Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Almata“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Almata“ dėl avanso grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. Ž.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys skirtingai aiškina susitarimą dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nesant jų teiginius pagrindžiančių kitų įrodymų, nusprendė, kad bylos šalys preliminariojoje sutartyje nebuvo nustačiusios konkretaus termino, per kiek laiko ieškovė turi sumokėti visą sumą už įsigyjamą turtą ir jo įrengimą, taip pat nesusitarė ir dėl termino, per kiek laiko turėjo būti sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Teismo vertinimu, esant tokiai aplinkybei, pripažintina, kad pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalį pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo, tai yra iki 2020 m. rugpjūčio 23 d., tačiau atsakovė šių terminų nesilaikė ir sutartį nutraukė anksčiau termino, net neinformavusi ieškovės. Atsakovė nepateikė duomenų ir neginčija, kad iš anksto ieškovės neinformavo apie ketinimą nutraukti preliminarų susitarimą dėl turto įsigijimo, todėl ši žinia ieškovei buvo netikėta. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu viename iš kotedžų jau buvo sudėti kai kurie ieškovės baldai, atsakovės atstovai su ja bendravo ir derino kotedžo įrengimo klausimus iki pat 2020 m. balandžio mėn., ir jokių reikalavimų ar pretenzijų ieškovei nereiškė. Pažymėtina ir tai, kad, sudarant preliminarią sutartį, atsakovė, kaip statybų verslo srities profesionalė, suprato, kad prisiima tam tikras pareigas kaip turto pardavėjas ir iš dalies kaip rangovas, taip pat ji turėjo įvertinti ir prisiimti visas kilsiančias neigiamas pasekmes dėl sutarties rašytinės formos nesilaikymo, avansinių mokėjimų tinkamo neįforminimo ir netinkamo sutarties vykdymo. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, pripažintina, kad atsakovė įstatyme nustatytam preliminariosios sutarties pabaigos terminui nesuėjus nutraukė šią sutartį, tai yra neteisėtai ir nesąžiningai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį su ieškove ir pažeidė šalims keliamas pareigas ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), sąžiningumo bei sandorio šalių bendradarbiavimo principus, todėl šalių preliminariam susitarimui neįvykus dėl atsakovės kaltės, pinigai, kurie buvo sumokėti atsakovei (2 000 Eur ir 8 000 Eur), turėtų būti grąžinti ieškovei. Nagrinėjamu atveju teismui nustačius, kad būtent dėl atsakovės kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, ieškovei nekyla pareiga atlyginti galbūt atsakovės patirtus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), kadangi atsakovė šioje byloje reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nereiškė, pagal įstatymą šalys dėl netesybų atskiro susitarimo nesudarė (CK 6.72 straipsnis), o įrengtas kotedžas parduotas kitiems asmenims. Atsakovė šiuo atveju negali remtis rankpinigių taisykle, kad rankpinigiai lieka antrajai šaliai, kai už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis (CK 6.98 straipsnis). Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė ieškovės sumokėto avanso nėra grąžinusi, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas – 293,15 Eur – už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 21 d. (kai atsakovė sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su kitu pirkėju) iki ieškinio pateikimo teismui dienos 2021 m. sausio 7 d. už naudojimąsi ieškovės pinigais – tenkintinas. Ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis). Ieškovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą byloje atitinka bylos sudėtingumą, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų dydžių, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos patirtos 2 030 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo byloje dalyvavo ieškovės pusėje, todėl teismui pripažinus, kad atsakovė šioje byloje yra tinkamas atsakovas, ir nustačius, kad jai kyla pareiga grąžinti avansą ieškovei, trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11. Atsakovė UAB „Almata“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė savo prievoles įvykdė laiku ir tinkamai, įrengė ieškovės planuojamą įsigyti nekilnojamąjį turtą ir buvo pasirengusi jį parduoti susitarimu sulygta tvarka. Tuo tarpu ieškovė savo prievolių sąmoningai nevykdė, t. y. nustatyto termino ribose nesumokėjo sutartos nekilnojamojo turto kainos, dėl to, pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Būtent dėl tokių ieškovės veiksmų atsakovė buvo priversta nutraukti šalis siejantį susitarimą. Tai, kad būtent ieškovė netinkamai vykdė šalių susitarimą, patvirtina aplinkybės, jog šalys žodžiu susitarė pagrindinę turto perleidimo sutartį sudaryti iki 2019 m. gruodžio 25 d. Pažymėtina, kad 2021 m. birželio 1 d. posėdžio metu pati ieškovė pripažino (CPK 187 straipsnis), kad buvo sudarytas susitarimas dėl turto įsigijimo termino – 2019 m. pabaigos. Tai, kad ieškovė sulygtu laiku neturėjo reikiamų lėšų, nes esą nespėjo parduoti užsienyje esančio nekilnojamojo turto (to nepatvirtina jokie rašytiniai byloje esantys įrodymai), nesudaro pagrindo teigti, kad šalys persitarė dėl ilgesnio termino. Priešingai, ieškovei ir taip geranoriškai buvo suteikti papildomi 6 mėn., per kuriuos ieškovė vienašališkai nevykdė savo įsipareigojimų. Taigi bet kokie šalių nesutarimai dėl turto įsigijimo kilo būtent dėl ieškovės kaltės, nes būtent ieškovė nusprendė nebevykdyti šalių sudaryto susitarimo. Nesuprantamas ieškovės reikalavimų nukreipimas į atsakovę, kai pastaroji tik atliko statybos darbus, vėliau net įgijus nuosavybę toliau siekė sudaryti sandorį būtent su ieškove, tačiau savaime suprantama, kad ieškovei 4 mėnesius vėluojant įvykdyti savo prievoles, atsakovė nėra įpareigotina neapibrėžtą laiką laukti, kol ieškovė turės pakankamai lėšų. Atitinkamai nepagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai ar nepagrįstai nutraukė šalis siejantį susitarimą, kai būtent ieškovė yra laikytina kalta dėl neįvykusio sandorio.