Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. M. ir A. S. ieškinį atsakovui P. G. dėl garbės ir orumo gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovai M. M. ir A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo teismą pripažinti, kad atsakovas P. G. 2017 m. vasario 28 d. elektroniniu laišku, skirtu Lietuvos Respublikos Seimo nariams, paskleidė tikrovės neatitinkančią ir ieškovės A. S. mirusio tėvo K. S. garbę bei orumą žeminančią informaciją – „uolus KGBistas“; pripažinti, kad atsakovas P. G. 2017 m. vasario 28 d. elektroniniu laišku, skirtu Lietuvos Respublikos Seimo nariams, paskleidė tikrovės neatitinkančią ir ieškovo M. M. garbę ir orumą žeminančią informaciją – „M. M. karjera iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje buvo proteguojama A. M.“. Nurodo, kad atsakovas P. G., tuometis Lietuvos Respublikos Seimo narys, 2017 m. vasario 28 d. į Lietuvos Respublikos Seimo narių elektroninio pašto dėžutes išplatino elektroninį laišką, kuriame pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovės A. S. velionį tėvą K. S. bei jos sūnų M. M., kuri žemina ieškovės mirusio tėvo K. S. bei ieškovo M. M. garbę ir orumą. Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija pradėjo tyrimą dėl šių viešų atsakovo P. G. pasisakymų ieškovės A. S. (tuometės M.) šeimos atžvilgiu. Komisija 2017 m. gegužės 24 d. priėmė išvadą Nr. 101-I-15, kurioje, vadovaudamasi savo kompetencija, rekomendavo P. G. remtis patikrintais faktais, nenurodyti tikėtinų aplinkybių, vengti nepamatuotų vertinimų. Atsakovas P. G. tyrimo metu Komisijai paaiškinimų neteikė, po Komisijos išvados visiškai jokių išvadų nepadarė, ieškovų neatsiprašė ir viešai paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos, net ir po Komisijos išvados bei po pačios ieškovės A. S. paviešintų nepaneigiamų faktų, nepaneigė. Aukščiau pateiktame laiške atsakovas P. G. paskleidė šias tikrovės neatitinkančias žinias (teiginius): „Seimo narė (kalba apie ieškovę A. M.), žmonės kalba, buvo proteguojama savo tėvo, kuris įvardijamas galimai uoliu KGBistu“; „Bet kaip tuomet pavadinti jos pačios (kalbama apie ieškovę) sūnaus (kalbama apie ieškovą M. M.) karjeros šuolį iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje. Nors Seimo kanceliarijoje yra pilna patyrusių specialistų, į pareigas pretendavo tik vienas M. Kiti savo dokumentus atsiėmė. Galimai proteguodama savo sūnų ponia juk tai darė nesavanaudiškai...“ Reaguodama į atsakovo P. G. elektroninį laišką, ieškovė A. S. viešai paskelbė realiais faktais grįstą atsakymą, kuriame visi atsakovo P. G. šiai bylai aktualūs teiginiai buvo kategoriškai paneigti, pateikiant konkrečius tai paneigiančius faktus. Tačiau jokios reakcijos iš atsakovo P. G. nei ieškovė A. S., nei Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija, atlikusi dėl tokių jo pasisakymų, tyrimą, nesulaukė. Paskleista informacija apie ieškovės A. S. velionio tėvo bendradarbiavimą su KGB yra akivaizdžiai neigiamo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio, tokia informacija turi neabejotinai ypatingą ir jautrų poveikį ir ypač tada, kai tokia informacija yra neatitinkanti tikrovės (melaginga). Kadangi velionio vaikai turi teisę (o kartu ir moralinę pareigą) kreiptis į teismą dėl jų velionio tėvo garbės ir orumo gynimo, ieškovė kreipiasi į teismą su reikalavimu pripažinti atsakovo P. G. teiginį apie tai, kad ieškovės tėvas buvo uolus KGBistas, neatitinkančiu tikrovės ir žeminančiu ieškovės velionio tėvo K. S. garbę ir orumą. Antrasis atsakovo P. G. tame pačiame elektroniniame laiške esantis pasisakymas yra tiesiogiai susijęs su ieškovo M. M. garbe ir orumu, kuri buvo/yra pažeista atsakovui P. G. skelbiant tikrovės neatitinkančius teiginius apie ieškovo M. M. motinos (tuometės Seimo narės) neva tai galimą jo protegavimą bei keliant tiesiogines abejones ieškovo M. M. kompetencija bei konkurso, kuriame jis dalyvavo ir kurį laimėjo, skaidrumu. Ieškovai mano, kad žodžių „galimai“ vartojimas, atsižvelgiant į paties atsakovo P. G. elektroninio laiško Seimo nariams struktūrą, teiginių (kategoriškų) konstrukciją, tokio laiško išsiuntimu siektus tikslus (paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą ne tik pačia A. S. ir jos sūnumi M. M., bet papildomai siekiant sukurti tikrovės regimybę A. S. tėvą (ir M. M. senelį) apšmeižiant „uoliu KGBistu“) laikytinas tik siekiu išvengti atsakomybės mėginant suteikti tokiam teiginiui vien tik neva tai „nuomonės“ reikšmę. Tai taip pat patvirtina, kad šiuo žodžiu yra siekiama neįrodytų, nepatikrintų ir šmeižikiškų žinių skleidimą pridengti, ką ieškovų įsitikinimu, ir mėgins įrodinėti atsakovas P. G. saviraiškos laisve.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas P. G. velionį ieškovės A. S. tėvą K. S. ((duomenys neskelbtini)) pavadino „uoliu KGBistu“ bei kategoriškais teiginiais pateikė kaip tikrus faktus apie ieškovo M. M. karjerą iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje kaip proteguotą A. S., dėl to ieškovės A. S. ieškiniu yra prašoma pripažinti, kad neatitinka tikrovės ir žeidžia velionio asmens garbę bei orumą teiginiai, kad ieškovės A. S. velionis tėvas buvo „uolus KBGistas“, o ieškovo M. M. ieškiniu yra prašoma pripažinti tikrovės neatitinkančiu ir garbę bei orumą žeidžiančiu teiginį, kad ieškovo „M. M. karjera iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje buvo proteguojama A. M.“.

