) ieškovas neatsisakė nuo ieškinio ir palaikė savo reikalavimus ir po to, kai atsakovas B. G. 20M-04-26 pateikė savo prieštaravimus dėl 2011-04-13 d. teismo preliminaraus sprendimo, kuriuose detaliai išdėstė esmines faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriuos Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliaeinis teismas patvirtino baudžiamosiose bylose; b) ieškovas nesąžiningai elgėsi atsakovo atžvilgiu net eivilinės bylos sustabdymo metu, nes sudarė su UAB „Gelvora“ Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią minėtai bendrovei perleido reikalavimo teisę į byloje ginčytą skolą, o pastaroji, pasinaudojusi atsakovo B. G. teisiniu neišmanymu, neįgalumu ir psichologiniu spaudimu, per 2 metų laikotarpį vykdytais daliniais mokėjimais išsireikalavo iš atsakovo visą ginčytą skolą.

CPK 182 str. l d. 3 p. numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Aukščiau minėtoje baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais nustatyti teisinę galią turintys prejudiciniai faktai patvirtina, kad 2007-04-17 Vartojimo kredito sutartis Nr.) (duomenys neskelbtini) bei 2007-04-17 kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryti (pasirašyti) apgaulės būdu. CK 1.91 str. 1 d. numatyta, jog dėl apgaulės sudarytas sandoris, gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį, o to paties str. 6 d. nurodyta jog. jeigu apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytus prejudicinius faktus, jog 35000 litų vartojimo kreditas negalėjo būti suteiktas atsakovui, nes B. G. neatitiko Banko tvarkoje „kreditų fiziniams asmenims suteikimo Taisyklėse“ nurodytų reikalavimų, taip pat kad B. G. nebuvo AB „Ūkio banke“ (duomenys neskelbtini) filiale ir jokių sąskaitų banke neatidarinėjo, o J. K. ir V. K. pažeidė minėtą tvarką netinkamai įvertinę Banko riziką, yra pagrindas pripažinti negaliojančiais 2007-04-17 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2007-04-17 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškinio pareiškimo metu Bankui nebuvo (ir objektyviai negalėjo būti) žinoma apie trečiojo asmens R. L. vykdomą nusikalstamą veiką ir Banko lėšų pasisavinimą apgaulės būdu.

Ieškovo pozicija, kad Bankas privalėjo atsisakyti savo reikalavimų gavus 2011-04-26 d. prieštaravimus dėl ieškinio, yra apskritai nelogiška ir nepagrįsta. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d. yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 str. 2 d., yra vienas iš teisingo bylos nagrinėjimo, reikalaujamo pagal Konvencijos 6 str. 1 d., elementų. Nagrinėjamu atveju nei ieškinio pareiškimo metu, nei ieškovo prieštaravimų pateikimo metu trečiojo asmens R. L. kaltumas nebuvo įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu. Toks procesinis sprendimas buvo priimtas tik 2021-12-14 d.

Taigi, ieškovo pozicija, kad Bankas privalėjo atsisakyti savo reikalavimų prieš daugiau nei 10 metų, kuomet neegzistavo joks teismo sprendimas, kuriame būtų konstatuotos šiai bylai reikšmingos aplinkybės, gali būti vertinama kaip siekis paneigti nekaltumo prezumpciją bei būtų praleistas CK1.125 str. 1 d. numatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovo nuomone, nagrinėjamoje situacijoje Banko kreipimasis į teismą su ieškiniu nėra ir negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes Bankas nadojosi teise pagal paskirtį, be to atsakovas nenurodė ieškovo neteisėtų veiksmų.

-atnaujinus bylos nagrinėjimą bei atsižvelgus į ginčo nuosprendyje nustatytas aplinkybes operatyviai pateikė pareiškimą teismui dėl ieškinio atsisakymo;

-Bankas savo reikalavimus, kylančius dėl trečiojo asmens R. L. neteisėtų veiksmų, pareiškė asmeniškai šiam asmeniui savarankiškame civiliniame procese.