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad UAB „Almata“ yra tinkama atsakovė šioje byloje, ir nevertino, kad ginčo susitarimų sudarymo metu turtas net nepriklausė atsakovei. Esamu atveju atsakovė nėra ginčo materialinio teisinio santykio dalyvis. Vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, kuris reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms. Byloje nėra ginčo, kad žodinis susitarimas dėl turto įsigijimo sudarytas 2019 m. rugpjūčio mėn. Vis dėlto priešingai nei nurodyta sprendime bei ieškovės ieškinyje, atsakovė niekuomet nebuvo šio sandorio šalis, nesitarė dėl susitarimo sąlygų ir negavo jokių avansinių mokėjimų. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai (nekilnojamojo turto registro išrašai, pirkimo–pardavimo sutartys, statybos leidimai ir t. t.) patvirtina, kad susitarimo sudarymo laikotarpiu turtas priklausė G. Ž. ir A. K.. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad nuo pat 2018–2019 m. (t. y. ir ginčo laikotarpiu) ginčo žemės sklypo dalys priklausė A. K. (kaip fiziniam asmeniui) bei trečiajam asmeniui G. Ž., kurie taip pat organizavo ir gyvenamųjų namų statybą. Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotame statybos leidime statytoju ir vėl įvardytas fizinis asmuo A. K., o ne atsakovė. Tik 2020 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. DR-2338 pagrindu ginčo žemės sklypo dalys buvo perleistos atsakovei. Kadangi atsakovė statybos darbus vykdė savo lėšomis, o atsiskaitymas su atsakove vykdomas tik perleidus statinius, 2021 m. sausio 10 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu nuosavybės teisė į statinius buvo įregistruota atsakovės vardu. Pažymėtina, kad atsakovės ir A. K. ir (ar) trečiojo asmens atliktas tarpusavio turto perleidimas ir atsiskaitymo už turtą tvarka nėra šio bylos dalykas ir šios aplinkybės svarbios tik patvirtinant turto savininką aktualiu laikotarpiu.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iki 2020 m. kovo 6 d., kai atsakovė įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalis, atsakovė neturėjo jokių teisių į turtą, negalėjo ir neketino jo perleisti, nes neturėjo tam jokio teisinio pagrindo. Kaip pripažįsta ir ieškovė, visais klausimais bendravo tiesiogiai su A. K. (veikiančiu savo, o ne atsakovės vardu) bei G. Ž., kaip fiziniais asmenimis, atitinkamai jie ir laikytini atsakovais šioje byloje, o ne UAB „Almata“, kuri iki 2020 m. kovo 6 d. atliko tik statybos darbus. Pažymėtina, kad ginčo metu ir pati atsakovė nurodė, kad UAB „Almata“ nurodoma kaip atsakovė, nes ieškinio parengimo dieną būtent UAB „Almata“ buvo registruota kaip turto savininkė. Atsakovės vertinimu, šiam ginčui aktualu turto nuosavybės teisės turėtojas ne ieškinio parengimo dieną, o susitarimo sudarymo, t. y. 2019 m. rugpjūčio mėn., data. Vis dėlto nepriklausomai nuo to, kad teismo posėdžių metu atsakovė nuosekliai deklaravo, kad nėra tinkama atsakovė byloje, teismas šios aplinkybės nevertino kaip pakankamo pagrindo ieškinį atmesti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai nusprendė, kad UAB „Almata“ yra tinkama atsakovė šioje byloje, dėl to nepagrįstai priteisė ieškovės esą sumokėtą avansą iš atsakovės.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė turi prievolę grąžinti ieškovės esą atsakovei sumokėtą avansą. Toks teismo vertinimas visų pirma nepagrįstas dėl to, kad atsakovė nebuvo turto savininkė, todėl nesudarinėjo jokių susitarimų su ieškove, o kartu atsakovė taip ir neįrodė esminės sąlygos – pinigų perdavimo atsakovei fakto. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 2 000 Eur avansinį mokėjimą, nors šis mokėjimas atliktas trečiajam asmeniui G. Ž. už jam priklausančios turto dalies pardavimą, tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad trečiasis asmuo veikė kaip atsakovės atstovo įgaliotas atstovas, peržengė šios bylos ribas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 8 000 Eur avansinį mokėjimą, nors ieškovė neįrodė nei santykio su atsakove, nei pinigų perdavimo fakto. Atsakovė pažymi, kad šios sumos apskritai nėra nei reikalavusi iš ieškovės, nei gavusi, todėl negali būti įpareigota jos ir grąžinti. Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė du susitarimus: dėl turto pirkimo –pardavimo ir dėl buto įrengimo. Tačiau ieškiniu taip ir nėra paaiškinta, iš kurio susitarimo kildinamas ieškovės reikalavimas priteisti 8 000 Eur. Bet koks gautas mokėjimas atsakovės būtų atitinkamai įformintas raštu arba kasos pajamų orderiu, arba pinigų gavimo kvitu. Kartu akcentuotina, kad vertinant ilgametę atsakovės veiklos praktiką, matoma, kad pirkėjai niekuomet nemoka jokių avansinių ar kitų mokėjimų kartu negaudami tokią ūkinę operaciją patvirtinančio rašytinio dokumento. Taigi, ieškovei neįrodžius, kad perdavė atsakovei avansinį mokėjimą, ieškovė neturi teisės reikalauti šio mokėjimo grąžinimo iš atsakovės, nes labiau tikėtina, kad tokio mokėjimo apskritai nebuvo. Visi ieškovės pateikiami įrodymai datuojami 2019 m. rugsėjo mėn., kai atsakovė dar neturėjo absoliučiai jokių teisių į turtą, nesudarinėjo jokių su šiuo turtu susijusių sandorių ir neturėjo jokių tiesioginių santykių su ieškove. Jei kažkokie susitarimai ir buvo sudaryti, tai jie sudaryti tarp ieškovės ir G. Ž. bei A. K., o ne atsakovės.