Atsakovas P. G. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Prašo teismą nutraukti bylą, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka ir nustačius, kad ieškovai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, paskirti ieškovams baudą, kurios 50 proc. skirti atsakovui P. G.. Atsakovas mano, kad ieškovai ieškinyje nepareiškė reikalavimų, kuriais būtų siekiama teisinių pasekmių atsakovui, pvz. paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo, žalos atlyginimo, o atsakovų reikalavimas konstatuoti faktą neatitinka bendrosios ginčo teisenoje taikomų reikalavimų ir nesukuria materialinių pasekmių atsakovui.

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas P. G., tuometis Lietuvos Respublikos Seimo narys, 2017 m. vasario 28 d. į Lietuvos Respublikos Seimo narių elektroninio pašto dėžutes išplatino elektroninį laišką, kuriame pateikė informaciją apie ieškovės A. S. velionį tėvą K. S. bei jos sūnų M. M.:

„Prieš keletą savaičių Seimo nariai į savo pašto dėžutes gavo atvirą A. M. laišką, kuriame ji primena esanti bene didžiausia Lietuvos patriotė. Reaguoti į minėtą tekstą nusprendžiau po dabartinių šios personos išsireiškimų ir viešo Seimo narių dergimo. A. M. teigia, esą Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ji nuoširdžiai, nesavanaudiškai dirbo tik mūsų valstybės labui, budėjo Seime per sausio įvykius, Vyriausybėje pučo Rusijoje metu, leido knygeles vaikams, taip visą save atiduodama tik vardan tos Lietuvos. Keista, bet Seimo narė savo laiške neužsiminė apie tai, kad lygiai taip pat sėkmingai tarnavo ir tuometei okupuotai Lietuvai. Juk socialistinės ekonomikos studijas baigė Maskvoje, žmonės kalba, kad buvo proteguojama savo tėvo, kuris įvardijamas galimai uoliu KGB‘istu. „Patriotė“ laiške nepamini savo rašytų metodinių rekomendacijų V. Lenino veikalui ar su užsidegimu nagrinėtų socializmo politinės ekonomijos klausimų Marksizmo leninizmo klasikų darbuose. Seimo narė tiek viešai, tiek ir siųstame laiške trykšta neapykanta valstiečiams, R. K., G. K.. Pastarosios palaikymą vadina spjūviu „į veidą tūkstančiams jaunų žmonių“. Bet kaip tuomet pavadinti jos pačios sūnaus karjeros šuolį iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje. Nors Seimo kanceliarijoje yra pilna patyrusių specialistų, į pareigas pretendavo tik vienas M.. Kiti savo dokumentus atsiėmė. Galimai proteguodama savo sūnų ponia juk tai darė nesavanaudiškai... O šiomis dienomis lygiai taip pat nesavanaudiškai Seimo Europos reikalų komitete išsireikalavimo ir komandiruotės į Briuselį. Juk sūnų ir anūką galima aplankyti už mokesčių mokėtojų pinigus. Noriu pabrėžti, kad valstiečius visada puola ir puls tokie pat prisitaikėliai, prie visų sistemų prisiklijuojantys žmonės, kaip A. M.. Turiu pritarti Etikos ir procedūrų komisijai, įspėjusiai A. M.. Tokios personos tik trukdo naujai išrinktiems Seimo nariams dirbti Lietuvos labui. Puldami ir niekindami šią partiją, jie paniekina ir 1/3 Lietuvos piliečių, kurie juos išrinko. Iš mūsų šalies jau išvarytas milijonas gyventojų, todėl manau, kad valstiečiai yra ta viltis, kuri gali Lietuvą išvaduoti iš politinio chaoso, kurį sukūrė įvairios grupuotės ir susikūrę klanai. Pabaigai, R. K. ir valstiečiams noriu palinkėti nesižeminti prieš tuos, kurie kitų rankomis jus puola. Juk, anot D. G., permainos įvyko „ne tos“...Pagarbiai, Lietuvos Helsinkio grupės narys, Lietuvos Laisvės lygos narys, buvęs politinis kalinys, Seimo narys P. G..