- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-07
- Bylos Nr.
- e2A-1188-1012/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14237-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Autokomercija“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
- 2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autokomercija“ dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo, trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, esant Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašo teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autokomercija“ 2 768 Eur skolą už valstybinės žemės nuomą už 2022 metus, 99,65 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. gegužės 15 d. ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė:
1.1. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovė nuo 2004 m. gruodžio 10 d. nuosavybės teise valdo pastatą – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), todėl yra valstybinės žemės sklypo naudotoja. Pagal 2023 m. gegužės 19 d. mokesčių mokėtojo kortelę atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracijai nesumokėjo 2 768 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2022 metus. Atsakovei buvo išsiųstas 2023 m. vasario 20 d. priminimas Nr. 230220162153 dėl skolos už valstybinės žemės nuomos mokesčio nemokėjimą, tačiau atsakovė nei skolos, nei delspinigių nepadengė.
1.2. Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491 ir pakeistų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2022 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. T-134, 35 punkte numatyta, kad laiku nesumokėjus valstybinės žemės nuomos mokesčio, skaičiuojami delspinigiai – 0,02 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po to, kai baigėsi nuomos mokesčio sumokėjimo terminas, ir skaičiuojami už kiekvieną kalendorinę dieną ne ilgiau kaip 180 dienų. Kadangi atsakovė valstybinės žemės nuomos mokesčio iki nustatyto termino nesumokėjo (iki kalendorinių metų lapkričio 15 d.), atsakovei skaičiuojami 0,02 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną. Atsakovei delspinigiai paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. gegužės 15 d. Pagal 2023 m. gegužės 19 d. mokesčių mokėtojo kortelę atsakovei iš viso priskaičiuota 99,65 Eur delspinigių.
Atsiliepimas
2. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, jo atstovui nedalyvaujant. NŽT nurodė:
2.1. 1993 m. spalio 29 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi, pakeista Apskrities viršininko 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 02-01-3527, Apskrities viršininko 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 02-01-6468, (galiojo nuo 1993 m. spalio 29 d. iki 2019 m. sausio 3 d.) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas atsakovei 50 metų terminui. 2018 m. birželio 7 d. Kauno miesto skyriaus specialistai atliko žemės naudojimo kontrolę ir nustatė, jog nuomos sutartimi išnuomotas žemės sklypas nėra naudojamas pagal nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir būdą; žemės sklypas yra apaugęs daugiametėmis žolėmis, sklypo viduryje matyti betoninių pamatų stulpų fragmentai. Kauno miesto skyriaus 2018 m. birželio 12 d. raštu Nr. 8SD-3008-(14.8.7.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties žemės sklype (duomenys neskelbtini), nutraukimo“ atsakovė buvo informuota, jog su ja sudaryta nuomos sutartis suėjus 2 mėnesiams po rašto gavimo bus nutraukta vienašališkai, nes žemės sklypas nenaudojamas pagal paskirtį, jame nėra savarankiškai funkcionuojančių statinių. Kauno miesto skyriaus vedėjo 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1321-(14.8.2.) „Dėl 1993 m. spalio 29 d. valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties nutraukimo“ nuomos sutartis su atsakove nutraukta vienašališkai. Atsakovė įsakymą ginčijo teismine tvarka, tačiau Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-642-435/2020 ir Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1694-924/2020 konstatuota, jog NŽT nuomos sutartį su atsakove nutraukė pagrįstai. Nuo 2004 m. gruodžio 10 d. žemės sklype yra įregistruotas atsakovei nuosavybės teise priklausantis nebaigtos statybos (baigtumas – 4 proc.) pastatas – parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su atsakove nesudaryta.
2.2. Vien ta aplinkybė, jog nuomos sutartis su atsakove buvo nutraukta dėl žemės sklypo nenaudojimo pagal paskirtį, pati savaime nereiškia, jog atsakovės atžvilgiu išnyko pareiga mokėti nuomos mokestį. Prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme ir po valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį, t. y. žemės nuomos mokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012).