Ieškovas nesutiko su atsakovo argumentu, jog Bankas yra nesąžiningas, nes perleido savo reikalavimus trečiajam asmeniui UAB „Gelvora“, nes:

-reikalavimo teisių perleidimą reglamentuoja CK – tai yra teisėtas ir sąžiningas veiksmas. CK numatytų reikalavimo teisių perleidimo sąlygų buvo laikytasi;

-atsakovas tarp Banko ir UAB „Gelvora“ sudarytos sutarties neginčija;

-reikalavimo teisių perleidimo sutartis nėra šio ginčo dalykas, tai nesudaro priešieškinio pagrindo;

-priešieškinyje nėra nurodomų jokių argumentų, kodėl sudaryta sutartis pažeidžia jo teises ir (ar) patvirtina Banko nesąžiningumą;

-Bankas yra bankrutuojantis juridinis asmuo, o pagal teisės aktų reikalavimus bankrutuojančio juridinio asmens turtas, tame tarpe ir reikalavimo teisės, yra parduodami siekiant užbaigti bankroto procedūras.

Ieškovo vertinimu, ši byla yra praradusi savo aktualumą bei faktiškai būsimas teismo sprendimas nesukurs jokių teisinių padarinių.

Šį teiginį Bankas motyvavo tuo, kad pagal pradinį ieškinį Bankas siekė susigrąžinti išduotą kreditą, todėl reiškė reikalavimą priteisti skolą, atitinkamai, įrodinėjo Sutarties sudarymo aplinkybes, kurios buvo konstatuotos baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje nustatyti faktai yra prejudiciniai šiai bylai CPK 182 str. 3 p.

CPK 182 str. 3 p. yra numatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 str. 3 p. dėl padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, prejudicialumo civilinėje byloje, yra suformavęs tokias šio punkto aiškinimo nuostatas:

-įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje;

-nors įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, asmens nusikalstamų veikų padariniai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nėra susiaurinami aiškinant juos kaip apimančius tik faktą, kad atitinkamas asmuo buvo pripažintas padariusiu nusikaltimą. Prejudicinę galią civilinėje byloje turi ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių faktas, taip pat ir tai, ar tuos veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis;

prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės;

-prejudicinę galią visada turi įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, nes juo būna pasisakoma dėl pripažinto kaltu asmens nusikalstamų veiksmų, kurie paprastai sukelia civilinius teisinius padarinius.

Taigi, baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad kreditai buvo išduoti dėl nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai (bei į aplinkybę, jog Bankas, kaip ir atsakovas buvo pripažinti nukentėjusias nuo nusikalstamos veikos), Bankas savo reikalavimus nukreipė į nusikalstamą veiką padariusį asmenį, pareikšdamas civilinį ieškinį baudžiamajame procese.

Pagal patikslintame priešieškinyje dėstomą poziciją matyti, kad atsakovas savanoriškai sumokėjo visas imokas pagal Sutartį trečiajam asmeniui UAB „Gelvora“. Tai reiškia, kad skolininkas savo faktiniais veiksmais pripažino kreditoriaus asmens pasikeitimą.

Banko vertinimu, Sutarties pripažinimas (ne)galiojančia, neturi įtakos ieškovo teisei reikšti reikalvimus UAB „Gelvora“ tuo atveju, jeigu atsakovas vertina, kad jo teisės buvo pažeistos. Dėl įvykusio kreditoriaus pagal reikalvimų teisių perleidimo sutartį pasikeitimo atsakovas turėtų spręsti ir dėl UAB „Gelvora“ procesinės padėties pasikeitimo (t.y. dėl tinkamo atsakovo šioje byloje CPK 45 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas).

Tai reiškia, kad sudarytu vartojimo kredito sutarčiu (ne)galiojimas neturi įtakos nei atsakovo B. G., nei Banko teisėms ir pareigoms, nes kredito išdavimą lėmė nusikalstama (neteisėta) veika, o Banko žalos reikalavimai yra sprendžiami (o atsakovo- galėtų būti sprendžiami) savarankiškame civiliniame procese.

Banko vertinimu, pagal patikslintame priešieškinyje suformuotą atsakovo poziciją matyti, kad B. G. reiškia pretenzijas dėl pagal Sutartį sumokėtų sumų UAB „Gelvora“ naudai. Banko nuomone, jis nėra tinkamas atstovas sprendžiant tarp B. G. ir UAB „Gelvora“ ginčą, ypač, kai atsakovas apskritai nėra ieškovo kreditorius pagal Sutartį (įvykus reikalavimo teisių perleidimui). Banko vertinimu, ši byla neturi jokios tiesioginės ir (ar) netiesioginės įtakos jo teisėms ir pareigoms ir ieškovas neturi atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį.