“ Minėtas aplinkybes bei atsakovo elektroninio laiško turinį patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2017 m. gegužės 24 d. išvada Nr. 101-I-15 (e.b.l. 12-16).

Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2017 m. gegužės 24 d. išvadoje Nr. 101-I-15, rekomendavo P. G. remtis patikrintais faktais, nenurodyti tikėtinų aplinkybių, vengti nepamatuotų vertinimų.

Ieškovai laiko atsakovo P. G. laiške paskleistus šias tikrovės neatitinkančias žinias (teiginius): „Seimo narė (kalba apie ieškovę A. M.), žmonės kalba, buvo proteguojama savo tėvo, kuris įvardijamas galimai uoliu KGBistu“; „Bet kaip tuomet pavadinti jos pačios (kalbama apie ieškovę) sūnaus (kalbama apie ieškovą M. M.) karjeros šuolį iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje. Nors Seimo kanceliarijoje yra pilna patyrusių specialistų, į pareigas pretendavo tik vienas M.. Kiti savo dokumentus atsiėmė. Galimai proteguodama savo sūnų ponia juk tai darė nesavanaudiškai...“

Dėl ieškovų pasirinkto savo pažeistos teisės gynimo būdo tinkamumo

CK 2.24 straipsnio 1 dalyje yra išskiriami trys asmens garbės ir orumo teisių gynimo būdai – asmuo turi teisę reikalauti: 1) pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą; 2) teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančius ir žeminančius asmens garbę ir orumą duomenis; 3) atlyginti tokiu duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Dėl asmens garbės ir orumo gynimo būdų ir teisenos yra nuosekliai pasisakyta kasacinio teismo praktikoje. Kiekvienas iš CK 2.24 straipsnyje nurodytų asmens garbės ir orumo teisių gynimo būdų yra savarankiškas, todėl, siekiant ginti pažeistą asmens teisę, gali būti taikomas kiekvienas atskirai arba taikomi keli teisių gynimo būdai: prašoma paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis ir priteisti turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą arba pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir priteisti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-403/2021, 65 punktas, 2022 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e3K-3-197-421/2022, 69 punktas).

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, kad svarbiausiu viešojo asmens garbės ir orumo gynimo būdu laikytinas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o neturtinės žalos dydis negali turėti dominuojančio vaidmens; priteisiama neturtinė žala gali būti minimali ar artima minimaliai, net ir tuo atveju, kai pažeidimai gana skaudūs; akcentuojama, kad viešasis asmuo, būdamas labiau pastebimas, turi galimybę pasisakyti viešai, gali pats ir per visuomenės informavimo priemones paneigti paskelbtas žinias (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 55 punktą).