3. Atsakovei ieškinys ir pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka. Per teismo nustatytą terminą atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypo nuomos sutartis, sudaryta su atsakove, NŽT dar 2018 m. lapkričio 30 d. buvo nutraukta, pripažinus, kad atsakovė, nepaisant šiame žemės sklype stovinčio jai nuosavybės teise priklausančio 4 procentų baigtumo pastato – parduotuvės, žemės sklypo nenaudoja (jame nevykdo jokios veiklos, neatlieka statybos darbų, jame nėra jokių savarankiškai funkcionuojančių statinių, žemės sklypo viduryje matyti tik betoninių pamatų stulpų fragmentai). Pagal byloje surinktus įrodymus šiame žemės sklype šiuo metu stovintį 4 procentų baigtumo pastatą – parduotuvę atsakovė pastatė žemės sklypo nuomos sutarties galiojimo metu. Byloje nėra jokių duomenų, kad šį pastatą žemės sklype atsakovė statė neteisėtai ir/ar pažeisdama žemės sklypo nuomos sutarties sąlygas.
6. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teigti, jo ir nutraukus žemės sklypo nuomos sutartį dėl to, kad atsakovė nenaudoja žemės sklypo pagal paskirtį, atsakovei išliko prievolė mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi žemės sklypu, kuriame liko pagal žemės sklypo nuomos sutarties sąlygas jos galiojimo metu atsakovės pastatytas 4 procentų baigtumo pastatas – parduotuvė, negalima. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad žemės sklype yra likęs atsakovei iki šiol nuosavybės teise priklausantis 4 procentų baigtumo pastatas – parduotuvė sukuria ne prievolę atsakovei ir toliau mokėti nuomos mokestį pagal nutrauktą žemės sklypo nuomos sutartį, bet suteikia teisę atsakovei ir trečiajam asmeniui spręsti klausimą dėl šio statinio likimo teisės aktų nustatyta tvarka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Asmens pareiga mokėti mokestį už valstybinės žemės nuomą pastatų ar statinių savininkams atsiranda nuo daiktinių teisių įregistravimo NTR momento ir tai yra pakankamas ir vienintelis teisinis pagrindas skaičiuoti asmeniui ieškovės administruojamą žemės nuomos mokestį, neatsižvelgiant į apmokestinamo objekto faktinį naudojamą ir/ar faktinį egzistavimą.
7.2. NTR duomenimis, ginčo žemės sklype yra įregistruotas atsakovei nuosavybės teise priklausantis pastatas, ir nepaisant to, jog statinys nėra naudojamas pagal paskirtį, jis užima žemės sklypą ir riboja žemės savininko, t. y. valstybės, teisę disponuoti žeme kitais, efektyvesniais būdais, teikiančiais valstybei ir visuomenei didžiausią naudą, todėl atsakovė neturėtų būti atleidžiama nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
7.3. Įstatymai numato dvi skirtingas asmenų teises į valstybinę žemę, t. y. teisę lengvatine tvarka ne aukciono išsinuomoti valstybinę žemę ir teisę naudotis valstybine žeme, užstatyta asmens nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas klydo, nepagrįstai pripažindamas, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti pastatas valstybinės žemės sklype nesukuria pagrindo jai suteikti valstybinės žemės naudotojos statuso.
7.4. Pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1694-924/2020 konstatuotomis aplinkybėmis, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar NŽT sprendimas vienašališkai nutraukti su atsakove valstybinės žemės numos sutartį buvo pagrįstas ir teisėtas, tačiau byloje nebuvo sprendžiama dėl atsakovės kaip žemės naudotojos teisių ir pareigų.
7.5. Ieškovė pateikė ieškinį ne dėl atsakovės pareigos mokėti žemės nuomos mokestį už ginčo žemės sklypo nuomą, bet už šio sklypo naudojimą. Teisę toliau naudotis valstybine žeme po atsakovei priklausančiu pastatu atsakovei kyla ne iš sutarties, o pagal įstatymą. Todėl nuomos sutarties sudarymo ir nutraukimo faktai nagrinėjamu atveju nelaikytini bylai reikšmingomis aplinkybėmis.
7.6. Tiek nagrinėjamos bylos, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-437/2009 faktinės aplinkybės yra labai panašios ir beveik identiškos, t. y. abiem atvejais valstybinė žemė asmenims buvo suteikta nuomos pagrindais statinių statybai, o nutraukus nuomos sutartį, valstybinė žemė ir toliau buvo užimta atsakovų nebaigtais statyti statiniais (neeksploatuojamais), todėl pirmosios instancijos teismas minėta kasacinio teismo nutartimi privalėjo vadovautis kaip vienodos teismų praktikos formavimo priemone – teismo precedentu.
