Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-317-567/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-23
Bylos Nr.: e2A-317-567/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00093-2021-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Neringa Švedienė
Ieškovas: S. R.
Atsakovas: L. S.

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)

Civilinė byla Nr. e2A-317-567/2023Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00093-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.37 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. R. ir atsakovės L. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei L. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės L. S. priešieškinį ieškovui S. R. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir turto įgijėjo teisių perkėlimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, turto pripažinimo daline nuosavybe, turto dalies nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos už gautą nuomą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas:

1.1. pripažinti atsakovės vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą – 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7 902,44 Eur vertės, ir 2111/56723 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 28 544,63 Eur vertės, (duomenys neskelbtini), bendrąja daline šalių nuosavybe;

1.2. padalyti šį nekilnojamąjį turtą tokiomis dalimis: 5/6 dalis žemės sklypo dalių, įregistruotų atsakovės vardu, ir 5/6 dalis gyvenamojo namo dalių, įregistruotų atsakovės vardu, pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe, o 1/6 dalį žemės sklypo dalių, įregistruotų atsakovės vardu, ir 1/6 dalį gyvenamojo namo dalių, įregistruotų atsakovės vardu, pripažinti atsakovės asmenine nuosavybe;

1.3. atidalyti šį nekilnojamąjį turtą, priteisiant atsakovei iš ieškovo 7 902,44 Eur piniginę kompensaciją, o ieškovui priteisiant iš atsakovės bendrąja daline nuosavybe pripažintą 1/6 dalį 72/1804 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/6 dalį 2111/56723 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 7 902,44 Eur vidutinės rinkos vertės.

2. Ieškovas nurodė, kad šalys laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2018 m. lapkričio 9 d. gyveno kartu nesudarę santuokos ir neįregistravę partnerystės. Gyveno iš bendrų piniginių lėšų, sprendimus dėl turto įsigijimo ar pardavimo priimdavo kartu, buvo atliekami turimo turto pagerinimai ir dengiamos eksploatacijos išlaidos, tačiau nebuvo sudarę konkretaus susitarimo dėl to, kokiomis dalimis kiekvienai iš šalių priklausys bendro jų gyvenimo metu įgyti turto objektai. Nurodė, kad, prieš šalims apsigyvenant kartu, atsakovė turėjo 10 000 Lt dydžio finansinį įsipareigojimą bankui, kurį ieškovas laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. padengė. Apie 2011 m. ieškovas perdavė atsakovei 15 000 Lt, kuriuos atsakovė perdavė V. D., kaip rankpinigius už planuojamą įsigyti namą (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau minimas namas buvo įsigytas ieškovo motinos E. R. vardu, o sumokėti rankpinigiai nebuvo grąžinti.

3. Atsakovė pateikė priešieškinį ieškovui, prašydama:

3.1. pripažinti, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. įkeisto turto pardavimo aktas Nr. 1, kuriuo E. R. (atsakovo motina) priėmė nuosavybėn gyvenamąjį namą, 3 ūkinius pastatus, 0,35 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) yra apsimestinis sandoris ir perkelti turto įgijėjos teises ir pareigas pagal minėtą aktą tikrajai teisių įgijėjai atsakovei;

3.2. pripažinti, kad 2012 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2363, 2013 m. vasario 7 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2-357, 2014 m. birželio 5 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 2-1287, kurių pagrindu E. R. įgijo butą (duomenys neskelbtini), yra apsimestiniai sandoriai ir perkelti ieškovei ir atsakovui pirkėjų teises ir pareigas į po 1/2 dalį buto;

3.3. panaikinti atsakovui išduoto 2016 m. lapkričio 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis dėl minėtų gyvenamojo namo, 3 ūkinių pastatų, žemės sklypo ir buto paveldėjimo; atidalyti dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į visą butą natūra, o atsakovei iš jo priteisiant 48 900 Eur kompensaciją;

3.4. priteisti atsakovei iš ieškovo 10 800 Eur nuomos pajamų, kurias ieškovas gavo už atsakovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio iki 2019 m. rugsėjo mėnesio ir 13 500 Eur nuomos pajamų, kurias ieškovas gavo už buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio iki ieškinio pateikimo teismui.

Atsiliepimas

4. Atsakovė nurodė, kad šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 2004 m. spalio mėnesio iki 2016 m. balandžio mėnesio. Visą šį laiką ji dirbo ir gavo pajamas iš darbo santykių, susilaukė trijų vaikų, juos augindama gavo nėštumo ir gimdymo bei vaiko auginimo išmokas. Ieškovas nuolatinio pajamų šaltinio neturėjo, periodiškai buvo registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gaudavo socialines pašalpas, buvo baustas baudomis ir kitokiomis nuobaudomis. Šalims susipažinus ieškovas jau turėjo susikaupusių skolų, kurios buvo išieškomos antstolių, dėl to visą savo vardu turėtą nuosavybę buvo perrašęs savo tėvų vardu, neturėjo banko sąskaitos. Šalių bendro gyvenimo laikotarpiu ji rūpinosi bendrais vaikais, pagal galimybes sprendė ieškovui iškylančias teisines problemas, konsultavo jį dėl teisinių ir turtinių klausimų. Ieškovas kartais nusipirkdavo nebrangų dėvėtą automobilį ir ardydavo jį, parduodamas detalėmis, tačiau šios veiklos masiškai nevystė, didelių pajamų neturėjo. Kadangi negalėjo turėti banko sąskaitos savo vardu, ieškovas naudojosi atsakovės banko sąskaita ir turėjo jam skirtą banko kortelę. Vėliau ieškovas naudojosi su savo motinos E. R. banko sąskaita susieta banko kortele. Atsakovės pajamos bendro gyvenimo metu didėjo, jų užteko ne tik visiškai tenkinti savo pačios poreikius, tačiau ir bendrų su ieškovu vaikų poreikius. Nuo bendro su ieškovu gyvenimo pradžios šalių turėtos atliekamos pajamos buvo skirtos namui, esančiam (duomenys neskelbtini), į kurį su vaikais įsikėlė 2009 m., įrengti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

5. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas nusprendė:

5.1. pripažinti, kad 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), įgyti L. S. vardu pagal 2009 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1244, 2010 m. vasario 17 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 222, 2011 m. vasario 16 d. sutartį Nr. 3980) bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½ dalį) priklauso S. R. ir L. S.;

5.2. atidalyti nekilnojamąjį turtą – 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės bendraturčių nuosavybės ir pripažinti nekilnojamąjį turtą - 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), asmenine L. S. nuosavybe;

5.3. priteisti iš atsakovės L. S. ieškovui S. R. 50 500 Eur piniginę kompensaciją už jam tekusią ½ dalį 72/1804 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2111/56723 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

5.4. priteisti atsakovei L. S. iš ieškovo S. R. 5 400 Eur nuomos mokesčio už aukščiau minėto nekilnojamojo turto nuomą;

5.5. kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmesti.

6. Teismas nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. įkeisto turto pardavimo aktu Nr. 1 bankrutuojanti V. D. įmonė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, perdavė E. R. (atsakovo motinos) nuosavybėn gyvenamąjį namą, 3 ūkinius pastatus, 0,35 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė pagal 2022 m. rugpjūčio 29 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 724 nustatytą rinkos vertę 2022 m. liepos 13 d. – 26 700 Eur.

7. Teismas pažymėjo, kad pateikti duomenys iš atsakovės darbovietės patvirtina, jog ji tuo metu dirbo ir gaudavo, priklausomai nuo laikotarpio, apie 2 000–2 400 Lt darbo užmokestį. Iš deklaracijų duomenų nustatyta, kad už 2008 m. atsakovė deklaravo 37 110 Lt banke ir 31 000 Lt ne banke, turėjo 47 705,52 Lt apmokestinamųjų pajamų. 2009 m. atsakovė deklaravo 2 031 Lt banke ir 8 000 Lt ne banke, turėjo 38 172,83 Lt pajamų iš darbo teisinių santykių.

8. Pagal išrašo iš ieškovo motinos E. R. sąskaitos Swedbank, AB duomenis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teismas nustatė, kad nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2010 m. gegužės mėnesio iš jos grynaisiais pinigais buvo išimta apie 13 000 Lt. Tai patvirtina liudytojų parodymus ir šalių paaiškinimus apie tai, kad dalį suteiktos paskolos pinigų šalys buvo nutarę panaudoti ir panaudojo buto remontui.

9. Teismo vertinimu, minėtas nekilnojamasis turtas yra sąlyginai nedidelio ploto (44,7 kv. m), šalių santykiai įtempti ir konfliktiški, todėl turto padalyti natūra ir nustatyti jo naudojimosi tvarką be neproporcingos žalos turto paskirčiai ir nepažeidžiant šalių teisių ir teisėtų interesų, nėra galimybės. Iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad namas, kuriame yra ginčo butas, turi daug savininkų, namo dalys jiems priskirtos procentine išraiška, nustatyta naudojimo tvarka patalpomis ir žemės sklypu, todėl priskirtų plotų vienam savininkui padalijimas ir naujos naudojimosi tvarkos nustatymas gali būti probleminis. Teismas pažymėjo, kad nė viena iš šalių nepateikė turto padalijimo varianto ir neprašė jo dalyti natūra.

10. Ieškovas nuosavybės teise valdo kitą butą Palangos mieste, turi kito nekilnojamojo turto, todėl atsakovė, įgydama ginčo turtą, turėjo lūkesčių juo naudotis pati su vaikais arba jį nuomoti, ir taip gauti papildomų pajamų. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad, atidalijant ginčo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nuosavybės teisės į visą butą pripažįstamos atsakovei L. S., o ieškovui iš jos priteisiama 50 500 Eur piniginė kompensaciją už ieškovui tekusią ½ dalį šio turto.

11. Teismas pažymėjo, kad abi šalys pripažįsta, jog rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, naudojosi bendromis banko sąskaitomis, pagal liudytojų parodymus aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora. Ieškovo vertinimu, šalys gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį nustojo 2018 m. lapkričio 9 d., atsakovės vertinimu – tai įvyko 2016 m. balandžio mėnesį. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad nurodytu bylai aktualiu laikotarpiu bylos šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį arba perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovės L. S. apelianto S. R. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčo nekilnojamasis turtas įgytas lygiomis dalimis, kai iš faktinių aplinkybių matyti, jog apelianto indėlis kuriant bendrą jungtinę nuosavybę buvo didesnis (t. y. įskaitant jo velionės motinos įmokėtas sumas). Teismas nusprendė, kad E. R. sumokėjus 45 000 Lt už ginčo nekilnojamąjį turtą pinigais, gautais realizavus nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ir vien todėl, jog juos sumokėjo atsakovė iš gautos paskolos, reiškia, kad ginčo nekilnojamojo turto pirkimui buvo panaudota gauta paskola, įkeitus atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (teismo sprendimo 51 ir 52 punktai) ir dėl to yra pagrindas spręsti dėl ginčo nekilnojamojo turto įgijimo lygiomis dalimis. Prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė turto pardavėjui perdavė 25 000 Lt, kurie apeliantui ir atsakovei priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. 2010 m. vasario 12 d. ieškovo motina E. R. pervedė nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), pardavėjui E. M. 45 000 Lt už ginčo nekilnojamąjį turtą.

13.2. Teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad išrašo iš ieškovo motinos E. R. banko sąskaitos duomenys rodo atsakovės gautų paskolos pinigų panaudojimą, kai tuo tarpu paskola buvo pervesta į atsakovės sąskaitą, o ne į apelianto motinos sąskaitą. Teismas niekaip nepagrindė, kuo remiantis buvo selektyviai pasirinktas (2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) laikotarpis ar pinigų išėmimas. Nekilnojamojo turto remontui buvo išleistos apelianto motinos E. R. lėšos, todėl apelianto (su jos motinos lėšų dalimi) įnašas į turtą žymiai didesnis nei atsakovės. Atsakovė objektyviai negali pagrįsti gautų pajamų ir realiai negalėjo įdėti 1/2 indėlio į nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), įsigijimą. Teismo motyvai, kuriais remdamasis nusprendė pripažinti, kad nekilnojamojo turto dalis (duomenys neskelbtini), įgyta bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½ dalį) prieštarauja pateiktiems rašytiniams įrodymams.

13.3. Įvertinus tai, kad atsakovės įnašas į jungtinę veiklą siekia 13,8 proc. arba 1/6, tuo tarpu apelianto ir jo motinos įnašas siekia 86,2 proc. arba 5/6, skaičiuojant nuo visos ginčo nekilnojamojo turto kainos, nekilnojamasis turtas turėjo būti paskirtas apeliantui, o atsakovei sumokėta kompensacija.

13.4. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas atsakovės L. S. reikalavimą bei priteisdamas iš apelianto 5 400 Eur, neįvertino aplinkybių, kurias šalys nurodė dėl jų bendro gyvenimo bei tuo pačiu faktinės jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių pasibaigimo momento nustatymo. Pažymėtina, kad atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 10 800 Eur už buto (duomenys neskelbtini), nuomą, nes, anot atsakovės, jos sutikimu ieškovas nuomojo šį butą poilsiautojams 2016–2019 m. sezonu iki ji 2019 m. pakeitė buto raktus ir butą pradėjo valdyti pati, tačiau jos ir vaikų reikmėms pinigų neskyrė. Teismas nenustatė, o atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šalys susitarė tęsti jungtinę veiklą. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo nei tikslių nuomos kainų, nei fakto, kad patalpos buvo nuomojamos, todėl pateikė tik savo subjektyvų vertinimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovės reikalavimas nebuvo pagrįstas leistinais įrodymais, todėl pagrindo jį tenkinti nebuvo. Teismas visiškai nesiaiškino šalių susitarimo sudarymo ir vykdymo aplinkybių, apsiribodamas išvada, kad visi šalis sieję santykiai susiję tik su jungtine veikla. Atsakovė reikalavimo sumokėti nuomą nekildino iš jungtinės veiklos sutartimi šalių prisiimtų įsipareigojimų ir neįrodinėjo, kad apeliantas turi atsiskaityti su atsakove, kaip su viena iš jungtinės veiklos sutarties partnerių.

14. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo:

14.1. panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmesti atsakovės reikalavimai:

14.1.1.pripažinti, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. įkeisto turto pardavimo aktas Nr. 1, kuriuo E. R. (atsakovo motina) priėmė nuosavybėn gyvenamąjį namą, 3 ūkinius pastatus, 0,35 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) yra apsimestinis sandoris ir perkelti turto įgijėjos teises ir pareigas pagal minėtą aktą tikrajai teisių įgijėjai atsakovei,

14.1.2. panaikinti atsakovui išduoto 2016 m. lapkričio 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis dėl minėtų gyvenamojo namo, 3 ūkinių pastatų, žemės sklypo paveldėjimo,

ir priimti naują sprendimą – šiuos atsakovės reikalavus tenkinti visiškai;

14.2. pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį:

14.2.1. pripažinti, kad 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), įgyti L. S. vardu pagal 2009 m. spalio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1244, 2010 m. vasario 17 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 222, 2011 m. vasario 16 d. sutartį Nr. 3980, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½ dalį) priklauso S. R. ir L. S.,

14.2.2. atidalyti nekilnojamąjį turtą – 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės bendraturčių nuosavybės ir pripažinti nekilnojamąjį turtą – 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), asmenine L. S. nuosavybe,

14.2.3. priteisti iš atsakovės L. S. ieškovui S. R. 50 500 Eur piniginę kompensaciją už jam tekusią ½ dalį 72/1804 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2111/56723 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),

14.2.4.priteisti atsakovei L. S. iš ieškovo S. R. 5 400 Eur nuomos mokesčio už aukščiau minėto nekilnojamojo turto nuomą,

ir sprendimą išdėstyti taip:

14.3.1. pripažinti, kad 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), įgyti L. S. vardu pagal 2009 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1244, 2010 m. vasario 17 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 222, 2011 m. vasario 16 d. sutartį Nr. 3980, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso S. R., atitinkamai 1/10 dalis ir L. S., atitinkamai 9/10 turto dalies,

14.3.2. atidalyti nekilnojamąjį turtą – 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės bendraturčių nuosavybės ir pripažinti nekilnojamąjį turtą – 72/1804 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), asmenine L. S. nuosavybe,

14.3.3. priteisti iš atsakovės L. S. ieškovui S. R. 10 100 Eur piniginę kompensaciją už jam tekusią 1/10 dalį 72/1804 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2111/56723 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),

14.3.4. priteisti atsakovei L. S. iš ieškovo S. R. 9 720 Eur nuomos mokesčio už aukščiau minėto nekilnojamojo turto nuomą.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Ieškovas anksčiau su ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą (civilinė byla Nr. e2-544-587/2021), kad turto pirkimo–pardavimo sandoris tarp jo motinos ir atsakovės dėl namo (duomenys neskelbtini), pirkimo būtų pripažintas apsimestiniu sandoriu ir reikalavo kompensacijos. Ieškinyje ieškovas teigė, kad atsakovė apgaule paėmė paskolą ir išleido paskolos pinigus savo reikmėms. Akivaizdu, kad ieškovas ankstesnėje byloje, susijusioje su šalių bendro gyvenimo metu įgytu (perduotu) turtu bando turto įsigijimo ir paskolos paėmimo aplinkybes nurodyti kiekvienoje byloje skirtingai, atsižvelgiant į tai, kuris variantas labiau atitinka jo interesus. Šioje byloje pateikta Kauno apygardos teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, pagal kurią atsakovė ieškovui turi išmokėti turto vertę, tuo metu atitinkančią kompensaciją. Akivaizdu, kad atsakovei nebūtų reikalo mokėti antrą kartą už jos neva įsigytą turtą, jei atsakovė, kaip, beje ir ieškovas, nežinotų, kam iš tikro buvo paimta ir kam skirta paskola, todėl tokios taikos sutarties jokiu būdu nebūtų sudariusi.