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Teismas nuspręsdamas dėl atsakovės teisių ir pareigų kartu sprendė ir pasisakė dėl A. K., veikusio ne kaip atsakovės vadovo, o kaip fizinio asmens, teisių bei pareigų. O konkrečiai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. K. susitarimus dėl turto įsigijimo, perleidimo bei įrengimo priiminėjo veikdamas kaip fizinis asmuo, o ne atsakovės vardu. Teismas nuspręsdamas iš atsakovės ieškovei priteisti reikalaujamą sumą, nusprendė dėl byloje nedalyvaujančio asmens A. K. teisių bei pareigų turinio. Nors pats A. K. buvo kviečiamas į posėdį, tačiau bylos nagrinėjimo metu veikė kaip atsakovės vadovas. Nėra abejonių, kad sprendimas turės teisinius pagrindus į bylą neįtrauktam A. K., nes ginčijamo sprendimo pagrindu atsakovė įgis teisę nukreipti reikalavimą tiesiogiai į A. K. ir reikalauti iš pastarojo žalos atlyginimo.

17. Ieškovė B. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti visas apeliacijoje patirtas teisinės pagalbos išlaidas.

18. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad teismas sprendime be pakankamo pagrindo suteikė tiek dėmesio klausimui dėl kaltės neįvykdžius preliminaraus susitarimo, kadangi šis klausimas šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Tai būtų svarbu tik tuo atveju, jeigu byloje viena ar kita pusė būtų pareiškusi reikalavimus dėl sutartinių netesybų ar nuostolių atlyginimo. Šalims raštu nesusitarus dėl netesybų, nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties avansas turi būti grąžintas. Tačiau teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, detaliai, nurodydamas įrodymus, motyvavo savo išvadas tiek dėl 2 000 Eur avanso dalies, tiek dėl 8 000 Eur. Konkrečiai dėl 2 000 Eur avanso perdavimo atsakovės vadovui ieškovė rėmėsi ne interneto straipsniu, o su ieškiniu pateiktame 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą fiksuotais duomenimis, konkrečiai – trečiojo asmens G. Ž. apklausos metu duotais parodymais, kad raštelį dėl 2 000 Eur avanso jis pasirašė kaip liudytojas, ieškovės pinigus jis iškart perdavė kartu buvusiam atsakovės vadovui A. K., kuris šiuos pinigus įsikišo į kišenę. Tokias pat aplinkybes trečiasis asmuo patvirtino ir savo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdyje. Taip pat teismas išsamiai paaiškino ir įrodymais pagrindė savo išvadą dėl 8 000 Eur avanso dalies. Nagrinėjamu atveju teismas motyvuodamas dėl 8 000 Eur sumokėjimo išdėstė visas bylai reikšmingas aplinkybes, šalių veiksmų, įvykių chronologiją, liudytojų ir šalių paaiškinimus, kurie sudarė pagrindą logiškai pagrįstai teismo išvadai. Argumentai, kad neva pinigų perdavimo faktas privalėjo būti įrodytas kažkokiais specialiais neginčijamais įrodymais, nepagrįsti įstatymo nuostatomis.

19. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog apeliantė įžūliai bando suklaidinti teismą, skunde dėstydama motyvus, kad neva visada laikėsi pozicijos, jog UAB „Almata“ nebuvo preliminaraus susitarimo dėl turto pardavimo su ieškove dalyve, kad atsakovės vadovas A. K. šiuose teisiniuose santykiuose veikė ne kaip atsakovės vadovas, o savarankiškai kaip privatus fizinis asmuo. Atsakovė nei savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime, triplike), nei teismo posėdžių metu net neužsiminė, kad sutartiniuose santykiuose su ieškove veikė A. K. kaip fizinis asmuo. Byloje atsakovės atstovu dalyvavęs ir teismo posėdyje kalbėjęs A. K. – taip pat apie tai neužsiminė. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė save netinkama atsakove laikė tik dalyje dėl 2 000 € avanso ir tik tuo pagrindu, neva vieną kotedžą turėjo parduoti G. Ž. ir jis, o ne atsakovė, būtent už tai gavo 2 000 € avansą. Motyvuodama dėl reikalavimo grąžinti 8 000 €, atsakovė nenurodė, kad yra netinkama atsakovė, neprašė pakeiti jos į A. K., ir nuo reikalavimo atsikirtinėjo tik tuo, kad tokios sumos negavo, jos gavimas neįrodytas. Pažymėtina, kad tarp atsiliepimą pasirašiusių atstovų nurodytas ir UAB „Almata“ direktorius A. K.. Atsakovės argumentai, kad neva ji negalėjo būti sutartinių santykių dalyvė, nes tuo metu jai kotedžai nepriklausė nuosavybės teise, yra nepagrįsti, kadangi būtent tam ir sudaromi preliminarūs susitarimai, kad būtų galima atlikti tam tikrus veiksmus (statybą, nuosavybės įforminimą, kt.), leisiančius sudaryti pagrindinę sutartį ateityje. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė save kaip turto savininkę, t. y. atskleidė savo ketinimus turtą parduoti, gauti pinigus ir pan. Pažymėtina, kad atsakovė pati susipainiojo savo interpretacijose, ir netgi apeliaciniame skunde kai kur pripažįsta save buvus preliminaraus susitarimo dėl turto pardavimo dalyve. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, neva UAB „Almata“ yra netinkama atsakovė, nes tariamai apskritai neturėjo sutartinių santykių dėl preliminaraus turto pardavimo, ne tik yra nepagrįsta iš esmės, bet ir nenagrinėtina dėl procesinių kliūčių – apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

20. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad A. K. byloje dalyvavo kaip atsakovės atstovas, ne tik pasirašinėjo procesinius dokumentus, bet ir dalyvavo bylos nagrinėjime teismo posėdyje, tačiau kaip atsakovės atstovas net neužsiminė, kad tinkamu atsakovu turėtų būti jis. A. K. apie bylą buvo žinoma nuo pat pradžių, jam niekas netrukdė įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, atsakovė taip pat neteikė teismui prašymo įtraukti A. K. į bylą, kaip tai numatyta įstatyme (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovė apeliaciniu skundu, pasirašytu taip pat ir jos vadovo A. K., neturėdama teisėto pagrindo imasi ginti tariamai pažeistas A. K. kaip fizinio asmens teises, nors pats A. K. neužsiima atsakovės vadovo pareigų vykdymu (pavyzdžiui, nerašo apeliacinio skundo), t. y. būdamas fiziniu asmeniu, nemato reikalo savo teisių ir teisėtų interesų ginti. Nagrinėjamu atveju, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių turinį, visiškai akivaizdu, jog teismas nesprendė dėl A. K. teisių ir pareigų pakeitimo, nedarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai. Nagrinėjamu atveju A. K. apie bylą buvo žinoma, be to, sprendimu niekaip – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nebuvo nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ir pan. A. K. materialiosios teisės ar pareigos.

21. Trečiasis asmuo G. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės UAB „Almata“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovės išlaidas, susijusias su šia byla.

22. Trečiasis asmuo G. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtina, kad būtent atsakovė UAB „Almata“, atstovaujama direktoriaus A. K., buvo žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas ir jis statė du kotedžus ant šio žemės sklypo, šiuos kotedžus pardavinėjo UAB „Almata“ direktorius A. K.. Niekada trečiajam asmeniui nepriklausė nė vienas statomas kotedžas. G. Ž. seniai pažinojo atsakovės direktorių A. K., su kuriuo santykiai buvo geri. Kadangi G. Ž. trūko keletą mėnesių iki stažo pensijai gauti, paprašė A. K., kad jis jį priimtų į darbą keletui mėnesių, kad gautų reikiamą stažą. 2019 m. A. K. įdarbino į kitą savo įmonę UAB „Alkanta“ vadybininku. Atsakovės UAB „Almata“ direktorius buvo nurodęs, kad parduoda du kotedžus, esančius (duomenys neskelbtini). UAB „Almata“ buvo įdėjusi skelbimus į interneto portalą, kad yra parduodami statomi kotedžai. Kadangi G. Ž. gyveno ir iki šiol gyvena šalia tuo metu statomų kotedžų, buvo paprašytas UAB „Almatos“ direktoriaus A. K., kad atsiradus pirkėjams G. Ž. šiuos statomus kotedžus aprodys. 2019 m. rugpjūčio mėnesį paprašė UAB „Almata“ direktorius A. K. įleisti atvykusią pirkėją B. G. į statomus kotedžus. G. Ž. juos aprodė atvykusiai pirkėjai (ieškovei) B. G.. Ieškovei B. G. šie kotedžai patiko ir ji nusprendė juos įsigyti. 2019 m. rugpjūčio mėnesį B. G. susitiko su UAB „Almata“ direktoriumi A. K. ir susitarė dėl kotedžų pirkimo. Šiame susitikime dalyvavo ir trečiasis asmuo G. Ž., kuris matė ir girdėjo ieškovės ir atsakovės UAB „Almata“ pokalbį dėl kotedžų pirkimo. Ieškovė B. G. pas trečiąjį asmenį G. Ž. namuose sumokėjo 2 000 Eur avansą UAB „Almata“ direktoriui A. K., kuris pasiėmė pinigus, o G. Ž. kaip liudytojas pasirašė ant skolos lapelio, kad pinigus ieškovė perdavė atsakovei. Būtent gautus 2 000 Eur iš ieškovės už perkamus kotedžus pasiėmė UAB „Almata“ direktorius A. K.. Taip pat trečiajam asmeniui yra žinoma, kad ieškovė buvo 2019 m. rugsėjo 24 d. iš Anglijos atskridusi į Palangos m., kur buvo susitikusi su A. K. G. Ž. susitikime nedalyvavo, kai ieškovė perdavė 8 000 Eur A. K. Tačiau akivaizdu, kad ieškovė šiuos pinigus jam perdavė, kadangi dar prieš jai atvykstant atsakovės atstovas buvo užsiminęs, kad atskridusi ieškovė turi paduoti jam pinigų už perkamus kotedžus.