7.7. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo priimti sprendimą už akių, motyvuojant tuo, kad nagrinėjamu atveju priimant sprendimą už akių nebūtų užtikrintas šalių lygiateisiškumas, nes iš ieškovės ir NŽT procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai teismui kelia klausimų (abejonių), tačiau tuo pat metu nuspręsdamas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nekviečiant į posėdį proceso dalyvių ir neišklausant jų paaiškinimų, manytina, kad teismas priimdamas 2023 m. gruodžio 18 d. nutartį pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), betarpiškumo principą (CPK 14 straipsnis), žodiškumo principą (CPK 15 straipsnis) ir netinkamai taikė CPK 235 straipsnio 1 dalies bei 285 straipsnio nuostatas.
7.8. Siekdamas pašalinti visus prieštaravimus, išsiaiškinti visus klausimus ir išsklaidyti abejones, teismas žodžiu, betarpiškai ir tiesiogiai turėjo dėl jų apklausti byloje dalyvaujančius asmenis.
7.9. Pirmosios instancijos teismo sprendime atsiradę motyvai dėl žemės sklype esančio atsakovei priklausančio statinio neeksploatavimo ir to fakto įtakos atsakovės kaip valstybinės žemės naudotojo statuso, laikytini siurpriziniais.
7.10. CPK nuostatos nenumato, kad teismo vaidmuo bylose dėl skolos priteisimo už valstybinės žemės nuomą yra aktyvus. Darytina išvada, kad teismas perėmė atsakovės teises ir pareigas, tokiu būdu ne tik pažeisdamas CPK 178 straipsnį, bet ir neteisingai išspręsdamas bylą.
Atsiliepimas
8. Trečiasis asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį tenkinti bei iš esmės sutiko su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo buvo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
12. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – kitų teismų procesinius sprendimus, kurie, ieškovės teigimu, patvirtina priteistą skolą iš atsakovės bei jos išieškojimą priverstine tvarka.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
15. Atsižvelgiant į tai, kad statinio neeksploatavimo ir to fakto įtakos atsakovės, kaip valstybinės žemės naudotojos, statuso ieškovei nebuvo žinomi iki susipažinimo su nagrinėjamoje byloje priimtu teismo sprendimu bei tai, kad ieškovė neturėjo objektyvių galimybių teikti su tuo susijusių paaiškinimų bei įrodymų, ieškovės (apeliantės) naujai pateikti įrodymai prijungiami prie bylos (CPK 180, 314 straipsniai).
Dėl apeliacinio skundo esmės
16. Nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės už valstybinės žemės nuomą 2022 m. laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso nebaigtas statyti (4 proc. baigtumo) pastatas, stovintis valstybei priklausančiame žemės sklype, kuris 1993 m. spalio 29 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi (su pakeitimais) buvo išnuomotas atsakovei 50 metų laikotarpiui. Nustačius, kad žemės sklypas nėra naudojamas pagal paskirtį, 2018 m. lapkričio 30 d. sutartis su atsakove nutraukta vienašališkai.
17. Nors ieškovė ieškinį grindė ne valstybinės žemės nuomos, o jos naudojimosi faktu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, laikėsi pozicijos, jog vien aplinkybė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis pastatas stovi valstybinėje žemėje ir dėl to ji vis tiek privalo mokėti žemės nuomos mokestį, teigti negalima, o tai sukuria ne prievolę atsakovei mokėti žemės sklypo nuomos mokestį, bet atsakovei ir trečiajam asmeniui (NŽT) spręsti klausimą dėl statinio likimo. Taip pat konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pastatą atsakovė žemės sklype sutarties galiojimo metu statė neteisėtai ir/ar pažeisdama sutarties sąlygas. Ginčas nagrinėtas rašytinio proceso tvarka.
18. Vienas iš apeliantės apeliacinio skundo motyvų - jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nekviesdamas į posėdį proceso dalyvių ir jų paaiškinimų, pažeidė rungimosi, betarpiškumo ir žodiškumo principus.
