- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-627-739/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02257-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-95-902/2020 pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovei V. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, O. V., A. J., Panevėžio miesto 4-ajam notarų biurui dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, bendraturčių dalių nustatymo, piniginės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. G. (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) ieškiniu ir patikslintu ieškiniu atsakovei V. M. (toliau – ir atsakovė) , tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų: O. V., A. J., Panevėžio miesto 4-ajam notarų biurui kreipėsi prašė: 1)pripažinti butą (duomenys neskelbtini), 32000 Eur rinkos vertės, bendrąja daline ieškovės ir 2019 m. vasario 24 d. mirusio D. V. nuosavybe, nustatyti, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra ½; 2)pripažinti automobilį Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 500 Eur, bei daiktus: 100 Eur vertės gręžimo stakles ,,Žalgiris“, 100 Eur metalo vamzdžių lankstymo stakles, 50 Eur vertės garažo apšildymo krosnį, 80 Eur vertės raktų, įrankių komplektus, 20 Eur vertės automobilio dviračių laikiklį, 25 Eur vertės spaustuvą, 150 Eur vertės aukšto slėgio plovimo įrenginį ,,Karcher“, 45 Eur vertės automobilio atramų komplektus, iš viso 1070 Eur vertės turtą, bendrąja daline ieškovės ir D. V. nuosavybe; nustatyti, jog ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra ½, priteisti daiktus atsakovei, o ieškovei – iš atsakovės piniginę 535 Eur dydžio kompensaciją.
1.1. Ieškinyje ieškovė paaiškino, kad su D. V. susipažino 2007 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini), kur ji tuo metu dirbo. Nuo tada susirašinėjo, po kelių mėnesių pradėjo bendrauti artimiau, važinėdavo vienas pas kitą, per savaitę D. kelias dienas nakvodavo pas ją. Pas ieškovės tėvus jie abu gamino valgį, turėjo kambarį namo antrame aukšte, kurį iš abiejų lėšų įsirengė. Nuo 2012 metų ji su D. V. iš bendradarbio A. K. išsinuomojo dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kur gyveno kartu kaip šeima, turėjo bendrą buitį, kartu leido laisvalaikį. Tačiau po D. tėvo mirties jie vėl gyveno atskirai, nors tarpusavio ryšys nenutrūko.
1.2. Paaiškino, kad iš D. bendradarbio A. P. jie sužinojo apie parduodamą butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė apžiūrėjo butą pati, o vėliau butą apžiūrėjo kartu su D. ir jo seserimi (atsakove) ir nusprendė butą įsigyti. Butą nusipirko už 28000 Eur sumą, buto savininkei banko pavedimu sumokėję 18500 Eur sumą, kurią gavo pardavę kartu įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, taip pat 6000 Eur sumą, gavę kaip paskolą D. vardu iš banko, dar 5000 Eur D. pasiskolino iš savo motinos. Po sandorio sudarymo ieškovei jos motina davė 2500 Eur įkurtuvėms ir reikalingiems daiktams nusipirkti. Ieškovė perdavė tuos pinigus D., kad jis juos grąžintų savo motinai. Kartu su D. nusipirkus butą, ieškovė pradėjo jame kurtis, įsigijo reikalingus daiktus: šaldytuvą, skalbimo mašiną, kėdes, mikrobangų krosnelę, kilimą, užuolaidas, spinteles, stalčius, klozetą, roletus. D. mokėjo paskolą, o ieškovė mokėjo už komunalines paslaugas.
1.3. Taip pat paaiškino, kad D. nuomojosi garažą (duomenys neskelbtini), kur daug laiko praleisdavo tvarkant savo ir ieškovės automobilius, ten taip pat laikė įrankius. Ieškovė D. padėdavo remontuojant. D. daug laiko garaže praleisdavo kartu su pusbroliu A. J., jie vis kažką konstruodavo.
Šalies argumentai
1.4. Ieškovės teigimu, 2013 metais vasario 14 d. Palangoje D. ieškovei pasipiršo, jie sutarė, kad susituoks, kai turės nuosavą namą. Kai įsigijo savo butą, pradėjo planuoti šeimą, tačiau nepavyko susilaukti vaiko, dėl to lankėsi pas gydytojus, gydėsi. Vėliau D. susirgo, 2018 m. gruodžio 5 d. jis buvo paguldytas į ligoninę, kur ieškovė jį lankė, slaugė, pirko vaistus. Su pažįstamų pagalba D. buvo nuvežtas į Vilniaus Santaros klinikas, kur jį ieškovė kartu su jo seserimi lankė. (duomenys neskelbtini) D. V. mirė. Ieškovė kartu su D. seserimi suorganizavo jo šermenis ir laidotuves.
Atsiliepimas
2. Atsakovė V. M. atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškovės reikalavimais.
2.1. Atsakovė tvirtino, kad D. V. ir ieškovės santykiai nebuvo pastovūs, rimti, ieškovė nedalyvaudavo svarbiose D. šeimos šventėse. Nesutiko, kad D. su ieškove kartu gyveno 2007 metais, nes D. V. ieškovę savo artimiesiems pristatė tik 2008 m. balandžio mėn., o iki 2008m. vasario mėn. D. V. draugavo ir palaikė artimus santykius su ieškovės buvusia pažįstama V.. Atsakovės nuomone, epizodinis D. V. nuvykimas pas ieškovę neįrodo bendro jų gyvenimo. Atsakovės paaiškinimais, ieškovė gyveno su savo tėvais bei seserimi. D. V. gyveno pas savo tėvus.
2.2. Atsakovės teigimu, D. V. naudojosi O. V. automobiliu ,,Audi 80 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iki automobilio pardavimo (duomenys neskelbtini). Tada O. V. (duomenys neskelbtini) įsigijo automobilį ,,Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Automobilį jai pirko D. V. už O. V. pinigus ir šią aplinkybę patvirtina rašytiniai įrodymai: O. V. bankiniai pavedimai, pinigų išgryninimas. O. V. bankiniu pavedimu 2011 m. rugsėjo 2 d. D. V. pervedė 3000 Lt ir tą pačią dieną išgrynino bei perdavė 9000 Lt, o dar 2000 Lt išgrynino bei perdavė automobilio registracijos dieną. Automobiliu ,,Audi A6 Avant“ naudojosi D. V., tačiau O. V., iš policijos pranešimų sužinojusi apie jai paskirtas baudas dėl automobilio naudojimosi, nutarė perrašyti automobilį D. V. vardu. Todėl (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta šio automobilio pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią D. V. automobilį nupirko iš O. V. už 300 Eur sumą.
2.3. Paaiškino, kad D. V. iš O. V. giminaitės E. G. nusipirko žemės sklypą (duomenys neskelbtini), už kurį sumokėjo tėvų V. V. ir O. V. jam perduotais(padovanotais) pinigais, o, sudarant žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kartu su D. V. į notaro biurą vyko D. tėvai. Ieškovė visame tame nedalyvavo.
2.4. Teigė, kad D. V. su ieškove kartu gyveno 2012 metais išsinuomotame bute (duomenys neskelbtini), kol nuomotojas jiems pasiūlė butą įsigyti arba išsikraustyti. Po D. V. tėvo V. V. mirties (duomenys neskelbtini) dėl konfliktiško ieškovės būdo, D. su ieškove buvo nusprendę nebegyventi kartu, nutraukė tarpusavio ryšius. Dėl to D. V. persikėlė gyventi pas savo motiną O. V. į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovė – pas savo tėvus į (duomenys neskelbtini).
2.5. Atsakovė taip pat nesutiko su tuo, kad ieškovė prisidėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Atsakovės teigimu, jos motina buto pirkimui 5000 Eur sumą bankiniu pavedimu pervedė į asmeninę D. V. sąskaitą, be to, prieš pervesdama šią sumą sūnui, motina pasitarė su atsakove ir tik įsitikinusi, kad butas perkamas D. V. asmeninėn nuosavybėn, motina nusprendė paremti sūnų buto įsigijimui pervesdama 5000 Eur sumą. Be to, D. V. su banku sudarė 6000 Eur vartojimo kredito sutartį dėl 6000Eur paskolos, iš kurių 5000 Eur sumokėjo už perkamą butą.
2.6. Nesutiko su ieškovės teiginiais, kad ieškovė perdavė D. V. 2500 Eur jo skolai motinai grąžinti, kadangi nei D. V., nei ieškovė O. V. jokių 2500 Eur niekada nepervedė nei į banko sąskaitą, nei perdavė grynais pinigais. Atsakovė nesutiko, kad ieškovė mokėjo mokesčius už D. V. butui teikiamas paslaugas, nes D. V. turėjo pakankamai pajamų iš gaunamo darbo užmokesčio, nuomojamų žemės ūkio paskirties žemės sklypų. Ieškovės pateikti kvitai dėl paslaugų AB ,,Panevėžio energija“ apmokėjimo, nepatvirtina ieškovės indėlio į bendrai kuriamą turtą. Ieškovė gyvendama kartu su D. V. jo bute taip pat privalėjo susimokėti už tiekiamą elektros energiją, už vandenį, šildymą, šiukšlių išvežimą. Be to, ieškovė visą laiką mokesčių nemokėjo, nes D. V. sukūrus išmaniąją programėlę, visus mokesčius dengė būtent jis pats iš savo banko sąskaitos.
2.7. Atsakovė nesutiko ieškovei išmokėti piniginę kompensaciją už nuomojamame garaže laikytus kilnojamuosius daiktus. Teigė, jog ieškovės nurodytas turtas yra bevertis, ir esant ieškovės norui, jai gali būti perduotas nuosavybėn natūroje. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji prisidėjo prie ginčo daiktų įsigijimo ir sukūrimo.
2.8. Atsakovės manymu, šioje civilinėje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių objektyviai buvusias aplinkybes dėl sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso, priešingo nei D. V. asmeninė nuosavybė.
3. Trečiasis asmuo O. V. (atsakovės pusėje) atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškovės reikalavimais atsakovės V. M. atsiliepime išdėstytais argumentais, ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą, iš ieškovės prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Trečiasis asmuo Panevėžio miesto 4-ojo notarų biuro notarė R. V. teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo A. J. (ieškovės pusėje) atsiliepime į ieškinį sutiko su ieškovės reikalavimais, nurodė, jog ieškovė su velioniu jo pusbroliu D. V. virš dešimt metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, nusipirko butą (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė jokių turtinių pretenzijų niekam neturintis ir į jokį turtą nepretenduojantis, ginčą paliko spręsti bylos dalyvėms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės V. G. atsakovei V. M. 800 Eur, trečiajam asmeniui O. V. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 72,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikino Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
7. Teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl nesusituokusių asmenų bendro turto kūrimo bendromis jų lėšomis ir darbu, bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir D. V. vardu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, todėl sprendimą grindė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis.
8. Taip pat nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), priklausė asmeninės nuosavybės teise D. V.. Jis buvo įgytas (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už 28000 Eur. Po D. V. mirties jo palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė sesuo V. M. (atsakovė), o O. V. (D. V. motina) palikimo atsisakė.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė, siekdama buto, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir ieškinyje nurodyto nekilnojamojo turto padalinimo, privalėjo įrodyti ne tik bendravimo su mirusiu D. V. faktą, ne tik savo dalyvavimą įsikuriant D. V. įsigijus šį butą, bet ir šalių susitarimą sukurti šį turtą kartu, jungtinėmis pastangomis bendrosios dalinės nuosavybės teise, įsigyjant butą, darant įnašus pinigais ar kitu turtu ir (arba) dalyvaujant savo darbu, iš esmės šį turtą pagerinant (pvz. atliekant turto kapitalinį remontą ir panašiai)(Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).Teismas sprendė, kad ieškovė šios procesinės pareigos neįvykdė.
10. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs trečiojo asmens O. V. paaiškinimus teisme, liudytojų parodymus, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo spręsti, kad: ieškovė kartu su mirusiu D. V. iš bendrų lėšų įsigijo ginčo butą; jog jie kartu iš O. V. giminaitės E. G. bendrai buvo įsigiję žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl buto pirkimui buvo panaudoti bendri pinigai, gauti šį sklypą pardavus; jog dalį iš 5000 Eur D. V. iš savo motinos pasiskolintų pinigų buto pirkimui, tai yra 2500 Eur ieškovė savo motinos pinigais grąžino D. V. motinai; jog paskolą, kuri buvo suteikta D. V., jie (ieškovė ir D.) bankui grąžino iš bendrų lėšų pagal jų susitarimą ,,D. moka paskolą, o ieškovė perka maistą ir moka už buto patarnavimus“.
11. Teismas laikė įrodytu, jog ginčo butas buvo įsigytas už sūnui D. V. O. V. paskolintas ir jai negrąžintas, tai yra sūnaus asmeninėn nuosavybėn perduotas 5000 Eur dydžio pinigines lėšas, taip pat už 5000 Eur, kurie pagal vartojimo kredito sutartį buvo paskolinti D. V., o ieškovė neprisidėjo savo lėšomis D. V. grąžinant šią paskolą. Teismas, įvertinęs liudytojos D. J. G. (ieškovės motina) teisme duotus parodymus, kad 2500 Eur suma buvo panaudota buto įkurtuvėms: iš šių lėšų buvo įsigytas šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, televizorius, spintelė tualetui, nusprendė, jog šie pinigai vėliau nebuvo grąžinti O. V., kaip teigė ieškovė.
12. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog buto įsigijimui buvo panaudota už parduotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) gauta 18500 Eur suma. Nors ieškovė laikė, kad šios piniginės lėšos buvo jos ir D. V. bendros lėšos, nes įsigyjant žemės sklypą jos motina buvo paskolinusi 2000 Lt, o kitą lėšų dalį – 4700 Lt pridėjo D., teismas darė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad jos motinos pinigai buvo panaudoti įsigyjant ginčo žemę, kadangi byloje nėra surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovės iš motinos gauti pinigai buvo panaudoti žemės sklypo įsigijimui
13. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl jos mokėjimo už ginčo butui teikiamas paslaugas patvirtina, kad ieškovė tik iš dalies prisidėjo prie butui teikiamų paslaugų apmokėjimo, kadangi ji mokėjimus vykdė ne kiekvieną mėnesį ir ne visiems komunalinių paslaugų teikėjams. Šiuo atveju, teismas neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovės ir trečiojo asmens O. V. teiginiais, jog ieškovė kartu gyvendama ginčo bute su D. V., turėjo pareigą prisidėti prie buto išlaikymo išlaidų ir tai negali būti laikoma ieškovės prisidėjimu piniginėmis lėšomis įgyjant ginčo būsto dalį.
14. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad ji kartu su D. V. įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovė neįrodė, jog ginčo automobilis buvo įsigytas iš bendrų jos (ieškovės) ir D. V. lėšų ar, kad ieškovė savo piniginėmis lėšomis prisidėjo prie automobilio įsigijimo.
15. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teisę 1/2 dalį D. V. išsinuomotame garaže likusių kilnojamųjų daiktų, nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog ji savo lėšomis ir savo darbu prisidėjo prie šių daiktų sukūrimo ir/ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise. Šios aplinkybės nepatvirtino ir ieškovės pusėje buvęs trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, A. J..
16. Spręsdamas dėl jungtinės veiklos fakto, teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog ieškovė ir D. V. bendrai gyveno ir bendrą ūkį vedė daugiau kaip 10 metų, kad jie siekė kartu sukurti bendrą nuosavybę. Teismas sprendė, kad iki 2016 m. šalių santykiai buvo nepastovūs, epizodiniai, nėra pateikta įrodymų, jog per tą laiką ieškovė ir D. V. bendromis lėšomis, bendru darbu įgijo bendrą turtą. Pažymėjo, kad visas ginčo turtas buvo įgytas būtent iki 2016 m. Dėl to teismas darė išvadą, kad ieškovė ir D. V. bendros jungtinės veiklos, kurios tikslas būtų buvęs sukurti, įsigyti bendrą turtą, nevykdė ir bendrosios nuosavybės teise neįgijo ginčo objektu tapusio turto: buto (duomenys neskelbtini), automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), taip pat ieškinyje nurodytų kilnojamųjų daiktų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė V. G. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba panaikinus ginčijamą sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17.1. Nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo netinkamai aiškintos, taikytos ir pažeistos tiek materialinės teisės normos, liečiančios nesusituokusių gyvenimo kartu šeimoje nustatymą, tokių asmenų bendros nuosavybės įgijimo nustatymo ir padalijimo aplinkybes, tiek procesinės teisės normos, susijusios su įrodymų priėmimu, pripažinimu, jų tyrimu, vertinimu bei įrodinėjimo naštos paskirstymu.
17.2. Apeliantė nurodo, kad yra akivaizdus sprendimo išvadų prieštaringumas dėl ieškovės ir D. V. tarpusavio santykių pastovumo, trukmės – sprendime vienur nurodoma jų nebuvus iki 2013 m., kitur pripažįstama 2014 m. gyvenus kartu, o galiausiai, prieinama išvados, kad bendro gyvenimo ir bendro ūkio nebuvo iš viso. Mano, kad tokių prieštaravimų buvimas neleidžia priimto ginčijamo sprendimo pripažinti teisėtu.
17.3. Nurodo, kad buvo netinkamai vertinti ieškovės, liudytojų paaiškinimai, reikšmingos aplinkybės nepripažintos įrodymais, atsisakyta įrodymus priimti ar jie nevertinti. Apeliantė nurodo, kad su D. V. ne tik draugavo, bet ir nuo 2007 m. pabaigos iki jo mirties kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, siekė, kūrė ir abipusiai norėjo gyventi šeimoje, turėti vaikų, santykiai nebuvo nepastovūs ar epizodiniai, juos siejo ne tik ilgi ir artimi santykiai, bet ir bendri darbai, bendras poilsis, artimas bendravimas su giminėmis, draugais, bendradarbiais, gyvenimas kartu įvairiose vietose, nuolatinė abipusė parama ir pagalba, bendras ūkis, bendro turto įgijimo susitarimai ir įgijimas bei jo pagerinimas, siekimas turėti vaikų ir noras sudaryti santuoką.
17.4. Apeliantės teigimu, teismas neatliko išsamios ieškovės pateiktų įrodymų ir paaiškinimų analizės ir vertinimo, nepagrįstai apsiribojo tik pastebėjimu, kad ieškovė nepateikė 2008 m. darytų fotonuotraukų, o 2015 m. pateikta tik viena nuotrauka, nors teismas neįvertino kitų nuotraukų, įrodančių ieškovės paaiškinimus. Dėl to buvo pažeistos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos dėl pateiktų nuotraukų pripažinimo įrodymais ir neatliktas jų vertinimas.
17.5. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ieškovė prašo priimti į bylą naujus įrodymus – 96 vnt. nuotraukų, apimančių 2008–2018 metų ieškovės ir D. V. gyvenimo laikotarpį, bei 7 vnt. vaizdo įrašų bei jų aprašus. Nurodo, kad po D. V. mirties ieškovei pablogėjo sveikata, ji gydėsi, buvo apsunkintas mąstymas, įrodymų nepateikimą lėmė griežtos karantino sąlygos. Dėl minėtų aplinkybių šios medžiagos nebuvo galimybių surasti ir pateikti anksčiau. Mano, kad jos pateiktos nuotraukos ir vaizdo įrašai visiškai įrodo ieškovės aukščiau nurodytas aplinkybes dėl ieškovės ir D. V. bendro gyvenimo ir ūkio vedimo nuo 2008 m. iki jo mirties.
17.6. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kurios buvo padarytos vertinant ieškovės pakviestų liudytojų parodymus. Mano, kad teismas nepagrįstai nepatikėjo ieškovės paaiškinimus įrodančių liudytojų parodymais tuo pagrindu, kad jie nėra išsamūs, nuoseklūs, neatitinka atsakovės liudytojų parodymų. Nurodo, kad dalis liudytojų dėl specifinio, individualaus klausimų pobūdžio negalėjo nurodyti ieškovės ir D. V. bendro ūkio, piniginių lėšų tvarkymo aplinkybių smulkmenų, tačiau vien tuo pagrindu abejoti tuo, kas jiems buvo gerai žinoma ir prisiminta teisme nebuvo pagrindo. Mano, kad ieškovės kviestų liudytojų parodymų vertinimas ginčijamame sprendime atliktas neteisingai, selektyviai, atrenkant natūraliai nežinomas pašaliniams asmenims šeimos gyvenimo aplinkybes, ne įrodymų viseto pagrindu, nesulyginus jų tarpusavyje, taip pat su kitais byloje esančiais įrodymais.
