Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-62-236/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-14
Bylos Nr.: e2A-62-236/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00111-2016-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Rasa Gudžiūnienė, Kazys Kailiūnas
Ieškovas: Kauno miesto savivaldybės administracijos
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Kamesta“
Trečiasis asmuo: akcinei bendrovei Luminor Bank

Kategorijos

2.1.2.4.1.2Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-62-236/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00111-2016-8 Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.2.4.1.2.; 2.1.2.7.

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamesta“ dėl koncesijos mokesčio dydžio nustatymo ir koncesijos sutarties Nr. 1717 39.2 punkto pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei Luminor Bank.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2017-08-16 pareiškimu patikslino, atsakovei UAB „Kamesta“, prašydama pripažinti, jog UAB „Kamesta“ nustatyti koncesijos mokesčių dydžiai už 2014 m. III-IV ketvirčius, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose serija KAM Nr. 006606 ir serija KAM Nr. 006601, taip pat koncesijos mokesčių dydžiai už 2015 m. II-III ketvirčius, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose serija KAM Nr. 006774 ir serija KAM Nr. 006922, aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, ir nustatyti protingumo kriterijus atitinkančius koncesijos mokesčių dydžius už 2014 m. III-IV ketvirčius ir už 2015 m. II-III ketvirčius; pripažinti, jog PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 006601 nurodyta vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2014 metus yra apskaičiuota nepagrįstai bei pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas, ir pripažinti ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai teisę nemokėti atsakovei UAB „Kamesta“ PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 006601 nurodytą vienkartinę metinę išmoką; pripažinti 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 39.2. punktą niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, kad šalys 2005-08-01 sudarė koncesijos sutartį Nr. 1717 (toliau – ir Koncesijos sutartis). Nors Koncesijos sutartyje buvo nurodyta, kad koncesijos mokestis apskaičiuojamas 6 priede nustatyta tvarka, tačiau 2005-07-14 Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu priedas nebuvo svarstytas ir patvirtintas. 2005-12-05 įvykusiame šalių atstovų pasitarime buvo pasirašytas pačios UAB „Kamesta“ parengtas Koncesijos sutarties 6 priedas „Mokėjimų tvarka“, kuris buvo įregistruotas 2006-01-10. Ši mokėjimų tvarka Kauno miesto savivaldybės tarybos peržiūrėta ir patvirtinta nebuvo ir nėra peržiūrėta ir patvirtinta iki šiol.

3. Ieškovės teigimu, atsakovei vykdant Koncesijos sutartį buvo padaryta daugybė esminių pažeidimų, todėl ieškovė 2009-10-29 šią sutartį vienašališkai nutraukė.

4. Ieškovė pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2012-06-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 patvirtino taikos sutartį, kuria buvo susitarta peržiūrėti koncesijos mokesčio mokėjimo tvarką, šalims sprendžiant klausimą dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos iki galutinio susitarimo šiuo klausimu, koncesijos mokestis apskaičiuojamas ir mokamas Koncesijos sutartyje nustatyta tvarka. Koncesijos mokesčio mokėjimo tvarka dėl atsakovės UAB „Kamesta“ piktavališko neveikimo ir piktnaudžiavimo savaip interpretuojamomis taikos sutarties nuostatomis yra nenustatyta iki šiol, o atsakovė kas metų ketvirtį ieškovei teikia nepagrįstas PVM sąskaitas faktūras.

5. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, kad nepaisant tebevykstančių ginčų, atsakovė pateikė ieškovei PVM sąskaitas faktūras už 2014 m. III - IV ketvirčius bei už 2015 m. II - III ketvirčius, sąskaitose nurodyti dydžiai neatitinka protingumo kriterijų.

6. Ieškovės teigimu, ieškovei pagal Koncesijos sutarties sąlygas pareiga mokėti koncesijos mokesčius apskritai dar nėra suėjusi, nes tokia pareiga turėjo atsirasti tik tada, kai atsakovė ieškovei pateiks viso koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti aktą, tačiau bendro koncesijos ruožo, į kurį įeitų ne tik Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas, tačiau ir dalis Nemuno krantinės, vis dar nėra.

7. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija pažymėjo, kad pagal Koncesijos sutarties nuostatas mokėjimų tvarka yra laikoma įsigaliojusia tik tada, kai ją kartu su visa Koncesijos sutartimi patvirtina Kauno miesto savivaldybės taryba, tačiau Koncesijos sutarties 6 priedas buvo svarstomas ne kartu su pačios Koncesijos sutarties patvirtinimu, o 2005-12-05 pasitarime. Šis priedas šalių buvo pasirašytas neturint privalomo Kauno miesto savivaldybės tarybos pritarimo, todėl šio priedo negalima laikyti galiojančia sutarties dalimi ir ieškovei nėra kilusi pareiga mokėti atsakovei UAB „Kamesta“ koncesijos mokesčiu įvardijamų sumų pagal minėtą mokėjimų tvarką.

Šalies argumentai

8. Ieškovės teigimu, nors atsakovė ieškovės pareigą mokėti pagal mokėjimo tvarką paskaičiuotą koncesijos mokestį grindžia taikos sutartimi, tačiau taikos sutartimi šalys nesusitarė dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos ir nusprendė tai padaryti ateityje. Be to, šalims nesutariant dėl koncesijos mokesčio skaičiavimo tvarkos, kompleksiškai turi būti vertinami visi sutarties dokumentai – ieškovės pasiūlymas, derybų protokolai, kur numatyta, jog maksimalus apmokestinamas per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičius būtų 9 125 000 vnt. ir kad už vieną transporto mazgu pravažiavusį automobilį atsakovė mokės po 0,26 Lt.

9. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija pažymėjo, kad Koncesijos sutarties 6 priede numatyta, jog tiek koncesijos mokesčio, tiek ketvirtinių išmokų koncesininkui dydis apskaičiuojamas pagal joje nurodytas formules. Tvarkoje taip pat numatytos pastabos dėl transporto priemonių, pravažiavusių transporto mazgu per ketvirtį, skaičiaus (1 pastaba), maksimalaus neapmokestinamų tais metais pravažiuojančių automobilių skaičiaus (2 pastaba), vienkartinės metinės išmokos dėl padidėjusių eksploatacijos išlaidų mokėjimo (3 pastaba). Į 2014-12-31 PVM sąskaitą buvo įtrauktas ne tik koncesijos mokestis už 2014 m. IV ketv., bet ir 81 872,04 Eur vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2014 m., kuri nei Koncesijos sutartyje, nei pasiūlyme, nei konkurso sąlygose ar derybose nebuvo numatyta. Nebuvo 2014 m. padidintos koncesijos ruožo eksploatacijos ir vienkartinės išmokos už ją.

Šalies argumentai

10. Ieškovės teigimu, atsakovė UAB „Kamesta“ neteisingai skaičiuoja koncesijos mokestį, nes naudojasi neteisėta automobilių skaičiavimo sistema „CAR COUNT“, neturinčia jokios metrologinės patikros, kuria nėra įmanoma tiksliai nustatyti pravažiuojančių automobilių skaičiaus, o tuo pačiu ir nustatyti mokėtino koncesijos mokesčio dydžio (ieškovė šios aplinkybės įrodinėjimo teismo posėdyje atsisakė).

11. Ieškovė nurodė, kad Koncesijos sutarties 39.2. punktas yra prieštaraujantis viešajai tvarkai bei gerai moralei, taip pat imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintinas niekiniu bei negaliojančiu. Ieškovės teigimu, šiuo punktu yra suteikta teisė atsakovei piktnaudžiauti savo padėtimi priskaičiuojant visiškai nepagrįstus ir neteisėtus koncesijos mokesčius, o ieškovė privalo juos sumokėti, ir tik po to, jeigu nori, kreiptis į teismą.