Bankas prašė civilinę bylą Nr. 2-4-545/2022 nagrinėti jam nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo M. L. a.k. (duomenys neskelbtini) 2022-03-24 d. teisminio nagrinėjimo metu prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. M. L. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad apie laidavimą B. G. gaunat kreditą, nieko nežinojo, R. L. (brolis) suklastojo jos parašą informacijoje apie laiduotoją ir vartojimo kredito sutartyje.

Trečiojo asmens GelvoraSergel, UAB j.a.k. 12514834, atstovas advokatas M. Badaras prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Priešieškinys tenkintinas visiškai

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas AB „Ūkio bankas“ 2011-04-11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų B. G. bei M. L. 25356,39 Lt, 380,35 žyminį mokestį bei 5 proc.metines palūkanas (t. 1 b.l. 1-2).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-14 d. nutartimi buvo nutarta ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“, j. a. k. 112020136, ieškinio atsisakymą priimti ir nutraukti civilinės bylos dalies, iškeltos pagal akcinės bendrovės „Ūkio bankas“, ieškinį atsakovams B. G., M. L., nagrinėjimą ieškovui atsisakius ieškinio. Taip pat buvo panaikintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011-04-13 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemones – atsakovų B. G., M. L., kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, esančio pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, areštą 25356,39 Lt reikalavimo ribose, šio turto nepakakus – atsakovų piniginių lėšų, esančių bankų sąskaitose, areštą (t. 2 b.l.64-66, 69-70).

2011-09-05 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas B. G. pateikė priešieškinį, prašydamas ieškovo ieškinį atmesti pripažinti negaliojančiais 2007 m. balandžio 17 d. jo vardu pasirašytus Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. balandžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovas prašo, civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-09-05 d. nutartimi nutarė priimti atsakovo B. G. priešieškinį ieškovui AB „Ūkio bankas“ ir sustabdyti civilinės bylos Nr. 2-5056-643/2011 (naujas civilinės bylos Nr. 2-4-545/2022) nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-202-22.

2018-07-31 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį, kuriame R. L. pripažino kaltu, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, sukčiavimą, apgaulės būdu pasisavindavo kitų asmenų vardu neteisėtai gautas paskolas ir tuo tikslu klastodavo dokumentus ir kitų asmenų parašus.

Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-307/2021 (teisminio proceso Nr. 1-88-1-00776-2008-8) priėmė naują nuosprendį, iš dalies panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018-07-31 nuosprendį.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-21 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujinta atsakovui B. G. palaikant pareikštą byloje priešieškinį (t. 2 b.l. 72-75, 82-83).

Atsakovas B. G. priešieškinyje (t. 1 b.l. 100-107) bei teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad 2007 m. vasario pabaigoje, bare-kavinėje adresu (duomenys neskelbtini), buvo pirmą kartą užkalbintas keletą kartų matyto asmens – R. L., kuris paprašė paskolinti pinigų. Kadangi pinigų neturėjau, R. L. pasiūlė paimti kreditą ir gautus pinigus paskolinti jam. Tuo metu atsakovas buvo bedarbis, nekilnojamojo turto neturėjau, tuomet R. L. pasiūlė jį įdarbinti, tačiau jokių veiksmų įdarbinanat neatliko.

R. L. įkalbinėjo paimti kreditą, pažadėjo jį dengti. Susitikus su toje pačioje kavinėje atsakovas pasirašė keletą R. L. paruoštų dokumentų kreditui gauti iš UAB „Lateko lizingas“. Visi tolimesni kredito gavimo ir įsigaliojimo procesai vyko be atsakovo dalyvavimo ir nežinomu laiku.

R. L. paėmęs kreditą iš UAB „Lateko lizingas“, iš pradžių pats mokėjo įmokas, o po to mokėjimai sustojo ir buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas, tačiau po ilgų derybų su antstoliais (antstolių N. S. ir D. S. kontora) ir R. L., su įmone UAB „Lateko lizingas“ buvo atsiskaityta. Minėtą skolą ir antstolių paslaugas padengė R. L., pervedęs į atsakovo žmonos, A. G., Swedbank banke esančią sąskaitą reikiamus pinigus.

2007-07-15 d. atsakovas iš AB „Ūkio bankas“ netikėtai gavau pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kredito sutarties sąlygų vykdymo (pradelsto kredito mokėjimo). Apie tokio kredito paėmimą atsakovas nieko nežinojo.