15.2. Ieškovas niekada nebuvo išreiškęs noro ar ketinimo pasidalyti paskolos įsipareigojimus su atsakove, atsakovė mokėjo paskolos įmokas šalims nustojus gyventi kartu, moka dabar ir dar mokės iki jai sukaks 65 metai. Įvertinus tai, kad ginčo turtas buvo įsigytas ir įrengtas už paskolos, kurią savo vardu paėmė atsakovė ir įmokas moka atsakovė, lėšas, bei už sukauptas atsakovės anksčiau lėšas (deklaruotas pagal įstatymą), konstatuotina, kad ieškovas galėjo prisidėti prie turto įrengimo ir įsigijimo nebent darbu. Kita vertus, ginčo turtas yra sudarytas iš 72/1804 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2111/56723 dalies gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), todėl ieškovas niekaip negalėjo prisidėti prie žemės sklypo pagerinimo, taip neteigia ir pats ieškovas. Taigi, ieškovui gali priklausyti daugiausiai 1/10 dalis ginčo turto, todėl, įvertinus visus faktus, jam priteistina kompensacija yra ne didesnė nei 10 100 Eur. Kadangi ieškovui priteistina ne ½, o 1/10 ginčo turto, atitinkamai atsakovei turi būti priteistos nuomos pajamos ne už ½, o už 9/10 turto, t. y. 9 720 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

15.3. Teismo argumentai, kuriais remiamasi taikant ieškinio senatį atsakovės reikalavimui pripažinti, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. įkeisto turto pardavimo aktas Nr. 1, kuriuo E. R. (atsakovo motina) priėmė nuosavybėn gyvenamąjį namą, 3 ūkinius pastatus, 0,35 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) yra apsimestinis sandoris ir perkelti turto įgijėjos teises ir pareigas pagal minėtą aktą tikrajai teisių įgijėjai atsakovei, nepagrįsti. Senaties termino taikymas šiuo atveju itin pažeis atsakovės teisėtus interesus, nes ginčijamo turto vertė atsakovei yra didelė, atsakovė buvo aktyvi, dėjo pastangas ginti savo pažeistas teises, o senaties terminas buvo praleistas tik 7 dienas.

15.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad E. R. mokėjo mokesčius už turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovo motina elektronine bankininkyste nesinaudojo, todėl mokesčius, susijusius su šio turto eksploatacija, mokėjo atsakovė. Teismas teisingai nurodo, kad ieškovo motina turėjo lėšų įsigyti hipotekos reikalavimo teisę, tačiau už šią reikalavimo teisę buvo sumokėta iš atsakovei suteiktos paskolos.

16. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

16.1. Apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų apie gautas ir turėtas pajamas, iš kurių būtų galėjęs skirti bet kurią iš jo nurodytų sumų nekilnojamojo turto įsigijimui. Priešingai, byloje pateikti duomenys, kad apeliantas neturėjo oficialių pajamų, o duomenų apie kitokias pajamas apeliantas nepateikė. Byloje yra oficialūs rašytiniai įrodymai apie atsakovės turėtas lėšas bei gautas pajamas, iš kurių buvo sumokėtas pradinis įnašas už ginčo butą.

16.2. Buto įrengimo išlaidos, tiek už darbą, tiek už medžiagas, buvo sumokėtos būtent iš paskolos, paimtos atsakovės vardu, lėšų.

Žemesnės instancijos teismas

16.3. Akivaizdu, kad apeliantas bando turto įsigijimo ir paskolos paėmimo aplinkybes nurodyti kiekvienoje byloje skirtingai, atsižvelgdamas į tai, kuris variantas labiau atitinka jo interesus. Šioje byloje yra pateikta Kauno apygardos teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, pagal kurią atsakovė apeliantui turi išmokėti turto vertę, tuo metu atitinkančią kompensaciją. Akivaizdu, kad atsakovei nebūtų reikalo mokėti antrą kartą už jos neva įsigytą turtą, jei atsakovė, kaip ir ieškovas, nežinotų, kam iš tikro buvo paimta ir kam skirta paskola.

16.4. Nutrūkus bendram gyvenimui 2016 m., iki 2019 m. atsakovė būtent susitarė su ieškovu, kad jis toliau nuomotų butą (duomenys neskelbtini), kaip darė iki šio laiko, o lėšas skirtų vaikams. Kitu atveju atsakovė būtų iš karto pakeitusi spynas ir nebeleidusi ieškovui naudotis butu. Nuomos faktą įrodo tiek pateiktose banko sąskaitose esantys įrašai apie pinigų mokėjimą už nuomą, tiek byloje apklausti liudytojai.

17. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

17.1. Apeliantės pozicija, kad ji buvo sukaupusi 25 000 Lt sumokėti prieš sudarant 2009 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1244, neatitinka byloje esančių duomenų. Likusius 45 000 Lt buto pardavėjui sumokėjo ieškovo motina E. R., kuri lėšų turėjo, nes 2010 m. sausio 25 d. už 160 000 Lt atsakovei buvo pardavusi savo namą (duomenys neskelbtini). Tai buvo teisėtai ieškovo motinos įgytos asmeninės lėšos. Sandoris dėl namo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo nebuvo apsimestinis, nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo priešingai. Atsakovė paskolos įmokas bankui mokėjo. Tai rodo, kad atsakovė vykdo namo pirkėjos pareigas. Tai pagrindžia 2010 m. sausio 25 d. sandorio realumą.

17.2. Ieškovo motina iš savo teisėtu būdu gautų lėšų sumokėjo 45 000 Lt, iš šalių bendrų lėšų sumokėta dar 25 000 Lt, todėl atsakovei L. S. negali priklausyti 9/10 dalys bendrojoje nuosavybėje.

