Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį ir 286 straipsnį:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį G. B. paskirta 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 286 straipsnį G. B. paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. B. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. rugpjūčio 13 d. 20 val. iki 2021 m. rugpjūčio 15 d. 16.55 val.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2022 m. kovo 7 d. G. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – pakeistos kardomuoju kalinimu (suėmimu), G. B. suimant teismo salėje.

Iš G. B. priteista 5 080 Eur turtinės žalos ir 804 Eur nuostolių (iš viso 5 884 Eur) nukentėjusiajam R. B.

V. J. ieškinys atmestas.

Iš G. B. nepriteista valstybei 393,73 Eur už nuteistajam teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas R. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. B. buvo nuteistas už tai, kad 2021 m. rugpjūčio 13 d., apie 20 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą tyčia pagrobti svetimą turtą, iš privačios teritorijos pagrobė 5 080 Eur vertės R. B. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini) “, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Be to, jis 2021 m. rugpjūčio 13 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,46 promilės girtumas), vengdamas sulaikymo už padarytą teisėtvarkos pažeidimą, vedant į tarnybinio automobilio sulaikymo patalpą, tyčia smūgiavo alkūnėmis bei sudavė vieną kartą ranka (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) V. J. per dešinės rankos riešą ir taip pastarajam sukėlė fizinį skausmą. Tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo tarnybines pareigas atliekančiam (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) V. J.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmestinas, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. kovo 7 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5.2. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5.3. Apeliaciniame skunde nagrinėjamu atveju yra keliami nuteistajam G. B. paskirtos bausmės teisingumo ir proporcingumo klausimai. Būtent šiuos klausimus, o taip pat ir paskirtos bausmės atitikimą įstatymui bei galimybę ją sušvelninti aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti (t. 3, b. l. 108), iš esmės nenustatęs tam būtinybės, laikydamas, kad apeliaciniame skunde iškeltus klausimus galima išspręsti vertinant byloje esamus įrodymus, be to, prašymo apklausti liudytoją V. S. nuteistasis teismo posėdžio metu atsisakė.

6. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse.

6.1. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018). Taigi, teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-68-942/2016, 2K-98-1073/2019).

6.2. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas G. B. padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Nagrinėjamu atveju negalima sutikti su tvirtinimu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino G. B. asmenybės. Skundžiamame nuosprendyje yra tinkamai ir pagrįstai įvertinta, jog G. B. anksčiau teistas už turtinius nusikaltimus, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, paskutiniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko 2020 m. rugpjūčio 7 d., naujas nusikalstamas veikas padarė praėjus metams po bausmės atlikimo (t. 2, b. l. 78-90), kas rodo jo polinkį nusikalsti, daryti savanaudiškus turtinius nusikaltimus. Be to, matyti, jog anksčiau paskirtos bausmės nesustabdė G. B. nuo naujų ir net analogiškų nusikalstamų veikų darymo, taip pat jis daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 156-183). Aptartos aplinkybės, susijusios su G. B. ankstesniu teistumu ir baustumu, įrodo, kad nuteistasis nepaiso visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių ir nuolat jas pažeidinėja. Vien ta aplinkybė, jog asmuo dėl jam paskirtos bausmės atlikimo gali prarasti darbą ar patirti kitų socialinių / šeiminių sunkumų bei suvaržymų, savaime nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę. Asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. G. B. suprato, kad neteisėtas elgesys gali jam sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų padarymo, todėl dabar jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę, net jei tai ir nulemtų atitinkamus asmeninio pobūdžio praradimus ar nepatogumus.

7. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-126-693/2018).

7.1. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos, kadangi G. B. pats savo noru neatvyko ir / ar nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką, o 2 dalies nuostatos negali būti taikomos, kadangi nagrinėjamu atveju ne tik nebuvo konstatuotos kelios, tačiau apskritai nebuvo nustatyta nė viena G. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, jog to paties straipsnio 4 dalis tuo labiau negali būti taikoma, nes G. B. nuteistas ne už nužudymą, bendrininkaujant organizuota grupe ar esant nusikalstamam susivienijimui. Nesant pagrindo paskirtą bausmę švelninti pagal BK 62 straipsnį, spręstinas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės nagrinėjamu atveju.

7.2. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Laisvės atėmimo bausmė skiriama ir tam tikra jos trukmė parenkama tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgiant taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir kai tai yra tikrai būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-204-942/2015).

7.3. BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybes, jog G. B. yra teistas ir nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, t. y. būdamas recidyvistas, nusikalstamų veikų padarymo metu jis turėjo galiojančių administracinių nuobaudų ir jam paskirtų baudų nemoka. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas ir pastarosios nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o greičiau G. B. pasirinkto gyvenimo būdo nuosekli pasekmė. Nuteistajam yra būdingas nenoras laikytis įstatymų ir polinkis daryti priešingus teisei veiksmus, kadangi tiek nusikalstamas veikas, tiek administracinius nusižengimus G. B. daro sistemingai. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nuteistojo asmenybę įvertino tinkamai, t. y. paskyrė laisvės atėmimą, o bausmės dydžius, atsižvelgdamas į tai, kad yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nė vienos G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, parinko mažesnius už vidurkį.

7.4. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas jau plačiai pasisakė dėl apeliaciniame skunde G. B. nurodytų aplinkybių, jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti procesinio sprendimo priėmimą ir būtų nežinomos pirmosios instancijos teismui, apeliantas nenurodė. Papildomai pažymėtina, kad kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Kiekvienas nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą G. B. švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

8. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis negalės gydytis nuo priklausomybės psichiką veikiančioms medžiagoms, t. y. nuo priklausomybės alkoholiui, todėl nebus užtikrinta jo resocializacija. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad norą kreiptis į gydymo įstaigą nuteistasis išreiškė tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, todėl tokį jo elgesį vertina ne kaip siekį sugrįžti į visuomeninį gyvenimą, bet kaip spekuliatyvias pastangas sušvelninti savo atsakomybę. Laisvės atėmimo vietose esančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą užtikrina laisvės atėmimo vietų ligoninė arba pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniai, taip pat jiems teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos arčiausiai esančiose ir atitinkamas paslaugas galinčiose suteikti valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 2 ir 4 dalys). Šios įstatymo nuostatos rodo, kad, net ir nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jam bus garantuojama reikalinga bei visapusiška sveikatos priežiūra ir suteikiamos būtinos medicininės paslaugos.

9. Nors apeliaciniame skunde nėra aiškiai išreikštas prašymas nustatyti G. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau jis nurodo, kad supranta savo atliktus veiksmus ir kaltę pripažįsta, todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisako ir dėl galimybės pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

9.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti konstatuota tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir 2) vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.).

9.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. B. parodymai neturėjo įtakos tinkamam bylos išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui. Nors G. B. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų prisipažino, tačiau pirmųjų ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu savo kaltę neigė arba ją pripažino tik iš dalies. Be to, norint konstatuoti paminėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog G. B. dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai nesigaili. Priešingai, bylos nagrinėjimo teisme metu G. B., formaliai pripažindamas savo kaltę, vis dėlto savo neteisėtus veiksmus bandė pateisinti, dalį kaltės perkelti kitiems, nemėgino atlyginti padarytos žalos. Taigi, nors G. B. pripažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau nuoširdžiai nesigaili dėl jų padarymo, sistemingai nepaiso įstatymuose įtvirtintų draudimų ir įpareigojimų, būdamas pakankamai (duomenys neskelbtini) amžiaus, jau yra pasirinkęs nusikalstamą gyvenimo būdą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisėtai ir pagrįstai nenustatė nuteistojo G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

9.3. Papildomai pažymėtina, jog sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymas, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, nepagrindžia atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo, nes sutrumpintas įrodymų tyrimas taikomas, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Šio instituto taikymas nereikalauja kaltinamojo nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų (BPK 273 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nepreziumuoja atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimo. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nekonstatavo nė vienos nuteistojo G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

10. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti / sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą / per švelnią ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju būtų pasiekti, paskyrus švelnesnę bausmę. Taigi, G. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės tikslus, nuteistojo asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.

11. Klaipėdos apygardos teisme 2022 m. gegužės 25 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini), jame prašoma valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 100 Eur (t. 3, b. l. 104-107). Šis prašymas netenkinamas.

11.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Gynėja (duomenys neskelbtini) N. F. nuteistajam G. B. buvo paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi (t. 3, b. l. b. l. 101).

11.2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti Baudžiamojo proceso kodekse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

11.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam (ar atliksiančiam) nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais (duomenys neskelbtini) tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2A-1-788/2021, 2K-67-697/2021).

11.4. Bylos medžiagoje nėra tikslių duomenų apie G. B. finansinę padėtį, t. y. jis turės atlikti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, be to, turės atlyginti nukentėjusiajam 5 884 Eur turtinės žalos, todėl šios aplinkybės gali apsunkinti nuteistojo finansinę padėtį. Taigi teismas sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) tarnybos prašymas priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas, atsižvelgiant į nuteistojo G. B. būsimą apsunkintą turtinę padėtį ir aktualų teisinį reglamentavimą, t. y., jog, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymą priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo G. B.