Pradėjus aiškintis, paaiškėjo, kad 2007-04-17 d. neaiškiomis aplinkybėmis AB „Ūkio bankas“ skyriuje (duomenys neskelbtini), B. G. vardu buvo pasirašyta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau — Kredito sutartis) 35000,00 Lt sumai, atidaryta banko sąskaita bei pagal 2007-04-17 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) grynaisiais pinigais iš jos neva atsakovui išmokėta 34000,00 Lt suma. Atsakovas nurodė, kad AB „Ūkio bankas“ padalinyje jis niekuomet nebuvo apsilankęs, jokių sutarčių dėl kredito gavimo ir sąskaitų atidarymo nepasirašinėjo, jokių pinigų neėmė ir apie jų paėmimą nieko nežino.

R. L. pripažino AB „Ūkio bankas“ skyriuje (duomenys neskelbtini) paėmęs kreditą B. G. vardu, tačiau įtikino, kad viskas bus sutvarkyta, mokėjimai bus atnaujinti ir nebus jokių problemų, nes jis banke turi pažįstamų.

Po kuriuo laiko 2008 m. pabaigoje Bankas informao atsakovą, kad kredito sutartis buvo nutraukta, nes nebuvo įmokų.

Atsakovas išaiškino, kad Kredito sutartyje laiduotojais įvardinti asmenys yra R. L. giminaičiai, kurių atsakovas nepažinojo, t.y. tai R. L. sesuo M. L. ir jo uošvis L. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) kuris jau yra miręs.

Atsakovas nurodė, kad R. L. atsisakius mokėti paimtą kreditą, jis 2011-03-15 d. kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus m. apylinkės prokuratūrą dėl R. L. padarytos nusikalstamos veiklos, t. y. Kredito sutarties ir Kasos išlaidų orderio suklastojimo ir apgaulės būdu (pasinaudojant atsakovo asmens duomenimis) B. G. vardu AB „Ūkio bankas“ išduoto 35000,00 Lt kredito pasisavinimo.

2011-03-21 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr 10-2-202-11 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismo 2018-07-31 d. nuosprendžiu R. L. bvuo pripažintas kaltu, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, sukčiavimą, apgaulės būdu pasisavindavo kitų asmenų vardu (tame skaičiuje ir atsakovo B. G., veikla kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d.) neteisėtai gautas paskolas ir tuo tikslu klastodavo dokumentus ir kitų asmenų parašus. Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-307/2021 (teisminio proceso Nr. 1-88-1-00776-2008-8) priėmė naują nuosprendį, iš dalies panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018-07-31 nuosprendį, tačiau dėl B. G. apgalės epizodo apskųstas nuosprendis buvo paliktas nepakeistu.

R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. kito asmens vardu paimti iš AB „Ūkio bankas“ kreditą ir neketinant jo grąžinti, panaudojant jį savo reikmėms, jis tam tikslui sukūręs konkretų veiksmų planą, pagal kurį veikė, pasinaudodamas įgytu B. G. pasitikėjimu ir apgaulingai įtikindamas jį, kad padės jam rasti darbą, 2007 m. balandžio 12 d. pateikė B. G. pasirašyti užpildytą kredito prašymą dėl 35 000,00 Lt vartojamojo kredito iš AB „Ūkio bankas“ gavimo ir iš anksto paruoštą 2007 m. balandžio 17 d. AB „Ūkio bankas“ vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs L. Š. pasitikėjimu, kuris taip pat ir dėl amžiaus negalėjo suprasti pateikiamų dokumentų turinio bei pasekmių, pateikė L. Š. pasirašyti informaciją apie laiduotoją bei tą pačią vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), antru kredito laiduotoju prašyme įrašė M. L., suklastojęs jos parašą informacijoje apie laiduotoją ir vartojimo kredito sutartyje, po ko jis (R. L.) nuvyko į AB „Ūkio bankas“, (duomenys neskelbtini) filialą, esantį (duomenys neskelbtini), kur pateikė B. G. vardu užpildytą prašymą suteikti 35 000,00 Lt kreditą bei jau pasirašytą informaciją apie laiduotojus su suklastotu M. L. parašu, po to 2007 m. balandžio 17 d. AB „Ūkio bankas“ pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai suteikė B. G. 35 000,00 Lt kreditą, kurį nurodydamas B. G. nuimti nuo sąskaitos grynais, panaudojo savo reikmėms. Tokiu būdu R. L. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, padarydamas AB „Ūkio bankas“ didelę 35 000,00 Lt žalą.

Baudžiamojoje byloje atsakovas buvo pripažintas nukentėjusioju (t. 1 b.l.109).