19. Pagal CPK 17 straipsnį, šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinio lygiateisiškumo principo turinį sudaro šie esminiai aspektai: teismas negali priimti sprendimo neišklausęs abiejų šalių ir abiem pusėms turi būti garantuojamos vienodos tiesos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2021, 24 punktas). Vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų yra teisės būti išklausytam asmeniui užtikrinimas. Ši teisė garantuojama kiekvienam civilinio proceso dalyviui. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Pagal CPK 232 straipsnio 1 dalį tik matydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, teismas priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. CPK 153 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo posėdžiai vyksta žodinio proceso tvarka, tai yra kviečiant į jį dalyvaujančius byloje asmenis, išskyrus atvejus, kai CPK numato kitaip. Pagal šio straipsnio 2 dalį rašytinis procesas galimas tik CPK numatytais atvejais. CPK 235 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, jog byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai viena proceso šalis pareiškia prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kita šalis per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, teikiamas prioritetas civilinės bylos nagrinėjimui žodinio proceso tvarka, o rašytinio proceso tvarka civilinė byla nagrinėjama tik proceso įstatyme numatytais atvejais ir, priklausomai nuo faktinės situacijos, šalims išreiškiant pageidavimą arba sutinkant. Kokia forma nagrinėti bylą (žodine ar rašytine), yra teismo diskrecijos teisė, kurią teismas įgyvendina vertindamas konkrečios bylos aplinkybes (šalių santykių pobūdį, prievolės pažeidimo aplinkybes, ir kt.), atsižvelgiant į šių formų prigimtį ir tikslus, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekiant nepažeisti vieno iš pagrindinių civilinio proceso principų – įstatymu garantuojamą žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 153 straipsnio 3 dalis).
21. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas).
22. Ieškiniu ieškovė suformulavo prašymus tiek ieškinį nagrinėti rašytinio proceso tvarka, tiek ir prašymą atsakovei nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį ar neatvykus į teismo posėdį, priimti sprendimą už akių. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 18 d. nutartimi ieškovės pastarąjį prašymą atmetė ir nagrinėjimą paskyrė rašytinio proceso tvarka, motyvuodamas, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie prieš ją pradėtą teisminį procesą, tačiau atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimus, trečiojo asmens papildomai nurodytas aplinkybes ir argumentus, kurie kėlė teismui klausimų (abejonių), sprendė, kad priimant sprendimą už akių nebūtų užtikrintas šalių lygiateisiškumas ir atitiktis CPK įtvirtintai sprendimo už akių paskirčiai.
23. Nors vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis pirmosios instancijos teismas bei esant ieškovės prašymui dėl rašytinio proceso, turėjo diskreciją nustatyti teismo posėdžio formą, tačiau svarbu pažymėti, jog teismo posėdžio forma turi koreliuoti kartu su šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų užtikrinimu ir tikslu išsamiai išnagrinėti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus priimant teisingą sprendimą. Vien aplinkybė, jog ieškovė, teikdama ieškinį, suformulavo prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, imperatyviai neįpareigojo teismo bylą nagrinėti išimtinai tik rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą dėl sprendimo už akių priėmimo, tokį pasirinkimą motyvavo ieškinio reikalavimais ir trečiojo asmens papildomai nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, kas netiesiogiai rodo, jog buvo siekiama užtikrinti atsakovės procesines teises. Kita vertus, gavus ieškovės ir trečiojo asmens procesinius dokumentus, nesant atsakovės išreikštos procesinės pozicijos, teismas, skirdamas rašytinį teismo posėdį, nepasisakė dėl pasirengimo bylą nagrinėti bylą teismo posėdyje, dėl tinkamai nustatytų ginčo ribų ir kt. (CPK 232 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teismas, gavęs dalies šalių procesinius dokumentus, iškart skyrė teismo posėdį, praleidęs pasirengimo nagrinėjimui dalį ir nepasisakė, jog pasirengimas bylai nėra reikalingas.