Taigi, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką ieškovai, ginčo teisenos tvarka reikalaudami pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą, pasirinko vieną iš įstatymo nustatytų alternatyvių savo pažeistų teisių gynimo būdų ir jį realizavo tinkamai, t. y. pareikšdami ieškinį ginčo teisenos tvarka.

Dėl paskleistos informacijos vertinimo kaip neatitinkančios tikrovės ir žeminančios ieškovo garbę ir orumą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, ji yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti ar kitaip pažeisti kitų asmenų teisių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, jog viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 34 punktą).

Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018, 31 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo P. G. 2017 m. vasario 28 d. elektroniniu laišku, skirtu Lietuvos Respublikos Seimo nariams, paskleistos informacijos, t. y. atsakovo teiginių apie ieškovės A. S. tėvą ir ieškovą M. M.. Minėta informacija buvo išplatinta 2017 m. vasario 28 d. atsakovo elektroniniais laiškais Lietuvos Respublikos Seimo nariams į jų elektroninio pašto dėžutes. Kad ši informacija tapo žinoma adresatams, patvirtina aplinkybė, jog Seimo Etikos ir procedūrų komisija gavo J. J. kreipimąsi su prašymu įvertinti, minėtus Seimo nario P. G. teiginius apie A. M. (S.) ir jos šeimą. Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2017 m. gegužės 24 d. išvada „Dėl Seimo nario P. G. pasisakymų“ Nr. 101-I-15 patvirtina, jog minėtas atsakovo elektroninis laiškas buvo išsiųstas Seimo nariams į jų pašto dėžutes ir šio laiško turinys tapo žinomas daugiau nei vienam asmeniui (e.b.l. 12-16). Taigi, ginčo informacijos paskleidimo faktas įrodytas. Kad paskleista informacija yra apie ieškovės A. M. tėvą ir ieškovą M. M., patvirtina tai, jog minėtame elektroniniame laiške nurodyti asmenų vardai, pavardės, taip pat giminystės ryšys.

Atsakovas nesutinka su ginčo teiginių kaip žinios kvalifikavimu ir teigia, jog tai yra atsakovo nuomonė, nes teiginiai nėra kategoriški, o išreiškiami su žodžiu „galimai“, kas reiškia tam tikrą atsakovo abejonę, pasvarstymą.

Tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą; 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2021 30 punktą).

Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo teksto kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomonę ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 27 punktą; 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020 32 punktą).

Kvalifikuojant ginčo teiginį vertintinos įvairios aplinkybės: bendras pasisakymo kontekstas, tonas, tikslas; vienas sakinys, frazė negali būti vertinami pažodžiui, atsietai nuo bendro pasisakymo konteksto, jei vienas sakinys, frazė išskiriami iš viso pasisakymo, tam reikia pateikti įtikinamus argumentus ir pan.

Nagrinėjamu atveju ginčo informacija pateikta tokiame kontekste: „Keista, bet Seimo narė savo laiške neužsiminė apie tai, kad lygiai taip pat sėkmingai tarnavo ir tuometei okupuotai Lietuvai. Juk socialistinės ekonomikos studijas baigė Maskvoje, žmonės kalba, kad buvo proteguojama savo tėvo, kuris įvardijamas galimai uoliu KGB‘istu .“

Frazė „uolus KGB‘istas“, vertinant ją viso sakinio ir laiško kontekste, yra pateikiama nors ir tiesioginiame sakinyje, nusakančiame teigimą, tačiau ne kaip kategoriškas teiginys, faktas, kurį galima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus. Atsakovas kategoriškai neteigia, kad ieškovės A. S. tėvas buvo uolus KGB‘istas, o nurodo, kad apie tai „žmonės kalba“, „įvardijamas galimai uoliu KGB‘istu“. Taigi, frazė „uolus KGB‘istas“ pateikiama kaip trečiųjų asmenų nuomonė, įtarimai. Kadangi tai nurodoma kaip neidentifikuotų asmenų nuomonė, nėra objektyvios galimybės patikrinti šios informacijos teisingumą, taikant tiesos ir netiesos kriterijus.