Taigi, trečiojo asmens R. L. kaltė įrodyta teismo nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Teismo vertinimu, nustatyta, kad atsakovas B. G. Banke išduodant kreditą, nebuvo, kredito negavo, o laidotojos M. L. parašas yra suklastotas.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis (baudžiamojoje byloje yra ieškovo 2011-06-16 d. atsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) į Vilniaus m. 2 PK 2011-05-19 paklausimą Nr. (duomenys neskelbtini)) 2008-10-17 d. iš pareigų buvo atleista AB „Ūkio bankas“ Vilniaus filialo (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus darbuotoja V. B., kuri pasirašė ginčijamą Kasos išlaidų orderį, pagal kurį neva atsakovui 2007-04-17 grynaisiais pinigais buvo išmokėta 34000,00 Lt suma, o 2008-12-24 d. iš pareigų buvo atlesta Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotoja J. K., užpildžiusi B. G. vardu paraišką ginčijamai Kredito sutarčiai sudaryti bei neva dalyvavusi pasirašant ginčijamą Kredito sutartį.

Be to, iš 2011-01-18 d. „Sodros“ išrašo paaiškėjo, jog nuo 2007-03-01 iki 2007-09-17 d. atsakovas be jo žinios buvo įdarbintas įmonėje UAB „Revensta“, į.k. 125024953.

Atsakovas B. G. priešieškinio reikalavimus grindžia CK 1.91 str. (apgaulė).

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (LAT 2021-04-14 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-87-611/2021).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (LAT 2015-04-30 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019-01-15 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (LAT 2006-12-11 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007-07-05 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008-12-22 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2021-04-14 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-87-611/2021).

Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (LAT 2013-04-26 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019-06-06 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).

Be to, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys), (LAT 2019-06-06 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (LAT 2013-04-26 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2020-11-04 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-293-969/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2022-03-31 d. sprendimas civ.byloje Nr. e2A-192-567/2022).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išplėtotoje teismų praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (LAT 2019-02-14 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

Pagal CK 6.870 str. 1 d., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Paskolos sutarties priskyrimas realinei reiškia, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia, tačiau būtinas sutarties dalyko – pinigų – perdavimas paskolos gavėjui.

Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) į perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis,kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

Teismas sutinka su atsakovo cituojama teismų praktika, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad – paskolą grąžino arba jos negavo (LAT 2008-03-26 d .nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-187/2008). Tuo atveju, kai paskolos sutartis patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (LAT 2010-09-28 d. nutartis civ. byloje Nr 3K-3-366/2010).

Paskolos dalykas, t. y. 35000,00 Lt suma atsakovo B. G. nuosavybėn niekada nebuvo perduota, o paskolos suteikimą sąlygojo neteisėti Banko darbuotojų veiksmai, pasireškė tuo, kad kredito sutartis buvo sudaryta ir kredito suma išduota grynais pinigais nedalyvaujant kredito gavėjui B. G., o trečajam asmeniui R. L.

Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei įrodymai sudaro pagrindą priešieškinį tenkinti visiškai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008-03-14 nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt).

Dėl netinkamo atsakovo (pagal priešieškinį).

Ieškovas procesiniame dokumente-atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad atsakovas priešieškinį pareiškė ne tam asmeniui, kam priklauso. Ieškovo teigimu, priešieškinis turi būti pareikštas kitam atsakovui – GelvoraSergel UAB, o sprendimo priėmimas nagrinėjamoje byloje nesukels teisinių pasekmių. Teismas nesutinka su ieškovo teiginiu.

CPK 45 str. 1 d.-2 d. numato, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad jis būtų pakeistas kitu asmeniu, tai šis asmuo gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Apie tai teismas praneša šiam asmeniui.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad civiliniame procese galioja dispozityvumo principas. Šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Dispozityvumo principas reiškia, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dispozityvumo principas kartu reiškia, kad šalys pareiškia byloje reikalavimus ir gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais bei procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys naudojasi plačia autonomija (LAT 2014-12-09 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-546/2014; 2016-12-23 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-533-681/2016, 15 p.; 2019-02-07 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-13-421/2019, 43 p.).

Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, pats savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo faktinį ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 str. 1 dalies 2, 4 p.p.). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei faktinio ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais ir įrodymais, kurių šalys teismui nenurodė), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (LAT 2008-07-11 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-387/2008). Spręsdamas priteisti šaliai tai, ko ji neprašo, arba priteisdamas daugiau, negu ji prašo, teismas išeitų už bylos nagrinėjimo ribų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą (LAT 2009-05-05 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-161/2009; 2014-04-30 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-239/2014; 2015-07-03 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015; LAT 2021-05-27 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-22-701/2021).

