Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovui O. S. bei jo atstovui advokatui Dariui Ališauskui

trečiajam asmeniui I. P.

teismo posėdyje vaizdo konferencijos (nuotoliniu) būdu išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo O. S. ieškinį atsakoveiN.i Č. P. su trečiaisiais asmenimis I. P., VĮ „Turto bankas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisės pripažinimo,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas O. S., a. k. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu prašydamas:

-pripažinti iš dalies negaliojančiu (duomenys neskelbtini) susitarimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo atsakovės vardu, dalyje dėl 1/3 dalies buto, kurią privatizuoti teisę turėjo ieškovas O. S.;

-pripažinti iš dalies negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini)-05-28 Įstatymą Nr. I-1374, patvirtintą Vilniaus 6-ojo notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 1/3 dalies buto, kurią privatizuoti teisę turėjo ieškovas O. S.;

-taikyti restituciją ir ieškovo nuosavybe pripažinti 1/3 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

-priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas-50 Eur žyminio mokesčio. 1000 Eur advokato išlaidų (b.l. 1-3, dok-12447; b.l. 74, dok-87665).

Ieškinyje (b.l. 1-3, dok-12447) bei teisminio nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad jis su motina I. P. ir atsakove – netikra seserimi N. Č. P. gyveno valstybės skirtame (pagal orderį) bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Butas buvo skirtas trims asmenims, t. y. ieškovui, atsakovei ir jų motinai. Visi buvo įrašyti į orderį, kurio ieškovas neturi (jis greičiausiai yra likęs pas atsakovę), tačiau prideda gautą iš valstybinio archyvo 1981-11-13 vykdomojo komiteto sprendimą, kuriame nurodyta, kad butas skiriamas trims asmenims.

Prasidėjus privatizacijai, visus privatizavimo reikalus paliko tvarkyti motinai, ja visiškai pasitikėdamas. Pats tuo užsiimti nelabai turėjo laiko, kadangi buvo užsiėmęs verslu, važinėjo po užsienį.

Motina vėliau ieškovą informavo, kad butas jau privatizuotas, visų jų trijų, t. y. ieškovo, sesers ir motinos vardu po 1/3 dalį. Sesuo ir motina liko gyventi tame bute. Privatizuoto buto reikalais nesidomėjo, manydamas, kad jam priklauso 1/3 ginčo buto dalis. Jokio kito gyvenamojo būsto ieškovas Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini)-05-28 butų privatizavimo įstatymo pagrindu neprivatizavo ir neįgijo.

2019 metais motina ieškovui paskambino ir papasakojo, kad kilo problemų dėl namo, kuriame yra minėtas butas, rūsio, kuriuo ji naudojasi. Kaimynai reiškia dėl jo pretenzijas, reikia aiškintis, kam jis priklauso. Ieškovas paprašė jos surasti ir perduoti jam visus namuose laikomus archyvinius dokumentus, taip pat aptarė, kad reikia duomenų apie rūsio skyrimą ieškovo šeimai ieškoti archyvuose. Po kuriuo laiko motina perdavė ieškovui šūsnį įvairių senų dokumentų, o sesuo, kad atstovautų ir ją, išdavė ieškovui 2019-05-17 d. įgaliojimą. Su šiuo įgaliojimu 2019-06-11 kreipėsi į Valstybinį archyvą (tai patvirtina pridedamas prašymas), kuriame ieškojo kokių nors dokumentų, galinčių patvirtinti rūsio skyrimą konkrečiam butui.

Šių reikalų tvarkymo metu susipažino su motinos perduotais buto privatizacijos dokumentais. Iš jų paaiškėjo, kad visą butą savo vardu asmeniškai privatizavo atsakovė, o nei ieškovui, nei motinai nieko nepriklauso. Prie archyvinių dokumentų buvo pridėtas (duomenys neskelbtini) d. susitarimas, pagal kurį neva visi trys susitarė dėl tokio privatizavimo, tačiau tokio dokumento ieškovas nepasirašinėjo, parašas yra akivaizdžiai suklastotas, nes nėra panašus į tikrąjį ieškovo parašą. Susitarimas neva patvirtintas Valstybinės akcinės įmonės „Vilanta“ direktorės A. Ž., tačiau tokioje įmonėje ieškovas nebuvo ir dėl susitarimo patvirtinimo nesikreipė.

Minėtame susitarime nurodyta ieškovo tuometinė pavardė V., kurią vėliau, sudarant santuoką, pasikeitė. Tačiau ieškovo tuometinis parašas atrodė visiškai kitaip, tai patvirtina pridedama ieškovo seno paso kopija, kiti archyviniai dokumentai. Be to, šią aplinkybę, kad ieškovo parašas suklastotas, pripažino ir atsakovė: sužinojęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kreipėsi į atsakovę dėl paaiškinimų. Ji pripažino, kad padirbo ieškovo parašą, tačiau gražiuoju spręsti ginčą atsisakė. Su ja pasidarė neįmanoma susikalbėti, ieškovui atvykus su ja susitikti, aptarti reikalų, ji pasitiko riksmais, keiksmais, melagingai apkaltino ieškovą policijai, neva jis smurtavo prieš ją. Teikdama paaiškinimus policijai, ji ieškovą apšmeižė ir daug ką primelavo, tačiau svarbiausia, kad ji pripažino, jog ieškovo parašą padirbo be jo žinios.

Sužinojęs apie jo parašo padirbimą, ieškovas kreipėsi su pareiškimu į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl dokumento suklastojimo, tačiau Vilniaus m VPK 2019-10-24 nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės senaties termino.