17.7. Nurodo, kad byloje liko neįvertintos kitos reikšmingos aplinkybės, kurios turėjo būti pripažintinos ieškovės paaiškinimus pagrindžiančiais įrodymais. Iš ieškovės ir jos liudytojų paaiškinimų seka, kad ieškovė su D. V. kartu gyveno 2007 – 2012 metais (duomenys neskelbtini), 2013–2014 metais – (duomenys neskelbtini), nuomojamame bute, o nuo 2015 metų iki šiol (duomenys neskelbtini). Šio gyvenimo kartu vienoje vietoje aplinkybės atskirai nebuvo tirtos ir vertintos, sprendime nepagrįstai nuspręsta dėl atsitiktinių, trumpalaikių, nepastovių ieškovės ir D. V. tarpusavio santykių pobūdžio. Mano, kad liko detaliai neanalizuotos ieškovės patirtos išlaidos ne tik būstui nuomoti, įgyti, remontuoti, jį išlaikyti, kreditui grąžinti bet ir išlaidos bendram gyvenimui.
17.8. Mano, kad ginčijamame sprendime ne tik buvo padarytos neteisingos išvados dėl apeliantės ir D. V. bendro gyvenimo, bet ir neteisingai nustatytos ginčijamo turto įgijimo aplinkybės, nepagrįstai sureikšminant tiesioginius piniginius įnašus, nustatant susitarimą įgyti bendrą turtą ir tuo pačiu netiesiogiai atmetant kitus atitinkamo susitarimo buvimo įrodymus: bendrą susitarimą ir siekį gyventi kartu, turėti vaikų ir bendrą šeimą, būstą, bendrą ilgalaikį gyvenimą, dalyvavimą kuriant bendrą nuosavybę darbu.
17.9. Apeliantės teigimu nuolatinis ilgalaikis, artimas įvairiapusis bendravimas ir gyvenimas kartu įrodo tikslą gyventi vienoje šeimoje. To ieškovė ir D. V. siekė visais galimais būdais, pirmiausia, bendromis lėšomis remontavo, apšiltino, gerino kambarį tėvų namuose (duomenys neskelbtini), kartu ten gyveno. Vėliau, 2008 m. spalio mėn., kartu įgijo žemę iš D. V. giminaitės. Nors atsakovė tai ginčija, tačiau ieškovės nurodytos šio turto įgijimo aplinkybės ir smulkmenos įrodo ieškovę ir D. V. gyvenus kartu.
17.10. Apeliantė taip pat nurodo, kad kartu su D. V. bendram gyvenimui 2013 – 2014 m. nuomojo butą (duomenys neskelbtini). Nors teismo sprendime nurodoma, kad dėl šio fakto nėra ginčo, tačiau jis teisiškai nebuvo tinkamai įvertintas, nepripažintas bendro gyvenimo įrodymu.
17.11. Dėl ginčo buto, apeliantė tvirtina, kad butą bendram gyvenimui įsigyti pasiūlė D. V. bendradarbis A. P., kartu su D. V. ieškovė svarstė šio buto įgijimo sąlygas, derėjosi su pardavėja D. G., priėmė sprendimą jį įsigyti bendram gyvenimui, padėjo parengti preliminarią buto pirkimo–pardavimo sutartį, kartu iš bendrų lėšų sumokėjo pardavėjai 3000 Eur avansą. Kadangi ieškovė ir D. V. ketino tuoktis, ieškovė neturėjo pagrindo abejoti D. V. santuokos sudarymo su ieškove ketinimais (D. V. jau buvo pasipiršęs ieškovei), nuosavybės nustatymo klausimai sutartyje nebuvo sureikšminti. Nurodo, kad ginčo butas buvo įgytas už 28000 Eur šiomis lėšomis: 3000 Eur sumokėtas avansas iš bendrų lėšų ir 25000 Eur pavedimu į pardavėjos sąskaitą, iš kurių 18500 Eur gauta už žemės pardavimą. Pirkimui ir buto įrengimui, remontui bei sąlygų gerinimui buvo panaudota dalis O. V. skolintų pinigų ir banko vartojamosios paskolos ir ieškovės motinos duotų 2500 Eur, kuriuos ieškovė perdavė D. V.. Apeliantė teigia bendromis lėšomis nurodžiusi ne tik avansą, bet ir dalį už parduotą žemę gautų pinigų, bei ieškovės motinos duotus 2500 Eur.
17.12. Apeliantė taip pat nurodo dengusi 2018 m. pabaigoje prasidėjusios būsto stogo renovacijos išlaidas, tai pat nurodo buvus ieškovės ir D. V. susitarimą ieškovei dengti dalį būsto išlaikymo išlaidų ir jį vykdžius. Dėl to ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kad neįrodyta, jog ieškovė nėra lėšomis ar darbu prisidėjusi prie ginčo būsto įgijimo ar pagerinimo.
17.13. Apeliaciniame skunde apeliantė dėl tų pačių aplinkybių nesutinka su teismo išvadomis sprendimo dalyje dėl automobilio ir garažo rakandų įgijimo.
17.14. Apeliantė pažymi, kad dalies bendro gyvenimo su velioniu D. V. aplinkybių nuomojamame bute ir įgytame bute atsakovė byloje neginčijo, pripažino, neneigė ieškovę su D. V. gyvenus kartu įgytame bute, ieškovei slaugius sergantį brolį, dalyvavus jį laidojant. Šios aplinkybės ginčijamame sprendime nepagrįstai liko neįvertintos, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai neįvertintos ir dėl to nenustatytas ieškovės individualus indėlis ginčijamam turtui.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė V. M. prašo ieškovės V. G. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18.1. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog D. V. ir V. G. tarpusavio santykiai iki 2016 metų buvo ne nuolatinio pobūdžio, kadangi jų vienišų asmenų bendravimas, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, vykimas kartu atostogauti, negali būti vertinami kaip bendras jų gyvenimas kartu ir/ar bendras ūkio vedimas. Tai, jog ieškovė 2013–2014 metais kartu su D. V. nuomojo butą, nereiškia, kad jie kaip teigia ieškovė, nuo 2007 m gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį.
18.2. Atsakovė nurodo, kad ieškovė ir atsakovės brolis kiekvienas disponavo savo uždirbtais pinigais, savo nuožiūra, D. V. tvarkė butą, mokėjo komunalinius mokesčius, pirko maistą, remontavo automobilį, pirko įvairius įrankius, o ieškovė (apeliantė) savo pinigus leido pragyvenimui savo nuožiūra. Darytina išvada, jog, apeliantės nuomone, jos gaunamas pajamas (darbo užmokestį) ji laiko savo asmeninėmis lėšomis, o D. V. pajamas (darbo užmokestį, pajamas už nuomojamą žemę, pajamas gautas iš metalo dirbinių) apeliantė laiko bendromis jos ir D. V. pajamomis.
18.3. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės teiginys, jog jos motina žemės įsigijimui skolino 2000 Lt liko neįrodytas. 2008 metais perkant žemę pas notarą vyko ne tik D. V., bet kartu su juo pas notarą vyko jo tėvai : O. V. ir V. V.. Iš teismui pateiktų O. V. ir V. V. banko sąskaitų išrašų matyti, kad žemės pirkimo pardavimo sandorio sudarymo dieną – (duomenys neskelbtini), O. V. iš banko sąskaitos grynais pinigais išėmė 4000Lt, o V. V. – 3000Lt, pinigus išgrynindami tame pačiame bankomate ir tuo pačiu metu. Todėl D. V. nebuvo reikalingi jokių kitų asmenų pinigai, nes tiek jo paties turimos lėšos, tiek jo tėvų sūnui suteiktos piniginės lėšos buvo pakankamos žemės sklypui įsigyti.