Nagrinėjamu atveju atsakovas keisti ieškovo nesutiko, laikydamas, kad pagal priešieškinį turi atsakyti būtent ieškovas. Byloje nustatyta, kad BAB „Ūkio bankas“ ir UAB „Gelvora“ (š.m. GelvoraSergel UAB), sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią BAB „Ūkio bankas“ perleido, o UAB “Gelvora“ įgijo reikalvimo teisę į atsakovo B. G. skolą. Šiuo metu atsakovas visą skolą sumokėjo GelvoraSergel UAB. GelvoraSergel UAB įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. BAB „Ūkio bankas“ neperdavė UAB „Gelvora“ teisių, susijusių su ginčo kredito sutarties sudarymu bei kredito išmokėjimu, o tik teisę į B. G. skolą. Pažymėtina, kad byloje konstatuoti ne tik R. L. neteisėti/nusikalstami veiksmai, tačiau ir Banko darbuotojų neteisėti veiksmai išduodant B. G. jam nedalyvaujant kreditą. Pažymėtina, kad šio sprendimo pagrindu atsakovas ketina kreiptis į teismą su nauju ieškiniu GelvoraSergel UAB dėl sumokėtų sumų grąžinimo, todėl sprendimas bylos šalims sukels teisines pasekmes.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

CK 98 str. 1 d. taip pat numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą, rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Atsakovas B. G. patyrė 14,48 Eur/50 Lt žyminio mokesčio bei 578 Eur advokato išlaidų (t. 1 b.l.123; t.2 b.l. 103-107).

Teismas, atsižvelgiant į tai, kad byla nesudėtinga, popierinė, susideda iš dviejų bylos tomų, nereikalaujanti didelių darbo laiko sąnaudų, nes teismo praktika nagrinėjamu atveju gerai išplėtota, bylos trukmę, pareiškimas priimtas 2011-04-11 d., byla nagrinėjama iki šiol, byla buvo sustabdyta iki ikiteisminio tyrimo bei baudžiamojoje byloje įsiteisėjusių pocesinių sprendimų priėmimo, byloje buvo keli teismo posėdžiai, todėl teismas sprendžia, kad atsakovo patirta 578 Eur advokato išlaidų suma yra minimali, neviršija nustatyta Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, todėl teismas iš atsakovo priteisia 578 Eur atstovavimo išlaidų, ši suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (Lietuvos CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Patenkinus priešieškinį visiškai, iš ieškovo priteistina ir 14,48 Eur/50 Lt žyminio mokesčio atsakovo naudai (CPK 79 str., 80 str., 93 str. 11 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bankrotuojanti bendrovė, tiek atsakovo patirtų žyminio bei advokato išlaidų suma priteistina iš BAB „Ūkio bakas“ administravimui skirtų lėšų, o likusi žyminio mokesčio suma iš ieškovo į valstybės pajamas nepriteistina (CPK 83 str. 1 d. 8 p.; t. 1 b.l. 106-107; 126-127).

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas bei jo atstovas nepalaikė prašymo priteisti iš ieškovo UAB „FACTUM VILNIUS“ 2011-09-02 Kasos pajamų orderyje-Kvite (duomenys neskelbtini) nurodytą 480,00 Lt sumą už teisines paslaugas (prieštaravimai dėl preliminaraus teismo sprendimo), todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Patenkinus priešieškinį, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 21,05 Eur. Priešieškinį patenkinus visiškai, šios išlaidos iš ieškovo bankrutavusio AB „Ūkio bankas“ į valstybės pajamas nepriteistinos (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

priešieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiais nuo jo sudarymo momento 2007-04-17 d. pasirašytus Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą AB „Ūkio bankas“ j. a. k. 1220201363, ir B. G. a. k. (duomenys neskelbtini) bei jos pagrindu išduotą 2007-04-17 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 34000 Litų.

Priteisti iš ieškovo BAB „Ūkio bankas“, j. a. k. 112020136, visas bylinėjimosi išlaidas – 14,48 Eur (keturiolika Eur 48 ct / 50 Lt) žyminio mokesčio, 578 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur) advokato išlaidų iš administravimui skirtų lėšų B. G. a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą.