Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovei O. L.

atsakovams E. L. ir S. L.

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Skirmantei Černeckytei

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. L. ieškinį atsakovams E. L. , S. L. ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl susitarimo privatizuoti butą ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir dėl 1/3 dalies nuosavybės teisės į butą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė O. L. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti iš dalies negaliojančiu 1995 m. birželio 12 d. susitarimą privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje; pripažinti iš dalies negaliojančia 1996 m. vasario 22 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį bei pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/3 dalį šio buto. Ieškovė nurodė, kad ji, ištekėjusi už atsakovo S. L. , atsikėlė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kartu su jais gyveno ir S. L. motina atsakovė E. L. . Ieškovė nurodė, kad butą pripažinus netinkamu gyventi, jiems buvo skirtas kitas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovė nurodė, kad kartu su atsakovais nusprendė butą privatizuoti, susitarimą privatizuoti surašė seniūnijoje, koridoriuje, esant daug žmonių, dėl to ji gerai neperskaitė dokumento turinio, pasekmės jai nebuvo išaiškintos. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu S. L. už bendrus šeimos pinigus atsakovei E. L. nupirko butą Lentvaryje. Ieškovė manė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje jai irgi priklauso, ji su sūnumi A. iki šiol ten gyvena. Ieškovė nurodė, kad susitarimą dėl buto privatizavimo pasirašė nesuprasdama pasekmių, pasitikėdama šeima, pareigūnais, kurie išaiškino, kad kitaip sudaryti buto privatizavimo sutarties negalima, dėl sandorio sudarymo tempo ir vietos ji nespėjo sandorio perskaityti, apmąstyti jo turinio. Ieškovė nurodė, kad dėl minėtų priežasčių ji suklydo sudarydama sandorį dėl privatizavimo, todėl susitarimas turi būti pripažintas iš dalies negaliojančiu, ir atitinkamai buto pirkimo-pardavimo sutartis taip pat turi būti iš dalies pripažinta negaliojančia (CK 1.90 str.).

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo iš dalies negaliojančia 1996 m. vasario 22 d. buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį, nes jis tiesiogiai priklauso nuo ieškinio pirmojo reikalavimo, kuris buvo atmestas.

Teismas taip pat nurodė, kad 1964 m. CK 86 str. (galiojęs butų privatizavimo metu) nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, tai yra kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nustatė, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 1995 m. birželio 12 d., pasirašant susitarimą dėl buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, privatizavimo bei 1996 m. vasario 22 d., nes tą dieną jos sutuoktinis pagal įgaliojimą pasirašė minėto buto privatizavimo sutartį, o duomenų, kad ieškovės sutuoktinis tuo metu veikė prieš ieškovės interesus, kad šių sutuoktinių santykiai buvo priešiški nėra. Teismas nustatė, kad nesant byloje įrodymų, patvirtinančių ieškovės valios išreiškimą tapti buto bendrasavininke, tai yra nesant jos prašymo privatizuoti 1/3 dalies buto, ieškovei nebuvo jokio pagrindo pagrįstai galvoti, kad ji yra ginčo buto bendrasavininkė. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimams pareikšti 1964 m. CK 84 str. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, atsakovai reikalauja jį taikyti, ieškovė atstatyti praleisto senaties termino neprašė, todėl teismas senatį pritaikė (1964 m. CK 85 str.).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad ieškovė neginčija Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų kaip neteisėtų sudarant 1996 m. vasario 22 d. buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje pirkimo-pardavimo sutartį, todėl Vilniaus miesto savivaldybė yra netinkama šalis šioje byloje, ieškinys jos atžvilgiu turi būti atmestas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui ir bylinėjimosi išlaidos iš jos neturi būti priteisiamos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 1995 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1115V butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje išbraukė iš avarinių butų sąrašo ir išnuomojo jį E. L. keturių asmenų šeimai (ji, sūnus, marti ir anūkas), iškeldinant juos iš buto (duomenys neskelbtini). 1995 m. birželio 12 d. S. L. , O. L. ir E. L. pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą butą, kuriame įrašyta, kad butas (duomenys neskelbtini) bus perkamas E. L. vardu. 1996 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto valdybos atstovė ir E. L. atstovas S. L. sudarė sutartį, kuria E. L. už 186 Lt 55 ct nupirko butą (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto VPK trečiojo policijos komisariato viešosios policijos pasų poskyris 2007 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 14-SP-55 patenkino E. L. prašymą ir panaikino O. L. bei A. L. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), kurie buvo deklaruoti atitinkamai 1995 m. birželio 2 d. ir 2002 m. rugpjūčio 2 d.