Ieškovo motina I. P. gyvena kartu su atsakove. Dėl senyvo amžiaus, sveikatos ji menkai gaudosi situacijoje, dėl nuolatinės sesers įtakos ir priklausomumo nuo jos yra atsakovės pusėje, ieškovą laiko priešu. Jai taip pat turėjo priklausyti 1/3 dalis buto, tačiau ieškovui nėra žinoma, ar ji sutiko dėl buto privatizavimo dukters vardu, tam pritarė ir pan. Reikšti reikalavimo jos vardu, neturėdamas jos sutikimo, ieškovas negali. Nors vienas ieškovo kreipimosi į teismą tikslų yra būtent noras apsaugoti motiną, kad ji neliktų senatvėje be jokio būsto. Yra sužinojęs, kad atsakovė ketina butą parduoti, pati išvykti gyventi į (duomenys neskelbtini), o motiną palikti giminaičių (duomenys neskelbtini) priežiūrai. Jei buto dalis atitektų ieškovui, tai būtų garantija, kad motina turės gyvenamąjį būstą, nes ieškovas pats jos užimti nepretenduoja.

Mano, kad (duomenys neskelbtini) susitarimas dėl buto privatizavimo turėtų būti pripažintas iš dalies negaliojančiu, kaip suklastotas, (duomenys neskelbtini) buto pirkimo-pardavimo sutartis, iš dalies negaliojanti, kaip neatitinkanti įstatymų reikalavimų, o ieškovui pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį buto.

Susitarimo ir buto pirkimo-pardavimo sutarties metu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas.

Šio CK 168 str. nustatė, kad sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais - reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų. Esminiai yra tie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymą arba yra būtini tos rūšies sutartims, taip pat visi tie punktai, dėl kurių, vienos iš šalių pareiškimu, turi būti susitarta.

Suprantama, kad ieškovas nežinodamas apie (duomenys neskelbtini) susitarimo sudarymą ir jo nepasirašydamas, jo nesudarė. Taigi, susitarimas neatitinka įstatymo reikalavimo, kad šalys turi susitarti.

1964 m. CK 47 str. 1 d. nustatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Ieškovo nuomone, (duomenys neskelbtini) susitarimas dėl buto privatizavimo toje dalyje, kurioje ieškovas susitarė dėl jo dalies buto privatizavimo atsakovės N. Č. P. vardu, turi būti pripažintas negaliojančiu.

Atitinkamai, (duomenys neskelbtini) buto pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl ieškovui turėjusios atitekti 1/3 dalies buto, turėtų būti laikoma negaliojančia, kaip neatitinkanti įstatymo reikalavimų, nes buvo sudaryta remiantis negaliojančiu (padirbtu) susitarimu (1964 m. CK 47 str. 1 d.), o tokio susitarimo buvimas buvo būtina sąlyga buto privatizavimo sutarties sudarymui ir patvirtinimui.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 9 str. 2 d. nustato, kad Civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti.

Taigi, pripažinus nurodytus sandorius negaliojančiais, turėtų būti taikomos dabartinio 2001 m. Civilinio kodekso (toliau – 2001 m. CK) nustatytos pasekmės.

CK 6.145 straipsnis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Ieškovo nuomone, šiuo atveju restitucija turi būti taikoma ne grąžinant turtą (1/3 buto dalį) valstybei, bet pripažįstant jį ieškovo nuosavybe, nes jis turėjo teisę šią dalį įgyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, norėjo ja pasinaudoti ir buvo įsitikinęs, kad šią teisę įgyvendino (atsakovei nuslėpus aplinkybę, kad turtas privatizuotas ne jo vardu). Tuo tarpu valstybė bet kuriuo atveju į šį turtą nepretendavo, pati įstatymu suteikė teisę jį privatizuoti bute gyvenantiems asmenims ir jį perleido, taigi jokių nuostolių dėl turto pripažinimo ieškovo nuosavybe jokių nuostolių nepatirtų, restitucija jos atžvilgiu netaikytina. Pažymėtina, kad toks ginčo sprendimo būdas (dalį buto pripažįstant ieškovo nuosavybe) taikomas teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2009-03-18 nutartis civ.byloje Nr. 2A-295-186/2009, palikta galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartimi civ.byloje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009). Kasacinio teismo nutartyje buvo konstatuota, kad tokio turinio ginčijami susitarimas privatizuoti butą ir privatizavimo sandoris, negali būti pripažįstami atitinkančiais protingumo kriterijų, nes nėra protinga turint teisinį pagrindą ir faktinę galimybę tapti buto savininku ar bendrasavininkiu, atsisakyti tokios galimybės, ir sudarius sau nenaudingą sutartį taip apriboti savo bei buvusio nepilnamečio sūnaus interesus, sutikti naudotis butu šeimos nario ar buvusio šeimos nario teisėmis ar panaudos teisiniu pagrindu, t. y. pagrindais, kurie teikia nepalyginamai mažesnio teisinio, socialinio lygmens garantijas ir dėl tokio statuso asmenį daro labiau pažeidžiamą ir priklausomą nuo kitų asmenų valios.

Nors ginčijamas susitarimas ir pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti 1992-1993 metais, tačiau senaties terminas, ieškovo manymu, nėra praleistas, nes senaties terminas skaičiuotinas ne nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos, o nuo sužinojimo apie sandorio sudarymą. Apie tai, kad butas ieškovui nuosavybės teise nepriklauso, jis sužinojo tik atsitiktinai, domėdamasis archyve kitais reikalais, t. y. ne anksčiau kaip 2019 metais. Iki tol, kadangi bute gyveno ieškovo motina ir sesuo, ieškovui nebuvo jokio reikalo aiškintis, tikrinti registro duomenis ar panašiai.

Sesuo buvo ieškovui buvo išdavusi 2019-05-17 d. įgaliojimą, kurio pagrindu kreipėsi į archyvą. Retrospektyviai vertinant, jau iš pačio įgaliojimo galėjo įtarti, kad butas ieškovui nepriklauso, nes jame buvo nurodyta, kad atstovauja seserį reikaluose, susijusiuose su „jai nuosavybės teise priklausančio buto“ reikalais. Tačiau tuo metu nesigilino į šio teksto reikšmę, tiesiog galvojo, kad jei tvarko reikalus sesers prašymu, turi turėti ir jos įgaliojimą. Kad buvo pažeistos ieškovo teisės į nuosavybę, suprato tik perskaitęs ir susipažinęs su motinos ieškovui perduotais archyviniais dokumentais, t. y. buto privatizavimo sutartimi ir susitarimu dėl buto privatizavimo, kurio ieškovas nepasirašinėjo, taip pat gavęs iš Nekilnojamojo turto registro išrašą dėl buto įregistravimo atsakovės vardu. Minėtą įgaliojimą atsakovė panaikino 2019-08-29, ieškovui jau pareikalavus iš jos pasiaiškinimo dėl suklastoto parašo. Taigi, sužinojimo apie pažeistas teises momentas yra tarp šių dviejų datų – įgaliojimo išdavimo ir panaikinimo.

Reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl šis terminas nėra praleistas (2000-07-18 Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 str. 1 d.; CK 1.125 -1.127 str.).

Atsakovė N. Č. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo O. S. ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas (b.l.11-13, dok-114570).

Atsiliepime į ieškinį (b.l.11-13, dok-114570) bei teisminio nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) metų gyveno trise – atsakovė bei jų motina- trečiasis asmuo, o taip pat ieškovo sūnus iš pirmos santuokos E., kuri atsakovė su trečiuoju asmeniu prižiūrėjo, kadangi jo tėvai juo nesidomėjo. Ieškovas O. S. buvo priregistruotas bute, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) m. jame negyveno, kadangi buvo išvykęs į užsienį.

Atsakovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) motinai I. P. jos darbovietė išdavė orderį, kuriuo suteikė teisę gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini).

Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992-12-01 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės.

Atsakovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pradžioje su mama ir ieškovu susitarė, kad reikia teikti prašymą butui privatizuoti. Kadangi ieškovo Lietuvoje jau keli metai nebuvo ir prašymui pasirašyti atvykti į Lietuvą tuo metu jis negalėjo, be to, teigė, kad butas jam nėra reikalingas, nes jis Lietuvoje praktiškai nebūna, o mama su butu susijusių formalumų tvarkyti nenorėjo ir pageidavo, kad savininke taptų atsakovė, visi trys nutarė, jog butas bus privatizuotas atsakovės vardu, o už ieškovą raštišką susitarimą dėl buto išpirkimo pasirašys atsakovė. Todėl (duomenys neskelbtini) su ieškovo žinia ir visų trijų sutarimu, už ieškovą raštišką susitarimą dėl buto privatizavimo pasirašė atsakovė.

Nepaisant to, kad ieškovas nurodė nepretenduojantis į buto nuosavybę, jis žadėjo finansiškai padėti atsakovei ir mamai, prisidėdamas prie buto išpirkimo, tad dar iki susitarimo pasirašymo buvo sutarta, kad buto įsigijimui panaudos visų trijų sukauptus investicinius čekius.

Iki (duomenys neskelbtini) buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo ieškovas į Lietuvą negrįžo, savo vardu turėtų investicinių čekių atsakovei su mama neperdavė, taigi, ir jokių pinigų už turtą nemokėjo. Kadangi atsakovė su mama pagal visų trijų žodinį susitarimą planavo, kad už buto įsigijimą dalis čekių bus gauti iš ieškovo, o jų negavusios, skubiai buvo priverstos skolintis pinigų, kad atsiskaityti už perkamą butą.

(duomenys neskelbtini) atsakovės vardu buvo pasirašyta buto pirkimo-pardavimo sutartis, o buto įsigijimui buvo panaudoti čekiai, kurie priklausė atsakovei ir trečiajam asmeniui, taip pat buvo panaudoti apie 1000 rublių, kuriuos pasiskolino iš mamos draugės V. L. (šiai dienai jau yra mirusi). Vėliau skolą motinos draugei grąžino atsakovė bei trečiasis asmuo iš savo asmeninių lėšų, tuo tarpu ieškovas prie buto pirkimo nei čekiais, nei savo lėšomis neprisidėjo. Be to, kad ieškovas prie ginčo buto įsigijimo niekada neprisidėjo finansiškai, jame ir negyveno, butu nesirūpino ir neprižiūrėjo, todėl neabejotinai jis neturi jokių teisių į nuosavybę.

Pažymi, kad ieškovas ieškiniu net neįrodinėja, kad už ginčo butą mokėjo pinigus, todėl akivaizdu, kad ieškovas pateiktu ieškiniu siekia nepagrįstai praturtėti.

Ieškinyje nurodyti argumentai, kad ieškinį reiškia ir neva tai atgauti buto dalį jis stengiasi dėl motinos, taip pat melagingi. Ieškovas niekada mamos neslaugė, daug metų nedalyvavo nei mamos, nei savo sūnaus E., kurį augino atsakovė ir trečiasis asmuo, gyvenime. Iki šiol motina (trečiasis asmuo) gyvena su atsakove, ja rūpinasi išimtinai tik atsakovė.

Taigi, apie tai, kad butas bus privatizuotas atsakovės vardu, ieškovas žinojo nuo pat ginčijamų sandorių sudarymo momento. Kad tai atitiko jo valią įrodo aplinkybė, jog po buto privatizavimo ieškovas nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui 13 metų jokių pretenzijų nereiškė. Priešingai, grįžęs iš užsienio, jis vedė antrą kartą ir su sutuoktine gyveno bute (duomenys neskelbtini). Ne kartą ieškovas atsakovei ir trečiajam asmeniui yra sakęs, kad jam nereikia jų „seno šlamšto“ (buto), nes jis pats turintis gerą butą. Tuo tarpu atsakovė dažnai jam primindavo, kad jai buvo labai skaudu, jog per jį atsakovei bei trečiajam asmeniui teko skolintis lėšų būstui įsigyti, nes ieškovas neperdavė žadėtų investicinių čekių, nors žinojo, kad terminas buto privatizavimui ėjo į pabaigą ir visi galėjo tiesiog prarasti vienintelį savo gyvenamąjį būstą, kuriame nuo seno gyveno.

Taigi santykiai su ieškovu net 13 metų po buto privatizavimo buvo geri, jokių priekaištų brolis nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui nereiškė iki 2006 metų.

2006 m. lapkričio pradžioje atsakovė sulaukė skambučio iš advokato, kuris prisistatė Z. K.. Pokalbio metu atsakovei buvo grasinama, kad ieškovas paduos ją į teismą dėl suklastoto jo parašo buto privatizavimo metu. Tuo metu advokatui atsakė, kad tai yra šeimos reikalas ir šiuo klausimu kalbėsis išimtinai tik su ieškovu. 2006-11-03 iš to paties advokato Z. K. kontoros gavo raštišką pasiūlymą dėl kilusio ginčo sureguliavimo neteismine tvarka. Ji į šį laišką neatsakė, nes laikė, kad tai buvo klausimas, kurį turėjo spręsti šeimoje, o ne per trečiuosius asmenis. Tačiau ieškovas su atsakove šiuo klausimu pats nekalbėjo.

Po kelių metų po laiško iš advokato gavimo, ieškovas kartu su sūnumi E. atvyko į ginčo butą. Tuo metu bute atsakovė gyveno su motina (I. P.), E. (ieškovo sūnus), buvo nuteiktas prieš jas tėvo dėka. Trečiajam asmeniui buvo pateiktas pasiūlymas: atsakovė turi persikelti gyventi į tetai S. S. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), jai bus išmokėta 10,000,00 Eur piniginė kompensacija, o motina turi persikelti gyventi pas ieškovą, kur šalia gyvenamojo namo buvo pastatytas atskiras ūkinis pastatas. Motina ten turėjo gyventi atskirai nuo ieškovo, kad netrukdytų jo šeimai. Šis pastatas nebuvo tinkamas gyventi, kadangi sukaltas tiesiog iš lentų, šildytis motinai jame būtų tekę elektriniu šildytuvu. Taigi, motina šio pasiūlymo iš karto atsisakė. Atsakovės teigimu, iki 2008-06-29 buvo išdaužti ginčo buto langai. Tik tuomet motina pasakė, kad langus išdaužė ieškovas, nes ji atsisakė jo pasiūlymo.

Po šio įvykio konfliktai vėl pasibaigė ir ieškovas kurį laiką dėl buto jokių pretenzijų nereiškė.

2019-05-17 suteikė O. įgaliojimą dėl ginčo buto rūsio įregistravimo, nes atsakovei reikėjo pagalbos šiuo klausimu. O. iškvietė matininką, kuris padarė planą, tačiau už matininko paslaugas mokėjau atsakovė. Tačiau rūsio planas buvo padarytas blogai, VĮ „Registrų centras“ tokį planą tvirtinti atsisakė, todėl planą teko perdaryti ir iš naujo rinkti visų kaimynų parašus. Kadangi visų parašų surinkti nepavyko, rūsys taip ir liko neįregistruotas VĮ „Registrų centras“. Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovo ir atsakovės santykiai tuo metu buvo geri, jam tikrai buvo žinomas faktas, kad butas jam nepriklauso nuosavybės teise, nes atsakovei pagalbą dėl buto teikė įgaliojimo pagrindu suprasdamas, kad nuosavybė jam nepriklauso, ir jokių pretenzijų dėl buto privatizavimo tuo metu nereiškė.

2019-08-23 ginčo bute kilo konfliktas, susijęs su buto privatizavimo aplinkybėmis. Tuomet O. pas atsakovė su mama į svečius atėjo su mamos seserimi S. S. D. O. ir S. neteisėtų veiksmų atsakovės ir mamos atžvilgiu teko kviesti policijos pareigūnus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Po šio įvykio atsakovė 2019-08-29 panaikino 2019-05-17 ieškovui išduotą įgaliojimą.

2020-05-17 įvyko dar vienas konfliktas, kurio metu ieškovas ginčo bute smurtavo – jis sumušė ne tik atsakovę, bet ir trečiąjį asmenį, grasino nužudyti atsakovę, motiną ir savo sūnų E., smūgiavo į galvą, kelis kartus kumščiu sudavė motinai į krutinę.

Atsakovės teigimu, po ginčijamo buto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ieškovas 13 metų nesikreipė nei į teismą, nei į jokias kitas institucijas. Tik 2006 m. lapkričio mėn. siuntė reikalavimą per advokatą dėl kilusio ginčo sureguliavimo neteismine tvarka. Po šio laiško išsiuntimo ieškovas vėl gi jokių realių teisinių veiksmų dėl galimai jo pažeistų interesų nesiėmė 15 metų iki tol, kol gavo šį ieškinį iš teismo.