23. Trečiojo asmens G. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog šiuo atveju atsakovės atstovas A. K. labai negražiai ir negarbingai elgiasi meluodamas, kad negavo iš ieškovės 2 000 Eur avanso ir 8 000 Eur įmokos už perkamus kotedžus. Akivaizdu, kad atsakovė, būdama verslininkė, kuri užsiima jau daug metų statyba, neva nepaimtų avanso už parduodamus kotedžus. Taip pat atsakovė niekada nesiūlė ieškovei pasirašyti preliminariosios kotedžų pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovės atstovas A. K. ieškovei žodžiu garantavo, kad parduos abu statomus kotedžus už 165 000 Eur, ir nurodė, kad jokių sutarčių pasirašyti nereikia, kadangi yra rimtos statybinės įmonės vadovas ir gali juo pasitikėti. 2020 m. pradžioje ieškovė buvo iš Anglijos atsiuntusi į statomus kotedžus dvi lovas bei kitus baldus, kuriuos atsakovės UAB „Almata“ direktoriaus A. K. prašymu trečiasis asmuo padėjo sunešti į kotedžus. G. Ž. yra žinoma, kad tarp ieškovės ir atsakovės atstovo A. K. įvyko barniai, t. y. ginčas dėl neparduotų kotedžų, dėl to ieškovė su pareiškimu kreipėsi į policiją dėl negrąžinamų baldų ir pinigų negrąžinimo. Trečiojo asmens nuomone, atsakovės atstovas šių kotedžų nepardavė ieškovei, kadangi pakilo nekilnojamojo turto kaina ir šiuos kotedžus pardavė kitiems asmenims už žymiai didesnę kainą. Būtent UAB „Almata“ buvo savininkė žemės sklypo, ant kurio stovėjo abu kotedžai. Atsakovės UAB „Almata“ direktorius gavo iš ieškovės 2 000 Eur avansą už parduodamus kotedžus ir vėliau gavo papildomą įmoką – 8 000 Eur – už atliekamą remontą kotedžo viduje. Juokingai atrodo, kad atsakovė būtų dariusi ieškovės pageidavimu remontą kotedže negavusi pinigų. Akivaizdu, kad atsakovė UAB „Almata“ direktorius A. K. šiuos pinigus gavo, kitaip nebūtų daręs kotedžo viduje remonto. A. K. veikė kaip UAB „Almata“ atstovas ir šiuo kotedžus pardavinėjo ne kaip fizinis asmuo, o juridinis. Klaipėdos apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, išanalizavo ieškovės bei jo atstovo ieškinyje nurodytas aplinkybes bei atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentus, išklausęs ieškovės ir jo atstovo, atsakovės, jo atstovės, trečiojo asmens atstovo pasisakymus. Įvertinęs kitus byloje pateiktus duomenis, taip pat išanalizavęs ir sistemiškai palyginęs kiekvieną byloje esantį įrodymą, nusprendė, kad ieškovės ieškinys yra visiškai pagrįstas. Susipažinus su teismo motyvuojama dalimi yra visiškai aišku, kad teismas įrodymus vertindamas buvo nešališkas ir remdamasis įrodymų visuma padarė išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas. Akivaizdu, kad apeliantės UAB „Almata“ apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

27. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad ginčas kilo dėl ieškovės kaltės, pastarajai nevykdant sutartinių prievolių, UAB „Almata“ nėra tinkama atsakovė, atsakovė nėra gavusi jokių mokėjimų iš ieškovės, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Dėl apeliacinio proceso

28. CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas tikrina ne bylos išsprendimo teisingumą, bet atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties), kaip procesinio dokumento, kontrolę. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) panaikinimą lemia teismo klaida: sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliaciniame (atskirajame) skunde pateikiami apelianto argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Šio modelio įtvirtinimą patvirtina ir teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, formuojanti Lietuvos Respublikos teismų praktiką nurodė, jog „apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2005).

29. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008, 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013; 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 39 punktas).

30. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, todėl toliau teismas pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

Faktinės bylos aplinkybės

31. Viešai prieinamais duomenimis (www.rekvizitai.lt) nustatyta, jog atsakovės UAB „Almata“ vadovas yra A. K., įmonės veikla – statybų plėtra. 2018 metais pardavimo pajamos sudarė 2 027 686 Eur, grynasis pelnas – 240 696 Eur, 2019 metais atitinkamai – 1 637 902 Eur ir 290 762 Eur, 2020 metais atitinkamai – 992 392 Eur ir 292 640 Eur. Įmonėje dirba 4 darbuotojai. Taip pat šiais duomenimis nustatyta, jog A. K. yra ir UAB „Alkanta“ vadovas. Pagal byloje pateiktą UAB „Alkanta“ 2021 m. birželio 1 d. pažymą, kurią pasirašė šios įmonės direktorius A. K., įmonėje nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. kovo 2 d. dirbo trečiasis asmuo G. Ž.

32. Iš 2021 m. kovo 3 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo nustatyta, kad 0,1 ha ploto žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. nuosavybės teise priklausė A. K. Vėliau žemės sklypas įvairiomis dalimis priklausė ar priklauso A. K. (nuo 2019 m. gegužės 9 d.), G. Ž. (nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2020 m. kovo 20 d.), UAB „Almata“ (nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2020 m. vasario 7 d. ir nuo 2020 m. kovo 20 d.), V. M. (nuo 2019 m. spalio 23 d.), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise V. Č. ir R. Č. (nuo 2020 m. birželio 2 d.).

33. Byloje pateiktas (be datos ir numerio, be parašų ir be metaduomenų) Palangos miesto savivaldybės administracijos leidimas žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), be kita ko, statyti naujus du dviejų butų gyvenamuosius namus, taip pat naujus vandentiekio tinklus, kiemo aikštelę, tvorą, buitinių nuotekų tinklus, pagal Dviejų dvibučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. 2018-07, parengtą 2018 m., statytojas – A. K.. Viešai prieinamais duomenimis (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos informacinė sistema Teritorijų planavimo ir statybos vartai, www.planuojustatau.lt) nustatyta, jog pranešimas apie statybos pradžią, rangovo ir pagrindinių statybos sričių vadovų pasamdymą ar paskyrimą dėl statinių adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kuris buvo priimtas Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, buvo registruotas 2019 m. sausio 31 d. Taip pat nustatyta, jog deklaracija apie statybos užbaigimą ar paskirties keitimą dėl statinių (duomenys neskelbtini), išduota Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento, registruota 2021 m. sausio 10 d.

34. Iš 2021 m. kovo 3 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo nustatyta, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2020 m. gegužės 8 d. pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto pagrindu nuo 2020 m. gegužės 18 d. iki 2021 m. vasario 15 d. ir 2021 m. sausio 10 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą ar paskirties pakeitimą pagrindu nuo 2021 m. vasario 15 d. nuosavybės teise priklauso UAB „Almata“. Butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto pagrindu nuo 2020 m. gegužės 18 d. iki 2020 m. birželio 2 d. nuosavybės teise priklausė UAB „Almata“, o 2020 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuo 2020 m. birželio 2 d. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise V. Č. ir R. Č..