Iš minėto konteksto matyti, kad atsakovo teiginys, jog „Galimai proteguodama savo sūnų ponia juk tai darė nesavanaudiškai...“ pateikiamas ne kaip žinia, faktas, bet kaip subjektyvi atsakovo išvada, padaryta apibendrinant prieš tai nurodytus faktus, jog „į pareigas pretendavo vienas M., kiti savo dokumentus atsiėmė“, kurių atitikimo tikrovei ieškovai neginčija ir kurie iš esmės atitinka pačių ieškovų pateiktuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus faktinius duomenis, t. y. kad „į pareigas pretendavo tik vienas M., kiti savo dokumentus atsiėmė.“ Atsakovo teiginiai „karjeros šuolis“, „Seimo kanceliarijoje pilna gerų specialistų“ akivaizdžiai yra vertinamojo pobūdžio teiginiai, grindžiami subjektyviu atsakovo suvokimu apie ieškovo M. M. ir kitų Seimo kanceliarijos darbuotojų sugebėjimus, karjeros galimybes, pareigų reikšmingumą ir pan. Atsakovas diskusiją pradeda klausimu „Bet kaip tuomet pavadinti jos pačios sūnaus karjeros šuolį iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje“.

Taigi, ieškovų prašomas pripažinti tikrovės neatitinkančiu ir garbę bei orumą žeminančiu teiginys „M. M. karjera iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje buvo proteguojama A. M.“ nebuvo atsakovo paskleistas, o buvo paskleista kitokio turinio informacija apie ieškovus: „Galimai proteguodama savo sūnų ponia juk tai darė nesavanaudiškai...“

Įvertinęs ieškovų ginčijamų teiginių turinį, jų išraiškos būdą, paskelbimo kontekstą teismas daro išvadą, jog ši informacija neatitinka žiniai, faktams keliamų ktiterijų, o yra subjektyvi atsakovo nuomonė.

Kadangi abu ieškiniu ginčijami teiginiai yra atsakovo pateikti ne kaip faktai, o kaip subjektyvi atsakovo nuomonė, šių teiginių tikrumo negalima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus ir jų paneigimas negalimas.

Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmens garbė ir orumas gali būti pažeminti, taip pat dalykinė reputacija gali būti pažeista ne tik paskleidžiant tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą, bet ir paskleidžiant nuomonę, kuri yra nesąžininga, neturinti pakankamo faktinio pagrindo, suponuojanti neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė, yra įžeidžianti. Nuomonės paskleidimo atvejai nepatenka į CK 2.24 straipsnio reguliavimo dalyką, todėl nuomonės paskleidimu pažeistos asmens teisės negali būti teismo ginamos CK 2.24 straipsnio pagrindu ir ši teisės norma joms ginti teisme netaikytina (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 36, 44 punktus). Taigi atsakovo paskleistos informacijos kvalifikavimas kaip žinios ar nuomonės yra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl taikytino ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos gynimo, nustatęs, jog asmens teisės buvo pažeistos ne žinios, o nuomonės paskleidimu, jas gina ne CK 2.24 straipsnio, o CK 1.137, 6.263 straipsnių pagrindu, taikydamas civilinę deliktinę atsakomybę ir (arba) kitus ieškovo pasirinktus pažeistų jo teisių gynimo būdus, be kita ko, pažeidimo pripažinimą (t. y. pripažinimą, kad paskleista nuomonė žemina asmens garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 52 punktas).

Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė taip pat pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. Pasisakant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nepaisant to, kad atsakomybė už paskleistą nepagrįstą nuomonę taikoma ne CK 2.24 straipsnio pagrindu, įrodinėjimo našta bylose dėl nuomonės paskleidimo paskirstoma taip pat, kaip ir bylose dėl tikrovės neatitinkančių duomenų, žinios paskleidimo, t. y. taikoma nuomonės nepagrįstumo prezumpcija ir atsakovas turi įrodyti, kad jo paskleista nuomonė turi pakankamą faktinį pagrindą ir ja nebuvo siekta sumenkinti, įžeisti ieškovo ar kitaip specialiai jam pakenkti (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Kadangi nuomonė yra subjektyvus tam tikros situacijos, faktų vertinimas, sprendžiant dėl jos pagrįstumo, sąžiningumo, etiškumo turi būti nustatytas paskleistos informacijos turinys, tekstas ir kontekstas, nes ne už kiekvienos nepagrįstos nuomonės paskleidimą gali būti taikoma civilinė atsakomybė, o tik už tokios, kuri pažemino fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidė juridinio asmens dalykinę reputaciją. Tai, ar paskleista nuomonė pažeidžia asmens, apie kurį ji paskleista, interesus, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas ir tai, kaip visuomenė suprato ginčijamus teiginius (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 57–59 punktai).