Pažymi, jog ieškovas ieškinyje nurodo, jog jo gyvenamoji vieta yra bute, adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau tai yra netiesa. Šis butas priklauso ir jame gyvena ieškovo ir atsakovės teta S. S., o ieškovas faktiškai gyvena buvusios sutuoktinės (santuoka buvo nutraukta ir turtas po santuokos nutraukimo paliktas žmonai fiktyviai dėl ieškovo turimų skolų) vardu registruotame name G. V. gatvėje, (duomenys neskelbtini). Būtent faktinėje gyvenamojoje vietoje tarp ieškovo ir jo kaimyno taip pat įvyko konfliktas, kuris 2019 m. net kreipėsi į teismą dėl to, kad ieškovas neteisėtai užėmė kaimynui priklausančio žemės sklypo dalį. Tai tik patvirtina, kad ieškovas yra konfliktiškas, agresyvus ir neprognozuojamas žmogus, siekiantis nepagrįstai praturtėti kitų asmenų sąskaita.

Ieškovas ieškinyje melagingai nurodo, kad apie buto privatizavimą ir išpirkimą atsakovės vardu jam tapo žinoma tik 2019 metais. Atsakovės teigimu, ieškovas apie buvo privatizavimą atsakovės vardu žinojo nuo pat (duomenys neskelbtini) susitarimo privatizuoti butą sudarymo dienos. Ne gana to, po 13 metų po šio susitarimo ir (duomenys neskelbtini) Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, 2006-11-03 per advokatą Z. K. siuntė atsakovei raštišką pasiūlymą ginčą dėl buto privatizavimo spręsti neteismine tvarka.

Net gi jeigu tikėti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad jis iki 2019 m. nežinojo, kad butas privatizuotas mano vardu, atkreipia dėmesį, jog ieškovas, kaip sąžiningas ir rūpestingas asmuo, apie teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998-06-30, kadangi nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą turėjo būti pasirašytos iki 1998-06-30. Taigi akivaizdu, kad ieškovas apie teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998-06-30.

Ginčijami privatizavimo metu atlikti sandoriai sudaryti galiojant 1964 m. redakcijos CK, kurio 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. To paties kodekso 86 str. 1 d. buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė yra įtvirtinta ir 2001-07-01 d. įsigaliojusio naujojo Civilinio Kodekso 1.127 str. 1 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu pagal anksčiau galiojusius įstatymus numatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, taikomi jame nustatyti ieškinio senaties terminai. Todėl šiuo atveju turi būti taikomas CK, galiojęs iki 2001-07-01, kurio CK 84 str. nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2001-06-30. Šį terminą ieškovas praleido, o nesant ieškovo prašymo atnaujinti šį terminą bei praleidimą pateisinančių aplinkybių, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Be to, ieškovas į teismą kreipėsi praėjus 15 metų po 2006-11-03 advokato Z. K. pasiūlymo pateikimo. Todėl net ir laikant, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina ne ginčijamų sandorių sudarymo diena, ne 2001-06-30 (kadangi nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą turėjo būti pasirašytos iki 1998-06-30); neabejotinai senaties terminas skaičiuotinas nuo 2006-11-03 advokato rašto pateikimo dienos. Pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 - 1.127 str.), todėl net ir šiomis aplinkybėmis ieškinys teismui pateiktas praleidus 10 metų senaties terminą, kuris suėjo 2016-11-03.

Trečiasis asmuo I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su ieškiniu nesutinka (b.l.14, dok-115953).

Atsiliepime į ieškinį (b.l.14, dok-115953) bei teisminio nagrinėjimo metu trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovo prašymui turi būti taikoma ieškinio senatis ir ieškinys turi būti atmestas. Taip pat nurodė, kad pilnai palaiko atsakovės poziciją, išdėstytą jos atsiliepime.

Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“, į. k. 112021042, pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra VĮ „Turto bankas“ atstovui nedalyvaujant (b.l. 6, dok-91155).

Atsiliepime į ieškinį (b.l. 6, dok-91155) nurodė, kad nagrinėjamoje byloje aktualus ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 47 str. 1 dalyje įtvirtintos normos taikymo ir aiškinimo klausimas, t. y., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Kaip nurodo ieškovas, jis nepasirašė (duomenys neskelbtini) d. susitarimo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo atsakovės vardu, dalyje dėl 1/3 dalies buto, kurią privatizuoti teisę turėjo ieškovas. Galimai ieškovo parašas buvo suklastotas, todėl nebuvo išreikšta ieškovo kaip šalies valia 1/3 dalį ginčo buto privatizuoti atsakovės vardu.

Pažymi, kad iš esmės analogiški sandorių negaliojimo pagrindai įtvirtinti ir galiojančio CK 1.80, 1.81 straipsniuose. VĮ „Turto bankas“ nežinomos aplinkybės, kurios patvirtintų ar paneigtų faktinį ieškinio pagrindą, tačiau jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad yra pagrindas naikinti ginčo sandorius dėl 1/3 dalies buto privatizavimo atsakovės N. Č. P. vardu, VĮ „Turto bankas“ neprieštaraus ieškinio patenkinimui.

Teismas, spręsdamas nurodytą ginčą atsižvelgia į tai, kad pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dispozityviškumo principo (CK 1.137, 1.138 str.).

CK 1.138 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų-buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, kuris gali būti įgyvendinamas, taikant skirtingus teisinius mechanizmus.