12. Atsakovė UAB „Kamesta“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

13. Atsakovė nurodė, kad įsiteisėjusia bei galiojančia teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi šalys susitarė dėl Koncesijos sutarties vykdymo, užfiksuoti ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos įsiskolinimai atsakovei, įskaitant koncesijos mokesčio, nustatyti jų likvidavimo terminai bei išspręsti kiti su Koncesijos sutarties vykdymu susiję klausimai.

14. Atsakovė UAB „Kamesta“ pažymėjo, kad nors ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo nustatyti teisingus mokėtinus koncesijos mokesčių dydžius, tačiau pati ieškovė yra apmokėjusi koncesijos mokestį už 2013 m. I-III ketv., už 2014 m. I-II ketv., 2015 m. I ketv., taip pat iš dalies apmokėjusi koncesijos mokestį už 2014 m. III ketv. Be to, pagal Kauno apygardos teismo išduotus vykdomuosius raštus buvo išieškoti koncesijos mokesčiai už 2012 m. II-III-IV ketvirčius. Taikos sutartimi ieškovė atsisakė priešieškiniu pareikšto reikalavimo pripažinti mokėjimų tvarką negaliojančia, taip pat pareiškė, kad atsakovei neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad mokėjimų tvarka yra teisėta bei galiojanti, tačiau ieškovė ir toliau, netiesiogiai (t. y. nereikšdama atskiro materialinio reikalavimo) siekia mokėjimų tvarkos pripažinimo negaliojančia, o tuo pačiu ir prievolės sumokėti atsakovei pagal mokėjimų tvarką apskaičiuotas sumas panaikinimo.

15. Atsakovė UAB „Kamesta“ nurodė, kad 2005-12-05 pasitarimo protokole Nr. 4 užfiksuota, jog šalys atsisakė keisti suderėtą mokėjimų tvarką, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad mokėjimų tvarka buvo svarstyta tik šiame pasitarime. Ieškovė laiku, iki 2012-10-30, nesuformavo taikos sutarties 6 punkte numatytos komisijos (2012-08-03 ieškovės direktoriaus įsakymo pagrindu suformuotą komisiją sudarė 7 ieškovės atstovai, koncesininkui suteikiant tik „kviestinio dalyvio“, neturinčio balsavimo teisės, vaidmenį), nors netrukus po taikos sutarties sudarymo pradėjo reikšti pretenzijas dėl atsakovės netinkamai taikomos mokėjimų tvarkos, kelti konfliktines situacijas, neslėpdama, kad tokio elgesio tikslas - neteisėta taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo užvilkinimas.

16. Atsakovė UAB „Kamesta“ pažymėjo, kad koncesijos mokesčių apskaičiavimas visiškai atitinka teismo eksperto parengto 2015-04-22 ekspertizės akto išaiškinimus bei išvadas. Vadovaujantis Koncesijos sutarties 1.17., 3.1.-3.6. punktais, „sąvoka „Sutartis“ reiškia šią koncesijos sutartį, derybų protokolus, projektinę dokumentaciją, Konkurso dokumentaciją ir kitus dokumentus, priedus, kurie išvardinti šioje koncesijos sutartyje; Koncesijos sutarties dokumentus sudaro: Koncesijos sutartis, įskaitant Koncesijos sutarties priedus; Pasiūlymas; Derybų dėl Koncesijos sutarties sudarymo protokolai; projektinė dokumentacija; Konkurso dokumentacija, apimanti darbų aprašymus ir brėžinius (aprašymams teikiama pirmenybė prieš brėžinius); visi kiti dokumentai, kuriais buvo remtasi, sudarant Koncesijos sutartį“. Koncesijos sutartis ir jos priedai, taip pat mokėjimų tvarka pagal pirmumą yra aukščiau nei derybų dėl sutarties sudarymo protokolai, aiškinant mokėjimų pagal Koncesijos sutartį apskaičiavimą. Koncesijos sutartyje nėra nurodomi ieškinyje cituojami derybų protokolai, kuriais reikėtų vadovautis pripažįstant mokėjimų tvarką negaliojančia.

17. Atsakovės UAB „Kamesta“ teigimu, ieškovė neturi teisės sulaikyti sumų pagal sutartį mokamų atsakovei, išskyrus sutartyje numatytus atvejus. Ieškinyje dėstomos aplinkybės apie nustatytus laikinus priežiūros, eksploatacijos trūkumus negali būti laikomos pagrįsta priežastimi Koncesijos sutartyje numatytais terminais ir tvarka nemokėti koncesijos mokesčių, kurių dydis neabejotinai ženkliai viršija neva minėtų trūkumų ištaisymo kaštus. Minėta ieškovės prievolė yra patvirtinta res judicata galią turinčia taikos sutartimi.

18. Atsakovė UAB „Kamesta“ pažymėjo, kad ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija, sudarydama taikos sutartį, pripažįstant koncesijos mokesčio, apskaičiuoto pagal koncesijos ruože įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos „CAR COUNT“ užfiksuotus duomenis, įsiskolinimą, tuo pačiu pripažino ir šios sistemos tinkamumą.

19. Atsakovė laikė nepagrįstais ieškovės teiginius dėl sistemos neatitikimo teisės normoms, kurios visiškai nesusijusios su skaičiavimo sistemomis, taip pat dėl atsakovės netinkamai teikiamų neteisingų duomenų apie koncesijos ruožu pravažiavusius automobilius.

20. Atsakovė UAB „Kamesta“ pažymėjo, kad Koncesijos sutarties 39.2. punktu iš ieškovės nėra atimama teisė ginčyti koncesijos mokesčių dydžių, o ieškovei nesutinkant su koncesijos mokesčiu, ginčas sprendžiamas derybų būdu, nepavykus susitarti - pasitelkus sutaikinimo komitetą. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija, prieš kreipdamasi į teismą su reikalavimu pripažinti minėtą sutarties punktą negaliojančiu, nesikreipė į atsakovę, siūlydama kitą, ginčijamą punkto sąlygą pakeičiančią sąlygą, todėl reikalavimas pripažinti Koncesijos sutarties 39.2. punktą niekiniu ir negaliojančiu yra nepagrįstas ir neteisėtas.

21. Trečiasis asmuo AB Luminor Bank (buvęs pavadinimas - AB DNB bankas) prašė ieškovės reikalavimą dėl koncesijos mokesčių dydžio spręsti teismo nuožiūra pagal byloje surinktus įrodymus, ieškovės reikalavimą dėl 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr.1717 39.2. punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu atmesti.

Atsiliepimas

22. Trečiasis asmuo AB Luminor Bank nurodė, kad visos esamos reikalavimo teisės išmokėti išmokas bei sumas, kylančias iš 2005-08-01 koncesijos sutarties, kurių vertė 15 500 000 Lt, yra įkeistos bankui. Pagal 2005-11-29 kreditavimo sutarties nuostatas, nutraukus Koncesijos sutartį bet kurios Koncesijos sutarties šalių iniciatyva, Kauno miesto savivaldybės administracija įsipareigojo padengti visas kredito gavėjo (UAB „Kamesta“) turėtas išlaidas, susijusias su Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Kaune projektavimu, statyba, priežiūra, įskaitant UAB „Kamesta“ šiam projektui vystyti suteiktą banko kreditą, taip pat padengti bankui kredito gavėjo UAB „Kamesta“ pagal 2005-11-29 kreditavimo sutartį suteiktą kreditą bei priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas bei delspinigius.

23. Trečiojo asmens teigimu, AB Luminor Bank turi teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą. Koncesijos sutartis yra galiojanti ir nepakeista. Įsiteisėjusia teismo nutartimi tarp šalių patvirtinta taikos sutartis, kurioje nustatyta UAB „Kamesta“ reikalavimų Kauno miesto savivaldybei apimtis, tolimesnio bendradarbiavimo ir Koncesijos sutarties vykdymo tvarka. Ta aplinkybė, kad teisėtos sutarties padariniai vienai šaliai yra nepriimtini ir šalis nenori jų vykdyti, dar nereiškia, kad šalis patiria nuostolius. Nepakeitus mokesčio mokėjimo tvarkos, galioja nustatytoji Koncesijos sutartyje tvarka.

24. Trečiasis asmuo AB Luminor Bank pažymėjo, kad koreguojant Koncesijos sutarties sąlygas būtų pažeidžiami AB Luminor Bank interesai, kadangi kiltų rizika dėl tinkamo Kreditavimo sutarties vykdymo. UAB „Kamesta“, negaudama bendrovei priklausančių įmokų/skolos pagal Koncesijos sutartį, negalės nustatytais terminais dengti trečiajam asmeniui AB Luminor Bank kredito ir palūkanų įmokų, todėl bus pažeisti AB Luminor, kaip kreditoriaus, turtiniai interesai bei sudarys priverstinio skolos išieškojimo grėsmę.

Atsiliepimas

25. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė nenurodė jokių iš esmės pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą keisti Koncesijos sutarties sąlygas. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas pripažinti Koncesijos sutarties 39.2 punktą negaliojančiu, kadangi šis punktas iš esmės apibrėžia procedūrinius ginčo dėl Koncesijos mokesčio dydžio nagrinėjimo aspektus. Tokia dispozicija užkerta kelią galimam mokėjimų pagal Koncesijos sutartį vėlavimui ir užtikrina, kad UAB „Kamesta“ turės galimybę laiku vykdyti sutartinius įsipareigojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu (įskaitant AB Luminor Bank).

26. Trečiasis asmuo AB Luminor Bank pažymėjo, kad ieškovė turi visas galimybes derybų būdu, pasitelkus sutaikinimo komitetą ar teisminiu būdu įrodyti ir pagrįsti savo poziciją dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo, išsiieškoti permokėtas sumas ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad yra pažeidžiamos ieškovės teisės ir teisėti interesai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

27. Kauno apygardos teismas 2017-09-19 sprendimu nusprendė ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakovei UAB „Kamesta“ 573,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

28. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2005-08-01 sudarė koncesijos sutartį Nr. 1717, pagal kurią atsakovė vykdo Kauno miesto Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo statybos, eksploatavimo ir priežiūros darbus už sutartyje nustatytą koncesijos mokestį (Koncesijos sutarties 2.1., 2.2. p), o ieškovė moka koncesijos mokestį pradedant laikotarpiu nuo statybos darbų pabaigos dienos, nurodytos sutarties §26 skyriuje, apskaičiuotą 6 priede nustatyta tvarka (Koncesijos sutarties 37.1., 37.2. p.). Atsakovė apskaičiavo koncesijos mokesčius už atitinkamus ketvirčius ir pateikė ieškovei apmokėti sąskaitas faktūras: 2014-12-31 PVM sąskaitą faktūrą serija KAM Nr. 006606 43 509,76 Eur (150 230,49 Lt) sumai už 2014 m. III ketvirtį, 2014-12-31 PVM sąskaitą faktūrą serija KAM Nr. 006601 220 312,80 Eur (760 696,04 Lt) sumai - koncesijos mokestis už 2014 m. IV ketvirtį ir vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2014 m., 2015-06-30 PVM sąskaitą faktūrą serija KAM Nr. 006774 138 101,82 Eur sumai (su ištaisytomis aritmetinėmis klaidomis) už 2015 m. II ketvirtį, 2015-09-30 PVM sąskaitą faktūrą serija KAM Nr. 006922 123 756,87 Eur už 2015 m. III ketvirtį.

29. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl koncesijos mokesčių už 2014 m. III ir IV ketvirčius, vienkartinės metinės išmokos už 2014 m., koncesijos mokesčių 2015 m. II ir III ketvirčius mokėjimo. Ieškovės teigimu, pagal šalių pasirašytos Koncesijos sutarties sąlygas vis dar nėra suėjusi pareiga mokėti koncesijos mokesčio.

30. Teismas nustatė, kad pagal Koncesijos sutarties 37.1. punktą, suteikiančioji institucija (t. y. ieškovė) moka koncesininkui (t. y. atsakovei) koncesijos mokestį pradedant laikotarpiu nuo statybos darbų pabaigos dienos, nurodytos šios sutarties §26 skyriuje. Pagal Koncesijos sutarties 26.2. punktą, koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo data yra laikoma statybos darbų pabaiga (bendras darbų užbaigimo terminas). Koncesininkas privalo per 12 savaičių po statybos darbų pabaigos suteikiančiajai institucijai perduoti vieną visos koncesijos ruožo projektinės dokumentacijos egzempliorių (Koncesijos sutarties 26.3. p.).

31. Teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes sprendė, kad Nemuno kairiojo kranto tvirtinimo darbai buvo parengti ir vykdomi prieš pasirašant Koncesijos sutartį, todėl nebuvo šalių sudarytos Koncesijos sutarties objektu.

32. Teismas nustatė, kad 2008-05-26 pasirašytas Linijinio inžinerinio statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriuo konstatuota, kad koncesijos ruožas – Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 pripažintas tinkamu naudoti.

33. Teismas pažymėjo, kad teismo eksperto prof. dr. S. M. 2016-09-08 ataskaitoje nurodyta, jog UAB „Kelprojektas“ techniniame projekte suprojektuotas Aleksoto tilto transporto mazgas yra tarp piketų 22+20 ir 26+20. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija patvirtina, kad nekilnojamasis daiktas – kelias (gatvė) – Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise.

34. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-583-657/2016 buvo sprendžiamas UAB „Kamesta“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijos ginčas, kuriame šios bylos ieškovė (išnagrinėtoje byloje atsakovė, pareiškusi priešieškinį) vienu iš reikalavimu prašė pripažinti, kad ieškovės (šioje byloje – atsakovė) priskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. II, III ir IV ketvirčius, 2013 m. I – IV ketvirčius ir vienkartinės metinės išmokos už 2012 metus yra apskaičiuoti pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti koncesijos mokesčio dydžius už šį laikotarpį.

35. Dėl to teismas sprendė, kad minėtoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas tų pačių šalių ginčas, kilęs iš tų pačių teisinių santykių – tos pačios Koncesijos sutarties, kaip ir šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad minėtoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl koncesijos mokesčių skaičiavimo pagrįstumo bei teisėtumo ir jo dydžio už atitinkamus 2012 m. ir 2013 m. ketvirčius, todėl aplinkybės, susijusios su nustatyta mokėjimo tvarka, apskaičiavimo sistemos patikimimu, 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį įkainiu, pravažiavusių automobilių skaičiumi ir ketvirtinių einamųjų koncesijos mokesčių dydžiu, taip pat teisiškai reikšmingos, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

36. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, rėmėsi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 nustatytomis aplinkybėmis, kurios yra konstatuotos Kauno apygardos teismo 2016-06-27 sprendime (civilinė byla Nr. 2-583-657/2016) bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017-05-04 nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-186-196/2017), nes dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos) galią (CPK 279 str. 4 d.).

37. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo nustatytos aplinkybės dėl Veiverių g. ir H. ir O. M. g. sankryžos nepriklausymo koncesijos ruožui, o šioje byloje teismas aukščiau konstatavo dėl dalies Nemuno krantinės nepriklausymo koncesijos ruožui.

Šalies argumentai

38. Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, jai vis dar nėra kilusi pareiga mokėti koncesijos mokesčių, tačiau tuo pačiu ieškiniu prašė nustatyti mokėtiną koncesijos mokestį už 2014 m. III –IV ketvirčius ir 2015 m. II –III ketvirčius, taikant, kad vieno koncesijos ruožu pravažiavusio apmokestinamo automobilio įkainis yra lygus 0,0264 Eur (0,0911 Lt), o koncesijos ruožu pravažiavusių apmokestinamų automobilių skaičius yra 2 281 250 automobiliai per ketvirtį. Ieškovės teigimu, mokėjimo tvarka, išdėstyta Koncesijos sutarties priede Nr. 6, yra niekinė ir negaliojanti, o 2012-05-29 taikos sutartimi, kuria teismas patvirtino 2012-06-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, nebuvo išspręstas byloje kilęs ginčas dėl mokėjimo tvarkos.

