Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos ribotos atsakomybės bendrovės – agropramoninės įmonės „Magnat“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Nr. 927/982/23 dėl piniginių sumų išieškojimo iš suinteresuoto asmens Rusijos Federacijos, atstovaujamos Rusijos Federacijos Vyriausybės .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

5. Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje 2025 m. vasario 19 d. pateikė notą, kurioje nurodė, kad pareiškėjos dokumentai, pateikti Ukrainos Černigovo srities Komerciniam teismui, Rusijos Federacijai nebuvo tinkamai įteikti. Notoje taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublikos teismai negali nagrinėti bylų, kuriose viena iš šalių yra Rusijos Federacija, nes galioja valstybės suverenumo lygybės principas ir iš jo kylantis užsienio valstybės imuniteto principas, o Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos nedavė ir neketina duoti sutikimo nagrinėti bylą Lietuvos Respublikoje ir neatsisakė valstybės imuniteto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

6. Byloje nustatyta, kad pareiškėja ribotos atsakomybės bendrovė – agropramoninė įmonė „Magnat“ 2023 m. liepos 14 d. su ieškiniu kreipėsi į Ukrainos Černigovo srities Komercinį teismą, prašydama iš suinteresuoto asmens Rusijos Federacijos, atstovaujamos Rusijos Federacijos Vyriausybės, priteisti 53 981 872 517 Ukrainos grivinų, tai atitinka 1 468 910 478 Eur, nuostolius ir bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. 927/982/23).

7. Pareiškėja ieškinį grindė tuo, kad dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinės agresijos veiksmų Ukrainos Černigovo srities teritorijoje, kurioje ji vykdo žemdirbystės ir gyvulininkystės veiklą, pareiškėjos turtui ir verslui buvo padaryta didelė žala – buvo sugadintas jos turtas bei produkcija, užminuoti dirbami laukai, užpuolikai pavogė dalį turto, o gamybinę bazę sunaikino. Pareiškėjai ilgą laiką negalint vykdyti ūkinės veiklos, nutrūko jos verslo ryšiai, sutriko logistika ir produkcijos pardavimų kanalai, nebuvo vykdomos verslo sutartys, dėl to pareiškėja patyrė nuostolius.

8. Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartimi priimtas nagrinėjimui pareiškėjos ieškinys, pradėtas bylos nagrinėjimas pagal bendrąsias ieškininės teisenos taisykles; 2023 m. rugpjūčio 16 d. paskirtas parengiamasis teismo posėdis ir nustatytas procesinis terminas bylos šalims pateikti dokumentus dėl ginčo esmės. Ukrainos Černigovo srities Komercinis teismas 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi užbaigė parengiamąjį bylos nagrinėjimą ir paskyrė bylą nagrinėti iš esmės 2023 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas 2023 m. spalio 9 d. Bylos nagrinėjimas dar kartą buvo atidėtas 2023 m. lapkričio 8 d.

9. Dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą Ukrainos Prezidento 2022 m. vasario 24 d. dekretu Nr. 64/2022 Ukrainoje buvo įvesta karo padėtis ir nutraukti diplomatiniai santykiai tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos. Ukrainos pašto įstaiga akcinė bendrovė „Ukrposhta“ nuo 2022 m. vasario 25 d. sustabdė mainus tarptautinėmis pašto siuntomis ir pašto perlaidomis su Rusijos Federacija. Dėl to tapo neįmanoma Rusijos Federaciją informuoti apie bylos nagrinėjimą diplomatiniais kanalais ar pašto ryšio priemonėmis.

10. Ukrainos Černigovo srities Komercinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodė, kad nors suinteresuotas asmuo (jo atstovai) nepateikė atsiliepimo į pareiškėjos ieškinį ir nedalyvavo teismo posėdžiuose, tačiau suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas apie bylos iškėlimą ir teismo posėdžių datą, laiką ir vietą, pranešimus paskelbiant oficialioje Ukrainos teismų sistemos interneto svetainėje, taip pat išsiunčiant teismo nutartis suinteresuoto asmens kompetentingoms institucijoms – Rusijos Federacijos teisingumo ministerijos oficialiu elektroninio pašto adresu. Be to, informacija apie bylos nagrinėjimą ir priimtą sprendimą byloje buvo paskelbta vieningame Ukrainos valstybiniame teismų sprendimų registre.