17.3. Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir padidinus jam pripažintą nuosavybės dalį nuo 1/2 iki 5/6, atitinkamai turės būti keičiama ir sprendimo dalis dėl atidalijimo. Be to, atmetant atsakovės reikalavimą sumažinti ieškovui pripažintą nuosavybės dalį nuo ½ iki 1/10, atidalijimas negalės būti keičiamas į tokį, kokio atsakovė prašo apeliaciniame skunde.

17.4. Ieškovas abejoja atsakovės finansinėmis galimybėmis išmokėti atsakovės siūlomą 10 100 Eur dydžio kompensaciją, nes atsakovė neturi lėšų.

17.5. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad kada nors būtų gyvenusi sodyboje (duomenys neskelbtini), ją prižiūrėjusi, renovavusi, apmokėjusi už jos einamąjį išlaikymą ir pan. Tai, kad atsakovė iš ieškovo motinai priklausančios banko sąskaitos jos lėšomis mokėjo už sodybai tiekiamą vandenį ir elektrą, dar neįrodo, kad faktiškai atsakovė būtų įgyvendinusi sodybos savininkės teises ir pareigas.

17.6. Ieškinio senaties termino praleidimas tik keletą dienų nesudaro pagrindo jį atnaujinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo (atidalijimo)

19. Byloje kilo ginčas dėl nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo (atidalijimo).

20. Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

21. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

Žemesnės instancijos teismas

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

23. Apeliantai neginčija, kad bylai aktualiu laikotarpiu juos siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, ginčo šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi pripažinti atsakovės vardu įgytą turtą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe, priklausančia ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis (po ½ dalį). Ieškovas teigia, kad, įgyjant ginčo turtą atsakovės piniginis įnašas yra 12 500 Lt, kita piniginio įnašo dalis sumokėta ieškovo ir jo motinos lėšomis. Ieškovo skaičiavimu, atsakovės įnašas sudaro 13,8 proc. arba 1/6 dalį sumokėtų lėšų, todėl jai nepagrįstai priteista ½ dalis ginčo turto. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ginčo turtas įgytas jos asmeninėmis lėšomis, ieškovas prie turto įsigijimo, pagerinimo ir išlaikymo iš esmės neprisidėjo, todėl jam asmeninės nuosavybės teisė turėtų būti pripažinta tik į 1/10 dalį.

24. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016). Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

Žemesnės instancijos teismas

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė L. S. ir E. M. 2009 m. spalio 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1244, kurios pagrindu atsakovė asmeninės nuosavybės teise nupirko 72/1804 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2111/56723 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta turto įsigijimo kaina 70 000 Lt. Atsakovė L. S. 25 000 Lt pardavėjui sumokėjo iki pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, o likusius 45 000 Lt įsipareigojo sumokėti į pardavėjo sąskaitą iki 2010 m. sausio 25 d. Sutarties šalys 2010 m. vasario 17 d. pasirašė turto perdavimo priėmimo aktą Nr. 222, patvirtindamos, kad pardavėjas E. M. gavo 45 000 Lt, o nuosavybės teisė į turtą perėjo atsakovei. Galutinis 45 000 Lt mokėjimas pardavėjui buvo atliktas 2010 m. vasario 12 d. iš ieškovo motinos E. R. atsiskaitomosios sąskaitos. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių tarp šalių nėra.

26. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog E. R. sumokėjus 45 000 Lt už ginčo nekilnojamąjį turtą pinigais, gautais pardavus nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ir vien todėl, kad juos sumokėjo atsakovė iš gautos paskolos, reiškia, jog ginčo nekilojamojo turto pirkimui buvo panaudota gauta paskola, įkeitus atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir dėl to yra pagrindas spręsti dėl ginčo turto įgijimo lygiomis dalimis.

27. Teisėjų kolegija, vertindama aptartus apelianto argumentais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir dalių nustatymo, vertino ne tik iš E. R. atsiskaitomosios sąskaitos atliktą mokėjimą, šių lėšų kilmę ir atsakovei priklausančio turto įkeitimo faktą, bet ir kitas ginčui reikšmingas aplinkybes.

28. Viena iš aplinkybių, kuria ieškovas grindė reikalavimą ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe, yra tai, kad 45 000 Lt piniginį įnašą už ginčo nekilnojamąjį turtą sumokėjo ieškovo motina E. R. asmeninėmis lėšomis, gautomis pardavus atsakovei namą (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)). E. R. 2015 m. gruodžio 15 d. mirė, ieškovas yra jos įpėdinis, jam išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.

29. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-544-587/2021 pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei L. S. pripažinti 2010 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria E. R. pardavė atsakovei L. S. nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) negaliojančia ir taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovės 188 397,82 Eur. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad ginčijamas sandoris fiktyvus, sudarytas neturint ketinimų realiai perleisti nuosavybės teises, o imituojant dalies kainos sumokėjimą grynaisiais pinigais, siekiant atsakovės vardu įgyti 136 000 Lt (39 388,32 Eur) kreditą, kurį atsakovė panaudojo nekilnojamojo turto iš E. M. įsigijimui (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat teigė, kad sudarytas sandoris neatitiko realios turto vertės. E. R. pagal fiktyvų sandorį gautas lėšas panaudojo atsakovės interesais, t. y. 45 000 Lt pervedė už atsakovės vardu įsigytą nekilnojamąjį turtą, mokėjo įmokas už atsakovės draudimą, vaikų daželį, pirkinius, pervesdavo pinigus atsakovės motinai. Ši byla užbaigta Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinus ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo taikos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais sumokėti ieškovui 120 000 Eur.