Žemesnės instancijos teismas

39. Teismas konstatavo, kad dėl mokėjimo tvarkos teisėtumo ir dėl koncesijos ruožu pravažiavusio automobilio įkainio bei automobilių skaičiaus nagrinėjamam ginčui aktualios aplinkybės yra nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2017-05-04 nutartimi, ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl įgijusi res judicata galią ir šalys negali iš naujo ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Taip pat teismui galioja draudimas pakartotinai spręsti dėl tų pačių reikalavimų. Dėl to teismas sprendė, kad yra pakartotinos esminės Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi konstatuotos aplinkybės aktualios nagrinėjamam ginčui.

40. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017-05-24 nutartyje pažymėjo (nutarties 92 p.), kad patvirtinus taikos sutartį, šalių ginčo sprendimas užbaigtas ir šalys negali pakartotinai kreiptis į teismą dėl taikos sutartimi užbaigto ginčo sprendimo iš naujo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis) ir tokia sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 2 dalis). Išnagrinėjamoje byloje nustatyta (nutarties 93 p.), kad Kauno apygardos teismas 2012-06-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389173/2012, kurioje UAB „Kamesta“ ginčijo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009-10-29 atliktą vienašalį Koncesijos sutarties nutraukimą, o pastaroji pareikštu priešieškiniu siekė pripažinti negaliojančiu sutarties 6 priedą, pavadintą „Mokėjimo tvarka“, patvirtino 2012-05-29 šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėta nutartimi patvirtinta taikos sutartimi atsakovė atsisakė, be kita ko, savo priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu šalių 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 priedą Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ (taikos sutarties 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo teismo patvirtintos taikos sutarties šalimis, pripažino, jog šia nutartimi patvirtintos sąlygos yra joms privalomos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į tai, kad šalių 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 priedas Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu, atmetė atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas apskaičiuodamas ieškovei mokėtiną koncesijos atlygį negalėjo remtis nurodyta tvarka.

41. Teismas taip pat nustatė, kad išnagrinėtoje byloje teisėjų kolegija vertino ir atmetė atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėjęs teismas ex officio turėjo spręsti minėtos mokėjimų tvarkos teisėtumo klausimą (nutarties 94 p.). Išnagrinėtoje byloje teisėjų kolegija pažymėjo (nutarties 97 p.), kad dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, kaip (ne)tinkamo subjekto pasirašyti 6 priedą „Mokėjimų tvarka“, ir šio priedo (ne)patvirtinimo aplinkybių jau buvo pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2013, nagrinėdamas pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-21 nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kamesta“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai ir atsakovės priešieškinį ieškovei. Kasacinis teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005-07-14 sprendimo pagrindu savivaldybės administracijos direktoriui buvo suteikti įgaliojimai pasirašyti Koncesijos sutartį ir pagal tarybos suderintas Koncesijos sutarties sąlygas, šią sutartį vykdyti. Taip pat kasacinis teismas pabrėžė, kad Koncesijos sutarties finansavimo sąlygos ir apimtys, šiai įgyvendinant savo išimtinę kompetenciją, buvo nustatytos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005-07-14 sprendimu, kuriuo pritarta Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo projektavimo, statybos ir eksploatavimo koncesijos sutarties projektui, savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas pasirašyti nurodyto objekto Koncesijos sutartį; nustatyta koncesijos projekto vertė – ne didesnė kaip 59 312 500 Lt.

42. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015-09-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-966-302/2015, išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas jos prašymas atnaujinti procesą taikos sutartimi užbaigtoje civilinėje byloje, konstatavo, kad oficialūs savivaldybės tarybos sprendimai, posėdžių protokolai patvirtina aplinkybes, kad ne tik Koncesijos sutarties 6 priedas, bet ir taikos sutartis buvo pateiktos susipažinti savivaldybei, kad pastaroji pritarė minėtų susitarimų sudarymui, kad administracijos direktorius G. B., pasirašydamas Koncesijos sutarties 6 priedą, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų. Be to, teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, neturėjo pagrindo pakartotinai nagrinėti ir vertinti aplinkybes, dėl kurių yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sprendė (nutarties 98 p.), kad bylą nagrinėjęs teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo iš naujo vertinti nei sutarties 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ pasirašymo, nei jo sąlygų teisėtumo klausimo.be to, atsakovė Kauno apygardos teismui buvo įteikusi ir savarankišką ieškinį, kuriuo ginčijo Koncesijos sutarties 6 priedą mokėjimų tvarką. Analogiškai, kaip ir apeliaciniame skunde, ieškinyje išdėstyti tie patys pagrindai, kuriais ginčijamas mokėjimų tvarkos teisėtumas, t. y. kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms ir viešajam interesui, nes: 1) pasirašyta pažeidžiant Savivaldos įstatymo 17 straipsnio 39 ir 49 punktų nuostatas, nesant Savivaldybės tarybos pritarimo ir peržengiant administracijos direktoriaus įgalinimus; 2) mokėjimų tvarkos sąlygos prieštarauja Koncesijų įstatymo 2, 16 straipsnių ir kt. nuostatoms, todėl iškreipia koncesijos esmę, panaikina koncesininko riziką vykdant sutartį; 3) mokėjimo tvarkoje įtvirtintas nepagrįstas koncesijos mokestis už padidėjusį pravažiuojančių transporto mazgu automobilių skaičių. Minimą atsakovės ieškinį buvo atsisakyta priimti (Kauno apygardos teismo 2015-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-601/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-625-943/2015), konstatavus, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos teikto ieškinio pagrindas sutampa su priešieškinio, teikto taikos sutartimi užbaigtoje byloje. Teismų išvada dėl ieškinių tapatumo buvo motyvuojama tuo, kad taikos sutartimi užbaigtoje byloje pareikštus reikalavimus atsakovė grindė analogiškomis aplinkybėmis, t. y. kad mokėjimų tvarka pasirašyta negavus Kauno miesto savivaldybės tarybos pritarimo (Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 39, 43 punktai), kad pagal mokėjimų tvarką UAB „Kamesta“ išvengia su koncesijos ruožo eksploatavimu susijusios rizikos (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) ir tai sudaro pagrindą neracionaliam savivaldybės lėšų panaudojimui ar pasisavinimui, kad mokėjimo tvarkoje numatytas nepagrįstas mokesčio skaičiavimas padidėjus automobilių eksploatacijai transporto mazge (nutarties 99 p.).

43. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje byloje teisėjų kolegija sprendė (nutarties 100 p.), jog iš įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje atsakovė atsisakė reikalavimo pripažinti mokėjimo tvarką negaliojančia, ši teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti mokėjimo tvarkos teisėtumo, juolab, ex officio nuspręsti, kad ši mokėjimo tvarka yra niekinė. Išnagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių mokėjimo tvarka turėtų būti ex officio pripažinta niekine ir negaliojančia, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudarė pagrindo konstatuoti niekinio sandorio faktą. Priešingai, kaip pažymėjo teisėjų kolegija, įsiteisėjusiomis teismų nutartimis konstatuota, kad šalių susitarimu prie Koncesijos sutarties sudarytas 6 priedas „Mokėjimų tvarka“ turi būti šalių vykdomas. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį (nutarties 101 p.), jog Lietuvos apeliacinis teismas 2015-05-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-625-943/2015 pažymėjo, kad atsakovė, inicijuodama tapačią bylą ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-23 nutarties byloje Nr. 3K-3-505/2013 išaiškinimus, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, pasirašydama mokėjimų tvarką ir taikos sutartį, atstovavo Kauno miesto savivaldybės interesus jai suteiktų įgaliojimų ribose, taip pat, kad apeliantės pasirinktas papildomas teisių gynimo būdas – reiškiant naują ieškinį, tapatų ankstesniam, taip siekiant iškelti vienarūšę bylą, kaip teisinį pagrindą vėliau formaliai išplėsti bylos, kurioje atnaujintas procesas, pakartotinio nagrinėjimo ribas, yra ydingas bei negalimas.

44. Teismas sprendė, kad dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių (kad taikos sutartimi šalys nesusitarė dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, kad Koncesijos sutarties 6 priedas „Mokėjimo tvarka“ pasirašytas neturint privalomo Kauno miesto tarybos pritarimo, t. y. netinkamo subjekto), kuriomis vėl kvestionuojamas mokėjimo tvarkos teisėtumas, jau ne vieną kartą yra pasisakę teismai, o teismų procesiniai sprendimai jų šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią. Yra konstatuota, kad šalių susitarimu prie Koncesijos sutarties sudarytas 6 priedas „Mokėjimų tvarka“ turi būti šalių vykdomas, šalys nebegali iš naujo ginčyti teismų nustatytus faktus.

45. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė siekia, kad mokėjimo tvarka būtų peržiūrėta dviem aspektais, t. y. ketvirčio koncesijos mokesčio apskaičiavimui taikant, kad vieno koncesijos ruožu pravažiavusio apmokestinamo automobilio įkainis yra lygus 0,0264 Eur (0,0911 Lt), o koncesijos ruožu pravažiavusių apmokestinamų automobilių skaičius yra 2 281 250 automobiliai per ketvirtį.

46. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje ginčas buvo sprendžiamas dėl koncesijos ruožu per atitinkamą ketvirtį pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo. Tačiau iš prieš tai nurodytų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad mokėjimo tvarka yra galiojanti, turi būti šalių vykdoma ir teismas neturi jokio pagrindo iš naujo vertinti mokėjimo tvarkos sąlygų teisėtumo klausimo.

47. Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 nustatyta, jog bendra projekto vertė (PV) pagal skaičiavimus yra 59 312 500 Lt ir lygi suminiam išmokos koncesininkui dydžiui (ID), bei patvirtinta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005-07-14 sprendimu Nr. T-367 „Dėl Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo projektavimo, statybos, priežiūros ir eksploatavimo koncesijos sutarties būdu“. Iš Koncesijos sutarties 6 priede nustatytos Mokėjimų tvarkos matyti, jog einamieji mokėjimai apskaičiuojami pagal formulę IDein. = {(ASskk x IK) – (PF : MS)} x [ ksk + kek x kpik + kfk x kpkk], kur ASskk – pravažiuojančių per ketvirtį automobilių skaičius, PF – pradinis finansavimas (Lt); IK – įkainis už vieną per apskaitos vietas pravažiavusį ir apskaitytą automobilį (nekintantis dydis) ir pagal 2005-07-04 derybų protokolą yra lygus 0,26 Lt (0,075 Eur) už vieną automobilį; MS – likęs mokėjimų koncesininkui skaičius visos sutarties galiojimo metu įvedus koncesijos ruožą eksploatacijon apskaičiuotas pagal koncesijos ruožu pravažiavusių automobilių skaičių, vnt.; kpik – paslaugų įkainių koeficientas (šalių pripažinimu lygus vienetui); kpkk – pinigų kainos koeficientas (EURIBOR indekso santykis tarp einamojo mokėjimo ir pasiūlymo pateikimo metu buvusio dydžio).

48. Teismas nurodė, kad Koncesijos sutarties 6 priedu ir išnagrinėtos bylos medžiaga nustatyta, kad mokėjimų tvarkoje, paskolos teikėjo banko reikalavimu, nustatytos trys papildomos privalomos sąlygos suteikiant kreditą.

49. Teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017-05-04 nutartyje konstatuoti prejudiciniai faktai iš naujo nenustatinėjami. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo (nutarties 138 p.), kad viešasis konkursas buvo vykdomas vadovaujantis pačios suteikiančiosios institucijos parengtomis ir 2005-02-17 patvirtintomis konkurso sąlygomis. Koncesijos ruožo projektinė dokumentacija buvo parengta ir patvirtinta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus G. B. 2004-12-24 įsakymu Nr. A-3581. Ieškovė, kaip ir kiti norintys dalyvauti atvirajame konkurse tiekėjai, pateikė pasiūlymą dalyvauti konkurse, kurį vertino taip pat suteikiančioji institucija (konkurso sąlygų 8 straipsnis). Geriausius pasiūlymus pateikę dalyviai buvo pakviesti derėtis (konkurso sąlygų 9.1, 9.2, 9.4 punktai). Derybų metu suteikiančioji institucija siekė sudaryti kuo naudingesnį jai susitarimą, todėl pagal konkurso sąlygas galutinis susitarimas dėl sutarties sąlygų sudarytas ir sutartis pasirašyta su tuo dalyviu, su kuriuo ir buvo pasiektas geriausias susitarimas (konkurso sąlygų 9.9 punktas). Vadinasi, viešojo konkurso rezultatas buvo įformintas pagal ieškovės ir atsakovės derybų metu pasiektą susitarimą. Pažymėtina, kad nors ieškovė UAB ,,Kamesa“ pasiūlyme buvo nurodžiusi, kad Koncesijos sutarties vykdymo kaštai per visą laikotarpį sudarys 65 079 mln. Lt, o vieno pravažiavusio automobilio įkainis - 0,27 Lt, tačiau derybų metu buvo susitarta, kad koncesijos objekto vertė neviršys 59 312 500 Lt, o vieno automobilio įkainis - 0,26 Lt. Taigi, atsakovė susiderėjo dėl jai naudingesnių nei siūlė ieškovė Koncesijos sutarties sąlygų. Šalių derybų metu pasiektas susitarimas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. T367, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas. Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad išnagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis 0,26 Lt įkainiu už vieną automobilį, apskaičiavo ieškovei mokėtiną atlygį (nutarties 141 p.). Teisėjų kolegija taip pat vertino (nutarties 146 p.), kad teismas iš 2005-07-04 pasitarimo protokolo Nr. 3 nustatė, jog pasitarime nutarta, kad už vieną automobilį bus mokama 0,26 Lt, o maksimalus apmokestinamas per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičius būtų 9 125 000 vnt. 2005 m. gruodžio 5 d. pasitarime (pasitarimo protokolas Nr. 4) galutinai patvirtinta, jog už vieną automobilį bus mokama 0,26 Lt, o maksimalus pravažiuojančių automobilių skaičius, už kurį apmokama yra 9 125 000 vnt. Teismas, įvertinęs šiuos protokolus bei mokėjimų tvarkos nuostatas, apibrėžiančias kintamąjį ASmax, sprendė, jog šalys susitarė dėl maksimalaus apmokestinamo per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičiaus, tačiau nei pasitarimų protokoluose, nei mokėjimų tvarkoje nebuvo numatyta, kad atsakovė (koncesijos davėjas) turės papildomai sumokėti už trūkstamą automobilių skaičių, jeigu per metus pravažiavusių automobilių skaičius bus mažesnis nei numatytas maksimalus dydis. Teismas akcentavo, kad toks kintamasis, kaip trūkstamas automobilių skaičius, nėra numatytas nei Koncesijos sutarties 39 paragrafe, nei mokėjimų tvarkoje ir joje nurodytose formulėse, nei pasitarimų protokoluose. Teismas akcentavo, kad mokėjimų tvarkoje taip pat nėra numatyta išlygų dėl mokesčio už ketvirtą ketvirtį skaičiavimo tvarkos. Teismas papildomai pažymėjo (nutarties 147 p.), kad mokėjimų tvarkos 1 pastaboje nustatyta, jog jeigu per ketvirtį pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 2 275 154, tai priimama, kad formulėje nurodytas kintamasis Assk yra lygus 2 275 154 vnt. automobilių, kas, teismo vertinimu, akivaizdžiai patvirtina, jog šalys sutarė, jog minimalus pravažiavusių automobilių skaičius per ketvirtį turėtų būti 2 275 154 vnt., kas teismui leido teigti, jog bendras minimalus apmokestinamas per metus pravažiavusių automobilių skaičius yra 9 100 616 vnt.

