Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jolantos Čepukėnienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. (P. S.) gynėjos advokatės Aurelijos Vingrienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (UAB „J. b. m.“) 100 MGL (5 000 eurų) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (MB „M. g. k.“) 100 MGL (5 000 eurų) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 240 MGL (12 000 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės bendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 240 MGL (12 000 eurų) dydžio bauda.

Kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinta.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys tenkintas ir iš P. S. priteistas 16 298,45 Eur turtinės žalos atlyginimas Lietuvos valstybės biudžetui.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinys tenkintas iš dalies ir iš P. S. priteistas 34 183,44 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas K. S. nekilnojamajam turtui paliktas iki visiško žalos pagal civilinius ieškinius atlyginimo.

Voką su CD nuspręsta palikti saugoti prie bylos, UAB „M. g. k.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti P. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. P. S. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „J. b. m.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), reg. Klaipėdos m. savivaldybėje) direktorius ir kasininkas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už mažosios bendrijos vykdomą ūkinę, finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, deklaracijų teikimą, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d., veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkančias T. Ž., J. M. bei R. B., nesuvokusias jo nusikalstamos veikos pobūdžio nepateikiant joms apskaitos dokumentų bei duomenų, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y.:

1) laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. spalio 22 d. nepagrindė PVM sąskaitomis faktūromis ir apskaitos registruose neužregistravo 61 atveju apskaitos dokumentų 61 baldų komplekto pardavimui MB „M. g. k.“ už bendrą 25 717,71 Eur sumą pagrįsti, o būtent:

- laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. 11 vnt. baldų komplektų iš viso už 4 637,62 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 f. 5 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 108,02 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. 7 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 951,21 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės31 d. 6 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 529,61 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. 2 vnt. baldų komplektų iš viso už 843,20 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 31d. 7 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 951,21 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. 2 vnt. baldų komplektų iš viso už 843,20 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. 7 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 951,21 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 22 d. 1 vnt. baldų komplekto iš viso už 421,60 Eur pardavimo;

2) laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. 6 atvejais PVM sąskaitomis faktūromis nepagrindė ir apskaitos registruose neužregistravo 6 vnt. baldų komplektų pardavimo MB „M. g. k.“ už nenustatytą sumą;

3) laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. 298 atvejais apskaitos dokumentais nepagrindė ir apskaitos registruose neužregistravo 20 UAB „J. b. m.“ darbuotojų iš viso 60 900,96 Eur darbo užmokesčio išmokėjimo ir 86 344,27 Eur darbo užmokesčio priskaitymo, 16 204,48 Eur priskaityto gyventojų pajamų mokesčio, 7 640,39 Eur mokesčių ir įmokų išskaičiavimo iš priskaičiuoto atlyginimo, 25 814,04 Eur priskaitytų įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą, 729,06 Eur priskaitytų įmokų į Pensijų fondą, 93,97 Eur priskaitytų įmokų į Garantinį fondą.

Taip pat, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto nuostatą, numatančią, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“, 4 punkto nuostatą, numatančią, kad „pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį“, 16 punkto 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. spalio 22 d. apskaitos dokumentu (kasos pajamų orderiu) nepagrindė ir apskaitos registre neužregistravo 15 260 Eur piniginių lėšų įnešimo į kasą, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais) nepagrindė ir apskaitos registre neužregistravo 298 atvejais iš viso 60 900,96 Eur darbo užmokesčio išmokėjimo.

Dėl padarytų 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies pažeidimų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „J. b. m.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. P. S. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje.

2. Be to, P. S. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „J. b. m.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), reg. Klaipėdos m. savivaldybėje) direktorius bei kasininkas ir būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą bei deklaracijų ir pranešimų pateikimą, siekdamas išvengti mokesčių ir įmokų sumokėjimo, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d., veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkiusias T. Ž., J. M. bei R. B., nesuvokusias jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikiant joms apskaitos dokumentų bei duomenų apie faktiškai įvykusias UAB „J. b. m.“ finansines operacijas – apskaitos dokumentais nepagrįstą, bet 20 bendrovės darbuotojų išmokėtą darbo užmokestį, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX–2112 2 straipsnio 17 dalį, numatančią, kad „mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį“, 2 dalį, numatančią, kad „asmuo – fizinis asmuo arba juridinis asmuo“, 20 dalį, numatančią, kad „mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu“, 40 straipsnį, numatantį, kad „mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę <...>; 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“, 66 straipsnį 2 dalį, numatančią, kad „tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius“, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai pateiktose deklaracijose ir pranešimuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės turtą:

2.1. Pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį“, 24 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas“, reikalavimus, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose Metinėse A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijose (forma FR0573) už 2015 m., 2016 m., 2017 m. ir Metinėse gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijose (forma GPM312) už 2018 m., 2019 m., Mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572) už 2015 m. 2–12 mėn., 2016 m. 2–12 mėn., 2017 m. 1–12 mėn. ir Mėnesinėse pajamų mokesčio deklaracijose (forma GPM313) už 2018 m. 1–12 mėn., 2019 m. 1–11 mėn. deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą, o būtent:

1) Metinėse A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijose (forma FR0573) už 2015–2017 m. 5 atvejais, Metinėse gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijose (forma GPM312) už 2018–2019 m. nedeklaravo iš viso 86 344,27 Eur (16 eilutėje (2015 m.) – 23 385,20 Eur, 2016 m. – 23 598,06 Eur, 2017 m. – 19 533,16 Eur, 4 eilutėje (2018 m.) – 13 823,74 Eur, 2019 m. – 6 004,11 Eur) bendros išmokų sumos ir 16 204,48 Eur (17 eilutėje (2015 m.) – 4 150,86 Eur, 2016 m. – 4 561,94 Eur, 2017 m. – 3 565,44 Eur, 5 eilutėje (2018 m.) – 2 562,49 Eur, 2019 m. – 1 363,75 Eur) bendros išskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos;

2) Mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572) už 2015 m. 2–12 mėn., 2016 m. 2–12 mėn., 2017 m. 1–12 mėn. 57 atvejais ir Mėnesinėse pajamų mokesčio deklaracijose (forma GPM313) už 2018 m. 1–12 mėn., 2019 m. 1–11 mėn. nedeklaravo iš viso 82 846 Eur išmokėtų išmokų (2015 m. – 21 616,10 Eur (18 eilutėje), 2016 m. – 21 868,87 Eur (18 eilutėje), 2017 m. – 19 533,17 Eur (18 eilutėje), 2018 m. – 13 823,74 Eur (5 eilutėje), 2019 m. – 6 004,12 Eur (5 eilutėje), 15 563,99 Eur išskaičiuoto pajamų mokesčio (2015 m. – 3 836,85 Eur, 2016 m. – 4235,46 Eur (19, 20 eilutėse), 2017 m. – 3 565,44 Eur (19, 20 eilutėse), 2018 m. – 2 562,49 Eur (6,7 eilutėse), 2019 m. – 1 363,75 Eur (6, 7 eilutėse);

- pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks“, 14 straipsnio 2 dalies, kur nurodyta, kad „šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą“, 90 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <…> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, 85 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos“, reikalavimus, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 9 atvejais pateiktose pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) už 2019 m. 1–9 mėn. deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą, t. y. neįrašė šiose deklaracijose iš viso 20 905,88 Eur PVM apmokestinamų sandorių (11 eilutėje), 4 390,23 Eur 21 proc. pardavimo PVM (29 eilutėje), 4 390,23 Eur mokėtino į biudžetą PVM (36 eilutėje).

2.2. Pažeisdamas 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 9 straipsnio 1 ir 2 dalies (nuo 2017 m. sausio 1 d. 12 straipsnio 1 ir 2 dalies), kur nurodyta, kad „1. Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaičiuoja ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti <...> 2. Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos“; 14 straipsnio 2 dalies (nuo 2017 m. sausio 1 d. 17 straipsnio 2 dalies), kur nurodyta, kad „draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų“, reikalavimus;

- pažeisdamas 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies (galiojo nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), kur nurodyta, kad „draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos“, 17 straipsnio 2 dalies (galiojo nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), kur nurodyta, kad „asmenys <...> moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos“; 17 straipsnio 2 dalies (galioja nuo 2019 m. sausio 1 d.), kur nurodyta, kad „asmenys, nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1–5 dalyse, moka 6,98 procento dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos“, reikalavimus;

- pažeisdamas 2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 8 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „<...> pensijų įmokos dydis yra 3 procentai dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“; 8 straipsnio 2 dalies (galioja nuo 2019 m. sausio 1 d.), kur nurodyta, kad „<...> pensijų įmoka yra 1,8 procento jo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“; 10 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „Valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurių sudedamoji dalis yra pensijų įmoka, ir papildomos dalyvio lėšomis mokamos įmokos <...> draudėjų apskaičiuojamos ir pervedamos Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“; 12 straipsnio 1 dalies, kur nurodyta, kad „dalyvio lėšomis mokamos pensijų įmokos <...> kartu su kitomis privalomomis valstybinio socialinio draudimo įmokomis draudėjų apskaičiuojamos ir pervedamos VSDF valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka“, reikalavimus,

- pažeisdamas 2000 m. rugsėjo 12 d. Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 (galioja iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 3 straipsnio 3 dalies, kur nurodyta, kad „šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų įmokų dydis yra lygus 0,2 procento priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, dydžiui“, reikalavimus, VSDF valdybai už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. pateiktuose Pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM) 103 atvejais (2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m.) deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas ir nedeklaravo iš viso 86 344,27 Eur apdraustųjų asmenų pajamų (eilutėje P20.4), iš jų: 2015 m. – 23 385,29 Eur, 2016 m. – 23 598,06 Eur, 2017 m. – 19 533,16 Eur, 2018 m. – 13 823,74 Eur, 2019 m. – 6 004,11 Eur ir 34 183,44 Eur įmokų (eilutėje P20.5), iš jų: 2015 m. – 9 464,52 Eur, 2016 m. – 9 733,40 Eur, 2017 m. – 7 960,99 Eur, 2018 m. – 5 629,48 Eur, 2019 m. – 1 395,05 Eur. Be to, 6 atvejais Pranešimuose apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas ir nedeklaravo iš viso 1 034,88 Eur apdraustųjų asmenų pajamų (eilutėje P5) ir 430,27 Eur įmokų (eilutėje P6) ir 4 atvejais Elektroniniuose prašymuose dėl apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo duomenų tikslinimo (forma PT) deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas ir nedeklaravo iš viso 1 902,48 Eur apdraustųjų asmenų pajamų (eilutėje A11) ir 825,32 Eur įmokų (eilutėje A12), t. y. pateiktuose iš viso 112 pranešimų deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, ir nedeklaravo iš viso 86 344,27 Eur apdraustųjų asmenų pajamų ir 34 183,44 Eur įmokų.