11. Ukrainos Černigovo srities Komercinis teismas suinteresuotą asmenį apie civilinės bylos iškėlimą, jos nagrinėjimą ir paskirtus teismo posėdžius informavo 2023 m. liepos 25 d., 2023 m. rugpjūčio 18 d., 2023 m. rugsėjo 28 d. ir 2023 m. spalio 17 d. paskelbdamas pranešimus apie nagrinėjamos bylos datą, laiką ir vietą oficialioje Ukrainos teismų sistemos interneto svetainėje, Ukrainos komercinio proceso kodekso 120–121 straipsnių nustatyta tvarka; suinteresuotas asmuo 2023 m. lapkričio 23 d. buvo informuotas apie priimtą teismo sprendimą, paskelbiant pranešimą oficialioje Ukrainos teismų sistemos interneto svetainėje, nurodant, kad su priimtu sprendimu nuo 2023 m. lapkričio 8 d. gali susipažinti vieningame Ukrainos valstybiniame teismų sprendimų registre; taip pat 2023 m. liepos 20 d. Rusijos Federacijos kompetentingai institucijai teisingumo ministerijai jos oficialiu elektroninio pašto adresu info@minjust.gov.ru buvo išsiųsta Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartis.

12. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. liepos 13 d. Rusijos Federacijos teisingumo ministerijai jos oficialiu elektroninio pašto adresu info@minjust.gov.ru išsiuntė ieškinį su priedais. Pareiškėja taip pat Ukrainos paštu 2023 m. liepos 13 d., užpildydama muitinės deklaraciją CN23EMS, Rusijos Federacijos atstovybės Varšuvoje Konsuliniam skyriui išsiuntė ieškinį su priedais ir jų vertimais į rusų kalbą, o 2023 m. rugsėjo 21 d. per Lenkijos Respublikoje, Varšuvos mieste, reziduojantį Rusijos Federacijos atstovybės Konsulinį skyrių išsiuntė suinteresuotam asmeniui nagrinėtos bylos dokumentų kopijas su vertimais į rusų kalbą; pareiškėja 2023 m. gruodžio 20 d. tuo pačiu adresu per Rusijos Federacijos atstovybės Konsulinį skyrių Lenkijos Respublikoje, Varšuvoje, išsiuntė suinteresuotam asmeniui Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo tuo metu dar neįsiteisėjusį 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 927/982/23.

13. Ukrainos Černigovo srities Komercinis teismas 2023 m. gruodžio 7 d. išdavė įsakymą dėl įsiteisėjusio 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimo priverstinio įvykdymo. Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo vykdytojo 2024 m. vasario 26 d. nutarimu pradėta vykdomoji byla, kurios vykdymas tęsiamas, o pagal vykdomąjį dokumentą neišieškota suma iš suinteresuoto asmens yra 53 981 872 517 Ukrainos grivinų (1 468 910 478 Eur).

Dėl suinteresuoto asmens (ne)tinkamo informavimo apie pareiškėjos jo atžvilgiu inicijuotą teismo procesą Ukrainos Černigovo srities Komerciniame teisme

14. Teismo procesiniams sprendimams nėra būdingas ekstrateritorialumas, todėl atitinkamoje valstybėje priimto teismo sprendimo teisinė galia įprastai apsiriboja šios šalies teritorija. Tam, kad teismo sprendimas sukeltų teisinius padarinius, įskaitant res judicata (galutinis teismo sprendimas) ir prejudicinę galią, kitoje valstybėje (kitose valstybėse), paprastai reikalinga tokį teismo sprendimą pripažinti, o tuo atveju, jeigu teismo sprendimas reikalauja vykdytinumo, siekiant jį vykdyti, taip pat reikalingas leidimas jį vykdyti. Sąlygos, pagal kurias yra pripažįstami tarp skirtingų valstybių ir vykdomi teismo sprendimai, yra išdėstytos skirtingose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos reglamentuose, tarptautinėse sutartyse ir nacionalinėse proceso teisės normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019 31 punktas).

15. Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti reiškia tai, kad jo galia išplečiama iš kilmės valstybės į pripažįstančiąją valstybę, kurioje jis įgyja res judicata ir prejudicinę galią. Sprendimas, kuris yra pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti, pripažinusioje valstybėje tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas vykdymo vietos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka – tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vykdymo valstybėje priimtas teismo procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-695/2016 20 punktas; 2022 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-916/2022 15 punktas). Taigi, užsienio teismo priimto sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti suteikia jam faktiškai tokią pačią teisinę galią, kaip ir nacionalinio teismo priimto sprendimo. Vis dėlto, nors užsienio teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti lemia šio sprendimo privalomumą pripažįstančioje valstybėje, teismas, spręsdamas klausimą dėl užsienio valstybės teismo priimto sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, neatlieka šio teismo sprendimo turinio revizijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-943/2024 13 punktas).

16. Užsienio valstybių sprendimų pripažinimo institutas yra grindžiamas principine nuostata, kad užsienio teismų sprendimai pripažįstami neperžiūrint jų esmės, t. y. teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 810 straipsnio 4 dalis). Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas (CPK 810 straipsnio 5 dalis). Šiomis sąlygomis valstybės iš esmės susitaria dėl kontrolės, kurią valstybių teisminės institucijos vykdo viena kitos atžvilgiu, ribų; jų tikslas – pamatinių pripažįstančios valstybės vidaus tvarkos nuostatų, be kita ko, piliečių teisių, apsauga. Esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Prašymą dėl užsienio valstybės sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi diskrecijos tikrinti, ar teisingai užsienio valstybės teismas pritaikė materialinius ir procesinius įstatymus, jo diskrecijos ribos – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte (įstatyme, reglamente, kt.) nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-943/2024 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17. Dvišalės sutarties 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Pagal Dvišalės sutarties 43 straipsnio 4 dalį susitariančiosios šalies kompetentingam teismui prie prašymo dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo būtina pridėti: (1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; (2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; (3) šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtintus vertimus.

18. Taigi, nors teismas, sprendžiantis dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti, nerevizuoja šio sprendimo turinio, užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra nėra tik formali. Tokį prašymą nagrinėjantis teismas privalo patikrinti, ar neegzistuoja Dvišalėje sutartyje įtvirtinti atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą pagrindai. Asmens neinformavimas apie dėl jo vykdytą teisminį procesą – vienas iš pagrindų, kuriems esant nacionalinis teismas gali atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti kitoje susitariančiojoje valstybėje priimtą teismo sprendimą. Dėl šios priežasties Dvišalės sutarties 45 straipsnyje įtvirtinta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, jog jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą.