50. Teismas nurodė, kad res judicata galia turinčia teismo nutartimi yra konstatuota, kad šalys susitarė, jog apskaičiuojant koncesijos mokestį minimalus pravažiavusių automobilių skaičius per ketvirtį turėtų būti 2 275 154 vnt. Tokiu atveju vadovaujamasi mokėjimo tvarkos 1 ir 2 pastabomis. Tačiau galiojančioje ir vykdytinoje mokėjimo tvarkoje yra ir 3 pastaba, pagal kurią suteikiančioji institucija įsipareigoja sumokėti dėl padidėjusių eksploatacijos išlaidų vienkartinę metinę išmoką, apskaičiuojamą metų gale pagal formulę tuo atveju, jeigu ataskaitinių metų eigoje apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius ASmetinis yra daugiau nei 10 % didesnis už ASmax = 9 125 000 vnt., t. y. ASmetinis > 10 037 500 vnt. Ši išmoka skaičiuojama nustačius, kad per metus apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius viršija 10 037 500 vnt. Ieškovės argumentai, jog apmokestinamas pravažiavusių automobilių skaičius per metus yra 9 125 000 vnt., o viena iš mokėjimų sąlygų, aptarta trečiojoje pastaboje nei konkurso sąlygose ar derybose netgi nė karto nebuvo numatyta, ir šaliai vienašališkai draudžiama keisti prievolės vykdymo sąlygas, yra nepagrįsti, nes ieškovės ginčijama 3 pastaba yra įtvirtinta galiojančioje mokėjimo tvarkoje.

51. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą, sprendė, kad atmestini ieškovės ieškinio reikalavimai dėl ginčijamų koncesijos mokesčių pripažinimo nepagrįstais bei jų nustatymo, taikant ieškovės nurodomą vieno automobilio įkainį ir koncesijos ruožu pravažiavusių apmokestinamų automobilių skaičių per ketvirtį, taip pat atmestinas ieškovės reikalavimas dėl Koncesijos sutarties 39.2 punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu.

52. Teismas nurodė, kad atmestinas ieškovės reikalavimas dėl Koncesijos sutarties 39.2. punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu. Koncesijos sutarties 39.2. punkte nurodyta, jog šalys susitaria, kad, nepaisant ginčų tarp šalių dėl koncesijos mokesčio dydžio, suteikiančioji institucija sumokės koncesininko apskaičiuotą koncesijos mokestį, o šalių ginčas bus sprendžiamas sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovės teigimu, šis sutarties punktas yra prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), taip pat imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.137 str. 6 d., 6.157 str. 1 d.), todėl pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu.

53. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė privatiniai civiliniai teisiniai santykiai, ieškovė yra civilinių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir UAB „Kamesta“ (CK 2.36 str. 1 d.). Turėdama patirties derybų bei sutarčių sudarymo srityje, ieškovė laisva valia prisiėmė įsipareigojimą sumokėti koncesininko apskaičiuotą koncesijos mokestį. Teismas sprendė, kad ginčijama sutarties sąlyga (39.2. p.) nėra ribojama ieškovės teisė nesutikti su koncesininko priskaičiuotais koncesijos mokesčių dydžiais. Sutarties 47 paragrafe šalys aptarė ginčų sprendimo tvarką, kuri taikytina ir ginčams dėl koncesijos mokesčio dydžio apskaičiavimo, bei 47.6. punkte numatė, kad kilus bet kokiam ginčui ar nesutarimui, kuris bus sprendžiamas pagal šios sutarties §47, šalys susitaria ginčo sprendimo laikotarpiu toliau vykdyti darbus pagal šią sutartį. Ieškovės ginčijama sutarties sąlyga iš esmės užtikrina, kad UAB „Kamesta“ turėtų galimybę laiku vykdyti sutartinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui - bankui pagal 2005-11-29 kreditavimo sutartimi suteiktą kreditą nagrinėjamam projektui vystyti. Dėl to teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčijamos sąlygos (sutarties 39.2. p.) nustatymas prieštarautų viešosios tvarkos ir geros moralės principams (CK 1.81 str. 1 d.), imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.137 str. 6 d.). Nenustačius ieškovės teisių apžeidimo ginčijamu Koncesijos sutarties 39.2. punktu, šiam jos reikalavimui nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties atsakovės prašymu (CK 1.124 str., 1.126 str. 1, 2 d.).

54. Teismas nustatė, kad atsakovė prašė priteisti 573,43 Eur advokato pagalbos išlaidų. Teismas sprendė, kad iš ieškovės atsakovei priteistina 573,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

55. Teismas pažymėjo, kad ieškinį atmetus, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

56. Apeliaciniame skunde ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017-09-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

56.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus. Teismas rezoliucinėje dalyje atmetė ieškinį visa apimtimi, tačiau motyvuose nėra argumentų, kodėl yra atmetamas antrasis patikslinto ieškinio reikalavimas „pripažinti, kad PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 006601 nurodyta vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2014 metus yra apskaičiuota nepagrįstai ir pripažinti ieškovei teisę nemokėti vienkartinės metinės išmokos“.

56.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CPK 182 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, kadangi nepagrįstai sprendė, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nustatinėti pagrįstą, protingumo kriterijus atitinkantį vieno automobilio įkainį, taikomą koncesijos mokesčio už ginčo laikotarpius skaičiavimui, o būtina taikyti Koncesijos sutarties priedą Nr. 6 ir jame įtvirtintą vieno automobilio įkainį (0,26 Lt), kadangi jį taikė Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje.

56.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje buvo skirtingi ieškinio (priešieškinio) dalykai. Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje ieškinys buvo pareikštas dėl skolos priteisimo, o priešieškiniu buvo reikalaujama pripažinti, kad Koncesijos mokestis už ginčo laikotarpius yra paskaičiuotas pažeidžiant Koncesijos sutarties nuostatas ir nustatyti mokėtiną Koncesijos mokestį. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė suformulavo visiškai kitokį dalyką, ieškovė CK 6.198 straipsnio 2 dalies pagrindu prašė nustatyti konkretų vieno automobilio įkainį, atitinkantį protingumo kriterijus, t.y. nustatyti teisingą kainą, nes šalys dėl to negali susitarti.

56.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 178 str., 185 str.) ir CK 6.198 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino byloje esančių duomenų, pagrindžiančių protingumo kriterijus atitinkantį Koncesijos ruožu pravažiavusio automobilio įkainį, kuris turėtų būti taikomas apskaičiuojant Koncesijos mokestį už ginčo laikotarpius (CPK 178 str., 185 str.).

Žemesnės instancijos teismas

56.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės ginčijama koncesijos sutarties sąlyga (39.2. p.) nėra ribojama ieškovės teisė nesutikti su atsakovės paskaičiuotais Koncesijos mokesčiais.

Atsiliepimas

57. Atsiliepime į ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atsakovė UAB „Kamesta“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2017-10-19 palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:

57.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo įrodinėjimo pareigos (CPK 182 str. 2 p.), nepažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų (CPK 178 str., 185 str.).

57.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo pripažinti, kad Koncesijos sutarties 39.2 punkto sąlyga prieštarauja viešosios tvarkos ir geros moralės principams (CK 1.81 str. 1 d.) arba imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.137 str. 6 d.).

58. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-01-21 gautas ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidas ir atstovavimo teisę patvirtinantys dokumentai (2017-11-14 PVM sąskaitos faktūros kopija, 2017-11-09 paslaugų ataskaitos kopija, mokėjimo sąrašo kopija, 2018-02-28 mokėjimo nurodymo kopija, 2018-11-14 įgaliojimo kopija ir Vytauto Didžiojo universiteto magistro diplomo kopija).

59. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-01-21 gautas atsakovės UAB „Kamesta“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai (sąskaitos išrašo kopija).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

60. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų

61. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-01-21 gautas ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidas ir atstovavimo teisę patvirtinantys dokumentai (2017-11-14 PVM sąskaitos faktūros kopija, 2017-11-09 paslaugų ataskaitos kopija, mokėjimo sąrašo kopija, 2018-02-28 mokėjimo nurodymo kopija, 2018-11-14 įgaliojimo kopija ir Vytauto Didžiojo universiteto magistro diplomo kopija).

62. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-01-21 gautas atsakovės UAB „Kamesta“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai (sąskaitos išrašo kopija).

63. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, priima šalių pateiktus šios nutarties 58-59 punktuose nurodytus naujus įrodymus į bylą ir juos vertina.

Dėl CPK 270 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymo

64. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus, kadangi rezoliucinėje dalyje atmetė ieškinį visa apimtimi, tačiau motyvuose nenurodė argumentų, kodėl yra atmetamas antrasis patikslinto ieškinio reikalavimas „pripažinti, kad PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 006601 nurodyta vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2014 metus yra apskaičiuota nepagrįstai ir pripažinti ieškovei teisę nemokėti vienkartinės metinės išmokos“. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius atmeta kaip neapgrįstus.

65. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. CPK 270 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: 1) teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti; 2) įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos; 3) nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; 4) teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; 5) sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, kuri turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008)

67. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2017-08-16 pareiškimu patikslino, atsakovei UAB „Kamesta“, prašydama pripažinti, jog UAB „Kamesta“ nustatyti koncesijos mokesčių dydžiai už 2014 m. III-IV ketvirčius, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose serija KAM Nr. 006606 ir serija KAM Nr. 006601, taip pat koncesijos mokesčių dydžiai už 2015 m. II-III ketvirčius, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose serija KAM Nr. 006774 ir serija KAM Nr. 006922, aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, ir nustatyti protingumo kriterijus atitinkančius koncesijos mokesčių dydžius už 2014 m. III-IV ketvirčius ir už 2015 m. II-III ketvirčius (toliau – ir reikalavimas Nr. 1); pripažinti, jog PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 006601 nurodyta vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2014 metus yra apskaičiuota nepagrįstai bei pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas, ir pripažinti ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai teisę nemokėti atsakovei UAB „Kamesta“ PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 006601 nurodytą vienkartinę metinę išmoką (toliau – ir reikalavimas Nr. 2); pripažinti 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 39.2. punktą niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento (toliau – ir reikalavimas Nr. 3).

68. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė siekia, kad mokėjimo tvarka būtų peržiūrėta dviem aspektais, t. y. ketvirčio koncesijos mokesčio apskaičiavimui taikant, kad vieno koncesijos ruožu pravažiavusio apmokestinamo automobilio įkainis yra lygus 0,0264 Eur (0,0911 Lt), o koncesijos ruožu pravažiavusių apmokestinamų automobilių skaičius yra 2 281 250 automobiliai per ketvirtį.

69. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad iš prieš tai nurodytų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad mokėjimo tvarka yra galiojanti, turi būti šalių vykdoma ir teismas neturi pagrindo iš naujo vertinti mokėjimo tvarkos sąlygų teisėtumo klausimo.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimas Nr. 2 laikytinas išvestiniu iš reikalavimo Nr. 1. Tuo tarpu, iš reikalavimo Nr. 1 matyti, kad koncesijos mokesčių dydžių bei vienkartinės išmokos, nepagrįstumą apeliantė siejo su tuo, kad jie buvo nustatyti netaikant apeliantės nurodytų kriterijų, t. y. apmokestinamo automobilio įkainio (0,0264 Eur) ir per ketvirtį apmokestinamų automobilių skaičiaus (2 281 250), bei prašė šių kriterijų pagrindu nustatyti kitą koncesijos mokesčių dydį ir pripažinti apeliantės teisę nemokėti vienkartinės išmokos.

71. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad res judicata galia turinčia teismo nutartimi yra konstatuota, kad šalys susitarė, jog apskaičiuojant koncesijos mokestį minimalus pravažiavusių automobilių skaičius per ketvirtį turėtų būti 2 275 154 vnt. Tokiu atveju vadovaujamasi mokėjimo tvarkos 1 ir 2 pastabomis. Tačiau galiojančioje ir vykdytinoje mokėjimo tvarkoje yra ir 3 pastaba, pagal kurią suteikiančioji institucija įsipareigoja sumokėti dėl padidėjusių eksploatacijos išlaidų vienkartinę metinę išmoką, apskaičiuojamą metų gale pagal formulę tuo atveju, jeigu ataskaitinių metų eigoje apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius ASmetinis yra daugiau nei 10 proc. didesnis už ASmax = 9 125 000 vnt., t. y. ASmetinis > 10 037 500 vnt. Ši išmoka skaičiuojama nustačius, kad per metus apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius viršija 10 037 500 vnt. Ieškovės argumentai, jog apmokestinamas pravažiavusių automobilių skaičius per metus yra 9 125 000 vnt., o viena iš mokėjimų sąlygų, aptarta trečiojoje pastaboje nei konkurso sąlygose ar derybose netgi nė karto nebuvo numatyta, ir šaliai vienašališkai draudžiama keisti prievolės vykdymo sąlygas, yra nepagrįsti, nes ieškovės ginčijama 3 pastaba yra įtvirtinta galiojančioje mokėjimo tvarkoje. Pirmosios instancijos teismo sprendime aukščiau nurodytos aplinkybės reiškia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė argumentus dėl ieškinio reikalavimo Nr. 2 atmetimo.

72. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė procesines normas ir nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo

73. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

74. Teisėjų kolegija laiko neapgrįstais apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CPK 182 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, kadangi nepagrįstai sprendė, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nustatinėti pagrįstą, protingumo kriterijus atitinkantį vieno automobilio įkainį, taikomą koncesijos mokesčio už ginčo laikotarpius skaičiavimui, o būtina taikyti Koncesijos sutarties priedą Nr. 6 ir jame įtvirtintą vieno automobilio įkainį (0,26 Lt), kadangi jį taikė Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje.

75. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-583-657/2016 buvo sprendžiamas UAB „Kamesta“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijos ginčas, kuriame šios bylos ieškovė (išnagrinėtoje byloje atsakovė, pareiškusi priešieškinį) vienu iš reikalavimu prašė pripažinti, kad ieškovės (šioje byloje – atsakovė) paskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. II, III ir IV ketvirčius, 2013 m. I – IV ketvirčius ir vienkartinės metinės išmokos už 2012 metus yra apskaičiuoti pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti koncesijos mokesčio dydžius už šį laikotarpį.

76. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas tų pačių šalių ginčas, kilęs iš tų pačių teisinių santykių – tos pačios Koncesijos sutarties, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 nustatytomis aplinkybėmis, kurios yra konstatuotos Kauno apygardos teismo 2016-06-27 sprendime (civilinė byla Nr. 2-583-657/2016) bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017-05-04 nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-186-196/2017).

77. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl mokėjimo tvarkos teisėtumo ir dėl koncesijos ruožu pravažiavusio automobilio įkainio bei automobilių skaičiaus nagrinėjamam ginčui aktualios aplinkybės yra nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2017-05-04 nutartimi, ši nutartis yra įsiteisėjusi. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad minėta nutartis yra įgijusi res judicata galią ir šalys negali iš naujo ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

78. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2017-05-24 nutartyje pažymėjo (nutarties 92 p.), kad patvirtinus taikos sutartį, šalių ginčo sprendimas užbaigtas ir šalys negali pakartotinai kreiptis į teismą dėl taikos sutartimi užbaigto ginčo sprendimo iš naujo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis) ir tokia sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 2 dalis). Išnagrinėjamoje byloje nustatyta (nutarties 93 p.), kad Kauno apygardos teismas 2012-06-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389173/2012, kurioje UAB „Kamesta“ ginčijo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009-10-29 atliktą vienašalį koncesijos sutarties nutraukimą, o pastaroji pareikštu priešieškiniu siekė pripažinti negaliojančiu sutarties 6 priedą, pavadintą „Mokėjimo tvarka“, patvirtino 2012-05-29 šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėta nutartimi patvirtinta taikos sutartimi atsakovė atsisakė, be kita ko, savo priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu šalių 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 priedą Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ (taikos sutarties 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo teismo patvirtintos taikos sutarties šalimis, pripažino, jog šia nutartimi patvirtintos sąlygos yra joms privalomos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į tai, kad šalių 2005-08-01 koncesijos sutarties Nr. 1717 priedas Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu, atmetė atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas apskaičiuodamas ieškovei mokėtiną koncesijos atlygį negalėjo remtis nurodyta tvarka. Teisėjų kolegija sprendė (nutarties 100 p.), jog iš įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje atsakovė atsisakė reikalavimo pripažinti mokėjimo tvarką negaliojančia, ši teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti mokėjimo tvarkos teisėtumo, juolab, ex officio nuspręsti, kad ši mokėjimo tvarka yra niekinė. Išnagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių mokėjimo tvarka turėtų būti ex officio pripažinta niekine ir negaliojančia, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudarė pagrindo konstatuoti niekinio sandorio faktą. Priešingai, kaip pažymėjo teisėjų kolegija, įsiteisėjusiomis teismų nutartimis konstatuota, kad šalių susitarimu prie Koncesijos sutarties sudarytas 6 priedas „Mokėjimų tvarka“ turi būti šalių vykdomas.

79. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad res judicata galia turinčia teismo nutartimi yra konstatuota, kad šalys susitarė, jog apskaičiuojant koncesijos mokestį minimalus pravažiavusių automobilių skaičius per ketvirtį turėtų būti 2 275 154 vnt. Tokiu atveju vadovaujamasi mokėjimo tvarkos 1 ir 2 pastabomis. Tačiau galiojančioje ir vykdytinoje mokėjimo tvarkoje yra ir 3 pastaba, pagal kurią suteikiančioji institucija įsipareigoja sumokėti dėl padidėjusių eksploatacijos išlaidų vienkartinę metinę išmoką, apskaičiuojamą metų gale pagal formulę tuo atveju, jeigu ataskaitinių metų eigoje apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius ASmetinis yra daugiau nei 10 proc. didesnis už ASmax = 9 125 000 vnt., t. y. ASmetinis > 10 037 500 vnt. Ši išmoka skaičiuojama nustačius, kad per metus apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius viršija 10 037 500 vnt. Ieškovės argumentai, jog apmokestinamas pravažiavusių automobilių skaičius per metus yra 9 125 000 vnt., o viena iš mokėjimų sąlygų, aptarta trečiojoje pastaboje nei konkurso sąlygose ar derybose netgi nė karto nebuvo numatyta, ir šaliai vienašališkai draudžiama keisti prievolės vykdymo sąlygas, yra nepagrįsti, nes ieškovės ginčijama 3 pastaba yra įtvirtinta galiojančioje mokėjimo tvarkoje.

80. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje buvo skirtingi ieškinio (priešieškinio) dalykai.

81. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad šioje byloje ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje skirtingos reikalavimų formuluotės nepaneigia fakto, kad abejose bylose įrodinėjimo dalyku buvo, taip pat buvo nustatinėjamos aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo aiškintos ir vienodai reikšmingos abiem byloms aplinkybės.

82. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų koncesijos mokesčių pripažinimo nepagrįstais bei jų nustatymo, taikant ieškovės nurodomą vieno automobilio įkainį ir koncesijos ruožu pravažiavusių apmokestinamų automobilių skaičių per ketvirtį.

Dėl Koncesijos sutarties 39.2. punkto

83. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės ginčijama Koncesijos sutarties sąlyga (39.2. p.) neriboja ieškovės teisės nesutikti su atsakovės priskaičiuotais Koncesijos mokesčiais.

84. Byloje nustatyta, kad Koncesijos sutarties 39.2. punkte nurodyta, jog šalys susitaria, jog, nepaisant ginčų taro šalių dėl koncesijos mokesčio dydžio, suteikiančioji institucija sumokės koncesininko apskaičiuotą koncesijos mokestį, o šalių ginčas bus sprendžiamas sutartyje nustatyta tvarka.

85. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien dėl to, jog šalis sudaro sutartį, kurią vėliau laiko sau nenaudinga, nesuteikia pagrindo nei vienašališkai jos nevykdyti, nei ją nutraukti nesant įstatymuose ar sutartyje numatytų sąlygų arba jas „sukuriant“.

86. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių susiklostė privatiniai civiliniai teisiniai santykiai, apeliantė yra civilinių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir atsakovė (CK 2.36 str. 1 d.). Turėdama patirties derybų bei sutarčių sudarymo srityje, apeliantė laisva valia prisiėmė įsipareigojimą sumokėti atsakovės apskaičiuotą koncesijos mokestį. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad Koncesijos sutarties 39.2. punkto sąlyga nėra ribojama ieškovės (apeliantės) teisė nesutikti su koncesininko priskaičiuotais koncesijos mokesčių dydžiais. Koncesijos sutarties 47 paragrafe šalys aptarė ginčų sprendimo tvarką, kuri taikytina ir ginčams dėl koncesijos mokesčio dydžio apskaičiavimo, bei sutarties 47.6. punkte numatė, kad kilus bet kokiam ginčui ar nesutarimui, kuris bus sprendžiamas pagal šios sutarties 47 paragrafe, šalys susitarė ginčo sprendimo laikotarpiu toliau vykdyti darbus pagal šią sutartį.

87. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Koncesijos sutarties 6 priedu ir išnagrinėtos bylos medžiaga nustatyta, kad mokėjimų tvarkoje, paskolos teikėjo banko reikalavimu, nustatytos trys papildomos privalomos sąlygos suteikiant kreditą. Bankui dėl suteikto kredito UAB „Kamesta“ Koncesijos sutarties sąlygos yra svarbios. Koncesijos sutarties 39.2. punktas užtikrina, kad UAB „Kamesta“ turėtų galimybę laiku vykdyti sutartinius įsipareigojimus AB Luminor Bank pagal 2005-11-29 kreditavimo sutartimi suteiktą kreditą nagrinėjamam projektui vystyti.

88. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad Koncesijos sutarties sąlygos (sutarties 39.2. p.) nustatymas prieštarautų viešosios tvarkos ir geros moralės principams (CK 1.81 str. 1 d.), imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.137 str. 6 d.).

Dėl įrodymų vertinimo

89. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino byloje esančių duomenų, pagrindžiančių protingumo kriterijus atitinkantį Koncesijos ruožu pravažiavusio automobilio įkainį, kuris turėtų būti taikomas apskaičiuojant Koncesijos mokestį už ginčo laikotarpius (CPK 178 str., 185 str.).

90. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

91. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

92. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-0-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018). Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-02 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018).

93. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantė objektyviais duomenimis nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl koncesijos mokesčių už 2014 m. III ir IV ketvirčius, vienkartinės metinės išmokos už 2014 m., koncesijos mokesčių 2015 m. II ir III ketvirčius mokėjimo, taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Koncesijos sutarties 39.2. p. sąlygos.

94. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

95. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

96. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

97. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2017-09-19 sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

98. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

99. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantei Kauno miesto savivaldybės administracijai nepriteistinas (CPK 93, 98 str.).

100. Atsakovė UAB „Kamesta“ prašė priteisti iš ieškovės 938,34 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikti įrodymai patvirtina atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymas tenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos, j. a. k. 188764867, atsakovei UAB „Kamesta“, j. a. k. 259805810, devynis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir trisdešimt keturis euro centus (938,34 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Marius Bajoras Rasa Gudžiūnienė Kazys Kailiūnas