Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės L. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas atleisti ją nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba atidėti terminą žyminio mokesčio daliai sumokėti civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui S. R. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, turto įgijėjo teisių perkėlimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, turto pripažinimo daline nuosavybe, turto dalies nustatymo ir atidalijimo, nuomos pajamų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėliau pateikus įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

8. Narinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti ja terminą sumokėti žyminio mokesčio dalį, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

10. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Toks reguliavimas, be kita ko, gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui ir apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019). Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja laikydamasis įstatyme nustatytų sąlygų.

11. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų – tai reikalavimas sumokėti žyminį mokestį. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas žyminis mokestis, kurio dydis apskaičiuojamas šioje teisės normoje nustatyta tvarka. Pagal CPK 135 straipsnio 2 dalį, asmuo, teikiantis ieškinį, kartu turi pateikti teismui duomenis, kad žyminis mokestis sumokėtas, o CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo, pateikęs ieškinį, nesumokėjo žyminio mokesčio, yra laikoma, kad procesinis dokumentas yra paduotas su trūkumais, todėl teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti.

12. Pirmiau minėta, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali ir pamatinė, todėl įstatyme nustatytas imperatyvus reikalavimas prieš kreipiantis į teismą sumokėti žyminį mokestį turi būti įgyvendinamas tokiu būdu, kad asmenys, kurių turtinė padėtis yra sunki ir kurie neišgali sumokėti žyminį mokestį, taip pat turėtų galimybę realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, kad šių asmenų teisė kreiptis į teismą nebūtų nepagrįstai suvaržyta ar atimta. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas CPK yra nustatęs galimybę asmenims, dėl finansinių sunkumų neišgalintiems sumokėti nustatyto dydžio žyminio mokesčio, kreiptis į teismą su prašymu atleisti juos nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti terminą žyminiam mokesčiui sumokėti.

13. Galimybė asmens prašymu, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, iš dalies atleisti jį nuo pareigos mokėti žyminį mokestį yra nustatyta CPK 83 straipsnio 3 dalyje. Šis institutas paprastai yra taikomas tuo atveju, kai nustatoma, kad asmens finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio, kai iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad asmuo dėl savo sunkios turtinės padėties negali sumokėti žyminio mokesčio ir nėra duomenų, kad artimiausiu metu jo turtinė situacija gali pagerėti. Tuo atveju, jei asmuo susiduria su laikino pobūdžio finansiniais sunkumais, kurie gali būti išspręsti per laikotarpį, kai byla bus nagrinėjama teisme, jis, vadovaudamasis CPK 84 straipsniu, gali prašyti atidėti jam žyminio mokesčio sumokėjimo terminą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Abu nurodyti prašymai turi būti motyvuoti; kartu su jais turi būti pateikti įrodymai, kad asmens turtinė padėtis yra sunki ir jis neišgali sumokėti reikiamo dydžio žyminio mokesčio. Prie prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą papildomai turi būti pridedami įrodymai, kad atsiradę finansiniai sunkumai yra laikini, todėl asmuo turės galimybę sumokėti žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas.

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės turtinė padėtis nesudaro pagrindo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti terminą sumokėti žyminio mokesčio dalį, todėl nustatė terminą sumokėti trūkstamą 777 Eur žyminio mokesčio dalį. Grįsdamas tokią poziciją, teismas, be kita ko, nurodė, kad ieškovė turi kelis vertingus nekilnojamojo turto objektus ir šioje byloje siekia įgyti nuosavybės teisę į dar kelis objektus, kad ieškovei priklausantis nekilnojamas turtas buvo nuomojamas ir tokiu būdu buvo gaunamos pajamos, kad ieškovei buvo suteikta didelė banko paskola, o tai reiškia, jog ieškovė buvo pateikusi bankui patikimus duomenis apie savo galimybę ją grąžinti, kad pati ieškovė nurodė, jog ji gaudavo nuolatines pajamas, kurios nuosekliai didėjo ir buvo pakankamos nekilnojamajam turtui įgyti. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus apie ieškovės turtinę padėtį, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka tik iš dalies.

15. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Kaip minėta pirmiau, atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo institutas yra taikomas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad asmuo neturi turto ir pajamų, kurie galėtų būti panaudoti žyminiam mokesčiui sumokėti ir jo sunki turtinė padėtis nėra laikino pobūdžio. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė teismui duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, iš kurių matyti, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso keli nekilnojamojo turto objektai, t. y. 72/1 804 dalys žemės sklypo ir 2 111/56 723 dalių pastato – gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); butas, esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas ir pastatas – gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad ieškovė turi turto, kurį realizavusi ar kitokiu būdu panaudojusi (sudariusi šio turto nuomos sutartį ir pan.), ji iš esmės galėtų sumokėti už byloje pateiktą ieškinį mokėtiną žyminį mokestį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, jog ieškovės turtinė padėtis yra tokia sunki, kad nei šiuo metu, nei ateityje ji neišgalėtų sumokėti už ieškinį mokėtinos žyminio mokesčio sumos, o reikalavimas ją sumokėti neproporcingai suvaržytų jos teisę į teisminę gynybą. Ieškovės prašymas atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo pagrįstai buvo atmestas.

16. Kita vertus, iš pirmiau minėtų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad tiek ieškovei priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiek jai priklausantiems žemės sklypui ir gyvenamajam namui, esantiems (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. vasario 8 d. yra nustatyta hipoteka. Be to, pagal Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtintos ieškovės ir atsakovo taikos sutarties sąlygas, atsakovui yra suteikta teisė iki 2029 metų naudotis atitinkamomis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimis. Iš ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių matyti, kad ieškovė siekia persikelti į šį namą ir gyventi jame kartu su savo nepilnamečiais vaikais. Savo ruožtu byloje pateikta Plungės apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis patvirtina, kad ieškovei priklausančių žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dalių atžvilgiu civilinėje byloje Nr. e2-1250-995/2021 yra pritaikytos dviejų rūšių laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas ir įrašas viešajame registre, kad atsakovei iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos yra draudžiama perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti šį turtą. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad reikalavimai, kuriems užtikrinti buvo pritaikytos šios laikinosios apsaugos priemonės, dar nėra išnagrinėti, o ieškovės atskirasis skundas dėl minėtos teismo nutarties Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi buvo atmestas. Tokios aplinkybės rodo, kad ieškovės galimybė realizuoti pirmiau nurodytą jai nuosavybės teise priklausantį turtą ir už jį gautą atlyginimą panaudoti žyminiam mokesčiui sumokėti šiuo metu yra apsunkinta ar net eliminuota.

17. Nors, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra duomenų, kad ieškovei priklausanti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (butas) buvo nuomojama ir iš šios veiklos buvo gaunamos tam tikros pajamos, Plungės apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi ieškovės prašymas pakeisti šio turto atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir leisti jai nuomoti butą buvo atmestas. Vadinasi, ieškovė šiuo metu taip pat neturi galimybės nuomoti šio turto ir tokiu būdu sugeneruoti pajamų, reikalingų žyminiam mokesčiui sumokėti. Reikalavimus dėl sumų, gautų už šio turto nuomą ankstesniais laikotarpiais, priteisimo iš atsakovo ieškovė yra pareiškusi šioje byloje, todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad ieškovė disponuoja anksčiau iš šios veiklos gautomis lėšomis ir gali jas panaudoti sumokėdama žyminį mokestį. Kita pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė šioje byloje siekia įrodyti, jog jai priklauso ir kiti nekilnojamojo turto objektai, taip pat nepatvirtina ieškovės galimybės šiuo metu sumokėti visą žyminio mokesčio sumą. Ieškovė įgytų nuosavybės teisę į bylos objektu esantį turtą ir galėtų jį realizuoti ar kitokiu būdu gauti iš jo turtinę naudą tik tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškovės šioje byloje pareikštus reikalavimus, tuo tarpu šiuo metu, kaip matyti iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų, ginčo turtas nuosavybės teise priklauso atsakovui.

18. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė nuosavybės teise valdo kelis nekilnojamojo turto objektus ir siekia įgyti nuosavybės teisę į atsakovo vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog ieškinio pateikimo metu šis turtas negalėjo padėti jai sugeneruoti reikiamą pinigų sumą žyminiam mokesčiui sumokėti. Byloje esantys duomenys apie kitas ieškovės gaunamas pajamas taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad ji būtų pajėgi teikdama ieškinį sumokėti visą žyminio mokesčio sumą.

19. Iš ieškovės pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacijos apie ieškovei išmokėtas sumas, Užimtumo tarnybos pažymos dėl bedarbio registravimo laikotarpių, matyti, kad ieškovė nedirba, jos mėnesines pajamas sudaro tik jai mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija (apie 433,68 Eur) ir vaikų išlaikymo išmokos (72 Eur), mokamos kiekvienam iš vaikų. Tokios ieškovės gaunamos mėnesinės pajamos nėra didelės, tačiau ieškovė, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų (žr., pvz., Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-5238-435/2019, Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-22134-962/2021, antstolės 2021 m. liepos 27 d. patvarkymus), iš šių lėšų turi išlaikyti ir tris šalių nepilnamečius vaikus, kuriems atsakovas nemoka išlaikymo, todėl jo atžvilgiu yra pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė turi įsipareigojimų akcinei bendrovei „Swedbank“ pagal jų sudarytą kredito sutartį, o tai reiškia, kad ieškovė iš minėtų mėnesinių pajamų taip pat turi mokėti ir įmokas pagal kredito sutartį.

20. Be pirmiau aptartų duomenų, aplinkybę, kad aktuali ieškovės turinė padėtis nėra itin gera ir ieškovei gali būti apsunkinta galimybė, teikiant ieškinį, iš karto sumokėti visą žyminio mokesčio sumą, patvirtina ir tai, kad ieškovei yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Byloje yra pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. liepos 20 d. ir 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimai skirti ieškovei antrinę teisinę pagalbą, iš kurių matyti, kad ieškovės turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimų matyti, kad ieškovei yra kompensuojama dalis jos patiriamų atstovavimo išlaidų.

21. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, kad ta aplinkybė, jog bankas suteikė ieškovei didelės vertės paskolą, liudija jos gerą turtinę padėtį. Teismas taip pat nurodė, kad ir pati ieškovė ieškinyje teigia, jog jos pajamos buvo pakankamos ginčo turtui įgyti, šios pajamos buvo nuolatinės ir didėjo. Vis dėlto iš byloje esančių ieškovės banko sąskaitų išrašų matyti, kad paskola ieškovei buvo suteikta dar 2010 metais, o ginčo objektu esantis turtas, kaip matyti iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų, buvo įgytas ir įregistruotas atsakovo motinos vardu 2011–2014 metais. Tokios aplinkybės, atspindinčios tikėtiną ieškovės turtinę padėtį, buvusią ankstesniais laikotarpiais, neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar ieškovė šiuo metu yra pajėgi sumokėti už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį ir juo labiau nepatvirtina, kad ieškovės turtinė padėtis yra gera. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jomis vadovavosi.

22. Teismo vertinimu, aptarti ieškovės pateikti duomenys apie jos turtinę padėtį pakankamai pagrindžia ieškovės poziciją, kad šiuo metu ji yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, kliudančiais jai iš karto sumokėti visą už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį. Kartu pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovė galėtų sukaupti mokėtiną žyminio mokesčio sumą per ilgesnį laikotarpį. Tuo atveju, jeigu ieškovė būtų įpareigota šiuo metu sumokėti visą trūkstamą žyminio mokesčio dalį, ieškovės galimybė apginti savo pažeistas teises teisme galėtų būti reikšmingai suvaržyta ir apribota. Todėl, siekiant užtikrinti ieškovei teisę į teisminę gynybą, yra pagrindas patenkinti jos prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atmesti ieškovės prašymai atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti šios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo terminą, naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas atidėti jai terminą sumokėti žyminio mokesčio dalį tenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Atidėti ieškovei L. S. terminą sumokėti trūkstamą 777 Eur žyminio mokesčio dalį iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.