18.4. Atsiliepime nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog prie buto paskolos grąžinimo savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo ieškovė, taip pat jog banko paskola buvo grąžinama iš bendrų ieškovės ir D. V. lėšų, juo labiau kad D. V. mokėdavo ir už turto draudimą UAB „PZU Lietuva“.
18.5. Atsakovės teigimu, apeliaciniame skunde formaliai nurodyta, jog dėl tų pačių aplinkybių ieškovė nesutinka su teismo išvadomis sprendimo dalyje dėl automobilio ir garažo rakandų įgijimo, tačiau jokių konkrečių nesutikimo argumentų, kurie paneigtų skundžiamo sprendinio išvadas nenurodo. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė argumentų nei įrodymų kaip ji prisidėjo prie šių daiktų įsigijimo, sukūrimo.
18.6. Atsakovė prašo ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų prie bylos nepridėti, nes jie neatitinka įrodymams keliamo sąsajumo reikalavimų, be to visi šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
18.7. Atsakovė mano, jog apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, o ieškovė (apeliantė), prašydama skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių tokį prašymą pagrindžiančių argumentų.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo O. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
19.1. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas iš esmės grindžiamas tapačiais argumentais kaip ir atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai nustatė visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis įstatymų reikalavimų, ištyrė ir įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek įrodymų visetą, sprendimą tinkamai motyvavo, nurodė kokiais įrodymais vadovaujasi ir kokius įrodymus atmeta, pasisakė dėl visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodomais ar kitais pagrindais, nėra jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. J. nurodo, kad apeliaciniam skundui pritaria, prašo jį tenkinti. Teigia, kad ieškovės V. G. nurodomos aplinkybės yra teisingos, ieškovė su trečiojo asmens velioniu pusbroliu gyveno virš dešimt metų, vedė bendrą ūkį, nusipirko butą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
22. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies joje nustatymo ir kompensacijos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
23. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, prašydama juos pridėti prie bylos. Paaiškino, kad naujus įrodymus pirmosios instancijos teisme sutrukdė pateikti pablogėjusi sveikata, ji gydėsi, buvo apsunkintas mąstymas, įrodymų nepateikimą lėmė griežtos karantino sąlygos. Apeliantės teigimu, jos pateiktos nuotraukos ir vaizdo įrašai visiškai įrodo ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl ieškovės ir D. V. bendro gyvenimo ir ūkio vedimo nuo 2008 m. iki jo mirties. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 179 straipsnio l dalies nuostatas, nepasiūlė ieškovei pateikti byloje papildomų įrodymų ir nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės papildomai teiktus įrodymus – D. J. G. banko sąskaitos išrašą, taip apribodamas ieškovės galimybes teikti ir kitus įrodymus.
24. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės suponuoja išvadą, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020).
25. Atsižvelgiant į nagrinėjimo klausimo esmę, į tai, kad pateikti įrodymai yra susijęs su sprendžiamu ginču ir jų prijungimas neužvilkins apeliacinio skundo nagrinėjimo, kadangi bylos šalims nauji įrodymai buvo pateikti susipažinti, šalys dėl jų išsakė savo nuomones, siekiant tinkamai ir visapusiškai atskleisti bylos aplinkybes ir išnagrinėti apeliacinį skundą, ieškovės pateikti įrodymai prijungtini prie bylos.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
26. Ieškovė, pateikusi apeliacinį skundą, prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo argumentų, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau konkrečių argumentų, susijusių su žodinio bylos nagrinėjimo būtinybe, išskyrus tai, kad teikiami nauji įrodymai, nenurodė.
27. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantė savo argumentus išsamiai išdėstė byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pateikė įrodymus, kuriais grindžia procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, išdėstė savo poziciją pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kuriuose buvo išklausyti ir šalių kviesti liudytojai. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesuponuoja būtinybės apeliacinės instancijos teisme bylą iš naujo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, prašymas bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Dėl jungtinės veiklos fakto ir turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe
29. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl ieškovės ir D. V. gyvenimo nuo 2007–2008 metų fakto, nepagrįstai nenustatė ieškovės ir D. V. siekio jungtinės veiklos pagrindu sukurti (įgyti) bendrąja daline nuosavybe ginčo turtą – butą, automobilį ir kitus garažo kilnojamuosius daiktus (rakandus).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išvystė praktiką, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nėra keliamas reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, o bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, ir kt.).
31. Pagal ir CK 6.970 straipsnio 1 dalį, partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad, sugyventiniams veikiant bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą, tačiau ir kaip darbas bendrame ūkyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
32. Taigi, gyvenimo kartu metu įgyto turto pripažinimui bendrąja daline nuosavybe, reikalinga įrodyti aplinkybes dėl siekio turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. reikia nustatyti šalių valią, ar šalys buvo sudarę susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir jeigu sudarę, – koks buvo kiekvienos iš šalių indėlis.
33. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apeliacinio skundo motyvus, konstatuotina, jog ginčas kyla dėl įrodinėtinų aplinkybių, dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo sprendžiant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės į ginčo turtą pripažinimo.
34. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, įtvirtinto CPK 12 straipsnyje. Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas.
35. Sugyventinių susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (ar tokio susitarimo nebuvimas) gali būti įrodinėjamas visais leistinais įrodymais, tarp jų ir šalių paaiškinimais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylos šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
36. Byloje nustatyta, kad D. V., su kuriuo ieškovė nurodo gyvenusi bendrą gyvenimą ir kurio asmeninės nuosavybės teise įgytą turtą prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe, mirė (duomenys neskelbtini), jo palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė sesuo V. M., atsakovė šioje byloje, o O. V. (motina) palikimo atsisakė, ji šioje byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo.
37. Iš nekilnojamojo turto registro įrašų, buto pirkimo pardavimo sutarties nustatyta, kad D. V. buvo buto (duomenys neskelbtini), kurį pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo už 28000 Eur kainą, savininkas. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad D. V. buvo automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir daiktų: gręžimo staklių ,,Žalgiris“, metalo vamzdžių lankstymo staklių, garažo apšildymo krosnies, raktų ir įrankių komplektų, automobilio dviračių laikiklio, spaustuvo, aukšto slėgio plovimo įrenginio ,,Karcher“, automobilio atramų komplekto savininkas.
38. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad nutarties 37 punkte įvardintas turtas jai ir mirusiam D. V. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.
39. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs abiejų šalių pakviestų liudytojų parodymus, trečiųjų asmenų paaiškinimus, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendė, kad surinkti įrodymai nepatvirtino, jog ieškovė ir D. V. bendrai gyveno ir vedė bendrą ūkį daugiau kaip 10 metų bei kad jie siekė kartu sukurti bendrą nuosavybę. Remdamasis bylos medžiaga, teismas konstatavo, kad iki 2016 m. šalių santykiai nebuvo pastovūs, nėra pateikta įrodymų, jog per tą laiką jie iš bendrų lėšų, bendru darbu įgijo bendrą turtą.