Nuomonei įvertinti teismui visų pirma reikia nustatyti, kokia nuomonė buvo paskleista, t. y. nustatyti jos turinį ir paskleidimo faktą. Nuomonės turinį, kuris yra fakto klausimas, kaip ir jos paskleidimo faktą, teismas nustato pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Šių faktų įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Tai, kaip atsakovo išsakytus teiginius suprato ieškovas, savaime nereiškia, kad būtent tokia nuomonė apie jį buvo paskleista. Teismas kvalifikuoja ginčo teisinius santykius, atsižvelgdamas į ieškinyje nurodomą ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 19 punktas; 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021, 39 punktas).

Atsakovo paskleistas teiginys, jog ieškovės A. S. tėvas įvardijamas galimai uoliu KGB‘istu, neturi jokio faktinio pagrindo. Pagal aukščiau nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jo paskleista nuomonė turi pakankamą faktinį pagrindą ir ja nebuvo siekta sumenkinti, įžeisti ieškovo ar kitaip specialiai jam pakenkti (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas nusišalino nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo, tačiau ieškovai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog minėta atsakovo nuomone neturi faktinio pagrindo ir buvo skleidžiama siekiant pažeminti ieškovės velionį tėvą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog tokią informaciją atsakovas gavo iš asmenų, kurie bylos nagrinėjimo metu jau yra mirę, t. y. A. T. ir N. S., tačiau įrodymų, patvirtinančių tokį informacijos šaltinį, nepateikė. Nors atsakovas nurodo, kad šie asmenys yra mirę, tačiau pagal jo paskleistos nuomonės kontekstą „žmonės kalba“, darytina išvada, jog tokią informaciją apie ieškovės tėvą iš minėtų šaltinių sužinojo ne tik ieškovas, bet neapibrėžtas ratas asmenų. Nuomonės faktinis pagrindas gali būti įrodinėjamas visomis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant ir netiesioginius įrodymus. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, suponuojančių pagrindą atsakovui susidaryti aukščiau nurodytą nuomonę apie ieškovės velionį tėvą.

Lietuvos ypatingojo archyvo 2017 m. balandžio 28 d. raštas dėl archyvinių duomenų Nr. P2-1260 patvirtina, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) archyviniuose fonduose duomenų apie tai, kad ieškovės A. S. tėvas K. S. buvo etatinis LTSR KGB darbuotojas ar „liaudies gynėjas“, duomenų apie ieškovės A. S. tėvo K. S. bendradarbiavimą su sovietų represinių struktūrų organais, įrašymą į LTSR KGB Mobilizacijos skyriaus įskaitą ir kitų duomenų, liudijančių K. S. dalyvavimą KGB ar kitose sovietų represinėse struktūrose, Lietuvos ypatingajame archyve nėra (e.b.l. 45). Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad ieškovės A. S. tėvas K. (K.) S. už tai, kad palaikė ryšius su partizanais ir buvo partizanų rėmėjas, (duomenys neskelbtini) metų gruodžio mėnesį buvo nuteistas (duomenys neskelbtini) metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su teisių apribojimu (duomenys neskelbtini) metams ir viso asmeniškai priklausančio turto konfiskavimu.

Išdėstytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog nei atsakovo paskleistos nuomonės susiformavimui, nei jos skleidimo nebuvo jokio faktinio pagrindo ar teisėto visuomenės intereso.