19. Dvišalės sutarties sąlygos, nustatančios pareigą informuoti šalis apie joms pradėtą bylą ir užtikrinti joms teisę į tinkamą teismo procesą, koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje pateiktu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios teisę į teisingą teismą, turinio aiškinimu. EŽTT jurisprudencijoje yra nurodyta, kad rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principai, esantys pagrindiniais sąžiningo proceso sąvokos komponentais, reikalauja teisingos pusiausvyros tarp šalių: kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kurios nesukuria jai esminės nelygybės oponento atžvilgiu. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad šie principai, apimantys visus susitariančiųjų valstybių proceso teisės aspektus, taip pat taikomi specifinėje teisminių dokumentų įteikimo šalims srityje, nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir negali būti aiškinama kaip nustatanti konkrečią dokumentų įteikimo formą (EŽTT Didžiosios kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Avotinš prieš Latviją, peticijos Nr. 17502/07, 119 punktas ir jame nurodyta EŽTT jurisprudencija; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-916/2022 26 punktas). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, jog kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (EŽTT 2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, 32 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2022 21 punktas). Pirmiau nurodyti EŽTT išaiškinimai, pagrindžiantys asmens informavimo apie teismo procesą svarbą, siekiant užtikrinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę į teisingą teismą, yra aktualūs ir sprendžiant specifinius klausimus dėl kitoje valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimo (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Avotinš prieš Latviją, peticijos Nr. 17502/07, 96 ir 98 punktus ir juose cituojamą praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-116/2020 22–23 punktus).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek prašomame pripažinti ir vykdyti teismo sprendime užfiksuotą informaciją dėl suinteresuoto asmens informavimo apie teismo procesą, tiek kitus byloje esančius duomenis apie viešus paskelbimus bei elektroniniu paštu suinteresuotam asmeniui (kompetentingai institucijai) siųstus pranešimus dėl bylos nagrinėjimo, konstatuoja, kad tokie duomenys nėra pakankami išvadai, jog suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą. Nors Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodoma, kad Rusijos Federacija tiek apie jos atžvilgiu inicijuotą pareiškėjos teisminį procesą, tiek apie teismo posėdžių datą, vietą ir laiką buvo informuota tinkamai, paskelbiant pranešimus oficialioje Ukrainos teismų sistemos interneto svetainėje, toks viešas paskelbimas nelaikytinas tinkamu suinteresuoto asmens informavimu. Būtent tokios pozicijos dėl viešų paskelbimų apie teismo procesą, kaip netinkamo informavimo apie prieš asmenį pradėtą teisminį procesą, laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024 24 punktą; 2025 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-5-881/2025 14 punktą).

21. Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad nei Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties išsiuntimas Rusijos Federacijos kompetentingai institucijai Teisingumo ministerijai jos oficialiu elektroninio pašto adresu info@minjust.gov.ru, nei pačios pareiškėjos suinteresuoto asmens institucijai ieškinio ir jo priedų išsiuntimas minėtu elektroninio pašto adresu, nei procesinių dokumentų siuntimas Rusijos Federacijos atstovybės Konsuliniam skyriui Lenkijos Respublikoje, Varšuvoje, taip pat nelaikytini tinkamu suinteresuoto asmens informavimu apie civilinės bylos inicijavimą ir jos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad nė vienu nurodomu atveju suinteresuotas asmuo nepatvirtino, jog jis gavo jam siųstus procesinius dokumentus.

22. Nors pareiškėja procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos Ukrainoje buvo įvesta karo padėtis ir nutraukti diplomatiniai santykiai tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos bei sustabdyti tarptautinių pašto siuntų mainai su Rusijos Federacija, dėl to tapo neįmanoma informuoti Rusijos Federaciją apie bylos nagrinėjimą diplomatiniais kanalais ar pašto ryšio priemonėmis, tačiau teismų praktikoje, vertinant analogiškas aplinkybes, pripažįstama, kad diplomatinių santykių nutraukimas su karinę agresiją pradėjusia naudoti valstybe ir pašto tarnybos veiklos sustabdymas negali pateisinti tinkamo bylos šalies informavimo apie bylos iškėlimą tvarkos nesilaikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024 24 punktas; 2025 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-5-881/2025 14 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad suinteresuoto asmens informavimas apie prieš ją inicijuotą teisinį procesą bei teismo posėdžius, paskelbiant viešai pranešimus oficialioje Ukrainos teismų sistemos interneto svetainėje bei elektroniniu paštu išsiunčiant suinteresuoto asmens institucijai pranešimus, laikytinas atitinkančiu Ukrainos teisinį reglamentavimą, todėl tinkamu. Nurodytina, kad vertinant ar asmuo buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą, esminę reikšmę turi aplinkybės, ar faktiškai jam buvo sudarytos galimybės dalyvauti procese, o ne aplinkybės, ar buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų formalių informavimo apie pradėtą procesą reikalavimų. Tokia išvada išplaukia tiek iš Dvišalės sutarties 45 straipsnyje nustatytos sąlygos, atspindinčios ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, tiek iš EŽTT ir kasacinio teismo praktikos dėl turinio viršenybės prieš formą principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2008; 2022 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-969/2022 46 punktą; 2024 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-943/2024 20 punktą).