Taigi P. S., siekdamas išvengti mokesčių, deklaravęs tikrovės neatitinkančius duomenis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą iš viso 50 481,89 Eur mokesčių ir įmokų, iš jų: į valstybės biudžetą 16 204,48 Eur gyventojų pajamų mokesčio, į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 34 183 44 Eur įmokų, į Garantinį fondą 93,97 Eur įmokų. Jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 220 straipsnio 2 dalyje.

3. Be to, P. S. nuteistas už tai, kad būdamas MB „M. g. k.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktorius ir kasininkas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už mažosios bendrijos vykdomą ūkinę, finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, deklaracijų teikimą, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. veikdamas per MB „M. g. k.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią R. B., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, nepateikiant jai apskaitos dokumentų bei duomenų, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y.:

1) laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. spalio 22 d. nepanaudojo ir registruose neužregistravo 61 atveju apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) 61 baldų komplekto, kuriuos nurodytu laikotarpiu pardavė fiziniams ir juridiniams asmenims, įsigijimui iš UAB „J. b. m.“ už 25 717,71 Eur sumą pagrįsti, o būtent:

- laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. 11 vnt. baldų komplektų iš viso už 4 637,62 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. 5 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 108,02 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. 7 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 951,21 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. 6 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 529,61 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. 2 vnt. baldų komplektų iš viso už 843,20 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. 7 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 951,21 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. 2 vnt. baldų komplektų iš viso už 843,20 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. 7 vnt. baldų komplektų iš viso už 2 951,21 Eur pardavimo,

- laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 22 d. 1 vnt. baldų komplekto iš viso už 421,60 Eur pardavimo;

2) laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. 14 atvejų nepanaudojo apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) 14 vnt. baldų komplektų, kuriuos nurodytu laikotarpiu pardavė fiziniams ir juridiniams asmenims už 6 015 Eur sumą, įsigijimui iš UAB „J. b. m.“ už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą pagrįsti.

Taip pat, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punkto nuostatą, numatančią, kad „pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį“, 16 punkto 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. spalio 22 d. 1 atveju neužregistravo (kasos išlaidų orderiu) 15 260 Eur piniginių lėšų išmokėjimo iš kasos.

Dėl padarytų 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies pažeidimų laikotarpiu nuo 2019 sausio 31 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. negalima iš dalies nustatyti MB „M. g. k.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. P. S. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Nuteistojo P. S. gynėja advokatė Aurelija Vingrienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 4 d. nuosprendį; grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įpareigojant paskirti pakartotinę ekspertizę, pateikiant specialistui užduotį skaičiuojant nepagrįsto apskaitos dokumentais ir neužregistruoto apskaitos registruose darbo užmokesčio sumos dydį atsižvelgti į kompensacijas už darbą lauko sąlygomis, kilnojamąjį darbo pobūdį, savo darbo priemonių naudojimą darbe, į Darbo ginčų komisijos sprendimus, liudytojų parodymus, duotus teisme; panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą K. S. turtui, jeigu šis prašymas nebūtų tenkintas, prašoma sumažinti apribojimų apimtį.

4.1. Apeliaciniame skunde pažymima, jog teisingas žalos dydžio nustatymas turi didelę reikšmę. Nuo žalos dydžio priklauso tiek veikos kvalifikavimas, tiek baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimas. 2020 m. birželio 30 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „J. b. m.“ laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. išmokėjo 20 darbuotojų iš viso 150 808 Eur darbo užmokesčio, apskaitos dokumentais nepagrindė ir neužregistravo apskaitos registruose iš viso 69 321,18 Eur darbo užmokesčio išmokėjimo. Vėliau buvo nustatyta, jog specialistė pateikė sąlyginę išvadą, atliekant užduotį dėl išvados parengimo nebuvo atsižvelgta į darbuotojų laikinojo nedarbingumo ir atostogų laikotarpius. 2022 m. sausio 21 d. papildomoje išvadoje, jos tiriamojoje dalyje, nurodyta, jog specialistė vertino UAB „J. b. m.“ buhalterinės apskaitos duomenis, liudytojų parodymus, teisiamojo posėdžio protokolų duomenis ir darbuotojų nedarbingumo pažymėjimo duomenis. Pateikta išvada, jog nurodytu laikotarpiu bendrovė nepagrindė apskaitos dokumentais ir neužregistravo apskaitos registruose iš viso 60 900,96 Eur darbo užmokesčio išmokėjimo. Skundo autorė nurodo, jog ir po papildomo patikrinimo nepagrįsto apskaitos dokumentais darbo užmokesčio suma nustatyta neteisingai. Pasikeitus žalos dydžiui galimas veikos perkvalifikavimas iš BK 220 straipsnio 2 dalies į 1 dalį, kuomet žalos suma yra nuo 5 000 Eur iki 37 500 Eur.

4.2. Specialistams nustatant nepagrįsto apskaitos dokumentais darbo užmokesčio dydį nebuvo atsižvelgta į tai, kad darbuotojams buvo mokama kompensacija už savo darbo priemonių darbe naudojimą, kompensacija už kilnojamojo pobūdžio darbą, kompensacija už darbą lauko sąlygomis. Specialistams nebuvo pavesta atsižvelgti į šias kompensacijas. P. S. nurodė, jog jis prie darbuotojams mokamo minimalaus darbo užmokesčio papildomai mokėjo sutartyse nenumatytas kompensacijas už kilnojamąjį darbą. Tokie parodymai nevertinti kaip įrodymai. Tiek P. S., tiek liudytojai M. K., T. K., A. G., R. B., A. A., A. A., E. R., R. J. patvirtino, jog dėl darbo pobūdžio reikėdavo vykti pas klientus, taigi dalis darbų buvo atliekami ne darbo vietoje. P. S. nurodė, jog už kilnojamojo darbo pobūdį ir darbą lauko sąlygomis ir buvo mokamos kompensacijos, kurios nėra apmokestinamos, sutartyse šios kompensacijos nebuvo aptartos, kadangi iš anksto nebuvo žinoma, kokia bus tokio darbo apimtis. Šios kompensacijos buvo mokamos iš asmeninių lėšų, jos ginamasis buvo įsitikinęs, jog viską daro teisingai. Tokius P. S. parodymus patvirtino liudytojas R. J., kuris nurodė, jog gaudavo kompensacijas, kurių negalėjo tiksliai įvardinti, dėl jų buvo žodinis susitarimas, darbdavys kompensuodavo už nuvykimą į darbą, už lauko darbus. Kiti liudytojai kompensacijų mokėjimo fakto nepaneigė. Skunde aptariamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo nuostatos, aktuali kasacinio teismo praktika bei daroma išvada, jog byloje esant tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų dėl kompensacijų darbuotojams mokėjimo, teismas turėjo įvertinti šiuos įrodymus, kadangi jie yra labai svarbūs tiek veikos kvalifikavimui, tiek bausmės dydžiui, nuo jų priklauso civilinių ieškinių patenkinimo apimtis.

4.3. Teismas, anot skundo autorės, visų pirma turėjo įvertinti, ar UAB „J. b. m.“ darbuotojai, kuriems buvo mokamos kompensacijos, dirbo tokį darbą, už kurį šios kompensacijos ir priklausė. Inkriminuojamos veikos laikotarpis yra nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 216 straipsnis, nustatantis, jog darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos; šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Ši tvarka buvo nustatyta 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116, pagal kurį padidėjusios išlaidos galėjo būti kompensuojamos iki 50 procentų mėnesinės algos ar valandinio tarifinio atlyginio už faktiškai dirbtą laiką; šios išmokos neįskaitomos į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį ir nuo šių išmokų neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 144 straipsnio 8 dalyje taip pat nustatyta, jog darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką; šių kompensacijų dydis negali viršyti 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos. Valstybinės darbo inspekcijos specialistai rekomenduoja darbo sutarties šalims dėl kompensacijos dydžio susitarti darbo sutartyje, tačiau toks dydis gali būti įtvirtintas ir darbovietėje galiojančioje darbo apmokėjimo sistemoje, kolektyvinėje sutartyje ar kituose darbdavio vietiniuose norminiuose teisės aktuose (2020 m. spalio 5 d. konsultacija). Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, liudytojų parodymus, akivaizdu, kad kompensacijų mokėjimas pagal dirbamą darbą priklausė visiems darbuotojams.

4.4. Skunde pažymima, jog pagal Valstybinės darbo inspekcijos 2020 m. spalio 5 d. konsultaciją dėl kompensacijų gali būti susitarta ne tik darbo sutartyje, taigi teismo pozicija nevertinti P. S. parodymų dėl kompensacijų mokėjimo vien dėl to, kad jos neaptartos darbo sutartyje, yra neteisinga ir neatitinka įrodymų tyrimo reglamentavimo. Teismo išvados, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo vertinti visi reikšmingi įrodymai, nepašalinti prieštaravimai. Kompensacijų mokėjimą, kaip minėta, patvirtino liudytojas R. J., kiti liudytojai šio fakto nepaneigė, nurodė nesidomėję mokamo užmokesčio sudėtinėmis dalimis, svarbu buvo galutinė gaunama suma. Aplinkybės, kad didžioji dalis liudytojų nepatvirtino kompensacijų mokėjimo fakto, nepaneigia P. S. bei liudytojo R. J. parodymų dėl jų mokėjimo. Visos abejonės turi būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apygardos teismas nepagrįstai netenkino P. S. gynėjo 2022 m. kovo 2 d. prašymo dėl papildomos ekspertizės skyrimo, nepagrįstai vadovavosi 2022 m. sausio 21 d. specialisto išvada ir nepagrįstai tenkino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei VSDF valdybos Klaipėdos skyriaus civilinius ieškinius visa apimtimi.

4.5. Be to, skaičiavimai 2022 m. sausio 21 d. specialisto išvadoje nėra tikslūs.

4.5.1. Liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. gegužės mėnesio jam buvo mokamas uždarbis nuo 650 iki 700 Eur, 2017 m. sausio – kovo mėnesiais, 2018 m. vasario, kovo mėnesiais per mėnesį jis gaudavo ne mažiau kaip 200 Eur. Tuo laikotarpiu, kai dirbo ir pagal darbo sutartį, ir pagal verslo liudijimą, už darbą pagal sutartį gaudavo 200 Eur. Specialistas nustatė, jog darbo užmokestis apskaitos žiniaraštyje 2015 m. gruodžio mėnesį yra 210,15 Eur, liudytojo nurodyta gauta atlyginimo suma – 650 Eur, neapmokestinamu skirtumu specialistas laikė 439,85 Eur. Tokia pati situacija yra ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio iki gruodžio mėnesio.

4.5.2. Liudytojas I. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog per kelis darbo mėnesius gavo ne mažiau kaip 1 050 Eur, apklausiamas teisme teigė dirbęs mažiau nei mėnesį, gavęs 150 Eur per savaitę. Atsižvelgiant į jo parodymus teisme, šio liudytojo mėnesinis darbo užmokestis negali būti daugiau kaip 600 Eur, tuo tarpu specialisto išvadoje kaip mėnesinis darbo užmokestis nurodoma 1 050 Eur suma.

4.5.3. Liudytojas R. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė gaudavęs nuo 600 iki 700 Eur į rankas, teisme apklausiamas teigė įsidarbinęs už minimalų užmokestį, negalėjo pasakyti tiksliai, koks jis buvo. Specialisto išvadoje kaip mėnesinis atlyginimas nurodoma 600 Eur suma.

4.5.4. Liudytojas M. P. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė už keturis mėnesius, kuriuos dirbo, gavęs 1 000 Eur, po 250 Eur kiekvieną mėnesį. Teisme teigė, jog „atlyginimas buvo pusė etato – 250 Eur“, nebuvo tikras, ar už keturis mėnesius gavo 1 000 Eur. 2018 m. minimalus darbo užmokestis buvo 400 Eur, taigi pusė minimalaus atlyginimo sudaro 200 Eur, būtent toks darbo užmokesčio dydis nurodytas jo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad pagal liudytojo parodymus gautas darbo užmokestis buvo 250 Eur.

4.5.5. Liudytoja M. G. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė gaudavusi ne mažiau kaip 180 Eur per mėnesį, teisme nurodė, jog atlyginimas buvo pusė minimalaus darbo užmokesčio, tikslaus atlyginimo neprisiminė. Specialisto išvadoje nurodyta, jog pagal liudytojos parodymus darbo užmokestis buvo 180 Eur, tačiau minimalus darbo užmokestis 2015 m. sudarė 300 Eur, taigi pusė būtų 150 Eur. Nuo 2015 m. liepos 1 d. minimalus darbo užmokestis buvo 325 Eur, taigi pusė būtų 153 Eur. Atitinkami neatitikimai yra ir už kitus periodus.

4.5.6. Liudytoja V. T. ikiteisminio tyrimo metu teigė visą darbo laikotarpį gavusi ne mažesnę nei 380 Eur sumą, apklausiama teisme nurodė gaudavusi minimalų darbo užmokestį. Minimalus darbo užmokestis 2015 m., kaip minėta, sudarė 300 Eur, vėliau 325 Eur, taigi specialisto išvadoje nurodytas 380 Eur gaunamas liudytojos užmokestis nėra tikslus.

4.5.7. Liudytojas L. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nurodė per mėnesį gaudavęs nuo 380 Eur iki 400 Eur, teisme nurodė gavęs minimalų darbo užmokestį. Specialisto išvadoje šio liudytojo atlyginimas nurodomas kaip 380 Eur, nors minimalus darbo užmokestis 2015 m., kaip minėta, buvo kitoks.

4.5.8. Liudytojas R. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė 2018 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais gaudavęs ne mažiau kaip po 700 Eur, apklausos teisme metu nurodė, jog tokios sumos (700 Eur) negaudavo. Specialisto išvadoje vėlgi nurodoma, jog šis liudytojas gaudavo 700 Eur darbo užmokestį.

4.6. Specialistė, skaičiuodama darbo užmokestį, neatsižvelgė į tai, kad minimalus darbo užmokestis kito. Jei darbuotojas nurodė gaudavęs minimalų darbo užmokestį, į tai reikėjo atsižvelgti. Aštuoni liudytojai iš dvidešimties teisme davė kitokius parodymus, nei ikiteisminio tyrimo metu. Taigi teismo išvada, neva liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesiskyrė, todėl į parodymus teisme nereikia atsižvelgti, nėra teisinga. Toks įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimas lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą.

4.7. Skunde pažymima, jog dalis darbuotojų – E. J., A. A., Ž. V., E. R. – kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydami iš UAB „J. b. m.“ priteisti nesumokėtą darbo užmokestį. Šie liudytojai, kreipdamiesi į Darbo ginčų komisiją oficialiais prašymais, savo darbo užmokestį nurodė mažesnį, nei duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu vertintini kritiškai, kadangi jie nesutampa su oficialiuose dokumentuose, teikiamuose valstybinei institucijai, pripažįstamais faktais. Ši aplinkybė taip pat kelia abejonių 2022 m. sausio 21 d. specialisto išvados teisingumu.

4.8. Nagrinėjamoje byloje, anot gynėjos, turi būti skiriama papildoma ekspertizė, nurodant specialistui skaičiuojant nepagrįsto apskaitos dokumentais darbo užmokesčio dydį atsižvelgti į kompensacijas už darbą lauko sąlygomis, kilnojamąjį darbo pobūdį, savo darbo priemonių naudojimą darbe, taip pat į Darbo ginčų komisijos sprendimus, liudytojų parodymus teisme.

4.9. Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo skunde pažymima, jog P. S. motinos K. S. turtui šis apribojimas paskirtas nepagrįstai. Jai šioje byloje nebuvo pareikšti įtarimai, ji nėra materialiai atsakinga už sūnaus veiksmus, turto ji neįsigijo nusikalstamu būdu. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo K. S.. Butas buvo įgytas jos ginamojo lėšomis, kurios buvo gautos pardavus jam priklausantį paveldėtą turtą Klaipėdoje (butą, esantį (duomenys neskelbtini)). Butas motinai K. S. nupirktas atiduodant skolą – P. S. liko skolingas motinai, kuomet teko parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą (butą, esantį (duomenys neskelbtini)) ir grąžinti paskolą, kurią P. S. 2014 m. liepos 10 d. buvo paėmęs ir panaudojęs UAB „J. b. m.“ apyvartinėms lėšoms ir veiklai vykdyti. Žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), P. S. įgijo 2007 m., paėmęs paskolą. 2017 m. gruodžio 8 d. paskolą bankui grąžino K. S. iš savo asmeninių lėšų. 2018 m. gruodžio 5 d. žemės sklypui buvo įregistruota hipoteka, užtikrinant paskolą, kurią P. S. grąžino pardavęs minėtą turtą Klaipėdoje (butą, esantį (duomenys neskelbtini)). Pagrindo taikyti byloje išplėstinį turto konfiskavimą taip pat nėra, aptarti duomenys patvirtina, jog šis turtas įgytas teisėtai. 2020 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartis tarp P. S. ir jo motinos K. S. dėl žemės sklypo su statiniais dovanojimo yra galiojanti, nėra pripažinta apsimestiniu sandoriu, tokia pati situacija yra su buto Vilniuje pirkimo-pardavimo sutartimi. Kadangi turtą K. S. įgijo teisėtai, laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti panaikintas.

4.10. Dėl proporcingumo principo skunde pažymima, jog turto, kurio nuosavybės teisė apribota, vertė nuosavybės teisės apribojimo protokole nurodyta kaip 81 100 Eur (buto Vilniuje – 57 300 Eur, žemės sklypo su statiniais – 23 800 Eur). Nuosprendžio priėmimo dieną vertė rinkoje yra padidėjusi. Šiuo metu buto Vilniuje vertė yra apie 140 000 Eur, žemės sklypo su statiniais vertė – apie 40 000 Eur. Skundžiamu nuosprendžiu P. S. buvo paskirta 12 000 Eur bauda bei priteistas turtinės žalos dydis, lygus 62 481,89 Eur sumai. Taigi nuosavybės teisės apribojimas taikomas į ženkliai didesnės vertės turtą. Jei nuosprendis ir nebus pakeistas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas privalo būti pakeistas.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-303/2018, 2K-99-976/2021). Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio reikalavimai. Tačiau apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-648/2017, 2K-48-511/2020).

7. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. S. pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas: dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje. Nors nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde prašoma panaikinti apygardos teismo nuosprendį visa apimtimi, faktiškai skunde dėstomi argumentai, susiję su netinkamu veikos kvalifikavimu tik pagal BK 220 straipsnio 2 dalį. P. S. gynėja teigia, jog byloje buvo netiksliai nustatytas nepagrįsto apskaitos dokumentais darbo užmokesčio dydis, o patikslinus šį dydį pagal skunde nurodomas aplinkybes nuteistojo veika galėtų būti kvalifikuojama kaip lengvesnis nusikaltimas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje. Be to, sumažinus padarytos žalos dydį, anot gynėjos, gali kilti klausimas dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo. Skunde taip pat keliamas klausimas dėl taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo nuteistojo motinai K. S. priklausančiam nekilnojamajam turtui. Kaip matyti, skunde nekvestionuojamas P. S. nuteisimas už apgaulingą bendrovės „J. b. m.“ bei mažosios bendrijos „M. g. k.“ apskaitos tvarkymą, tai yra jo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis tikrinamas paduoto apeliacinio skundo ribose.

Dėl veiksmų kvalifikavimo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį

8. Mokestis savo teisine prigimtimi yra piniginė prievolė valstybei, t. y. mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai). Nors mokestinė prievolė bendriausia prasme gali būti traktuojama kaip turtinės prievolės rūšis, tačiau teisės sistemoje joms suteikiamas skirtingas teisinis statusas ir teisinis režimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

9. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Priklausomai nuo siekiamos išvengti mokesčių sumos, asmens veiksmai kvalifikuojami atitinkamai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (kuomet siekiama išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, bet neviršija 750 MGL) arba pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (kuomet mokesčių suma viršija 750 MGL). Taigi konkreti siekiama išvengti mokesčių suma, kaip pagrįstai pažymėta apeliaciniame skunde, yra išties svarbi teisingam veikos kvalifikavimui. Skundo autoriaus teigimu, šioje byloje apskaitos dokumentais nepagrįsto ir neužregistruoto darbo užmokesčio dydis, nuo kurio atitinkamai priklauso nesumokėtų valstybei mokesčių suma, buvo nustatytas netiksliai.

10. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamame mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-1073/2019, 2K-161-628/2020). Apskaičiuojant įmonių nuslėptų pajamų, išlaidų, turto, mokesčių dydį susiduriama su problema, kad tikslus išvardytų dydžių nustatymas tam tikrais atvejais gali būti neįmanomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-628/2020). BK 220 ir 222 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų esmė yra būtent ta, kad asmuo siekia šių duomenų neatskleisti, todėl, kaip yra šioje byloje nagrinėjamu atveju, neparodo visų įmonės finansinių operacijų (šiuo konkrečiu atveju – darbo užmokesčio išmokėjimo). Jeigu nuslėptoji finansinių operacijų (atitinkamai vėliau – mokėtinų mokesčių) dalis yra neužfiksuota įmonės juodojoje buhalterijoje, nevedama jos slapta apskaita, tai ir reikalavimas besąlygiškai pagrįsti (įrodyti) tokią sumą būtų neproporcingas.

11. P. S. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti mokesčių ir įmokų sumokėjimo, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d., veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius jo nusikalstamų veikų pobūdžio, nepateikė jiems apskaitos dokumentų bei duomenų apie faktiškai įvykusias UAB „J. b. m.“ finansines operacijas – apskaitos dokumentais nepagrįstą, bet dvidešimčiai darbuotojų išmokėtą darbo užmokestį.

12. Siekiant nustatyti neapskaičiuotą, nedeklaruotą ir nesumokėtą į valstybės biudžetą mokesčių ir įmokų dydį šioje byloje buvo paskirti du UAB „J. b. m.“ finansinės veiklos tyrimai, pirmasis jų ikiteisminio tyrimo metu (9 t., b. l. 44–48), antrasis – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (14 t., b. l. 144–150). Antrasis finansinės veiklos tyrimas buvo paskirtas siekiant įvertinti liudytojų parodymus ir kitus duomenis dėl faktiškai darbuotojų išdirbto darbo laiko bei galimai buvusius nedarbingumo laikotarpius. Specialistas patikslino skaičiavimus bei atlikęs antrąjį tyrimą sumažino nepriskaityto darbo užmokesčio dydį bei atitinkamai nuo jo nesumokėtų mokesčių sumą iki 50 481,89 Eur (pirmojoje išvadoje ši suma buvo nurodyta kaip 57 526,69 Eur, 9 t., b. l. 57–84). Nuteistojo gynėjos teigimu, skaičiavimai antrojoje specialisto išvadoje dėl skunde nurodomų priežasčių taip pat yra netikslūs, dėl ko šioje byloje būtina skirti papildomą ekspertizę.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistasis darbuotojams dėl jų atliekamo darbo pobūdžio mokėjo ne tik darbo užmokestį, bet ir atitinkamas kompensacijas – kompensaciją už savo darbo priemonių naudojimą, kompensaciją už kilnojamojo pobūdžio darbą, kompensaciją už darbą lauko sąlygomis, šios kompensacijos, kaip teigiama skunde, turėjo būti įvertintos specialisto, nustatant nepagrįsto apskaitos dokumentais darbo užmokesčio dydį (4.2.–4.4. pastraipos).

14. DK 144 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką; šių kompensacijų dydis negali viršyti 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos. Nurodytos kompensacijos, skirtingai nei darbo užmokestis, nėra apmokestinamos gyventojų pajamų (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir socialinio draudimo (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas) mokesčiais. Tokių kompensacijų mokėjimas darbuotojui neigiamai įtakoja jo padėtį socialinės apsaugos apsektu, tuo tarpu darbdavys, mokėdamas tokio pobūdžio kompensacijas, išvengia papildomos mokestinės naštos. Dėl nurodytų priežasčių susitarimas dėl apeliaciniame skunde nurodomų kompensacijų, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti aiškus ir suprantamas, žinomas ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojui.

15. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausti visi dvidešimt bendrovės „J. b. m.“ darbuotojų. Tik vienas iš jų, skunde akcentuojamas R. J., teisme nurodė iš P. S. gaudavęs „kažkokias kompensacijas“. Kaip matyti, liudytojas negalėjo tiksliai įvardinti nei tikslaus kompensacijų dydžio, nei jų pobūdžio. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu apie kompensacijas jis apskritai neužsiminė (2 t., b. l. 13, 14). Visi kiti bendrovės darbuotojai, duodami parodymus apie darbą bendrovėje, nurodė aplinkybes dėl atliktų darbų pobūdžio, sutarto darbo užmokesčio dydžio, jo mokėjimo tvarkos, tačiau nei vienas jų nepatvirtino, jog kartu su darbo užmokesčiu direktorius būtų mokėjęs ir konkretaus dydžio kompensaciją už darbą lauko sąlygomis, kilnojamojo pobūdžio darbą ar kito pobūdžio kompensaciją. Liudytojai M. P., V. T., M. K. nurodė apskritai nežinantys, už ką darbdavys moka kompensacijas. Liudytojai M. K. bei T. K. patvirtino jokių kompensacijų negavę, M. K. nurodė, jog už darbą pas klientus buvo mokama įprastai, darbo užmokestis priklausė nuo darbo valandų, o ne nuo darbo vietos. Kaip matyti iš UAB „J. b. m.“ darbuotojų parodymų, visi jie nurodė aplinkybes dėl gauto konkretaus darbo užmokesčio dydžio, nenurodydami jokių duomenų apie apeliaciniame skunde akcentuojamas kompensacijas, o vienas iš liudytojų, bendrai nurodęs, jog gaudavo kompensacijas, negalėjo įvardinti nei jų rūšies, nei jų dydžio. Tokie liudytojų parodymai paneigia P. S. iškeltą versiją, neva didesnė nei apskaitos dokumentuose fiksuotas darbo užmokestis darbuotojams mokama suma susidarė dėl nurodytų kompensacijų. Pažymėtina ir tai, jog skunde nurodomos kompensacijos nebuvo aptartos darbo sutartyse su darbuotojais, kolektyvinė sutartis UAB „J. b. m.“ sudaryta nebuvo, pats P. S. jokių dokumentų, kuriuose buvo aptartas nurodytų kompensacijų mokėjimas, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepateikė. Faktiškai visiems dvidešimčiai UAB „J. b. m.“ darbuotojų buvo mokamas darbo užmokestis, dalis kurio nefiksuota apskaitos dokumentuose, nuo šios neapskaitytos sumos nesumokėti atitinkami mokesčiai, o valstybinėms institucijoms pateiktos netikslios deklaracijos. P. S. pateikta versija dėl kompensacijų mokėjimo, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys, šiuo atveju vertintina kaip bandymas išvengti kilusios baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti.

16. Skundo autorės teigimu, skaičiavimai antrojoje specialisto išvadoje yra netikslūs ir dėl to, kad tam tikrais atvejais specialistas kaip asmens gautą darbo užmokestį nurodė didesnę sumą, nei darbuotojo nurodyta faktiškai gauta suma (4.5., 4.6. pastraipos). Skunde įvardijami aštuoni bendrovės „J. b. m.“ darbuotojai, kurių darbo užmokestis antrojoje specialisto išvadoje gynėjos teigimu nurodytas netiksliai.

17. Kaip jau minėta, duomenų apie bendrovėje vestą juodąją apskaitą (buhalteriją), kurioje būtų fiksuotas darbuotojams faktiškai mokamas darbo užmokestis, baudžiamojoje byloje nėra. Taigi abiejų tyrimų metu specialistai padarė sąlygines išvadas – šių išvadų teisingumas tiesiogiai priklauso nuo UAB „J. b. m.“ darbuotojų parodymų apie jų faktiškai gauto darbo užmokesčio dydį. Todėl šių darbuotojų parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti vertinami itin atidžiai.

17.1. Liudytojas A. K. pirmosios instancijos teisme nurodė iš pradžių bendrovėje dirbęs baldų gamintoju ir montuotoju, vėliau jo etatas buvo sumažintas, jis pradėjo dirbti pagal verslo liudijimą ir teikė UAB „J. b. m.“ patalpų įrenginėjimo paslaugas. Kuriais tiksliai metais tai buvo, liudytojas neprisiminė, taip pat neprisiminė ir gauto darbo užmokesčio, tačiau nurodė, jog gaudavo ne mažiau kaip 200 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas aplinkybes dėl darbo užmokesčio bendrovėje prisiminė geriau, nurodė, jog 2015 m. lapkričio mėn. – 2016 m. gegužės mėn. jam buvo mokama nuo 650 Eur iki 700 Eur; 2017 m. sausio-kovo mėn., 2018 m. vasario, kovo mėn. gaudavo ne mažiau kaip 200 Eur per mėnesį (šiuo laikotarpiu dirbo ne pilnu etatu) (1 t., b. l. 163, 164). Antrojoje specialisto išvadoje (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88) kaip faktiškai A. K. gautas darbo užmokestis nurodyta: 2015 m. gruodžio – 2016 m. balandžio mėn. 650 Eur, 2017 m. vasario, kovo mėn., 2018 m. kovo mėn. 200 Eur. Kaip matyti, specialistas, nustatydamas liudytojo darbo užmokesčio dydį, rėmėsi jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, neprieštarauja apklausos teisme metu jo nurodytoms aplinkybėms. Nors teisme A. K. ir akcentavo, jog UAB „J. b. m.“ tik iš pradžių dirbo pagal darbo sutartį, vėliau jo darbas buvo ne tik pagal darbo sutartį, bet ir pagal verslo liudijimą, specialistas šiuos parodymus įvertino, 2015–2016 m. darbo užmokestį nurodydamas didesnį (650 Eur), o 2017–2018 m. mažesnį (200 Eur). Šias aplinkybes patvirtina ir Sodros informacinės sistemos duomenys, iš kurių matyti, jog A. K. 2015-2016 m. neturėjo verslo liudijimo, kaip asmuo, kuris verčiasi individualia veika turėdamas verslo liudijimą jis pirmą kartą įvardijamas 2017 m. kovo 21 d.

17.2. Liudytojas I. Č. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė dirbęs UAB „J. b. m.“ mažiau nei mėnesį, gali būti, jog atlygis buvo sutartas 150 Eur per savaitę, ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė, jog dirbo du mėnesius, jo teigimu buvo klaidinga. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas tvirtino gaudavęs 150 Eur per savaitę darbo užmokestį, nuo kada tiksliai dirbo nepamena, kadangi gan ilgą laiką jam nedavė pasirašyti darbo sutarties, paaiškino, jog per du mėnesius darbo iš viso gavo 1 050 Eur, nors turėjo gauti 1 200 Eur darbo užmokestį (2 t., b. l. 10, 11). Antrojoje specialisto išvadoje (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88) nurodyta, jog I. Č. dirbo vieną mėnesį, 2017 m. gruodį, jo darbo užmokestis – 1 050 Eur. Kaip matyti, tikslaus darbo laikotarpio liudytojas negalėjo nurodyti nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, visgi ikiteisminio tyrimo metu jis gan tiksliai nurodė, jog bendrai už darbą gavo 1 050 Eur. Būtent ši suma nurodyta ir specialisto išvadoje. Šia parodymų dalimi dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio specialistas, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovavosi pagrįstai.

17.3. Liudytojas R. J. pirmosios instancijos teisme apklausiamas teigė įsidarbinęs už minimalų darbo užmokestį, koks tiksliai jis buvo, nurodė nepamenantis. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė gaudavęs nuo 600 iki 700 Eur darbo užmokesčio (2 t., b. l. 13, 14). Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas geriau prisiminė gauto darbo užmokesčio dydį, specialistas, antrojoje išvadoje kaip gautą darbo užmokestį nurodęs 600 Eur (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88), šia liudytojo parodymų dalimi vadovavosi pagrįstai.

17.4. Liudytojas M. P. pirmosios instancijos teisme apklausiamas teigė dirbęs puse etato, gaudavęs 250 Eur per mėnesį, nėra tikras, ar už keturis darbo mėnesius gavo iš viso 1 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė tikslesnes aplinkybes tiek dėl darbo laiko, tiek dėl darbo užmokesčio – teigė dirbęs nuo 2018 m. sausio 16 d. iki gegužės 7 d., puse etato, turėjo būti mokamas 250 Eur darbo užmokestis per mėnesį, per keturis mėnesius gavo viso 1 000 Eur (1 t., b. l. 86, 87). Kaip ir kiti liudytojai, M. P. darbo užmokesčio dydį geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, specialistas, antrojoje išvadoje kaip jo gautą darbo užmokestį nurodydamas 250 Eur (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88), šia parodymų dalimi vadovavosi pagrįstai. Verta paminėti ir tai, kad priešingai nei teigiama skunde (4.5.4. pastraipa), šis liudytojas gauto darbo užmokesčio dydžio nesiejo su minimaliu valstybėje nustatytu darbo užmokesčio dydžiu.

17.5. Liudytoja M. G. pirmosios instancijos teisme nurodė bendrovėje dirbusi puse etato, jos darbo užmokestis buvo lygus pusei valstybėje patvirtinto minimalaus darbo užmokesčio. Kadangi minimalus darbo užmokestis per jos darbo metus kilo, 180 Eur darbo užmokesčio suma nėra tiksli. Ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat nurodė, jog jos darbo užmokestis buvo lygus pusei minimalaus valstybėje patvirtinto minimalaus darbo užmokesčio, patvirtino visą darbo laikotarpį gaudavusi ne mažiau kaip 180 Eur per mėnesį (1 t., b. l. 138, 139). Specialistas antrojoje išvadoje kaip M. G. gautą darbo užmokestį visais laikotarpiais nurodė 180 Eur per mėnesį (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88). BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyta veika padaryta nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d., šiuo laikotarpiu minimalus darbo užmokestis kito (nuo 2015 m. sausio 1 d. jis buvo 300 Eur, nuo 2015 m. liepos 1 d. 325 Eur, nuo 2016 m. sausio 1 d. 350 Eur, nuo 2016 m. liepos 1 d. 380 Eur per mėnesį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d., 2015 m. birželio 17 d., 2015 m. gruodžio 2 d., 2016 m. birželio 22 d. nutarimai Nr. 972, 615, 1240, 644)). M. G. UAB „J. b. m.“ dirbo nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., taigi tam tikrais laikotarpiais jos darbo metu pusė minimalaus darbo užmokesčio buvo mažesnė suma nei specialisto išvadoje nurodytoji (180 Eur), kitais gi laikotarpiais pusė minimalaus darbo užmokesčio buvo daugiau nei specialisto išvadoje nurodytas šios liudytojos gautas darbo užmokestis. Atsižvelgiant į minimalaus darbo užmokesčio dydį valstybėje aktualiu laikotarpiu, taip pat į M. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog ji gaudavo ne mažiau kaip 180 Eur per mėnesį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog toks darbo užmokesčio dydis specialisto išvadoje nurodytas pagrįstai.

17.6. Liudytoja V. T. apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė dirbusi už minimalų darbo užmokestį, tikslios sumos neprisiminė. Ikiteisminio tyrimo metu teigė dirbusi nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2017 m. sausio mėn., visą laiką gavusi nuo 380 iki 400 Eur per mėnesį, darbo užmokestis anot jos buvo ne mažesnis nei 380 Eur (1 t., b. l. 154, 155). Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nesiejo gauto darbo užmokesčio su valstybėje nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu, nurodė konkrečią pinigų sumą, kurią gaudavo kiekvieną mėnesį. Taigi specialistas, antrojoje išvadoje kaip gautą darbo užmokestį nurodydamas būtent 380 Eur (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88), šia parodymų dalimi vadovavosi pagrįstai.

17.7. Liudytojas L. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog buvo susitaręs dėl minimalaus darbo užmokesčio, koks jo darbo UAB „J. b. m.“ metu buvo minimalus darbo užmokestis, nurodė nepamenantis. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, jog su P. S. buvo sutaręs dėl minimalaus darbo užmokesčio, koks jo darbo metu valstybėje buvo patvirtintas minimalus darbo užmokestis, vėlgi nurodė nepamenantis, tačiau patvirtino, jog visą darbo laikotarpį gaudavo nuo 380 iki 400 Eur (1 t., b. l. 183, 184). Specialistas antrojoje išvadoje nurodė, jog visą darbo laikotarpį L. V. gaudavo po 380 Eur per mėnesį (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88). Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, parinkta pagrįstai, kadangi ją liudytojas įvardino ikiteisminio tyrimo metu, šių parodymų L. V. nepaneigė ir pirmosios instancijos teisme.

17.8. Liudytojas R. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog darbo užmokestis buvo sutartas nuo 700 iki 800 Eur, iš pradžių jį gaudavo laiku, vėliau direktorius pradėjo mokėti ne visą sumą, todėl vedėsi užrašus, jog žinotų skolos dydį. Paaiškino negavęs 700 Eur per mėnesį, kadangi pastoviai likdavo skola. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes – jog iš pradžių už pirmuosius darbo mėnesius gavo sutartą atlyginimą, po 700 Eur per mėnesį, vėliau, 2018 m. rugsėjo mėn., prasidėjo problemos dėl darbo užmokesčio mokėjimo, todėl pradėjo užsirašinėti tikslias gautas sumas (1 t., b. l. 89, 90). Antrojoje specialisto išvadoje R. V. gautas darbo užmokestis nurodytas tiksliai pagal jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu (3 priedas, 15 t., b. l. 73–88), kuriuos patvirtina ir liudytojo pateikti užrašai dėl konkrečių gautų sumų (1 t., b. l. 93–96). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme liudytojo duoti parodymai dėl to, jog 700 Eur darbo užmokesčio jis negaudavo, yra susiję su laikotarpiais, kuomet prasidėjo problemos dėl darbo užmokesčio išmokėjimo ir P. S. jam mokėdavo mažesnį darbo užmokestį, nei sutarta suma. Visi šie pokyčiai buvo nurodyti apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, taip pat minėtuose užrašuose, jie atsispindi ir specialisto išvadoje.

18. Kaip matyti, daugeliu atveju paminėti liudytojai aplinkybes dėl UAB „J. b. m.“ gauto darbo užmokesčio dydžio geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu ir tai yra visiškai natūralu, kadangi laiko tarpas nuo jų darbo UAB „J. b. m.“ buvo kur kas mažesnis, nei apklausiant šiuos asmenis pirmosios instancijos teisme. Nors skunde teigiama, neva specialistas, skaičiuodamas neapskaičiuotą, nedeklaruotą ir nesumokėtą į valstybės biudžetą mokesčių ir įmokų dydį rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais parodymais, kurie pirmosios instancijos teisme neva keitėsi, aptartų liudytojų parodymų analizė rodo, jog esminių prieštaravimų tarp aplinkybių, nurodytų ikiteisminio tyrimo metu, bei parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, šiuo atveju nėra. Skunde šie parodymų prieštaravimai grindžiami pagrinde tuo, jog tam tikrais liudytojų darbo UAB „J. b. m.“ laikotarpiais minimalus darbo užmokestis Lietuvoje buvo mažesnis nei liudytojų nurodytos gautos darbo užmokesčio sumos. Visgi teisėjų kolegija pažymi, jog visiškai suprantama yra tai, kad asmuo, dirbęs bendrovėje tam tikrą laiko tarpą, geriau prisiminė faktiškai gautą darbo užmokesčio dydį, o ne valstybėje oficialiai patvirtintą minimalų darbo užmokestį. Specialistas, skaičiuodamas neapskaičiuotą, nedeklaruotą ir nesumokėtą į valstybės biudžetą mokesčių ir įmokų dydį, aptartus liudytojų parodymus bei jų nurodytas gautas darbo užmokesčio sumas nurodė tiksliai, visais atvejais parinkdamas palankesnį atsakomybėn traukiamam asmeniui darbo užmokesčio dydį (liudytojui kaip darbo užmokesčio dydį nurodant sumą tam tikrose ribose, skaičiavimams specialistas visais atvejais parinkdavo minimalų (mažiausią) nurodytą dydį).

19. Galiausiai skunde pažymima, jog dalis UAB „J. b. m.“ darbuotojų dėl neišmokėto darbo užmokesčio kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, tačiau šiai institucijai teiktuose oficialiuose dokumentuose kaip gautą bendrovėje darbo užmokestį nurodė mažesnes sumas nei šios buvo nurodytos ikiteisminio tyrimo metu. Ši aplinkybė, anot gynėjos, taip pat leidžia abejoti nurodytų liudytojų parodymų teisingumu (4.7. pastraipa). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, skunde nurodyti UAB „J. b. m.“ darbuotojai išties kreipėsi į Darbo ginčų komisiją:

19.1. E. J. prašyme Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai nurodė, jog pagal sudarytą darbo sutartį bei jos pakeitimą, jo darbo užmokestis buvo nustatytas 300 Eur per mėnesį, prašė priteisti iš darbdavio neišmokėtą darbo užmokestį už 2016 m. lapkričio mėn. (3 t., b. l. 26);

19.2. E. R. prašyme buvo nurodyta, jog darbdavys neišmokėjo jam darbo užmokesčio už 2018 m. vasario – rugpjūčio mėn., bendra neišmokėto darbo užmokesčio suma už nurodytus mėnesius buvo 680 Eur (pirmuosius mėnesius po 100 Eur, paskutinįjį 80 Eur) (3 t., b. l. 41, 42);

19.3. Ž. V. prašyme buvo nurodytos neišmokėto darbo užmokesčio sumos už 2017 m. gruodžio mėn. – 2018 m. vasario mėn., atitinkamai 380 Eur, 400 Eur bei 400 Eur (3 t., b. l. 72);

19.4. A. A. prašyme taip pat nurodytos neišmokėto darbo užmokesčio sumos už 2017 m. gruodžio mėn. – 2018 m. vasario mėn., atitinkamai 380 Eur, 400 Eur bei 400 Eur (3 t., b. l. 79).

20. Kaip matyti, E. R. prašyme nurodė ne mėnesinį savo darbo užmokesčio dydį, o neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, taigi pagrindo išvadai, jog duomenys oficialiuose dokumentuose prieštarauja šio liudytojo parodymams, šiuo atveju nėra. Kiti gi asmenys oficialiuose prašymuose nurodė tokias sumas, kurios buvo pagrįstos arba oficialiais dokumentais (300 Eur darbo užmokestis buvo nurodytas E. J. darbo sutartyje), arba atitiko to laikotarpio minimalųjį darbo užmokestį, patvirtiną Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2017 m. gruodžio mėnesį minimalus darbo užmokestis buvo 380 Eur, nuo 2018 m. sausio 1 d. jis padidėjo iki 400 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 814)). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog UAB „J. b. m.“ darbuotojams buvo mokamas didesnis darbo užmokestis, nei buvo nurodytas jų darbo sutartyse ar priklausė pagal valstybėje nustatytą minimalų darbo užmokesčio dydį, šias aplinkybes patvirtino visi dvidešimt bendrovės darbuotojų, kurie buvo apklausti kaip liudytojai. Aplinkybė, jog kreipdamiesi į Darbo ginčų komisiją dalis šių liudytojų nurodė tik tokias darbo užmokesčio sumas, kurios jiems priklausė pagal darbo sutartį ar oficialų Vyriausybės nustatytą minimalaus darbo užmokesčio dydį, nepaneigia jų parodymų baudžiamojoje byloje, kuomet jie patvirtino gaudavę apskaitos dokumentais nepagrįstą bei apskaitos registruose nefiksuotą darbo užmokesčio dalį.

21. Ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-283-222/2018, 2K-191-495/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialiųjų žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Taigi, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą kaip įrodymą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-316-699/2015, 2K-206-693/2017, 2K-208-976/2017, 2K-97-976/2020). Pažymėtina, kad ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018, 2K-97-976/2020).

22. Kaip minėta, šioje byloje buvo skirti du UAB „J. b. m.“ finansinės veiklos tyrimai, pateiktos specialistų išvados, kuriose, be kita ko, remiantis bendrovės darbuotojų parodymais, buvo apskaičiuotas nepagrįsto apskaitos dokumentais ir neužregistruoto apskaitos registruose darbo užmokesčio dydis, nuo šio darbo užmokesčio nesumokėti mokesčiai valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi tiek atsakomybėn patraukto asmens parodymus, tiek buvusių UAB „J. b. m.“ darbuotojų parodymus daro išvadą, jog skaičiavimai 2022 m. sausio 21 d. specialisto išvadoje yra teisingi, šiam tyrimui buvo pateikti visi aktualūs baudžiamosios bylos duomenys, surinkti ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmosios instancijos teisme, įvertinti darbuotojų nedarbingumo laikotarpiai, jų parodymai dėl faktiškai gauto darbo užmokesčio dydžio. Apeliaciniame skunde akcentuojamos kompensacijos už savo darbo priemonių naudojimą, už kilnojamojo pobūdžio darbą ar už darbą lauko sąlygomis nėra pagrįstos jokiais bylos duomenimis, priešingai, UAB „J. b. m.“ darbuotojai ne tik nepatvirtino gavę tokio pobūdžio kompensacijas, o dalis jų netgi vienareikšmiškai nurodė tokių kompensacijų negavę. Taigi pagrindo išvadai, jog specialisto atlikti skaičiavimai šiuo atveju yra netikslūs ir dėl to būtina skirti dar vieną ekspertizę (ar tyrimą), teisėjų kolegijos vertinimu nėra. Kaip minėta anksčiau, teismų praktikoje apskaičiuojant įmonių nuslėptų pajamų, išlaidų, turto, mokesčių dydį susiduriama su problema, kad tikslus išvardintų dydžių nustatymas tam tikrais atvejais gali būti neįmanomas (10 pastraipa). Tiek specialistai, atlikdami skaičiavimus šioje byloje, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindamas pateiktas specialisto išvadas, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, visi neaiškumai ir kilusios abejonės buvo įvertintos atsakomybėn patraukto asmens naudai (kaip faktiškai gautas darbo užmokestis visais atvejais nurodyta minimali darbuotojo nurodyta suma), nustatytas padarytos žalos dydis yra objektyvus, pagrįstas, pagrindo jį koreguoti ir mažinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju nėra.

23. BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, jog mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-273-693/2017, 2K-158-689/2020, 2K-188-628/2021). Būtinasis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnyje, požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-236-648/2020, 2K-70-719/2021). Pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016).

24. Būtent P. S., kaip UAB „J. b. m.“ direktorius, buvo atsakingas už kasdienį bendrovės veiklos organizavimą, už darbuotojų priėmimą į darbą ir jų atleidimą, taip pat už darbo sutarčių su jais sudarymą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis). UAB „J. b. m.“ darbuotojai apklausų metu patvirtino, jog tiek dėl darbo bendrovėje, tiek dėl konkretaus dydžio darbo užmokesčio tarėsi būtent su nuteistuoju. P. S., mokėdamas UAB „J. b. m.“ darbuotojams jokiuose dokumentuose nefiksuoto dydžio darbo užmokestį (darbo sutartyse numatytas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei faktiškai mokamas darbuotojams), informacijos apie tokio darbo užmokesčio išmokėjimą nepateikdamas buhalterinę bendrovės apskaitą tvarkiusiems asmenims, neabejotinai suprato, jog dėl tokių jo veiksmų bendrovė sumokės mažesnius mokesčius tiek į valstybės, tiek į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus. Tikslas – mokesčių dalies išvengimas, šiuo atveju buvo pasiektas, į valstybės biudžetą nesumokėta 16 204,48 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 93,97 Eur įmokų garantinį fondą, taip pat 34 183,44 Eur į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Nuteistasis, bendrovės veiklą organizuodamas tokia forma, suprato savo veiksmų neteisėtumą, veikė tiesiogine tyčia, o nesumokėtų mokesčių sumai viršijant 750 MGL sumą, jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 2 dalį.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

25. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigia, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas K. S. – asmens, kuriam šioje byloje nepareikšti jokie įtarimai, ji nėra materialiai atsakinga už sūnaus veiksmus, turtui paskirtas nepagrįstai, turtas buvo įgytas teisėtai, todėl procesinė prievartos priemonė turi būti panaikinta (4.9. pastraipa). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, laikiną nuosavybės teisės apribojimą į K. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą paliko galioti iki visiško žalos pagal civilinį ieškinį atlyginimo.

26. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pritaikytas nekilnojamajam turtui, registruotam P. S. motinos K. S. vardu: butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypui su statiniais, esantiems adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. liepos 27 d. nutarimu skirdamas šią procesinę prievartos priemonę prokuroras pažymėjo, jog iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų yra pakankamas pagrindas manyti, kad P. S., siekdamas išvengti galimo žalos atlyginimo, slepia savo turimas lėšas, todėl įsigijo nekilnojamąjį turtą kito asmens, tai yra savo motinos, vardu, taip pat suorganizavo apsimestinį sandorį, kurio metu padovanojo jam priklausantį nekilnojamąjį turtą motinai (12 t., b. l. 25–28).

27. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, žemės sklypas su statiniais, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklausė P. S., kol 2020 m. vasario 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu buvo padovanotas jo motinai K. S. (11 t., b. l. 152–155, 12 t., b. l. 5–13). Tuo tarpu butą adresu (duomenys neskelbtini), 2019 m. gruodžio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo K. S. (12 t., b. l. 18–20), tačiau faktiškai už šį nekilnojamąjį turtą 70 000 Eur sumokėjo P. S. iš piniginių lėšų, gautų 2019 m. gruodžio 18 d., pardavus jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini) (8 t., b. l. 132–140).

28. Civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (BPK 151 straipsnio 1 dalis). Duomenų, jog turtas, kuriam apribota nuosavybės teisė, galėtų būti nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, tai yra, jog šiam turtui būtų pagrindas taikyti turto konfiskavimą, arba, vadovaujantis BK 72³ straipsnio nuostatomis, išplėstinį turto konfiskavimą, šioje byloje nėra. K. S. taip pat nėra asmuo, materialiai atsakingas už sūnaus P. S. veiksmus. Prokuroras, skirdamas laikiną nuosavybės teisės apribojimą P. S. motinos vardu registruotam nekilnojamajam turtui, kaip pagrindą šiai procesinei prievartos priemonei nurodė civilinių ieškinių užtikrinimą. Argumentuodamas tokį sprendimą prokuroras pažymėjo, jog perleisdamas turtą motinai (žemės sklypą), taip pat įsigydamas turtą (butą (duomenys neskelbtini)) motinos vardu, P. S. siekė išvengti žalos atlyginimo šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo išspręsti klausimą ir dėl procesinių prievartos priemonių taikymo. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas, palikdamas galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą K. S. vardu registruotam nekilnojamam turtui, pabrėžė tik siekimą užtikrinti civilinių ieškinių užtikrinimą ir nemotyvavo, kodėl asmeniui, kuris byloje nėra nei kaltinamasis, nei asmuo, atsakingas už kito asmens veiksmus, taikoma ši procesinė prievartos priemonė. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas taip pat nevertino sandorių, kuriais minėtas turtas buvo perleistas baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens motinai, teisėtumo.

29. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinas nuosavybės teisės apribojimas, siekiant užtikrinti byloje pareikštus (ar, kaip šiuo atveju, iš nuteisto asmens priteistus) civilinius ieškinius, gali būti taikomas tik baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens turtui, taip pat asmens, materialiai atsakingo už atsakomybėn patraukto asmens veiksmus, turtui. Kaip minėta anksčiau, K. S. nėra materialiai už savo sūnaus veiksmus atsakingas asmuo. Nekilnojamas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, buvo įgytas arba K. S. vardu (butas, (duomenys neskelbtini)), arba perleistas jai dovanojimo sutarties pagrindu (žemės sklypas su statiniais, (duomenys neskelbtini)). Šie sandoriai, kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, yra galiojantys, jie nepripažinti apsimestiniais (nors tokia prielaida ir buvo daroma prokuroro nutarime skirti procesinę prievartos priemonę).

30. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais turi teisę ir pareigą ex officio vertinti aplinkybes dėl sandorio tariamumo, taip pat ex officio konstatuoti tariamojo sandorio faktą ir teisines pasekmes. Tačiau iki tol neginčytų sandorių ex officio pripažinimas niekiniais, nagrinėjant baudžiamąją bylą, turi būti išimtinė priemonė. Išimtinį tokių klausimų sprendimo nagrinėjant baudžiamąsias bylas pobūdį lemia tiek gana skirtingos procesinės taisyklės, be kita ko, nevienodi įrodinėjimo baudžiamosiose ir civilinėse bylose standartai, tiek suinteresuotų asmenų galimybės ginti, jų manymu, pažeistas savo teises. Vertinant, ar sandorių pripažinimo niekiniais (tariamaisiais, apsimestiniais etc) klausimas nagrinėjant baudžiamąją bylą yra būtinas, reikia atsižvelgti, visų pirma, į tai, ar to sandorio sukeliamos pasekmės yra svarbios baudžiamojoje byloje sprendžiamiems klausimams, ar aplinkybės, patvirtinančios niekinio sandorio faktą, yra akivaizdžios ir joms nustatyti teismui nereikia imtis jokių papildomų veiksmų, tirti ir vertinti papildomų įrodymų, taip pat į baudžiamosios bylos teisinį ir faktinį sudėtingumą, į gresiančių baudžiamųjų sankcijų (be kita ko, į tai, ar tarp jų yra turtinio pobūdžio sankcijų) ir baudžiamojo poveikio priemonių (taip pat ir turto konfiskavimo taikymo galimybę) pobūdį, pareikštų civilinių ieškinių kiekį ir žalos dydžius ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-976/2018).

31. Pirmosios instancijos teisme K. S. dėl nekilnojamojo turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nurodė tokias aplinkybes:

31.1. Butas (duomenys neskelbtini) priklausė jos sūnui P. S., kuris šį butą paveldėjo iš senelių. Šiame bute gyveno sūnus, 2018 m. į šį butą persikėlė ir pati (K. S.), kadangi teko parduoti jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Butas (duomenys neskelbtini) parduotas sūnaus iniciatyva. Pardavus šį butą ir nupirkus butą Vilniuje, likę pinigai buvo panaudoti P. S. verslui (20 000 Eur) bei buto Vilniuje remontui (apie 25 000 Eur, kurie buvo pervesti į jos banko sąskaitą, kuria naudojosi sūnus). Aplinkybių dėl pinigų pervedimo apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, nes tuo metu jos K. S. dar nebuvo žinomos.

31.2. Buto (duomenys neskelbtini), pirkimo iniciatorius buvo jos sūnus P. S., kadangi Vilniuje jis susirado mylimą moterį, todėl nusprendė keltis į šį miestą gyventi. K. S. teigia sutikusi keltis kartu su sūnumi. Butą pavyko nupirkti už 73 000 Eur. Butas yra jos vardu, kadangi liudytoja buvo anksčiau praradusi butą (duomenys neskelbtini). Prieš perkant butą (duomenys neskelbtini), P. S. tarėsi su K. S., rodė (buto) nuotraukas.

31.3. Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) K. S. paaiškino, jog šį turtą sūnus su buvusia žmona įsigijo būdamas 22 metų amžiaus, dėl sklypo įsigijimo buvo paimtas ir kreditas. P. S. išsiskyrus, jis nebegalėjo mokėti kredito, todėl buvo areštuota jo banko sąskaita, butas (duomenys neskelbtini), K. S. teko mokėti skolas už sūnų. Už turtą (duomenys neskelbtini) K. S. nurodė atsiskaičiusi praktiškai viena pati, neskaičiavo tam skiriamų pinigų, nes jie būdavo duodami sūnui.

31.4. K. S. taip pat paaiškino turėjusi butą (duomenys neskelbtini). Šis butas buvo įkeistas tuo metu, kai P. S. ėmė iš A. T. (pastaba – iš pateiktų dokumentų matyti, jog nurodytas asmuo – A. D.) paskolą verslui, skolinosi 91 000 Lt. Kadangi laiku skolos negrąžino, K. S. teko parduoti butą (duomenys neskelbtini) ir taip grąžinti sūnaus skolą, likusi pinigų dalis už šį butą buvo įnešta į banką už sklypą (duomenys neskelbtini).

32. Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Teismas, nustatęs, kad sandoris, kuriuo remiasi viena iš šalių arba abi šalys, yra niekinis, privalo pripažinti jį negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta. Teismas savo iniciatyva gali pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti jo negaliojimo teisinius padarinius tik tokiu atveju, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi, pavyzdžiui, kai sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms arba viešajai tvarkai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-62/2003, 3K-3-409/2012). Spręsdamas klausimą, ar sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas turi atsižvelgti į sudaryto sandorio turinį, šalių elgesį po sandorio sudarymo, sandorio sudarymo metu galiojusias įstatymo nuostatas, nustatančias niekinio sandorio negaliojimo pagrindus, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tariamieji sandoriai paprastai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017).

33. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2019 m. lapkričio 21 d. (1 t., b. l. 4–7). Prieš ikiteisminio tyrimo pradžią, 2019 m. spalio 21 d. pavedimu, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos vadybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus pareigūnams buvo pavesta atlikti UAB „J. b. m.“ patikrinimą (1 t., b. l. 11). Kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų, butą (duomenys neskelbtini), P. S. parduoti nusprendė dar prieš aptartų procesinių veiksmų atlikimą: nors butas Klaipėdos miesto savivaldybei parduotas 2019 m. gruodžio 12 d. (11 t., b. l. 181–189), derybos dėl šio buto pardavimo prasidėjo dar 2019 m. rugsėjo mėn. (14 t., b. l. 118). Dalis už butą (duomenys neskelbtini), gauto atlygio, kaip minėta, buvo panaudota įsigyjant nekilnojamą turtą Vilniuje – K. S. vardu 2019 m. gruodžio 20 d. nupirktas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Be to, dalį gauto atlygio P. S. panaudojo skolų grąžinimui: UAB „J. b. m.“ veiklos vystymui nuteistasis 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo sudaręs paskolos sutartį (14 t., b. l. 121–131), šią paskolą jis grąžino 2019 m. gruodžio 31 d. (14 t., b. l. 136), tai yra po buto (duomenys neskelbtini), pardavimo.

34. Aplinkybę, jog nuteistojo P. S. motina K. S. tam tikrais jo gyvenimo laikotarpiais išties rėmė sūnų, patvirtina į bylą patekti dokumentai:

34.1. 2014 m. liepos 10 d. buvo sudaryta paskolos sutartis tarp A. D. (paskolos davėjo) ir P. S. bei K. S. (paskolos gavėjų), paskolos suma – 91 000 Lt (14 t., b. l. 90, 91). Nesumokėjus skolos pagal šią sutartį, K. S. 2017 m. lapkričio 28 d. pardavė A. D. jai pačiai priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), į buto kainą buvo įskaičiuota negrąžintos skolos dalis (28 587,12 Eur), turto pardavėjui (K. S.) sumokėta tik 5 412,88 Eur suma (14 t., b. l. 92–98).

34.2. P. S. buvo sudaręs vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (14 t., b. l. 87). Dalį šio kredito sumos atlygino P. S. motina K. S., 2017 m. gruodžio 8 d. bankui pervesdama 15 000 Eur (14 t., b. l. 104).

35. Nors sandoriai dėl nekilnojamojo turto, kuriam byloje taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, ir buvo sudaryti pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje byloje (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2019 m. lapkričio 21 d., butas Vilniuje K. S. vardu nupirktas 2019 m. gruodžio 20 d., sklypas su statiniais jai padovanotas 2020 m. vasario 27 d.), vien tik sandorių sudarymo laikas negali būti besąlygiškas pagrindas pripažinti juos tariamais ar, tuo labiau, konstatuoti, jog sudaryti sandoriai yra niekiniai. Visų pirma, svarbus sprendimo parduoti P. S. priklausiusį turtą – butą (duomenys neskelbtini), priėmimo laikas. Nuteistasis šį turtą nusprendė parduoti dar 2019 m. rugsėjo mėnesį, prieš atliekant bet kokius procesinius veiksmus šiame ikiteisminiame tyrime, taigi ir tuo metu, kai jo atžvilgiu negalėjo būti ir nebuvo taikomi jokie ribojimai. Atlygiu, gautu pardavus šį butą, P. S. galėjo disponuoti savo nuožiūra, ką pastarasis ir padarė – ne tik grąžino skolas, bet ir nupirko nekilnojamąjį turtą motinai K. S., tokie sandoriai, teisėjų kolegijos vertinimu, neprieštarauja nei imperatyvioms įstatymo normoms, nei viešajai tvarkai. Antra, apklausiama pirmosios instancijos teisme K. S. patvirtino ne kartą finansiškai rėmusi savo sūnų, o tai paneigiančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra surinkta. Atvirkščiai, šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikti dokumentai dėl sūnaus kredito dengimo, paskolos už sūnų grąžinimo K. S. priklausiusiu turtu. Taigi, šiuo atveju, nepaneigta ir aplinkybė, jog turto dovanojimo sutartis (žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini), dovanojimas) sudaryta siekiant grąžinti dalį P. S. skolos motinai. Liudytoja taip pat patvirtino, jog šiuo metu naudojasi turtu, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė – kartu su sūnumi gyvena bute (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, teismas savo iniciatyva gali pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti jo negaliojimo teisinius padarinius tik tokiu atveju, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi. Tuo tarpu akivaizdžių duomenų, patvirtinančių, jog sudaryti sandoriai (buto (duomenys neskelbtini), pirkimas, žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini), dovanojimas) yra niekiniai, šioje byloje nėra, taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo savo iniciatyva konstatuoti šių sandorių negaliojimo.

36. Pažymėtina ir tai, kad prašymo pripažinti minėtus sandorius dėl nekilnojamojo turto niekiniais (ar tariamaisiais) pirmosios instancijos teisme nepateikė nei prokuroras, nei civiliniai ieškovai, tokio prašymo, akivaizdu, neteikia ir nuteistasis ar jo gynėja skunde. Draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Teismo sprendimas negaliojančiais pripažinti sandorius, kurių pagrindu K. S. įgijo nekilnojamąjį turtą, pripažįstant, jog turto faktinis įgijėjas (buto Vilniuje įsigijimo atveju) ar tikrasis savininkas (sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) atveju) yra būtent P. S., neabejotinai pablogintų nuteistojo (ir asmens, kurio vardu registruotam turtui taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas) teisinę padėtį, nuteistasis P. S. atsidurtų blogesnėje teisinėje padėtyje tik dėl to, kad apskundė jo atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

37. Pripažinus, jog K. S. yra teisėta turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, savininkė, neįmanomas šiam trečiajam asmeniui, kuris byloje nebuvo nei įtariamuoju, nei nuteistuoju, nei pagal įstatymus materialiai atsakingu už įtariamojo veiksmus asmeniu, priklausančio turto (kai sandoris nebuvo pripažintas fiktyviu) paėmimas ar panaudojimas, vykdant teismo priteistus civilinius ieškinius. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje šis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, jog išieškojimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka galimas tik iš skolininkui nuosavybės teise priklausančio turto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–294/2011, 2K-56-696/2018). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju neturi prasmės procesinė priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojamas į K. S. nuosavybės teise priklausantį turtą, kadangi į šį turtą išieškojimas pagal baudžiamojoje byloje priteistus civilinius ieškinius negali būti nukreiptas, ši procesinė prievartos priemonė turi būti panaikinta, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

38. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo nuteistojo motinos vardu registruotam turtui, teisėjų kolegija neatsako į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šios procesinės prievartos priemonės proporcingumu (4.10. pastraipa).

Dėl paskirtos bausmės, civilinių ieškinių

39. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą skyrė P. S. 240 MGL dydžio baudą. Atitinkamai už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus jam taip pat skirtos baudos, tačiau jų dydis galutiniam bausmės dydžiui reikšmės neturėjo, kadangi bendrindamas bausmes teismas taikė bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). 240 MGL dydžio bauda šiuo atveju parinkta įvertinus BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, pagal kurias bauda už sunkų nusikaltimą gali būti skiriama nuo 150 iki 6 000 MGL. Kaip matyti, teismas bausmės dydį nustatė artimą minimaliam. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šiuo atveju nėra nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. P. S. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, dirba, turi šeimą, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistajam pirmosios instancijos teismas paskyrė tinkamai individualizuotą, teisingą bausmę.

40. Kaip jau minėta, nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių taip pat pagrįsta. Tiek Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui buvo priteisti tokie turtinės žalos dydžiai, kurie buvo nustatyti 2022 m. sausio 21 d. specialisto išvadoje. Šioje išvadoje pateiktus skaičiavimus teisėjų kolegija dar kartą įvertino, pateikė argumentuotas išvadas, kodėl šie skaičiavimai yra teisingi, taigi iš P. S. priteistas turtinės žalos dydis yra teisingas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. S. (P. S.) gynėjos advokatės Aurelijos Vingrienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 4 d. nuosprendį dalyje dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo K. S. nekilnojamajam turtui ir panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą K. S. turtui:

- butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

- žemės sklypui su statiniais, esantiems adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 55-4801, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.