35. Byloje pateiktas 2019 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės B. G. ir trečiojo asmens G. Ž. pasirašytas skolos raštelis, kuriame nurodyta, kad iš ieškovės trečiasis asmuo gavo 2 000 Eur avansą už namo dalį adresu (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat pateiktas 2020 m. rugsėjo 19 d. skolos raštelis, kuriame nurodyta, kad ieškovė iš D. T. pasiskolino 3 000 Eur įnašui už kotedžo (duomenys neskelbtini) statybą, nurodyta, kad mokėtina įnašo suma 8 000 Eur, skolą pažadama grąžinti per 2 mėn. 2021 m. birželio 1 d.

Dėl UAB „Almata“ tinkamumo būti atsakove

40. Kita vertus, pažymėtina, jog atsakovės pozicija šiuo klausimu apskritai yra itin nenuosekli. Apeliacinio skundo 4.3 punkte atsakovė nurodė: „2019 m. rugpjūtį, ieškovė kreipėsi į A. K. bei G. Ž. dėl pastariesiems priklausančio dar statomo turto įsigijimo. Ieškovė buvo informuota, kad vienas kotedžas priklauso A. K., o kitas G. Ž., todėl derybose dalyvavo abu asmenys. Nepaisant to, ieškovė panoro įsigyti abu butus už bendrą 165 000 Eur kainą.“. Atsiliepimo į ieškinį 5 punkte atsakovė nurodė: „2019 m. rugpjūtį, ieškovė kreipėsi į atsakovę bei G. Ž. dėl pastariesiems priklausančio turto įsigijimo (Kotedžo Nr. 1 bei Kotedžo Nr. 2). Ieškovė buvo informuota, kad vienas kotedžas priklauso atsakovei, o kitas G. Ž., todėl derybose dalyvavo abu asmenys. Nepaisant to, ieškovė panoro įsigyti abu butus, t. y. Kotedžą Nr. 1 bei Kotedžą Nr. 2 už 165 000 tūkst. EUR kainą“. Apeliaciniame skunde (21 punktas) atsakovė nurodė, kad „atsakovė niekuomet nebuvo šio sandorio šalis, nesitarė dėl susitarimo sąlygų ir negavo jokių avansinių mokėjimų.“. Atsiliepime į ieškinį (6 punktas) atsakovė nurodė: „ieškovė siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą, o atsakovė bei G. Ž. jį parduoti, šalys susitarė dėl šio turto pardavimo santykių. <…> Taigi šalys žodžiu susitarė dėl sutarties dalyko, kainos ir termino sudaryti pagrindinei sutarčiai“. Taip pat atsiliepime į ieškinį (8 punktas) atsakovė nurodė: „Nors sutartis galiojo iki 2019 m. gruodžio 25 d., tačiau atsakovė, reaguodama į šventinį laikotarpį bei siekdama išsaugoti šalių santykius, neskubėjo nutraukti sutarties. 2020 m. kovo mėn., nesulaukdama sulygto mokėjimo, atsakovė pakartotinai kreipėsi į ieškovę dėl sandorio įvykdymo. Gavus patvirtinimą, kad ieškovė toliau siekia įsigyti turtą, atsakovė dar beveik 2 mėn. laukė apmokėjimo už turtą, tačiau ieškovei ir toliau nevykdant savo prievolių šalių sutartis buvo vienašališkai nutraukta“. Atsiliepimo į ieškinį 9 punkte atsakovė nurodė: „Atsakovė pažymi, kad jei ieškovė nebūtų vilkinusi savo prievolių vykdymo, atsakovė ginčo turtą būtų pardavusi kur kas anksčiau, tačiau atsakovė, pasitikėdama ieškovės siekiu įsigyti turtą, nevykdė sandorių su kitais potencialiais pirkėjais, net pasiūliusiais didesnę kainą“. Atsiliepimo į ieškinį 11 punkte atsakovė nurodė: „Visas šias išlaidas dengė išimtinai atsakovė veikdama ieškovės interesais ir tikėdamasi, kad ieškovė įsigis nekilnojamąjį turtą ir už jį tinkamai atsiskaitys (tiek už patį turtą, tiek už atliekamus įrengimo darbus)“. Atsiliepimo į ieškinį 17 punkte atsakovė nurodė: „Kaip jau minėta, atsakovė savo prievoles įvykdė laiku ir tinkamai, įrengė ieškovės planuojamą įsigyti nekilnojamąjį turtą ir buvo pasirengusi jį parduoti susitarimu sulygta tvarka. Tuo tarpu ieškovė savo prievolių sąmoningai nevykdė, t. y. nustatyto termino ribose nesumokėjo sutartos nekilnojamojo turto kainos, ko pasėkoje pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Būtent dėl tokių ieškovė veiksmų atsakovė buvo priversta nutraukti šalis siejantį susitarimą“. Taigi atsakovės pozicija yra dvejopa – atsakovė teigia, jog tarp atsakovės ir ieškovės nebuvo jokio susitarimo su ieškove dėl nekilnojamojo turto pardavimo, joks nekilnojamasis turtas atsakovei nepriklausė ir kad toks ieškovės susitarimas buvo tik su fiziniais asmenimis A. K. ir G. Ž. dėl jiems priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo ir buto įrengimo. Tačiau kartu atsakovė taip pat pripažįsta, kad vis dėlto nekilnojamasis turtas ginčo sklype priklausė jai ir G. Ž., ji siekė jį parduoti, tarp jos ir ieškovės buvo susitarimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir buto įrengimo, atsakovė pagal sudarytą susitarimą savo prievoles, priešingai nei ieškovė, įvykdė tinkamai ir buvo pasirengusi pagal susitarimą nekilnojamąjį turtą parduoti, buvo priversta jas siejusį susitarimą nutraukti, patyrė nuostolių ir kt. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog atsakovė pasisakydama atskirais klausimais tiesiog pasirenka jai patogesnę gynybinę poziciją, siekiant išvengti galimų neigiamų padarinių.

42. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad trečiasis asmuo veikė kaip atsakovės atstovo įgaliotas atstovas, peržengė šios bylos ribas. Kaip ir nurodė atsakovė, pagal galiojantį dispozityvumo principą ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu šalių išdėstytas aplinkybes ir argumentus dėl to, koks buvo G. Ž. vaidmuo ginčo pastatų pardavimo procese, dėl jų pasisakė, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog buvo peržengtos šios bylos nagrinėjimo ribos.

43. Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, nė viena šalis rašytinės sutarties nereikalavo, susitarimas dėl turto pirkimo–pardavimo ateityje patvirtintas ir sudarytas 2019 m. rugpjūčio 23 d. šalių konkliudentiniais veiksmais, pasirašius raštelį dėl 2 000 Eur sumokėjimo bei pradėjus šią sutartį vykdyti. Nors ir nesant rašytinės sutarties, atsakovė aktyviai bendravo su ieškove vykdydama žodinio susitarimo sąlygas, tai yra pradėjo kotedžo įrengimo darbus, nes, kaip nurodo, taip pat pasitikėjo ieškove. Buvus susitarimą dėl pagrindinės sutarties sudarymo patvirtina raštelis dėl 2 000 Eur avanso perdavimo, atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodyta aplinkybė, kad žodinė sutartis su ieškove buvo nutraukta vienašališkai. Taip pat iš elektroninio susirašinėjimo tarp ieškovės ir atsakovės medžiagos nustatyta, kad 2020 m. kovo 23 d. atsakovė teiravosi ieškovės, ar tebegalioja susitarimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo, ar ieškovė vis dar planuoja jį pirkti. Ieškovė atsakė, kad susitarimas tebegalioja, kaip ir buvo. 2020 m. balandžio 29 d. ieškovė elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovę, siekdama suplanuoti nekilnojamojo turto pirkimą–pardavimą. 2020 m. balandžio 29 d. atsakovė atsakė, kad sandoris nebeįvyks, kadangi ieškovė praleido terminą. Be to, 2019 m. spalio–gruodžio mėn. atsakovė siuntė ieškovei el. laiškus, kuriais atsakovė duodavo ataskaitas apie darbus, konsultavosi dėl kotedžo įrengimo ir apdailos, klausė dėl skalbimo mašinos, vonios įrengimo, tapetų pasirinkimo.

44. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad žodinė sutartis dėl ginčo dvibučio gyvenamojo namo (dviejų kotedžų) pirkimo–pardavimo ir vieno iš jų įrengimo per atsakovės atstovus buvo sudaryta su UAB „Almata“, todėl būtent ji ir laikytina tinkama atsakove byloje.

Dėl termino prievolei įvykdyti

45. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad būtent ieškovė neįvykdė preliminaraus susitarimo dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo. Teigiama, jog tai, kad būtent ieškovė netinkamai vykdė šalių susitarimą, patvirtina aplinkybės, jog šalys žodžiu susitarė pagrindinę turto perleidimo sutartį sudaryti iki 2019 m. gruodžio 25 d. Pažymima, kad 2021 m. birželio 1 d. posėdžio metu pati ieškovė pripažino (CPK 187 straipsnis), kad buvo sudarytas susitarimas dėl turto įsigijimo termino iki 2019 m. pabaigos, o tai, kad ieškovė sulygtu laiku neturėjo reikiamų lėšų, nes esą nespėjo parduoti užsienyje esančio nekilnojamojo turto (to nepatvirtina jokie rašytiniai byloje esantys įrodymai), nesudaro pagrindo teigti, kad šalys persitarė dėl ilgesnio termino. Priešingai, ieškovei ir taip geranoriškai buvo suteikti papildomi 6 mėn., per kuriuos ieškovė vienašališkai nevykdė savo įsipareigojimų.

47. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog būtent atsakovė įstatyme nustatytam preliminariosios sutarties pabaigos terminui nesuėjus nutraukė šią sutartį, tai yra neteisėtai ir nesąžiningai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį su ieškove ir pažeidė šalims keliamas pareigas ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), sąžiningumo bei sandorio šalių bendradarbiavimo principus.

Dėl pinigų perdavimo

48. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 2 000 Eur avansinį mokėjimą, nors šis mokėjimas atliktas trečiojo asmens – G. Ž. – naudai. Nurodoma, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovės poziciją, kad reikalavimas dėl 2 000 Eur avansinio mokėjimo (jei toks buvo) gali būti reiškiamas tik trečiajam asmeniui, kadangi ieškovė nurodytos sumos atsakovei neperdavė. Teigiama, kad byloje pačios ieškovės pateikti įrodymai patvirtinta, kad jei 2 000 Eur suma ir buvo sumokėta, tai ji buvo perduota ne atsakovei, o G. Ž. už jam priklausančios turto dalies pardavimą. Paaiškinama, kad, kaip nurodoma su ieškiniu pateiktame rašte, būtent G. Ž. pasirašė, kad gavo avansinį mokėjimą „už namo dalį“, taigi byloje pateikti įrodymai patvirtinta, kad, jei ši suma ir buvo sumokėta, tai ji buvo perduota ne atsakovei, o G. Ž.. Atsakovės vertinimu, reikalavimas dėl 2 000 Eur avanso turėtų būti pareikštas ne atsakovei, o G. Ž., tačiau, nepaisant to, ieškovė reikalavimą dėl avansinio mokėjimo grąžinimo reiškia ne asmeniui, kuriam realiai buvo perduoti pinigai (kuris pasirašė su ieškiniu pateikiamą raštą dėl avanso gavimo), o atsakovei vadovaudamasi vien straipsniu interneto puslapyje (duomenys neskelbtini), be to, atsakovės vertinimu, pati ieškovė turi žinoti, kam ir kokią pinigų sumą bei kokiu tikslu perdavė, o teismas šioje byloje turėjo vadovautis visų pirma byloje pateiktais ir nenuginčytais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais pinigų perdavimo faktą trečiajam asmeniui.

49. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė 2019 m. rugpjūčio 23 d. grynaisiais pinigais davė G. Ž. 2 000 Eur avansą, kurį, ieškovės teigimu, G. Ž. žadėjo atiduoti kartu su jais esančiam A. K. ir kurį, G. Ž. teigimu, jis A. K. iš karto atidavė. Ginčas kyla dėl to, kad, atsakovės teigimu, jai joks 2 000 Eur avansas nebuvo duotas. Tačiau, kaip minėta šios nutarties 41 punkte, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog trečiasis asmuo G. Ž. veikė kaip atsakovės atstovo – atsakovės direktoriaus – įgaliotas atstovas, todėl teisės ir pareigos iš ginčo sandorio atsirado atstovaujamajam – atsakovei, remiantis CK 2.133 straipsnio 3 dalimi. Kaip minėta, vertinant šią teismo nustatytą aplinkybę, darytina išvada, jog iš esmės nesvarbu, kas veikdamas atsakovės vardu pasiėmė 2 000 Eur avansą – ar atsakovės direktorius A. K., ar jo įgaliotas atstovas G. Ž., taip pat nesvarbu, kuris iš jų pasirašė dokumentą, patvirtinantį, jog avansas buvo gautas, kadangi iš to kylančios teisės ir pareigos atsirado atstovaujamajam – atsakovei.

50. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad vadovaujantis atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nuspręsti, jog ieškovė nedavė atsakovei 2 000 Eur avanso už ketinamą pirkti nekilnojamąjį turtą.

52. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

53. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

54. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad labiau tikėtina, jog ieškovė atsakovės vadovui A. K. 2019 m. rugsėjo 25 d. 8 000 Eur perdavė ir įrodė pinigų perdavimą (CPK 178 straipsnis). Ši išvada darytina įvertinus šalių paaiškinimus ir į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, kad ieškovė prieš pat kelionę į Lietuvą dalį pinigų pasiskolino, dalį paėmė iš banko sąskaitos, kelionės tikslas buvo pinigų perdavimas, kurio neneigia ir atsakovės atstovas, liudytojo parodymus, kad jam buvo žinoma, jog ieškovė atsivežė pinigus sumokėti už kotedžą ir tuo pinigus matė, kiti ieškovės kelionės tikslai nenustatyti ir neįrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė minėtų įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Atsakovė apeliaciniu skundu nenurodė, kurie iš šių įrodymų nepagrindžia nustatyto fakto, todėl visų šios išvados argumentų ir motyvų apeliacinės instancijos teismas detaliai neatkartoja. Pažymėtina, kad A. K. 2021 m. birželio 23 d. teismo posėdyje, priešingai nei ieškovė viso proceso metu, atsakinėdamas į teisėjos klausimus, nenuosekliai pasakojo apie 2019 m. rugsėjo 25 d. susitikimą su ieškove. A. K. nurodė, kad atsakovė turėjo atvežti pinigus G. Ž. jo prašymu, kadangi jis pardavinėjo savo namo dalį, o vėliau nurodė, kad būtent pats A. K. tikėjosi, jog ieškovė atveš pinigus jam (posėdžio garso įrašo 35–37 minutės).

56. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė neįrodė nei santykio su atsakove, nei 8 000 Eur perdavimo fakto.

Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų

57. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas dėl atsakovės teisių ir pareigų kartu nusprendė ir pasisakė dėl A. K., veikusio ne kaip atsakovės vadovo, o kaip fizinio asmens, teisių bei pareigų, o konkrečiai byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. K. susitarimus dėl turto įsigijimo, perleidimo bei įrengimo priiminėjo veikdamas kaip fizinis asmuo, o ne atsakovės vardu. Teigiama, jog teismas nuspręsdamas iš atsakovės ieškovei priteisti reikalaujamą sumą, nusprendė dėl byloje nedalyvaujančio asmens A. K. teisių bei pareigų turinio ir kad nors pats A. K. buvo kviečiamas į posėdį, tačiau bylos nagrinėjimo metu veikė kaip atsakovės vadovas. Nurodoma, kad nėra abejonių, jog sprendimas turės teisinius pagrindus į bylą neįtrauktam A. K., nes ginčijamo sprendimo pagrindu atsakovė įgis teisę nukreipti reikalavimą tiesiogiai į A. K. ir reikalauti iš pastarojo žalos atlyginimo, todėl skundžiamas sprendimas sukelia teisines pasekmes ir į bylą neįtrauktam asmeniui – A. K., toks sprendimas laikytinas neteisėtu ir naikintinu.

58. CPK 266 straipsnis draudžia teismui nuspręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o nusprendimas dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Sisteminis CPK 266 straipsnio ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais atvejais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007). Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-313/2021). Be to, CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010).

59. Akivaizdu, jog A. K. apie bylos nagrinėjimą buvo žinoma nuo pat pradžių – jis dalyvavo kaip atsakovė atstovas ir galėjo laisvai reikšti savo poziciją. Be to, A. K. teisinė padėtis sprendimu nebuvo modifikuota – jokios tiesioginės materialiosios teisės ar pareigos jam nebuvo nenustatytos, nepripažintos ir nepanaikintos, taigi absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų atmestinas kaip nepagrįstas.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

62. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas.

63. Ieškovei iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 210 Eur už advokato parengtą atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą byloje atitinka bylos sudėtingumą, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų dydžių, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos patirtos 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

64. Trečiasis asmuo taip pat pateikė rašytiniais įrodymais pagrįstą prašymą priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą. Trečiojo asmens teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą išplaukia iš CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas. Trečiojo asmens procesinė padėtis neriboja jam galimybių byloje ginti savo teises ir teisėtus interesus, kuriomis trečiasis asmuo ir pasinaudojo, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą. Trečiasis asmuo byloje dalyvavo ieškovės pusėje, trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Almata“ 1 210 Eur (tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovei B. G.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Almata“ 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui G. Ž.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.