Iš valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad 38,62 kv.m. bendro ploto dviejų kambarių butas su rūsiu, esantys (duomenys neskelbtini), kuriuo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) d. nuosavybės teise priklauso atsakoveiN.i Č. P. Įregistravimo pagrindas-(duomenys neskelbtini) d. pirkimo-pardavimo sutartis pagal LR 1992-05-28 d. įstatymą Nr. 1-1374 Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovo ieškinio reikalavimai yra susiję su valstybinių butų privatizavimo įstatymo bei jo reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika.

Butų privatizavimo įstatyme įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Butų privatizavimo įstatymui 1998-07-01 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. pagrindu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (LAT 2002-03-04 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006-03-15 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-189/2006, kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (LAT 2002-01-30 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-188/2002; 2006-12-20 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-663/2006 ir kt.). Teismas pažymi, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu.

Teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Taigi, asmens teisė privatizuoti patalpas galėjo atsirasti tik teisės akto pagrindu. Būtent toks teisės aktas ir buvo LR Butų privatizavimo įstatymas, kuris galiojo iki 1998-07-01 d. Pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė tam tikromis įstatyme nurodytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme nustatytas teises. Pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista (LAT 2007-12-21 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-613/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą pažymėjo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ši teisė gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Pagal LR Butų privatizavimo įstatymą tam, kad asmuo įgytų teisę privatizuoti, buvo būtinos šios įstatyme nustatytos sąlygos: a) atitinkamos patalpos yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); b) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); c) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 str.) (LAT 2002-03-04 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006-04-10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2008-04-01 d. nutartyje civ.byloje Nr. 3K-3-192/2008; LAT 2009-03-02 d. nutartis byloje Nr.3 K-3-53/2009; 2011-05-17 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-248/2011). Taigi tam, kad ieškovui būtu pripažinta teisė privatizuoti ginčo patalpas būtina nustatyti visu minėtu sąlygą egzistavimą. Pabrėžtina, kad šių sąlygų egzistavimas turi būti nustatytas LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu.

Butų privatizavimo įstatymo 4 str. numatyta, kad pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimos nariai arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Pagal CK 6.588 str. nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Šeimos nariais gali būti laikomi ir pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Teismo tvarka šeimos nariais gali būti pripažinti globėjai ir globotiniai, artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, jei atitinka minėtame straipsnyje nurodytas sąlygas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių santykiai. Pirma, santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 str. turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens (asmenų), privatizuojančių butą, iš vienos pusės ir savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų minėto įstatymo 4 straipsnyje iš kitos pusės (LAT 1999-05-31 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-2006/1999).

LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. numatyta, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjome galimybę įsigyti bent vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn.

Byloje nustatyta, kad dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), galėjo būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 str.); N. Č. P. buvo subjektu, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); N. Č. P., kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 str.).

Tokiu būdu, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, atsakovė galėjo įgyti subjektinę teisę privatizuoti nuomojamą butą lengvatine tvarka.

Pažymėtina, kad dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas I. P. pagal 1981-11-13 d. vykdomojo komiteto sprendimą, kuriame nurodyta, kad butas skiriamas trims asmenims (tuo metu nepilnamečiams vaikams N. Č. P. (atsakovei), O. P. (ieškovui). Šio buto privatizavimo proceso momentu (duomenys neskelbtini) (metais) N. Č. P. bei O. P. jau buvo pilnamečiai, buvo ginčo bute registruoti ir visi galėjo ginčo butą privatizuoti/susitarti, kieno vardu ginčo butas bus privatizuotas.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-07-31 d. nutarimu Nr. 309 dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos nuostatomis matyti, kad visų pirmiausia gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai turi susitarti kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai, kuris yra pridedamas prie pareiškimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Taigi, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas (LAT 2002-03-04 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-394/2002).

Tokiu būdu, teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, yra reikalinga juridinių faktų sudėtis.

Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992-12-01 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Taigi, ketinimą įsigyti nuosavybėn Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnyje numatytas gyvenamąsias patalpas nuomininkai turėjo išreikšti ne vėliau kaip iki 1992-12-01 d.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pateikė (duomenys neskelbtini) d. susitarimą pirkti privatizuojamą butą ((duomenys neskelbtini)) atsakovės N. Č. P. vardu, kuriame pasirašė O. V. (ieškovas), N. Č. P. (atsakovė), I. P. (trečiasis asmuo). Susitarimas patvirtintas tuometinio privatizavimo subjekto (duomenys neskelbtini) d. valstybinės akcinės įmonės „Vilanta“ direktorės A. Ž., susitarimui suteiktas registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ginčo susitarimas nepatvirtintas notariškai.

Atsakovė N. Č. P. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini) d. susitarime pirkti privatizuojamą butą suklastojo ieškovo (O. V., šiuo metu -S.) parašą.

Trečiasis asmuo I. P., dalyvavusi pasirašant šį susitarimą, taip pat nurodė, kad už sūnų O. S. (buv. pavardė V.) pasirašė jos duktė N. Č. P.

Ieškovas O. S. teisminio nagrinėjimo metu taip pat parodė, kad (duomenys neskelbtini) d. susitarimo pirkti privatizuojamą butą ((duomenys neskelbtini)) nėra pasirašęs.

Ginčo dėl šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės nėra, t. y. teismas konstatuoja, kad ieškovas O. S. nepasirašęs (duomenys neskelbtini) d. susitarimo pirkti privatizuojamą butą ((duomenys neskelbtini)), t. y. jo parašas šiame susitarime yra suklastotas.

(duomenys neskelbtini) d. atsakovė pateikė savivaldybei pareiškimą dėl ginčo buto su rūsiu privatizavimo, o (duomenys neskelbtini) d. sudaryta šio buto su rūsiu notarine pirkimo pardavimo sutartis.

Teismas, vykdydamas iš Konstitucijos 109 str. kylančią pareigą vykdyti teisingumą, ir gindamas pažeistas teises, pirmiausiai turi konstatuoti subjektinių teisių pažeidimą. Šiuo atveju ieškovo subjektinių teisių pažeidimas yra nustatytas, nes (duomenys neskelbtini) d. susitarime pirkti privatizuojamą butą ((duomenys neskelbtini)) jo parašas yra suklastotas, t. y. neišreikšta valia, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), bus privatizuojamas atsakovės N. Č. P. vardu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-03-04 d. nutartyje civ.byloje Nr. 3K-3-394/2002 išaiškino, kad nustojus galioti LR Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios yra pažeistos.

Dėl ieškinio senaties

Nors teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovo subjektinės teisės ginčo buto privatizavimo metu buvo pažeistos (ieškovo parašas (duomenys neskelbtini) susitarime yra suklastotas), atsakovė bei trečiasis asmuo prašo taikyti ieškinio senatį ir juo pagrindu ieškinį atmesti.

Svarstant atsakovės bei trečiojo asmens prašymus, teismas atsižvelgia į tai, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 str.).

Tiek 1964 m. CK, tiek naujajame CK nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (1964 m. CK 85 str. 1 d., CK 1.126 str. 1 d.). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str., CK 1.127 str. 1 d.). Tačiau, skirtingai nei naujajame CK, 1964 m. CK 85 str. 2 dalyje nustatyta, kad ieškininę senatį teismas, arbitražas arba trečiųjų teismas taiko nepriklausomai nuo šalių pareiškimo. Tuo tarpu, vadovaujantis CK 1.126 str. 2 d., ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Tiek 1964 m. CK, tiek naujojo CK normos dėl ieškinio senaties instituto iš esmės yra identiškos, išskyrus bendrąjį ieškinio senaties terminą, taip pat teismo teisę taikyti ieškinio senatį nesant ginčo šalių reikalavimo (LAT 2022-04-13 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022).

Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (1964 m. CK 93 str., CK 1.134 str.), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (LAT 2017-08-24 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-328-219/2017). Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Dėl to subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, kadangi sureikšminus subjektyvųjį kriterijų, nukentėtų civilinių santykių ir civilinės apyvartos stabilumas (LAT 2005-09-19 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-409/2005).

Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 str.). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.) (LAT 2013-06-21 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (LAT 2005-09-19 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007-10-29 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2020-05-06 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-142-916/2020; 2022-04-13 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022)

Taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (LAT 2015-06-10 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – (duomenys neskelbtini) – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Atsižvelgiant į šią teismų suformuotą praktiką, teismas sprendžia, kad pradedant nuo (duomenys neskelbtini) metų apdairūs ir rūpestingas žmogus turėjo domėtis dėl buto privatizavimo eigos, tačiau, kaip nurodė atsakovė bei trečiasis asmuo teisminio nagrinėjimo metu, ieškovas O. S. pareiškimo ir susitarimo nepasirašė, tiek N.Č. P. (sesuo), tiek I. P. (motina) įkalbinėjo atsakovą O. S. rūpintis buto privatizavimu, tačiau pastarasis joms atsakė, kad jam : „nerūpi, jis turi kur gyventi“ ir pan. Taigi, ieškinio senaties terminas yra praleistas, nes ieškovas tik 2006 metais pradėjo domėtis dėl buto privatizavimo (b.l. 48, antra lapo pusė), tačiau į teismą kreipėsi tik 2021-05-03 d., tokiu būdu nuo privatizacijos proceso pradžios ((duomenys neskelbtini) m.) iki šiol (2021 m.) praėjo apie 30 metų, o nuo 2006 metų taip pat 15 metų.

Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, kad ieškovas (duomenys neskelbtini) metais buvo sudaręs naują santuoką, gyveno atskirai, nors ginčo bute ir buvo registruotas, ginčo buto komunalinių mokesčių nemokėjo, jokių dokumentų dėl ginčo buto privatizavimo netvarkė ir nepasirašinėjo, o taip pat neprisidėjo piniginėmis lėšomis privatizuojant butą. Ieškovo teigimu, jam priklausantys investiciniai čekiai išnyko, nes jais laiku nepasinaudojo. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovas ilgą laiką nesidomėjo ginčo buto privatizavimo procesu, kas ir kokiomis sąlygomis ginčo butą privatizavo, taigi, neatlikus jokių aktyvių veiksmų bei mokėjimų už butą, negalėjo tikėtis, kad jam turi priklausyti 1/3 dalis ginčo buto. Ieškovo delsimas tvarkyti atitinkamus klausimus, susijusius su buto privatizavimu tik įrodo, kad dėl paties ieškovo kaltės ginčo buto atitinkama dalis jo vardu nebuvo privatizuota.

Bet kokiu atveju, jei ieškovas manė, kad butų privatizavimo procedūra yra pažeista jau tuo metu reikėjo kreiptis į teismą. Tačiau tuo metu ieškovas jokių veiksmų nesiėmė ir tik 2021 m. nusprendė kreiptis į teismą.

Byloje esantys duomenys ir aplinkybės įrodo, kad objektyviai ieškovas jau nuo (duomenys neskelbtini) žinojo ir vėliausiai iki 1998-07-01 d., nustojus galioti Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui, turėjo sužinoti apie tai, kad ginčo butas yra privatizuotas atsakovės vardu, tačiau delsė ginti savo teises, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir taip ženkliai praleido įstatyme numatytą- 3 metų (CK 1964 m.) ieškinio senaties terminą. Būtina pažymėti, kad buto privatizavimo procedūra nevyksta automatiškai ir priklauso ne tik nuo valstybės institucijų, bet ir nuo paties suinteresuoto asmens veiksmų, kurių ieškovas neatliko. Toks ieškovo aplaidumas, nerūpestingumas yra nepateisinamas ir netoleruotinas. Šiuo atveju buvo būtina taikyti civilinių santykių stabilumo principą, kuris lemia tai, kad kiekvienas asmuo turi aktyviai domėtis savo teisėmis ir laiku jas įgyvendinti. Todėl teismas turėtų taikyti ieškinio senatį. Ieškovas laiku neatlikdamas būtinų veiksmų pats neveikė kaip rūpestingas ir atsargus asmuo, nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir nebuvo rūpestinga, dėl to buvo praleistas senaties terminas dėl ieškinio padavimo (LAT 2019-04-04 d. nutartis civ.byloje Nr.e3K-3-117-695/2019; 2019-12-19 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-394-611/2019; 2020-05-06 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

Šiuo atveju taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas pagal tuo metu galiojusį CK 83 str. bei 84 str. Ieškovas tik 2021 m. nusprendė kreiptis į teismą, t. y. praėjus net trisdešimt metų nuo prašymo privatizuoti butą pateikimo dienos. Toks ieškovo abejingumas ir ilgas neveikimas negali būti pateisinamas tuo, kad ieškovui trūko teisinių žinių ir jis tikėjęs atitinkamą buto dalį (1/3) privatizavęs.

Taigi, ieškovas nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir nebuvo rūpestingas, dėl to praleido senaties terminą ieškiniui paduoti, todėl ieškinys atmestinas.

Taip pat, ieškovas ieškinyje nenurodo jokių svarbių aplinkybių ir priežasčių ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių ir jų svarbos, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę, į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi savo teisėmis. Byloje akivaizdu, kad terminas praleistas žymiai, o ieškovo nurodytos aplinkybės ne tik nepateisina tokio ilgo laikotarpio, bet apskritai negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, kliudžiusiomis ieškovui laiku ir tinkamai tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad ieškovas iki ieškinio senaties termino pabaigos turėjo realias galimybes pateikti ieškinį teismui, tačiau jomis nepasinaudojo.

1964 m. CK 83 straipsnyje buvo nustatyta, kad, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti.

Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str., CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (LAT 2015-07-03 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2018-02-21 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-51-701/2018).

Pagal CK1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2002-12-20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių Įstatymų normų taikymo teismų praktikoje " 21 p.).

Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (LAT 2015-06-10 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; 2015-07-24 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008-03-14 nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Remiantis CPK 98 str. 1 d. – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokatą ir advokato padėjėją.

Bylos duomenimis, ieškovas patyrė: 50 Eur žyminio mokesčio, 1000 Eur advokato išlaidų.

Ieškinį atmetus ieškovo bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Atsakovė patyrė 500 Eur advokatės Giedrės Gabrielės Stepankevičienės išlaidų pagal 2021-05-20 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) už teisines paslaugas (b.l. 11-13, dok-114570) bei valstybė- 140 Eur (b.l.50-53, dok-24040), 190 Eur (b.l.59-62, dok-41581), 250 Eur (b.l.69-72, dok-64113) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, viso 580 Eur.

CPK 98 str. 2 d. numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteistinos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovės advokato išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos advokatų Tarybos 2015-03-16 raštu Nr, 141 nutarimu bei LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), maksimalaus dydžio darbo užmokesčio advokatams ir advokato padėjėjams, 500 Eur bei 580 Eur suma atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus, neviršija maksimalaus leistino dydžio, yra minimalaus dydžio, todėl 500 Eur advokatės išlaidų priteistina iš ieškovo atsakovės naudai, o 580 Eur priteistina į biudžetą, nes atsakovei N. Č. P. antrinės teisinės paslaugos buvo teikiamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022-01-18 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ pagrindu iš dalies, t. y. 50 proc. (b.l.47-48, dok-20946).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 27,64 Eur ir priteistinos iš ieškovo valstybės naudai, nes ieškinys atmestas ( CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo O. S. a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus Eur) advokatės išlaidų N. Č. P. a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo O. S. a. k. (duomenys neskelbtini) 580 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt Eur) advokato išlaidų. Antrinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630), mokėjimo paskirtį (įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą). Surenkamosios sąskaitos:

„Swedbank“ AB, sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300;

AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas, sąskaita Nr. LT78 7290 0000 0013 0151;

„Luminor bank“ AS Lietuvos skyrius, sąskaita Nr. LT74 4010 0510 0132 4763;

AB SEB bankas, sąskaita Nr. LT05 70440600 0788 7175;

AB Šiaulių bankas, sąskaita Nr. LT32 7180 0000 0014 1038;

UAB Medicinos bankas, sąskaita Nr. LT42 7230 0000 0012 0025.

Priteisti iš O. S. a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 27,64 Eur (dvidešimt septynis Eur 64 ct) dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (priteista suma mokėtina į vieną iš nurodytų biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 (AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas), Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 (AB SEB bankas), Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 (AB Šiaulių bankas), Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 (Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs AB DNB bankas)), Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 (Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius)), Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 (AB „Swedbank“), Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 (UAB Medicinos bankas), įmokos kodas 5662). Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.