P. G. 2017 m. vasario 28 d. elektroniniame laiške išsakyti teiginiai „uolus KGB‘istas“, atsižvelgiant į istorinį Lietuvos valstybės kontekstą, vertinami kaip žeidžiantys bet kurio asmens garbę ir orumą. Paskleista informacija apie „uolų KGBistą“ yra akivaizdžiai neigiamo, garbę ir orumą ypatingai žeminančio pobūdžio, todėl tokios informacijos paskleidimas Lietuvos Respublikos Seimo nariams apie ieškovės jau mirusį tėvą ir tiesiogiai tai siejant su pačia ieškove, atsižvelgiant į jos visuomeninę bei darbinę veiklą, sukėlė ir šiuo metu kelia neigiamus išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą bei tiek ieškovės tėvo, tiek ir pačios ieškovės A. S. reputacijos pablogėjimą. Dalyvavimas SSRS okupaciniam režimui pavaldžių struktūrų veikloje Lietuvos visuomenėje yra vertinamas itin neigiamai ir yra smerktinas. Atsakovui P. G. nurodytas istorinis kontekstas yra žinomas, todėl akivaizdu, jog atsakovo teiginiai buvo išsakyti siekiant sukelti neigiamą visuomenės reakciją ieškovės A. S. bei jos šeimos atžvilgiu ir tokiu būdu pažeminti ieškovę bei jos velionį tėvą. Kad būtent tokių tikslų vedamas atsakovas P. G. ir paskleidė tokius tikrovės neatitinkančius teiginius matyti iš to, kad ir pačią ieškovę A. S. atsakovas savo elektroniniame laiške Seimo nariams vadina „patriote“, šį žodį išskirdamas kabutėmis. Kabutės, jas taikant šiame ginčo kontekste, laikytina kaip ironija, žodžiui „patriotė“ suteikiant priešingą reikšmę. Minėtas atsakovo teiginys suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė, ką patvirtina Seimo nario J. J. kreipimasis į jog Seimo Etikos ir procedūrų komisiją su prašymu įvertinti minėtus Seimo nario P. G. teiginius apie A. M. (S.) ir jos šeimą. Įvertinęs, kad teiginys „uolus KGB‘istas“ paskleistas apie ieškovės velionį tėvą ir tapo žinomas daugiau nei vienam asmeniui, šio teiginio žeminantį pobūdį, taip pat atsakovo nesąžiningumą, nesant objektyvaus faktinio pagrindo ir tikslo, ieškovės velionio tėvo garbė ir orumas turi būti ginamas, teismui pripažįstant atsakovo paskleistą nuomonę žeminančia ieškovės velionio tėvo garbę ir orumą.

Kaip minėta, tiek asmens garbę bei orumą žeminančių žinių, tiek nuomonės paskleidimo atveju būtent ieškovui kyla pareiga įrodyti ginčo teiginių paskleidimo faktą, o taip pat ir faktą, kad žinios yra apie jį. Ieškovas M. M. prašo pripažinti jo garbę bei orumą žeminančiu atsakovo teiginį: „M. M. karjera iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje buvo proteguojama A. M.“. Tačiau iš ginčo laiško turinio matyti, kad atsakovas paskleidė kitokio turinio teiginį bei kitokia nei ieškovų nurodoma forma: „Galimai proteguodama savo sūnų ponia juk tai darė nesavanaudiškai...“ Sulyginus ieškovo nurodytus ginčo teiginius su pasakytais atsakovo, matyti, kad sakinių konstrukcija ir turinio prasmė ženkliai skiriasi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-611/2022, yra išaiškinęs, jog būtent ieškovas turi įrodinėjimo pareigą įrodyti konkretų prašomų pripažinti žeminančiais teiginių turinį (nutarties 41 punktas). Pažymėtina, kad tokio kaip nagrinėjama, pobūdžio bylos yra dispozityvios ir teismas neturi pareigos pats savo iniciatyva rinkti įrodymų, taip pat negali viršyti pareikštų reikalavimų ar taikyti alternatyvių ieškovo pažeistų teisių ginimo būdų. Teismas turi įvertinti byloje pateiktus įrodymus ir spręsti dėl jų pakankamumo teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ir teismo išvadoms pagrįsti. Šaliai neįvykdžius jai tenkančios atitinkamos aplinkybės buvimo įrodinėjimo pareigos, teismas konstatuoja tos aplinkybės buvimą esant neįrodytą.