Atsakovai E. L. ir S. L. su ieškiniu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Apylinkės teismas senatį taikė. Ginčijami sandoriai sudaryti galiojant 1964 m. redakcijos CK, kurio 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. To paties kodekso 86 str. 1 d. buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d.. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad jei pagal anksčiau galiojusius įstatymus numatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, taikomi jame nustatyti ieškinio senaties terminai. Vadinasi jei būtų nustatyta, kad ieškovė nesužinojo ir neturėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą iki 1998 m. liepos 1 d., reiktų konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas jos reikalavimui neprasidėjo ir, atitinkamai, nepasibaigė iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl turėtų būti taikomas naujojo CK 1.125 str. 1 d. įtvirtintas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje taikydamas 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą nurodė, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 1995 m. birželio 12 d. pasirašydama ginčijamą susitarimą, nes tuomet jai tapo žinoma, kad buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje savininke taps atsakovė E. L. . Tokią išvadą teismas padarė nenustatęs duomenų, kad ieškovės sutuoktinis tuo metu veikė prieš ieškovės interesus, kad sutuoktinių santykiai buvo priešiški, kad ieškovė neišreiškė valios tapti buto bendrasavininke. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad ieškinys grindžiamas aplinkybe, jog ieškovė pasirašydama susitarimą suklydo t.y. buvo įsitikinusi, jog privatizavus butą taps jo bendrasavininke. Esant tokiam ieškovės įsitikinimui ji negalėtų žinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadinasi ieškinio senaties klausimas yra susijęs su ieškinio pagrindu – suklydimu pasirašant susitarimą. Tik nustačius, kad ieškovė neklydo ir žinojo, kad po privatizavimo netaps buto bendrasavininke, galima konstatuoti, jog terminas pareikšti ieškinį prasidėjo pasirašius ginčijamą susitarimą. Todėl spręsti dėl ieškinio senaties galima tik aptarus ieškovės argumentus dėl suklydimo.

Buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje privatizavimo metu (1995-1996 m.) galiojęs Butų privatizavimo įstatymas reikalavo, kad prieš perkant butą, nuomininkas ir jo šeimos nariai susitartų dėl jo pirkimo bei kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Nesutarus pirkti buto, pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.). Susitarimas pirkti butą yra sandoris, todėl šio sandorio šalys gali jį nuginčyti bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Ieškovė ieškinį grindžia CK 1.90 str., teigia suklydusi ir nurodo, kad su atsakovais buvo nuspręsta kartu privatizuoti butą, tačiau susitarimą ji pasirašė skubotai ir netinkamoje aplinkoje ir gerai nesusipažinusi su turiniu, pasekmės išaiškintos nebuvo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sudaryto sandorio neteisėtumui suklydimo pagrindu konstatuoti reikia nustatyti patį suklydimo faktą, o po to vertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tam, kad konstatuoti suklydimą buvus esminį, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios, šalies valia sandorio sudarymo metu. Tik esminis suklydimas ir šio suklydimo įtakoje atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu. Vertinant ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t.y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus, protingo žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pasirašydama ginčijamą susitarimą ieškovė esmingai suklydo. Kaip minėta, butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje 1995 m. buvo suteiktas keturių asmenų šeimai įskaitant ir ieškovę bei šiuo metu su ja gyvenantį tuomet nepilnametį sūnų. Todėl klaidinantis yra atsakovų teiginys, kad privatizuotas tas pats butas, kuriame ilgą laiką gyveno atsakovė E. L. . Neatitinka tikrovės ir kitas atsakovų teiginys, kad buto privatizavimo metu visi jo gyventojai nusprendė, jog šis butas turi tekti E. L. , kadangi jaunesnioji šeima – O. ir S. L. jame gyvena tik laikinai, kol įsigis kitą būstą. Tolimesni įvykiai buvo kitokie – kitas butas Lentvaryje buvo įgytas būtent E. L. . Priešingai nei įvertino apylinkės teismas, yra reikšmingos aplinkybės, kad ieškovė ir toliau ginčo bute gyveno, jį prižiūrėjo, dalyvavo remontuojant ir kt., kurios įrodo jis požiūrį į turtą kaip į savo nuosavybę. Kolegija taip pat sutinka su apeliantės argumentu, kad ginčijamo susitarimo tekstas nėra visiškai aiškus ir įrašas, kad būstas bus perkamas kurio nors asmens vardu, gali būti klaidinantis. Itin svarbu yra tai, kad ieškovė prie buto pirkime dalyvavo lėšomis. Bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo minėta ir atsakovas S. L. tai patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad būtent jis sumokėjo už perkamą butą. Turint omenyje, jog S. L. ir O. L. buto pirkimo metu buvo santuokoje ir nesant įrodymų, kad S. L. už butą mokėjo asmeninėmis lėšomis, daroma išvada, kad butas įgytas iš jų jungtinės nuosavybės – santuokinių lėšų (SŠK 21 str.). Tokiu būdu ieškovė įgyvendino savo teisę ir butų privatizavimo programos tikslą – būsto įsigijimą lengvatinėmis sąlygomis. Visos išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, būdama pakankamai apdairi, pasirašydama susitarimą dėl buto privatizavimo susiklosčiusių aplinkybių buvo esmingai suklaidinta, nes manė butas bus visų šeimos narių, tame tarpe ir jos bendroji nuosavybė, o ne atiteks nuosavybės teise vienai atsakovei E. L. . Kitaip tariant ieškovė turėjo ketinimą sudaryti sandorį – pasirašyti susitarimą, tačiau šis ketinimas buvo susiformavęs klaidingo supratimo įtakoje, nes ji neketino atsisakyti savo teisės įsigyti buto dalies nuosavybėn ir sąmoningai nepasirinko teisės naudotis privatizuotu butu kaip savininko šeimos narė. Juolab, kad net tokios teisės realizavimas tapo apsunkintas – atsakovės iniciatyva buvo panaikinti jos ir sūnaus A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys, buvęs sutuoktinis ir jo motina ignoruoja ieškovės teisę į butą - atsakovė E. L. atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad ieškovė neturi teisės gyventi ginčo bute net ir panaudos santykių pagrindu, nes atsakovė yra šio buto savininkė ir ji sprendžia šio buto naudojimo klausimus. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad susitarimą dėl buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje ieškovė pasirašė esminio suklydimo įtakoje ir todėl ieškinys tenkintinas, iš dalies panaikinant 1995 m. birželio 12 d. susitarimą ir, kaip išvestinį sandorį, iš dalies panaikinant buto 1996 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino bylos aplinkybes, ko pasėkoje netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisingą sprendimą (CPK 330 str.).