40. Prieš tai aptarta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015;ir kt.).
41. Nagrinėjamoje byloje viena iš nustatytinų aplinkybių buvo ieškovės ir D. V. gyvenimo kartu pradžios momentas. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad bendrą gyvenimą kartu su D. V. pradėjo 2008 m. Tačiau apeliantės paaiškinimai dėl bendro gyvenimo su D. V. pradžios skiriasi: ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ji teigia, kad su D. V. susipažino 2007 m. pabaigoje, o apeliaciniame skunde nurodo, kad 2007 m. pabaigoje jau vedė bendrą ūkį (ieškovės apeliacinis skundas, t.4, b.l. 133), dar kitur teigiama, kad bendrą ūkį jie pradėjo vesti 2008 metais (ieškovės apeliacinis skundas, t.4, b.l. 138). Kaip galima suprasti iš ieškovės argumentų, nuo 2008 m. iki 2013 m. ieškovė ir D. V. gyveno (duomenys neskelbtini), pas ieškovės tėvus, ten buvo įsirengę kambarį. Tačiau šių ieškovės argumentų nepatvirtina net pačios ieškovės nurodytų aplinkybių visuma, nes ji teigė, kad D. V. pas ieškovę, gyvenančią su tėvais (duomenys neskelbtini), atvažiuodavo, būdavo (nakvodavo) kelias dienas per savaitę, nei kitų bylos šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai: atsakovė ir tretieji asmenys, šalių pakviesti liudytojai R. L., E. K., A. K., A. M. ir kt. tvirtino, kad D. V. iki 2013 metų gyveno su savo tėvais ir kartu su jais vedė bendrą ūkį, pirko maistą, jo tėvai D. V. rėmė lėšomis ir pan.; o ieškovės pakviesti liudytojai J. Ž., Ž. J., J. N., A. G. ir kt. iš esmės visi vieningai patvirtino tik tai, kad D. V. pas ieškovės tėvus matydavo savaitgaliais, per šventes, o ieškovės motina D. J. G. iš viso neprisiminė, kada ieškovė ir D. V. pradėjo gyventi kartu. Taigi, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, spręstina, kad nuo 2008 m. ieškovė su D. V. faktiškai kartu nuolat ir pastoviai negyveno, ir, nors palaikė artimus santykius, bendro ūkio nevedė. Nors ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo eilę aplinkybių, dėl kurių, jos manymu, turi būti pripažinta nuo 2008 metų tarp jos ir D. V. buvus bendrai jungtinei veiklai, pavyzdžiui: D. V. motinos O. V. sodo tvarkymas, kambario pas ieškovės tėvus įrenginėjimas, keliavimas kartu, artimųjų lankymas, švenčių kartu šventimas ir kt., tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė ir D. V. nuo 2008 metų vedė bendrą ūkį.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. V. ir ieškovė nuolatinį bendrą gyvenimą pradėjo nuo 2013 metų, kai išsinuomojo butą (duomenys neskelbtini) ir jame kartu apsigyveno, o ne nuo 2008 metų, kaip teigia ieškovė. Tačiau iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad 2015 metais, po tėvo mirties ((duomenys neskelbtini)) D. V. vėl apsigyveno kartu su motina. Šią aplinkybę patvirtino ir pati ieškovė, ieškinyje nurodydama, kad po D. V. tėvo mirties buto jie kartu nebenuomojo, ieškovė grįžo gyventi į (duomenys neskelbtini) pas tėvus. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės ir D. V. bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo yra prieštaringos, kad teismas teisiškai neįvertino ir nepripažino bendro gyvenimo įrodymu jos ir D. V. gyvenimo 2013-2014 metais išnuomotame bute (duomenys neskelbtini). Priešingai, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovės nurodytu bendro gyvenimo 2013-2014 metais faktu, tačiau, atsižvelgęs į įrodymų visumą, į tai, kad bylos įrodymai patvirtino tik ieškovės ir D. V. artimus santykius nuo 2008 iki 2013 metų, bet ne nuolatinį bendrą gyvenimą ir bendro ūkio vedimą, bei į tai, kad 2015 metais ieškovės ir D. V. bendras gyvenimas ir bendro ūkio vedimas nutrūko ir jie apsigyveno atskirai, konstatavo, kad iki 2016 metų ieškovės ir D. V. bendras gyvenimas nebuvo pastovus ir nuolatinis. Sutiktina su tokiomis teismo išvadomis, kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad ieškovė ir D. V. nuo 2008 metų iki 2016 metų nepertraukiamai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Kita vertus, byloje surinkti įrodymai, taip pat ir su apeliaciniu skundu pateikti, patvirtina, kad ieškovė ir D. V. palaikė artimus tarpusavio ryšius, kartu leido laisvalaikį, dalyvavo šventėse, vyko į keliones, atostogauti ir pan.
43. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad D. V. buvo atliekami tyrimai, kuriuos galia būtų susieti su ieškovės nurodytu jos ir D. V. siekiu susilaukti vaikų, tačiau šie įrodymai, kaip ir ieškovės paaiškinimai apie D. V. slaugymą ir laidojimą, patvirtina D. V. ir ieškovės bendro gyvenimo aplinkybes 2018–2019 metais ir iš esmės nėra reikšmingi nustatinėjant nagrinėjamam ginčui aktualias aplinkybes.
44. Kaip nurodyta prieš tai, apeliantė ieškinyje pripažino, kad 2015 metais su D. V. kartu negyveno, tačiau teigia, kad ginčo butą planavo ir siekė įsigyti bendrai, kad ieškovė ieškojo buto, padėjo parengti preliminarią sutartį, o dalis buto kainos buvo sumokėta iš už bendrai su D. V. 2008 m. įgytą ir vėliau parduotą žemės sklypą gautų pinigų, D. V. motinos paskolintų pinigų, D. V. suteiktos paskolos, o taip pat ir iš jos motinos duotų piniginių lėšų, kurias ieškovė atidavė D. V., kad jis grąžintų savo motinai skolą. Tokiu atveju sprendžiant, ar šis nekilnojamasis turtas gali būti pripažintinas bendru jungtinės veiklos sutarties dalyvių, t. y. ieškovės ir D. V., ar vieno iš jų turtu, aktualu nustatyti, kurio (ar abiejų) iš bendros sutarties dalyvių lėšos buvo panaudotos šio turto įgijimui.
45. Nors apeliantė teigia, kad dalis (18500 Eur) už ginčo butą sumokėtos kainos buvo gauta pardavus bendrą jos ir D. V. 2008 metais įgytą žemės sklypą, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini) D. V. įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Tokiai išvadai pagrįsti pakanka vien to, kad byloje neįrodytas ieškovės ir D. V. nuolatinio, pastovaus bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo nuo 2008 metų faktas. Tačiau, be šios aplinkybės, taip pat labai svarbu yra tai, jog byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad D. V. žemės sklypą siekė įsigyti ir įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Atsakovės ir trečiojo asmens O. V. paaiškinimais, kurie byloje nebuvo paneigti, nustatyta, kad žemės sklypas priklausė D. V. giminaitei E. G. bei, kad D. V. lėšas žemės sklypo įsigijimui davė tėvai, kurie kartu su D. V. ir vyko/lydėjo jį pas notarą sandorio sudarymui, be to ir pats D. V. sklypo įsigijimo metu savo banko sąskaitoje turėjo pakankamas sumas lėšų, prieš sandorio sudarymą dalį jų buvo išgryninęs. Iš teismui pateiktų O. V. ir V. V. banko sąskaitų išrašų matyti, kad žemės pirkimo pardavimo sandorio sudarymo dieną – (duomenys neskelbtini), O. V. iš banko sąskaitos grynais pinigais išėmė 4000Lt, o V. V. – 3000Lt. Iš bylos duomenų nustatyta, kad jie pinigus išgrynino tame pačiame bankomate ir tuo pačiu metu (t.1, b.l. 169; t.4, b.l.51(žr. antrą lapo pusę). Be to, kiti bylos duomenys (t.1, b.l. 167; t.2, b.l. 140) patvirtino, kad D. V. nebuvo reikalingi jokių kitų asmenų pinigai, nes tiek jo paties turimos lėšos, tiek jo tėvų sūnui suteiktos piniginės lėšos buvo pakankamos žemės sklypui įsigyti. Taip pat nustatyta, kad ieškovė nedalyvavo žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties sudaryme. Ieškovės teiginys, kad jos motina žemės įsigijimui skolino 2000 Lt liko neįrodytas, nes, be pačios liudytojos D. J. G. parodymų, kad ji davė pinigus, jokie kiti bylos įrodymai nepatvirtino, jog jos duotais pinigais buvo sumokėta už perkamą žemės sklypą. Be to, rašytiniais bylos įrodymais patvirtinti duomenys apie paties D. V. turėtas lėšas, jo tėvų sandorio sudarymo metu išgrynintas pinigų sumas, sandorio sudarymo aplinkybės: sandorio sudarymas su D. V. artima giminaite, tėvų vykimas, dalyvavimas sudarant sandorį, pačios ieškovės nedalyvavimas šiuose reikaluose sudaro pagrįstą pagrindą spręsti, kad D. V. ir ieškovė nesiekė žemės sklypo įsigyti bendrosios nuosavybės teise ir kad ieškovė neprisidėjo lėšomis D. V. įsigyjant žemės sklypą.
46. Byloje nėra ginčo ir pati ieškovė tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) D. V. pardavus 2008 metais įsigytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 18500 Eur (t.I, bl. 15-18), ši gauta pinigų suma buvo panaudota butui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Ieškovė teigia, kad už žemės sklypą gauti pinigai buvo bendri, tai yra priklausė jai ir D. V.. Tačiau byloje nesant įrodytai aplinkybei, kad ieškovė ir D. V. žemės sklypą buvo įsigiję už bendras abiejų lėšas, ar kad, perkant šį žemės sklypą pinigais prisidėjo ir ieškovė, nėra pagrindo spręsti, kad už parduotą žemės sklypą gautos lėšos, panaudotos D. V. įsigyjant ginčo butą, buvo bendros, tai yra priklausė ne tik D. V., bet ir ieškovei. Taip pat byloje iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, kad likusią už ginčo butą sumokėtą pinigų sumą sudaro O. V. 2015m. lapkričio 27d. sūnui buto įsigijimo tikslu pervesta 5000 Eur suma ir D. V. 2015m. lapkričio 25d. pervesta 6000 Eur paskolos suma, iš kurios butui įsigyti buvo panaudota 5000 Eur suma (2 t., 192 b. l.). Ginčo, kad banko suteiktos paskolos grąžinimą vykdė D. V. byloje nekilo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad O. V. buvo grąžinti jos buto įsigijimui sūnui duoti pinigai. Nors ieškovė tvirtino, kad jos motina davė 2500 Eur, kuriuos ieškovė atidavė D. V., kad jis grąžintų savo motinai, tačiau liudytoja teismo posėdyje apklausta D. J. G. parodė, kad jos duota pinigų suma buvo panaudota šaldytuvui, mikrobangų krosnelei, televizoriui, spintelei tualetui įsigyti. Taigi, jokie byloje esantys leistini įrodymai nepatvirtina ieškovės prisidėjimo prie ginčo buto įsigijimo piniginėmis lėšomis. Be to, atsakovės ir trečiojo asmens O. V. paaiškinimais, kurie byloje nebuvo paneigti, nustatyta, kad 5000 Eur D. V. O. V. pervedė tik pasitarusi su atsakove ir įsitikinusi, kad butą sūnus pirks asmeninės nuosavybės teise. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butą D. V. įsigijo asmeninės nuosavybės teise ir tik iš savo asmeninių lėšų, yra visiškai pagrįsta byloje surinktais įrodymais.
47. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė naują aplinkybę, kad ginčo buto savininko atstovei ji su D. V. sumokėjo 3000 Eur avansą iš bendrų pinigų. Šia aplinkybe ieškovė nesirėmė pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškovė savo teiginio nepatvirtino jokiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog ieškovė ir D. V. 2015 metais gyveno atskirai ir kad pati ieškovė niekada net neužsiminė apie kitas lėšas, kurios be ieškinyje įvardintų, būtų buvusios panaudotos buto pirkimui bei įvertinus D. V. banko sąskaitos duomenis, iš kurių matyti, kad 2015m. lapkričio 13d. mokėjimo pavedimu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkėjui į D. V. banko sąskaitą pervedus 18500 Eur, 2015m. lapkričio 14d. D. V. per tris kartus išgrynino ieškovės nurodomą 3000 Eur sumą ( t.2, b.l. 191), teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šiuos pinigus laikyti bendrais ir atmeta nurodytą apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.
48. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodyta, jog ginčo butas buvo iš esmės pagerintas bendromis ieškovės ir D. V. lėšomis ar ieškovės darbu. Bylos duomenimis nustatyta, kad įsigytas ginčo butas buvo visiškai įrengtas ir apstatytas baldais. Duomenų, kad butas buvo kapitališkai remontuojamas nėra. Byloje nustatyta, kad buvo tvarkomas buto balkonas. Tačiau byloje nebuvo įrodinėjama, kad nedidelis balkono remontas iš esmės pagerino butą ir padidino buto vertę, o surinkti įrodymai patvirtino, jog balkono remonto darbus atliko ir medžiagas apmokėjo pats D. V.. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ieškovės argumentus, susijusius su jos dalyvavimu D. V. ir jo pusbroliui A. J. atliekant balkono remonto darbus ir padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog savo darbu ar lėšomis prisidėjo remontuojant balkoną. Nors apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, tačiau jokių įrodymų ar argumentų, kuriais tokios išvados būtų paneigtos, nepateikė. Apeliaciniame skunde ieškovė įrodinėjo, kad ji prisidėjo lėšomis prie būsto pagerinimo, kadangi apmokėjo daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame yra ginčo butas, stogo renovacijos išlaidas, tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad šias išlaidas ji patyrė tik nuo 2019 metų gegužės mėnesio, tai yra jau po D. V. mirties ir nagrinėjamai bylai ši aplinkybė nėra aktuali. Todėl nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
49. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys ieškovės pateikti įrodymai apie turėtas išlaidas buto komunaliniams mokesčiams, smulkias išlaidas įvairiems pirkiniams dalinai pagrindžia ieškovės teiginius, kad tarp jos ir D. V. buvo susitarimas dėl būsto išlaikymo, maitinimosi išlaidų prisiėmimo jiems kartu gyvenant įsigytame bute. Tačiau ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtino, jog tik ji viena savo lėšomis sumokėdavo visus ginčo butui apskaičiuojamus mokesčius, kaip ir nepatvirtino, kad mokesčius ji mokėjo periodiškai, tai yra, kas mėnesį ir visiems paslaugų tiekėjams. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis D. V. banko sąskaitos duomenų analize, pagrįstai nustatė, kad būtent D. V. savo lėšomis periodiškai, kas mėnesį apmokėdavo už butui teikiamas komunalines ir kitas paslaugas jų tiekėjams: AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“, AB „Panevėžio butų ūkis“, UAB „Aukštaitijos vandenys“, AB „Panevėžio specialus autotransportas“. Jis pastoviai pirkdavo maistą, buities ir kitas prekes, apmokėdavo paslaugas (pvz., UAB „Elekta“ ir pan.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, taip pat nustatė, kad D. V. iš savo banko sąskaitoje esančių lėšų mokėjo ginčo buto turto draudimo įmokas UAB „PZU Lietuva“ ir dengė ginčo butui įsigyti paimtą paskolą. Jokių įrodymų, kad ieškovė būtų prisidėjusi prie paskolos grąžinimo byloje nebuvo surinkta, šios aplinkybės ieškovė neįrodinėjo. Įvertinus aptartą, sprendžiama, kad ieškovė, gyvendama ginčo bute ir naudodamasi jam teikiamomis paslaugomis, prisidėjo prie buto išlaikymo išlaidų, tačiau nėra pagrindo daryti išvadai, jog ieškovė prisidėjo prie bendrosios nuosavybės į butą sukūrimo.
50. Nors pirmosios instancijos teisme ieškovė įrodinėjo, kad jai kartu su D. V. bendrąja daline nuosavybe priklauso ir automobilis Audi A6 Avant, įgytas 2011 m. rugsėjo mėn., tačiau, nesutikdama su skundžiamu sprendimu šioje dalyje, apeliantė iš esmės nepateikė jokių tokio nesutikimo motyvų, apeliaciniu skundu nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės automobilio įsigijimo aplinkybės bei šių aplinkybių pagrindu padarytos išvados.
51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl automobilio Audi A6 Avant pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad automobilis iš pradžių buvo pirktas tuo metu, kuriuo ieškovė su D. V. nevedė bendro ūkio, t. y. 2011 m., be to jis buvo nupirktas D. V. motinos vardu iš jos asmeninių lėšų (1 t., 170 b. l.). Nors 2017 m. šis automobilis buvo perleistas D. V., tačiau tiek trečiasis asmuo, tiek pati ieškovė patvirtino, kad šis automobilis buvo naudojamas paties D. V., o ieškovė savo reikmėms naudojo kitą automobilį. Remiantis tuo, darytina išvada, kad ginčo automobilis Audi A6 buvo asmeninė D. V. nuosavybė.
52. Taip pat ieškovė apeliaciniame skundu skųsdama visą sprendimą, jokių argumentų dėl garaže buvusių kilnojamųjų daiktų pripažinimo bendrąja ieškovės ir D. V. nuosavybe nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma, t. y. iš esmės vienas kitam neprieštaraujantys pačios ieškovės ir trečiojo asmens A. J. paaiškinimai, patvirtina, kad D. V. nuomotame garaže buvę kilnojamieji daiktai buvo naudojami būtent D. V. reikmėms ir įgyti jo paties, jo pasigaminti ar ieškovės padovanoti. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė savo lėšomis ir darbu neprisidėjo prie šio turto sukūrimo, yra nepagrįsta.
53. Apeliacinis teismas sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo motyvai, ieškovės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nebuvo nustatytas ieškovės ir D. V. susitarimas įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, daugiausia yra susiję su įrodinėjimu, kad ieškovė ir D. V. gyveno kartu. Tačiau, skirtingai nei sutuoktiniams, kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims netaikoma kartu gyvenant įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.87 straipsnis), todėl tokių asmenų gyvenimo kartu negalima tapatinti su jungtinės veiklos vykdymu. Dėl nuosavybės teisės į objektą ar jo dalį turi būti sprendžiama ne pagal gyvenimo ar negyvenimo kartu faktą ar trukmę, o pagal susitarimo sukurti kiekvieną nuosavybės teisių objektą, kaip bendrą nuosavybę, egzistavimą ar neegzistavimą
54. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės pozicija to turto atžvilgiu, kuris yra jos ar jos tėvų žinioje, pavyzdžiui, pasak ieškovės, jai gyvenant kartu su D. V. atlikti ieškovės tėvų name esančio kambario ir kiti pagerinimai, automobilis, kuriuo važinėjo ji pati, įvairūs butui pirkti daiktai, yra skirtinga nuo jos pozicijos ginčo turto atžvilgiu, nes jos ar tėvų žinioje esančio turto, anot ieškovės, įgyto gyvenant kartu su D. V., ieškovė neįtraukia į sąrašą turto, priskirtino bendrajai dalinei jos ir D. V. nuosavybei ir jį priskiria, kaip galima suprasti, savo asmeninėn nuosavybėn, tačiau visą turtą, kuris buvo įgytas D. V. vardu, laiko bendru ir prašo jį padalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ieškovės pozicija leidžia spręsti, kad, vis dėlto, tiek ieškovė, tiek D. V. atskirai tvarkė savo lėšas ir jomis disponavo, o tai paneigia ieškovės teiginius dėl šalių siekio kurti bendrą nuosavybę.
55. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje neįrodyta buvus ieškovės ir D. V. susitarimui ir bendram siekiui, kiekvienam prisidedant savo indėliu, įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų įvertinimą, jų pakankamumą ir sąsajumą, įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
56. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas atsakovei ir trečiajam asmeniui (CPK 93 straipsnis).
57. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
58. Atsakovė V. M. pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei 50 Eur už nuomonės dėl ieškovės papildomai teikiamų įrodymų surašymą, o trečiasis asmuo O. V. 250 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kartu su prašymais atsakovė ir trečiasis asmuo pateikė šių išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus.
59. Atsižvelgus į tai, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, yra realios ir pagrįstos, teisėjų kolegija atsakovės V. M. ir trečiojo asmens O. V. prašymus tenkina, priteisdama atsakovei iš ieškovės 450 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliaciniame teisme, o trečiajam asmeniui O. V. - 250 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui O. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.