Nagrinėjamu atveju ieškovo selektyvus duomenų pateikimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad būtent tokie teiginiai, kuriuos ieškovas M. M. prašo pripažinti kaip žeminančius jo garbę ir orumą, atsakovo buvo paskleisti. Paminėtina ir tai, kad ieškovas M. M. žinomas viešas asmuo Lietuvoje dėl savo politinės veiklos, atitinkamai jis turėtų būti tolerantiškesnis kritikai. Atsakovo faktiškai paskleistas teiginys „Galimai proteguodama savo sūnų ponia juk tai darė nesavanaudiškai...“ neturi aiškaus konstatuojamojo pobūdžio, kaip selektyviai nurodo ieškovas, formuluodamas ieškinio dalyką. Taip pat šis teiginys nukreiptas ne į ieškovą M. M., o į ieškovę A. S., t. y. jame kalbama ne apie M. M., o apie A. S. veiksmus, kuriems suteikiamas neigiamas aspektas „galimai proteguodama savo sūnų ponia tai darė...“. Todėl ieškovui neįrodžius prašomų pripažinti žeminančiais atsakovo teiginių: „M. M. karjera iš Seimo komiteto patarėjo į Europos Parlamentą Briuselyje buvo proteguojama A. M.“ paskleidimo fakto, o iš atsakovo laiško turinio teismui padarius išvadą, jog atsakovas pakleidė kitokio turinio nuomonę ir kitokiame kontekste, šioje dalyje ieškinys atmetamas.

Atsakovas P. G. prašė teismą paskirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį. Prašymas netenkinamas.

Ieškovė prašo skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant ginčo teisenai keliamų reikalavimų akivaizdžiai neatitinkantį ieškinį. Atsakovas laiko, kad ieškovai pareiškė ieškinį nesąžiningai, siekdami imituoti teisingumą dėl neva pažeistų teisių bei dirbtiniu teismo procesu pažeidė atsakovo teises ir teisėtus interesus reikšti viešai savo nuomonę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. CPK 95 straipsnyje yra reglamentuotos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, bet ir piktnaudžiavimo pripažinimo pagrindai. Minėtos teisės normos prasme piktnaudžiavimas yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-684/0020). Neigiami piktnaudžiavimo padariniai gali pasireikšti ne tik turtine žala, bet ir normalios proceso eigos sutrikdymu, dėl kurio, pavyzdžiui, tenka atidėti teismo posėdį ar padaryti pertrauką, nepateisinamu teismo ir šalių laiko eikvojimu svarstant piktnaudžiaujant teise pateiktus prašymus, byloje dalyvaujančio asmens neigiamais išgyvenimais ir kita jo neturtine žala, atsirandančia dėl procesinio piktnaudžiavimo. Todėl toks elgesys negali būti toleruojamas nepriklausomai nuo juo padaromos žalos pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016). Sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo turi būti įvertintas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, jog ieškovai reikšdami ieškinį, būtų nurodę tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar teikę nepagrįstus procesinius prašymus, kuriuos būtų pagrindas traktuoti kaip trukdymą procesui. Atsakovas nepateikė įrodymų ar argumentų, kurie pagrįstų teiginius dėl galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar nesąžiningai reiškiant ieškinį. Ieškovų ieškinys iš dalies patenkintas, t. y. teismas konstatavo ieškovų teisių pažeidimą bei atsakovo neteisėtus veiksmus, ieškovų atžvilgiu, nesąžiningai ir neetiškai reiškiant nuomonę apie ieškovus. Vien dalies ieškovų reikalavimų netenkinimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes traktuoti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai laikant, kad patenkinti ieškovės A. M. reikalavimai 50 proc. dalimi (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovų bylinėjimosi išlaidas sudaro už ieškinį sumokėtas 218,00 EUR žyminis mokestis ir 2910,05 EUR išlaidos už advokato teisines paslaugas. Atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 918,00 EUR išlaidos už advokato padėjėjo teisines paslaugas. Paskirsčius tarp šalių procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, iš kiekvieno asmens priteistinų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakyme „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-386/1K-411 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš šalių valstybei nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad atsakovas P. G. 2017 m. vasario 28 d. elektroniniu laišku, skirtu Lietuvos Respublikos Seimo nariams, paskleidė ieškovės A. S. mirusio tėvo K. S. garbę bei orumą žeminančią nuomonę – „uolus KGBistas“.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo P. G. ieškovei A. M. 54,50 EUR žyminio mokesčio ir 727,51 EUR išlaidų už advokato teisines paslaugas, iš viso 782,01 EUR (septynis šimtus aštuoniasdešimt du eurus, vieną euro centą) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės A. M. atsakovui P. G. 229,50 EUR (du šimtus dvidešimt devynis eurus, penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo M. M. 459,00 EUR (keturis šimtus penkiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.