Nustačius, kad sandorio sudarymo (susitarimo pasirašymo) metu ieškovė esmingai klydo, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo iš kart po susitarimo pasirašymo, nes, kaip minėta, šis terminas prasideda nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą (1964 m. CK 84 str. 1 d., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.), o būdama įsitikinusi, kad taps buto bendrasavininke ieškovė negalėjo suvokti savo teisių pažeidimo. Ieškovė nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2008 m. sausio 11 d. gavusi seniūnijos pranešimą, kad yra sprendžiamas klausimas dėl jos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo. Atsakovai E. L. ir S. L. atsiliepime nurodė, kad 2004 m. santuokos nutraukimo procedūros metu ieškovė nekėlė klausimo dėl buto, kaip bendrosios nuosavybės padalinimo. Ši aplinkybė, jų nuomone, įrodo, kad ieškovei tuomet buvo žinoma, jog ji nėra buto bendrasavininkė. Prie atsiliepimo yra pridėtas O. L. 2007 m. balandžio 26 d. atsiliepimas į ieškinį ir 2007 m. gegužės 30 d. patikslintas atsiliepimas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, kuriuose ginčo butas neįrašytas kaip dalintinas turtas. CK 1.127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo sprendžiant santuokinio turto padalinimo klausimą ieškovė privalėjo pasirūpinti visu turtu iš išsiaiškinti jo priklausomybę, vadinasi tuomet ji ir turėjo sužinoti apie šioje byloje nagrinėjamą jos teisės pažeidimą. Todėl daroma išvada, kad ieškinio senaties terminas ieškovei pareikšti ieškinį šioje byloje prasidėjo 2007 m. balandžio 26 d., o kadangi ieškinio pareiškimas teismui paduotas 2008 m. balandžio 10 d., šio termino ieškovė nepraleido. Ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamai ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė nepagrįstai.

Apylinkės teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendus bylą skundžiamas sprendimas naikinamas (CPK 330 str.) ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.): ginčijamas 1995 m. birželio 12 d. susitarimas privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje pripažįstamas iš dalies negaliojančiu CK 1.90 str. pagrindu kaip sudarytas suklydus ir šio buto 1996 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama iš dalies negaliojančia tais pačiais motyvais kaip išvestinis sandoris. Ieškovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/3 dalį ginčo buto. Atsižvelgiant į pilnamečių asmenų, turėjusių teisę tapti buto savininkais pagal Butų privatizavimo įstatymą, skaičių reikalavimas pagrįstas, juolab, kad šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus ir įstatymo neįgaliotas peržengti ieškinio ribų (CPK 265 str. 2 d.). Tenkinant ieškinį ieškovei priteisiama atsakovei E. L. priklausiusios nuosavybės dalis, tačiau iš ieškovės atsakovei kompensacija už paimamą turto dalį nepriteisiama, nes butas, kaip minėta, buvo privatizuotas už ieškovės ir atsakovo S. L. santuokines lėšas. Ši aplinkybė leidžia ieškovei priteisti jos reikalaujamą 1/3 dalį buto, nes buvęs sutuoktinis šioje byloje savarankiško reikalavimo nepareiškė, o buto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, padalijimo klausimas santuokos nutraukimo byloje išspręstas nebuvo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nusprendė:

Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

1995 m. birželio 12 d. susitarimą privatizuoti butą ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje 1996 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti iš dalies negaliojančiais.

Ieškovei O. L. pripažinti nuosavybės teisę į 1/3 (vieną trečiąją) dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. 1094-0384-9025-0006.