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamas reikalavimas dėl šalių informavimo apie jų atžvilgiu pradėtą teisminį procesą nėra savitikslis. Viena iš pagrindinių asmens teisių užtikrinimo garantijų, nustatytų tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose, – teisė į teisingą teismą. Ši teisė gali būti veiksmingai užtikrinta tik tuo atveju, kai visiems dalyvaujantiems byloje asmenims yra sudaromos lygios galimybės dalyvauti teisminiame procese ir įrodinėti savo poziciją visais su ginču susijusiais klausimais, o tai savo ruožtu gali būti pasiekta tik tada, jei asmuo yra tinkamai informuotas apie dėl jo pradėtą teisminį procesą, jam yra sudarytos tinkamos sąlygos pasiruošti bylos nagrinėjimui ir jame dalyvauti. Teisės aktuose nustatyta pareiga užtikrinti asmenims teisę į teisingą teismo procesą suponuoja poreikį ne tik užtikrinti nurodytas garantijas nagrinėjant bylas nacionaliniuose teismuose, bet ir įvertinti, ar šios garantijos buvo suteiktos nagrinėjant bylą kitos susitariančiosios valstybės teisme, kai yra prašoma pripažinti ir leisti vykdyti šios valstybės teismo priimtą sprendimą. Todėl šis klausimas yra aktualus ir nagrinėjant prašymą dėl kitos valstybės teismo priimto sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-943/2024 17 punktą).

24. Taigi pareiškėjai nepateikus įrodymų apie tai, kad suinteresuotas asmuo Rusijos Federacija iš tikrųjų (faktiškai) būtų tinkamai informuota apie jos atžvilgiu pradėtą teismo procesą ir dėl jos priimtą teismo sprendimą, negalima daryti išvados, jog suinteresuotas asmuo atsisakė savo teisės stoti prieš teismą ir gintis nuo pareikšto ieškinio.

25. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, priėmus pareiškėjos prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą, siekta informuoti suinteresuotą asmenį Rusijos Federaciją apie nurodyto prašymo nagrinėjimą tiek viešo paskelbimo būdu, paskelbiant pranešimus specialiame interneto tinklapyje „teismai.lt“, tiek per Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje išsiunčiant procesinius dokumentus per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją. Tačiau Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje pateikė 2025 m. vasario 19 d. notą Nr. 168, kuria atsisakė priimti ir grąžino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai Lietuvos apeliacinio teismo prašytus įteikti procesinius dokumentus. Notoje taip pat nurodė, kad ji negali būti aiškinama kaip patvirtinanti tinkamą dokumentų įteikimą ir pranešimą Rusijos Federacijai.

26. Dvišalės sutarties 18 straipsnyje nustatyti atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindai. Šiame Dvišalės sutarties straipsnyje įtvirtinta, kad teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Dvišalės sutarties 45 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismų sprendimus: (1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; (2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių susitariančiosios šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos susitariančiosios šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; (3) jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, daro išvadą, kad suinteresuotas asmuo (jo atstovai) nedalyvavo procese dėl to, jog suinteresuotam asmeniui nebuvo tinkamai ir nustatyta tvarka įteiktas šaukimas į teismą. Pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad suinteresuotam asmeniui Rusijos Federacijai, nedalyvavusiai teisminiame procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą. Fakto, kad Rusijos Federacijai tinkamai įteiktas šaukimas ir kiti procesiniai dokumentai civilinėje byloje, kurioje priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimas, nepripažino ir Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje. Dėl to prašomo pripažinti Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje neatitiktų Dvišalės sutarties 18 straipsnio nuostatų ir teisingo teismo proceso principų, įpareigojančių teismą vykdyti realų, bet ne formalų teisingumą. Atsižvelgdama į nurodytas priežastis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja Dvišalės sutarties 45 straipsnio 1 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti pareiškėjos prašomą teismo sprendimą.

Dėl užsienio valstybės imuniteto ir atitikties viešajai tvarkai

28. Minėta, kad Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje pateikė 2025 m. vasario 19 d. notą Nr. 168, kurioje prašoma taikyti tarptautinės teisės principą – užsienio valstybės imuniteto principą, nes Rusijos Federacija nesutiko ir nesutinka, jog civilinė byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose (taip pat ir byla dėl Ukrainos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje, kurioje Rusijos Federacija yra atsakovė, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje).

29. Prašomame pripažinti ir leisti vykdyti Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodoma, kad teismas netaikė Rusijos Federacijai valstybės imuniteto (teisminio imuniteto), nes ieškinio dalykas yra nuostolių, padarytų Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą, atlyginimas, kuriuos pareiškėja patyrė suverenios Ukrainos valstybės teritorijoje. Ukrainos Černigovo srities Komercinis teismas vadovavosi Ukrainos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, kad Rusijos Federacija, įvykdžiusi neišprovokuotą ir plataus masto ginkluotą agresiją prieš Ukrainos valstybę, neturi teisės toliau remtis savo teisiniu imunitetu, jog paneigtų Ukrainos teismų jurisdikciją nagrinėti ir spręsti bylą dėl žalos, padarytos tokiais agresijos veiksmais, atlyginimo; šalis agresorė veikė viršydama savo suverenią teisę į savigyną, <...> ji klastingai pažeidė visas Ukrainos suverenias teises, veikdama jos teritorijoje, todėl Rusijos Federacija tikrai neturi teisinio imuniteto šios kategorijos bylose (Ukrainos Aukščiausiojo Teismo Didžiosios kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Nr. 990/80/22; 2022 m. birželio 8 d. nutartis byloje Nr. 790/9551/19).

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvoje taikoma riboto imuniteto doktrina. Šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina daro skirtumą tarp valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure imperii) ir valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure gestionis). Pripažįstama, kad privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais, kaip ir privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose valstybė negali turėti imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Dėl šios priežasties ieškinys, kylantis iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, valstybei gali būti pareikštas bendra tvarka. Absoliutaus valstybės imuniteto taikymas reikštų, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir laikosi tarybinės teisės doktrinos ir aklai remiasi tarybine teise. Tuo pačiu tai neatitiktų po 1990 m. kovo 11 d. pasikeitusio Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinio statuso, o tai reiškia, kad trukdytų Lietuvai integruotis į tarptautinę bendriją. Tačiau teismas neturėtų įstatymo taikyti formaliai ir mechaniškai, neatsižvelgdamas į realią padėtį ir Lietuvos valstybės veiksmus tarptautiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007; 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015; 1998 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-1/1998).

31. Valstybės imuniteto doktrina grindžiama tarptautinės viešosios teisės maksima „lygus lygiam valdžios neturi“ (par in parem non habet imperium). Šios maksimos turi būti laikomasi, kai nustatoma, kad valstybė atliko veiksmus viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Taigi užsienio valstybės teismo prerogatyva vertinti, iš kokių teisinių santykių – viešųjų ar privačių – yra kilęs ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-684/2016 13 punktas). Nacionaliniai teismai nėra visiškai laisvi remtis savo nacionaline teise taikant valstybės imunitetą arba atsisakant jį taikyti. Būtent tarptautinė teisė nubrėžia privalomas ribas ir sukuria taisykles, kuriomis vadovaujantis nacionaliniai teismai privalo taikyti valstybės imunitetą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024 35 punktas).