30. Taigi, nors 45 000 Lt už ginčo turtą buvo atliktas iš ieškovo motinos atsiskaitomosios sąskaitos, tačiau Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-544-587/2021 ieškovo nurodytos nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), sandorio sudarymo faktinės aplinkybės ir sandorio tikslas liudija, kad atsakovės pervestos lėšos E. R. buvo skirtos ne atsiskaityti pagal 2010 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, bet sumokėti ginčo turto pardavėjui E. M. Nors byla pagal ieškovo S. R. ieškinį pripažinti 2010 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, kaip tariamą sandorį, buvo nutraukta šalims sudarius taikos sutartį, tačiau teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos, atsakovės paaiškinimai dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), įsigijimo iš ieškovo motinos E. R. aplinkybių ir šio sandorio sudarymo tikslo, taip pat paties ieškovo civilinėje byloje Nr. e2-544-587/2021 nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas 2010 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties fiktyvumas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad 45 000 Lt piniginis indėlis į ginčo turtą buvo atliktas ieškovo motinos asmeninėmis lėšos. Paskola, kurios dalis (45 000 Lt) panaudota ginčo turtui įsigyti, buvo suteikta asmeniškai atsakovei, įmokas bankui taip pat mokėjo atsakovė. Duomenų, kad ieškovas būtų prisidėjęs prie įsipareigojimų bankui vykdymo, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad pardavėjui sumokėti 45 000 Lt yra ieškovo ir (ar) jo motinos piniginis indėlis į ginčo turtą.

31. Ginčo turto įsigijimui suteiktos paskolos užtikrinimui įkeistas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), už kurio įsigijimą atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu, teismo patvirtintoje taikos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės indėlio į ginčo turto įsigijimą (CK 6.970 straipsnis).

32. Apeliantė teigia, kad ieškovo indėlis į ginčo turtą yra nedidelis, todėl ieškovui tenkanti ginčo turto dalis neturėtų būti didesnė nei 1/10. Atsakovas apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jo piniginį indėlį, skirtą ginčo turtui įrengti. Teisėjų kolegija, įvertinusi rašytinius įrodymus, ginčo šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, neturi pagrindo su šiais apeliantų argumentais sutikti.

33. Ginčo šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad šalims gyvenant kartu ieškovas vertėsi automobilių, jų detalių pardavimu, gaudavo pajamas, nebuvo atsakovės išlaikomas, prisidėdavo prie šeimos poreikių tenkinimo. Nors ieškovas piniginių lėšų gaudavo, tačiau jokio turto, siekdamas išvengti išieškojimų, savo vardu neregistruodavo. Ginčo šalys patvirtino, kad ieškovas savo vardu neturi atidarytos atsiskaitomosios sąskaitos (ilgą laiką naudojosi savo motinos atsiskaitomąja sąskaita, o atsakovės iniciatyva šią sąskaitą užblokavus, naudojasi ieškovės motinos atsiskaitomąja sąskaita) (2021 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 17 min. 19 sek.–1 val. 19 min. 44 sek.). Taigi, ieškovas oficialiais rašytiniais įrodymais negali pagrįsti gautų pajamų ir turėtų išlaidų.

34. Nustatyta, kad atsakovė 2008–2009 m. deklaravo pajamas, gaudavo su darbo teisiniai santykiais susijusias pajamas (vidutiniškai 2 000–2 400 Lt), tačiau teismo posėdyje negalėjo konkrečiai paaiškinti santaupų kilmės, teigdama, kad lėšas sutaupė iš gautų su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų ir išmokų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės gautas darbo užmokestis, įskaitant du mėnesius gautas padidintas išmokas už vaikų priežiūrą, kelia pagrįstų abejonių realiomis galimybės sukaupti deklaruojamo dydžio pajamas (pvz., atsakovė 2008 m. deklaravo turinti 67 000 Lt santaupų, o jos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos, neatskaičius mokesčių, sudarė 47 705,52 Lt, t. y. atsakovės deklaruotos santaupos banke ir grynaisiais pinigais žymiai viršija iš darbo teisinių santykių gautas pajamas). Nors pagal atsakovės 2009 m. pajamų deklaraciją matyti, kad jos santaupos ataskaitiniais metais sumažėjo ir sudarė 10 031 Lt santaupų, tačiau vien tai nesudaro pagrindo spręsti, kad 25 000 Lt už ginčo turto įsigijimą atsakovė sumokėjo iš savo asmeninių lėšų.

35. Nutarties 33, 34 punktuose nurodytos aplinkybės, minėto sandorio sudarymas, siekiant gauti piniginių lėšų įsigyti ginčo turtą, leidžia daryti išvadą, kad abi ginčo šalys nebuvo sąžiningos, todėl joms tenka dėl nesąžiningų veiksmų kylanti rizika, įrodinėjant savo indėlį į ginčo turtą (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo šalys kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė 12–14 metų, ginčo turto įsigijimui buvo panaudota atsakovei suteiktos paskolos dalis – 45 000 Lt, paskolos grąžinimo užtikrinimui įkeistas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas, paskolą moka atsakovė, įsigytas ginčo turtas nebuvo įrengtas, įrengimo darbus atliko ieškovas (statė pertvaras, įvedė elektros instanciją, santechniką), ieškovas pajamas (nors ir neoficialias) gaudavo, atsakovė deklaravo turinti santaupų, tačiau nepagrindė jų kilmės, abi ginčo šalys savo nuožiūra disponavo E. R. atsiskaitomąja sąskaita ir joje esančiomis piniginėmis lėšomis, bei įvertinusi atsakovės su darbo teisiniais santykiais gautas pajamas ir aplinkybę, kad šeimoje augo du mažamečiai vaikai, kurių bent minimalių poreikių tenkinimui būtinos išlaidos, taip pat šalių elgesį sąžiningumo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ginčo turtas pripažintas bendrąja daline nuosavybe, priklausančia ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis (po ½ dalį). Teisėjų kolegijos vertinimu, nė viena iš ginčo šalių neįrodė, kad turtą įsigijo, pagerino ir išlaikė iš asmeninių lėšų, ir (ar) vienos iš šalių indėlis būtų iš esmės didesnis.

37. Apeliantas teigia, kad padalytas turtas turėjo būti priteistas jam, o atsakovei sumokėta kompensacija, nes jo indėlis į ginčo turtą didesnis. Kitų nesutikimo argumentų dėl turto padalijimo apeliantas nenurodė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacine tvarka peržiūrėjusi skundžiamą pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria ginčo turtas pripažintas bendrąja daline nuosavybes, priklausančia ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis, nenustatė pagrindo ją panaikinti ar pakeisti, apelianto argumentus dėl ginčo turto padalijimo pripažįsta nepagrįstais.

38. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovei 5 400 Eur nuompinigių už ginčo turtą. Apelianto vertinimu, teismas nenustatė, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad šalys 2016–2019 m. buvo susitarusios tęsti jungtinę veiklą, neįrodė fakto, kad ginčo patalpos buvo nuomojamos, nenurodė tikslių nuomos kainų. Atsakovė reikalavimo sumokėti nuomą nekildino iš jungtinės veiklos sutartimi šalių prisiimtų įsipareigojimų ir neįrodinėjo, kad apeliantas turi atsiskaityti su atsakove, kaip su viena iš jungtinės veiklos sutarties partnerių. Atsakovė apeliuoja į tai, kad jai turi būti priteistos nuomos pajamos ne už ½, o už 9/10 turto, t. y. 9 720 Eur.

39. Nustatyta, kad atsakovė priešieškinyje pareiškė reikalavimą priteisti iš ieškovo 10 800 Eur pajamų, gautų už ginčo turto nuomą nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo mėnesio. Atsakovė reikalavimą grindė tuo, kad, pašlijus šalių santykiams, ieškovas (atsakovės sutikimu) ir toliau nuomojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, tačiau iš nuomos gautų pajamų su atsakove nesidalijo.

40. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus, kad atsakovė priešieškinio reikalavimo priteisti iš nuomos gautas pajamas nekildino iš jungtinės veiklos, pažymi, jog į teismą besikreipiantis asmuo ieškinyje (priešieškinyje) neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015). Atsakovės priešieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės (faktinis reikalavimo pagrindas), kuriomis grindžiamas reikalavimas priteisti jai nuomos pajamas, leidžia aiškiai suprasti, iš kokių teisinių santykių kildinamas reikalavimas.

41. Nagrinėjamu atveju pripažinta, kad ginčo turtas – šalių jungtinės veiklos rezultatas, todėl iš turto gautos pajamos yra ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Nors ginčo šalys skirtingai vertina bendro gyvenimo pasibaigimo momentą, ieškovo teigimu, tai įvyko 2018 m. lapkričio 9 d., atsakovės vertinimu – 2016 m. balandžio mėnesį, tačiau jungtinės veiklos pagrindu sukurto turto padalijimo klausimas nebuvo išspręstas, turtas ir toliau buvo nuomojamas, gaunamos pajamos. Taigi, ieškovo argumentai, kad iš ginčo turto gautos nuomos pajamos negali būti laikomos pajamomis, gautomis iš jungtinės veiklos, pripažįstami nepagrįstais.

42. Nors apeliantas teigia, kad atsakovė neįrodė ginčo turto nuomos fakto ir gautų pajamų dydžio, tačiau į bylą pateikti duomenys ir šalių paaiškinimai šiuos argumentus paneigia. Nustatyta, kad, įrengus ginčo turtą, jis vasaros sezonu nuolat buvo nuomojamas. Atsakovė paaiškino, kad, pašlijus šalių santykiams, ieškovas ginčo turtą ir toliau nuomojo (jos sutikimu). Pagal išrašą iš E. R. atsiskaitomosios sąskaitos, kuria naudojosi ieškovas, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gaunamos pajamos už nuomą. Ieškovas nesutikimą su atsakovės reikalavimu priteisti nuomos pajamas iš esmės grindė tuo, kad ginčo turtas didžiąja dalimi priklauso jam, todėl, patenkinus ieškinį, nebeliks pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo ir įrodymų, kad ginčo turto nuomos kaina buvo kitokia, nei nurodė atsakovė, ar nuomos laikotarpis buvo trumpesnis, nepateikė. Taigi, ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė leistinų įrodymų, leidžiančių abejoti ginčo turto nuomos faktu ir atsakovės prašomu priteisti nuomos pajamų dydžiu (CPK 178 straipsnis).

43. Ginčo turtas pripažintas bendrąja daline nuosavybe, priklausančia ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis, todėl atsakovės argumentai, kad jai iš ieškovo turi būti priteistos 9/10 dalių nuomos pajamų, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu

44. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nepripažinti 2011 m. rugsėjo 26 d. įkeisto turto pardavimo aktą Nr. 1 (toliau – Aktas) apsimestiniu sandoriu. Nesutikimą iš esmės grindžia tuo, kad nežymus ieškinio senaties termino praleidimas pažeidžia jos teises. Akto pagrindu turtas įsigytas už apeliantei suteiktos paskolos lėšas, todėl apeliantė, o ne E. R., yra tikroji ginčijamo sandorio šalis.

45. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis apsimestinį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023).

47. Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad reikalavimui dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

48. Nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. Akto pagrindu bankrutuojanti V. D. įmonė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, perdavė, o E. R. priėmė nuosavybėn 0,35 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir 3 ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovės priešieškinis pripažinti Aktą apsimestiniu sandoriu pareikštas 2021 m. spalio 4 d. Ginčo dėl ieškinio senaties pradžios ir aplinkybės, kad atsakovė priešieškinį pareiškė, praleidusi ieškinio senaties terminą, byloje nėra.

49. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad nežymaus ieškinio senaties termino neatnaujinimas itin pažeidžia apeliantės teises. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimą pripažinti Aktą apsimestiniu sandoriu atmetė, padaręs išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog tikroji turto pirkėja buvo ne E. R., bet atsakovė L. S.. Tai, kad reikalavimas pripažinti Aktą apsimestiniu sandoriu pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas laikė papildomu pagrindu atmesti reikalavimą.

50. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LITEKO duomenimis, nustatė, kad Anykščių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-391-786/2010 pagal L. S. ieškinį V. D. dėl 30 000 Lt sumokėto avanso ir netesybų priteisimo. Byloje nustatyta, kad L. S. ir V. D. 2009 m. lapkričio 5 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią L. S. sumokėjo atsakovei V. D. 15 000 Lt avansą, o atsakovė įsipareigojo L. S. iki 2009 m. gruodžio 23 d. parduoti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini)ir sudaryti pagrindinę turto pardavimo sutartį. Preliminariojoje sutartyje nurodytas turtas buvo įkeistas hipotekos kreditorei J. O. G. Anykščių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė L. S. iš V. D. 18 000 Lt avanso pagal preliminariąją sutartį, nes pagrindinė sutartis iki nustatyto termino nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės. Šis sprendimas įsiteisėjęs. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis preliminariosios sutarties sudarymo faktas išregistruotas 2011 m. spalio 6 d. atsakovės prašymo Nr. 2990148 pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad preliminarioji sutartis pasibaigė, L. S. minėtoje byloje pareikalavo taikyti sutartinę atsakomybę už sutarties pažeidimą, todėl ji nuosavybės teisių į ginčo turtą pagal minėtą sandorį negalėjo įgyti.

51. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LITEKO duomenis, nustatė, kad Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-274-208/2012 dėl V. D. įmonės bankroto 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorės E. R. 88 792 Lt finansinis reikalavimas pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą išieškoti iš skolininkės V. D. kreditorei E. R. 88 660 Lt skolą, palūkanas ir žyminį mokestį. E. R. viena arba su sūnumi dalyvaudavo kreditorių susirinkimuose, viename susirinkime nurodyta, kad E. R. „perėmė namą už 70 000 Lt. 7 000 Lt įnešė V. D. įmonei (administravimo išlaidoms bankroto procesui)“.

52. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės reikalavimą pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu, vertino Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-544-587/2021 L. S. atsiliepime į ieškovo S. R. ieškinį išdėstytą poziciją, kad turtą pagal Aktą įgijo E. R., o po E. R. mirties turtą paveldėjo ieškovas. Teismas nustatė, kad E. R. turėjo asmeninių lėšų sumokėti V. D. skolą hipotekos kreditorei J. O. G.. Mokėjimas J. O. G. pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį atliktas 2010 m. kovo 17 d. iš E. R. atskaitomosios sąskaitos. Hipotekos registre įregistruotas hipotekos sutarties pakeitimas, hipotekos kreditore vietoj J. O. G. nurodant E. R. (hipotekos kodas (duomenys neskelbtini)).

53. Apeliantė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl preliminariosios sutarties pasibaigimo, aktyvaus E. R. dalyvavimo V. D. įmonės bankroto byloje kreditorių susirinkimuose, pačios apeliantės kitoje civilinėje byloje išdėstytos pozicijos, kad ginčo turtą įsigijo E. R., taip pat aplinkybės, jog E. R. turėjo asmeninių lėšų atsiskaityti su V. D. hipotekos kreditore, mokėjimas atliktas iš E. R. atsiskaitomosios sąskaitos, Hipotekos registro duomenų pakeitimo neginčija (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos ir apeliantės neginčijamos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo prieiti išvadą, kad atsakovė L. S. yra tikroji ginčo turto pirkėja.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad mokėjimas V. D. hipotekos kreditorei J. O.G. buvo atliktas iš E. R. atsiskaitomosios sąskaitos, į kurią įskaitytas atsakovės atliktas mokėjimas iš jai suteiktos paskolos sumokėti už 2010 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini), savaime nepagrindžia, jog ginčijamas Aktas yra apsimestinis sandoris. Kita vertus, pati atsakovė pripažįsta, kad 2010 m. sausio 25 d. su E. R. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad bankas, įvertinęs atsakovės pajamas, nesuteikė atsakovei paskolos kitam nekilnojamajam turtui įsigyti (CPK 187 straipsnis). Taigi, atsakovė, sudarydama 2010 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo sąžininga, todėl jos teisės, ginčijant Aktą ir įrodinėjant, kam priklauso nurodyto sandorio pagrindu E. R. pervestos lėšos, gali būti visiškai ar iš dalies neginamos. Tokią praktiką formuoja kasinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022).

55. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad 2014 m. ginčo turto išlaikymo (eksploatavimo) išlaidos buvo apmokėtos iš E. R. sąskaitos. Vien dėl to, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė disponavo E. R. atsiskaitomąja sąskaita, atsakovė netapo tikrąja sandorio šalimi. Didesnės paskolos (nei reikėjo turtui (duomenys neskelbtini) įsigyti ir įrengti) paėmimas taip pat nėra pakankama aplinkybė ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu dėl šalies ydingumo.

56. Atsakovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti ginčo sandorį apsimestiniu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties termino praleidimas ir jo neatnaujinimas, kaip savarankiškas reikalavimo atmetimo pagrindas, pažeidžia atsakovės teises. Net ir pripažinus, kad atsakovė ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių ir jį atnaujinus, apeliantės teisinė padėtis nepasikeistų, nes reikalavimas pripažinti ginčo sandorį apsimestiniu atmestas kitu pagrindu, t. y. atsakovei neįrodžius, kad Aktas yra apsimestinis sandoris ir tikroji turto pirkėja buvo atsakovė L. S.. Pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimą pripažinti Aktą apsimestiniu sandoriu ir perkelti atsakovei pirkėjos teises ir pareigas išnagrinėjo iš esmės ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikalavimą pagrįstai atmetė. Taigi, ieškinio senaties termino praleidimo ir atnaujinimo klausimai nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės ir teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako.

57. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti priešieškinio reikalavimą pripažinti Aktą apsimestiniu sandoriu yra teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo spręsti dėl išvestinio reikalavimo panaikinti 2016 m. lapkričio 8 d. S. R. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, nes apeliantė šio sandorio savarankiškais pagrindais neginčijo.

Dėl bylos procesinės baigties

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti pagal apeliacinių skundų argumentus nėra pagrindo. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

60. Ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai netenkinami, todėl ginčo šalys neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsakovei L. S. atidėjo 1 071 Eur žyminio mokesčio dalies už jos apeliacinį skundą sumokėjimą iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, valstybei iš apeliantės priteisiama 1 071 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės L. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 071 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėAntanas RudzinskasNeringa Švedienė