Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovui V. A. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl procesinių pažeidimų

14. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apelianto deklaruota gyvenamoji vieta yra - (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas apeliantui procesinius dokumentus išsiuntė 2022 m. sausio 7 d. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, kurie 2022 m. sausio 13 d. grįžo neįteikti, neatsiėmus siuntos. Matyti, jog pranešimas apie įteiktinus procesinius dokumentus apelianto deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo paliktas 2022 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. vasario 20 d. nutartimi nustatė, kad apeliantui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalimi, tai yra praėjus 30 dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Apeliantui 2022 m. vasario 10 d. buvo išsiųstas šaukimas į 2022 m. vasario 24 d. parengiamąjį teismo posėdį. Atidėjus 2022 m. vasario 24 d. parengiamąjį teismo posėdį, pirmosios instancijos teismas 2022 m. vasario 25 d. nutartimi viešai apeliantui įteikė ieškinį su priedais. Išaiškino, jog byloje 2022 m. kovo 24 d. vyks parengiamasis teismo posėdis, nurodė, kad apeliantui ar jo atstovui neatvykus į teismo posėdį, nepateikus prašymo bylos nagrinėjimą atidėti bei nepateikus dokumentų, pateisinančių neatvykimą, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis, teismas gali nagrinėti bylą iš esmės.

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsiuntė šaukimą į 2022 m. kovo 24 d. posėdį, kuris LITEKO duomenimis buvo įteiktas apelianto seseriai. Šis posėdis buvo atidėtas 2022 m. balandžio 25 d.. Apeliantas elektroniniu paštu teismui 2022 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą atidėti teismo posėdį, priežastis - yra išvykęs dirbti į užsienį. Nurodė, kad nori susitaikyti su sutuoktine. Nurodo, kad tuo atveju jei teismas tenkins ieškovės ieškinį, prašo nepriteisti bylinėjimosi išlaidų. Šis prašymas buvo išnagrinėtas 2022 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje, kuris buvo atmestas, nustačius, jog nėra pagrindo nustatyti termino susitaikymui ir bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas. Remiantis LITEKO duomenimis taip pat nustatyta, kad šaukimas į sekantį teismo posėdį (2022 m. liepos 7 d.), apeliantui buvo įteiktas tuo pačiu elektroniniu paštu, kuriuo apeliantas pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo.

16. Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir teisingą civilinės teisės reguliuojamų santykių srityje kylančių ginčų išsprendimą. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, taip pat kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Laikydamiesi šių principinių nuostatų visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypač priešingus interesus turinčių byloje asmenų teisių ir interesų, privalo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Taip yra užtikrinamas civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Taigi, proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu.

17. Pirma, dalyvaujantys byloje asmenys turi pareigą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, taip pat privalo nedelsdami informuoti teismą apie kiekvieną procesinių dokumentų, taigi ir teismo pranešimų, įteikimo vietos pasikeitimą (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 121 straipsnio 1 dalis, CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad apeliantas savo deklaruotą gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje, o konkrečiai – (duomenys neskelbtini), tačiau elektroniniame laiške, kuris teisme buvo gautas 2022 m. balandžio 25 d., nurodė, kad „dirba užsienyje“. Minėtame laiške nenurodytas joks adresas, šalis, būdas, kaip turi būti įteikti dokumentai apeliantui nurodant esant „užsienyje“, nors paties apelianto teigimu, jo gyvenamoji vieta yra pasikeitusi. Taip pat nenurodyti ir bet kokie kiti kontaktiniai duomenys (telefonas, adresas, atstovo kontora ir pan.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantui pateikus prašymą teismui elektroniniu paštu, nurodžius, jog jis yra „užsienyje“, nenurodžius jokio kito procesinių įteikimo būdo jam esant užsienio valstybėje, bet kokių kitų kontaktinių duomenų, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 117 straipsnio nuostatų, įteikdamas šaukimą elektroniniu būdu apeliantui, kadangi šiuo atveju apeliantas pirma - neabejotinai žinojo apie teisminį procesą (nutarties 14 punktas), antra - apeliantas naudojosi nurodytu elektroninio pašto adresu, to neginčija ir apeliaciniu skundu, trečia - apeliantas nenurodydamas bet kokių kitų kontaktinių duomenų, teikdamas teismui prašymus elektroniniu būdu pats pasirinko tokį procesinių dokumentų įteikimo būdą – elektroniniu paštu, ketvirta – apeliantas žinodamas apie bylos nagrinėjimą buvo pasyvus, nebendradarbiavo su teismu dėl procesinių dokumentų įteikimo jam būdo, todėl apeliantas pažeidė CPK 7 straipsnį, CPK 121 straipsnį.

18. Antra, pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus apeliantui įteikė tiek CPK 123 straipsnio 3 dalies, tiek CPK 130 straipsnyje nurodytais pagrindais (nutarties 14 punktas). Be to, kaip matyti šaukimas į teismo 2022 m. balandžio 25 d. posėdį buvo įteiktas ir apelianto seseriai. Šios aplinkybės leidžia nesutikti su apeliantu, jog teismas apie pradėtą teisminį procesą apelianto nebuvo informavęs ir (ar) kad apie teismo procesą apeliantas buvo informuojamas tik elektroniniu paštu. Priešingai, kaip matyti šiuo atveju teismas išnaudojo visas procesinių dokumentų galimybes ir būdus, apeliantui apie procesą buvo neabejotinai žinoma, apeliantas pats teikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, iš kurio turinio galima daryti išvada, kad apeliantui yra žinoma, kokio pobūdžio byla yra nagrinėjama, tai yra apeliantas minėtame prašyme nurodo, kad ketina susitaikyti su ieškove, taip pat nurodo, kad nutraukus santuoką prašo nepriteisti ir bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad minėtas prašymas buvo pateiktas 2022 m. balandžio 25 d., tai yra teismo posėdžio dieną, tačiau tuo metu ir vėliau jokio atsiliepimo, priešieškinio teismui neteikė, kaip ir nenurodė jokių motyvų dėl kokių priežasčių nesinaudojo ir atstovavimo institutu, o su apeliaciniu skundu reiškia naujus reikalavimus dėl turto atidalijimo būdo, kas leidžia spręsti, jog apeliantas proceso metu buvo pasyvus, o procesinėmis teisėmis naudojasi netinkamai ir nesavalaikiai, vilkina bylos nagrinėjimą.

19. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad apeliantui procesiniai dokumentai byloje buvo įteikti tinkamai, apeliantas neabejotinai žinojo apie teisminį procesą, pareikštų reikalavimų pobūdį, todėl nutaria, kad apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių pažeidimų įteikiant procesinius dokumentus yra nepagrįsti ir neįrodyti, nesudarantys pagrindo panaikinti ir (ar) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė prašydama santuoką nutraukti dėl apelianto kaltės, šį reikalavimą grindė aplinkybėmis, jog apeliantas pastoviai vartojo alkoholį, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Šiuos argumentus apeliantė grindžia pateiktu administracinių nusižengimų registro išrašu apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus, iš kurio matyti, kad apeliantas 2021 m. sausio 7 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 45 straipsnio 4 dalį, kadangi kambaryje vartojo alkoholį ir pažeidė karantino sąlygas, 2019 m. birželio 4 d. ir 2019 m. balandžio 4 d. baustas pagal (duomenys neskelbtini), kadangi viešoje vietoje pasirodė neblaivu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais įrodymais, liudytojos M. A. (šalių dukra) parodymais dėl apelianto polinkio vartoti alkoholį, nusprendė santuoką nutraukti dėl apelianto kaltės.

22. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 3.60 straipsnyje nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės sąlygos. Sutuoktinio kaltė yra specifinė palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. CK 3.61 straipsnyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis). Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovė), jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė atsakovo nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu, nenoro pakeisti savo gyvenimo būdo jiems gyvenant santuokoje (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad tiek ieškovė apelianto kaltę dėl šeimos iširimo, tiek apeliantas ieškovės kaltę dėl šeimos iširimo, jokių neginčytinų įrodymų į bylą nepateikė. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, nustačius, jog būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

25. Atsižvelgiant į tai, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški (nutarties 23 punktas), šalys kartu negyvena, į tai, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė apelianto kaltės dėl santuokos nutraukimo, darytina išvada, kad šiuo atveju santuoka nutruko dėl abiejų sutuoktini kaltės (CK 3.27 straipsnis, 3.61 straipsnis, 3.62 straipsnis, CPK 177 - 186 straipsniai). Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė nuraukti santuoką dėl apelianto kaltės ir nustatyti, kad ieškovės ir apelianto santuoka, įregistruota (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl turto atidalijimo

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalys įgijo 2 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 3470 Eur, esantį (duomenys neskelbtini), 0,21 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 379 Eur. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad nors santuoka nutraukta dėl apelianto kaltės, šiuo atveju neegzistuoja pagrįstų ir tam tikrų teisinių gėrių gynybai svarbių aplinkybių, dėl kurių būtų pateisinamas nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė vysto ūkinę veiklą, nusprendė, kad šiuo atveju prioritetas turėtų būti atidalijimui natūra, kas labiausiai atitiktų šalių interesus - pirmosios instancijos teismas 2 ha sklypą (3470 Eur vertės),atsižvelgdamas į tai, jog sklypas naudojamas ieškovės ūkinei veiklai, nusprendė šį turtą priteisti ieškovei, apeliantui priteisiant piniginę kompensaciją, o apeliantui priteisti 0,21 ha sklypą (379 Eur vertės), atitinkamai ieškovei priteisiant piniginę kompensaciją. Pažymėtina, jog dėl kito dalintino turto – automobilių, kilnojamųjų daiktų, byloje ginčo nėra.

28. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

29. Kasacinio teismo praktika dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo yra pakankamai gausi ir išplėtota, joje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015).

30. Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą; tai iš esmės yra ne norma, išimtis iš bendros taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018, taip pat yra konstatavęs, kad, kai teismas sprendžia, jog yra pagrindas nukrypti nuo santuokos metu įgyto turto padalijimo natūra principo, tai jis turi konstatuoti objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių, kurie pateisintų tokį nukrypimą, egzistavimą. Tai yra teismas turi įvertinti, ar yra sąlygos spręsti, kad natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, todėl turtas gali būti priteisiamas natūra vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).

31. Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog ieškovė yra ūkininkė, registravusi savo veiklą. Šalys neginčija, kad ieškovė augina galvijus, kuriems objektyviai būtinas didesnis žemės sklypas. Kaip matyti šiuo atveju teismas priteisdamas ieškovei didesnį žemės sklypą (2 ha ploto) vietoje kito sklypo (0,21 ha ploto) atsižvelgė į tai, jog ieškovė yra ūkininkė ir šis sklypas yra reikalingas jos ūkinės veiklos poreikių tenkinimui. Pažymėtina, kad apeliantas nėra ūkininkas, tokių aplinkybių nenurodo ir apeliaciniame skunde, jokių įrodymų neteikia. Priešingai – nurodo, kad dirba (duomenys neskelbtini) (apeliacinio skundo 8 punktas), kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog apeliantas ūkiu nesinaudojo, jame nedirbo ir neturi poreikio naudotis šiuo turtu. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo A. P. parodymai, jog jis prižiūrėdamas ieškovės ūkį niekada nėra matęs apelianto dirbant ūkinius darbus, todėl atsižvelgiant į tai, jog šalių santykiai yra konfliktiški, į tai, jog 2 ha sklypas yra reikalingas naudoti ieškovės ūkinei veiklai, į tai, jog apeliantas nėra ūkininkas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turtas – žemės sklypai, turi būti padalyti natūra atsižvelgiant į šio turto savybes, buvusių sutuoktinių, šiuo atveju ieškovės interesų apsaugą dėl ūkinės veiklos tęstinumo. Pažymėtina, jog atidalijus šalių turtą, atitinkamai apeliantui priteista piniginė kompensacija už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį. Nors apeliantas teigia, kad turto vertė yra didesnė, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu neteikia jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančius šią aplinkybę.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 26-31 punktuose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas dalydamas šalių turtą atsižvelgė į buvusių sutuoktinių poreikius ir interesus, išsamiai įvertino priežastis, dėl kurių ieškovei turėtų būti priteistas didesnio ploto žemės sklypas, apeliantui priteisiant piniginę kompensaciją, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ūkininko ūkio pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe.

33. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ūkį ir gyvulius pripažino apeliantės nuosavybe. Teigia, kad ūkis įregistruotas ir galvijai įsigyti santuokos metu. Nors dalis galvijų buvo padovanoti, tačiau ieškovė neišreiškė valios įgyti juos asmenine nuosavybe. Pažymi, kad šis turtas buvo skirtas šeimai, šalys puoselėjo ūkį, ūkyje liko 1000 Eur vertės melžimo aparatas ir du kibirėliai 300 Eur vertės, kuris nebuvo įtrauktas į dalintino turto balansą.

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo, kad ieškovė yra įregistravusi ūkininko ūkį (pažymėjimo Nr. 0162200), kuriame verčiasi gyvulininkyste ir turi užregistravusi 5 galvijus. Ieškovė nurodo, kad du galvijus jai padovanojo tėvas, o kitus tris ieškovė įsigijo vystydama ūkį, negyvenant šeimyninio gyvenimo su apeliantu.

35. Sutuoktinių turto teisinis režimas gali būti nustatytas pagal įstatymus ir pagal sutartis (CK 3.81 straipsnis). Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.82 straipsnis). Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnis). Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas inter alia abiejų sutuoktinių įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

36. Šiuo atveju kilęs ginčas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimo, tai yra, turto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnis). Sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

37. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Taigi tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ūkininko ūkis ieškovės vardu buvo įregistruotas (duomenys neskelbtini), tai yra šalims esant santuokoje (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)). Ieškovės argumentus, jog apeliantas nėra prisidėjęs prie ūkio veiklos, šioje veikloje nedalyvavo, pagrindžia liudytojo A. P. parodymai, jog apelianto dirbant ūkyje niekada nėra matęs, liudytojos M. A. (šalių dukros) parodymai, jog tik mama (ieškovė) viena prižiūrėdavo ūkį, taip pat rašytiniai įrodymai - PVM sąskaita - faktūra, iš kurio matyti, jog ieškovės tėvas yra nupirkęs ūkio įrangą (mobilus melžimo komplektas, pieno siurblys, elektros generatorius), deklaruotų bandų išrašas, kuriame nurodyta, kad galvijų valdytojas yra tik ieškovė. Remiantis deklaruotų bandų sąrašu taip pat nustatyta, kad apeliantė du galvijus įsigijo 2012 m. gruodžio 10 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d., kurie jos teigimu yra padovanoti tėvo (ši aplinkybė neginčijama apeliaciniu skundu). Ir vėliau apeliantė įsigijo tris galvijus, tai yra atitinkamai 2019 m. vasario 25 d., 2020 m. sausio 30 d., 2021 m. kovo 5 d.. Šiuo atveju nustatyta, kad šalys faktiškai nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio negyvena kartu ir bendro ūkio neveda, apeliantas galvijais nesirūpina, todėl darytina išvada, kad minėti galvijai buvo įsigyti ieškovės už jos asmenines lėšas ir jos ūkiniams poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu šiuo atveju tiek rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų paaiškinimai, o ir be to, pačio turto prigimtis ir pobūdis, pagrindžia, kad šis ginčo turtas buvo įsigytas asmeniškai apeliantės, jos ūkiniams poreikiams tenkinti (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

39. Apeliantas teigia, kad santuokoje jis puoselėjo ūkį, tačiau nepateikia jokių šią aplinkybę pagrindžiančių rašytinių įrodymų (foto fiksacijų, PVM sąskaitų – faktūrų ir pan.), o ir be to, apeliantas neprašo šio turto – ūkio, galvijų, ūkinės įrangos priteisti jam, o iš esmės reikalauja tik kompensacijos už ieškovei atitenkantį ginčo turtą, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog apeliantas nėra prisidėjęs prie ūkio veiklos, ūkis ir galvijai jam nebuvo ir nėra reikalingi, o ir be to, apeliantas nepateikia jokių įrodymų, dėl kurių nebūtų galima pripažinti ūkininko ūkį asmenine ieškovės nuosavybe. Priešingai – šiuo atveju tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai įrodymai, o ir be to, pats turto pobūdis leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad galvijai buvo įsigyti asmeniškai ieškovės, faktiškai negyvenant kartu su ieškovu ir nevedant bendro ūkio. Todėl atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės – ūkininkės ūkis įregistruotas 2014 m. gegužės 29 d. ir jame esantys registruoti galvijai, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintini ieškovės asmenine nuosavybe, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.

41. Atsižvelgiant į tai, jog keičiama teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta santuoka nutraukti dėl atsakovo kaltės, į tai, kad šioje byloje iš esmės ginčas tarp šalių vyravo dėl dalintino turto, dėl ūkininko ūkio pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe ir kompensacijos už jį priteisimo, sprendžia, kad šiuo atveju ieškovės ieškinys yra patenkintas 75 procentais, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Ieškovė už reikalavimą dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo sumokėjo viso 168 Eur žyminį mokestį. Ieškovė taip pat turėjo 650 Eur išlaidų už advokato padėjėjos teisinę pagalbą. Taigi ieškovė iš viso patyrė 818 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, laikytina, kad ieškovės ieškinys patenkintas apytiksliai 75 proc. Proporcingai patenkintai ieškinio daliai, ieškovei iš apelianto priteistina 613,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (818 Eur × 75 proc.).

Dėl procesinės bylos baigties

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

43. Esant šioms aplinkybėms (nutarties 13-39 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, spręsdamas klausimą dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje šalių santuoka nutraukta dėl apeliantė kaltės ir nustatant, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45. Apeliantas patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 176 Eur žyminis mokestis. Ieškovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 450 Eur advokato pagalbos išlaidos. Nagrinėjamu atveju apelianto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tai yra tenkinama apeliacinio skundo reikalavimų dalis, kurioje prašoma pakeisti teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo dėl apelianto kaltės. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, laikytina, kad apelianto apeliacinis skundas patenkintas 20 procentų, todėl apeliantui iš ieškovės priteistina 35,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ir ieškovei iš apelianto 360 Eur bylinėjimosi išlaidų.

46. Kadangi bylinėjimosi išlaidos priteistinos tiek ieškovei iš apelianto, tiek apeliantui iš ieškovės, atliktinas šioms šalims vienai iš kitos priteistinų sumų tarpusavio įskaitymas, po kurio iš apelianto ieškovės naudai priteistina 324,80 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis). Pažymėtina, jog patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomendacinių dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės V. A. ir atsakovo V. A. santuoka nutraukiama dėl atsakovo V. A. kaltės ir nustatyti, kad ieškovės V. A. ir V. A. santuoka, įregistruota (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir priteisti ieškovei V. A. iš atsakovo V. A. 613,50 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei V. A. iš apelianto V. A. 324,80 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.