24. Taip pat svarbu pažymėti, kad iš apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 12 d. priėmė teismo įsakymą Nr. eL2-14941-909/2021, kuriuo nutarė išieškoti iš UAB „Autokomercija“ (atsakovės) ieškovės naudai 4 424,05 Eur skolą už valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimąsi ir už tai susidariusį įsiskolinimą laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2020 m., 139,34 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (4 563,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. balandžio 12 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo kreditorės Kauno miesto savivaldybės administracijos (ieškovės) naudai. Į bylą taip pat pateiktas Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. gegužės 25 d. priimtas teismo įsakymas Nr. eL2-2438-1178/2022, kuriuo iš atsakovės ieškovės naudai priteista 2 616,00 Eur skola, 114,10 Eur delspinigiai, 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. gegužės 25 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Vykdomųjų bylų portalo 2024 m. kovo 26 d. išrašas patvirtina, kad abu nurodyti teismo įsakymai yra vykdomi antstolio Mindaugo Dabkaus (Nr. 0028/21/01055; Nr. 0028/23/01705).
25. Pateikti duomenys rodo, jog atsakovės atžvilgiu jau yra vykdomas skolos už susidariusį valstybinės žemės sklypo naudojimą įsiskolinimo išieškojimas už 2018-2021 m. laikotarpį, t. y. po valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo. Šių įrodymų apeliantė teismui neteikė, kadangi, kaip nurodo, motyvai dėl žemės sklype esančio atsakovei priklausančio statinio neeksploatavimo ir to fakto įtakos atsakovės, kaip valstybinės žemės naudotojos statuso, ieškovei nebuvo žinomi iki susipažinimo su nagrinėjamoje byloje priimtu teismo sprendimu ir dėl to, kad ieškovė neturėjo objektyvių galimybių teikti su tuo susijusių paaiškinimų bei įrodymų.
26. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kaip jau nurodyta, nors ieškovė ieškinį iš esmės ieškinį grindė valstybinės žemės naudojimo faktu ir teisės aktų, o ne nuomos sutarties, pagrindu nustatytos pareigos mokėti naudojimosi mokestį, pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir statinio būklės įtaką ar valstybinės žemės nuomos nutraukimo priežastis prievolės pagrįstumui. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados, priimtos nesudarius galimybės šalims dėl jų pasisakyti, dalyvauti teismo posėdyje pateikiant su nurodytomis aplinkybėmis susijusius paaiškinimus, vertintinos kaip siurprizinės. Be to, atsižvelgus į kartu su apeliaciniu skundu naujai pateiktus įrodymus, kuriuose atsispindi aplinkybės žemės nuomos mokesčio priteisimą ir išieškojimą po žemės nuomos sutarties nutraukimo, laikytina, jog nėra ištirta, kokią įtaką aplinkybės, kad atsakovė mokėjo už naudojimąsi žemės sklypu iki 2022 m., gali turėti nagrinėjamam ginčui.
27. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinyje nurodytą prašymą dėl rašytinės teismo posėdžio formos. CPK 235 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog teismas ne privalo, o gali bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka esant šalies prašymui. Teismas, susipažinęs su šalių procesiniais dokumentais, pateiktais įrodymais, siekdamas tinkamai nustatyti faktines aplinkybes ir teisingai išnagrinėti bylą bei matydamas, jog kyla klausimai dėl to paties žemės sklypo naudojimo fakto, nuomos sutarties nutraukimo aplinkybių ir jų įtakos mokėtinam mokesčiui, turėjo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 235 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą rašytinio proceso tvarka ir motyvuodamas dėl ieškinio pagrįstumo aplinkybių, dėl kurių ieškovė nepasisakė, pažeidė šalių rungtyniškumo ir žodiškumo principus, bei priėmė siurprizinį sprendimą.
28. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, jog byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė nepasisakęs dėl tinkamo pasirengimo bylos nagrinėjimui, nustatęs netinkamą teismo posėdžio formą ir taip pažeidęs ieškovės teisę pasisakyti dėl bylai reikšmingų aplinkybių (CPK 15, 17 straipsniai) ir pateikti papildomus įrodymus bei paaiškinimus, susijusius tiek su jau su sprendimo motyvuose nurodytomis, tiek ir siurprizinėmis aplinkybėmis, todėl laikytina, jog neatskleidė bylos esmės, neatliko visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį bei pobūdį, negalima šių klausimų išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, o šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų bei vertintinų įrodymų bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, dėl to po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Atsižvelgiant į nurodytą, yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
30. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.