32. Tiek Lietuvos ir kitų valstybių nacionalinių teismų, tiek EŽTT ir kitų tarptautinių teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad kariniai veiksmai yra valstybės acta jure imperii, todėl neatsižvelgiant į jų neteisėtą pobūdį bei tarptautinį pasmerkimą, valstybės imuniteto apsauga valstybei išlieka. Taigi, tuo atveju, jeigu žala padaroma deliktu (iš karinių veiksmų), tai patenka į valstybės veikimą viešosios teisės srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024 37 punktas; 2025 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-5-881/2025 21 punktas; Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 1999 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Eemshaven Port Authority; Nederlandse Jurisprudentie, 2001, Nr. 567; EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (peticijos Nr. 15869/02); Tarptautinio Teisingumo Teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Jurisdikcinių imunitetų byloje (Vokietija prieš Italiją)).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai padarytą žalą kildinant iš karinių veiksmų bei Ukrainos Černigovo srities Komerciniam teismui 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime nustačius, kad ieškinio dalykas yra nuostolių, padarytų Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą, atlyginimas, kuriuos pareiškėja patyrė suverenios Ukrainos valstybės teritorijoje, konstatuotina, jog Rusijos Federacija veikė viešosios teisės srityje, t. y. acte iuri imperii. Minėta, kad Ukrainos Černigovo srities Komercinis teismas netaikė valstybės imuniteto doktrinos Rusijos Federacijai, dėl to kyla klausimas, ar tokio teismo sprendimo pripažinimas neprieštarauja viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

34. Sprendžiant užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą, atitiktis Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai tikrinama tik analizuojant pripažinto ir leisto vykdyti užsienio teismo sprendimo pasekmių įtaką Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, t. y. ar pripažinto ir leisto vykdyti užsienio teismo sprendimo vykdymas Lietuvos Respublikoje nepažeistų Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos. Viešoji tvarka suprantama siaurai ir apima tik esminius Lietuvos Respublikos visuomenės santvarkos pagrindus. Ji gali būti pažeista tik tais išimtiniais atvejais, kai užsienio teismo sprendimo įvykdymas gali sukelti pasekmes, neleistinas Lietuvos teisinės sistemos požiūriu. Sąvoka „viešoji tvarka“ aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006; 2022 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022 18 punktas).

35. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu. Viešosios tvarkos tikslas yra apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, t. y. viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2022 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022 19 punktas).

36. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo, o pagal 138 straipsnį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiose nuostatose įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia (be kita ko), tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

37. Taigi, visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, o juose įtvirtinti pagrindiniai principai yra viešosios tvarkos turinio elementai. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl rėmimosi viešosios tvarkos išlyga užtenka konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumą viešosios tvarkos prasme, nepriklausomai nuo šio teismo sprendimo faktinio priverstinio vykdymo padarinių.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta teismų praktika, konstatuoja, kad Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuris priimtas netaikius suinteresuotam asmeniui Rusijos Federacijai valstybės imuniteto byloje dėl ginkluotos karinės agresijos veiksmais privataus juridinio asmens turtui padarytos žalos ir negautų pajamų atlyginimo (dėl žalos, padarytos deliktu (kariniais veiksmais)), Rusijos Federacijai aiškiai išreiškus nesutikimą būti įtrauktai į tokį procesą, pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje prieštarautų tarptautinei viešajai tvarkai, t. y. tarptautinėje praktikoje priimtiniems imperatyviems standartams, tuo pačiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

39. Dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atsisako pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą.

40. Atmetus prašymą, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291, 810 straipsniais, 812 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 45 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Černigovo srities Komercinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta išieškoti iš suinteresuoto asmens Rusijos Federacijos, atstovaujamos Rusijos Federacijos Vyriausybės, pareiškėjai ribotos atsakomybės bendrovei – agropramoninei įmonei „Magnat“ 1 468 910 478 Eur ir bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. 927/982/23).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.